2018-10-25 Nr. AB-19208-3-61-3-03459-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1143-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03459-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 3R-268(AG-213/02-2016); 2) panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2016 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. (10.4)D2-1861 „Dėl neplaninio veiklos patikrinimo rezultatų“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas); 3) grąžinti jo skundą Tarnybai nagrinėti iš naujo, skiriant kitos sudėties komisiją.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Komisijai skundė aplinkybę, jog Tarnyba, priimdama ginčijamą sprendimą, pažeidė nešališkumo principą, nes tyrimą pavedė atlikti tiems patiems pareigūnams, dėl kurių biurokratiškų veiksmų pasisakė Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius (toliau – ir Seimo kontrolierius) 2016 m. kovo 8 d. pažymoje Nr. 4D-2015/1-922. Akcentavo, kad Komisija sprendime dėl šio pareiškėjo nurodyto argumento nepasisakė.

3. Pareiškėjas teigė, kad 2016 m. balandžio 11 d. Tarnybai pateikė prašymą nušalinti sudarytą tyrimo komisiją, tačiau Tarnyba 2016 m. balandžio 28 d. raštu pranešė, jog sudarytos komisijos sudėtis nebus keičiama. Pažymėjo, kad Komisija paviršutiniškai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, neįsigilino į ginčo esmę, dėl ko jis nesutinka su Komisijos sprendime padaryta išvada, jog Tarnybos 2016 m. gegužės 11 d. priimtas sprendimas bankroto administratoriaus atžvilgiu pareiškėjui teisinių pasekmių nesukelia. Pareiškėjo teigimu, Tarnybos atlikto tyrimo rezultatai pažeidžia jo interesus, nes Tarnybos išvados tiesiogiai susiję su jo teise pareikšti teismui prašymą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo, kreipiantis su ieškiniu dėl žalos atlyginimo.

4. Atsakovas Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovo teigimu, pareiškėjas neturi tiesioginio teisinio suinteresuotumo dėl uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Bankroto ir verslo konsultacijų centras“ (toliau – ir Administratorius) atžvilgiu priimto Sprendimo. Nurodė, kad ginčijamas sprendimas turi įtakos tik šio bankroto administratoriaus, o ne pareiškėjo, pateikusio Tarnybai prašymą / pareiškimą / kitą dokumentą, kurio pagrindu pradėtas bankroto administratoriaus veiklos tikrinimas, teisėms ir įstatymų saugomiems interesams.

6. Atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentas, kad Tarnybos darbuotojai, nagrinėję jo skundus, buvo šališki, yra nepagrįstas. Pabrėžė, kad Tarnybos darbuotojai, prieš pradėdami patikrinimą, užpildė ir pateikė nešališkumo deklaracijas, o pareiškėjas nepateikė jokių faktinių duomenų, kurie galėtų šiose deklaracijose pateiktą informaciją paneigti. Atkreipė dėmesį, kad atsižvelgdama į Seimo kontrolieriaus 2016 m. rugsėjo 27 d. pažymoje Nr. 4D- 2016/1-951 nurodytas išvadas Tarnyba atnaujino Administratoriaus veiklos patikrinimą ir įvertino naujai paaiškėjusias aplinkybes, dėl ko 2016 m. gegužės 11 d. sprendime Nr. (10.4)02-1861 priėmė kitokias išvadas nei ankstesnių patikrinimų metu.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį bei vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5, 23 straipsniais, padarė išvadą, kad ginčijamas sprendimas pareiškėjui teisinių pasekmių nesukelia. Teismas sprendė, kad Komisija tinkamai įvertino ir ištyrė bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtas ir pagrįstas išvadas. Pažymėjo, kad Tarnybos pozicija grindžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-143-2741-11, kurioje pateikti išaiškinimai taikytini ir šiuo nagrinėjamu atveju.

9. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad Patikrinimo komisija buvo šališka. Teismas pažymėjo, kad Seimo kontrolieriaus 2016 m. rugsėjo 27 d. pažymos 14 ir 17 punktuose įvertintos pareiškėjo skundo aplinkybės dėl Patikrinimo komisijos galimo šališkumo ir Seimo kontrolierius nagrinėjamu atveju padarė išvadą, jog atnaujinus Administratoriaus veiklos patikrinimą ir įvertinus naujai paaiškėjusias aplinkybes, 2016 m. gegužės 11 d. sprendime buvo priimtos kitokios išvados nei ankstesnių patikrinimų metu. Be to, įvertinta ir tai, kodėl buvo sudaryta tos pačios sudėties Patikrinimo komisija. Atsižvelgdamas į tai teismas akcentavo, kad aplinkybė, jog Patikrinimo komisija buvo tos pačios sudėties, savaime nesudaro pagrindo Patikrinimo komisiją vertinti kaip šališką ar neobjektyvią. Pabrėžė, kad Tarnybos pareigūnai pasirašė Nešališkumo deklaracijas, kuriose deklaravo savo nešališkumą ir jokių priežasčių, galinčių sukelti viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktą atliekant patikrinimą, nebuvo nustatyta. Teismas atkreipė dėmesį, kad Tarnyba, atnaujinusi neplaninį patikrinimą, Administratoriaus atžvilgiu priėmė kitokias išvadas nei Tarnybos ankstesniais sprendimais (2015 m. gegužės 19 d. ir 2015 m. gruodžio 8 d.), kurie Tarnybos direktoriaus 2016 m. gegužės 10 d. įsakymu buvo panaikinti.

10. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, jog Komisija nevertino jo skundo argumentų dėl sudarytos komisijos šališkumo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog Komisija ginčijamame sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo nurodytų argumentų, nepaneigia priimto Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismui nekilo abejonių, kad Patikrinimo komisija tinkamai ir objektyviai įvertino aplinkybes ir atitinkamai pareiškėją informavo apie Administratoriaus atžvilgiu priimtą sprendimą.

11. Teismas nurodė, kad pagal Bankroto administratorių veiklos priežiūros taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 4-299 (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d.), 46 punktą būtent Departamento (nuo 2016 m. sausio 1 d. perėmusi teises ir pareigas Tarnyba) direktorius priima sprendimą skirti administratoriui nuobaudą arba jos neskirti. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjo nuomonė, jog Administratoriui turėjo būti taikomos poveikio priemonės, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad Tarnyba netinkamai atliko tyrimą. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kurie sudarytų pagrindą kitaip vertinti Tarnybos patikrinimo rezultatus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savo kaip kreditoriaus teises gali ginti Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje juridinio asmens bankroto byloje, kurioje yra įtrauktas į kreditorių sąrašą.

III. 12. Pareiškėjas R. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai sprendė, jog Tarnybos Sprendimas jam nesukelia teisinių pasekmių. Teigia, kad Tarnybos išvados tiesiogiai susijusios su jo teise pareikšti teismui prašymą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo, taip pat kreiptis į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo. Pažymi, kad atsakovas ginčijamame sprendime nurodė Sprendimo apskundimo tvarką, t. y. kreiptis į Komisiją ir į administracinį teismą. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, manydamas, jog Sprendimas nesukelia jam jokių teisinių pasekmių, turėjo skundo net nepriimti nagrinėti.

14. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl jo skundo argumentų, susijusių su Patikrinimo komisijos šališkumu. Mano, kad šiuo nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 71 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios draudimą teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą.

15. Atsakovas Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16. Atsakovo teigimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė nei vienos naujos faktinės ar netinkamo teisės aktų taikymo aplinkybės, kurios nebūtų išnagrinėjusi Komisija ar pirmosios instancijos teismas.

17. Atsakovas sutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas neturi teisinio suinteresuotumo dėl Administratoriaus atžvilgiu priimto Sprendimo. Pažymi, kad Tarnybos darbuotojai prieš pradėdami patikrinimą užpildė ir pateikė nešališkumo deklaracijas, todėl mano, jog pareiškėjo argumentai dėl Patikrinimo komisijos šališkumo nepagrįsti. Atkreipia dėmesį, kad atsižvelgdama į Seimo kontrolieriaus 2016 m. rugsėjo 27 d. pažymoje Nr. 4D-2016/1-951 nurodytas išvadas Tarnyba atnaujino Administratoriaus veiklos patikrinimą ir įvertino naujai paaiškėjusias aplinkybes, dėl ko 2016 m. gegužės 11 d. sprendime Nr. (10.4)02-1861 priėmė kitokias išvadas nei ankstesnių patikrinimų metu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2016 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. 3R-268(AG-213/02-2016) ir Tarnybos 2016 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. (10.4)D2-1861 „Dėl neplaninio veiklos patikrinimo rezultatų“ teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčijamo rašto turinį bei vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (2011 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-2741-11), Administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 23 straipsniais, padarė išvadą, kad skundžiamas raštas pareiškėjui teisinių pasekmių nesukelia.

20. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis numato, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šio straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

21. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012, 2011 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011 ir kt.). Taigi ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ir pareigas, sukelia teisines pasekmes, <...>.

22. Atsakovas ginčijamu 2016 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. (10.4)D2-1861 informavo UAB „Bankroto ir verslo konsultacijų centras“, jog atlikus Patikrinimą nustatyta, kad Administratorius pažeidė Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 15, 12 ir 20 punktus bei Garantinio fondo įstatymo 6 straipsnio 3 dalį, tačiau už šiuos pažeidimus poveikio priemonių netaikė, atsižvelgiant į tai, kad Administratoriaus veiksmuose nėra piktnaudžiavimo požymių, taip pat atsižvelgta į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 362 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą minimalios ir proporcingos priežiūros naštos principą.

23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 4-299 patvirtintų Bankroto administratorių veiklos priežiūros taisyklių 3–3.4, 23.2, 42, 46 ir 50 punktų nuostatas yra pažymėjęs, kad <... pripažįstama, jog pagal aptartą teisinį reglamentavimą, sprendimas, kurį priima Tarnyba, atlikusi bankroto administratoriaus veiklos neplaninį patikrinimą, gali lemti tik bankroto administratoriaus, o ne kitų asmenų, tarp jų ir skundą padavusių, teises ar įstatymų saugomus interesus, kadangi, atsižvelgiant į tokioje administracinėje procedūroje priimamų sprendimų pobūdį, asmenų, turinčių teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, veiklos priežiūra nėra tiesiogiai skirta asmenų, esančių įmonių bankroto proceso dalyviais, teisių ir teisėtų interesų gynimui. Taigi Tarnybai (buv. Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos) priėmus vienokį ar kitokį sprendimą dėl bankroto administratoriaus veiksmų administruojant bankroto procedūrą (tiek skirti nuobaudą, tiek jos neskirti, pripažinti ar nepripažinti pažeidus bankrotą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas) kitų asmenų, išskyrus bankroto administratoriaus, teisėms ir pareigoms padariniai nekyla. Tokiu atveju atsakovas turi pareigą tik informuoti apie galimą bankroto administratoriaus pažeidimą pranešusį asmenį (pareiškėją), kaip buvo reaguota į jo pranešimą. Asmenys, esantys įmonių bankroto proceso dalyviais, savo teises ir teisėtus interesus turi galimybę ginti bankroto byloje civilinio proceso įstatymų nustatyta tvarka. Administracinėje byloje tokio asmens interesas galėtų būti ginamas atsakovo (Tarnybos) atliktos gautų skundų / pareiškimų dėl bankroto administratoriaus veiklos nagrinėjimo procedūros (ne)pažeidimo prasme (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1080-552/2015; 2018 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-910-624/2018; 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1205-502/2018).

24. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tiek Komisija, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Tarnybos 2016 m. gegužės 11 d. raštas Nr. (10.4)D2-1861 „Dėl neplaninio veiklos patikrinimo rezultatų“, kuria UAB „Bankroto ir verslo konsultacijų centras“ informuotas, jog Administratorius nepažeidė bankrotą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, pareiškėjui jokių materialinių teisnių pasekmių nesukelia, t. y. jokios įtakos pareiškėjo teisių ir pareigų turiniui neturi.

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. spalio 6 d. nutartyje yra konstatavęs, kad materialinių teisinių prielaidų ginti asmens pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą nebuvimas yra pagrindas skundą (prašymą) atmesti. Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad atsakovas pareiškėjo subjektinių teisių nepažeidė, jo skundas turi būti atmestas (žr., pvz., 2008 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556–1283/2008, 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442–1669/2008 ir kt.).

26. Pareiškėjas skunde Komisijai ir skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad Tyrimo komisijos nariai buvo šališki. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, anksčiau minėtu aspektu patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tarnybos pareigūnai deklaravo savo nešališkumą ir jokių priežasčių, galinčių sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą, atliekant patikrinimą, nebuvo nustatyta. Be kita ko, šiuo skundo klausimu pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino bylos duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

27. Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė