2022-05-10 Nr. AB-11777-3-62-3-03591-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2174-381/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03591-2021-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (pranešėjas), Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas) ir Rasos Ragulskytės-Markovienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių M.G. M. M. , B. S. S. S., D. S. G. G. ir W. S. G. G., B. S. G. G., K, S. G. G., M. M. G. G., atstovaujamų atstovės pagal įstatymą B. S. S. S., apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M.G. M. M. , B. S. S. S., D. S. G. G. ir W. S. G. G., B. S. G. G., K, S. G. G., M. M. G. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai M.G. M. M. , B. S. S. S. , D. S. G. G. ir W. S. G. G. , B. S. G. G. , K, S. G. G. , M. M. G. G., kurių interesus atstovauja jų atstovė pagal įstatymą B. S. S. S. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti 1) Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas) 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 21M41650 (toliau – ir Sprendimas); 2) Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 6K-2450 (toliau – ir Komisijos sprendimas) bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjai teigė, kad jie paliko savo kilmės šalį, nes yra persekiojami dėl kraujo keršto, garbės nusikaltimo. Jie nurodė konkrečias, realias aplinkybes, pagrindė savo prašymą, todėl atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir jiems turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Tarpgentinės žmogžudystės pareiškėjų gyvenamojoje vietovėje yra įprastas reiškinys. Pareiškėjų garbės ir elgesio kodekso pažeidimai sukelia grėsmę jų gyvybei. Pareiškėjams taip pat suteiktina papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnį, nes kyla reali grėsmė, kad sugrįžus į savo kilmės šalį, jiems bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija.

3. Atsakovas ginčijamu Sprendimu netenkino pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį ir papildomas apsaugos priemones, nusprendė išsiųsti juos į kilmės šalį bei uždrausti pareiškėjams M. G. M. M., B. S. S. S. ir D. S. G. G. atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus, taip pat nusprendė įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo M. G. M. M., B. S. S. S. ir D. S. G. G. atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje 3 metus nuo išsiuntimo dienos.

4. Pareiškėjai, nesutikdami su Sprendimu, nurodė, kad atsakovas turėjo pareigą organizuoti prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas. Pareiškėjų vertinimu, jie skunde pateikė pakankamai pagrįstų motyvų žodiniam skundo nagrinėjimui Komisijoje.

5. Pareiškėjai nesutiko su Sprendimo dalimi juos išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, nes savo kilmės šalyje jie nesulaukė nei teisėsaugos pareigūnų, nei artimųjų pagalbos. Jei pareiškėjai bus grąžinti į savo kilmės šalį, jiems gresia mirtis ir susidorojimas. Pareiškėjų persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių yra pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma.

6. Pareiškėjai nurodė, kad Komisija atidžiai ir teisingai neišnagrinėjo jų skundo, teisingai neįvertino motyvų, nevertino argumentų dėl pareiškėjų išsiuntimo, nesudarė galimybės savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, teisingai neįvertino maksimalaus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką proporcingumo bei būtinybės. Pareiškėjų skundas nebuvo išsamiai ir teisingai išnagrinėtas, dėl ko Komisijos sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir neatitinkantis viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas paaiškino, kad įvertinus pareiškėjų pateiktą informaciją bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę buvo konstatuota, jog pareiškėjų istorija nėra įtikinama, o jų pasakojimas apie giminaičių grasinimus yra neišsamus ir abstraktus, grindžiamas prielaidomis bei perteikiamas bendro pobūdžio teiginiais, vengiant detalių ir išsamiai neatsakant į patikslinančius klausimus. Kadangi nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjų pasakojimas nepagrindžia jų baimės patirti persekiojimą, konstatuotina, kad pareiškėjų deklaruojama baimė nėra visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata yra neįvykdyta, pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų bei jiems nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjams grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodyti veiksmai.

9. Nagrinėjant pareiškėjų prieglobsčio prašymą, buvo įvertinta būtent pareiškėjų individuali situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Pareiškėjų nurodytos išvykimo iš kilmės šalies priežastys nelemia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį, neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių, siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Nors pareiškėjai iš savo kilmės atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoje to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjų veiksmai patvirtina pareiškėjų nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjų atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio, šis draudimo terminas vertintinas kaip proporcingas.

II. 10. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjų M.G. M. M., B. S. S. S., D. S. G. G. ir W. S. G. G., B. S. G. G., K, S. G. G., M. M. G. G. skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą (draudimo M. G. M. M. , B. S. S. S. ir D. S. G. G. atvykti į Lietuvos Respubliką terminą sutrumpino iki dvejų metų nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos) ir 4 punktą (įspėjimo C.SIS II sistemoje dėl draudimo M. G. M. M., B. S. S. S., D. S. G. G. atvykti ir apsigyventi terminą sutrumpino iki dvejų metų), atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį; likusią pareiškėjų skundo dalį atmetė.

11. Teismas nustatė, kad 2021 m. liepos 16 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Varėnos pasienio rinktinės G. Ž. pasienio užkardos pareigūnai sulaikė 8 (duomenys neskelbtini) piliečius, neteisėtai kirtusius Lietuvos Respublikos sieną, tarp kurių buvo ir pareiškėjai. 2021 m. liepos 19 d. buvo atlikta pirminė pareiškėjų apklausa, kurios metu pareiškėjas M. G. M. M. nurodė, jog (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nei teistas, nei ieškomas policijos, neturi finansinių įsipareigojimų, jo galutinis kelionės tikslas buvo Lietuva. Pareiškėjas apie prieglobstį Lietuvoje sužinojo iš vaikų.

12. Pareiškėja B. S. S. S. pirminės apklausos metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nebuvo teista ar paieškoma, neturi finansinių įsipareigojimų, jos kelionės tikslas – Lietuva. Apie prieglobstį Lietuvoje sužinojo iš pažįstamų ir rado informaciją internete, į (duomenys neskelbtini) sugrįžti nenori.

13. Pareiškėjas D. S. G. G. pirminės apklausos metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Galutinis kelionės tikslas – Lietuva. Pareiškėjas apie prieglobstį Lietuvoje sužinojo iš pažįstamų, kurie sakė, kad Europoje rūpinamasi žmonėmis ir kad ten geras gyvenimas, į (duomenys neskelbtini) sugrįžti nenori, nes ten nesijaučia saugus.

14. 2021 m. lapkričio 10 d. atliktoje antrinėje apklausoje pareiškėjas M. G. M. M. nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas neprašė prieglobsčio kitose valstybėse, neturi kitų šalių vizų. (duomenys neskelbtini) yra likęs jo tėvas, broliai, seserys.

15. Antrinės apklausos metu pareiškėja B. S. S. S. nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

16. Pareiškėjas D. S. G. G. antrinės apklausos metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

17. Teismas aptarė ginčui aktualias Įstatymo, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas, teismų praktiką ir pažymėjo, kad atsakovas, remdamasis nustatytais faktais ir pareiškėjų byloje surinkta informacija, turėjo įvertinti duomenų visumą ir pareiškėjų teiginių, nepatvirtintų rašytiniais įrodymais, patikimumą, remdamasis Tvarko aprašo 99 punkte nustatytais kriterijais.

18. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamento atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjų situacija įvertinta individualiai, atliktos pareiškėjų apklausos, Sprendime detaliai analizuoti ir įvertinti jų nurodyti argumentai. Atsakovas atsižvelgė į pareiškėjų asmenybes, jų kilmės valstybę. Apklausose buvo siekiama detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojų pateiktų prašymų suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėjus, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju jiems kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

19. Teismo vertinimu, pareiškėjų nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jų pačių subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais duomenimis. Individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė. Teismui tokių įrodymų nepateikta. Teismas sutinka, kad Migracijos departamentas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįstos tikimybės, kad grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju pareiškėjams grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai (kankinimai arba mirties bausmė).

20. Teismo vertinimu, atsakovas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjų paaiškinimus, taip pat kitas byloje nustatytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo abejoti Migracijos departamento pateiktų faktų tikrumu, kad pareiškėjams kilmės valstybėje nekils joks pavojus dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o pareiškėjų subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis, negali paneigti Departamento padarytos išvados. Teismas nenustatė aplinkybių, kad pareiškėjų atžvilgiu bus imtasi persekiojimų veiksmų, o jų baimė dėl gyvybės yra lemta tik jų subjektyviu situacijos vertinimu bei prielaidomis. Tokiu būdu atsakovas nustatė, kad pareiškėjų baimė nėra visiškai pagrįsta, kilmės valstybėje pareiškėjams negresia kankinimai ar mirtis, todėl jie neatitinka pabėgėlio statuso reikalavimų.

21. Teismas nustatė, kad prieglobsčio prašytojų prašymas suteikti prieglobstį grindžiamas grėsme, susijusia su kraujo kerštu. Pareiškėjo teigimu, (duomenys neskelbtini). Prieglobsčio prašytojai nepateikė įrodymų, patvirtinančių jų nurodytas aplinkybes. Pareiškėjų pasakojimas apie įvykius, paskatinusius juos išvykti iš (duomenys neskelbtini), yra bendro pobūdžio, abstraktūs, pasakojimui trūksta konkrečių detalių. Bandant išsiaiškinti papildomas detales, pareiškėjai atsakinėjo trumpai, nepraplėsdami pirminio pasakojimo ribų. Prieglobsčio prašytojų istorija savaime turi vidinių trūkumų, keliančių abejonių dėl jos tikrumo. Pareiškėjas G. M. M. M. pasakojo, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas savo pasakojime nepasakė konkrečių faktų, kodėl (duomenys neskelbtini). Neįvardijus pirminių priežasčių apie (duomenys neskelbtini), kyla abejonių, ar pateikti faktai tikri. Teismas vertino, kad atsižvelgiant į surinktą informaciją ir tai, jog prieglobsčio prašytojų pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) grasinimus yra neišsamus ir abstraktus, grindžiamas prielaidomis bei perteikiamas bendro pobūdžio teiginiais, vengiant detalių ir išsamiai neatsakant į patikslinančius klausimus, šioje pasakojimo dalyje pateikti duomenys negali būti pripažinti patikimais ir laikomi „nenustatytais faktais“ todėl yra atmetami ir nenagrinėjami vertinant jų prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą.

22. Teismas sprendė, kad, įvertinus aplinkybių visumą, pareiškėjų pasakojimų formos ir turinio trūkumus, atsižvelgus į surinktą kilmės valstybės informaciją, nėra nustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos suteikimo poreikį. Pareiškėjų deklaruojamą baimę grįžti į kilmės šalį teismas vertino kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio, ir nelaikė visiškai pagrįsta, nes „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl atsakovas pagrįstai Sprendimu jiems nesuteikė pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos.

23. Teismas pažymėjo, kad iš bylos medžiagos ir pareiškėjų pateiktų paaiškinimų nustatyta, jog pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvyko 2021 m. liepos 21 d. ir buvo sulaikyti pareigūnų. Pareiškėjai prieglobsčio pasiprašė po sulaikymo. Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, sutiko su atsakovo pozicija, kad, atsisakius suteikti pareiškėjams prieglobstį, vengdami grąžinimo pareiškėjai gali pasislėpti. Todėl teismas konstatavo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos, yra pagrįsta ir atitinka Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.

24. Teismas, aptaręs Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 5 d.) (toliau – ir Tvarka) nuostatas, pažymėjo, jog penkerių metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra proporcingas padarytam teisės pažeidimui ir neatitinka Tvarkos kriterijų. Teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į Tvarkoje esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjų situaciją, būtu proporcinga jiems uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos. Byloje nėra VSAT ir (ar) Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento išvadų, jog pareiškėjų gyvenimas Lietuvoje gali sukelti grėsmę visuomenės saugumui, todėl pareiškėjams nustatytinas 2 metų draudimo atvykti terminas, nes pareiškėjai buvo išsiųsti ir jų pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka.

25. Teismas aptarė Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d nutarimu Nr. 436, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (OL 2018 L 314, p. 14), (toliau – ir SIS II reglamentas) nuostatas ir pažymėjo, kad Sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką sumažinus iki dvejų metų, yra pagrindas keisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

26. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Tvarkos aprašo 222 punktu Komisijai nebuvo privaloma pareiškėjų skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuo atveju pareiškėjai savo skunde nenurodė, o Migracijos departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

27. Teismas, nepatenkinęs pagrindinio skundo reikalavimo dėl atsisakymo suteikti prieglobstį ir papildomos apsaugos panaikinimo, netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

III. 28. Pareiškėjai M.G. M. M., B. S. S. S., D. S. G. G. ir W. S. G. G., B. S. G. G., K. S. G. G., M. M. G. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. kovo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skundą.

29. Pareiškėjai teigia, kad teismas netinkamai vertino jų pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

30. Pareiškėjai teigia, kad atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuluotą praktiką, Įstatyme bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, jog surinkta informacija nepatvirtina, kad pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjų įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, apsiribojo bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertino asmeninių pareiškėjų savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrino visapusiško įrodymų ištyrimo.

31. Pareiškėjų vertinimu, teismas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjų nurodytas aplinkybes, išimtinai rėmėsi tik atsakovo argumentais ir jo surinkta informacija apie pareiškėjų kilmės šalį, tačiau neatliko gilesnės analizės. Atsakovas konstatavo, kad pareiškėjų kilmės šalyje vis dar aktualus kraujo kerštas, kuris pasireiškia smurtu, kai kiekviena grupė (gentis) kovoja ir nužudo kitos grupės (genties) narius pagal senovinį garbės ir elgesio kodeksą. Šiuo atveju tokioje padėtyje atsidūrė ir pareiškėjai, jie yra ir bus persekiojami tol, kol bus atkeršyta už nužudytus giminaičius. Taigi pareiškėjai pagrįstai bijo dėl savo gyvybių. Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymo ir jame nurodytų aplinkybių, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

32. Pareiškėjai teigia, kad Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjams atvykti jam neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėjus ir uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką.

33. Pareiškėjai taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi norėtų ir turėtų būti išklausyti.

34. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, taip pat prašo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti.

35. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje nesuteiktas pagrįstai. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjams grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsižvelgiant į pareiškėjų individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

36. Atsakovo teigimu, pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį motyvai buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinti, pateiktas jų teisinis įvertinimas, atsižvelgus į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją bei remiantis teisės aktų nuostatomis ir pabėgėlių teisės principais. Sprendimas išsiųsti pareiškėjus ir uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką priimtas pagrįstai, nes pareiškėjai neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 37. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kad būtų užtikrintas jų išklausymas, o teismas galėtų įsitikinti pasakojimo nuoseklumu. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

39. Atsižvelgus į aptartą teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, bylos duomenis, taip pat aplinkybę, kad administracinė byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, teismo posėdyje dalyvavo pareiškėjai ir jų atstovas advokatas, proceso šalys savo poziciją dėl ginčo esmės yra išsamiai išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, pareiškėjų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka grindžiamas abstrakčiais argumentais, konstatuotina, kad pareiškėjai nenurodė, o teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių bylą būtų būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

40. Atsakovas Departamentas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė atsiliepimą į pareiškėjų apeliacinį skundą, praleidęs ABTĮ 139 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą. Atsakovas prašo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti, nes dėl padidėjusio darbo krūvio neturėjo galimybės pateikti atsiliepimo į pareiškėjų skundą per teismo nustatytą terminą, todėl prašo teismo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos objektyvios priežastys, dėl kurių atsiliepimas negalėjo būti pateiktas per nustatytą terminą, vertina, jog yra pagrindas praleistą procesinį terminą atnaujinti ir atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą priimti (ABTĮ 66 straipsnio 3 dalis).

V. 41. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo, kuriais netenkintas pareiškėjų prašymas dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos jiems suteikimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

42. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

43. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina.

44. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 straipsnio 2 dalis).

45. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 straipsnio 2 dalis).

46. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA- 3615- 789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA- 3776- 415/2021).

47. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

48. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018).

49. Pagal Tvarkos aprašo 97 punktą surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į: tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; prieglobsčio prašytojo pateiktus pareiškimus ir visus jo turimus dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar jis patyrė ar gali patirti persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, taip pat informaciją apie prieglobsčio prašytojo ankstesnius prašymus suteikti prieglobstį, kelionės maršrutus, kelionės dokumentus ir prašymo suteikti prieglobstį pateikimo priežastis; prieglobsčio prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip jo bei jo giminaičių biografijos faktai, lytis ir amžius, taip pat prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje panašioje situacijoje esančių asmenų padėtį, kad pagal prieglobsčio prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytais veiksmais.

50. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas šio aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Prieglobsčio prašytojo daromų prielaidų apie numanomas tam tikrų įvykių ar epizodų priežastis, aplinkybes ar pasekmes, taip pat apie priežastinius ar įrodomuosius ryšius tarp tam tikrų įvykių ar epizodų pagrįstumas vertinamas visų kitų tyrimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų faktų kontekste. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir suderinamas su kitais surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo netrukdo laikyti jo pasakojimą patikimu įrodymu.

51. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį motyvavo kraujo keršto grėsme, nurodydami, jog konfliktas kilo ir juos persekioja (duomenys neskelbtini).

52. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjų kilmės valstybėje ir gyvenamojoje vietoje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją apie garbės nusikaltimus ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjų išsakytos baimės būti persekiojamais pagrįstumą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjų pasakojimas apie įvykius, paskatinusius juos išvykti iš (duomenys neskelbtini), yra bendro pobūdžio, gana abstraktus, jam trūksta konkrečių detalių, jis grindžiamas prielaidomis, bendro pobūdžio teiginiais, vengiama detalių, įvardyti faktai, pirminis pasakojimas nepraplečiami, išsamiai neatsakoma į patikslinančius klausimus. Be to, prieglobsčio prašytojų istorija turi vidinių trūkumų, keliančių abejonių dėl jos tikrumo. Pareiškėjai nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai įvardijo, kad konfliktas kilo tarp (duomenys neskelbtini), tačiau negalėjo išplėsti pasakojimo, nurodyti konkretesnių aplinkybių, kodėl šis ginčas apskritai kilo, dėl kokių priežasčių (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė ir tai, kad (duomenys neskelbtini), vėliau jau jis teigė, kad (duomenys neskelbtini). Abejonę prieglobsčio prašytojų pasakojimo tikrumu ir patikimumu kelia ir kitos pareiškėjų tinkamai neatskleistos aplinkybės, pvz., jie nurodė, kad (duomenys neskelbtini), tačiau nepaaiškino, dėl kokios priežasties (duomenys neskelbtini) vis dar jų gali ieškoti ir norėti atkeršyti. Pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, galinčių pagrįsti jų pasakojamas aplinkybes. Dėl to teismas pagrįstai tokį pareiškėjų pasakojimą laikė stokojančiu patikimumo, grindžiamą „nenustatytais faktais“.

53. Be to, pareiškėjų pasakojimas nebuvo visiškai suderinamas su atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija apie garbės konfliktus, jų sprendimo būdus. Pagal atsakovo surinktą kilmės informaciją, genčių papročiai reikalauja, kad žmogžudystė būtų kompensuojama abipusiu susitarimu, priešingu atveju kerštaujama žudiko šeimai. Toks ginčų sprendimo būdas yra gana paplitęs (duomenys neskelbtini). Tačiau paprastai pirmiausia siekiama tarpusavio ginčus išspręsti taikiomis priemonėmis. Jeigu šeimoms tarpusavyje nepavyksta taikiai išspręsti ginčo, įsikiša gentis, kad išvengti tolesnio ginčo eskalavimo. Tik tais atvejais, kai nepavyksta ginčo išspręsti taikiomis priemonėmis, tokie konfliktai virsta kraujo kerštu. Pažymėta ir tai, kad taikos susitarimas tarp genčių paprastai yra ilgas procesas. Tokia kilmės informacija leido atsakovui daryti išvadą, kad pareiškėjų istorija nėra įtikinama, nes tokiu kaip jų įvardytu atveju būtų dedamos visos pastangos kilusį konfliktą tarp šeimų išspręsti taikiai, abiem pusėm priimtinomis sąlygomis.

54. Įvertinęs tai, kad atsakovo tyrimo metu nebuvo nustatytas nei tikėtinas persekiotojas, nei jo tikėtini motyvai ar tikslai persekioti pareiškėjus, teismas turėjo pagrindą pritarti atsakovo išvadai, kad šiuo atveju neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog jiems kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjai nenurodė tokių aplinkybių, kurios galėtų pagrįsti visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamiems dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Pažymėtina, kad pareiškėjų nurodomi tariami persekiotojai (duomenys neskelbtini) neatitinka Įstatyme nurodomos persekiotojo apibrėžties, t. y. nėra valstybinis subjektas, galintis veikti valstybės vardu. Pagal Įstatymo 86 straipsnio 2 dalį nevalstybiniai subjektai gali būti „persekiojimo vykdytojais“ tik tuo atveju, jeigu valstybiniai subjektai negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Šiuo atveju pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Pareiškėjai nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjams apsaugos nuo tariamų persekiotojų, ar toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas „konvencinių“ priežasčių (jų rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais. Tokių išvadų neleidžia daryti ir bendro pobūdžio informacija apie saugumo padėtį kilmės valstybėje. Dėl to pareiškėjų argumentai, kad tokiu atveju policija nepadėjo ir negalėjo padėti dėl kitos šeimos didesnės politinės įtakos, vertintini kaip deklaratyvūs, nepagrįsti kokiais nors įrodymais (nors apklausos metu pareiškėjas nurodė galintis patvirtinti tokius savo teiginius).

55. Įvertinusi Migracijos departamento Sprendimo turinį, byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjų kilmės valstybėje ir individualios jų nurodytos aplinkybės nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios persekiojimo rizikos tikimybės. Kadangi pareiškėjai nenurodė realių individualaus pobūdžio jų persekiojimo aplinkybių, tai teisėjų kolegija pripažįsta, kad pareiškėjų įvardytos priežastys nėra susijusios nė su viena Įstatymo 86 straipsnyje nurodyta sąlyga, todėl jiems pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas.

56. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjai, įvardydami išvykimo iš kilmės šalies priežastis, nurodė ir tai, kad (duomenys neskelbtini) yra nesaugu dėl (duomenys neskelbtini) grėsmės, tačiau tyrimo metu Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjai dėl to būtų patyrę kokių konkrečių ir individualių grasinimų ar persekiojimų. Kadangi pareiškėjai nenurodė individualaus pobūdžio jų persekiojimo aplinkybių, tai tokia aplinkybė pripažintina nesusijusi nė su viena Įstatymo 86 straipsnyje nurodyta sąlyga.

57. Pareiškėjai prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindė tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, todėl pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, jiems nesuteikta ir papildoma apsauga. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, pagrįstos kankinimo ar mirties bausmės grėsmės nenurodė ir pareiškėjai, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Pagal Migracijos departamento surinktą informaciją nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, jog apskritai nėra jokios realios rizikos, kad asmuo gali būti asmeniškai paveiktas beatodairiškas smurto, kad kiltų grėsmė jų gyvybei, sveikatai saugumui, laisvei. Atsakovas nustatė ir tai, kad pareiškėjai nėra pažeidžiami asmenys, jie nepriklauso nė vienai iš grupių, kuri gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme. Prieglobsčio prašytojai M. G. M. M. ir D. S. G. G. yra darbingo amžiaus, kilmės valstybėje yra likę pareiškėjų artimieji. Jie visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), yra pažįstami su vietiniais papročiais ir kultūra. Kadangi pareiškėjai neįrodė aplinkybių, kurių pagrindu jiems galėtų būti suteikta papildoma apsauga, tai atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 87 straipsnyje 1 dalyje nustatytų kriterijų

58. Teisėjų kolegija pažymi, kad prieglobsčio prašytoja B. S. S. S. prašymą suteikti prieglobstį teikė ir keturių savo nepilnamečių vaikų vardu, tačiau savarankiški pagrindai suteikti jiems prieglobstį nebuvo suformuluoti, vaikų atstovai tėvai nenurodė kitokių priežasčių prieglobsčiui jų vaikams suteikti nei grįsdami savo prašymą. Dėl to išnagrinėjus tėvų ir suaugusio vaiko prašyme nurodytas priežastis ir netenkinus jų prašymo suteikti prieglobstį, analogiškais kaip ir suaugusių pareiškėjų motyvais laikytinas atmestinu ir pareiškėjų nepilnamečių vaikų prašymas suteikti prieglobstį.

59. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti ir su pareiškėjų apeliacinio skundo teiginiais, kad atsakovas paviršutiniškai atliko tyrimą dėl baimės būti persekiojamais, neatliko gilesnės pareiškėjų argumentų bei surinktos informacijos analizės. Tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, tačiau savaime tai nereiškia pareigos rinkti informaciją pareiškėjo norimais aspektais (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021). Migracijos departamentas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija, atliko tyrimą tam, kad įvertintų, ar pareiškėjams kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų; jo surinkta ir įvertinta informacija buvo pakankama išsamaus ir objektyvaus sprendimo priėmimui.

60. Nors pareiškėjai skunde nurodo, kad atsakovas turėjo surinkti naujausią ir aktualiausią kilmės valstybės informaciją, individualiai vertinti pareiškėjų nurodytas aplinkybes, tačiau teisėjų kolegija tokius jų teiginius pripažįsta deklaratyviais. Migracijos departamento surinkta kilmės valstybės informacija atitinka naujumo ir aktualumo kriterijus, ji gauta iš keleto įvairių šaltinių, priešingos informacijos pareiškėjai nepateikė, todėl nėra jokio pagrindo jos vertinti kritiškai aktualumo, išsamumo ar patikimumo aspektais. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjų paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir kad padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą, jog Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

61. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių M. G. M. M. , B. S. S. S. , D. S. G. G. ir W. S. G. G., B. S. G. G., K. S. G. G. , M. M. G. G., atstovaujamų atstovės pagal įstatymą B. S. S. S., apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Driukas

Rytis Krasauskas

Rasa Ragulskytė-Markovienė