2016-03-01 Nr. AB-4819-3-63-3-01788-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-615-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01788-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (b.l. 4-7), prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK, atsakovo atstovas), 26 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis laikotarpio nuo 2008 m. balandžio mėn. iki 2013 m. birželio mėn. atitinkamais periodais buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje (toliau – ir Areštinė). Kardomojo kalinimo įstatymas draudžia žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis. Analogiškas draudimas nustatytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnyje nurodyta, kad suimtiesiems turi būti užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Areštinėje nebuvo sudarytos normalios suėmimo sąlygos. Areštinės kamerų plotas apie 12 kv.m., įskaitant sanitarinį mazgą, gultus ir kitus baldus. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose kartu su 4-12 asmenų. Kamerų langai nepakankamai pralaidūs šviesai, elektros lemputė įjungiama tik vakarais. Pareiškėjas (nerūkantis asmuo) kamerose buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Kamerose nebuvo ventiliacijos, drėgna, nešvaru, netinkamai įrengti tualetai. Pareiškėjas areštinėje negalėjo naudotis savo asmeniniu kompiuteriu, buvo draudžiama turėti šiltą pledą, draudžiami ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai, nebuvo leista išvykti į namus. Areštinės konstrukcijoje yra asbesto, kuris kėlė pavojų pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjas areštinėje galėjo pasinaudoti dušu rečiau kaip kartą per savaitę, o pasivaikščioti galėjo tik vieną valandą per parą pasivaikščiojimo kiemelyje. Tai neatitinka Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimams. Pareiškėjas teigė, kad jo nurodyti pažeidimai prilyginami nežmoniškoms gyvenimo sąlygoms ir pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnį ir Konvenciją. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis) laikant jį Areštinėje nežmoniškomis sąlygomis pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (CK 6.250 straipsnis), t. y. kančias ir nepatogumus, buvo sužalota jo psichika ir sveikata, todėl prašo priteisti jo nurodytą sumą neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą, be to, prašė taikyti ieškinio senatį.

Atsiliepime į skundą (b.l.15-18), atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl žalos atlyginimo už 2008 m. balandžio -2013 m. birželio mėn. laikotarpį kreipėsi į teismą 2014 m. gruodžio 22 d., vadovaudamasis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi ir 1.126 straipsnio 2 dalimi, prašė taikyti reikalavimui dėl žalos atlyginimo numatytą 3 metų ieškinio senatį.

Paaiškino, kad pareiškėjas laikotarpio nuo 2011 m. gruodžio 22 d. (datos nuo kurios netaikytina ieškinio senatis) iki 2013 m. birželio 20 d. atitinkamais periodais Klaipėdos AVPK areštinėje iš viso buvo laikomas 129 dienas. Per šį laikotarpį pažeidžiant minimalų gyvenamosios patalpos vienam asmeniui plotą (3,6 kv.m) buvo laikomas tik vieną dieną, t. y. 2013 m. gegužės 2 d. ir šis ploto nukrypimas buvo minimalus (3,515 kv.m).

Dėl kitų pareiškėjo pretenzijų dėl sulaikymo sąlygų Areštinėje atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas teismui nurodo tikrovės neatitinkančius duomenis. Paaiškino, kad Areštinė įrengta pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) reikalavimus. Kamerose įrengta ventiliacija, apšvietimas, elektros lempučių skaičius, langų dydis, sanitariniai mazgai, kurie įrengti ir atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara, atitinka Higienos norma HN 37:2009 reikalavimus. Pasitaiko atvejų, kad suimtieji sudaužo areštinės inventorių, todėl atitinkamą laiką iki suremontavimo gali pasitaikyti neatitikimų Higienos normos reikalavimams. Pelėsiai ir drėgmės kamerose faktų niekada nebuvo nustatyta. Nerūkantiems asmenims, kurie pageidauja būti atskirai nuo rūkančių, tokia teisė suteikiama. Areštinėje laikomis asmenys turi teisę vieną kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, gauti išskalbtą patalynę, teisę kasdien pasivaikščioti. Šios laikomų areštinėje asmenų teisės užtikrinamos.

Atsakovo atstovas pažymėjo, kad jis neturi duomenų, jog pareiškėjas kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) kreipėsi į Klaipėdos AVPK administraciją ar kitas institucijas dėl netinkamų laikymo Areštinėje sąlygų. Tokių duomenų nepateikė į bylą ir pats pareiškėjas. Jei yra nustatoma žala, atsiradusi dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), pagal teismų praktiką už padarytą neturtinę žalą piniginė kompensacija priteisiamas pinigais tik tais atvejais, kai nustatoma, kad pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsakovo atstovas akcentavo, kad šiuo atveju pareiškėjo atžvilgiu padarytas pažeidimas buvo trumpalaikis, nesukėlęs neigiamų pasekmių, todėl priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais nėra pagrindo.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo D. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų jo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje sąlygų atitinkamais laikotarpio nuo 2008 m. balandžio mėn. iki 2013 m. birželio mėn. periodais , atlyginimo.

Dėl atsakovo atstovo prašymo pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo daliai už laikotarpį nuo 2008 m. balandžio mėnesio iki 2011 m. gruodžio 22 d. taikyti ieškinio senatį, teismas pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsižvelgdamas į nurodytas teisės normas ir į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo areštinėje sąlygų, įvertinęs pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, teismas konstatavo, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013, 2014 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1559/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1633/2014 ir kt.).

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos, taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko, kai ginčo šalis to reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos.

Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2014 m. gruodžio 22 d., teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimo dėl žalos atlyginimo pareikšti už pareiškėjo nurodyto 2008 m. balandžio mėn. iki 2013 m. birželio mėn. laikotarpį daliai taikytinas trejų senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis), todėl pareiškėjo skundo dalis, kuriai taikytina ieškinio senatis, netenkintina šiuo pagrindu.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trim sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6.250 str. 1 d.). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, nesureikšmindamas nė vieno kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos.

Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013).

Dėl laikymo Areštinėje netinkamomis sąlygomis, pareiškėjas teigė, kad kameros buvo perpildytos, drėgnos, į jas nepateko dienos šviesa, kamerose netinkamai įrengti tualetai, neįrengta ventiliacijos sistema; jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis; draudžiama turėti kompiuterį, šiltą pledą; draudžiami ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai, nebuvo leista išvykti į namus; apribotos galimybės tinkamai naudotis dušu, pasivaikščioti; areštinės konstrukcijoje yra asbesto, kuris kėlė pavojų jo sveikatai. Anot pareiškėjo, jam padaryta neturtinė žala pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, dvasiniais, emociniais sutrikimais, emocine depresija, pažeminimu, bendravimo galimybių sumažėjimu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Pagal Klaipėdos AVPK pateiktus duomenis (b. l. 19–21) nuo 2011 m. gegužės 30 d. iki 2013 m. birželio 20 d. pareiškėjas 1 kartą (2013 m. gegužės 2 d.) buvo patalpintas kameroje, kurioje vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas buvo mažesnis nė nustatytas Įsakyme Nr. V-124 (kameros plotas 7,03 kv. m, laikomi 2 asmenys). Visomis kitomis pareiškėjo laikymo areštinėje dienomis jis buvo laikomas kamerose, kurių ploto vienam asmeniui reikalavimai atitiko Įsakymo Nr. V-124 nuostatas. Iš 1999 m. birželio 10 d. leidimo pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto VPK areštinės 1-ojo padalinio 1-ąją dalį (b. l. 23–24) teismas nustatė, kad, apžiūrėjus patalpas, areštinės 1-ąją dalį buvo leista eksploatuoti. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 5-V-142 (b. l.

25) buvo leista nuo 2005 m. vasario 21 d. pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto VPK areštinės 2-ąją dalį. Areštinės patalpų po rekonstrukcijos rūsyje pripažinimo tinkamomis naudoti 2005 m. sausio 11 d. akte nurodyta, kad rekonstruotos areštinės patalpos yra tinkamos naudoti (b. l. 29). Policijos departamento 2005 m. vasario 18 d. Klaipėdos VPK areštinės 2-osios dalies rekonstrukcijos įvertinimo akte Nr. 5-IN-31 (b. l. 27–28) nurodyta, kad Klaipėdos VPK Areštinės 2-osios dalies įrengimas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d.

įsakymu Nr. 215 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ reikalavimus. Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinės viršininko 2015 m. sausio 13 d. tarnybiniame pranešime (b. l. 19–21) nurodyta, kad visos kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus. Areštinės langai buvo švarūs, vieną kartą per ketvirtį atliekamas pagrindinis valymas. Areštinės kamerų dienos ir dirbtinis apšvietimas, langų dydis, ventiliacija atitinka Higienos normos HN 37:2009 reikalavimus.

Areštinės kamerose buvo įrengta ventiliacija, kameros taip pat vėdinamos ir per langus, drėgmės nebuvo. Sanitariniai mazgai įrengti ir atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara, sanitariniame mazge įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Šviesa išjungiama ir įjungiama pagal areštinėje laikomų asmenų pageidavimus. Areštinėje įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai, visiems asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti. Tarakonų ir graužikų kamerose neužfiksuota. Kompiuterius ir pledus turėti areštinėje laikomiems asmenims leidžiama.

Duomenų, kad pastate būtų naudotas asbestas, nėra. Policijos areštinėje laikomi asmenys, vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės) 7.12 punktu, turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, gauti išskalbtą patalynę. Minėtame tarnybiniame pranešime (b. l. 19–21) nurodyta, kad visiems nerūkantiems asmenims, kurie pageidauja būti atskirai nuo rūkančių asmenų, yra sudaromos sąlygos ir tokie asmenys būna laikomi atskirai.

Nors pareiškėjas teigė, kad jis buvo laikomas kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, teismas pažymėjo, kad byloje nepateikta įrodymų, jog pareiškėjas areštinės pareigūnus buvo informavęs apie tai, jog nerūko.

Pagal Areštinių veiklos taisyklių 19 punktą sulaikytiems asmenims, įtariamiems padarius nusikaltimą, ir suimtiems asmenims pasimatyti su giminaičiais arba kitais asmenimis leidžiama, jei yra ikiteisminio tyrimo pareigūno, kurio žinioje yra byla, prokuroro raštiškas leidimas. Suimtiems asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė suėmimas, išvykos į namus nenumatytos. Nors pareiškėjas teigė, kad jam buvo draudžiami ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai, jam nebuvo leidžiama išvykti į namus, teismas nenustatė byloje duomenų, kad pareiškėjas tokią teisę turėjo, tačiau ja buvo trukdoma pasinaudoti. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Klaipėdos AVPK administraciją su skundais dėl netinkamų jo laikymo Areštinėje sąlygų. Nors pareiškėjas skunde teigė, kad dėl netinkamų laikymo Areštinėje sąlygų pablogėjo jo sveikata, jis patyrė psichologinį sukrėtimą, dokumentų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, į bylą nepateikė. Teismas nenustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į teismų praktiką, kurioje pripažįstama, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta ir nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Tokios pozicijos laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinės bylos Nr. A2-718/2007, A444-619/2008, A146-1240/2011, A756-143/2012 ir kt.).

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjas neįrodė, jog Klaipėdos AVPK pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (pvz., LVAT 2014 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1506/2014). Įvertinęs byloje nustatyto Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto pažeidimo mastą, įrodymų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus nebuvimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką šios kategorijos bylose, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas konstatavo, kad pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija. Todėl teismas nusprendė neturtinės žalos atlyginimo pinigais pareiškėjui nepriteisti.

III. Pareiškėjas D. M. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas byloje nepagrįstai taikė ieškinio senatį, nes Konvencijos nuostatų pažeidimams negali būti taikoma ieškinio senatis. Apeliantas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra konstatavęs, jog suimtam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 4 kv.m grindų ploto, neįskaitant baldų ar gultų. Lietuvos higienos normos numato tik 3,6 kv.m, įskaitant gultų ir kitų baldų užimamą plotą, o tai prieštarauja Konvencijai. Lietuvos įkalinimo įstaigose taikoma praktika, kai leidžiama tik vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu ir pasivaikščioti vieną valandą pasivaikščioti prieštarauja Europos teisės aktams. Teismas neturėjo pagrindo vadovautis Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinės viršininko tarnybiniu pranešimu, nes tai nėra teisės aktas, be to, pasak apelianto, surašytas siekiant išvengti atsakomybės. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo atstovo manymu, teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylą, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas 2014 m. gruodžio 22 d. kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad atitinkamais 2008 m. balandžio - 2013 m. birželio laikotarpio periodais jis buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje neužtikrinant jam tinkamų suėmimo sąlygų.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t.y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos tarnautojai ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Neturtinę žalą padariusios valstybės institucijos (Klaipėdos AVPK) neteisėtais veiksmais pareiškėjas nurodė jo laikymą perpildytose kamerose, nepakankamą kamerų apšvietimą, netinkamą tualetų įrengimą ir ventiliaciją, laikymą su rūkančiais asmenimis, draudimą turėti kompiuterį, šiltą pledą, ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus, neleidimą išvykti į namus, apribojimą galimybės tinkamai naudotis dušu, pasivaikščioti. Be to, teigė, kad areštinės konstrukcijoje yra asbesto, kuris kėlė pavojų pareiškėjo sveikatai.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo skundą atmetė. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama, be kita ko, ir į šį įstatymo reikalavimą.

Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas 2014 m. gruodžio 22 d. pateiktu teismui skundu neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų suėmimo sąlygų prašė už tuos 2008 m. balandžio -2013 m. birželio mėn. laikotarpio periodus, kuriais jis buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje, o atsakovo atstovas prašė teismo taikyti ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šiuo atveju dėl atitinkamos ginčo laikotarpio dalies yra pagrindas taikyti ieškinio senatį.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę ). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, bei pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją nėra pagrindo išvadoms, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi nacionalinėje teisėje nustatyta ieškinio senatimi reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (CK 6.271 straipsnis) padarytos žalos atlyginimo (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio Kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. kovo 26 d. Nr. A6-317/2007,2010 m. birželio 14 d. Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. Nr. A556-150/2011,2014 m. vasario 24 d. Nr.A146-134/2014 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali taikyti ieškinio senatį savo iniciatyva ir gali taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Klaipėdos AVPK prašė taikyti ieškinio senatį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimo daliai dėl žalos atlyginimo, kildinamos iš suėmimo vykdymo sąlygų Klaipėdos AVPK areštinėje. Pareiškėjui 2014 m. gruodžio 22 d. pateiktu teismui skundu pareiškus reikalavimą dėl netinkamų suėmimo vykdymo sąlygų už 2008 m. balandžio -2013 m. birželio mėn. laikotarpio atitinkamus periodus, teismas pagrįstai taikė 3 metų ieškinio senaties terminą. Taigi nustačius CK 6.271 straipsnyje nustatytų sąlygų visumą, pareiškėjui gali būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas tik už tą laikotarpį, kuriam netaikoma ieškinio senatis, t.y. už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 22 d. (datos nuo kurios netaikytina ieškinio senatis) iki 2013 m. birželio 20 d. (pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje paskutinės datos).

Pareiškėjas skunde teismui prašydamas priteisti neturtinės žalos atlyginimą už 2008 m. balandžio - 2013 m. birželio laikotarpio periodus, kuriais buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje neužtikrinant jam tinkamų suėmimo vykdymo sąlygų nenurodė nei bendros suėmimo trukmės, nei konkrečių periodų, nei kamerų numerių, išdėstė bendro pobūdžio nusiskundimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo (kalinimo) sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo (kalinimo) sąlygų apibūdinimą pagrįstai detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2015 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2250-662/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo (kalinimo) vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2013 m. rugsėjo 30 d. Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. byloje Nr. A-525-197/2013).

Klaipėdos AVPK kartu su atsiliepimu į pareiškėjo skundą pateikė duomenis apie pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje konkrečius laikotarpius, kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus ir nurodytais laikotarpiais laikytų asmenų skaičių. Į šiuos duomenis patenka visas laikotarpis, kuriam netaikoma ieškinio senatis. Dėl apelianto nurodytos aplinkybės, kad kai kurie duomenys apie sulaikymo vykdymo sąlygas išdėstyti Klaipėdos AVPK areštinės vadovo tarnybiniame pranešime, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį tai, kad pagal ABTĮ 57 straipsnį įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 57 str.1 d.). Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (ABTĮ 57 str.2 d.). Bylos proceso šalys pasirenka kokiais dokumentais pateikti teismui į administracinę bylą duomenis apie aplinkybes, pagrindžiančias savo reikalavimus ar atsikirtimus. Tai, kad Klaipėdos AVPK areštinės vadovas duomenis apie pareiškėjo sulaikymo sąlygas išdėstė tarnybiniame pranešime Klaipėdos AVPK vadovui, o jis šiuos duomenis kartu su atsiliepimu į pareiškėjo skundą pateikė į bylą, pirmosios instancijos teismui negalėjo būti pagrindas nepripažinti šio dokumento įrodymu, pagrindžiančiu atsakovo atstovo atsikirtimus dėl pareiškėjo sulaikymo vykdymo sąlygų (ABTĮ 57 str.1 ir 2 d.).

Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Konvencijos 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Pažymėtina ir tai, kad EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą pažymėjo, jog trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą. Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (žr. EŽTT 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Čuprakovs prieš Latviją, 2009 m. liepos 19 d. EŽTT sprendimą byloje Sulejmanovic prieš Italiją, 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Makarov prie Rusiją, 2009 m. vasario 24 d. sprendimą byloje Gagiu prieš Rumuniją, 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (žr. EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą byloje Alver prieš Estiją). Atitinkamai, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Suėmimo vykdymo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (nuo 2015 m. lapkričio 1 d. neteko galios). Higienos norma HN 37:2009 nustatė, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka [4.2, 4.22]. Nuoroda 4.2 nukreipia į Suėmimo vykdymo įstatymą, o nuoroda 4.22 - į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles. Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 10 d. įsakymo Nr.5-V-177 2 punktą 2007 m. gegužės 29 d. įsakymas Nr. 5-V-356 (pakeistas 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 5-V-382), neteks galios įsigaliojus vidaus reikalų ministrui patvirtintinus Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles. Tokios Taisyklės nėra patvirtintos, taigi atižvelgiant į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 10 d. įsakymo Nr.5-V-177 2 punktą, teritorinių policijos įstaigų areštinėms galioja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (2008 m. liepos 9 d. įsakymo Nr. 5-V-382 redakcija).

Higienos normoje HN 37:2009 minimali gyvenamosios patalpos norma vienam asmeniui nebuvo nustatyta. Šią normą ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles. Pagal šių Taisyklių 80 punktą policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai.

Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, kaip ir atsakovo atstovas dėl minimalios gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui nepagrįstai vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, kuris nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 yra skirtas Kalėjimų departamentui pavaldžioms įstaigoms (pvz., tardymo izoliatoriams), o teritorinių policijos įstaigų areštinės Kalėjimų departamentui nepavaldžios. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai sprendžiama dėl suėmimo vykdymo teritorinių policijos areštinėse sąlygų atitikties teisės aktams poįstatyminių teisės aktų lygmenyje turi būti atsižvelgiama ne į Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124, o į Vidaus reikalų ministerijos valdymo srityje priimtą norminį teisės aktą - Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles, taip pat į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1189-822/2015, 2015 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2250-662/2015, 2016 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1669-575/2016 ir kt.).

Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys esą jam turėjo būti taikoma 4 kv. m kameros ploto vienam asmeniui norma atmestinas kaip nepagrįstas, nes tokio reikalavimo nenustatė nė vienas ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs teisės aktas. Pagal pirmiau aptartą teisinį reguliavimą buvo numatyta didesnė minimalaus ploto vienam asmeniui policijos areštinėse norma nė nurodo apeliantas. Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti traktuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją), nes vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į jų visumos kumuliacinį poveikį (žr. LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016, 2016 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-221-858/2016).

LVAT analogiškose nagrinėjamai bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo laikomasi nuostatos, kad aplinkybės, glaudžiai susijusios su minimalios gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui neužtikrinimu, vertinamos kaip šio pažeidimo dalis (pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2013 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1395/2013). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas netinkamas suėmimo vykdymo sąlygas Areštinėje šioje byloje siejo ne tik su nustatytos minimalios gyvenamojo ploto normos neužtikrinimu, bet ir su kitais kamerų įrengimo aspektais (netinkamu apšvietimu, ventiliacija, tualeto įrengimu, laikymu su rūkančiais asmenimis, draudimas turėti šiltą pledą, pasivaikščiojimo trukme), šie aspektai (nustačius pažeidimą) gali būti vertinami kaip neatsiejamai susiję su gyvenamojo ploto normos užtikrinimu ar neužtikrinimu, o pareiškėjo nurodyti apribojimai (ribotas laikas naudotis dušu) ar draudimai (turėti kompiuterį, ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus, išvykti į namus) kaip papildomi suėmimo sąlygų aspektai.

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo nusiskundimo, kad jis buvo laikomas perpildytose kamerose, pagrįstumą, netinkamai taikydamas materialinės teisės normas (Įsakymą Nr. V-124) ir nepagrįstai nurodydamas, kad policijos areštinės kameroje ginčui aktualiu laikotarpiu minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui turėjo būti 3,6 kv.m, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas neteisingai nustatė pažeidimo šiuo aspektu apimtį. Iš atsakovo atstovo pateiktų į bylą duomenų apie pareiškėjo suėmimo vykdymo sąlygas Areštinėje (b.l.19-21) nustatyta, kad ginčui aktualaus laikotarpio, kuriam netaikytina ieškinio senatis (nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki 2013 m. birželio 20 d.) periodais, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje, Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte numatytas vienam asmeniui gyvenamasis plotas (ne mažiau kaip 5 kv. m) nebuvo užtikrintas 15 parų (2013 m. kovo 7 d.- 3,72 kv.m, 2013 m. kovo 8 d. – 2013 m. kovo 11 d. – 4,96 kv.m, 2013 m. kovo 12 d.- 2013 m. kovo 14 d.-3,72 kv. m, 2013 m. gegužės 2 d.- 3,51 kv. m., 2013 m. gegužės 3 d.- 2013 m. gegužės 6 d.- 4,78 kv. m, 2013 m. gegužės 15-16 d.- 4,87 kv. m.). Kai kurie nukrypimai nuo minėtos normos labai nežymūs, išskyrus 5 suėmimo vykdymo paras, kuriomis nukrypimai nuo gyvenamojo ploto normos buvo didesni, t.y. 3,72 kv.m (4 atvejai) ir 3,51 kv. m (1 atvejis). Be to, minėti 15 suėmimo vykdymo parų neužtikrinat minimalios gyvenamojo ploto normos nėra ištisinis laikotarpis (8 paros, po pusantro mėnesio intervalo 5 paros, po 9 parų intervalo 2 paros). Atsižvelgiant į tai, kad atitinkama kamerų dalis užimta lovomis ir kitais baldais bei sienele atitvertu sanitariniu mazgu, faktiškai tenkantis vienam asmeniui gyvenamasis plotas buvo atitinkamai dar mažesnis. Pagal EŽTT praktiką į tai atsižvelgtina (žr. EŽTT 2010 m.balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywacewski prieš Lenkiją). Kitais atvejais gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui nebuvo pažeista. Daugiausia pareiškėjo laikymo Areštinėje atvejų gyvenamasis plotas ginčui aktualiu laikotarpiu vienam asmeniui buvo 8,06 kv. m. (28 paros ) ir 9,57 kv. m (18 parų).

Pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė esą kamerų plotas apie 12 kv. m, o jose buvo laikoma po 4-12 asmenų, už ginčui aktualų laikotarpį neatitinka tikrovės. Pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr.32, Nr.31, Nr.26, Nr.23, Nr.35, Nr.3, Nr.34, Nr.24, Nr.22, Nr.5, Nr.33, kurių plotai atitinkamai nuo 13,14 kv. m. iki 21,76 kv m. Tik dvi pareiškėjo laikymo kameros (Nr.7 ir Nr.8) yra mažesnės (7,03 kv. m. ir 7,22 kv. m.). Kameroje Nr.7 pareiškėjas buvo laikomas 2013 m. gegužės 2 d. vieną parą kartu su kitu asmeniui, taigi, kaip minėta pirmiau, neužtikrinant minimalios gyvenamojo ploto normos (vienam asmeniui teko 3,51 kv. m), o kameroje Nr.8 pareiškėjas buvo laikomas vienas. Pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis didžiausias kamerose laikytų suimtųjų skaičius ginčui aktualiu laikotarpiu buvo 4 asmenys.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo atstovas 15 parų neužtikrino pareiškėjui tinkamų suėmimo sąlygų minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui aspektu, t.y. neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal Higienos normos HN 37:2009 6 punktą ir Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktą, todėl pareiškėjas patyrė ankštų suėmimo sąlygų sukeltus nepatogumus, t.y. patyrė neturtinę žalą (CK 6.250 straipsnis). Taigi šiuo aspektu byloje yra nustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, t.y. viena iš valstybės atsakomybės pagal šį CK straipsnį sąlygų.

Higienos normoje HN 37:2009 nurodyta, kad ši norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems policijos areštinių pastatams ir jų teritorijoms. Veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal pateiktus į bylą įrodymus Klaipėdos AVPK areštinė buvo rekonstruota dviem etapais iki Higienos normos HN 37:2009 įsigaliojimo. Nėra pagrindo nesutikti su atsakovo atstovo pateiktais įrodymais, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, pareiškėjas buvo laikomas kamerose sanitarinių mazgų įrengimo aspektais atitinkančiose Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus. Pagal 2005 m. atliktų areštinės rekonstrukcijos darbų apraše nurodyta, kad kamerose, be kita ko, sanitariniai mazgai atskirti 1,20 m. aukščio sienelėmis nuo kameros bendro ploto, įrengti unitazai, praustuvės. Nors rekonstrukcija buvo atlikta galiojant Higienos normai HN 37:2002, tačiau ją pakeitusioje Higienos normoje HN 37:2009 šiuo aspektu yra analogiški reikalavimai.

Pagal atsakovo atstovo pateiktus areštinės rekonstrukcijos dokumentus yra įrengtas natūralus ir mechaninis patalpų vėdinimas, natūralus (stiklo langai) ir dirbtinis apšvietimas, centrinis apšildymas. Pirmosios instancijos teismas šiais aspektais konstatuoti pareiškėjo laikymo sąlygų Areštinėje pažeidimą neturėjo pagrindo.

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalį kiekvienam suimtajam nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė. Suimtasis gali naudotis savo patalyne, jeigu to pageidauja. Šios įstatymo nuostatos iš esmės perkeltos į Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.12, 7.15 punktus. Pagal šių Taisyklių 7.14 punktą policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę vieną kartą per 15 kalendorinių dienų gauti artimųjų ar kitų asmenų perduodamus daiktus, maisto produktus ir banderolę su spaudos leidiniais (šio punkto nuostata netaikoma nuteistiems asmenims, turintiems tik nuteistojo statusą). Taigi teisės aktai nedraudžia turėti pareiškėjo nurodytą daiktą (pledą). Pagal atsakovo atstovo pateiktus įrodymus, pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu į Klaipėdos AVPK areštinę suėmimo vykdymui buvo patalpintas 17 kartų. Pareiškėjas byloje neteigė, kad atsakovo atstovas kuriuo nors laikotarpiu Areštinėje neaprūpino jo švaria patalyne, ar neleido naudotis šiltu pledu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo argumentai esą jam buvo draudžiama naudotis šiltu pledu yra abstraktaus pobūdžio, nesusieti su jokiu konkrečiu atveju, o atsakovas nurodė, kad areštinėje laikomiems asmenims turėti su savimi pledus leidžiama, konstatuoti, kad atsakovo atstovas pažeidė minėtų teisės aktų nuostatas nėra pagrindo. Iš esmės dėl analogiškų priežasčių (pareiškėjo teiginių abstraktumo) sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad byloje nenustatyta, jog atsakovo atstovas nesielgė taip kaip turėjo elgtis pagal teisės aktų reikalavimus esą drausdamas pareiškėjui naudotis asmeniniu kompiuteriu.

Dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pirmosios instancijos teismas atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų nenustatė. Higienos normos HN 37:2009 13 punktas ir Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 10.10 punktas draudžia policijos areštinėse laikomiems asmenims rūkyti areštinės kameroje, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad byloje nėra įrodymų apie tai, jog pareiškėjas informavo atsakovo atstovą apie tai, jog nerūko (jei iš tiesų tuo laikotarpiu nerūkė) ir prašė laikyti jį laikyti Areštinės gyvenamosiose patalpose atskirai nuo rūkančių asmenų. Atsakovo atstovas, atsikirsdamas į šią pareiškėjo pretenziją, pirmosios instancijos teismui teigė, kad į nerūkančio asmens prašymą laikyti atskirai nuo rūkančių atsižvelgiama. Minėta, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo (kalinimo) sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo (kalinimo) sąlygų apibūdinimą pagrįstai detalizuojančias aplinkybes. Dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas šių sąlygų nedetalizavo, į teismą dėl žalos atlyginimo už netinkamas suėmimo vykdymo sąlygas atitinkamais 2008 m. balandžio - 2013 m. birželio laikotarpio periodais kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 22 d. Pagal atsakovo pateiktus į bylą įrodymus pareiškėjas per ginčui aktualaus laikotarpio 17 periodų buvo laikomas iš viso 13 kamerų vienas (5 atvejai) arba su 1-3 asmenimis. Pareiškėjas dėl laikymo su rūkančiais asmenimis nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kurias būtų galima pagrįstai susieti su konkrečiomis laikymo sąlygomis nei laikotarpio, nei kitais konkrečiais aspektais, o, kaip jau buvo minėta, pareiškėjo teiginiai esą jis buvo laikomas su 4-12 asmenų, dėl ginčo laikotarpio neatitinka tikrovės. Pareiškėjas nenurodė, kad jis skundėsi atsakovo atstovo administracijai, ar kitoms institucijoms, jei buvo patalpintas kartu su rūkančiais asmenimis. Tokių duomenų nepateikė ir atsakovas. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo konstatuoti, kad atsakovo atstovas neužtikrino pareiškėjui sulaikymo sąlygų laikymo atskirai nuo rūkančių asmenų aspektu.

Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas pažeidė teisės aktų nuostatas, nustatančias suimtojo (šiuo atveju apelianto) teisę praustis po dušu, pasivaikščioti, pasimatyti su artimaisiais.

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalį suimtajam ne rečiau kaip kartą per savaitę turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.12 punkte nustatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Dėl naudojimosi dušu pareiškėjas teigė, kad galėjo pasinaudoti dušu rečiau kaip kartą per savaitę. Šio teiginio pareiškėjas nesusiejo su jokiu konkrečiu atveju (atvejais) bei laikymo areštinėje trukme tuo konkrečiu atveju. Pažymėtina, kad minėtose teisės normose įtvirtinta nuostata „ne rečiau kaip kartą per savaitę“ sietina ne savaitės dienomis, o su sulaikyto asmens patalpinimo į areštinę faktu. Iš Klaipėdos AVPK duomenų apie pareiškėjo sulaikymo periodus, matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas šios policijos įstaigos areštinėje buvo laikomas kiekvienu atskiru atveju skirtingą parų skaičių (nuo 1 iki 15 parų). Dalis sulaikymo periodų yra nuo 2 iki 7 parų, kiti nuo 1 iki 15 parų. Esant minėtiems pareiškėjo laikymo areštinėje laikotarpiams, pareiškėjui nepagrindus konkrečiais argumentais ir nenurodžius kokiomis konkrečiomis aplinkybėmis atsakovas jam suteikė galimybę pasinaudoti dušu rečiau kaip kartą per savaitę, o atsakovui teigiant, kad šis teisės aktų reikalavimas vykdomas, konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą šiuo aspektu nėra pagrindo.

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Analogiška nuostata yra Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.10 punkte, be to nustatant, kad nepilnamečiai, moterys ir sergantys tuberkulioze asmenys gali pasivaikščioti du kartus po vieną valandą per dieną. Pareiškėjas neteigė, kad atsakovo atstovas jam nesuteikė teisės pasivaikščioti 1 valandą per parą gryname ore. Pareiškėjas šiuo aspektu savo pretenzijas atsakovo atstovui grindė tuo, kad tokia pasivaikščiojimo trukmė yra nepakankama, nes pagal Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimams rekomenduiojama trukmė ne mažiau kaip 8 val. parą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovao atstovas ginčui aktualuu laikotarpiu suteikdamas pareiškėjui kasdien pirmiau minėtų teisės aktų numatytos trukmės pasivaikščiojimus, elgėsi taip, kaip turėjo elgtis pagal įstatymus.

Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtiesiems pasimatyti leidžiama tik ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurioje yra byla, rašytiniu sutikimu.

Pagal Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7 punktą viena iš policijos areštinėje laikomi asmenų teisių - vieną kartą per 15 dienų, esant bylą tiriančio pareigūno leidimui, pasimatyti su giminaičiais ar kitais asmenimis (nuteistiesiems, laikinai perkeltiems į policijos areštinę iš bausmės atlikimo įstaigų dėl tiriamos arba teisme nagrinėjamos kitų asmenų padarytų nusikaltimų bylos, pasimatyti su giminaičiais neleidžiama) (Taisyklių 7.6 punktas). Aptariamų Taisyklių 19 punkte, nustatančiame pasimatymų tvarką, nurodyta, kad sulaikytiems asmenims, įtariamiems padarius nusikaltimą, ir suimtiems asmenims pasimatyti su giminaičiais arba kitais asmenimis leidžiama, jei yra ikiteisminio tyrimo pareigūno, kurio žinioje yra byla, prokuroro raštiškas leidimas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu turėjo Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodytą leidimą pasimatyti (to neteigia ir pareiškėjas), o Klaipėdos AVPK neleido. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjo teisės pasimatyti ginčo laikotarpiu atsakovo atstovas nepažeidė.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje yra nustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme tik vienu pareiškėjo suėmimo vykdymo sąlygų aspektu, kad Klaipėdos AVPK areštinėje jam 15 parų nebuvo užtikrintai minimali gyvenamojo ploto norma (ne mažiau kaip 5 kv. m). Atsakovo atstovo neveikimas taip, kaip turėjo veikti pagal Higienos normos HN 37:2009 6 punktą ir Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktą, t.y. neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, sukėlė pareiškėjui atitinkamas neigiamas pasekmes (kamerų perpildymo sukeltus esminius nepatogumus ir dvasines kančias), kurios patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, kuri priežastiniu ryšiu susijusi su minėtais atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą nėra pagrindo. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į itin trumpą pažeidimo trukmę (iš viso 15 parų) ir tai, kad pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, o susidėjo iš atskirų dalių, tarp kurių yra atitinkami intervalai. Didžiąją pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje dalį jam užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, kuri atitinkamais laikotarpiais ženkliai viršijo minimalią gyvenamojo ploto vienam asmeniui normą. Kitų suėmimo vykdymo sąlygų pažeidimų byloje nenustatyta. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą, ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų areštinėje laikomų asmenų. Todėl pareiškėjo sulaikymo sąlygas šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo pripažinti „žeminančiomis“ Konvencijos 3 straipsnio prasme.

Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių. Primindama, kad pareiškėjas, pateikęs teisme reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo (kalinimo) sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo (kalinimo) sąlygų apibūdinimą detalizuojančias konkrečias aplinkybes, nes tik aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) gali būti perkeliama suėmimo (kalinimo) vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Pareiškėjo pretenzijos atsakovo atstovui buvo detalizuotos tik kai kuriais aspektais ir tie aspektai byloje ištirti bei įvertinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens teisės, jeigu jos yra pažeistos, gali būti ginamos konstatavus konkrečius skundžiamos institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą).

Minėta, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias teritorinių policijos įstaigų areštinėje nustatytą minimalaus ploto vienam asmeniui normą. Taip pat minėta, kad atsakovo atstovo neteisėti veiksmai apima 15 pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje parų. Atsižvelgdama į šias byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija, nustačiusi, kad šiuo aspektu yra visos CK 6.271 straipsnio sąlygos, konstatuoja, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti pakeistas dėl netinkamo materialinės tesiės normų taikymo (ABTĮ 143 straipsnis). Todėl teisėjų kolegijas sprendžia dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo pinigais, nes apsiribojimas teisės pažeidimo pripažinimu pagal pažeidimo trukmę, nustatytų neteisėtų veiksmų pobūdį, nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į įstatymuose (Konstitucijos 30 str. 2 d., CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, konstatuoja, kad šiuo atveju pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, tačiau pagal byloje nustatytas aplinkybes pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies, nes prašoma priteisti suma (26 000 Lt, t.y. 7 530 Eur) yra neproporcinga (pernelyg didelė) kompensuoti tuos nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, kuriuos pareiškėjas patyrė dėl byloje nustatytos trukmės (15 parų) ir intensyvumo atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, be to, byloje nėra duomenų, kad dėl byloje nustatytų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų pareiškėjui būtų kilę kokios nors kitos neigiamos pasekmės. Sprendžiant dėl priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti atsižvelgtina ir į pareiškėjo teisių pažeidimo metu buvusias Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), t.y. į tai, kad nuo 2008 m. sausio 1 d. buvo nustatyta 800 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 231,70 Eur) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1368), o nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 289,62 Eur) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1543).

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju bylos faktines aplinkybes, teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu už patirtą neturtinę žalą laikytina 150 Eur suma.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą patenkina iš dalies ir pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ta apimtimi, kuria pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą už laikotarpį, kuriam netaikytina ieškinio senatis, priteisdama iš pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki 2013 m. birželio 20 d.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas atmetė pareiškėjo skundo dalį už laikotarpį, kuriam taikytina ieškinio senatis, palikti nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimą pakeisti. Priteisti pareiškėjui D. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 150 Eur (vienas šimtas penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė