A-662-1961-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1961/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01739-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija 2.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjai G. M. R.,

atsakovo atstovei A. T. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. M. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. M. R. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. M. R. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2011 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (22-1)-D8-6583 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti jos 2011 m. birželio 7 d. pareiškimą (reg. Nr. D6-439).

Paaiškino, kad jai nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas (unikalus Nr. 1097-3007-8018) ir kiti statiniai (jų dalys), esantys (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Šie statiniai stovi ant kalno, yra aptverti tvora, įrengta atraminė siena. Kalno papėdėje esančiame valstybinės žemės sklype stovi Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Šio namo gyventojai, kalno papėdėje vykdydami neteisėtus kasinėjimus, nukasė dalį šlaito ir žemę nuo medžių šaknų, taip sukeldami šlaito slinkimą, o kartu ir pavojų ant kalno esančių statinių ir žmonių saugumui (pakrypo pareiškėjai priklausanti tvora, suskilinėjo atraminė siena).

Teigė, dėl šių priežasčių 2010 m. lapkričio 3 d. prašymu kreipusis į Vilniaus miesto savivaldybę imtis veiksmų atstatyti nukastą šlaitą. Jos prašymas pagal kompetenciją buvo persiųstas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Departamentas) Vilniaus agentūrai. Šios institucijos 2010 m. lapkričio 29 d. raštu Nr. VR-14.6-1219 pareiškėja buvo informuota, kad jos nurodyti faktai dėl atliktų neteisėtų kasimo darbų pasitvirtino ir už tai atsakingas asmuo bus įpareigotas pažeidimus pašalinti.

Vykdant šiuos įpareigojimus šlaite buvusios duobės buvo užkastos nukasant gruntą kitose to paties šlaito vietose. Darė išvadą, kad tokiais veiksmais iki pažeidimo buvusi šlaito būklė ne tik nebuvo atstatyta, bet šlaitas buvo dar labiau suardytas. Apie tai, kad Departamento pareigūnai neužtikrino, jog šlaito būklė, kuri buvo iki neteisėtų kasinėjimo darbų, būtų atstatyta, kad kasinėjimai šioje teritorijoje ir toliau vykdomi, o šlaito būklė yra avarinė ir kelia grėsmę ant jo esančių statinių ir žmonių saugumui, 2011 m. birželio 7 d. pareiškimu informavo atsakovą ir prašė imtis veiksmų, kad nukastas šlaitas būtų sutvarkytas ir sutvirtintas.

Iš Aplinkos ministerijos 2011 m. liepos 15 d. gavo Sprendimą, kuriame nurodyta, kad jos pareiškime pateiktus faktus 2011 m. liepos 5 d. vietoje tyrė Departamento ir Pavilnių regioninio parko specialistai, dalyvaujant Vilniaus miesto savivaldybės Rasų seniūnijos seniūnui. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškime minimas šlaitas ir jo papėdė naujai kasinėjami nebuvo. Prieš keletą ar keliolika metų dėl erozijos ar žmogaus veiklos padarytas reljefo pažeidimas šlaito slinkimui ir medžio būklei grėsmės neturėtų kelti. Pažymėjo, kad savavališko šlaito papėdės kasinėjimo darbų faktą Departamento specialistai nustatė 2010 m. lapkričio 24 d., tačiau šlaito slinkimo požymių dėl šio pažeidimo nenustatė.

Pažeidimą padariusiam asmeniui buvo skirta administracinė nuobauda, pažeidimas likviduotas. Darė išvadą, kad atsakovas Sprendimu, kurio sudėtinė dalis yra ir 2011 m. liepos 5 d. patikrinimo aktas Nr. VR-15.8-26 (toliau – ir Patikrinimo aktas), pareiškime nurodytų pažeidimų nepripažino ir jokių veiksmų neteisėtiems kasinėjimo darbams nutraukti ir neteisėtai nukastam šlaitui sutvarkyti bei sutvirtinti nesiėmė. Pažymėjo, kad Aplinkos ministerija yra valstybės įstaiga, kuri, vadovaujantis Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, yra įgaliota vykdyti viešojo administravimo funkcijas aplinkos apsaugos valdymo srityje.

Nurodė Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 17 punktą, 2 straipsnio 3 dalį, Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 5 straipsnį, Aplinkos ministerijos nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 1138 (toliau – ir Nuostatai) 8.3.24, 8.3.25, 9.11 punktus, Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, 8 straipsnį ir paaiškina, kad, gavusi Sprendimą ir supratusi, jog jame nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, jokių veiksmų jos teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti bei pažeidimams pašalinti nebus imtasi, su prašymais įvertinti šlaito būklę kreipėsi į Lietuvos geologijos tarnybą prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Lietuvos geologijos tarnyba) bei į Departamento Vilniaus miesto agentūrą.

Nurodė, kad Lietuvos geologijos tarnyba, atlikusi apžiūrą vietoje, 2011 m. rugpjūčio 24 d. rašte Nr. 1.7-2088 konstatavo, jog šlaito apačioje (papėdėje) kasimviečių yra ir tai daro neigiamą įtaką grunto stabilumui šlaite (šlaito statumas vietomis siekia 55 laipsnius), kad įvykus gruntų deformacijai galima jai priklausančios atraminės sienos griūtis į kiemo pusę, kad statiniuose yra įtrūkimų ir t. t. Pareikšta nuomonė, kad žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ypač toje sklypo dalyje, kurią riboja šlaitas, atraminė siena ir kiti statiniai, inžinerinės geologinės sąlygos yra sudėtingos, o kiek tai yra pavojinga, gali padėti išaiškinti inžineriniai geologiniai (geotechniniai) tyrimai, kurių pagrindu paprastai rengiamas šlaito tvirtinimo projektas ir jį įgyvendinus minimizuojama grėsmė statiniams, esantiems tiek šlaito viršuje, tiek apačioje.

Nurodė, kad Departamento Vilniaus agentūra 2011 m. rugsėjo 5 d. rašte Nr. VR-14.6-967 konstatavo, jog patikrinimo metu nustatyta, kad teritorijoje tarp gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) yra nukasinėjamas šlaitas, todėl dėl neteisėtų kasinėjimo darbų informuotas Vilniaus apskrities vyriausiojo komisariato Vilniaus miesto antrasis policijos komisariatas. Darė išvadą, kad tokios Aplinkos ministerijai pavaldžių institucijų išvados paneigia Sprendime nurodytos aplinkybės, jog nauji kasinėjimo darbai šlaito papėdėje nevykdomi, grėsmės šlaito slinkimui nėra, ir patvirtina, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų bei šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų teisėtumo, objektyvumo principų.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

Nurodė, kad Aplinkos ministerijos Sprendimas yra atsakymas į pareiškėjos pareiškimą, parengtas pagal Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1, 2 dalis, Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – ir Taisyklės), nuostatas. Teigė, kad Sprendime pateikiama pareiškėjai informacija pagal Aplinkos ministerijos kompetenciją, kartu pateikiama Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos (toliau – ir Direkcija) nuomonė dėl pareiškėjos pasiūlymo.

Pažymėjo, kad Aplinkos ministerija pagal jos nuostatuose nustatytą kompetenciją neturi įgaliojimų priimti sprendimo dėl šlaito tvarkymo ir sutvirtinimo darbų. Atkreipė dėmesį, kad Direkcija nepateikė informacijos apie šlaito tvarkymo ir sutvirtinimo darbų atlikimą. Nurodė Taisyklių 41.4 punktą, kuriame nustatyta, kad į kreipimąsi, kuriame išdėstoma asmens nuostata tam tikru klausimu, pranešama apie institucijos veiklos pagerėjimą ar trūkumus ir pateikiami pasiūlymai, kaip juos ištaisyti, atkreipiamas dėmesys į tam tikrą padėtį, informuojama apie valstybės tarnautojų piktnaudžiavimą ar neteisėtus veiksmus, nesusijusius su konkretaus asmens teisėtų interesų ir teisių pažeidimu, ar kitokį asmens kreipimąsi atsakoma laisvos formos raštu.

Atkreipė dėmesį į Taisyklių 5 punktą apibrėžtą sąvoką „atsakymas“. Nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A143-443/2005, A502-884/2008, A502-906/2008 ir darė išvadą, jog būtina sąlyga pripažinti skundą pagrįstu yra pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo faktas. Atsakovo manymu, pareiškėjos teisės, priėmus Aplinkos ministerijos Sprendimą, nebuvo pažeistos, jos teisių apimtis nei susiaurėjo, nei atsirado kokių nors papildomų pareigų, kadangi Sprendimas savaime pareiškėjai nesukelia teisinių pasekmių (neįtakoja jos teisių ir pareigų).

Atsakovo manymu, pareiškėjai pateiktas Sprendimas atitinka Taisyklių 41.4 punkto nuostatas. Nurodė Pavilnių ir Verkių regioninių parkų nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1996 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 855, 12, 17 punktus, paaiškino, kad Aplinkos apsaugos agentūra, vykdant Aplinkos ministerijos vadovybės pavedimą tirti pareiškėjos pareiškime nurodytas faktines aplinkybes, 2011 m. birželio 30 d. raštu Nr. (92.5)-A4-2084 kreipėsi į Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentą įvertinti situaciją pagal pareiškime nurodytas aplinkybes ir pateikti informaciją, taip pat 2011 m. birželio 30 d. raštu Nr. (2.5)-A4-2083 kreipėsi į Direkciją, prašydama pateikti informaciją dėl galimų reljefo pažeidimų pašalinimo ir medžio paskelbimo saugotinu gamtos paveldo objektu.

Darė išvadą, kad atsakymas pareiškėjai buvo pagrįstas objektyviais duomenimis, t. y. Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2011 m. liepos 8 d. raštu Nr. VR-1.7-1146 ir Direkcijos 2011 m. liepos 8 d. raštu Nr. 2-66. Nurodė, kad 2011 m. liepos 5 d. buvo atliktas kelių institucijų bendras patikrinimas vietoje dėl pareiškime nurodyto šlaito kasinėjimo ir atvertų medžio šaknų. Buvo nustatyta, kad pareiškėjos pareiškime nurodytos faktinės aplinkybės dėl šlaito ir papėdėje šviežiai kasamo grunto nepasitvirtino;

šlaite augančio uosio dalinai atverta šaknų sistema; reljefo pažeidimas dėl erozijos arba žmogaus veiklos įvykęs daugiau kaip prieš kelis metus, kadangi atvertos šaknys pasidengę žieve ir tarp uosio šaknų išdygę uosio ir klevo savaiminukai. Tvirtino, kad Aplinkos ministerija pagal kompetenciją išnagrinėjo pareiškėjos pareiškimą, tinkamai įvertino objektyvius faktinius duomenis. Pažymėjo, kad pareiškėjos skunde nurodytos 2011 m. rugpjūčio 24 d., 2011 m. rugsėjo 24 d. faktinės aplinkybės nėra susijusios su Sprendimu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimu nutraukė administracinę bylą pagal pareiškėjos skundą dalyje dėl Aplinkos ministerijos Sprendimo panaikinimo. Kitoje dalyje pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14-17 dalis, 14 straipsnio 1-3 dalis, Taisyklių 2, 3, 10, 11, 36, 38-38.9, 41-41.4, 44 punktus, įvertino nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą ir konstatavo, kad skundas yra nepagrįstas. Nurodė, kad, nors šiuo metu akivaizdu, jog pareiškėja į Aplinkos ministeriją kreipėsi iš esmės dėl savo pažeistų teisių, t. y. kad būtų išspręstas klausimas dėl šlaito, esančio valstybinėje žemėje, sutvirtinimo, 2011 m. birželio 8 d. Aplinkos ministerijoje gauto pareiškėjos 2011 m. birželio 7 d. pareiškimo, atsižvelgiant į jo turinį, atsakovas neturėjo pagrindo vertinti kaip skundo ar pranešimo Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 15, 16 dalių prasme, jo nagrinėti minėto įstatymo trečiajame skirsnyje nustatyta tvarka.

Kadangi pareiškėjos pareiškimas pagal jo turinyje nurodytas aplinkybes ir reiškiamus prašymus, teismo teigimu, labiau atitinka Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje numatytą prašymo sampratą, t. y. su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijusį asmens kreipimąsi į viešojo administravimo subjektą prašant atlikti tam tikrus veiksmus, darė išvadą, kad Aplinkos ministerijos pareiškėjai pateiktas Taisyklių 44.4 punkte numatytas laisvos formos Sprendimas nėra individualus teisės aktas, kuris turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje numatytus reikalavimus, toks atsakymas negali sukelti pareiškėjai jokių pasekmių, jis negali būti ginčo dalyku teisme.

Pažymėjo, kad ši aplinkybė, kaip ir numato Taisyklių 44 punktas, neriboja asmens teisės skųsti tokio pobūdžio atsakymą teismui, tačiau tokio ginčo dalykas yra ne rašto, o viešojo administravimo subjekto veiksmų nagrinėjant tokį raštą teisėtumas ar pagrįstumas, su kuo ir yra susijęs pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jos 2011 m. birželio 7 d. pareiškimą. Tenkinti pareiškėjos skundą šioje dalyje teismas taip pat neturėjo pagrindo, nes iš pareiškimo turinio ir pareiškėjos bei jos atstovės paaiškinimų teismo posėdyje matyti, jog pareiškėja pranešė apie dėl kasinėjimų atsiradusias neigiamas pasekmes, atsakovas į šį prašymą atsakė raštu, kuriame pasirėmė kompetentingų institucijų pateiktais duomenimis.

Aplinkybės, kad, kaip pasirodė vėliau, šlaito padėtis gali būti vertinama kitaip, t. y. kad yra būtinybė atstatinėti šlaitą, šiuo metu teismas nelaikė pagrindu įpareigoti iš naujo nagrinėti pareiškimą, kadangi Vilniaus miesto savivaldybės administracija pasirūpino grunto atvežimu, taip pat atkreiptas savivaldybės dėmesys į Geologijos tarnybos nuomonę apie būtinybę atlikti šlaito tyrimus. Darė išvadą, kad atitinkamai nėra būtinybės iš naujo tirti šį prašymą. Pažymėjo, kad Aplinkos ministerijos Sprendimas negali apriboti ir neriboja pareiškėjai galimybės ir ateityje kreiptis į kompetentingą viešojo administravimo subjektą, kuriuo pagal Vyriausybės 1996 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 855 patvirtintus nuostatus yra Direkcija, spręsti klausimus, susijusius su tinkamu šlaito būklės užtikrinimu, į ką jau atkreipė dėmesį Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos.

Pažymėjo, kad dėl tos pačios priežasties skundo nebūtų pagrindo tenkinti netgi tuo atveju, jei pareiškėjos 2011 m. birželio 7 d. pareiškimas būtų vertinamas kaip skundas Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalies prasme. Nurodė ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A11-443/2005. Kadangi šiuo atveju veiksmai, kurių buvo siekiama, t. y. nukasto šlaito grunto grąžinimo, atkreipti kompetentingo subjekto dėmesį į būtinybę išsiaiškinti ir spręsti šlaito sutvirtinimo klausimą, jau yra atlikti, darė išvadą, kad pareiškimo nagrinėjimu iš naujo pareiškėjos pažeistos teisės ar įstatymo saugomi jos interesai nebūtų apginti.

III. Pareiškėja G. M. R. apeliaciniu skundu (b. l. 105-108) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Tvirtina, kad teismo sprendime neatsižvelgta į jos skunde išdėstytus argumentus, pateiktus įrodymus, posėdžio metu išsakytus žodžius. Paaiškina, kad 2011 m. birželio 7 d. pakartotinai kreipėsi į Aplinkos ministeriją, tačiau į jos prašymą, kas privalo sutvarkyti nukastą kalno šlaitą ir jį sutvirtinti, nebuvo atsakyta, taip pat nereaguota į jos turto sunaikinimą. Nurodo, kad ant kalno yra jos valda, namas, kiti statiniai. Valda yra aptverta betonine atramine siena, dėl nuolat kasamo kalno šlaito gruntas pradėjo slinkti žemyn, atsivėrė betoninės atraminės sienos pamatai, kiti neigiami defektai, keliantys grėsmę pareiškėjos turtui ir saugumui.

Atkreipia dėmesį, kad Aplinkos ministerijos suorganizuotoje kalno šlaito apžiūroje buvo pakviesti dalyvauti tie asmenys, kuriuos pareiškėja skundė, t. y. tie patys, kurie tyrė pareiškėjos 2010 m. lapkričio 3 d. pareiškimą. Mano, kad Aplinkos ministerija turėjo atsižvelgti į pareiškime išdėstytus faktus dėl kalno šlaito avarinės būklės nustatymo, turėjo kviesti tos srities specialistus, tačiau to nepadarė. Atkreipia dėmesį, kad Aplinkos ministerija su atsakymu pareiškėjai nepateikė akto Nr. VR-15.8-26, teismas perrašė Aplinkos ministerijos atsiliepimą į skundą, nenurodė minėto akto, taip pat dalyvavusių asmenų pavardžių – A.

M. ir V. U.. Paaiškina, kad 2010 m. lapkričio 3 d. pareiškime, kurį prašė prijungti prie pakartotinio 2011 m. birželio 7 d. pareiškimo, aiškiai išdėstė, kad dėl kasamo kalno šlaito, esančio valstybinėje žemėje, ant kalno yra jos valda, namas, statiniai, aptverti betonine atramine siena, kuri pradėjo slinkti, slenka gruntas nuo atraminės sienos pamatų, atsirado įtrūkimų statiniuose. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos geologų tarnybos raštas į 2011 m. rugpjūčio 12 d. pareiškimą, Aplinkos ministerijos Vilniaus rajono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros raštas į 2011 m. rugpjūčio 30 d. pareiškimą, Valstybės saugomų teritorijų tarnybos raštai pateikia priešingas išvadas Aplinkos ministerijos Sprendimui ir Patikrinimo aktui.

Atkreipia dėmesį, kad ant minėto patikrinimo akto nėra Rasų seniūnijos seniūno parašo. Nesutinka su teismo motyvu, kad Sprendimas nėra individualus teisės aktas, todėl negali sukelti pareiškėjai jokių pasekmių, negali būti ginčo dalyku teisme. Teigia, kad Sprendimas sukėlė dideles neigiamas pasekmes, kadangi jis neatitinka tikrų faktinių aplinkybių, neišnagrinėtas kompetentingų tos srities specialistų, su atsakymu nebuvo pateiktas Patikrinimo aktas, be to, atsakymas pateiktas tik po 38 dienų. Pažymi, kad beprasmiškai sugaištas laikas neigiamai įtakojo jos turtą, neužkirto kelio kalno šlaito kasimui, užkirto kelią kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę.

Pabrėžia, kad Sprendime neteisingai komentuojamas Vilniaus agentūros 2010 m. lapkričio 24 d. apžiūros raštas, kuriame nurodoma, jog dėl kasamo kalno šlaito yra pakeistas reljefas. Atkreipia dėmesį, kad nėra atsakyta, kas atsako už kasamą kalno šlaitą, kurio veiksmai neigiamai įtakoja jos turtą, kelia grėsmę saugumui. Nurodo, kad teismas nekomentuoja, kiek vėliau atsirado neigiamos pasekmės jos turtui. Mano, kad per trumpą laiką negalėjo pasikeisti kalno būklės ir jos statinių defektai, užfiksuoti kitų tarnybų. Tvirtina, kad jie buvo ir 2011 m. liepos 5 d. apžiūros metu, kurią organizavo Aplinkos ministerija.

Paaiškina, kad jos turtui padaryta didelė žala, grubiai pažeistos jos teisės. Nurodo, jog suskilinėjo garažo sienos, atraminės sienos, nuslinko gruntas nuo atraminės sienos pamatų, pro pamatų apačią pradėjo slinkti gruntas iš pareiškėjos valdos. Teigia, kad atraminių sienų pamatai buvo statomi grunte, tam tikrame gylyje, kad neįtakotų šaltis, tačiau šiuo metu pamatai atidengti, pradėjo trupėti, po pamatais nėra grunto, pamatai kybo. Pažymi, kad, jei būtų uždrausta kasti kalno šlaitą 2011 m. lapkričio 3 d. ir 2011 m. birželio 7 d., tai nebūtų atsitikę.

Nurodo, kad teismas neįvertino jos pateiktų nuotraukų dėl atraminių sienų pamatų būklės. Pabrėžia, kad byloje nėra įrodymų, jog žemių atvežta užtektinai visam nukastam kalno šlaitui, nėra įrodymų dėl kalno šlaito sutvarkymo ir sutvirtinimo. Pažymi, kad 2010 m. lapkričio 3 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, kuri jos pareiškimą persiuntė nagrinėti pagal kompetenciją Vilniaus miesto agentūrai. Nurodo, kad teismas neįvertino, kodėl Aplinkos ministerija nepersiuntė 2011 m. birželio 7 d. pareiškimo nagrinėti kompetentingai tarnybai.

Pabrėžia, kad iki šiol nukastas kalno šlaitas netvarkomas, tik iš dalies buvo atvežta žemių ir ne ant viso nukasto kalno šlaito.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 118-119) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Teigia, kad pareiškėjos nurodyti teiginiai nelaikytini atsiradusiomis pasekmėmis, kurias sukėlė skundžiamas Aplinkos ministerijos atsakymas. Pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, galima daryti išvadą, jog būtina sąlyga pripažinti skundą pagrįstu, yra pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo faktas. Nurodo, kad dėl Sprendimo pareiškėjos teisių apimtis nei susiaurėjo, nei atsirado kokių nors papildomų pareigų. Mano, kad Aplinkos ministerija tinkamai atsakė pareiškėjai. Nurodo Vyriausybės 1996 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 855 patvirtintų Pavilnių ir Verkių regioninių parkų nuostatų 12, 17 punktus, Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 6 straipsnio 1 dalį. Pažymi, kad Sprendimas buvo pagrįstas objektyviais duomenimis. Nesutinka, kad Aplinkos ministerija kartu su skundžiamu Sprendimu privalėjo pateikti ir Patikrinimo aktą, kadangi iš jo turinio matyti, jog buvo tikrinamas ne pareiškėjai priklausantis žemės sklypas, o Vilniaus miesto savivaldybės Pavilnių regioninio parko Lyglaukio geomorfologinio draustinio bendro naudojimo teritorija šalia namų (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Nurodo Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 15 straipsnio 4 punktą ir daro išvadą, kad pareiškėjos pretenzija dėl patikrinimo akto nepateikimo nėra pagrįsta. Atkreipia dėmesį, kad Aplinkos ministerija, pareiškėjai paprašius, pateikė su tyrimu susijusių dokumentų kopijas. Kadangi patikrinimo vietoje metu pareigūnai šviežiai kasamo grunto ir šlaito slinkimo požymių nenustatė, nurodo, kad Aplinkos ministerija neturėjo atsakyti į pareiškėjos prašymą – kas privalo sutvarkyti nukastą kalno šlaitą ir jį sutvirtinti. Nurodo Taisyklių 30, 31 punktus ir pažymi, kad Aplinkos ministerija pareiškėjai atsakė per 38 dienas, t. y. nepažeisdama Taisyklių nuostatų. Kadangi pareiškėja teismui pateikė nuotraukas, jog Vilniaus miesto savivaldybės padaliniai tvarko šlaitą, pareiškėjos teiginį, jog Sprendimas užkirto kelią kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę, laiko nepagrįstu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2011-07-15 rašto Nr. (22–1)–D8–6583 „Dėl 2011-06-07 pareiškimo“, kuriuo atsakyta į pareiškėjos 2011 m. birželio 7 d. pareiškimą, ir įpareigojimo atlikti veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (2002 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. IX–1005 redakcija) 5 straipsnį, aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę Lietuvos Respublikoje organizuoja Aplinkos ministerija. Atitinkamos funkcijos vykdant aplinkos apsaugos valdymą ir valstybinį gamtos išteklių naudojimo reguliavimą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai nustatytos ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (1992 m. sausio 21 d. įstatymo Nr. I–2223 redakcija) 6 straipsnio 5 dalyje.

Byloje nustatyta, kad G. M. R. 2011 m. birželio 7 d. su pareiškimu kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministrą, prašydama plačialapiam klevui užkasti šaknis, įtraukti į saugomų medžių balansą ir aptverti tvora, nes medis randasi parko teritorijoje, taip pat išsiaiškinti, kas privalo sutvarkyti nukasto kalno šlaitą ir įpareigoti atstatyti nukastą šlaitą bei jį sutvirtinti, kadangi artimiausiu metu jis gali nuslinkti. Taip pat nurodė, jog jos namas yra ant šlaito, suskilinėjo atraminės sienos kalnui sutvirtinti, pradėjo slinkti gruntas, nes (duomenys neskelbtini), Vilniuje, gyvenantys žmonės kasą ir ieško metalo. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, išnagrinėjusi minėtą pareiškimą, 2011-07-15 raštu Nr. (22–1)–D8–6588 „Dėl 2011-06-15 pareiškimo“, informavo G. M. R., kad augantis medis yra paprastasis uosis, jis nepasižymi ypatingais bruožais ir parametrais, pagal kuriuos jį būtų galima siūlyti skelbti saugomu gamtos paminklu, o reljefo pažeidimas šlaito slinkimui ir medžio būklei grėsmės neturėtų kelti. Taip pat pažymėjo, kad šlaito slinkimo požymių nenustatyta.

Tuo tarpu byloje pateiktame Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2011-08-24 rašte Nr. 1.7–2088 „Dėl šlaito būklės“ faktinė situacija apibūdinama priešingai. Minėtame rašte fiksuota, jog atlikus apžiūrą vietoje, buvo nustatytos šios aplinkybės ir galimų deformacijų sklypo gruntuose požymiai: 1) šlaito apačioje (papėdėje) yra kasimviečių, o tai įtakoja gruntų stabilumą šlaite neigiamai – šlaito statumas vietomis siekia 55 laipsnius; 2) šlaito viršuje įrengta masyvi betoninė atraminė siena, kurios aukštis 1 m pietiniame gale ir ties įvažiavimu iškyla iki 4–5 m. Įvykus gruntų deformacijai, galima šios sienos griūtis į kiemo pusę. Gyventojų teigimu, 2010 m. rudenį iš kiemo pusės palei atraminės sienos viršų žemės paviršiuje buvo atsiradę įtrūkimai; 3) kiemas tarp gyvenamojo namo ir atraminės sienos suformuotas iš piltinio grunto, kuriame gali vykti sufozija – grunto dalelių išnešimas dėl paviršinio vandens infiltracijos. Su tuo galimai yra susijusios gyvenamojo namo sienų deformacijos, ties namo siena įdubusios šaligatvio plytelės, atsiradęs įtrūkimas garažo sienoje. Be to, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos 2011 m. lapkričio 11 d. rašte Nr. V3–1916 (7.8) „Dėl situacijos (duomenys neskelbtini)“ konstatavo, kad dalis šlaito nukasta ... >.

Taigi patikrinimą atlikę pareigūnai (Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Miškų kontrolės skyriaus vyresnysis specialistas vyresnysis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius, Vilniaus miesto agentūros vyresnysis specialistas, vyresnysis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius, Panerių regioninio parko specialistas ir Vilniaus miesto savivaldybės Rasų seniūnijos seniūnas), Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos ir Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos nustatė priešingas aplinkybes. Nors pastarųjų viešojo administravimo subjektų raštai surašyti vėlesne kalendorine data nei priimtas ginčijamas sprendimas, tačiau bylos įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos 2011 m. birželio 7 d. pareiškime nurodytos aplinkybės nebuvo pilnai, objektyviai ir visapusiškai ištirtos. Tai reiškia, kad anksčiau nurodyti patikrinimą atlikę pareigūnai tinkamai neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių. Be to, jeigu patikrinimą atlikę pareigūnai nebuvo kompetentingi nustatyti šlaito slinkimo požymius ir dėl to kylančias pasekmes pareiškėjai nuosavybės teise priklausantiems pastatams, Lietuvos geologijos tarnyba funkcionuoja Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos reguliavimo sistemoje, todėl atliekant patikrinimą į jos sudėtį tikslinga buvo įtraukti ir minėtos tarnybos atstovus.

Tiek atsakovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino G. M. R. 2011 m. birželio 7 d. pareiškime išdėstytas aplinkybes. Kaip matyti iš minėto dokumento turinio, darytina vienareikšmiška išvada, kad juo pareiškėja viešojo administravimo subjektui (šiuo atveju Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai) praneša apie jos teisių ar teisėtų interesų pažeidimą (kyla reali grėsmė jos nuosavybės teise valdomam turtui, šlaito slinkimo grėsmė ir kt.), kartu išdėstydama ir kitus prašymus, todėl jis vertintinas kaip skundas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2 straipsnio 15 dalies) prasme. Vadinasi, skundas turėjo būti išnagrinėtas ir į jį atsakyta laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas bei vertino aplinkybes, dėl ko priimtas sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas. Panaikinus sprendimą byla grąžintina nagrinėti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, kadangi ne visos reikšmingos aplinkybės teisingam bylos išsprendimui yra nustatytos, kurias atsakovas privalo papildomai ištirti nagrinėdamas G. M. R. 2011 m. birželio 7 d. pareiškimą iš naujo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikinti. Pareiškėjos G. M. R. skundą tenkinti iš dalies. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2011-07-15 sprendimą Nr. (22–1)–D8–6583 „Dėl 2011-06-07 pareiškimo“ panaikinti ir perduoti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai G. M. R. 2011 m. birželio 7 d. pareiškimą nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Arūnas Sutkevičius Vaida Urmonaitė-Maculevičienė