2021-10-06 Nr. AB-20334-3-61-3-03378-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2080-552/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03378-2019-6

Procesinio sprendimo kategorijos 7.3.5; 44.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos), dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja M. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas) 2019 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. (10.12) VPE_SP5-1111 „Dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas M. K.” (toliau – VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV arba Fondo valdyba) 2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5819 „Dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2019 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. (10.12) VPE_SP5-1111“ (toliau – VSDFV sprendimas); 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių skirti pareiškėjai kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis už 1979 m. rugsėjo 19 d. – 1983 m. vasario 4 d., 1984 m. birželio 11 d. – 1986 m. sausio 6 d., 1986 m. gegužės 8 d. – 1986 m. rugpjūčio 27 d. laikotarpius pareiškėjai akcinėje bendrovėje „Ekranas“ (toliau – AB „Ekranas“ arba Panevėžio gamykla „Ekranas“) atliekant stiklo gaminių šlifuotojos (graviruotojos) pareigas.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2019 m. gegužės 31 d. priimtu sprendimu atsakovas pareiškėjos prašymo dėl kompensacijos skyrimo už darbą AB „Ekranas“ ypatingomis darbo sąlygomis netenkino. Atsakovo sprendimas priimtas remiantis tuo, kad pareiškėja neatitinka nė vienos iš teisės gauti kompensaciją sąlygų, nustatytų Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 62 straipsnio 2 ir 5 dalyse, t. y. iki 1994 m. gruodžio 31 d. pareiškėja nėra dirbusi darbų ypatingomis darbo sąlygomis, nurodytų Sąraše Nr. 1 arba Sąraše Nr. 2. Pareiškėja dėl šio atsakovo sprendimo pateikė skundą Fondo valdybai, kuri 2019 m. rugpjūčio 19 d. priėmė sprendimą pareiškėjos skundo netenkinti.

3. Pareiškėja nesutiko su atsakovo ir VSDFV priimtais sprendimais, teigdama, kad minėti sprendimai yra formalūs, nepagrįsti ir neteisėti, kadangi pareiškėja 1979 m. rugsėjo 19 d. – 1983 m. vasario 4 d., 1984 m. birželio 11 d. – 1986 m. sausio 6 d., 1986 m. gegužės 8 d. – 1986 m. rugpjūčio 27 d., t. y. 5 metus 3 mėnesius 2 dienas, yra išdirbusi stiklo šlifuotoja (graviruotoja). Pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad analogišku atveju 2019 m. kovo 6 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) administracinėje byloje Nr. A-101-552/2019 yra pripažinęs, kad AB „Ekranas“ stiklo gaminių šlifuotojos (graviruotojos) pareigybė ir darbo pobūdis atitiko Sąraše Nr. 1 nurodytą darbo pobūdį, todėl pareiškėjos dirbtas analogiškas darbas turi būti įskaitytinas į darbo laiką kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti.

4. Pareiškėja nurodė, kad jos stiklo gaminių šlifuotojos (pareigybės pavadinimas vėliau pakeistas į stiklo graviruotojos) darbas AB „Ekranas“ atitiko Sąrašo Nr. 1 XV skyriaus „Stiklo, porceliano, fajanso gamyba“ 1 punktą „Stiklo gamyba“. Veidrodžių, rūšinių, ūkinių, medicininių indelių, taros indų, elektrotechnikos ir radiotechnikos gaminių gamyba. Darbininkai nurodytą pareigybę – „Išpūstų dirbinių apdailininkas“, šis darbas atitinka Sąrašo Nr. 1 nurodytus darbus.

5. Pareiškėja paaiškino, kad dirbo pirmame stiklo ceche, 113 bare pūstų stiklo (krištolo) indų gamyboje, namų apyvokos taurelių, taurių, vazų, vazelių ir pan. apdailintoja (šlifuotoja, graviruotoja, nes graviravo, šlifavo, poliravo, raižė su deimantiniu disku). Darbas buvo susijęs su švininio ir barinio krištolo stiklo dulkėmis ir besisukančiais abrazyviniais diskais. Apdailintoja dirbti buvo rizikinga sveikatai ne tik dėl to, kad pareiškėja prisikvėpuodavo stiklo dulkių, bet ir todėl, kad būdavo momentų, jog išslysdavo indai iš rankų, atsisukdavo varžtai, nušokdavo diskai. Sandėlininkai pareiškėjai pateikdavo išpūstus krištolo pusfabrikačius, kuriuos ji apdailindavo (suteikdavo prekinę išvaizdą), t. y. ant išpūstų stiklo gaminių piešdavo piešinius pieštukais, steklografais, o tada išrėždavo ant krištolo nuo 1 mm iki 5 mm linijas. Stiklo gaminių šlifuotojos (graviruotojos) dirbdavo dviem pamainomis, po 40 darbuotojų, o staklės stovėjo viena už kitos. Stiklo gaminių šlifuotojos (graviruotojos) ir poliruotojos buvo tose pačiose patalpose. Darbo metu buvo naudojamos guminės prijuostės, respiratoriai, skarutės. Pareiškėja už darbą ypatingomis (kenksmingomis) sąlygomis nemokamai gaudavo pieną, pektiną, taip pat buvo mokami papildomi priedai prie atlyginimų už ypatingas (kenksmingas) darbo sąlygas ir buvo suteikiamos ilgesnės atostogos (daugiau nei 28 kalendorinės dienos). Pareiškėjos „stiklo gaminių šlifuotojos“ ir „stiklo gaminių graviruotojos“ darbas buvo tiesiogiai susijęs su išpūstų stiklo gaminių apdailinimu, kuris iš esmės atitinka stiklo gaminių apdailinimą, todėl pareiškėjos „stiklo gaminių šlifuotojos“ ir „stiklo gaminių graviruotojos“ darbas atitiko „išpūstų dirbinių apdailininkas“ darbą, nurodytą Sąrašo Nr. 1 XV skyriaus „Stiklo, porceliano, fajanso gamyba“ 1 punkte „Stiklo gamyba“. Veidrodžių, rūšinių, ūkinių, medicininių indelių, taros indų, elektrotechnikos ir radiotechnikos gaminių gamyba. Darbininkai nurodytą pareigybę – „Išpūstų dirbinių apdailininkas“.

6. Pareiškėja, vadovaudamasi aktualia LVAT praktika, Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. A1-422, 40.1. punktu, teigė, jog sprendžiant, ar pareiškėja dirbo ypatingomis sąlygomis, atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo turi vadovautis ne pareigybių aprašymais, kurie gali būti neteisingai arba nevisiškai tiksliai įvardinti, bet visų pateiktų dokumentų visuma, patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis, siekianti išsiaiškinti faktiškai egzistavusią situaciją ir faktiškai dirbtą darbą, t. y. darbuotojo darbo aplinką (darbo vietą, pobūdį), o ne įrašytą pareigybę darbo knygelėje. Pasak pareiškėjos, tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo sprendimus priėmė apsiribodami tik formaliu situacijos vertinimu, kadangi lingvistiškai vertino darbo knygelėje įrašytą pareigybę, o ne faktiškai egzistavusią situaciją ir faktiškai dirbtą darbą (darbuotojo darbo aplinką), taip pat ignoravo 2019 m. kovo 6 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A-101-552/2019, kurioje pripažinta, kad pareiškėjos bendradarbės V. B. dirbtas stiklo gaminių šlifuotojos (graviruotojos) darbas AB „Ekranas“ atitinka Sąrašo Nr. 1 XV skyriaus „Stiklo, porceliano, fajanso gamyba“ 1 punkte „Stiklo gamyba“. Veidrodžių, rūšinių, ūkinių, medicininių indelių, taros indų, elektrotechnikos ir radiotechnikos gaminių gamyba. Darbininkai nurodytą pareigybę – „Išpūstų dirbinių apdailininkas“. Pareiškėja pažymėjo, kad buvo pateikusi ir rašytinį įrodymą, kad jos su V. B. dirbo tame pačiame stiklo ceche, 113 bare. Pareiškėjos teigimu, skundžiamus sprendimus priėmę subjektai nesiaiškino reikšmingų kompensacijos už ypatingas sąlygas skyrimui aplinkybių, neįsigilino į realiai dirbto darbo pobūdį, dėl ko padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad AB „Ekranas“ stiklo gaminių šlifuotojos, stiklo graviruotojos pareigos nėra įvardytos Sąrašuose Nr. 1 ir Nr. 2, todėl darbo stažas kompensacijai gauti neskaičiuojamas.

7. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad atsakovui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui yra žinoma, kad AB „Ekranas“ stiklo gaminių šlifuotojams (graviruotojams) buvo mokami priedai prie darbo užmokesčio, skiriami pieno produktai, suteikiamos ilgesnės atostogos, buvo privalomi periodiniai sveikatos patikrinimai, tačiau nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo į tai visiškai neatsižvelgė. Pareiškėja nurodė atlikusi darbą kenksmingomis sąlygomis, o kad šios pareigos neatitiko Sąrašo Nr. 1 atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo nepagrįstai konstatavo remdamiesi gramatiniu pareigybės pavadinimu darbo knygelės įrašo pagrindu, todėl tokie vertinimai pažeidžia asmenų lygiateisiškumo principą ta prasme, kad nevertinamas visų asmenų, dirbusių kenksmingomis sąlygomis stiklo, porceliano gamybos srityje darbo pobūdis, intensyvumas ir trukmė nepriklausomai nuo pareigybės įrašo asmens darbo knygelėje. Pareiškėja pažymėjo kad pagal ginčo laikotarpiu galiojusio LTSR Darbo įstatymų kodekso 191 straipsnį moterims oficialiai buvo draudžiama dirbti kenksmingomis sąlygomis, todėl manė, kad moterų, faktiškai dirbančių kenksmingomis sąlygomis, įrašai darbo knygelėse neatspindėjo realios padėties, todėl ir pareiškėjos darbo knygelėje galėjo būti neteisingai nurodoma pareigybė.

8. Pareiškėja taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) dėl Pensijų įstatymo 62 straipsnio 5 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija).

9. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pateiktą poziciją grindė šiais argumentais:

9.1. Atsakovas paaiškino, kad pagal teisės aktų nuostatas, teisę gauti kompensaciją turi asmenys, kurie iki 1994 m. gruodžio 31 d. nustatytą laiką dirbo darbus kenksmingomis darbo sąlygomis, nurodytus Lietuvoje galiojusiuose Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų Sąrašuose Nr. 1 ir Nr. 2, patvirtintuose buvusios SSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, padarytais iki 1990 m. kovo 11 d.). Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą skirti jai kompensaciją, įvertino kompensacijos byloje esančius dokumentus, ir nustatė, kad pareiškėja neatitinka nė vienos iš teisės ją gauti sąlygų, nustatytų Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 ir 5 dalyse, t. y. iki 1994 m. gruodžio 31 d. pareiškėja nėra dirbusi darbų ypatingomis darbo sąlygomis, nurodytų Sąraše Nr. 1 arba Sąraše Nr. 2.

9.2. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad jis privalėjo atsižvelgti į 2019 m. kovo 16 d. LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. A-101-552/2019 suformuotą praktiką, nes minėta nutartis teisines pasekmes sukelia tik toje byloje dalyvaujančioms proceso šalims ir nėra privaloma valstybės institucijoms. Pažymi, kad minėtoje administracinėje byloje sprendžiant ginčą buvo vertinami liudytojų parodymai, AB „Ekranas“ bankroto administratoriaus parengtos pažymos apie tos bylos pareiškėjos darbą kenksmingomis sąlygomis duomenys, minėtos administracinės bylos ir šios bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, bei nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

10.1. VSDFV, atsižvelgdama į aktualų teisinį reglamentavimą, pažymėjo, jog pagal pareiškėjos kompensacijos bylos dokumentus, ginčo laikotarpiais ji dirbo stiklo gaminių šlifuotoja ir stiklo graviruotoja. Šios pareigybės neįtrauktos į Sąrašą Nr. 1 ir Sąrašą Nr. 2, todėl minėti laikotarpiai negali būti įskaityti į pareiškėjos darbo laiką kompensacijai gauti.

10.2. VSDFV nurodė, jog pareiškėja 2019 m. liepos 16 d. skunde Fondo valdybai teigė, kad stiklo gaminių šlifuotojo ir stiklo graviruotojo darbas AB „Ekranas“ atitiko sąrašą Nr. 1 XV skyriaus „Stiklo, porceliano, fajanso gamyba“ nurodytą pareigybę – „Išpūstų dirbinių apdailininkas, tačiau šį teiginį patvirtinančių dokumentų nepateikė nei VSDFV Vilniaus skyriui, nei Fondo valdybai.

10.3. VSDFV akcentavo, jog ginčo, kuris buvo sprendžiamas LVAT administracinėje byloje Nr. A-101-552/2019, ir pareiškėjos keliamo ginčo faktinės aplinkybės nėra tapačios, todėl Fondo valdyba nusprendė, jog pareiškėjos argumentas įskaityti į darbo laiką kompensacijai gauti 1979 m. spalio 1 d. – 1986 m. rugpjūčio 16 d. laikotarpį, atsižvelgus į teismų suformuotą praktiką, atmestinas kaip nepagrįstas. Darbų, nurodytų Sąrašuose Nr. 1 ir Nr. 2, pareiškėja nedirbo, Fondo valdyba nustatė, jog pareiškėja neturi teisės gauti kompensaciją.

10.4. VSDFV atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos darbo 1979 m. rugsėjo 19 d. – 1983 m. vasario 4 d., 1984 m. birželio 11 d. – 1986 m. sausio 6 d. ir 1986 m. gegužės 8 d. – 1986 m. rugpjūčio 27 d. laikotarpiais trukmė yra 5 metai 3 mėnesiai 2 dienos. Taigi net tuo atveju, jei minėtais laikotarpiais pareiškėja būtų dirbusi darbus, nurodytus Sąraše Nr. 1, teisės į kompensaciją ar jos dalį ji vis tiek neturėtų, nes 5 metų 3 mėnesių 2 dienų nepakanka kompensacijai skirti, o 1988-1994 m. laikotarpiu, pagal kurį galėtų būti nustatyta jos teisė į kompensacijos dalį, ji Panevėžio gamykloje „Ekranas“ nedirbo.

10.5. VSDFV teigimu, visi rašytiniai dokumentai – pareiškėjos darbo knygelių įrašai, AB „Ekranas“ gamyklos direktoriaus 1981m. gegužės 16 d. įsakymas Nr. 227-K, kuriame nurodyta, kad, atsižvelgiant į atliekamo darbo pobūdį, Stiklo c. Nr. 1 plataus vartojimo baro darbininkų, graviruojančių plataus vartojimo gaminius, specialybės pavadinimas „Stiklo gaminių šlifuotojas“ pakeistas į specialybės pavadinimą „Stiklo graviruotojas“, paneigia skundo teismui teiginius, kad pareiškėja dirbo apdailininke. VSDFV pažymėjo, kad pagal nustatytą teisinį reglamentavimą ne visi asmenys, dirbę kenksmingomis darbo sąlygomis, turi teisę į kompensaciją, o tik tie, kurie atitinkamą laiką dirbo darbus kenksmingomis darbo sąlygomis, nurodytus Sąraše Nr. 1 ir Sąraše Nr. 2. Fondo valdyba atkreipė dėmesį, jog Sąrašuose Nr. 1 ir Nr. 2 nurodytus darbus kenksmingomis darbo sąlygomis dirbusiems asmenims Pensijų įstatymo 62 straipsnyje nustatytos lengvatos taikomos ne tik vyrams, bet ir moterims, ir tai paneigia pareiškėjos teiginius, kad „moterų, faktiškai dirbančių kenksmingomis sąlygomis darbo knygelėse įrašai neatspindėjo realios padėties, todėl ir įrašai pareiškėjų darbo knygelėse galėjo būti neteisingai nurodomos pareigybės“.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 1 d. sprendimu pareiškėjos M. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjos darbo knygelėje KT-I Nr. 0341535 nurodyta, jog ji Panevėžio gamykloje „Ekranas“ nuo 1979 m. rugsėjo 19 d. iki 1987 m. rugsėjo 30 d. dirbo stiklo gaminių šlifuotoja ir stiklo graviruotoja. Iš Panevėžio gamyklos „Ekranas“ direktoriaus 1974 m. kovo 20 d. įsakymo Nr. 93-k priedėlio Nr. 1 kopijos teismas nustatė, kad gamyklos „Ekranas“ cecho Nr. 1 plataus vartojimo gaminių bare, kuriame dirbo pareiškėja, buvo dvi atskiros pareigybės – stiklo gaminių apdailintojo ir stiklo gaminių šlifuotojo. Iš Panevėžio „Ekrano“ gamyklos direktoriaus 1981 m. gegužės 16 d. įsakymo Nr. 227-K „Apie stiklo cecho Nr. 1 plataus vartojimo gaminių baro darbininkų specialybių pakeitimą“ § 1 matyti, jog Stiklo c. Nr. 1 plataus vartojimo baro darbininkų, graviruojančių plataus vartojimo gaminius, specialybės pavadinimas „Stiklo gaminių šlifuotojas“ pakeistas į specialybės pavadinimą „Stiklo graviruotojas“, pagrindas: darbų ir darbininkų vieningas tarifinis kvalifikacinis žinynas 1969 m. laida Nr. 44.

13. Teismas, vadovaudamasis ginčui aktualių teisės aktų nuostatomis, konstatavo, kad teisę gauti kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis turi moterys, kurios iki 1994 m. gruodžio 31 d. nustatytą laiką dirbo darbus kenksmingomis darbo sąlygomis, numatytus Lietuvoje galiojusiuose Sąrašuose Nr. 1 ir Nr. 2 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Sąrašo Nr. 1 XV skyriaus „Stiklo, porceliano, fajanso gamyba“ 1 punktą „Stiklo gamyba“. Veidrodžių, rūšinių, ūkinių, medicininių indelių, taros indų, elektrotechnikos ir radiotechnikos gaminių gamyba. Darbininkai nurodytą pareigybę – „Išpūstų dirbinių apdailininkas“.

14. Teismas iš pareiškėjos skundo nustatė, jog pareiškėja teigė 1979 m. rugsėjo 19 d. – 1983 m. vasario 4 d., 1984 m. birželio 11 d. – 1986 m. sausio 6 d. ir 1986 m. gegužės 8 d. – 1986 m. rugpjūčio 27 d. laikotarpiais dirbdama stiklo gaminių šlifuotoja (vėliau - stiklo gaminių graviruotoja), realiai dirbo kenksmingomis sąlygomis Sąrašo Nr. 1 XV skyriaus prasme ir faktiškai atitinka šio skyriaus 1 punkte nurodytą „Išpūstų dirbinių apdailininko“ pareigybę.

15. Teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos iš esmės panašiose bylose. Teismas, įvertinęs aktualią LVAT praktiką, pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad sąrašai įvardija tik pareigybes, o ne atliekamą darbą, neišvardindami pareigybei priskiriamų funkcijų, todėl teisę gauti kompensaciją pareiškėja galėtų įgyti nustačius, kad ji atitinkamą laiką dirbo tiesiogiai Sąraše Nr. 1 numatytą darbą, nors jos pareigybė ir skyrėsi nuo išvardintų Sąraše Nr.1. Socialinės apsaugos srityje negali būti teikiamas prioritetas teisės formai (pareigų pavadinimas Sąraše Nr. 1), neatsižvelgiant į teisės normos turinį, jos tikslą (faktiškai atlikto darbo pobūdį, sąlygas, kenksmingumą nusakančius požymius ir trukmę) ir tokiu būdu negali sutrukdyti asmeniui gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas.

16. Teismas pažymėjo kad pareiškėja ginčo laikotarpiais dirbo stiklo gaminių šlifuotoja ir stiklo graviruotoja. Teismo posėdyje apklausta liudytoja V. B. patvirtino, kad ji kartu su pareiškėja nuo 1979 m. dirbo kartu Panevėžio gamykloje „Ekranas“, tik skirtingose pamainose. Liudytoja dirbo apdailintoja tokiomis pačiomis sąlygomis dirbo ir pareiškėja. Darbo knygelėse nurodyta, jog jos dirbo šlifuotojomis, graviruotojomis: vienos piešė ant gaminio, kitos jį raižydavo gaminį, tačiau visos dirbo vienodą darbą, todėl kuo skyrėsi apdailininkės ir šlifuotojos, nežino. Teismas iš į bylą pateiktos 1980 m. balandžio 3 d. Panevėžio gamyklos „Ekranas“ direktoriaus įsakymo Nr. 148-K kopijos nustatė, kad pareiškėja su V. B. nuo 1979 m. dirbo tame pačiame stiklo ceche, 113 bare, stiklo gaminių šlifuotojomis. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atkreipė dėmesį, kad iš AB „Ekranas“ direktoriaus 1974 m. kovo 20 d. įsakymo Nr. 93-k priedėlio Nr. 1 kopijos matyti, kad gamyklos „Ekranas“ cecho Nr. 1 plataus vartojimo gaminių bare, kuriame dirbo ir pareiškėja, buvo dvi atskiros pareigybės – stiklo gaminių apdailintojo ir stiklo gaminių šlifuotojo (pastarosios pareigybės pavadinimas nuo 1981 m. liepos 1 d. pakeistas į „stiklo graviruotojas“), taigi, atsakovo manymu, skyrėsi ir šiose pareigybėse dirbusių asmenų darbo pobūdis, todėl atsakovas nesutiko su pareiškėjos teiginiu, jog jos darbas AB „Ekranas“ stiklo gaminių šlifuotoja ir stiklo graviruotoja savo pobūdžiu ir kenksmingumu atitinka Sąraše Nr. 1 nurodytą stiklo gaminių apdailintojo darbą.

17. Teismas pažymėjo, kad iš į bylą pateiktos darbo knygelės matyti, kad pareiškėja dirbo stiklo gaminių šlifuotoja ir stiklo graviruotoja nuo 1979 m. rugsėjo 19 d. iki 1987 m. rugsėjo 30 d., teismo posėdyje liudytoja V. B. patvirtino, kad kartu su pareiškėja AB „Ekranas“ minėtu laikotarpiu dirbo stiklo gaminių šlifuotoja ir stiklo graviruotoja. Teismas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija yra pripažinusi, kad 1979 m. rugsėjo 21 d. – 1986 m. rugpjūčio 16 d. pareiškėjos V. B. darbas stiklo gaminių šlifuotoja ir graviruotoja iš esmės atitiko Sąrašo Nr.1 XV skyriaus 1 punkte nurodytas išpūstų gaminių apdailininko pareigas, todėl šio darbo laikotarpis turėtų būti pripažintas suteikiančiu teisę į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-101-552/2019). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisinį reguliavimą, teismo praktiką panašioje byloje, nesutiko su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentais ir darė išvadą, kad pareiškėjos darbas AB „Ekranas“ stiklo gaminių šlifuotoja ir stiklo graviruotoja savo pobūdžiu ir kenksmingumu atitinka Sąraše Nr. 1 nurodytą stiklo gaminių apdailintojo darbą.

18. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal teisės aktų nuostatas, teisę gauti kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis turi moterys, kurios iki 1994 m. gruodžio 31 d. nustatytą laiką, t. y. 7,5 metų dirbo darbus kenksmingomis darbo sąlygomis, numatytus Lietuvoje galiojusiuose Sąrašuose Nr. 1 ir Nr. 2. Pensijų įstatymo 62 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad asmenims, išdirbusiems ne mažiau kaip pusę šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nustatyto laiko kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti, išmokama kompensacijos dalis, proporcinga dirbtam laikui. Jei kompensacijai gauti reikia išdirbti šiame straipsnyje nurodytomis sąlygomis ne mažiau kaip 10 metų (moterims – 7,5 metų), kompensacijos daliai gauti ne mažiau kaip pusė šio laiko turi būti dirbta 1988-1994 m.; jei reikia išdirbti 15 metų, ne mažiau kaip pusė šio laiko turi būti dirbta 1986-1994 m.; jei reikia išdirbti 20 metų, ne mažiau kaip pusė šio laiko turi būti dirbta 1983-1994 m.; jei reikia išdirbti 25 metus, ne mažiau kaip pusė šio laiko turi būti dirbta 1980-1994 m.; jei reikia išdirbti 30 metų, ne mažiau kaip pusė šio laiko turi būti dirbta 1978-1994 m.

19. Teismas iš byloje esančių dokumentų padarė išvadą, kad visas pareiškėjos stažas ypatingomis sąlygomis yra 5 metai 3 mėnesiai ir 2 dienos (neįskaityti 1983 m. vasario 5 d. – 1984 m. birželio 11 d. ir 1986 m. rugpjūčio 28 d. – 1987 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiai, kuomet pareiškėjai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos, nes darbo laikas kompensacijai gauti apskaičiuojamas pagal faktinio darbo ypatingomis sąlygomis trukmę), yra nepakankamas kompensacijai gauti, o 1988-1994 m. laikotarpiu pareiškėja nedirbo ypatingomis darbo sąlygomis, kaip to reikalauja įstatymas. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatavo, jog VSDVF Vilniaus skyrius 2019 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. (10.12) VPE_SP5-1111 teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjai skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas.

20. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Pensijų įstatymo 62 straipsnio 5 dalies atitikimo Konstitucijai, kadangi skiriant kompensacijas už ypatingas darbo sąlygas vieniems asmenims skaičiuojamas darbo stažas iki pat 1994 m. gruodžio 31 d., o kitiems asmenims – 1988–1994 m. laikotarpiu, nors tarp šių asmenų nėra jokių skirtumų, pažymėjo, kad pagal teisės aktų nuostatas bei aktualią teismų praktiką pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas pažymėjo, kad pareiškėja, siekdama pagrįsti savo abejonę dėl Pensijų įstatymo 62 straipsnio 5 dalies atitikties Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie patvirtintų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą tam, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, o apsiribojo bendro ir deklaratyvaus pobūdžio teiginiais dėl minėto įstatymo nuostatų neteisingumo, todėl teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjos išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo Pensijų įstatyme nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams. Teismas, atmetęs pareiškėjos skundą, netenkino jos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III. 21. Pareiškėja M. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 1 d. sprendimą: panaikinti atsakovo 2019 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. (10.12) VPE_SP5-1111 ir trečiojo suinteresuoto asmens 2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5819 ir įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių skirti pareiškėjai M. K. kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis už 1979 m. rugsėjo 19 d. – 1983 m. vasario 4 d., 1984 m. birželio 11 d. – 1986 m. sausio 6 d., 1986 m. gegužės 8 d. – 1986 m. rugpjūčio 27 d. laikotarpius pareiškėjai akcinėje bendrovėje „Ekranas“ atliekant stiklo gaminių šlifuotojos (graviruotojos) pareigas, bei kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą išaiškinimo, ar Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 62 straipsnio 5 dalis tiek, kiek pagal ją kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas daliai gauti ne mažiau kaip pusė laiko turi būti dirbta 1988-1994 metais, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsniui, 48 straipsniui, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėja taip pat prašo priteisti iš atsakovės pareiškėjos naudai turėtas bylinėjimosi išlaidas.

22. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia tokias argumentais:

22.1. Pareiškėja nurodo neginčijanti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria pripažinta, kad pareiškėjos dirbtas darbas atitinka Sąraše Nr. 1 nurodytą stiklo gaminių apdailintojo darbą, bei nustatyto darbo stažo dydžio, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atsisakyta skirti pareiškėjai kompensaciją, atsižvelgiant į Pensijų įstatymo 62 straipsnio 5 dalį, t. y. kelia ginčą dėl teisės taikymo.

22.2. Pareiškėjos įsitikinimu, Pensijų įstatymo 62 straipsnio 5 dalis tiek, kiek pagal ją kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas daliai gauti ne mažiau kaip pusė laiko turi būti dirbta 1988-1994 metais, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šia nuostata įtvirtinama galimybė vienodai nevertinti visų asmenų, dirbusių vienodą darbą kenksmingomis sąlygomis, darbo trukmės iki 1994 m. gegužės 31 d., ir tokiu būdu nepagrįstai nusavinamas pareiškėjos įgytas darbo stažas bei pažeidžiama pareiškėjos teisė gauti užtarnautos pensijos (kompensacijos) išmokas, kurios yra pareiškėjos nuosavybės dalis. Pareiškėjos manymu, kompensacija už ypatingas darbo sąlygas, numatyta Pensijų įstatymo 62 straipsnyje, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimą, gali būti laikoma išankstine pensija, nes ji skiriama likus tam tikram laikui iki pensijos (pareiškėjos atveju – likus 10 metų iki senatvės pensijos) arba gali būti laikoma tam tikra socialinės paramos rūšimi.

22.3. Pareiškėja nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė, asmenų nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo principas, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos įsitikinimu, kai asmenys, dirbę tuos pačius ypatingomis darbo sąlygomis darbus, nurodytus Sąraše Nr. 1 ir Sąraše Nr. 2, diferencijuojami skirtingai Pensijų įstatymo 62 straipsnio 5 dalies prasme (visą darbo stažą pilnai kompensacijai gauti turinčių asmenų stažas skaičiuojamas iki 1995 metų, tuo tarpu ne visą darbo stažą dalinei kompensacijai gauti turinčių asmenų darbo stažo laikotarpis skaičiuojamas kitu, siauresniu laikotarpiu (pareiškėjos atveju – 1988-1994 metų laikotarpiu)), pareiškėjos, turinčios 5 metus 3 mėnesius ir 2 dienas darbo stažą ypatingomis darbo sąlygomis pagal Sąrašą Nr. 1 uždirbtos socialinės garantijos sąmoningai ar nesąmoningai, nepagrįstai naikinamos, o asmenų, turinčių net ir mažesnį tokio pat darbo stažą, t. y. 3 metų ir 9 mėnesių darbo stažą, įgytą 1988-1994 metų laikotarpiu, išsaugomos, tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, kadangi toks teisinis reguliavimas vienodoms asmenų grupėms, dirbusioms vienodą darbą, teisę į kompensaciją įtvirtina skirtingai, nes nevertinama visų asmenų dirbusių vienodai kenksmingomis sąlygomis trukmė (darbo stažas) iki 1994 m. gruodžio 31 d.

22.4. Pareiškėja nurodo, kad lingvistiškai aiškinant Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 ir 5 dalis matyti, kad įstatymų leidėjas įtvirtino, jog kompensacija už ypatingas darbo sąlygas skiriama esant bent vienai iš šių sąlygų: 1) asmeniui pradirbusiam visą įstatyme numatytą laiką iki 1994 m. gruodžio 31 d. skiriama visa kompensacija; 2) asmenims išdirbus pusę kompensacijoje numatyto laiko skiriama kompensacijos dalis, proporcinga dirbtam laikui, tačiau pusę kompensacijai skirto dirbti laiko turi būti išdirbta 1988-1994 metais. Pareiškėjos vertinimu, pirmajai asmenų kategorijai, išdirbusiai visą laiką kompensacijai gauti, nebūtina vertinti, ar šie asmenys dirbo 1988-1994 metais ir ar yra išdirbę šiuo laikotarpiu pusę viso būtino laiko kompensacijai gauti. Tuo tarpu antroji asmenų kategorija, pretenduojanti į dalinę kompensaciją, nes yra išdirbusi pusę ir daugiau būtino laiko iki 1994 m. gruodžio 31 d., tačiau neturinti būtino stažo laiko visai kompensacijai gauti, pretenduoja į dalinę kompensaciją, tačiau tik su sąlyga, jei pusę būtino kompensacijai reikalingo darbo stažo turės įgijusi 1988-1994 metais. Pasak pareiškėjos, asmenims, pretenduojantiems į dalinę kompensaciją, taikomi kitokie stažo skaičiavimo kriterijai pagal 1988-1994 metų laikotarpį, nors tarp šių asmenų grupių nėra jokių skirtumų (išskyrus darbo stažo trukmę), pateisinančių kitokį jų traktavimą.

22.5. Pareiškėja nurodo, kad Pensijų įstatymo 62 straipsnio 5 dalis apriboja pareiškėjos teisę į nuosavybę, tai yra teisę gauti teisingai užtarnautos pensijos (kompensacijos) dalį. Šiuo atveju yra nepaaiškinamas įstatymo leidėjo tikslas Pensijų įstatymo 62 straipsnio 5 dalimi diferencijuoti tas pačias asmenų grupes (šiai grupei priklauso pareiškėja) su iš esmės tomis pačiomis asmenų grupėmis, nurodytomis Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 dalyje, kurių darbo stažas skaičiuojamas bendrai iki 1995 metų. Tai prieštarauja bendriesiems teisės principams – teisingumo, protingumo, nes pareiškėja yra išdirbusi daugiau laiko nei numatyta Pensijų įstatyme kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti, tačiau pensija (kompensacija) neskiriama vien dėl to, kad pareiškėja nėra išdirbusi 1988-1994 metų laikotarpiu, o štai, jei turėtų 7,5 metų darbo stažą, jau būtų skaičiuojamas visas laikotarpis bendrai iki 1994 m. gruodžio 31 d. Toks teisinis reguliavimas nesaugo ir negina nuosavybės, nepagrįstai nusavina įgytą darbo stažą bei pažeidžia asmens (pareiškėjos) teisę gauti užtarnautos pensijos (kompensacijos) išmokas, kurios yra pareiškėjos nuosavybės dalis, be to, toks teisinis reguliavimas akivaizdžiai neteisingas, išskiriantis vienus asmenis, dirbusius tą patį darbą nuo kitų asmenų, dirbusių tą patį darbą. Todėl Pensijų įstatymo 62 straipsnio 5 dalyje nustatyta teisinė norma pagal turinį prieštarauja dėl savo atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 ir 48 straipsnių nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

22.6. Pareiškėja mano, kad Pensijų įstatymo 62 straipsnio 5 dalies norma nepagrįstai atima jos teisę gauti pensijos (kompensacijos) dalį dėl teisiniame reguliavime esančio neatitikimo konstituciniam lygiateisiškumo principui dėl ko atitinkamai tokia teisės norma prieštarauja Konstitucijos 23, 48, 52 straipsniuose įtvirtintoms nuostatoms, kadangi pareiškėja, turinti 5 metų 3 mėnesių ir 2 dienų darbo kenksmingomis sąlygomis stažą, negauna teisėtai uždirbtos kompensacijos (nuosavybės) dalies, kai tuo tarpu pagal Pensijų įstatymo 62 straipsnio 5 dalį, tam, kad būtų skiriama pensijos (kompensacijos) dalis už ypatingas darbo sąlygas, reikia įgyti 3 metų 9 metų darbo stažą 1988-1994 metų laikotarpiu. Pareiškėja pažymi, kad, esant ydingam teisiniam reglamentavimui, susidaro teisiškai netoleruotina situacija, kai pareiškėja turėdama daugiau nei 5 metų darbo stažą negali iš valstybės gauti kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas, kai tuo tarpu įstatymas reikalauja išdirbti analogišką darbą vos ne dvigubai trumpesniu laikotarpiu (3 metus ir 9 mėnesius). Pareiškėja pažymi, jog iš teisės aktų neaišku, kodėl Pensijų įstatyme įtvirtintas 1988-1994 metų laikotarpis, pagal kurį skaičiuojamas kompensacijos skyrimas.

22.7. Pareiškėja pažymi, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

23. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos M. K. apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo 2020 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, bei nurodo tokius atsiliepimo argumentus:

23.1. Atsakovas nurodo, jog teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui, kad ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Atsakovas pažymi, kad nagrinėjant M. K. bylą pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių dėl taikytino Pensijų įstatymo 62 straipsnio 5 dalies nuostatų konstitucingumo, todėl teismas pagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą. Tai, kad pareiškėja neatitinka Pensijų įstatymo 62 straipsnio 5 dalies nuostatų reikalavimų ir neturi teisės gauti kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalį, nesudaro pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone teismas pagrįstai ir argumentuotai netenkino pareiškėjos atstovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar Pensijų įstatymo 62 straipsnio 5 dalies nuostatos, pagal kurias kompensacijos daliai gauti ne mažiau kaip pusė laiko turi būti dirbta 1988-1994 metais, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba atsiliepime į skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

24.1. VSDFV pakartojo pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime nurodytas aplinkybes dėl ginčo santykių teisinio reglamentavimo, bei pažymėjo, kad iki 1995 m. sausio 1 d. pensijos buvo skiriamos ir mokamos vadovaujantis 1956 m. liepos 14 d. Valstybinių pensijų įstatymu ir TSRS Ministrų Tarybos 1972 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu Nr. 590 patvirtintais Valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Valstybinių pensijų įstatymo 8 straipsnyje buvo nustatyta, kad teisę gauti senatvės pensiją turi darbininkai ir tarnautojai: vyrai – sulaukę 60 metų ir turintys ne mažesnį kaip 25 metų darbo stažą; moterys – sulaukusios 55 metų ir turinčios ne mažesnį kaip 20 metų darbo stažą. Pagal iki 1994 m. gruodžio 31 d. galiojusį teisinį reglamentavimą, asmenys teisę gauti senatvės pensiją lengvatinėmis sąlygomis turėjo tik išdirbę Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnyje nustatytą laiką požeminius darbus, kenksmingomis darbo sąlygomis ir karštuosiuose cechuose (Sąrašas Nr. 1) ar kitus darbus sunkiomis darbo sąlygomis (Sąrašas Nr. 2). Asmenys, kurie Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnyje nustatyto laiko nebuvo išdirbę, neturėjo teisės gauti senatvės pensiją lengvatinėmis sąlygomis. Kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas pradėtos skirti ir mokėti nuo 1995-01-01, kadangi nuo šios datos įsigaliojęs Pensijų įstatymas panaikino visas iki tol buvusias lengvatas skiriant pensijas, tarp jų – ir galimybę gauti pensiją anksčiau, dar iki sukankant senatvės pensijos amžių – lengvatinę pensiją.

24.2. VSDFV pažymėjo, jog pagal Pensijų įstatymo 62 straipsnio 5 dalyje nustatytą teisinį reglamentavimą, nustatantį teisę gauti kompensacijos dalį, asmenys, kurie dėl amžiaus iki 1994 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgiję teisės gauti senatvės pensiją lengvatinėmis sąlygomis, yra geresnėje padėtyje, nei asmenys, kurie Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyto laiko nebuvo išdirbę – senatvės pensijos lengvatinėmis sąlygomis jiems nebuvo skiriamos. VSDFV akcentavo, kad reikalavimas, jog dalinei kompensacijai ypatingomis sąlygomis turi būti išdirbta 1988-1994 m. arba 1986-1994 m. laikotarpiu, Pensijų įstatyme buvo įtvirtintas siekiant apsaugoti teisėtus lūkesčius tų asmenų, kurie pradėjo dirbti ypatingomis sąlygomis iki 1995 m. sausio 1 d., tikėdamiesi ateityje įgyti teisę gauti lengvatinę pensiją, tačiau 1994 m. gruodžio 31 d. lengvatines pensijas numatantis įstatymas nustojo galioti. Todėl, siekiant apsaugoti teisėtus šių asmenų lūkesčius, buvo nustatyta skirti dalines kompensacijas tiems asmenims, kurie iki pat Pensijų įstatymo įsigaliojimo dirbo ir įgijo bent pusę lengvatinėms pensijoms anksčiau nustatyto stažo ypatingomis darbo sąlygomis.

24.3. VSDFV, pasisakydamas dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Pensijų įstatymo 62 straipsnio 5 dalies atitikimo Konstitucijai ištyrimo, nurodė, kad nagrinėjant M. K. bylą teismui nekilo abejonių dėl taikytino Pensijų įstatymo 62 straipsnio 5 dalies nuostatų konstitucingumo, todėl teismas pagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą.

24.4. VSDFV atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. spalio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1221-552/2019, kurioje buvo nagrinėjamas analogiškas ginčas dėl atsisakymo skirti kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalį, spręsdamas klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, konstatavo, jog šiuo atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nekilo abejonių dėl administracinėje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų, o pareiškėjos subjektyvios abejonės nėra pakankamai teisiškai argumentuotos.

24.5. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, VSDFV mano, kad pareiškėjos apeliacinio skundo reikalavimas kreiptis į Konstitucinį Teismą išaiškinimo, ar Pensijų įstatymo 62 straipsnio 5 dalis tiek, kiek pagal ją kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas daliai gauti ne mažiau kaip pusė laiko turi būti dirbta 1988-1994 metais, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48 ir 52 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui, atmestinas kaip nepagrįstas, taip pat atmestini ir kiti pareiškėjos apeliacinio skundo reikalavimai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjai skirti kompensaciją dėl darbo kenksmingomis (ypatingomis) sąlygomis bei VSDFV sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjos skundas dėl atsakovo sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad pareiškėja dirbo kenksmingomis sąlygomis, tačiau neįgijo teisės aktuose nustatytos trukmės darbo kenksmingomis sąlygomis stažo.

27. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad teismas skundžiamą sprendimą priėmė vadovaudamasis Pensijų įstatymo nuostatomis, kurios galbūt prieštarauja Konstitucijai, todėl prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą išaiškinimo, ar Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 62 straipsnio 5 dalis tiek, kiek pagal ją kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas daliai gauti ne mažiau kaip pusė laiko turi būti dirbta 1988-1994 metais, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsniui, 48 straipsniui, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

28. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Ginčo šalys neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl to, kad pareiškėja 1979 m. rugsėjo 19 d. iki 1987 m. rugsėjo 30 d. faktiškai dirbo kenksmingomis sąlygomis, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to plačiau nepasisakys. Apeliantė iš esmės kelia klausimą tik dėl Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 62 straipsnio 5 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

30. Teisėjų kolegija, susipažinusi su teismo sprendimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą.

31. Vertindama apeliantės argumentus, susijusius su prašymu keiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Būtent teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.).

32. Atkreiptinas dėmesys, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog Konstitucijos 52 straipsnio nuostatomis išreiškiamas valstybės socialinis pobūdis; pagal Konstituciją kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą, socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie negali dėl įstatymuose numatytų svarbių priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas (Konstitucinio Teismo inter alia 2008 m. balandžio 19 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimai); valstybė turi kurti tokią socialinio aprūpinimo sistemą, kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socialinę pagalbą (Konstitucinio Teismo inter alia 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Kartu Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog socialinės apsaugos, socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės. Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, reguliuodamas minėtus santykius turi plačią diskreciją (Konstitucinio Teismo inter alia 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. birželio 29 d. nutarimas). Konstitucinis socialinių teisių statusas pats savaime nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti tam tikras jų atsiradimo sąlygas ar ribojimus, tarp jų ir konkrečius laikotarpius, už kuriuos bus taikomos specialios socialinės garantijos.

33. Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus socialinės apsaugos srityje ir įvertinusi nagrinėjamos administracinės bylos faktines aplinkybes bei šioje byloje taikytinų teisės aktų turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes teismui nekyla abejonių dėl šioje administracinėje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų atitikimo Konstitucijai, o pareiškėjos subjektyvios abejonės nėra pakankamai teisiškai argumentuotos. Teismo nuomone, įstatymų leidėjas pagrįstai pasirinko specialių socialinių garantijų sąlygas, siedamas jas su naujo teisinio reglamentavimo įsigaliojimu nuo 1995 m. sausio 1 d., jos nėra neproporcingos ir savaime nediskriminuoja atskirų asmenų ar jų grupių.

34. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

35. Atmetus apeliacinį skundą, pareiškėja neįgyja teisės ir į turėtų teismo išlaidų atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius