2018-05-16 Nr. AB-9758-3-62-3-01663-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1193-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01663-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2016 m. rugpjūčio 17 d. buvo kalinamas Marijampolės PN, kur jo laikymo sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, kadangi jis Marijampolės PN nebuvo supažindintas su savo teisėmis, pareigomis bei bausmės atlikimo sąlygomis, pareigūnai nepaaiškino, kad jo teisės pažeidžiamos, pareiškėjo teigimu, apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik 2016 m. birželio 20 d. tapęs nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ nariu.

3. Pareiškėjo teigimu, Marijampolės PN jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, jam tekusį plotą mažino baldų užimamas plotas, asmeninių drabužių džiovinimas gyvenamojoje patalpoje, mažas poilsio kambarys, maisto produktų laikymas miegamojoje patalpoje, patalpose trūko apšvietimo ir vėdinimo, sanitarinių mazgų patalpos buvo per mažos, nuteistiesiems nepakako vandens čiaupų, dušų, unitazai tinkamai neatitverti, nebuvo užtikrintas užimtumas. Pareiškėjo manymu, dviaukščiai gultai negali būti vertinami kaip tinkamai skiriama viena lova vienam asmeniui. Pataisos namuose nebuvo laikomasi priešgaisrinės saugos taisyklių – neiškabinti gesintuvai, nebuvo kitų pirmo reikalingumo įrankių kilus gaisrui. Būriuose nebuvo evakuacinių išėjimų, dėl senos elektros instaliacijos kilo pavojus kilti gaisrui. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas jautė orumo pažeminimą, susierzinimą, nepatogumus, privatumo trūkumą, nuovargį, išsekimą, jis tapo uždaresnis ir nervingesnis, patyrė stresą, nervinį išsekimą, galvos skausmą, nuovargį, nemigą. Be to, pareiškėjas tvirtino, kad Marijampolės PN stogo lakštuose yra asbesto, kuris pavojingas sveikatai ar net gyvybei, pataisos namuose gausu parazitų, pareiškėjas buvo sukandžiotas blakių.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

5. Atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad Marijampolės PN būriai, kuriuose pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę, sudaryti iš įvairių patalpų ir erdvaus kiemo, kuriame nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ar kitaip leisti laisvalaikį. Nuteistieji gali lankyti mokyklą, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ar kitas laisvalaikiui skirtas erdves, taip pat dirbti, lankyti socialinės reabilitacijos programas. Pareiškėjas didžiąją dalį laiko gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kur galėjo laisvai judėti nuo 6.00 val. iki 22.30 val. Atsakovo atstovas teigė, kad ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo, ir kad galiojantys teisės aktai nenumato, jog baldų bei kito inventoriaus užimamas plotas privalo būti išskaičiuotas iš bendro patalpos ploto, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą.

6. Atsakovo atstovas paaiškino, kad dėl vietos stokos ne visuose būriuose yra poilsio kambariai, virtuvėlių įrengimas nėra privalomas, drabužių džiovinimui pataisos namų kiemeliuose yra įrengtos džiovyklos. Patalpų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus resursus, gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Įstaigoje yra sudaryti evakuacijos planai, gaisrinės instrukcijos, įrengtos gaisrinės kopėčios. Marijampolės PN yra aprūpinti pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), kurių laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais. Pirminės gaisro gesinimo priemonės laikomos kontrolės ir praleidimo punktuose. Atsakovo atstovas nurodė, kad dirbiniai iš asbesto nėra naudojami. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinamos per langus, vabzdžių bei graužikų kontrolė ir naikinimas Marijampolės PN vyksta operatyviai išduodant specialias gaudykles vabzdžiams ir briketus graužikams naikinti. Dėl dezinfekcijos ir deratizacijos pataisos namai yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“. Pataisos namai nėra gavę nuteistųjų skundų dėl negalėjimo pasinaudoti dušu. Atsakovo manymu, pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs, pareiškėjas neįrodė visų sąlygų, būtinų valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti.

II. 7. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.

8. Teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2013 m. rugpjūčio 17 d., taikė sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą, taigi šioje administracinėje byloje vertintinas ginčui aktualus laikotarpis nuo 2013 m. rugpjūčio 18 d. iki 2016 m. rugpjūčio 17 d.

9. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjui kalint baudos izoliatoriaus kameroje 15 parų nebuvo užtikrinta teisė į nustatytą minimalią gyvenamojo ploto normą (trūko 0,035 kv. m gyvenamojo ploto). Vertindamas pareiškėjui bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose tekusio gyvenamojo ploto dydį, teismas nustatė, kad atsakovo atstovas nepateikė konkrečių duomenų apie tai, kuriose konkrečiai gyvenamosiose patalpose pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas, kiek jose gyveno nuteistųjų ir /arba buvo įrengta miegamųjų vietų, t. y. nepaneigė pareiškėjo argumentų, susijusių su gyvenamojo ploto trūkumu bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, todėl teismas sprendė, kad 255 paras pareiškėjui kalint bendrabučio tipo patalpose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas. Teismas sutiko su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad gyvenamojoje patalpoje esantys baldai ir kitas inventorius, nuteistųjų reikmenys, dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose.

11. Įvertinęs atsakovo atstovo pateiktą informaciją, teismas, neturėdamas pagrindo ja abejoti, nenustatė neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų dėl drabužių džiovyklos įrengimo, taip pat nurodė, kad teisės aktai nereglamentuoja laisvalaikio kambarių konstrukcinių ypatumų, todėl pareiškėjo argumentus šioje dalyje atmetė.

12. Teismas nurodė, kad Atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl patalpų maisto produktams laikyti neįrengimo, tačiau iš atsakovo atstovo atsiliepimo matyti, kad nuteistieji maisto produktus galėjo laikyti šaldytuvuose. Teismas pažymėjo, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai; neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški.

13. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus, kad dėl didelio nuteistųjų skaičiaus prie sanitarinių mazgų susidarydavo eilės, šios patalpos per mažos, nuteistiesiems nepakako sanitarinių įrenginių, be to, unitazai tinkamai neatitverti, teismas sprendė, kad atsakovo atstovui nesugebėjus paneigti pareiškėjo argumentų, susijusių su aprūpinimu sanitariniais įrenginiais, pareiškėjo nurodytos aplinkybės laikytinos nustatytomis. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog asmuo buvo priverstas sanitariniu mazgu naudotis su daug kitų nuteistųjų, yra neatsiejamai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintina kaip šio pažeidimo dalis. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovo atstovas duomenų apie unitazų atskyrimą sienelėmis nepateikė, byloje nėra jokių įrodymų, kad tualetus skiriančios sienelės užtikrina bent minimalų būtiną privatumą, teismas nagrinėjamu atveju konstatavo pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą.

14. Įvertinęs byloje pateiktus Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, kuriuose matyti, kad gyvenamosios patalpos pataisos namuose yra vėdinamos per langus, dirbtinis apšvietimas atitiko nustatytus reikalavimus, Avarinių gedimų šalinimo ir atliktų darbų aktus, iš kurių matyti, kad patalpų remontas, tame tarpe elektros instaliacijos darbai, Marijampolės PN nuolat vykdomi, ir kitus byloje pateiktus duomenis, teismas sprendė, kad byloje paneigtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl netinkamos ventiliacijos ir apšvietimo gyvenamosiose patalpose, taip pat dėl priešgaisrinių taisyklių nesilaikymo, todėl pažeidimo šioje dalyje nenustatė.

15. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų apie asbesto buvimą Marijampolės PN konstrukcijose, o pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, jog asbestas žalojo sveikatą, tačiau reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai konstatuoti aplinkybes, todėl teismas pareiškėjo nusiskundimus dėl asbesto atmetė. Teismas taip pat sprendė, kad byloje pateikti duomenys paneigia pareiškėjo argumentus dėl užimtumo nebuvimo.

16. Įvertinęs 2014 m. gruodžio 30 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. 27/10-157(KN-P-2014/422), sudarytą tarp Marijampolės PN ir UAB „Dezinfa“, Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą, kuriame konstatuota, jog gyvenamosiose patalpose ir virtuvėlėse prie gyvenamųjų patalpų operatyviosios kontrolės metu tarakonų nepastebėta bei, kad nuteistieji patvirtino, jog tarakonų nėra, ir kitus byloje pateiktus duomenis, teismas nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų, susijusių su pareiškėjo argumentais dėl parazitų ir kenkėjų.

17. Apibendrindamas nustatytas aplinkybes teismas nurodė, kad Marijampolės PN ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 255 paras bendrabučio tipo patalpose bei 15 parų kamerų tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, taip pat buvo nustatyti pažeidimai dėl privatumo neužtikrinimo sanitariniuose mazguose. Atsižvelgęs į nustatytų pažeidimų pobūdį, formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį teismas įvertino 150 Eur.

III. 18. Pareiškėjas M. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą bei priteisti jam 8 000 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti.

19. Pareiškėjas aplinkybę, jog atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie kartu su pareiškėju kalėjusių asmenų skaičių, sieja su jo teiginiais, kad nuo jo informacija yra slepiama ir jis neturėjo galimybės tinkamai ginti savo teises anksčiau, todėl ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujinamas. Apeliantas nurodo, kad inventoriaus, perteklinių baldų bei sanitarinio mazgo užimtas plotas turi būti išskaičiuojamas iš bendro patalpos ploto prieš apskaičiuojant suimtajam tekusio gyvenamojo ploto dydį; prašo pripažinti, kad atsakovas suteikė netinkamą miegamąją vietą pareiškėjui, t. y. pasibaigusio eksploatacijos laiko ir daugiavietį (dviaukštį) gultą.

20. Pareiškėjas, papildomai nurodo, kad suteikiama teisė vieną kartą pareiškėjui pasinaudoti dušu per savaitę neužtikrina teisės tinkamai pasirūpinti higiena ir pažeidžia teisės aktuose įtvirtintą reikalavimą suteikti galimybę ne mažiau kaip vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, t. y. ne vieną kartą, o tiek, kad asmuo galėtų jaustis oriai, be kita ko, po apsilankymų fizinės reabilitacijos kambaryje. Pareiškėjas teigia jautęs stuburo skausmus dėl nuolatinio šalto vandens naudojimo.

21. Be to, pareiškėjas prašo apeliacinės instancijos teismo įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė neturtinės žalos dydį.

22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinė skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino aplinkybes dėl senaties termino, taip pat nesutinka su pareiškėjo teiginiais dėl gyvenamojo ploto apskaičiavimo būdo, mano, kad pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas tik deklaratyviais teiginiais, rekomendacinio pobūdžio teisės aktais ir yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamos bylos dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimo, kuriuo teismas pareiškėjo M. P. skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti, teisėtumas ir pagrįstumas.

24. Nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą siekdamas, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2016 m. rugpjūčio 17 d. Marijampolės PN.

25. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2013 m. rugpjūčio 17 d., taikė sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir nagrinėjo pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2013 m. rugpjūčio 18 d. iki 2016 m. rugpjūčio 17 d., konstatavęs, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą senaties terminą.

26. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog apeliaciniame skunde iš esmės jokių naujų argumentų, susijusių su ieškinio senaties taikymu, ir dėl kurių pirmosios instancijos teismas nepasisakė, nėra, taip pat atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje įtvirtintas bylos apeliaciniame procese nagrinėjimo ribas, bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, susijusių su senaties termino taikymu, iš naujo neanalizuoja ir dėl jų atskirai nepasisako, pritardamas pirmosios instancijos teismo pozicijai.

27. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas, atsakovo atsikirtimus į pareiškėjo pretenzijas, įvertinęs pateiktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjui iš viso 255 paras bendrabučio tipo patalpose bei 15 parų kamerų tipo patalpose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Teismas sprendė, kad gyvenamojoje patalpoje esantys baldai ir kitas inventorius, nuteistųjų reikmenys, dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Teismas taip pat pripažino, kad pareiškėjo argumentai, susiję su nepakankamu aprūpinimu sanitariniais įrenginiais, pagrįsti, ir aplinkybę, jog asmuo buvo priverstas sanitariniu mazgu naudotis su daug kitų nuteistųjų, vertino kaip minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimo dalį. Be to, teismas konstatavo pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimą. Kitų pareiškėjo pretenzijų dėl kalinimo sąlygų teismas nepripažino pagrįstomis. Pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų priteistas neturtinės žalos atlyginimas – 150 Eur.

28. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė pareiškėjas, kuris pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija iš esmės šiais aspektais: 1) inventoriaus, perteklinių baldų bei sanitarinio mazgo užimtas plotas turi būti išskaičiuojamas iš bendro patalpos ploto prieš apskaičiuojant suimtajam tekusio gyvenamojo ploto dydį; 2) atsakovas suteikė netinkamą miegamąją vietą pareiškėjui; 3) suteikiama teisė vieną kartą pareiškėjui pasinaudoti dušu per savaitę neužtikrina teisės tinkamai pasirūpinti higiena ir pažeidžia teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus; 4) pareiškėjas kelia klausimą dėl pirmosios instancijos teismo nustatyto neturtinės žalos dydžio.

29. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Akcentuotina, jog ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Tai reiškia, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo dalyko ir jo pagrindo bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d nutartis administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde minimų argumentų dėl to, kad galimybė 1 kartą per savaitę pasinaudoti dušu yra nepakankama, kad dėl šalto vandens naudojimo pareiškėjui skaudėjo stuburą ir kad lovų eksploatacijos laikas pasibaigęs, kaip faktinio žalos atsiradimo pagrindo pareiškėjas skunde nebuvo nurodęs, todėl šie pareiškėjo argumentai nevertinami.

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus dėl perteklinių baldų, sanitarinio mazgo ir kito inventoriaus užimamo ploto išskaičiavimo iš bendro patalpos ploto, pažymi, kad vienam asmeniui tenkančio minimalus gyvenamųjų patalpų ploto normą pataisos namuose nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 111.1 punkte įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Taisyklių 111.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Minėtos Taisyklių nuostatos neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma, neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

32. Pažymėtina, kad Įsakyme nėra nurodyta, jog į gyvenamojo ploto apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017).

33. Atsižvelgdama į nurodytą teismų praktiką ir įvertinusi byloje pateiktus duomenis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui 255 paras bendrabučio tipo patalpose ir 15 parų kamerų tipo patalpose buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, be to, baldų ir kitų įrenginių bei kalinių reikmenų užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, o aplinkybė, kad asmuo buvo priverstas sanitariniu mazgu naudotis su daug kitų nuteistųjų, yra neatsiejamai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintina kaip šio pažeidimo dalis. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas neginčija pirmosios instancijos nustatyto dienų, kurias pareiškėjas kalėjo Marijampolės PN, skaičiaus ir nepateikia argumentų ar duomenų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytą pareiškėjo kalinimo dienų skaičių.

34. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl netinkamos miegamosios vietos (dviaukštėje lovoje), pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose nurodyta, kad bendrabučio tipo patalpose ir pataisos namų kamerų tipo patalpose turi būti metalinė lova – 1 vnt. vienam asmeniui. Nei šiame, nei kituose teisės aktuose neįtvirtintas draudimas įrengti dviaukštes lovas. Pastebėtina, ir tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su dviaukščių lovų, kuriomis jam teko naudotis, saugumu, nedetalizavo, kokį laikotarpį ar kuriose kamerose jam teko naudotis netinkamomis lovomis, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl lovos remonto ar pakeitimo kita, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, visi teismo nustatyti pareiškėjo laikymo Marijampolės PN sąlygų pažeidimai vertintini kartu, kaip papildantys vienas kitą (kumuliatyvūs) veiksniai – minimalaus gyvenamojo ploto normos neužtikrinimas (255 paras bendrabučio tipo patalpose ir 15 parų kamerų tipo patalpose; be kita ko, atsižvelgiant į aplinkybę, jog asmuo buvo priverstas sanitariniu mazgu naudotis su daug kitų nuteistųjų), privatumo nebuvimas ginčo laikotarpiu naudojantis sanitariniais įrenginiais, ir laikytina, kad dėl jų poveikio asmens patiriami negatyvūs išgyvenimai savo intensyvumu peržengia minimalias ribas ir sukelia neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginama tinkama kompensacija.

36. Paminėtina, kad nagrinėjamos administracinės bylos ir administracinės bylos Nr. A-3100-502/2016, kuria nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį rėmėsi pirmosios instancijos teismas, faktinės aplinkybės ir nustatytų pažeidimų pobūdis bei apimtis nesutampa. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas priteistinos žalos dydis neatitinka naujausios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos panašiose bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3850-525/2017; 2018 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1870-624/2018 ir kt.).

37. Pasisakydama dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį (minimalios gyvenamojo ploto normos, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas), jų trukmę, mastą ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui turi būti priteistas 1080 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

38. Nors pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteista 8 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

39. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui didesnį neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. P. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimą pakeisti.

Priteistą pareiškėjui M. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 150 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinti iki 1080 Eur (vieno tūkstančio aštuoniasdešimties eurų).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius