2016-03-03 Nr. AB-5067-3-61-3-02593-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-585-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02593-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Dainiaus Raižio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja L. M. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydama:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) 2014 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. (1.34.)7R-1653 (pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į skundo turinį, patikslino, kad prašoma panaikinti Teisingumo ministerijos sprendimą Nr. (1.34.)7R-1652, o ne sprendimą Nr. (1.34.)7R-1653);

2) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. (1.34.)7R-2671;

3) panaikinti 2014 m. balandžio 14 d. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) sprendimą Nr. 3R-158 (AG-130/01-2014) (pirmosios instancijos teismas, atižvelgdamas į skundo turinį, patikslino, kad prašoma panaikinti Komisijos sprendimą Nr. 3R-161 (AG-129/05-2014), o ne sprendimą Nr. 3R-158 (AG-130/01-2014));

4) įpareigoti Teisingumo ministeriją perskaičiuoti smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo dydį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymu (toliau – ir Žalos kompensavimo įstatymas).

Pareiškėja paaiškino, kad 2013 m. sausio 1 d. buvo nužudytas jos brolis A. M.. Kauno apygardos teismas nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-269-508/2013 dėl šio nusikaltimo pripažino kalta L. J., iš dalies patenkino pareiškėjos civilinį ieškinį ir iš L. J. jos naudai priteisė 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas. L. J. žalos neatlygino, todėl pareiškėja kreipėsi į Teisingumo ministeriją. Pareiškėja nesutinka su Teisingumo ministerijos sprendime nurodyta žalos apskaičiavimo tvarka. Žala be pagrindo buvo paskaičiuota bendrai pareiškėjai ir A. M.. Tokios skaičiavimo tvarkos Žalos kompensavimo įstatyme nėra, todėl 2014 m. kovo 6 d. Teisingumo ministerijos sprendimas Nr. (1.34.)7R-1652 yra neteisėtas ir naikintinas. Be to, antstolė per klaidą neišdavė pažymos apie negalimumą išieškoti priteistų 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų, todėl pažymą ji pateikė Teisingumo ministerijai vėliau ir gavo atsakymą, kad nepateikė nustatyto prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų. Pateikusi prašymą gavo atsakymą, kad prašymas gautas be pažymos. Komisija skundą dėl Teisingumo ministerijos 2014 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. (1.34.)7R-1652 atmetė nenustačiusi, kuo remiantis Teisingumo ministerija apskaičiavo žalos dydį.

Atsakovas Teisingumo ministerija su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 23–24) prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Paaiškino, kad priteista neturtinės žalos suma yra didesnė nei Žalos kompensavimo įstatyme nustatytas maksimalus dydis (15 600 Lt). Atsakovas rėmėsi Žalos kompensavimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalimi ir teigė, kad kiekvienam nukentėjusiajam asmeniui paskaičiavo proporcingai jam priklausančios neturtinės žalos dalį, todėl pareiškėjai buvo apskaičiuota 1/6 dalis (nuo 15 600 Lt).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu (b. l. 39–42) pareiškėjos L. M. skundą tenkino iš dalies: panaikino Teisingumo ministerijos 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. (1.34.)7R-2671 bei įpareigojo Teisingumo ministeriją iš naujo išnagrinėti L. M. 2014 m. kovo 14 d. prašymą kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą (dalyje dėl prašymo kompensuoti 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų); kitoje dalyje pareiškėjos L. M. skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad 2013 m. rugsėjo 30 d. pareiškėja Kauno apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-269-508/2013 dėl A. M. nužudymo buvo pripažinta nukentėjusiąja ir jai iš L. J. priteista 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų (Komisijos byla Nr. AG-129/05-2014, b. l. 21–31). Teisingumo ministerijoje 2014 m. vasario 3 d. buvo gautas pareiškėjos prašymas kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą 2 331 Lt turtinę žalą ir 10 000 Lt neturtinę žalą, taip pat 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų (Komisijos byla Nr. AG-129/05-2014, b. l. 17–20). Teisingumo ministerija 2014 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. (1.34.)7R-1652 pareiškėjos prašymą patenkino iš dalies. Įvertinus, kad pareiškėjai priklauso 1/6 visos neturtinės žalos kompensacijos dalis, pagal maksimalų kompensuojamą neturtinės žalos dydį pareiškėjai nuspręsta išmokėti 2 600 Lt, taip pat 331 Lt vykdymo išlaidų (b. l. 25–27). Komisijoje 2014 m. kovo 28 d. buvo gautas pareiškėjos skundas dėl Teisingumo ministerijos 2014 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. (1.34.)7R-1652 (Komisijos byla Nr. AG-129/05-2014, b. l. 1). 2014 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. 3R-161 (AG-129/05-2014) Komisija pareiškėjos skundą atmetė (Komisijos byla Nr. AG-129/05-2014, b. l. 34-35). Teisingumo ministerija 2014 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. (1.34.)7R-2671 netenkino pareiškėjos prašymo kompensuoti 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų, nes nebuvo pateiktas išieškojimo negalimumo aktas (b. l. 6).

Byloje ginčas kilo dėl Teisingumo ministerijos 2014 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. (1.34.)7R-1652, Teisingumo ministerijos 2014 m. balandžio 14 d. sprendimo Nr. (1.34.)7R-2671, taip pat ir dėl Komisijos 2014 m. balandžio 14 d. sprendimo Nr. 3R-161 (AG-129/05-2014) pagrįstumo ir teisėtumo.

Dispozityvumo principas administracinių bylų teisenoje reiškia, kad bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo (prašymo) dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo (prašymo) pagrindą) (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 str. 1 d. 6 ir 7 punktai) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-257/2012). Nei kvaziteisminė institucija, nei teismas negali keisti skundo dalyko, t. y. turi nagrinėti bylą pareiškėjo nurodyto skundo dalyko ribose (LVAT 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1627/2008). Šioje byloje ginčas tarp šalių konkrečiai yra kilęs dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai 2014 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. (1.34.)7R-1652 Teisingumo ministerija kompensuotiną žalą paskaičiavo bendrai pareiškėjai ir A. M., taip pat ar Teisingumo ministerija teisėtai ir pagrįstai 2014 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. (1.34.)7R-2671 netenkino pareiškėjos prašymo kompensuoti procesines išlaidas.

Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 dalis). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Taigi, sprendžiant pareiškėjos reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo sprendimo atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Ginčui aktualios yra Žalos kompensavimo įstatymo 2, 3, 4, 5 ir 7 straipsnių nuostatos.

Žalos kompensavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę į smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą šio įstatymo nustatyta tvarka turi nukentėję asmenys, kuriems teismas priteisė smurtiniu nusikaltimu padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba patvirtino sutartį dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo. Žalos kompensavimo įstatymo 2 straipsnyje išaiškinamos įstatyme vartojamos sąvokos. Šio straipsnio 5 dalyje apibrėžta, kad smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimas yra apibrėžiamas kaip smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimas iš specialiosios Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos, kai smurtinį nusikaltimą padaręs asmuo ar už jo veiką atsakingas asmuo neatlygina priteistos žalos ar teismo patvirtintoje sutartyje dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo ar pašalinimo nurodytos žalos.

Šio straipsnio 7 dalis taip pat nustato, kad 3 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims kompensuojamos ir jų turėtos bylinėjimosi (proceso) išlaidos ir vykdymo išlaidos. Žalos kompensavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1–4 punktai nustato sąlygas, kurioms egzistuojant laikoma, kad nusikaltimu padaryta žala yra neatlyginta. Šios sąlygos yra, jog: žala atsakingo asmens neatlyginta savanoriškai (1 p.); antstolis neturėjo objektyvių galimybių išieškoti priteistą žalos atlyginimą (2 p.); žala neatlyginta ir nekompensuota iš valstybės ar savivaldybių, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų, užsienio valstybių kompetentingos institucijos (3 p.); atlygintos, kompensuotos ir išieškotos žalos bendra suma nesiekia šio įstatymo 7 straipsnyje nustatyto maksimalaus kompensuojamos žalos dydžio (4 p.).

Pagal Žalos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nukentėjęs asmuo, kuriam teismas priteisė smurtiniu nusikaltimu padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą, kartu su prašymu, be kitą ko, turi pateikti ir antstolio surašytą aktą, kad žala neišieškota dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 631 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 6 ar 9 punktuose nurodytų aplinkybių, arba antstolio surašytą teisingumo ministro patvirtintos formos pažymą, kad žala, neviršijanti šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytų kompensuojamos žalos dydžių, neišieškota dėl objektyvių priežasčių.

Kompensuojamos žalos dydis ir jo paskaičiavimo tvarka yra nustatyti Žalos kompensavimo įstatymo 7 straipsnyje, kurio 2 dalies 1 punkte yra įtvirtintas maksimalus 100 minimaliųjų gyvenimo lygių (toliau – ir MGL) turtinės žalos kompensavimo dydis, o 3 dalies 1 punktas nustato 120 MGL neturtinės žalos kompensavimo dydį, jeigu smurtiniu nusikaltimu buvo atimta žmogaus gyvybė. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad jeigu smurtiniu nusikaltimu buvo atimta žmogaus gyvybė ir teismas priteisė šiuo nusikaltimu padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą keliems asmenims, ir bendra žalos suma viršija šio straipsnio 2 dalies 1 punkte ir (ar) šio straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytą sumą, kiekvienam asmeniui išmokama kompensacijos dalis proporcinga jam priteistai ar teismo patvirtintoje sutartyje nurodytai žalos sumai.

Nagrinėjamoje byloje Teisingumo ministerija 2014 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. (1.34.)7R-1652, apskaičiuodama kompensuotiną žalą, vadovavosi Žalos kompensavimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir šio straipsnio 4 dalimi. Pagal 7 straipsnio 3 dalies 1 punktą apskaičiuotas maksimalus kompensuojamas neturtinės žalos dydis lygus 15 600 Lt arba 120 MGL. Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu pareiškėjai buvo priteista 10 000 Lt, o A. M. – 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o visa iš L. J. priteista neturtinės žalos suma yra 60 000 Lt. Teisingumo ministerija, vadovaudamasi Žalos kompensavimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalimi, nustatė, kad pareiškėjai priklausančios neturtinės žalos dalis yra 1/6 (10 000 Lt / 60 000 Lt), todėl jai priklauso 1/6 dalis nuo įstatymu nustatytos maksimalios kompensuojamos neturtinės žalos – 15 600 Lt. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai buvo apskaičiuota 2 600 Lt kompensuojama neturtinė žala.

Teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju Teisingumo ministerija, apskaičiuodama kompensuojamosios žalos dydį, kaip teisingai nustatė ir Komisija, nepažeidė įstatymo, neviršijo kompetencijos, ginčijamas sprendimas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių Teisingumo ministerija yra gavusi atitinkamus įgaliojimus pagal Žalos kompensavimo įstatymą (ABTĮ 3 str. 2 d.). 2014 m. kovo 6 d. Teisingumo ministerijos sprendimas Nr. (1.34.)7R-1652 atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Be to, teismas nenustatė ir kitų ABTĮ 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas, todėl pareiškėjos reikalavimas panaikinti Teisingumo ministerijos 2014 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. (1.34.)7R-1652 ir 2014 m. balandžio 14 d. Komisijos sprendimą Nr. 3R-161(AG-129/05-2014) atmestinas, kaip nepagrįstas.

Teismas daro išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Teisingumo ministeriją perskaičiuoti smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo dydį, vadovaujantis Žalos kompensavimo įstatymu, yra išvestinis iš reikalavimų panaikinti Teisingumo ministerijos 2014 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. (1.34.)7R-1652 ir 2014 m. balandžio 14 d. Komisijos sprendimą Nr. 3R-161 (AG-129/05-2014). Teismui konstatavus, kad Teisingumo ministerijos 2014 m. kovo 6 d. sprendimas Nr. (1.34.)7R-1652 ir 2014 m. balandžio 14 d. Komisijos sprendimas Nr. 3R-161 (AG-129/05-2014) yra teisėti ir pagrįsti, yra atmestinas ir pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Teisingumo ministeriją perskaičiuoti smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo dydį, vadovaujantis Žalos kompensavimo įstatymu.

Teismas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus argumentus dėl Teisingumo ministerijos 2014 m. balandžio 14 d. sprendimo Nr. (1.34.)7R-2671, atkreipia dėmesį į tai, kad Teisingumo ministerija nenurodė jokių nesutikimo su pareiškėjos skundu šioje dalyje motyvų, nepateikė su ginčijamu sprendimu susijusios medžiagos, teismo posėdyje nedalyvavo. Pareiškėja pateikė kvitą, jog pažymą dėl negalimumo išieškoti priteistų 2 000 Lt išsiuntė Teisingumo ministerijai (b. l. 9).

Atsižvelgdamas į tai, kad byloje nepaneigta, jog Teisingumo ministerija prašymo nagrinėjimo metu turėjo visus Žalos kompensavimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalingus dokumentus, teismas konstatuoja, kad 2014 m. balandžio 14 d. Teisingumo ministerijos sprendimu Nr. (1.34.)7R-2671 nepagrįstai ribojama pareiškėjos, kaip nuo smurtinio nusikaltimo nukentėjusio asmens, galimos gauti kompensacijos apimtis. Remiantis išdėstytais motyvais, darytina išvada, kad Teisingumo ministerija netinkamai aiškino Žalos kompensavimo įstatymo 5 straipsnio nuostatas ir netinkamai jas taikė faktinėms bylos aplinkybėms, todėl nepagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo kompensuoti 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, vadovaudamasis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas daro išvadą, kad Teisingumo ministerijos 2014 m. balandžio 14 d. sprendimas Nr. (1.34.)7R-2671 yra naikintinas ir Teisingumo ministerija įpareigotina pareiškėjos 2014 m. kovo 14 d. prašymą dėl turtinės žalos, patirtos dėl smurtinio nusikaltimo padarymo, kompensavimo (dalyje dėl prašymo kompensuoti 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų) išnagrinėti iš naujo.

III. Atsakovas Teisingumo ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 46–47) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimą pakeisti – sprendimo dalį, kuria atsakovas įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos skundo dalį, atmesti.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėja skunde nurodė, kad išsiuntė pakartotinį prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų kompensavimo, tačiau kartu su juo neišsiuntė antstolės pažymos, kurią neva buvo išsiuntusi anksčiau. Teisingumo ministerija 2014 m. kovo 17 d. gavo pareiškėjos prašymą kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą, šiame prašyme buvo nurodyta, kad pareiškėja prašo kompensuoti 2 331 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos. Tarp prie šio prašymo pridėtų dokumentų (priedų), nebuvo jokios antstolio pažymos. Teisingumo ministerijos duomenų bazėje „Avilys“ taip pat nėra registruota jokia antstolio pažyma, kurioje būtų nurodyta, kad negalima išieškoti 2 000 Lt pareiškėjos naudai. Dėl šių priežasčių Teisingumo ministerija negali tenkinti pareiškėjos prašymo kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja L. M. ginčijo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. (1.34.)7R-1652 ir 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. (1.34.) 7R-2671, kurie buvo priimti sprendžiant pareiškėjos prašymus kompensuoti jai smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, panaikindamas Teisingumo ministerijos 2014 m. balandžio 14 d. sprendimo Nr. (1.34.)7R-2671 dalį, kuria buvo atmestas L. M. prašymas dėl 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų kompensavimo. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, nesutikdamas su panaikinta Teisingumo ministerijos sprendimo dalimi, apeliacine tvarka apskundė tik atsakovas. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio aspektu, su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjos skundas buvo atmestas, sutinka, todėl pasisakys tik dėl tos teismo sprendimo dalies, kuria pareiškėjos skundas buvo patenkintas, pagrįstumo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymas, kurio paskirtis – ginti nuo smurtinių nusikaltimų nukentėjusių asmenų teises ir teisėtus interesus (1 str. 1 d.). Žalos kompensavimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas nustato priteistos smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą ir smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą avansu.

Pareiškėja, kreipdamasi į Teisingumo ministeriją, pateikė 2014 m. sausio 28 d. prašymą kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą, užpildydama Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 1R-61 patvirtintą formą „Prašymas kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą“ bei pateikdama Žalos kompensavimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytus priedus: asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą; įsiteisėjusio Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo jai buvo priteista 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 2 000 Lt proceso išlaidų; antstolės B. Č. 2014 m. sausio 21 d. pažymą Nr. 0129/13/00755/1 „Dėl žalos neišieškojimo dėl objektyvių priežasčių“ (b. l. 48-63; Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos byla Nr. AG-129/05-2014, b. l. 32). Pareiškėjos prašyme, užpildant atitinkamas patvirtintos prašymo formos skiltis, buvo pateiktos minėtoje įstatymo normoje privalomomis įvardyti nurodytos aplinkybės, inter alia – nurodytas konkretus teismo procesinis sprendimas, kuriuo buvo priteista smurtiniu nusikaltimu padaryta žala. Iš pareiškėjos pateikto prašymo formos ir joje nurodytų aplinkybių bei prašymo priedų galima spręsti apie tikrąją pareiškėjos valią, kuri buvo nukreipta siekiant gauti smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos, priteistos Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu, kompensavimą. Nežiūrint į tai, kad pareiškėja prašymo 6.1 punkte nurodė, kad jai 2 000 Lt turtinė žala buvo priteista teismo sprendimu, o 6.4 punkte, kuriame turėjo būti įrašyta sumokėtų bylinėjimosi (proceso) išlaidų suma, ji nenurodė nieko, atsakovas, susipažinęs su Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu, akivaizdžiai turėjo suprasti, kad minėta 2 000 Lt suma pareiškėjai buvo priteista kaip proceso išlaidos.

Apeliantas tvirtina, kad pareiškėja nepateikė antstolio pažymos, kurioje būtų nurodyta aplinkybė apie negalimumą išieškoti 2 000 Lt pareiškėjos naudai.

Iš tiesų, jau minėtoje antstolės B. Č. 2014 m. sausio 21 d. pažymoje nurodyta, kad pagal Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 23 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr.1-269-508/2013 iš L. J. išieškotojai L. M. Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 22 d. (tokia data įrašyta pažymoje) priteista 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Antstolė, patikrinusi vykdomojo dokumento įvykdymo galimybes, patvirtino nustačiusi, kad dėl objektyvių priežasčių nėra galimybės išieškoti išieškotojo naudai priteistos žalos, neviršijančios Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo 7 straipsnyje nustatytų kompensuojamos žalos dydžių. Apie tai, kad dėl objektyvių priežasčių neišieškota ir/ar nėra galimybės išieškoti 2 000 Lt teismo nuosprendžiu priteistos proceso išlaidų sumos šioje pažymoje (kaip numatyta Žalos kompensavimo įstatymo 5 str. 2 d. 3 punkte) nepasisakyta.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas nepateikė su ginčijamu sprendimu susijusios medžiagos ir jo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, o pareiškėja pateikė kvitą, kad pažymą dėl negalimumo išieškoti priteistų 2 000 Lt išsiuntė Teisingumo ministerijai, pripažino, jog ministerija prašymo nagrinėjimo metu turėjo visus reikiamus dokumentus. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje surinktus įrodymus, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutikti negali. Byloje (b. l. 9) esantis AB Lietuvos paštas, Kaišiadorių pašto kvitas patvirtina tik aplinkybę, kad Teisingumo ministerijai buvo išsiųsta pašto korespondencija, tačiau nepatvirtina, jog buvo išsiųsta būtent antstolio pažyma apie negalėjimą išieškoti priteistų 2 000 Lt proceso išlaidų.

Kita vertus, Žalos kompensavimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu prašyme kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą nurodyti ne visi duomenys arba kartu su prašymu pateikiami ne visi šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodyti dokumentai, nustatomas terminas trūkumams pašalinti ir apie tai pranešama prašymą pateikusiam asmeniui. Nagrinėjamoje byloje esančių įrodymų pagrindu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas šių įstatymo reikalavimų nesilaikė.

Šiuo aspektu, teisėjų kolegija dar kartą pabrėžia Žalos kompensavimo įstatymo paskirtį ginti nuo smurtinių nusikaltimų nukentėjusių asmenų teises ir teisėtus interesus bei pažymi, kad Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 4 punktai įtvirtina, jog viešojo administravimo subjektai savo veikloje, be kita ko, vadovaujasi objektyvumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principais. Objektyvumo principas viešojo administravimo subjektų veikloje reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs, o nepiktnaudžiavimo valdžia principas suponuoja, jog viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų. Teisingumo ministerija, kaip viešojo administravimo subjektas, turi vadovautis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatomis tiek, kiek tai neprieštarauja specialioms įstatyme įtvirtintoms prašymų nagrinėjimo taisyklėms.

Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, surinktus įrodymus bei išanalizavusi ginčui spręsti taikytinas teisės normas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nusprendė panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014 m. balandžio 14 d. sprendimo Nr. (1.34.)7R-2671 dalį, kuria atsisakyta kompensuoti 2 000 Lt proceso išlaidų L. M. ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti L. M. 2014 m. kovo 14 d. prašymą šioje dalyje.

Dėl išdėstytų aplinkybių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Dainius Raižys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė