2015-11-10 Nr. AB-22007-3-62-3-01184-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1558-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01184-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 11.2. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. D. prašymą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl termino atnaujinimo prašymui, giminystės ryšį ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja E. D. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 6-10) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama atnaujinti terminą prašymui paduoti ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teisę ir giminystės ryšį, pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. D. ir A. D. turėtą 59,88 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) km., (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Jurbarko rajone.

Paaiškino, jog E. D. sutuoktinio A. D., mirusio 1998 m. sausio 20 d., tėvai P. D. ir A. D. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė žemę (duomenys neskelbtini) km., (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Jurbarko rajone, (duomenys neskelbtini) km., Kauno rajone. 1997 m. pareiškėjos sutuoktinis A. D., kuris tuo metu sunkiai sirgo, įgaliojo tolimą giminaitę S. A. atstovauti jo interesams nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese. 1993 m. rugpjūčio 17 d. testamentu žemę, į kurią turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, jis paliko S. A., kuri ir paveldėjo žemės sklypus, į kuriuos buvo atkurtos nuosavybės teisės po A. D. mirties.

Nurodė, jog 2014 m. liepos mėnesį į pareiškėjos namus netikėtai atvažiavo S. A. ir papasakojo, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos ne į visą A. D. tėvų žemę, todėl pareiškėja 2014 m. rugpjūčio 6 d. kreipėsi į Kauno apskrities archyvą, iš kurio gavo atsakymą, jog P. D. ir A. D. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 59,88 ha žemės tuometiniame (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje.

Pažymėjo, jog pareiškėja, kaip turto savininko vaiko sutuoktinė, turėtų teisę kreiptis dėl nuosavybės teisių į žemę atnaujinimo, tačiau yra praleidusi terminą. Priežastį, dėl kurios pareiškėja praleido nustatytą terminą, sąlygojo S. A. veiksmai bei tikslių aplinkybių neatskleidimas. Visus su nuosavybės teisėmis susijusius klausimus tvarkė būtent testamentinė įpėdinė S. A., jos veiksmai užkirto kelią veikti pačiai pareiškėjai. Sutuoktinis pareiškėjai kalbėjo apie tai, kad jo tėvai turėjo daug žemės, tačiau niekada neminėjo tikslaus žemės kiekio, jos vietos. Pareiškėja neturėjo galimybių žinoti apie visą iki nacionalizacijos valdytos žemės kiekį, vietą. Pažymėjo, kad pareiškėja, sužinojusi šį faktą, buvo aktyvi, rūpestinga, nedelsdama kreipėsi į archyvą, į teismą. Atitinkamai, terminas prašymui paduoti, dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teisę ir giminystės ryšį, pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleistas dėl svarbių priežasčių, susijusių su nežinojimu apie žemę.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) atsiliepime į pateiktą prašymą prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas) nustatė galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Įstatymo 10 str. 1 d.), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Įstatymo 10 str. 4 d). Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos nuostatas piliečiams, praleidusiems Įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką svarbiomis aplinkybėmis laikytinos tokios, kurios sudaro kliūtis laiku atlikti tam tikrus veiksmus, paprastai tokios aplinkybės turi būti objektyvaus pobūdžio ir nepriklausyti nuo asmens valios. Manė, jog pareiškėja realizuodama savo teises neveikė pakankamai rūpestingai, pareiškėjos nurodytos priežastys nėra pakankamas pagrindas atnaujinti nustatytus terminus.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimu (b. l. 51-54) pareiškėjos E. D. prašymą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalys, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 5 ir 11 punktai. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, piliečiai, praleidę nustatytuosius prašymų padavimo terminus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistą terminą atnaujina teismas. Remiantis Įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, Atkūrimo tvarkos 5 punkto 1 dalimi, terminas prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo teikti baigėsi 2001 m. gruodžio 31 d., remiantis Įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi ir Atkūrimo tvarkos 11 punkto 1 dalimi, terminas giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti baigėsi 2003 m. gruodžio 31 d.

Ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių. Ginčo santykius reglamentuojantys aktai nenustato, kokios aplinkybės laikytinos svarbiomis. Atitinkamai, jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais kaip tai numato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalis.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Kauno apskrities archyvo 2014 m. rugpjūčio 13 d. pažyma dėl žemės Nr. (10.6)V10-2044 patvirtina, kad pareiškėjos sutuoktinio A. D., kuris mirė 1998 sausio 20 d., motinai A. D. (duomenys neskelbtini) km., (duomenys neskelbtini) valsčiuje, nuosavybės teise priklausė 59,88 ha žemės sklypas. Teismas, vertindamas pareiškėjos argumentus apie tai, kad be tos žemės, į kurią buvo atkurtos nuosavybės teisės, sutuoktinio tėvams priklausė archyvo pažymėjime nurodytas žemės sklypas, jai nebuvo žinoma iki 2014 m. liepos mėnesio, nurodė, jog teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuosavybės teisių atkūrimą, yra (buvo) numatyta galimybė asmenims kreiptis nustatyta tvarka dėl informacijos į archyvo institucijas ir išsiaiškinti jiems reikšmingus faktus. Tai pareiškėja padarė tik 2014 m. rugpjūčio mėnesį. Teismo nuomone, pareiškėjos įvardintos aplinkybės nelaikytinos pagrindu konstatuoti, jog ji neturėjo galimybės aktyviai domėtis ir rinkti informaciją apie turėtą žemę žymiai anksčiau, dar iki Įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo. Pareiškėjos vyro liga ir mirtis 1998 metais taip pat nesutrukdė dar nepasibaigus Įstatyme nustatytiems terminams siekti savo teisių įgyvendinimo.

Teismo nuomone, pareiškėjos elgesys realizuojant savo teises vertintinas jo atitikimo panašioje situacijoje vidutiniškai apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartui aspektu. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesas šalyje vyko nuo 1991 metų, visuomenėje buvo daug ir viešai diskutuojama, piliečiai aktyviai šiame procese dalyvavo, jis apėmė didžiąją visuomenės dalį, todėl pripažintina, kad pareiškėja, būdama bent minimaliai rūpestinga ir apdairi, galėjo laiku pasidomėti teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu visa apimtimi, galimybe atnaujinti praleistus terminus. Teismo vertinimu, tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo klausimus tvarkė jos sutuoktinio įgaliotas asmuo – testamentinė įpėdinė S. A. – ir dėl to pati pareiškėja nesirūpino nuosavybės teisų atkūrimo procesu, neužkirto kelio veikti pačiai pareiškėjai ir nepaneigė jos realios galimybės, esant bent kiek rūpestingai bei atidžiai, tinkamai realizuoti savo teisę bei atlikti reikalingus veiksmus informacijai apie mirusio vyro tėvų turėtą žemę rinkti. Pažymėjo, kad įgalioto asmens neieškojimas visų reikiamų dokumentų sietinas ir su netinkamu bei pasyviu pareiškėjos elgesiu. Protingumo principas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Tokia nuostata įpareigoja ne tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus ar sutartis, bet ir patį suinteresuotą asmenį įpareigoja veikti taip, kad būtų išvengta kliūčių, užkertančių kelią pasiekti tikslą, šiuo atveju – atkurti nuosavybės teises į žemę. Teismas pastebėjo, jog liudytojos S. A. paaiškinimai tokių aplinkybių nepaneigė.

Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nuo 2001 m. iki pat 2014 m. pareiškėja nebuvo rūpestinga, elgėsi neapdairiai, pasyviai, o tai pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką vertintina kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybės, priklausančios nuo asmens valios. Nežinojimas apie teisę pretenduoti į nekilnojamojo turto dalį ir nesugebėjimas įgyvendinti savo teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tuo atveju, kai pretendentai savo valiniais veiksmais siekė nuosavybės teisių atkūrimo ir ėmėsi visų racionalių priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau tos informacijos negavo dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių. Šiuo atveju nei pareiškėjos sutuoktinio įgaliotas asmuo S. A., nei pati pareiškėja iki 2014 m. nesiėmė konkrečių veiksmų papildomai informacijai apie P. D. ir A. D. visą likusią turėtą žemę surinkti, jas tenkino turimi archyviniai dokumentai ir juose nurodytas žemės dydis. Teismo vertinimu, nurodytos termino praleidimo priežastys nėra objektyvaus pobūdžio, yra susijusios tik su pareiškėjos subjektyviu situacijos vertinimu bei jos subjektyviu asmeniniu pasirinkimu, kaip elgtis (domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu ir buvusia turtine padėtimi, papildomai aiškintis ar nesiaiškinti dėl visos žemės buvimo ar nebuvimo).

Teismas, atsižvelgdamas į ilgus teisės aktų nustatytus nuosavybės teisių atkūrimo proceso terminus, būtinumą užtikrinti teisinių santykių stabilumo principo įgyvendinimą, į pareiškėjos įvardintas aplinkybes, darė išvadą, jog pareiškėjos nurodytos priežastys nėra svarbios bei nesudaro pakankamo ir savarankiško pagrindo atnaujinti praleistus Įstatymo nustatytus terminus.

III. Pareiškėja E. D. apeliaciniu skundu (b. l. 67-71) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos prašymą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, pateiktos pareiškėjos prašyme pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog pareiškėja tikslių duomenų apie sutuoktinio tėvų valdytos žemės kiekį, buvimo vietą nežinojo. Apie likusią 59,88 ha ploto žemės dalį, į kurią nebuvo atkurtos nuosavybės teisės, pareiškėja sužinojo tik 2014 m. vasarą, 2014 m. rugpjūčio 6 d. pareiškėjai kreipusis į Kauno apskrities archyvą ir gavus 2014 m. rugpjūčio 13 d. pažymą.

Pareiškėja nurodo, jog ji neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo iki Įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo aktyviai domėtis ir rinkti informaciją apie turėtą žemę, kadangi jos sutuoktinis buvo įgaliojęs S. A. tvarkyti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo reikalus, teises į atkurtą žemę palikęs S. A. testamentu. Esant gyvam sutuoktiniui ir jo atstovei pagal įgaliojimą galima teigti, jog pareiškėja neturėjo subjektinės teisės rinkti informaciją apie sutuoktinio tėvų turėtą žemę. Po pareiškėjos sutuoktinio mirties 1998 m., atkūrus nuosavybės teises į 13,35 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajone, 8,2 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajone, taip pat paskyrus 1 948 Lt dydžio kompensaciją už atkuriamą nuosavybės teisę į 2,04 ha žemės, žemė bei kompensacija, remiantis sutuoktinio testamentu išreikšta valia, atiteko S. A.. Pareiškėja nežinojo tikslaus sutuoktinio tėvų valdytos žemės ploto, todėl ji nežinojo ir esamomis aplinkybėmis neturėjo pagrindo manyti, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos ne į visą sutuoktinio tėvų valdytą žemę. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjai skyrė pareigą domėtis ir rinkti informaciją apie turėtą žemę.

Pabrėžia, jog ne pareiškėja buvo įgaliojusi S. A. tvarkyti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo reikalus, o jos sutuoktinis, nuosavybės teises buvo prašoma atkurti ne į pareiškėjos, bet į jos sutuoktinio tėvų valdytą žemę. Tai suponuoja, kad pareiškėja įgaliotinės S. A. veikimo metu neturėjo pagrindo lygiagrečiai imtis kokių nors veiksmų.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos prašymą (b. l. 76-79) prašo netenkinti apeliacinio skundo, palikti galioti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog Nacionalinės žemės tarnybos Jurbarko skyriuje nėra duomenų, kad A. D. nuo Įstatymo įsigaliojimo iki jo mirties 1998 m. sausio 20 d. kreipėsi į žemės reformą vykdančias institucijas (duomenys neskelbtini) rajone, Tauragės apskrityje. Tokiu būdu A. D. nepradėjo veiksmų ir nerealizavo savo teisės paveldėti buvusio savininko P. D. ir A. D. turėtą žemę tuometiniame (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, iki 1940 m. liepos 22 d. tarybinės žemės reformos, kada ji buvo nacionalizuota. Nėra duomenų, kad po A. D. mirties E. D. būtų pateikusi prašymą dėl minėtos žemės grąžinimo teisės aktų nustatytais terminais. Be to, šias aplinkybes pripažįsta ir pareiškėja.

Pabrėžia, jog pareiškėja pripažįsta, kad A. D. būklė buvo prasta, jis buvo senyvo amžiaus ir nusprendė įgalioti giminaitę S. A. tvarkyti žemės klausimus. Pareiškėja pati nurodo, jog ji neprieštaravo sutuoktinio sprendimui įgalioti S. A. ir nesirūpino nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Pareiškėja ir be įgaliotinės S. A. galėjo laiku savarankiškai gauti informaciją apie žemę, jeigu būtų kreipusi į žemės reformą vykdančias institucijas. Be to, pirmosios instancijos teismo teisminio nagrinėjimo metu apklausta liudytoja S. A. patvirtino, kad pareiškėjai buvo sudarytos sąlygos domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu.

Pažymi, jog pareiškėja nesikreipė į archyvus, neatliko kitų veiksmų stengiantis domėtis nuosavybės teisių atkūrimo galimybėmis. Atitinkamai, pareiškėja veikė nerūpestingai, praleido Įstatymo nustatytus terminus dėl subjektyvių priežasčių ir jų atnaujinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos E. D. prašymo atnaujinti terminą prašymui ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teisę ir giminystės ryšį, pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. D. ir A. D. turėtą 59,88 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) km., (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Jurbarko rajone.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjos pateikto prašymo netenkino, iš esmės nenustatęs teisinių pagrindų tokio prašymo tenkinimui.

Pareiškėja apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdama, kad teismas neįvertino visų jos nurodytų aplinkybių, netinkamai vertino ginčo teisiniams santykiams aktualų teisinį reguliavimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, su tokia pareiškėjos pozicija nesutinka.

Teisėjų kolegija, vertindama administracinėje byloje susiklosčiusius teisinius santykius, visų pirma pažymi, jog, Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai 1991 m. birželio 18 d. priėmus įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) ir principinį sprendimą, kad būtina atkurti nuosavybės teises, buvo konstatuota, kad yra neginčytinai pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti pagal įstatymų apibrėžtas ribas ir tvarką jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės jo susigrąžinti – gauti kompensaciją. Iš esmės tokia nuostata yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios Atstatymo įstatymą, preambulėje. Atkūrimo įstatymo preambulėje yra pabrėžiama, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą, kad 1992 metais priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija) garantuoja ir gina valstybės, jos piliečių teises bei nuosavybę. Kita vertus, pastebėtina, jog priimtuose teisės aktuose absoliučios nuosavybės teisių atkūrimo teisės nėra įtvirtinta ir nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas laikantis Atkūrimo įstatymo ir kitų teisės aktų reglamentuojančių ginčo teisinius santykius numatytų reikalavimų.

Šiame kontekste svarbu yra tai, jog įstatymų leidėjas yra nustatęs galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentams pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pastebėtina, jog aiškinamos normos tikslai yra atskleisti ir Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymo aiškinamajame rašte, kur yra pažymėta, kad pagrindinis įstatymo pakeitimo tikslas yra nepratęsti prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo terminus, bet suteikti piliečiams teisę teisme atnaujinti praleistą terminą, žinoma, teismui pripažinus, kad terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš nurodyto teisinio reguliavimo, Atkūrimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto matyti, kad Atkūrimo įstatyme numatyti terminai gali būti atnaujinti ne dėl bet kokių, o tik dėl svarbių priežasčių ir nei Atkūrimo įstatymas, nei kiti teisės aktai konkrečiai neįvardija, kokios priežastys yra laikomos svarbiomis, tai palikdamas iš esmės teismo prerogatyvai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymi, jog svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

Vertinant kiekvienai individualiai bylai reikšmingas aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra svarbu nustatyti: kurioje įstatymu nustatyto termino eigos stadijoje pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 str.); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo momento iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-545/2010). Akcentuotina ir tai, jog kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių, faktinės kiekvienoje byloje susiklosčiusios situacijos ir kiekvienu konkrečiu atveju teismas nagrinėdamas administracinę bylą turi nustatyti, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą, ar atitinkamos termino praleidimo priežastys yra laikytinos svarbiomis, be to, jas vertinant būtina vadovautis teisingumo, protingumo kriterijais, bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir jo prasme (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str. 6 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra ne kartą pažymėjęs, kad minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-18/2010).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nurodytas įtvirtintas teisinis reguliavimas lemia tai, kad įrodinėjimo, jog Atkūrimo įstatymo nustatyti terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, našta tenka šiuos terminus praleidusiam ir prašymą dėl terminų atnaujinimo padavusiam asmeniui.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad nagrinėjant prašymą dėl praleisto termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), prioritetinis klausimas yra tas, ar prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo padavęs asmuo iki įstatymu nustatyto termino paduoti prašymą pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jei asmuo iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo apskritai negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-2369/2011, 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1253-146/2015).

Atitinkamai, teismui sprendžiant prašymą dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyto termino atnaujinimo kiekvienu konkrečiu atveju yra svarbu nustatyti, ar prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo pateikęs asmuo pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą iki įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) pateko į asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašą (Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 1–5 p.). Tiek pagal iki Atkūrimo įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) galiojusį, tiek pagal šiuo metu galiojantį Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį (2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr. IX-1759 redakcija) nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams ir įtvirtinta prioritetinė turto savininko teisė atkurti nuosavybės teises (Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 1 p.). Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose išvardytiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs, laikantis aptariamo straipsnio 2–4 punktuose nustatyto eiliškumo, t. y. kiekvienas šios dalies punktas yra taikomi iš eilės ir tik nustačius, kad nėra aplinkybių taikyti iš eilės pirmesnius punktus. Tai rodo nuostatos, kad nuosavybės teisės pirmiausia yra atkuriamos turto savininkui, kai jis yra gyvas (1 p.), o kituose punktuose nurodyti subjektai gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs. Tai leidžia daryti išvadą, kad kiekvienas kitas iš eilės šios dalies punktas yra taikytini tik tuo atveju, kai nėra aplinkybių, numatytų chronologiškai aukščiau nurodytuose punktuose. Nagrinėjamu atveju įvardintas reguliavimas lemia, kad pareiškėjos sutuoktinis įgijo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atkūrimo įstatymą, o pareiškėja po sutuoktinio mirties. Tokiu būdu pareiškėja įgijo teisę teikti prašymą ir dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui po jos vyro mirties 1998 m. sausio 20 d., kadangi nėra duomenų apie tai, kad pats turto savininkas ar kiti asmenys po turto savininko mirties teikė prašymus atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę.

Atitinkamai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėja yra tinkamas subjektas kreiptis dėl terminų atnaujinimo siekiant nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėja Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio prasme turi teisę pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. D. ir A. D. iki nacionalizacijos priklausią žemę, kaip turto savininko vaiko, kuris yra miręs, sutuoktinis. Tokia išvada, be kita ko, daroma atsižvelgus į 2000 m. liepos 27 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą (b. l. 13-14), 1993 m. rugpjūčio 17 d. testamentą, kuriame yra išreikšta A. D. valia palikti tik konkretų turtą po savo mirties S. A. (b. l. 15). Atsižvelgus į testamentu paliktą turtą S. A., tai, kad pareiškėja yra įstatyminė A. D. įpėdinė, į tai, kad pagal tuo metu aktualų 1964 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos civilinį kodekso (toliau – ir 1964 m. CK) 567 straipsnį pagal įstatymą buvo paveldima, kada ir kiek tai nepakeista testamentu, to paties kodekso 578 straipsnis įtvirtino, kad testatoriaus turto dalis, kuri lieka testamentu nepaskirta, padalijama tarp įstatyminių įpėdinių, šaukiamų paveldėti pagal šio kodekso 573 ir 574 straipsniuose nustatytas taisykles, darytina išvada, jog šiuo atveju gali būti iš esmės sprendžiamas pareiškėjos prašymas atnaujinti praleistus Atkūrimo įstatymo įtvirtintus terminus. Taigi šioje administracinės bylos nagrinėjimo stadijoje esminis klausimas kyla, ar pareiškėjos nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą atnaujinti terminą pateikti prašymui, o vėliau ir giminystės ryšį ir nuosavybės teisę įrodantiems dokumentams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. D. ir A. D. turėtą 59,88 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) km., (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Jurbarko rajone.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja, grįsdama praleistus terminus, paaiškino, jog 1997 m. pareiškėjos sutuoktinis A. D., kuris tuo metu sunkiai sirgo, įgaliojo tolimą giminaitę S. A. atstovauti jo interesams nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese, tačiau 2014 m. liepos mėnesį į pareiškėjos namus netikėtai atvažiavo S. A. ir papasakojo, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos ne į visą A. D. tėvų žemę, todėl pareiškėja 2014 m. rugpjūčio 6 d. kreipėsi į Kauno apskrities archyvą, iš kurio gavo atsakymą, jog P. D. ir A. D. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 59,88 ha žemės tuometiniame (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje. Pareiškėjos vertinimu, visus su nuosavybės teisėmis susijusius klausimus tvarkė būtent testamentinė įpėdinė S. A., jos veiksmai užkirto kelią veikti pačiai pareiškėjai. Šiame kontekste svarbu yra ir tai, kad sutuoktinis pareiškėjai kalbėjo apie tai, kad jo tėvai turėjo daug žemės, tačiau niekada neminėjo tikslaus žemės kiekio, jos vietos. Pareiškėja neturėjo galimybių laiku žinoti apie visą iki nacionalizacijos valdytos žemės kiekį, vietą (b. l. 6-10). Pareiškėjos nuomone, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą praleistus Atkūrimo įstatymo terminus atnaujinti.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos nurodytas aplinkybes, pabrėžia, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nežinojimas apie savininko nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą gali būti pripažintas svarbia terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jei byloje esantys įrodymai patvirtina, jog prašymą dėl terminų atnaujinimo pateikęs pretendentas neturėjo objektyvios galimybės apie tai žinoti iki įstatymu nustatyto termino pasibaigimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-146-246/2013); kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-1624/2008, 2014 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-353/2014); įrodžius, kad tikrai asmuo neturėjo galimybės žinoti apie tokį faktą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1876/2008). Tai sietina su tuo, jog kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-530/2014).

Atsižvelgusi į pateiktus išaiškinimus teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad esant gyvam pareiškėjos sutuoktiniui ir jo atstovei pagal įgaliojimą, pareiškėja neturėjo subjektinės teisės rinkti informaciją apie sutuoktinio tėvų turėtą žemę (b. l. 67-71), vertintini kritiškai. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog iki pareiškėjos sutuoktinio mirties, būtent jis buvo subjektas, kuris turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir būtent jis nusprendė įgalioti S. A. atstovauti jo interesams nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese (b. l. 12). Šiuo atveju po sutuoktinio mirties jau pati pareiškėja tapo subjektu, kuris galėtų pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau ji nepagrindė, kad buvo praleistas terminas pateikti Atkūrimo įstatymo reikalaujamus dokumentus siekiant nuosavybės teisių atkūrimo dėl svarbių priežasčių. Tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo klausimus tvarkė jos sutuoktinio įgaliotas asmuo S. A., savaime neužkirto kelio pareiškėjai vėliau rūpintis ir domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu, nepaneigė jos realios galimybės, esant rūpestingai bei atidžiai, tinkamai realizuoti savo teisę bei atlikti reikalingus veiksmus informacijai apie mirusio vyro tėvų turėtą žemę rinkti. Pažymėtina ir tai, jog po pareiškėjos sutuoktinio mirties jo išduotas įgaliojimas S. A. tvarkyti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus neteko galios kaip tai yra numatyta 1964 m. CK 75 straipsnyje, įtvirtinančiame, kad įgaliojimas pasibaigia, be kita ko, mirus davusiam įgaliojimą fiziniam asmeniui ar pripažinus jį neveiksniu, arba ribotai veiksniu, arba nežinia kur esančiu, taigi pati pareiškėja galėjo domėtis jos sutuoktiniui, jo tėvams priklausiusiu turtu. Šiame kontekste teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog protingumo principas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Tokia nuostata įpareigoja ne tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus ar sutartis, bet ir patį suinteresuotą asmenį įpareigoja veikti taip, kad būtų išvengta kliūčių, užkertančių kelią pasiekti tikslą, šiuo atveju – atkurti nuosavybės teises į žemę.

Pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius įstatymus pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu, taigi ir domėtis bei gauti informaciją apie galimą susigrąžinti turtą tenka patiems pretendentams. Pakankamai ilga įstatymais nustatyta šių terminų trukmė savaime suponavo galimybę piliečiui elgtis aktyviai ir turėti pakankamai daug laiko įvairiais būdais gauti būtiną nuosavybės teisių atkūrimui informaciją. Kaip jau buvo minėta, nežinojimas apie teisę į pretenduojamą išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių. Tokių aplinkybių pareiškėja nenurodė, ji neteigė, jog domėjosi jos sutuoktiniui priklausiusia nuosavybe, bet jai informacija nebuvo pateikta. Šiuo atveju pati pareiškėja iki 2014 m. nesiėmė konkrečių veiksmų papildomai informacijai apie P. D. ir A. D. visą likusią turėtą žemę surinkti, ją tenkino turimi archyviniai dokumentai dėl jos sutuoktiniui priklausiusio turto ir juose nurodytas žemės dydis. Atitinkamai, nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nuo 2001 m. iki pat 2014 m. pareiškėja nebuvo rūpestinga, elgėsi neapdairiai, pasyviai, o tai pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tai vertintina kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybės, priklausančios nuo asmens valios. Atitinkamai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjos nurodytos termino praleidimo priežastys nėra objektyvaus pobūdžio, yra susijusios tik su pareiškėjos subjektyviu situacijos vertinimu bei jos subjektyviu asmeniniu pasirinkimu, kaip elgtis (domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu ir buvusia turtine padėtimi, papildomai aiškintis ar nesiaiškinti dėl visos žemės buvimo ar nebuvimo).

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė vertinamą klausimą reglamentuojančius aktus ir pagrįstai neatnaujino pareiškėjai termino prašymui, giminystės ryšį ir nuosavybės teisę įrodantiems dokumentams pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. D. ir A. D. turėtą 59,88 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) km., (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Jurbarko rajone. Dėl pirmiau nurodytų motyvų pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos E. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė