2013-10-14 Nr. AB-6355 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS552-743/2013

Procesinio sprendimo kategorijos: 58; 81

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Z. H. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų Z. H., A. H., Č. H., D. J. H., L. H., A. N. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo ir nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai Z. H., D. J. H., A. H., Č. H., L. H., A. N. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. I2-210/2001 vykdymą, t. y. pirmame įpareigojime pakeisti Miškų ir saugomų teritorijų prie Aplinkos ministerijos departamentą (toliau – ir Departamentas) į Aplinkos ministeriją; nustatyti teismo sprendimo vykdymo tvarką, tai yra, kad atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) kartu su kreipimusi parengtų techninius dokumentus dėl konkretaus patikslinimo Vilniaus apskrities Ukmergės rajono (duomenys neskelbtini) girininkijos 3, 4 kvartalų 2 a, 5a, 14 a, 15 a sklypuose pagal Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1369 16 punkte nustatytą tvarką: siūlomų tikslinti valstybinės reikšmės miškų plotų schemą M 1:10000 ir / ar M 1:50000, parengtą Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro žemėlapių pagrindu (Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1369 16.1 p.); siūlomų tikslinti valstybinės reikšmės miškų plotų (miško kvartalų ir jų dalių) sąrašą (Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1369 16.2 p.); atitinkamą išvadą iš valstybės parko direkcijos arba iš Valstybinės saugomų teritorijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1369 16.3 arba 16.4 p.); piliečių, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises grąžinant natūra mišką valstybinės reikšmės miškams priskirtuose plotuose, sąrašą, suderintą su Tarnyba, jeigu mišką siūloma išbraukti iš valstybinės reikšmės miškų plotų, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės grąžinant mišką natūra (Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1369 16.6. p.); formuojamo / patikslinto žemės sklypo planą su posūkio taškų koordinatėmis valstybinėje koordinačių sistemoje (Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1369 16.8. p.); kitus būtinus dokumentus. Taip pat prašė nustatyti 3 mėnesių terminą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimui įvykdyti.

Pareiškėjai paaiškino, kad Tarnyba 2012 m. rugpjūčio 29 d. rašte Nr. lSD-(3.2)-2099 atsisakė vykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą po to, kai gavo antstolės 2012 m. rugpjūčio 8 d. patvarkymą, ir vieną iš priežasčių nurodė, kad antstolės patvarkymas nevykdytinas todėl, kad šiuo metu nėra tokios institucijos kaip Departamentas. Tarnyba 2012 m. rugpjūčio 29 d. rašte Nr. lSD-(3.2)-2099 paaiškino, kad pagal šiuo metu galiojantį Valstybinės reikšmės miškų plotų schemų rengimo tvarkos aprašą, patvirtintą Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1369, Tarnyba gali kreiptis į valstybinės reikšmės miškų plotų schemų tikslinimo organizatorių – Aplinkos ministeriją, su pasiūlymais tikslinti schemas. Departamentui, neįvykdžius Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo, jo funkcijas perėmė Aplinkos ministerija, todėl teismo sprendime nurodytą Departamentą pareiškėjai prašė pakeisti į Aplinkos ministeriją. Skunde taip pat pažymėta, kad Z. H. kreipėsi į Aplinkos ministeriją su prašymu vykdyti teismo sprendimą. Aplinkos ministerija 2012 m. sausio 31 d. rašte Nr. (12-2)-D8-992 neatsisakė vykdyti teismo sprendimo po to, kai iš Tarnybos gaus nustatyta tvarka parengtus pasiūlymus su dokumentais dėl valstybinės reikšmės miškų ir plotų ir jų ribų tikslinimo. Aplinkos ministerija minėtame rašte taip pat nurodė, kad svarstys galimybę inicijuoti valstybinės reikšmės miškų plotų schemos rengimo procedūras.

Pareiškėjų teigimu, nei pirmo, nei antro Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimo įpareigojimų skolininkas per daugiau kaip 11 metų laikotarpį neįvykdė ir atsisako vykdyti. Šią aplinkybę patvirtina Tarnybos 2011 m. birželio 27 d. ir 2011 m. rugpjūčio 3 d. raštai. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Ukmergės rajono žemėtvarkos skyrius (toliau – ir Žemėtvarkos skyrius) dėl teismo sprendimo vykdymo nei karto nesikreipė į atsakingas institucijas iki šiol, 2001 m. gegužės 10 d. rašte Nr. 333 nurodytas tikslas „Dėl valstybinės reikšmės miško sklypo privatizavimo", bet ne „Dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. I -210/2001 vykdymo".

Pareiškėjų manymu, Žemėtvarkos skyrius privalėjo ir privalo kreiptis dėl teismo sprendimo vykdymo, o ne dėl privatizavimo. Pareiškėjų teigimu, Žemėtvarkos skyriaus 2001 m. gegužės 10 d. raštas Nr. 333 nėra ir negali būti tinkamas ir oficialus pirmo teismo sprendimo įpareigojimo vykdymas todėl, kad parengtas aplaidžiai ir nerūpestingai: nėra siūlomi konkretūs pakeitimai grąžinamos natūra miško valdos plano Nr. 179-1; pats raštas yra be motyvų ir reikalavimų; nenurodyti tikslintini kvartalai; nenurodyti pareiškėjai; nėra aiškiai suformuluoti teismo sprendime nustatyti įpareigojimai, nepasirašytas atsakingo asmens;

Vilniaus apygardos teismo sprendimas nurodytas kaip priedas, o ne kaip įpareigojimų pagrindas. Pareiškėjai pažymėjo, kad Departamento 2001 m. gegužės 23 d. raštas Nr. 03-5-580 patvirtina, jog Departamentas gavo pranešimą apie priimtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimą ir su juo nesutiko. Departamentas galėjo pasinaudoti procesine teise siekti panaikinti teismo sprendimą Nr. I2-210/2001 per trijų mėnesių proceso atnaujinimo terminą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 1 dalyje ir 153 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta tvarka, tačiau šia procesine teise nepasinaudojo, minėto teismo sprendimo neginčijo ir neapskundė.

Pareiškėjai pažymėjo, kad Departamentas turėjo žinoti bei galėjo įstoti į bylą dar prieš priimant teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimą. Be to, Departamentas ignoravo teismo sprendimą, nesigilino ir nenagrinėjo teismo nustatytų įpareigojimų, o 2001 m. gegužės 23 d. rašte Nr. 03-5-580 pateikti argumentai dėl miškų neprivatizavimo yra niekiniai, nes jau buvo iškelti Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. I2-210/2001. Pareiškėjai pažymėjo, kad teismas sprendime nurodė, jog atkurti nuosavybės teises galima nustatant apribojimus ir įpareigojo vykdyti įstatymo 6, 13, 18 straipsnius ir Vyriausybės nutarimo Nr. 1057 51 punktą.

Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad 2001 m. gegužės 23 d. rašte Nr. 03-5-580 pateikti argumentai dėl Departamento neturėjimo teisės patikslinti valstybinės reikšmės miškus, yra niekiniai, nes nuosavybės teisių atkūrimą (grąžinamos natūra miško valdos planą Nr. 179-1) pareiškėjai ginčijo teisme. Teismas nustatė įstatyminius pažeidimus ir įpareigojo institucijas veikti įstatymų ribose: padaryti patikslinimus ir suderinti su pareiškėjais grąžinamos natūra miško valdos plano Nr. 179-1. Pareiškėjų manymu, reikšminga faktinė aplinkybė, kad per laikotarpį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo (2001 m. balandžio 28 d.) iki dabar Valstybinės reikšmės miškų schemos keitėsi dvidešimt aštuonis kartus (tiek kartų buvo keistas Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo"), tačiau valstybinės institucijos nei karto nenurodė valstybinės reikšmės plotų schemų kaip pakeitimo pagrindo – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimo.

Pareiškėjai pažymėjo, kad skolininkas, gavęs iš Departamento 2001 m. gegužės 23 d. raštą Nr. 03-5-580 ir pastebėjęs bei išsiaiškinęs, kad Departamentas net nenagrinėjo Vilniaus apskrities Ukmergės rajono (duomenys neskelbtini) girininkijos 3, 4 kvartalų 2 a, 5 a, 14 a, 15 a sklypų ir kelia argumentus, kurie jau buvo kelti administracinėje byloje Nr. I2-210/2001, privalėjo ir privalo parengti oficialų kreipimąsi „Dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. I2-210/2001 vykdymo". Pareiškėjai nurodė, jog Aplinkos ministerija 2012 m. sausio 31 d. rašte Nr. (12-2)-D8-992 informavo kokius privalomus dokumentus turi pateikti Tarnyba pagal Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1369 16 punktą tam, kad Departamento teisių perėmėjai galėtų vykdyti teismo sprendimą. Vykdomosios atsakingos institucijos, išregistruodamos parengtą konkretų sklypą, turi patikrinti techninius (specialiuosius) sprendinius, kuriems reikalingos specialios žinios. Teisė atkurti nuosavybės teises natūra į žemės sklypą, esantį Vilniaus apskrities Ukmergės rajono (duomenys neskelbtini) girininkijos 3, 4 kvartalų 2 a, 5a, 14 a, 15 a sklypuose, išaiškinta ir pripažinta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendime.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 81-89, II t.) prašė skundą atmesti.

Tarnyba nurodė, jog sprendimai atkurti nuosavybės teises Č. H., L. H., V. T., V. N., H. H., K. H., M. M. ir A. H. priimti 1995-2006 metais. Nuosavybės teisės buvo atkurtos į visą V. H. iki 1940 m. nuosavybės teise valdytą žemę, į kurią atkurti nuosavybės teises teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais buvo pateikti prašymai, t. y. į 63,82 ha žemės. Atsakovas pažymėjo, kad Žemėtvarkos skyrius 2001 m. gegužės 10 d. raštu Nr. 333 kreipėsi į Departamentą su prašymu pašalinti miško sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Ukmergės rajone, iš valstybinės reikšmės miškų fondo (toliau – ir Žemėtvarkos skyriaus raštas).

Departamentas 2001 m. gegužės 23 d. raštu Nr. 03-5-580 nurodė, jog miškas prie (duomenys neskelbtini) ežero pakrantės yra vertingas rekreaciniu, aplinkosauginiu ir miškininkystės požiūriais, todėl negali būti privatizuojamas. Žemėtvarkos skyrius 2001 m. birželio 7 d. raštu Nr. 411 informavo H. H. apie Departamento atsisakymą keisti ginčo miškų sklypų ribas ir plotus. Vilniaus, apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 20 d. išdavė vykdomąjį raštą, kuriuo įpareigojo Vilniaus apskrities viršininko administraciją vykdyti teismo sprendimą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I2-210/2001 buvo patenkintas antstolės prašymas dėl skolininko pakeitimo vykdymo procese ir skolininkė Vilniaus apskrities viršininko administracija buvo pakeista į Nacionalinę žemės tarnybą. 2011 m. gegužės 27 d. antstolės ragino Tarnybą vykdyti teismo sprendimą. Tarnyba 2011 m. birželio 27 d. raštu informavo antstolę, kad teismo sprendimas yra įvykdytas ir Tarnyba neturi pareigos jo pakartotinai įvykdyti. Žemėtvarkos skyriaus rašto originalas su parašu buvo išsiųstas Departamentui, todėl Tarnyboje saugoma šio rašto kopija.

Be to, Departamento atsakymas į šį raštą įrodo aplinkybę, kad Departamentas Žemėtvarkos skyriaus raštą gavo ir į jį atsakė. Pasak atsakovo, iš Žemėtvarkos skyriaus rašto turinio ir prie jo pridėtų dokumentų aišku, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, vykdydama teismo sprendimą, kreipėsi į Departamentą su siūlymu patikslinti Vilniaus apskrities Ukmergės rajono (duomenys neskelbtini) girininkijos 3, 4 kvartalų 2a, 5a, 14a, 15a valstybinės reikšmės miško sklypų ribas ir plotus. Tai reiškia, kad teismo sprendimo dalis dėl kreipimosi į Departamentą buvo įvykdyta.

Atsakovas taip pat pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimu Departamentui nebuvo nustatyti jokie įpareigojimai, todėl jis neturėjo teisinio pagrindo kreiptis dėl proceso atnaujinimo šioje byloje. Atitinkamai atmestinais laikė ir pareiškėjų argumentus dėl to, jog Departamentas neginčijo ir neapskundė teismo sprendimo, todėl privalo jį vykdyti, nes Departamentas, nebūdamas teisminio proceso dalyviu, neturėjo teisės skųsti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimo.

Be to, pareiškėjai turėjo žinoti apie Č. H. adresuotą Departamento 2001 m. kovo 12 d. raštą Nr. 03-10-251, kuriuo buvo paaiškinta, kad jų nurodytas žemės sklypas negali būti privatizuojamas. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir Departamento funkcijų vykdymo pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimo priėmimo metu galiojusias Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo" 2.3 punkto nuostatas, Departamentui buvo pavesta tikslinti valstybinės reikšmės miškų plotus ir jų ribas pagal rengiamus žemės reformos žemėtvarkos projektus (nemažinant patvirtintų apskrityse valstybinės reikšmės miškų plotų), suderinus šį klausimą su Žemės ūkio ministerija ir atitinkamų apskričių viršininkų administracijomis.

Vadovaujantis šiomis nuostatomis, Departamentas ir apskričių viršininkų administracijos, vykdydami valstybinės reikšmės miškų plotų nustatymo ir jų tikslinimo funkcijas, tik bendradarbiavo, tačiau nebuvo viena kitai pavaldžios institucijos. Todėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos kompetencija vykdant teismo sprendime nurodytą įpareigojimą apėmė tik pasiūlymo, bet ne įpareigojimo tikslinti valstybinės reikšmės miškų plotus ir jų ribas pateikimą Departamentui. Be to, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje taip pat nepasisakyta ir iš kitų argumentų negalima daryti išvados, jog ginčo miško plotas būtinai turi būti išbrauktas iš valstybinės reikšmės miškų plotų.

Teismas tik nurodė Vilniaus apskrities viršininko administracijai kreiptis į kompetentingą instituciją, t. y. Departamentą, kuris teisės aktų nustatyta tvarka įvertintų galimybę išbraukti ginčo miško plotą iš valstybinės reikšmės miškų plotų ir priimtų vienokį ar kitokį sprendimą. Atsakovo teigimu, pareiškėjai pateikia neteisingą informaciją apie teismo sprendimo nagrinėjimo dalyką, nes šioje byloje buvo nagrinėjamas Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų teisėtumas, o ne ginčo miškų sklypų vertingumas.

Be to, Aplinkos ministerija paaiškino, kad tik gavusi nustatyta tvarka parengtus pasiūlymus su dokumentais dėl valstybinės reikšmės miškų plotų ir jų ribų tikslinimo iš Tarnybos, svarstys galimybę inicijuoti valstybinės reikšmės miškų plotų schemos rengimo procedūras. Kitaip tariant, Aplinkos ministerija neįsipareigojo išbraukti ginčo miško ploto iš valstybinės reikšmės miškų plotų, kaip teigia pareiškėjai, bet nurodė, kad svarstys galimybę inicijuoti valstybinės reikšmės miškų plotų ir ribų keitimo procedūras.

Tai reiškia, kad Aplinkos ministerija, pirmiausia įvertintų ginčo miško ploto, esančio prie (duomenys neskelbtini) ežero, vertingumą, ir nustačiusi, kad teritorija vertinga, priimtų sprendimą nekeisti miškų sklypų plotų ir ribų. Vilniaus apskrities viršininko administracija, įvykdžiusi minėtame sprendime nurodytą pirmąjį įpareigojimą ir gavusi neigiamą Departamento atsakymą dėl Vilniaus apskrities Ukmergės rajono (duomenys neskelbtini) girininkijos 3, 4 kvartalų 2a, 5a, 14a, 15a sklypų plotų ir ribų pakeitimo, atsakovo teigimu, negalėjo įvykdyti antrojo teismo sprendimo įpareigojimo, kadangi jis tiesiogiai susijęs su pirmuoju įpareigojimu.

Tarnyba taip pat pažymėjo, kad prašymo reikalavimas dėl sprendimo vykdymo tvarkos nustatymo negali būti patenkintas, nes teismo sprendimo dalis dėl kreipimosi į atitinkamas institucijas dėl Ukmergės rajono (duomenys neskelbtini) girininkijos 3, 4 kvartalų 2a, 5a, 14a, 15a sklypų ribų ir plotų patikslinimo jau yra įvykdyta.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu į pareiškėjų skundą (b. 1. 165-166, II t.) prašė skundą atmesti. Savo poziciją Aplinkos ministerija pagrindė iš esmės analogiškais motyvais, nurodytais atsakovo pateiktame atsiliepime į skundą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 5 d. nutartimi pareiškėjų skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog Departamento 2001 m. gegužės 23 d. sprendimas teisės aktų nustatyta tvarka būtų panaikintas ar pakeistas. Teismas vadovavosi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, pažymėjo, kad ABTĮ įsiteisėjusių teismo sprendimų vykdymo tvarkos nereglamentuoja, todėl, nagrinėjamu atveju, taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatos, reglamentuojančios tokių procesinių prašymų dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo nagrinėjimą. Teismas vadovavosi CPK 284 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-430/2010, 2010 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-261/2010 ir pažymėjo, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo tvarka gali būti keičiama tik tuo atveju, jeigu teismo sprendimas nėra įvykdytas.

Teismas vadovavosi ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, konstatavo, kad nagrinėjamo prašymo atveju yra reikšmingos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimu išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. 1-1556/426/2012, kurioje buvo sprendžiamas ginčas tarp tų pačių šalių, nustatytos aplinkybės. Teismas atkreipė dėmesį, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 1-1556/426/2012, be kita ko, konstatuota, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I2-210/2001 rezoliucinės dalies 2 pastraipoje nustatyti įpareigojimai buvo įvykdyti. Todėl pareiškėjų skundą toje dalyje, kurioje buvo prašoma panaikinti Tarnybos 2011 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. lSS-(3.5)-2841 dalį, kurioje atsisakoma vykdyti minėto teismo sprendimo 2 pastraipoje nustatytus įpareigojimus, teismas atmetė.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimas toje dalyje, kurioje buvo prašoma panaikinti Tarnybos 2011 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. lSS-(3.5)-2841 dalį, susijusią su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimo 2 pastraipoje nustatytais įpareigojimais, paliktas nepakeistas. Teismas nurodė, kad šie teismų sprendimai yra įsiteisėję, įgiję res judicata galią, todėl minėtuose procesiniuose sprendimuose nustatytos faktinės aplinkybės iš naujo neįrodinėjamos (ABTĮ 58 str. 2 d.). Teismas pripažino, kad pareiškėjų prašymas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimo 2 pastraipoje nustatytų įpareigojimų vykdymo tvarkos pakeitimo negali patenkintas, nes ši teismo sprendimo dalis yra įvykdyta.

III. Pareiškėja Z. H. atskiruoju skundu (b. l. 194-197) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. nutartį panaikinti ir pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. I2-210/2001 vykdymą taip, kaip buvo prašoma pareiškėjų 2012 m. spalio 19 d. prašyme. Z. H. taip pat prašė nustatyti 3 mėnesių terminą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimui įvykdyti bei atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka teismo posėdyje.

Pareiškėja nurodo, kad teismas nevertino, jog įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendime nustatytų įpareigojimų atsakovas ir atsakingos institucijos per institucinę bendradarbiavimo procedūrą neįvykdė iki šiol, t. y. neparengė ir neteikė Miškų ir saugomų teritorijų departamentui techninių dokumentų: siūlomų tikslinti valstybinės reikšmės miškų plotų schemos M 1:10000 ir / ar M 1:50000, parengtos Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro žemėlapio pagrindu; siūlomų tikslinti valstybinės reikšmės miškų plotų (miško kvartalų ir jų dalių) sąrašų; piliečių, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises grąžinant natūra mišką valstybinės reikšmės miškams priskirtuose plotuose sąrašo, suderinto su Tarnyba, jeigu mišką siūloma išbraukti iš valstybinės reikšmės miškų plotų, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės grąžinant mišką natūra; nepatvirtinto detaliojo plano, numatančio miško žemę paversti kitomis naudmenomis, kopija; formuojamų žemės sklypų plano su posūkių taškų koordinatėmis valstybinėje koordinačių sistemoje. Visi šie dokumentai būtini ir privalomi tam, kad būtų įgyvendintas teismo sprendimo pirmasis įpareigojimas.

Pareiškėja pažymi, kad teismas 2013 m. liepos 5 d. nutartyje nevertino, jog Aplinkos ministerija 2012 m. sausio 31 d. sprendime Nr. (12-2)-D8-992 „Dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo vykdymo administracinėje byloje Nr. I2-210/2001" taip pat nurodė, jog Tarnyba turi pateikti pasiūlymą ir dokumentus vadovaujantis tvarkos aprašu, patvirtintu Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1369 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų schemų rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo".

Pareiškėjos teigimu, neįgyvendinus pirmojo teismo įpareigojimo, institucija negalėjo ir negali įgyvendinti antrojo įpareigojimo – suderinti su pareiškėjais grąžinamos natūra valdos planą. Pareiškėja pabrėžia, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimas nuo jo įsigaliojimo datos daugiau kaip per 12 metų neįgyvendintas, dėl teismo sprendimo įgyvendinimo pareiškėjai buvo priversti kreiptis į antstolį, tačiau ir pastarasis nesugebėjo priversti atsakovą įvykdyti teismo sprendimą. Antstolė pateikė skolininkui Tarnybai 2012 m. rugpjūčio 8 d. Patvarkymą vykdyti teismo sprendimą. Tarnyba 2012 m. rugpjūčio 29 d. raštu atsisakė vykdyti antstolės patvarkymą ir vieną iš priežasčių nurodė, kad patvarkymas nevykdytinas, nes šiuo metu tokios institucijos kaip „Miškų ir saugomų teritorijų departamentas prie Aplinkos ministerijos" nėra. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 5 d. nutartimi pareiškėjos prašymą atmetė motyvuodamas, kad visos aplinkybės nustatytos Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Pareiškėjos tvirtinimu, ši teismo išvada neatitinka tikrovės, nes Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. 1-1556/426/2012 dalyvaujantys asmenys nėra tie patys asmenys, kurie dalyvauja šioje byloje, kadangi šioje byloje nedalyvavo ir nedalyvauja V. T., R. Č., R. P., A. T., H. H., Ž. H., Ž. H.. Trečiuoju suinteresuotu asmeniu šioje byloje dalyvauja antstolė B. P., vykdanti išieškojimą pagal išieškotojams Č. H., Z. H., A. H., L. H., A. N., D. J. H. išduotą vykdomąjį raštą. Be to, byloje Nr. 1-1556/426/2012 nedalyvavo ir kitas šios bylos trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija.

Pareiškėja pabrėžia, kad apygardos administracinis teismas nevertino, jog Žemėtvarkos skyriaus 2001 m. gegužės 10 d. rašte Nr. 333 nurodytas tikslas ,.Dėl valstybinės reikšmės miško sklypo privatizavimo", bet ne dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. I2-210/2001 vykdymo, nors Žemėtvarkos skyrius privalėjo ir privalo kreiptis dėl teismo sprendimo vykdymo, o ne dėl valstybinės reikšmės miško sklypo privatizavimo.Teismas nutartyje taip pat nevertino jos argumentų, kad Žemėtvarkos skyriaus rašte Nr. 333 galimai buvo nurodyti miškų plotai 2 ir 3 kvartaluose iš tikrųjų priklausantys valstybei ir visiškai nesusiję su savininkams atkuriamais sklypais, kurie sudaro tik nedidelę dalį trečiame ir ketvirtame miškų kvartaluose (sklypai 2a, 5a, 14a. 15a). Pareiškėja pažymi, kad Departamentas, gavęs tokį prašymą iš Žemėtvarkos skyriaus, atsisako jį vykdyti, kadangi Žemėtvarkos skyrius iš tikrųjų prašo privatizuoti valstybės miškus 2 ir visame 3 kvartaluose. Teismas konstatavo, kad Miškų ir saugomų teritorijų departamento 2001 m. gegužės 23 d. raštas (sprendimas) nesusijęs su pareiškėjams (savininkams) atkuriamais sklypais.

Teismo argumentą, kad byloje nėra duomenų, jog Departamento 2001 m. gegužės 23 d. sprendimas teisės aktų nustatyta tvarka būtų panaikintas ar pakeistas, pareiškėja laikė niekiniu, nes pareiškėjams nereikia ginčyti to, kas su jais nesusiję.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nutartyje nevertino, jog teismo sprendimo vykdymo procese skolininko Tarnybos kaltė yra preziumuojama. Teismo sprendimo privalomumo principas įpareigoja atsakingus valstybės tarnautojus pozityviai veikti iki tol, kol bus įvykdyti visi teismo sprendimo įpareigojimai. Pats skolininkas nuspręsti, kad jam baigėsi prievolė vykdyti teismo sprendimą, neturėjo ir neturi teisės, tam turi būti aiškus kreditorių / išieškotojų sutikimas. Tokio sutikimo skolininkas nėra gavęs. Skolininkas apie savo veiksmus, atliktus 2001 metais, ir šių veiksmų teisines pasekmes neinformavo išieškotojos.

Pareiškėja pabrėžia, kad dėl atsakingų valstybės institucijų teismo sprendimo nevykdymo nuosavybės teisės nuo 2001 m. balandžio 28 d. iki šiol tinkamai neatkurtos į atitinkamą dalį žemės sklypo, esančio Vilniaus apskrities Ukmergės rajono (duomenys neskelbtini) girininkijos 3, 4 kvartalų 2 a, 5 a, 14 a, 15 a sklypuose, iki 1940 metų priklausiusiuose V. H. nuosavybės teise.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo teigimu, tai, kad administracinėje byloje Nr. I-1556-426/2012 dalyvavo daugiau asmenų negu šioje byloje, neturi įtakos priimtai nutarčiai, nes šioje byloje nedalyvaujantiems asmenims ji nesukels teisinių pasekmių, kadangi nėra sprendžiama dėl jų teisių ir pareigų. Atsakovo manymu, esminė aplinkybė yra tai, kad tiek šioje byloje, tiek administracinėje byloje Nr. I-1556-426/2012 dalyvauja tie patys asmenys. Atsakovas vadovaujasi ABTĮ 48 straipsnio 2, 3 dalimis ir pažymi, kad teisinės reikšmės neturi tai, kokia bylose yra nurodytų asmenų procesinė padėtis, nes ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies nuostata taikoma tais atvejais, kai proceso dalyviais yra tie patys asmenys.

Tarnybos manymu, atsižvelgiant į tai, kad teismas nutartyje konstatavo, jog ginčas dėl 2001 m. balandžio 13 d. sprendimo įvykdymo buvo išspręstas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendime, Tarnybos nuomone, nebuvo jokio teisinio pagrindo nagrinėti pareiškėjų pateiktus argumentus pakartotinai. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismo sprendimu Vilniaus apskrities viršininko administracija buvo įpareigota kreiptis į Departamentą dėl valstybinės reikšmės miško sklypų ribų ir plotų patikslinimo, t. y. dėl valstybinės reikšmės miško įtraukimo į privatizuojamų miškų teritoriją, kadangi valstybinės reikšmės miškas yra valstybės išperkamas.

Atsakovas daro išvadą, kad būtina vertinti ne dokumento pavadinimą, o turinį. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad tesimo sprendime nebuvo nustatyta jokių įpareigojimų Departamentui, todėl Departamentas turėjo teisę nuspręsti, ar patikslinti valstybinės reikšmės miškų sklypų ribas ir plotus, ar išnagrinėjus siūlymą, atsisakyti tai daryti. Atsakovo manymu, Departamentas teismo sprendimu nebuvo įpareigotas keisti valstybinės reikšmės miškų sklypų ribas ir plotus, o turėjo įvertinti tokio keitimo galimybes bei priimti atitinkamą sprendimą.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad prie Žemėtvarkos skyriaus rašto buvo pridėtas valstybinės reikšmės miško brėžinys, pareiškėjų administracinėje byloje Nr. I2-210/2001 duomenys ir konkretūs įpareigojimai buvo nurodyti prie rašto pridėtame teismo sprendime. Atsakovas daro išvadą, kad iš Žemėtvarkos skyriaus rašto turinio ir prie jo pridėtų dokumentų yra aišku, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, vykdydama teismo sprendimą, kreipėsi į Departamentą su siūlymu patikslinti Vilniaus apskrities Ukmergės rajono (duomenys neskelbtini) girininkijos 3, 4 kvartalų 2a, 5a, 14a, 15a valstybinės reikšmės miško sklypų ribas ir plotus, todėl teismo sprendimo dalis dėl kreipimosi į Departamentą buvo įvykdyta ir nėra teisinio pagrindo dar kartą kreiptis į Departamentą ar jo teisių perėmėją.

Atsakovas pažymi, kad Aplinkos ministerija neįsipareigojo išbraukti ginčo miško ploto iš valstybinės reikšmės miškų plotų, bet nurodė, kad svarstys galimybę inicijuoti valstybinės reikšmės miškų plotų ir ribų keitimo procedūras. Atsakovas daro išvadą, kad Aplinkos ministerija, pirmiausia įvertinusi ginčo miško ploto, esančio prie (duomenys neskelbtini) ežero, vertingumą, turi teisę priimti sprendimą nekeisti miškų sklypų plotų ir ribų. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, įvykdžiusi teismo sprendime nurodytą pirmąjį įpareigojimą ir gavusi neigiamą Departamento atsakymą dėl Vilniaus apskrities Ukmergės rajono (duomenys neskelbtini) girininkijos 3, 4 kvartalų 2a, 5a, 14a, 15a sklypų plotų ir ribų pakeitimo, negalėjo įvykdyti antrojo teismo sprendimo įpareigojimo, kadangi jis tiesiogiai susijęs su pirmuoju įpareigojimu.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad tokią išvadą priėjo ir Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje. Atsakovas pabrėžia, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija tinkamai įvykdė teismo sprendime nurodytą įpareigojimą kreiptis į Departamentą, todėl pareiga kreiptis į Departamentą Tarnybai neperėjo. Atsakovas pabrėžia, kad Tarnybos pareiga kreiptis į Aplinkos ministeriją dėl Vilniaus apskrities Ukmergės rajono (duomenys neskelbtini) girininkijos 3, 4 kvartalų 2a, 5a, 14a, 15a sklypų plotų ir ribų patikslinimo negalėtų būti nustatyta, kadangi teismo sprendimo dalis dėl kreipimosi į atitinkamas institucijas dėl minėtų sklypų ribų ir plotų patikslinimo jau yra įvykdyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas netenkintinas.

Pareiškėjai kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I2-210/2001 pirmame įpareigojime pakeisti Departamentą į Aplinkos ministeriją, taip pat prašė nustatyti minėto teismo sprendimo vykdymo tvarką bei teismo sprendimo įvykdymo terminą. Iš pirmosios instancijos teismui pateikto prašymo reikalavimų bei turinio matyti, kad iš esmės yra siekiama, jog būtų pakeista Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 pastraipoje (pirmasis įpareigojimas) vykdymo tvarka.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2001 m. balandžio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I2-210/2001 pareiškėjų Č. H., A. H., L. H., H. H., Z. H. ir A. N. skundą tenkino iš dalies ir, pirma, įpareigojo Vilniaus apskrities viršininko administraciją kreiptis į Departamentą dėl Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 2.3 punkte nustatyta tvarka valstybinės reikšmės miškų plotuose – Vilniaus apskrities Ukmergės rajono (duomenys neskelbtini) girininkijos 3, 4 kvartalų 2a, 5a, 14a, 15a sklypuose – V. H. nuosavybės teise iki 1940 metų priklausiusio miško ploto bei ribų patikslinimo (pirmasis įpareigojimas); antra, įpareigojo Vilniaus apskrities viršininko administraciją vykdyti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6, 13, 18 straipsnių, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 43-54 punktų reikalavimus, patikslinti ir su pareiškėjais suderinti Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojo 1999 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 81-9065 priedą – grąžinamos natūra miško valdos planą Nr. 179-1.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 19 d. nutartimi pakeitė skolininką Vilniaus apskrities viršininko administraciją vykdomojoje byloje į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad įsiteisėjusių teismo sprendimų vykdymo tvarkos tiesiogiai Administracinių bylų teisenos įstatymas nereglamentuoja. ABTĮ 4 straipsnio 6 dalis numato, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Todėl administracinėje byloje sprendžiant klausimus dėl sprendimo įvykdymo tvarkos turi būti taikomos šiuos klausimus reglamentuojančios Civilinio proceso kodekso nuostatos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS444-261/2010). ABTĮ 4 straipsnio 6 dalis ir CPK 284 straipsnio 1 dalis suteikia teismui teisę, dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva pakeisti sprendimo vykdymo tvarką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-430/2010). Pažymėtina, kad, kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, minėtos nuostatos suteikia teismui teisę pakeisti sprendimo vykdymo tvarką tik tuo atveju, jeigu teismo sprendimas nėra įvykdytas.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėja laikosi pozicijos, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimas nėra įvykdytas. Atsakovas tvirtina priešingai, nurodydamas, kad vykdant teismo įpareigojimus buvo kreiptasi į Departamentą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Ukmergės rajono Žemėtvarkos skyrius, vykdydamas teismo sprendimą, su 2001 m. gegužės 10 d. prašymu Nr. 333 (b. l. 61, II t.) kreipėsi į Miškų ir saugomų teritorijų departamentą prie Aplinkos apsaugos ministerijos, tačiau Departamentas 2001 m. gegužės 23 d. raštu Nr. 03-5-580 (b. l. 62) atsisakė patikslinti nurodytus miško kvartalus, t. y. Žemėtvarkos skyriui išaiškino, kad miškai, esantys prie (duomenys neskelbtini) ežero, yra vertingi rekreaciniu, aplinkosauginiu ir miškininkystės požiūriais, gausiai lankomi piliečių ir jie neturi būti privatizuojami. Teisėjų kolegija, įvertinusi raštų turinį, konstatuoja, kad pareiškėjos argumentai dėl rašto pavadinimo nepaneigia Žemėtvarkos skyriaus rašto tikslo, t. y. įvykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimą. Kadangi teismo sprendimu jokių įpareigojimų Departamentui nebuvo nustatyta, Departamentas byloje nedalyvavo, darytina išvada, kad teismo sprendimo vykdymo kontekste Departamentas turėjo teisę priimti neigiamą sprendimą dėl nurodytų miškų sklypų ribų ir plotų patikslinimo, t. y. Departamentas neturėjo pareigos keisti valstybinės reikšmės miškų sklypų ribas ir plotus, tik turėjo įvertinti tokio keitimo galimybes pagal Žemėtvarkos skyriaus prašymą. Pareiškėjos argumentai, kad Žemėtvarkos skyriaus prašyme nebuvo nurodyti tikslintini kvartalai, nėra reikšmingi, kadangi kartu prie prašymo buvo pridėtas teismo sprendimas, taip pat valstybinės reikšmės miško brėžinys, prašyme nurodyta dėl kokio miško sklypo yra kreipiamasi. Darytina išvada, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimo rezoliucinės dalies antroji pastraipa (pirmasis įpareigojimas) yra įvykdyta. Be to, teisėjų kolegijos manymu, pareiškėjų prašymo pakeisti teismo sprendimo vykdymo tvarką tenkinimas reikštų paties teismo sprendimo esmės pakeitimą, kadangi nagrinėtoje administracinėje byloje konkretaus įpareigojimo suformuoti tam tikro dydžio ir tam tikroje vietoje miško sklypą ir pasiekti konkretų rezultatą nuosavybės teisių atkūrimo prasme nebuvo. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjos netenkinančius atsakovo veiksmus ji turi teisę skųsti įstatymų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad iš įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-1556/426/2012 matyti, jog toje administracinėje byloje buvo keliamas klausimas ir dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimo įvykdymo. Kaip ir nagrinėjamoje byloje, pareiškėjai (iš kurių viena buvo ir Z. H., o kiti šioje byloje esantys pareiškėjai aptariamoje administracinėje byloje dalyvavo trečiojo suinteresuoto asmens statusu) tvirtino, kad šis teismo sprendimas iki šiol nėra įvykdytas, o atsakovas (kaip ir šioje byloje – Tarnyba) laikėsi tapačios šioje administracinėje byloje pozicijos, kad minėtas teismo sprendimas yra įvykdytas. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 29 d. įsiteisėjusiame sprendime konstatavo, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 pastraipoje (pirmasis įpareigojimas) nustatyti įpareigojimai iš esmės buvo įvykdyti.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. nutartis, kuria atmestas pareiškėjų prašymas, konstatavus teismo sprendimo dalies, dėl kurios prašyta vykdymo tvarkos pakeitimo, iš esmės yra teisinga, jos naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

ABTĮ 148 straipsnis įtvirtina, jog atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis. ABTĮ 137 straipsnio 1 dalis numato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą ir jos atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi byloje pakanka medžiagos, būtinos visoms bylos aplinkybėms išaiškinti ir teisingam sprendimui priimti.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos Z. H. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė