2016-08-04 Nr. AB-15491-3-61-3-00697-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1699-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00697-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Ričardo Piličiausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. Z. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas atnaujinti dėl svarbių ir objektyvių priežasčių praleistą terminą skundui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) nepriemokos priteisimo paduoti ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM), nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 5 712,65 Eur, neišmokėtą pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalį.

Pareiškėjas skundą iš esmės grindė nesutikimu su Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. priimtais Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė atmesti. Atsakovas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame konstatuota, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (būtent pagal šį straipsnį ir mažinta pareiškėjo valstybinė pensija) neprieštarauja Konstitucijai, todėl atsakovas su pareiškėjo skundu ir su jame pateiktais motyvais nesutiko.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjo J. Z. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas nuo 1997 m. gruodžio 31 d. neterminuotai įgijo teisę į valstybinę pensiją (VRM Finansų ir kontrolės departamento 1998 m. sausio 19 d. išvada Nr. 14225); pareiškėjo valstybinė pensija 2010 m. sausio mėnesį su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu sudarė 2 054,66 Lt, kuri nuo 2010 m. sausio mėn. buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį (Tarnybos 2015 m. sausio 20 d. pažyma Nr. 11DP(P)-541 „Apie 2010-2013 m. pensijos dydį“. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai; Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pripažino, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) neprieštaravo Konstitucijai, todėl tenkinti pareiškėjo J. Z. skundą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. (imtinai) neišmokėtos valstybinės pensijos dalį, mažintos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas J. Z. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – dėl svarbių priežasčių atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo 5 712,65 Eur neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. imtinai. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas pažymi, kad Seimo ir Vyriausybės pažadai apie turimą nustatyti kompensavimo mechanizmą tęsiasi nuo 2010 m. liepos 1 dienos. Pareiškėjas nurodo, kad yra numatytas tik dalinis nedirbusių pensijos gavimo metu pensininkų senatvės pensijų, sumažintų pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, nepriemokos grąžinimo mechanizmas, kas neprieštaravo Konstitucijai, o sumažintų senatvės pensijų pagal 8 straipsnį ir valstybinių pensijų pagal 5 straipsnį – prieštaravo, nors jos nėra grąžintos ir neaišku, kada bus grąžintos. Pareiškėjas daro išvadą, kad valstybė nevykdo Konstitucinio Teismo nutarimų, todėl yra pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymus. Pareiškėjo manymu, jo valstybinės pensijos perskaičiavimas ir sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį nėra pateisinamas ir dėl to neišmokėta valstybinės pensijos dalis turi būti grąžinta.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, pripažinęs, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai pareiškėjo pensijos apskaičiavimui taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu tuo aspektu, kad, pasak pareiškėjo, teismas neatsižvelgė į tai, kad valstybinės pensijos perskaičiavimas ir sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį nėra pateisinamas ir dėl to neišmokėta valstybinės pensijos dalis turi būti grąžinta, be to, iki šiol nėra numatyta valstybines pensijas gaunančių asmenų patirtų praradimų kompensavimo tvarka, kuo pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas.

Apeliacine tvarka byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo taip pažeistos pareiškėjo teisės, kad būtų pagrindas taikyti pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką. Be to, tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, priimtose nagrinėjant iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo (pvz., 2015 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2015 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1567-520/2015; 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-935-552/2015). Dėl šių priežasčių apelianto argumentai, susiję su atsakovo veiksmų neteisėtumu, jam 2010-2013 metais neišmokėjus valstybinės pensijos dalies ir atsisakant ją grąžinti, pripažįstami nepagrįstais.

Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, be kita ko, valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (taip pat ir senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1101-525/2016).

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo, nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Atsižvelgus į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosekliai laikėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šios kategorijos bylose suformuotos praktikos, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo keisti ar naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliaciniu skundu skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo J. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė