2020-07-29 Nr. AB-14086-3-61-3-02581-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-831-492/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02581-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 13 d. iki 2017 m. rugsėjo 13 d. ir nuo 2018 m. gegužės 23 d. iki 2018 m. liepos 5 d. pažeidžiant minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimus. Sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, todėl buvo pažeidžiama pareiškėjo teisė į privatumą. Kamerose nebuvo tinkama ventiliacija bei jautėsi nemalonūs kvapai, kadangi buvo naudojamasi tualetu bei rūkoma. Pareiškėjo teigimu, kamerose buvo drėgna ir šalta, nepakankamas apšvietimas. Jam buvo skiriamas trumpas laikas naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, kuris buvo itin mažas. Patalynė, čiužiniai ir indai buvo nešvarūs ir blogos būklės, o rūbus skalbti tekdavo kameroje esančioje kriauklėje šaltame vandenyje, kadangi karšto vandens nebuvo. Dušu tekdavo naudotis tik vieną kartą per savaitę 15 minučių. Maistas buvo teikiamas blogomis sąlygomis ir nekokybiškas, jo nuolat trūko. Artimieji negalėjo perduoti maisto siuntinių. Pareiškėjas nurodė, kad ne visi medikamentai buvo išduodami nemokamai, nedirbdamas pareiškėjas negalėjo nusipirkti reikalingų medikamentų. Pareiškėjas negavo būtiniausių higienos reikmenų (skutimosi putų, šampūno, kremo, nagų žnyplių), taip pat buvo uždrausti šilti pledai. Nurodė, kad jam nebuvo apmokami telefoniniai skambučiai ir pašto išlaidos.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Lukiškių TI-K nurodė, kad ploto reikalavimas pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu atitiko teisės aktų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos, be to, tam tikrose patalpose sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina su durimis. Visiems į Lukiškių TI-K atvykusiems asmenims yra išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės, kurie dezinfekuojami.

Laisvės atėmimo vietose yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę gauna išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, o asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslauga gali pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose yra pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą. Asmenys, neturintys asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) nemokamai, bet ne dažniau kaip vieną kartą per mėnesį, o švarkus, striukes ar paltus vieną kartą per sezoną.

Kiekviename Lukiškių TI-K korpuse yra įrengtos patalpos švaraus minkštojo inventoriaus laikymui, minkštasis inventorius laikomas tam skirtose lentynose. Lukiškių TI-K nurodė, kad virtuvė pagamintą maistą išduoda karštą. Į kameras pagamintas maistas išduodamas šiltas, nes termiškai apdorotas maistas laikomas maistui laikyti skirtuose termosuose. Lukiškių TI-K maisto dalintojai yra praėję medicininį patikrinimą, maistą dalina užsidėję kepurę, chalatą, tvarkingi ir laikosi higienos reikalavimų, jiems išduotos vienkartinės pirštinės. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymą, suimtiesiems draudžiama su savimi turėti maisto produktų, daiktų ir būtiniausių reikmenų, kurie nenumatyti Tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše. Nuteistiesiems garantuojamos valstybės remiamos (nemokamos) asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir patarnavimai, kuriuos nustato Vyriausybė.

Jeigu kurios nors sveikatos priežiūros paslaugos negali būti suteiktos laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose, ligoniai siunčiami į viešąsias asmens sveikatos priežiūros įstaigas. Už šias paslaugas ir patarnavimus pataisos darbų įstaigų asmens sveikatos priežiūros tarnybose, laisvės atėmimo vietų ligoninėse ir viešosiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose nuteistieji nemoka.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui S. S. 220 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 21 d. iki 2017 m. rugsėjo 13 d. ir nuo 2018 m. gegužės 23 d. iki 2018 m. liepos 5 d. Nors pareiškėjas žalos kilimo laikotarpį nurodo nuo 2017 m. liepos 13 d., tačiau šiuos pareiškėjo teiginius paneigė objektyvūs byloje esantys įrodymai. Teismas, įvertinęs įrodymus, o būtent asmenų skaičių kamerose bei kamerų plotą, padarė išvadą, kad pareiškėjui jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu jam teko ne mažiau nei 3,6 kv. m ploto, taigi minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimas nebuvo pažeistas.

7. Teismas nustatė, jog Lukiškių TI-K nurodė, kad asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose yra įrengiamos užuolaidos. Lukiškių TI-K taip pat pateikė ūkio skyriaus pranešimą, kuriame pateikė informaciją, kuriose kamerose yra įrengtos sanitarinių mazgų patalpos kaip atskiros kabinos su durimis. Iš šių duomenų matyti, kad nuo 2013 m. gyvenamojoje kameroje Nr. 256 sanitarinio mazgo patalpa yra įrengta kaip atskira patalpa, šioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2018 m. gegužės 24 d. iki 2018 m. liepos 4 d. Atsižvelgęs į pareiškėjo skundo argumentus ir teismų praktiką, teismas konstatavo, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis arba sienele neužtikrina asmens privatumo apsaugos, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Įvertinus byloje esančius duomenis, atsižvelgus į tai, kad tam tikru laikotarpiu pareiškėjas gyveno kameroje Nr. 256, kurioje privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo užtikrintas, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas 55 paras buvo laikomas kamerose neužtikrinant jo privatumo, t. y. tokiose, kuriose sanitarinis mazgas nuo bendro gyvenamojo ploto atskirtas sienele arba užuolaida, arba nesant sanitariniam mazgui atskirtam nuo prižiūrėjimo akutes.

8. Dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose buvo drėgna ir šalta, neužtikrintas pakankamas apšvietimas, prasta ventiliacija, kamerose buvo rūkoma, taip pat jautėsi nemalonus kvapas naudojantis sanitariniu mazgu, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Higienos norma 134:2015 (toliau – ir HN 134:2015). Įvertinęs Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimų aktų duomenis teismas padarė išvadą, kad pažeidimų Lukiškių TI-K, susijusių su drėgme, šalčiu, apšvietimu bei ventiliacija patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ir tuo laikotarpiu, nustatyta nebuvo.

9. Teismas atkreipė dėmesį į anksčiau galiojusios Higienos normos HN 76:2010 2 punktą, kuriame įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos įrengimas yra susijęs su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo aspektu nebuvo pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą dėl to, kad buvo jaučiamas nemalonus kvapas kitam asmeniui naudojantis sanitariniu mazgu. Pažymėta, kad kamerose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K ūkio skyriaus pranešime nurodyta, kad kamerų langai ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui, nurodyta, kad tinkamai vėdinant yra išvengiama nemalonaus kvapo.

10. Be to, pareiškėjas tik abstrakčiai skunde nurodė, kad jam teko kvėpuoti cigarečių dūmais. Pažymėta, kad pareiškėjas skunde nekonkretizavo, ar jis yra rūkantis, ar nerūkantis, taip pat nenustatyta, jog pareiškėjas pateikė prašymą būti laikomas su rūkančiais asmenimis, taigi, atsižvelgiant asmenų paskirstymo tvarką, jis privalėjo būti laikomas su nerūkančiaisiais. Byloje esantys įrodymai nepatvirtino, kad pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas turėjo galimybę esant nemaloniam kvapui kameroje ją išsivėdinti, todėl argumentai, kad dėl nemalonių kvapų galėjo kilti neturtinė žala, atmesti kaip nepagrįsti.

11. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jam buvo skiriamas trumpas laikas naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, kuris buvo itin mažas, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi. Pagal minėtus teisės aktus pareiškėjui priklauso 1 valanda pasivaikščiojimo lauke. Šiuo atveju pareiškėjas skunde pats nurodė, kad jam buvo suteikiamas 1 valandos pasivaikščiojimas per parą, taigi toks pasivaikščiojimo laikas atitinka teisės aktų reikalavimus. Pasivaikščiojimo kiemelių įrengimas yra reglamentuojamas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės). Pažymėta, kad pareiškėjas tik abstrakčiai savo skunde nurodė, jog pasivaikščiojimo kiemelis yra per mažas, tačiau nenurodė, kuriame korpuse, taip pat nedetalizavo, kokiu būdu nustatė, kad kiemelis yra itin mažas, juo labiau, jog teisės aktai nenustato, kokio ploto pasivaikščiojimo kiemeliai privalo būti. Pažymėta, kad erdvesnių kiemelių įrengimas yra susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl kol kas objektyviai negali būti įgyvendinamas. Dėl to šis pareiškėjo argumentas atmestas kaip nepagrįstas.

12. Dėl pareiškėjo teiginių, kad patalynė, čiužiniai ir indai buvo nešvarūs ir blogos būklės, teismas vadovavosi HN 134:2015 41, 42 punktais. Šiuo aspektu Lukiškių TI-K pateikė duomenis, jog minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) po panaudojimo yra dezinfekuojami dezinfekavimo kamerose. Kiekviename Lukiškių TI-K korpuse yra įrengtos patalpos švaraus minkštojo inventoriaus laikymui, minkštasis inventorius laikomas tam skirtose lentynose. Be to, kamerų priežiūrai reikalingas inventorius išduodami į kameras. Lukiškių TI-K patvirtino, kad į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Priemonėmis indams plauti pagal naudojimosi instrukciją aprūpina Ūkio skyriaus inspektoriai. Byloje esantys įrodymai nepatvirtino, jog minėtų priemonių pareiškėjas nebūtų gavęs, todėl už savo aplinkos švarą ir priežiūrą yra atsakingas jis pats. Dėl šios priežasties nebuvo pagrindo konstatuoti, jog Lukiškių TI-K nebūtų vykdęs savo pareigų, todėl pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.

13. Dėl pareiškėjo teiginių, kad rūbus skalbti tekdavo kameroje esančioje kriauklėje šaltame vandenyje, teismas vadovavosi HN 134:2015 40, 43 punktais, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punktu. Lukiškių TI-K pateikė duomenis, jog vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai asmenims yra skalbiami nemokamai, tai atitinka HN 134:2015 reikalavimus. Pažymėta, kad asmeninių viršutinių drabužių skalbimą reglamentuoja Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gegužės 30 d. patvirtintas įsakymas Nr. 1-144 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Įvertinus teisinį reguliavimą padaryta išvada, kad skalbimo dažnumas priklauso nuo to, kokius rūbus norima išskalbti. Pareiškėjas skunde nurodydamas argumentus, kad jam teko kameros kriauklėje skalbti rūbus šaltame vandenyje, nedetalizavo, kokius rūbus jam teko skalbti, nors ši aplinkybė būtų reikšminga nustatant, ar Lukiškių TI-K neatliko kokių nors jai teisės aktuose įtvirtintų veiksmų. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui, kaip ir kitiems asmenims, buvo sudaryta galimybė mokamai arba nemokamai pasinaudoti skalbimo paslauga, todėl šie pareiškėjo skundo argumentai atmesti. Be to, byloje esantis pareiškėjo sąskaitos išrašas patvirtino, kad pareiškėjas turėjo lėšų sąskaitoje ir, jei pageidauja, galėjo pasinaudoti mokamomis skalbimo paslaugomis. Pažymėta, kad HN 134:2015 18 punkte numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas, taigi nėra įtvirtinta pareiga tiekti karštą vandenį į kameras.

14. Dėl pareiškėjo teiginių, kad dušu jam tekdavo naudotis tik vieną kartą per savaitę 15 minučių, teismas vadovavosi HN 134:2015 44 punktu, Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Įvertinus teisinį reguliavimą padaryta išvada, kad aplinkybė, jog pareiškėjui kartą per savaitę būdavo suteikiama teisė 15 minučių pasinaudoti dušu atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl nebuvo pagrindo šiuo aspektu konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo skundo argumentas atmestas kaip nepagrįstas.

15. Dėl pareiškėjo teiginių, kad maistas buvo teikiamas blogomis sąlygomis ir nekokybiškas, jo nuolat trūko, pažymėta, kad Lukiškių TI-K ūkio skyriaus pranešime nurodyta, jog suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis.

16. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad maistas buvo tiekiamas nekokybiškas ir jo trūko, taip pat teikiamas blogomis sąlygomis, nedetalizuodamas, kuo pasireiškė maisto nekokybiškumas, kokias blogas maisto tiekimo sąlygas pareiškėjas pastebėjo, taip pat nenurodė, kokiomis dienomis ir kokio maisto jam trūko, todėl Lukiškių TI-K kiltų nepagrįstai didelė pareiga paneigti abstraktaus pobūdžio ir nekonkretizuotus pareiškėjo teiginius. Įvertinus byloje esančius įrodymus teismui nekilo įtarimų, jog Lukiškių TI-K nebūtų pareiškėjui tiekusi tinkamos kokybės maisto tinkamai įgyvendindama teisės aktų reikalavimus. Be to, byloje esantys įrodymai nepatvirtino, jog pareiškėjas dėl netinkamo maitinimo Lukiškių TI-K su skundais ar prašymais būtų kreipęsis į administraciją. Teismas pareiškėjo argumentus, kad buvo tiekiamas nepakankamas, nekokybiškas maitinimas blogomis sąlygomis, vertino kaip abstrakčius ir juos atmetė.

17. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jam artimieji negalėjo perduoti maisto siuntinių, jie buvo uždraudžiami, teismas pažymėjo, kad teisę gauti pašto ar perduodamus siuntinius ir smulkiuosius paketus reglamentuoja Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 24 straipsnis. Teismas nurodė, kad pareiškėjui turėti (taigi, ir gauti kaip siuntinius) leidžiama tik tokius maisto produktus, kurie tiesiogiai nurodyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 15 priede įtvirtinto suimtiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašo 1 – 1.13 punktuose. Lukiškių TI-K administracijai teisės aktuose suteikta teisė, o kartu ir pareiga kontroliuoti, kokie maisto produktai patenka į įkalinimo įstaigą, taip pat imtis visų priemonių, kad draudžiami maisto produktai nebūtų perduodami. Pažymėta, kad pareiškėjui skunde nenurodžius ir pakankamai nedetalizavus, kokių siuntinių su maisto produktais jis negavo, kokiomis dienomis minėtų siuntinių negavo, bei kas tuose siuntiniuose buvo, teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K, kontroliuodama siuntinių su maisto produktais patekimą, neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

18. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jam ne visi medikamentai buvo išduodami nemokamai, nedirbdamas pareiškėjas negalėjo nusipirkti reikalingų medikamentų, teismas vadovavosi BVK 174 straipsniu, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių suimtiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašo 15 priedu. Pažymėta, kad būtinieji medikamentai išduodami gydytojo rekomendacijomis, o jei tokių rekomendacijų nėra, pareiškėjas yra pats atsakingas už sau būtinų medikamentų įsigijimą, o vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas neturi darbo, nesudaro pagrindo teigti, jog Lukiškių TI-K administracija turėjo pareigą pareiškėjui teikti medikamentus. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokių medikamentų (koks pavadinimas) jam nebuvo išduodama, taip pat byloje esantys įrodymai nepatvirtino, jog kalinimo įstaigos gydytojas būtų jam išrašęs kokius nors privalomus gerti vaistus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai, jog jis negalėjo įsigyti medikamentų, atmesti kaip nepagrįsti.

19. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis negavo būtiniausių higienos reikmenų (skutimosi putų, šampūno, kremo, nagų žnyplių), taip pat buvo uždrausti šilti pledai, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 4 ir 5 punktais. Nors pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių suimtiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą pareiškėjo įvardinti daiktai – skutimosi putos, šampūnas, kremas, nagų žnyplės – yra leidžiami asmenims turėti, tačiau nenumatyta, kad šiais daiktais Lukiškių TI-K administracija privalo aprūpinti asmenį pagal Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašą, taigi nelaikyta, kad Lukiškių TI-K, nesuteikdama pareiškėjui jo nurodytų daiktų, atliko neteisėtus veiksmus. Byloje esantys įrodymai patvirtino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo užtektinai lėšų minėtoms priemonėms įsigyti. Be to pažymėta, kad Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog asmeniui galima turėti pledą.

20. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jam nebuvo apmokami telefoniniai skambučiai ir pašto išlaidos, teismas vadovavosi BVK 99 straipsnio 4 dalimi, 102 straipsnio 2 dalimi. Teisės aktuose įtvirtinta pareiga asmeniui pačiam susimokėti už telefoninius skambučius ir pašto išlaidas. Byloje esantys įrodymai patvirtino, kad pareiškėjas buvo mokus, todėl Lukiškių TI-K administracija neprivalėjo pareiškėjui teikti nemokamų paslaugų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentas, kad Lukiškių TI-K privalėjo apmokėti telefoninius skambučius ir pašto išlaidas, atmestas.

21. Teismas, įvertinęs nustatytą pažeidimą, o būtent, kad pareiškėjui 55 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteistais neturtinės žalos atlyginimo dydžiais, konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 220 Eur. Pareiškėjo prašoma 4 000 Eur suma nelaikyta adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

III. 22. Pareiškėjas S. S. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

23. Pareiškėjo manymu, atsakovas, teigiantis, kad asmenys, reguliariai vėdinantys kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės, pripažįsta, kad kamerose buvo pelėsis, drėgmė ir kiti higienos normų pažeidimai.

24. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovui skundą parašiusiems asmenims nedelsiant yra taikomos represinės priemonės. Todėl suimtieji ir nuteistieji dažniausiai kreipiasi žodžiu, ko atsakovas neregistruoja, nešalina ir netaiso paminėtų trūkumų.

25. Pareiškėjas pažymi, kad kamerose uždarytiems asmenims yra atimta galimybė asmeniškai išeiti iš kameros ir pasirūpinti priemonėmis, kurios galėtų naikinti sienų grybelį ir pan.

26. Pareiškėjas nurodo, kad visose kamerose, kuriose jis buvo, langai buvo labai maži, juos laikant ir visada atidarytus, kamerų santykinė drėgmė ir padėtis dėl pelėsio nesikeisdavo.

27. Nurodo, kad atsakovo pateikti periodiniai patikrinimai nesusiję su pareiškėjo nurodytomis sąlygomis ir laikotarpiu.

28. Pareiškėjas nesutinka su priteista suma neturtinei žalai atlyginti, mano, kad suma turėtų būti žymiai didesnė.

29. Teigia, kad teikiamo maisto porcijos mažos, maistas atšalęs, riebalų, aliejaus visiškai nėra, tiekiamas jau sugedęs maistas. Apie patikrinimus atsakovas sužino iš anksto, todėl komisijos niekada neaptinka pažeidimų. Todėl pareiškėjas prašo teismo pažeidimą dėl maisto kokybės ir kiekio vertinti kaip atsakovo nepaneigtą pažeidimą.

30. Pareiškėjas teigia, kad nebuvo garantuota vienam asmeniui 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas to visiškai nenagrinėjo. Kamerose esantys baldai, sanitarinis mazgas pareiškėjui trukdė kameroje laisvai judėti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo nuo 2017 m. liepos 13 d. iki 2017 m. rugsėjo 13 d. ir nuo 2018 m. gegužės 23 d. iki 2018 m. liepos 5 d., atlyginimo.

32. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjui 55 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nusprendė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti 220 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

33. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

34. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

35. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, kuriais remdamasis padarė išvadas, t. y. laikydamasis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

36. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiant viešosios deliktinės atsakomybės, kildinamos iš nepriimtinų kalinimo sąlygų įrodinėjimo ypatumus, nuosekliai pažymima, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų kalinimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas laisvės atėmimo bausmės vykdymo ar atlikimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl tų sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

37. Šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde reiškia tik apibendrintus teiginius, kad kamerose būna higienos normų pažeidimai, langai maži, tačiau šių teiginių nedetalizuoja ir jų konkrečiai nesusieja būtent su pareiškėjo kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovo pateikti periodiniai patikrinimai nesusiję su pareiškėjo nurodytomis sąlygomis ir laikotarpiu, tačiau nenurodo, kad ginčo laikotarpiu jis pats ar kitas suimtasis / nuteistasis buvo kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją ar Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir kad šiuo atveju būtų priimtas, tačiau į bylą nepateiktas, ginčui aktualus patikrinimo aktas. Pareiškėjas tik abstrakčiai tvirtina, jog nuteistieji ir suimtieji su skundais į administraciją kreipiasi žodžiu ir atsakovas į tokius skundus nereaguoja, tačiau visiškai nedetalizuoja, ar jis pats buvo teikęs skundą, jei taip – kada ir kokiais pagrindais. Todėl vadovautis tokiais abstrakčiais pareiškėjo teiginiais nėra pagrindo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl įrodymų tinkamumo ir pakankamumo yra pažymėjęs, jog visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai gali būti vienas iš įrodymų apie kalinimo sąlygas, tačiau tai, kad atitinkama gyvenamoji kamera ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrinta, savaime nereiškia, kad joje nebuvo skundžiamų neatitikimų higienos normoms. Todėl turi būti vertinama įrodymų visuma pagal įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, taip pat atsižvelgiama į pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų laikymo sąlygų konkrečiu nusiskundimo aspektu apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017, 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2614-492/2017). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtas aplinkybes, pagrįstai rėmėsi byloje pateiktais Nacionaliniu visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, priimtais artimu ginčui aktualiam laikotarpiu. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju pareiškėjas savo teiginių dėl higienos normų pažeidimų visiškai nedetalizavo, konstatuoti pažeidimą šiuo aspektu nebuvo pagrindo.

38. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai dėl tiekiamo maisto porcijų dydžio ir maisto kokybės taip pat abstraktūs. Pareiškėjo subjektyvi nuomonė apie jam tiekiamo maisto skonį ir kokybę nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos.

39. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su gyvenamojo ploto normos pažeidimu, pažymėtina, jog pagal ginčui aktualaus Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Taigi šiame įsakyme nėra reglamentuota, jog apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, į jį neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas. Įsakymo nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017 ir kt.). Vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

40. Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K teismui pateiktus duomenis apie kamerų tipo patalpas, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose buvusių asmenų skaičių, kurių pareiškėjas neginčija, vienam asmeniui kameroje teko nuo 3,745 kv. m iki 8,08 kv. m ploto. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui pagal nurodytą teisinį reglamentavimą turėjusi tekti ploto norma (3,6 kv. m) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo užtikrinta. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl gyvenamojo ploto normos pareiškėjui neužtikrinimo atmestini kaip nepagrįsti.

41. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Vadovaujantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.).

42. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi Lukiškių TI-K padarytų pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (55 paras pažeistas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad, pirmosios instancijos teismo priteista 220 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.

43. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Virginija Volskienė