2019-03-27 Nr. AB-7596-3-64-3-01909-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1502-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01909-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. P. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 5 000 Eur neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2017 m. sausio 19 d. iki 2017 m. lapkričio 8 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu, pareiškėjui teko mažiau kameros ploto, nei numatyta teisės aktuose, dėl to tarp kalinamų asmenų kildavo konfliktai. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų, jose buvo tamsu, drėgna, šalta, trūko oro. Taip pat gyvenamosiose kamerose nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas ir tai labai pakenkė pareiškėjo akims. Rūkantys ir nerūkantys asmenys buvo laikomi kartu. Atvykus ar išvykstant etapu, darant asmens apžiūras – tai daroma antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina), esant žemai temperatūrai būdavo verčiamas nusirengti, daiktus dėti į nešvarias dėžes. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,71 kv. m iki 18,8 kv. m. Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje, kas įrodo, jog asmens buvimas kamerose nebuvo nepertraukiamas. Remiantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro duomenimis, kamerose Nr. 44, 99, 34, 93, 63, 25, 12 higienos normų pažeidimų nebuvo nustatyta, o kitos kameros pareiškėjo laikymo Šaulių TI metu tikrintos nebuvo. Atsakovo vertinimu, negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo dėl sanitarinio mazgo įrengimo, nes sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo E. P. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2017 m. sausio 19 d. iki 2017 m. lapkričio 8 d. Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 44 (plotas 17,92 kv. m), Nr. 5 (plotas 12,69 kv. m), Nr. 99 (plotas 16,22 kv. m), 93 (plotas 18,23 kv. m), 18 (plotas 18,56 kv. m), 49 (plotas 20,23 kv. m), 34 (plotas 7,9 kv. m), 63 (plotas 18,16 kv. m), 25 (plotas 16,25 kv. m), 48 (plotas 18,81 kv. m), 12 (plotas 17,3 kv. m). Atsižvelgęs į pateiktus duomenis, teismas sprendė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

7. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, Šiaulių visuomenės sveikatos centro nustatytas aplinkybes, sprendė, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 12, 99 ir kratos atlikimo patalpoje, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Taip pat teismas konstatavo, kad neįrodyta, jog kitos patalpos (išskyrus nustatytus pažeidimus), kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.

8. Pareiškėjo argumentus dėl rūkančiųjų laikymo kartu su nerūkančiais asmenimis teismas nelaikė pakankamai aiškiais ir detalizuotais, kadangi pareiškėjas teismui nenurodė, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas. Be to, dėl jo teisių pažeidimo laikant kartu su rūkančiais asmenimis, Šiaulių TI administracijai skundų nepateikė, todėl teismas pareiškėjo teiginiu dėl rūkančiųjų laikymo kartu su nerūkančiais asmenimis atmetė kaip nepagrįstus. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sveikatos istoriją sprendė, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu.

III. 9. Pareiškėjas E. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 15 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

10. Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. PA 6-300(16.3.187.6.12) matyti, jog patikrinimo metu 2017 m. spalio 10 d. kameroje Nr. 12 nustatytas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos higienos normos (toliau – ir Higienos norma) 12 punkto pažeidimas (dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos be apsauginių gaubtų). Taip pat Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akte Nr. PA 6-37(16.3.187.6.12) matyti, kad patikrinimo metu 2017 m. vasario 13 d. kameroje Nr. 99 nustatyti Higienos normos 14 ir 16 punktų pažeidimai (per mažas dirbtinis apšvietimas, per žema oro temperatūra), o kratos patalpoje nustatyti Higienos normos 34 punkto pažeidimai (naudojamas inventorius (vonelės) – nešvarios).

11. Pareiškėjas pažymi, jog skunde pirmosios instancijos teismui jis prašė skaičiuoti 4 kv. m vienam asmeniui, atskaičiavus baldus, t. y. taikyti europietišką standartą. Taip pat apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nesutinka su tuo, kad nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, t. y. teismas nesivadovavo EŽTT praktika.

12. Atsakovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

13. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, apeliaciniame skunde pasisakė abstrakčiai, nenurodė jokio juridinio apeliacinio skundo pagrindo. Taip pat pareiškėjas nenurodė (nepateikė) jokių naujų argumentų ar motyvų dėl nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį už kalinimą Šiaulių TI nuo 2017 m. sausio 19 d. iki 2017 m. lapkričio 8 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

15. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų, t. y. tik dėl argumentų, kuriais pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė europietiško standarto – skaičiuodamas vienam asmeniui tekusį plotą, turėjo išskaičiuoti baldus ir sanitarinį mazgą, be to, teismas nepagrįstai nesivadovavo EŽTT praktika.

16. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

17. Nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pareiškėjo kalinimu Šiaulių TI 2017 m. sausio 19 d. iki 2017 m. lapkričio 8 d., teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nuo 2010 m. gegužės 14 d. galiojantį teisinį reguliavimą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus); 4,1 kv. m – Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužes 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p.).

18. Remdamasis bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas kamerose Nr. 44 (plotas 17,92 kv. m), Nr. 5 (plotas 12,69 kv. m), Nr. 99 (plotas 16,22 kv. m), 93 (plotas 18,23 kv. m), 18 (plotas 18,56 kv. m), 49 (plotas 20,23 kv. m), 34 (plotas 7,9 kv. m), 63 (plotas 18,16 kv. m), 25 (plotas 16,25 kv. m), 48 (plotas 18,81 kv. m), 12 (plotas 17,3 kv. m), kuriose vienam asmeniui teko nuo 3,71 iki 20,2 kv. m. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (Šiaulių TI atsiliepime į skundą nurodytus duomenis (b. l. 39–47), taip pat ir kitus byloje esančius duomenis), su nustatytomis aplinkybėmis sutinka. Taigi ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 19 d. iki 2017 m. lapkričio 8 d. Šiaulių TI nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti laikomam sąlygomis, kad jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto.

19. Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tačiau nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

20. Kiek tai susiję su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo EŽTT praktika, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pagal šioje teismo nutartyje nurodytą subsidiarumo doktriną pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

21. Pagal minėtą subsidiarumo doktriną, pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi, pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr., EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją).

22. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad teismas neįvertino patikrinimo aktuose nustatytų pažeidimų, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus patikrinimo aktus, kuriuose buvo nustatyti nežymūs Higienos normos pažeidimai – dirbtinės apšvietos lempos be apsauginių gaubtų kameroje Nr. 12, kameroje Nr. 99 per maža oro temperatūra ir dirbtinė apšvieta, o kratų kameroje esančios vonelės nešvarios. Atsižvelgus į tai, kad teismas išnagrinėjo pareiškėjo minėtas aplinkybes ir tai įvertino nustatydamas pareiškėjo teisių pažeidimus, atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl neištirtų svarbių bylos faktinių aplinkybių kaip nepagrįsti.

23. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė