2019-03-20 Nr. AB-6827-3-62-3-00129-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2180-602/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00129-2018-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), priteisti 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis Marijampolės PN buvo kalinamas nuo 2017 m. birželio 6 d. Bausmę atliko 8 ir 13 būriuose, kuriuose jam trūko gyvenamojo ploto, jį mažino įrengti baldai. 8 būrio prausykloje buvo įrengti 3 sėdimi tualetai ir 3 pisuarai, viena praustuvė su penkiais vandens čiaupais, 13 būrio prausykloje buvo 3 sėdimi tualetai ir vienas pisuaras, kuriais naudojosi 48 nuteistieji, todėl norint pasinaudoti sanitariniais įrenginiais reikėdavo laukti eilėse, taip pat buvo tiekiamas tik šaltas vanduo. Gyvenamosiose patalpose buvo tarakonų, kitų parazitų, netinkamas natūralus apšvietimas, neįrengta ventiliacija. Pareiškėjas 2018 m. balandžio 16 d. teismui pateiktame prašyme (teisme gautas 2018 m. balandžio 20 d.) nurodė, jog jis yra nerūkantis asmuo, tačiau visą ginčo laikotarpį buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė emocinį bei psichologinį stresą, fizinius nepatogumus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Marijampolės PN paaiškino, kad laikosi teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjo teiginys dėl per mažo ploto yra niekuo nepagrįstas, todėl atmestinas. Praustuve galėjo naudotis penki nuteistieji. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymo redakcija, kuri nenumato sanitarinio mazgo įrengimo ir įrenginių skaičiaus, todėl pareiškėjo skundas dėl per mažo sanitariniame mazge esančių įrenginių skaičiaus nepagrįstas. Gyvenamosiose bendrabučio tipo patalpose karšto vandens tiekimas nėra privalomas, nuteistieji kartą per savaitę gali pasinaudoti dušu Marijampolės PN direktoriaus patvirtintu grafiku. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl sanitarinių mazgų su skundais nesikreipė. Visi nuteistųjų skundai yra registruojami žurnale, jei jie yra kreipęsi į Marijampolės PN administraciją, visuomet gauna atsakymą vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu. Marijampolės PN neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų perpildymas, pareiškėjas dėl to nesikreipė į įstaigos Psichologinę tarnybą. Marijampolės PN nuomone, nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardinta šios žalos piniginė apimtis neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. gegužės 22 d. sprendimu pareiškėjo J. V. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Marijampolės PN sąlygas (materialinio buitinio aprūpinimo), o kitą skundo dalį atmetė.

6. Teismas nurodė, kad netinkamas laikymo sąlygas pareiškėjas grindžia ploto trūkumu gyvenamosiose patalpose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 111.2 punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Teismas pažymėjo, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 111.1 ir 111.2 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Marijampolės PN atvyko 2017 m. birželio 7 d. Vadovaujantis Marijampolės PN direktoriaus 2017 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 7/07-503 pareiškėjas nuo 2017 m. birželio 13 d. buvo paskirtas į 8 būrio 81 brigadą, o nuo 2017 m. spalio 2 d. buvo paskirtas į 13 būrio patalpas. Pareiškėjas nuo 2017 m. birželio 13 d. iki 2017 m. spalio 1 d. bausmę atliko 8 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 52,28 kv. m, joje ginčo laikotarpiu buvo apgyvendinta 12 asmenų, todėl vienam nuteistajam teko 4,35 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2018 m. sausio 16 d. (kreipimosi į teismą dienos) bausmę atliko 13 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 76,95 kv. m, joje ginčo laikotarpiu buvo apgyvendinti 22 asmenys, todėl vienam nuteistajam teko 3,49 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumo.

8. Teismas nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – ir Normos), buvo nurodyta, jog prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusių Normų naujoje redakcijoje nenumatytas sanitarinio mazgo įrengimas ir įrenginių skaičius. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, įsigaliojusias nuo 2017 m. birželio 8 d., numatyta, kad bendrabučio gyvenamosios patalpos prausykloje, tualete turi būti įrengtas klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras (tik vyrams) 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų, praustuvė 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų. Į bylą atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie ginčo laikotarpiu 8 ir 13 būriuose buvusį sanitarinių įrenginių bei būriuose buvusių nuteistųjų skaičių, todėl nėra galimybės apskaičiuoti sanitarinių įrenginių skaičiaus, tenkančio Normose nurodytam atitinkamam skaičiui nuteistųjų. Teismas pripažino pagrįstomis pareiškėjo skundo aplinkybes dėl jo neaprūpinimo kietuoju inventoriumi.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl gyvenamosiose patalpose buvusių tarakonų, kitų parazitų, netinkamo natūralaus apšvietimo, neįrengtos ventiliacijos, aptarė reikalavimus gyvenamųjų patalpų temperatūrai, apšvietai ir drėgmei, reglamentuotus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, įsigaliojusioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d. (toliau – ir HN 134:2015).

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Marijampolės PN gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, buvusios blogos ventiliacijos, apšvietos, buvusių buitinių parazitų. Byloje nepateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų. Teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negalėjo vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl 8, 13 būrių gyvenamosiose patalpose buvusios blogos ventiliacijos, apšvietos, buitinių parazitų galėjo patirti papildomus nepatogumus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę). Teismas nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų (blogos ventiliacijos, apšvietos, buitinių parazitų) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginius dėl gyvenamosiose patalpose buvusios ventiliacijos, apšvietos, buitinių parazitų neatitikimo teisės aktais nustatytoms normoms, laikė nepagrįstais.

11. Teismas nurodė, kad HN 134:2015 18 punkte numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas, todėl atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius dėl gyvenamosiose patalpose neįrengtos šilto vandens tiekimo sistemos.

12. Teismas nurodė, kad pagal HN 134:2015 7 punktą laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų apgyvendinimas būtų organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama: visose švietimo, socialinių paslaugų įstaigose, kuriose teikiamos socialines priežiūros ir (ar) socialinės globos paslaugos vaikams, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose, bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat, kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.

13. Teismas nustatė, kad bylos duomenys nepatvirtina, jog pareiškėjas, atvykęs į Marijampolės PN, prašyme nurodė, jog nerūko, nėra pateikta įrodymų, kad pirminės gydytojų apžiūros metu nurodė, jog yra nerūkantis. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs Marijampolės PN administracijos jį laikyti su nerūkančiais asmenimis ir kad toks prašymas būtų netenkintas. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė ir konstatavo, kad buvo laikomas su rūkančiaisiais, bet visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, šias aplinkybes pagrindė tik subjektyvaus pobūdžio samprotavimais. Teismas pareiškėjo tvirtinimą, kad jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis ir dėl to buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, dėl ko buvo pažeista jo teisė į saugią sveikatai aplinką, vertino kaip nepagrįstą ir Marijampolės PN neteisėtų veiksmų nenustatė.

14. Teismas nustatė, kad Marijampolės PN Psichologinės tarnybos 2018 m. vasario 5 d. pažymoje Nr. 55/04-36 nurodyta, jog pareiškėjas, atlikdamas bausmę Marijampolės PN dėl netinkamų gyvenimo sąlygų kreipęsis nebuvo. Iš byloje pateiktos asmens sveikatos istorijos duomenų matyti, jog pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus kreipėsi dėl gerklės perštėjimo, slogavimo, kairės ausies skausmo ir kt. Byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

15. Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas nejuto tokios didelės, ypatingai jį slegiančios skriaudos, kurią būtų galima įvertinti prašoma priteisti 12 000 Eur suma. Teismas sprendė, kad įvertinus Marijampolės PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimo lygį ir kitas byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama (teisinga) satisfakcija pareiškėjui.

III. 16. Pareiškėjas J. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, t. y. priteisti jam 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

17. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino jo patirtą neturtinę žalą. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad buvo kalinamas sąlygomis, pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus plotas, nepagrįstai neišskaičiuotas iš bendro gyvenamosios patalpos ploto baldų užimamas plotas. Pareiškėjas tvirtina, kad jam nebuvo užtikrintas nustatytas sanitarinių įrenginių skaičius, jų įrengimas neužtikrino privatumo. Pareiškėjas teigia, kad yra nerūkantis, visą ginčo laikotarpį buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, nes buvo laikomas su 8 rūkančiais asmenimis ir dėl to kreipėsi į Marijampolės PN administraciją, prašo išreikalauti iš Marijampolės PN pažymą, kad jis yra nerūkantis.

18. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

19. Marijampolės PN nuomone, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas J. V. kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN nuo 2017 m. birželio 6 d. iki skundo padavimo teismui dienos (2018 m. sausio 16 d.), atlyginimo.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Marijampolės PN sąlygas, nes atsakovas nepaneigė skundo teiginių dėl pareiškėjo netinkamo aprūpinimo kietuoju inventoriumi – sanitariniais įrenginiais, o pareiškėjo nusiskundimus dėl per mažo gyvenamojo ploto, buitinių parazitų buvimo, netinkamo apšvietimo, ventiliacijos, laikymo kartu su rūkančiais asmenimis atmetė kaip nepagrįstus.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jam turėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, nes kalinimo metu nebuvo užtikrintas pakankamas gyvenamasis plotas, o skaičiuojant asmeniui tekusį gyvenamojo ploto normatyvą turėjo būti išskaičiuotas patalpoje esančių baldų užimamas plotas, neužtikrintas reikiamas sanitarinių įrenginių skaičius, jais naudojantis nebuvo privatumo, taip pat jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nors yra nerūkantis.

23. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

24. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

25. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

26. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo laikymo Marijampolės PN sąlygas. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus.

27. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad pareiškėjui Marijampolės PN gyvenamosiose patalpose trūko teisės aktais nustatyto ploto. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjo atžvilgiu nacionalinių teisės aktų reikalavimai, t. y. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkto reikalavimai dėl minimalaus ploto (3,1 kv. m) nebuvo pažeisti. Bylos duomenys patvirtina šią pirmosios instancijos teismo išvadą, nes pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu Marijampolės PN teko nuo 3,49 iki 4,35 kv. m (b. l. 18, 38– 39).

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, turi būti atimamas kameroje esančių baldų užimamas plotas. Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma – šiuo atveju 3,1 kv. m, – atsižvelgti į sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Nagrinėjamu atveju nei gyvenamojoje patalpoje esančių baldų, nei sanitarinio mazgo užimamas plotas nėra reikšmingas, nes ploto pažeidimas nėra nustatytas.

29. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl pareiškėjo patirtų nepatogumų gyvenant kartu su rūkančiais asmenimis, vertinimu ir jų nebekartoja. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas teigia esantis nerūkantis asmuo ir tabako dūmai jam kėlė diskomfortą, byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją su prašymu jį apgyvendinti kitose patalpose ar išreiškęs kitus prašymus ar skundus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų šiuo aspektu. Byloje esantys Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento patikrinimo aktai (b. l. 19–23) patvirtina, kad Marijampolės PN iš esmės buvo laikomasi higienos normų reikalavimų. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas ne visus įrodymus vertino taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas ABTĮ įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, konstatuoja, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra pakankamai aiškus ir detaliai motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

30. Teisėjų kolegija nepasisako dėl naujų, tik apeliaciniame skunde nurodytų pareiškėjo laikymo Marijampolės PN aplinkybių (t. y. dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais įrenginiais), kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teismo priimtame nagrinėti pareiškėjo skunde ir kurių nenagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Be to, šie pareiškėjo nusiskundimai abstraktūs, nekonkretizuoti.

31. Teisėjų kolegija vertindama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą, pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

32. Pažymėtina, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; kt.).

33. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, savo praktikoje yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012). Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio turi būti sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais. Neturtinė žala įvertinama pinigais, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, atsižvelgiant į pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju byloje esantys pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenys nepatvirtina, jog dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų Marijampolės PN pažeidimų, t. y. atsakovui nepaneigus pareiškėjo skundo argumentų dėl netinkamo aprūpinimo kietuoju inventoriumi – sanitariniais įrenginiais, pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata buvo neigiamai paveikta. Pareiškėjas į pataisos įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų su skundais ar prašymais nesikreipė (b. l. 34). Iš bylos duomenų ir aplinkybių negalima spręsti, kad pareiškėjo patirti nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog dėl jų turėtų būtų priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu šiuo atveju yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 6.250 str.).

36. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius