2013-07-26 Nr. ATPB-104-4-45-3-00570-2013-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. N575-79/2013

Teisminio proceso Nr. 4-45-3-00570-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 3.5.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui G. K.,

pareiškėjo atstovei advokatei Laurai Gumuliauskienei,

vertėjui Topuria Mikheil,

vertėjai Dinai Leonovai,

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovei Natalijai Ivanovskai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 27 d. sprendimo G. K. administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 2013 m. birželio 19 d. Švenčionių rajono apylinkės teisme buvo gautas pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio G. K. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) prašymas pakartotinai svarstyti sprendimą dėl jo sulaikymo (b. l. 1-2). Pareiškėjas prašė panaikinti 2013 m. gegužės 15 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą, kuriuo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu, jis buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (toliau – Užsieniečių registracijos centras) iki jis bus Įstatymo nustatyta tvarka išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, bet ne ilgiau kaip iki 2013 m. rugpjūčio 14 d.

Prašyme užsienietis nurodė, kad Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2013 m. birželio 7 d. sprendimu dėl laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo pareiškėjui ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) atsisakė suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje, tačiau šis sprendimas yra neįsigaliojęs, nes pareiškėjas jį apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Pažymėjo, kad pagal Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punktą, apskundus Migracijos departamento sprendimą teismui, jo vykdymas yra sustabdomas, todėl nei Migracijos departamentas, nei Užsieniečių registracijos centras visą bylos nagrinėjimo administraciniame teisme laikotarpį, galintį trukti iki kelių mėnesių, neatliks jokių veiksmų. Darė išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime nurodytas užsieniečio sulaikymo pagrindas (Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktas) yra išnykęs, todėl tolimesnis pareiškėjo judėjimo laisvės ribojimas yra negalimas.

Atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies išaiškinimą ir pažymėjo, kad Įstatymo 113 straipsnio nuostatos negali būti aiškinamos ir taikomos plečiamai. Pažymėjo, kad pareiškėjas yra prieglobsčio prašytojas Lietuvos Respublikoje, todėl jam netaikytinas Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas užsieniečio sulaikymo pagrindas. Teigė, jog vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio 20 dalies ir 2003 m. vasario 18 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 343/2003 2 straipsnio d punkto nuostatomis, užsienietis prieglobsčio prašytojo teisinį statusą įgyja nuo prašymo pateikimo momento ir netenka, kai yra priimamas galutinis sprendimas dėl prašymo suteikti prieglobstį.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. IV-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo 79 punkto nuostata, kad skundo dėl Migracijos departamento sprendimo nesuteikti prieglobsčio nagrinėjimo teisme metu, prieglobsčio prašytojas naudojasi laikinu teritoriniu prieglobsčiu Lietuvos Respublikoje ir teigė, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje yra įteisintas. Nurodė, kad pareiškėjo atveju nėra nei vienos iš Įstatymo 112 straipsnyje nurodytų aplinkybių, reikalingų užsieniečio sulaikymui.

Pareiškėjo teigimu, kiekvienas užsieniečio prašymas pakartotinai svarstyti dėl jo sulaikymo, turi būti nagrinėjamas individualiai, nesiremiant vien tik bendra informacija. Atkreipė dėmesį, jog pateikdamas prieglobsčio prašymą, pareiškėjas nurodė, kad jo išvykimą iš kilmės šalies lėmė ten vykdomas jo persekiojimas bei atitinkamų pareigūnų mėginimas neteisingai apkaltinti pareiškėją mitingo bei susirėmimo su policija organizavimu, iš kilmės šalies jis išvyko ne dėl ekonominių priežasčių, Lietuvos Respublika yra pirmoji valstybė, kurioje pareiškėjas pateikė prieglobsčio prašymą.

Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nesant Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto užsieniečio sulaikymo pagrindo, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas.

Švenčionių rajono apylinkės teismas 2013 m. birželio 27 d. sprendimu (b. l. 18-19), vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 2 dalimi, pareiškėjo prašymo netenkino ir paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą dėl pareiškėjo sulaikymo. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjas buvo sulaikytas Užsieniečių registracijos centre kaip neteisėtai esantis Lietuvos Respublikoje, nes negalėjo įrodyti savo teisėto buvimo šalyje. Pažymėjo, kad nors pareiškėjo atstovas teigė, kad Migracijos departamento 2013 m. birželio 7 d. sprendimas, kuriuo atsisakyta suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir nuspręsta jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį, yra apskųstas, tokių duomenų byloje nėra. Atkreipė dėmesį, jog Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas, apklaustas užsienietis nurodė, kad vyko į Lietuvos Respubliką ar kitą Europos valstybę su tikslu susirasti darbą, jo tikslas yra ne prieglobsčio gavimas Lietuvos Respublikoje, todėl akivaizdu, kad pareiškėjas piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra. Nurodė, kad esant tokioms aplinkybėms manytina, jog yra didelė tikimybė, kad nebūdamas sulaikytas Užsieniečių registracijos centre užsienietis bandytų išvykti iš Lietuvos Respublikos, tokiu būdu užkirsdamas kelią galutinio sprendimo dėl jo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje bei sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo arba neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos priėmimui bei pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek kitų valstybių migracijos įstatymus ir atsižvelgiant į tai, užsieniečio sulaikymą Užsieniečių registracijos centre vertino kaip pagrįstą.

Apeliaciniu skundu (b. l. 24-30) pareiškėjas prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti 2013 m. gegužės 15 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą. Be argumentų, nurodytų prašyme pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas papildomai pažymi, jog 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB „Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse“ (toliau – Direktyva 2008/115/EB) preambulės 9 punkte numatyta, jog pagal 2005 m. gruodžio 1 d.

Tarybos direktyvą 2005/85/EB, nustatančią būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (toliau – Direktyva 2005/85/EB), trečiosios šalies pilietis, paprašęs prieglobsčio valstybėje narėje, neturėtų būti laikomas neteisėtai tos valstybės narės teritorijoje esančiu piliečiu, kol neįsigaliojo sprendimas nepatenkinti jo prašymo arba sprendimas, kuriuo jis netenka teisės likti šalyje kaip prieglobsčio siekiantis asmuo. Nurodo, kad užsienietis prieglobsčio prašytojo teisinį statusą įgyja nuo prašymo pateikimo momento, nuo to momento yra laikoma, kad jis valstybėje narėje yra teisėtai ir šio statuso jis netenka tik tuomet, kai priimamas galutinis sprendimas dėl prašymo suteikti prieglobstį.

Pažymi, kad 2013 m. birželio 7 d. Migracijos departamento sprendimas yra apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, taigi galutinis sprendimas dar nėra priimtas, todėl pareiškėjas turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą ir šiuo metu Lietuvos Respublikoje yra teisėtai. Paaiškina, kad informacija, patvirtinanti Migracijos departamento sprendimo apskundimą, pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikta, nes teismo posėdžio metu pareiškėją atstovavo kita advokatų kontora nei rengiant prašymą bei pažymi, kad kilus abejonių pareiškėjo nurodyta informacija, pirmosios instancijos teismas galėjo ją patikrinti Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO.

Teigia, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas nepagrįstai atsisakė panaikinti 2013 m. gegužės 15 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą, nors sulaikymo pagrindas jau buvo išnykęs bei atkreipia dėmesį į tai, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje teismas nepagrįstai rėmėsi Migracijos departamento išvadomis, padarytomis nagrinėjant pareiškėjo prieglobsčio prašymą, nes šios išvados nebuvo šio teismo nagrinėtos bylos, kurioje spręstas užsieniečio sulaikymo pagrįstumo klausimas, dalykas.

Pažymi, kad pareiškėjo atveju negali būti taikomas ir Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytas užsieniečio sulaikymo pagrindas, pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių argumentų, kodėl šis pagrindas buvo pritaikytas. Švenčionių rajono apylinkės teismas, taikydamas Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies nuostatą, privalėjo, be kita ko, remtis ir teleologiniu teisės aiškinimo metodu, t. y. atsižvelgti į tai, jog Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies nuostata buvo priimta įgyvendinant Direktyvos 2008/115/EB nuostatas, todėl, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, ji turi būti aiškinama taip, kad atitiktų Europos Sąjungos teisę, būtent – tą Europos Sąjungos teisės aktą, kurį konkreti nacionalinės teisės nuostata įgyvendina.

Atsižvelgiant į tai, teigia, kad prieglobsčio prašytojų sulaikymas nėra ir negali būti Direktyvos 2008/115/EB tikslu, nes jos paskirtis ir taikymo sritis Europos Sąjungos teisės sistemoje yra kitokia, būtent – užtikrinti valstybių narių teritorijoje neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimą. Nurodo, kad remiantis Direktyvos 2008/115/EB 2 straipsnio 1 dalimi bei preambulės 9 punktu, ši direktyva netaikoma prieglobsčio prašymą pateikusiems asmenims, iki tol, kol neįsigaliojo sprendimas nepatenkinti prašymo arba sprendimas, kuriuo jis netenka teisės likti šalyje kaip prieglobsčio siekiantis asmuo t. y. tol, kol prieglobsčio prašytojas naudojasi teise pasilikti valstybėje, jis nepatenka į Direktyvos 2008/115/EB taikymo sritį ratione personae.

Remiasi Įstatymo 76 straipsnio 1 dalimi bei 139 straipsniu, įgyvendinančiais Direktyvos 2005/85/EB 7 straipsnį bei 39 straipsnio 3 dalį, ir nurodo, kad prieglobsčio prašytojo skundas dėl prieglobsčio nesuteikimo turi suspensyvinį poveikį, sąlygojantį teisę prieglobsčio prašytojui likti šalyje, kaip prieglobsčio siekiančiam asmeniui tol, kol nėra priimtas galutinis sprendimas. Pabrėžia, kad asmuo, kuris yra pateikęs prieglobsčio prašymą ir dėl kurio nėra priimtas galutinis sprendimas, nėra laikytinas neteisėtai valstybės narės teritorijoje esančiu asmeniu, todėl jam negali būti taikomos Direktyvos 2008/115/EB nuostatos bei perkeliant jas priimtos nacionalinės teisės nuostatos.

Remdamasis tuo teigia, jog Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis negali būti taikoma asmenims, pateikusiems prieglobsčio prašymą bei dėl kurių nėra priimtas galutinis sprendimas. Šią išvadą, anot pareiškėjo, patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimas byloje Nr. C-357/09 PPU Said Shamilovich Kadzoev (Huchbarov), kuriame teismas nurodė, jog sulaikymui išsiuntimo tikslu ir prieglobsčio prašytojo sulaikymui pagal 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/9/EB, nustatančios minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo (toliau – Direktyva 2003/9/EB) ir Direktyvos 2005/85/EB teisės nuostatas taikomas skirtingas teisinis režimas, todėl mano, kad prieglobsčio prašytojų sulaikymas turėtų būti vykdomas pagal Direktyvos 2003/9/EB ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatas ir priešingai, tokių asmenų sulaikymas neturėtų būti vykdomas pagal Direktyvos 2008/115/EB nuostatas (išsiuntimo tikslu).

Pažymi, jog pareiškėjo poziciją patvirtina ir naujausia ESTT praktika: 2013 m. gegužės 30 d. sprendime byloje Nr. C-534/11 Mahmet Arslan prieš Policie ČR ESTT nurodė, kad Direktyvos 2008/115/EB 2 straipsnio 1 dalį kartu su jos 9 konstatuojamąja dalimi reikia aiškinti taip, kad ši direktyva netaikoma trečiosios šalies piliečiui, padavusiam tarptautinės apsaugos prašymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/85/EB, laikotarpiu nuo minėto prašymo pateikimo iki tol, kol dėl šio prašymo priimamas sprendimas pirmąja instancija arba kol išnagrinėjamas dėl minėto sprendimo pareikštas skundas.

Nurodo, kad Direktyvos 2003/9/EB ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatos dėl asmens sulaikymo pagal savo pobūdį yra neprivalomos, o Lietuvos valstybė pasirinko direktyvose numatytų sulaikymo pagrindų prieglobsčio prašytojams neperkelti į nacionalinę teisę, todėl prieglobsčio prašytojai negali būti sulaikomi. Nurodo, kad Direktyvos 2008/115/EB netaikymą prieglobsčio prašytojams patvirtina ir tai, kad Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatos dėl neteisėtos imigracijos ir gyvenimo be leidimo bei nuostatos dėl bendros Europos prieglobsčio sistemos yra įtvirtintos skirtinguose straipsniuose, todėl asmenims, kurie šalyje yra neteisėtai, ir asmenims, kurie siekia tarptautinės apsaugos, neturėtų būti taikomas tas pats teisinis rėžimas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teigia, kad asmens pateikusio prieglobsčio prašymą sulaikymas pagal Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies ratione personae yra nesuderinamas su Lietuvos įsipareigojimais pagal Europos Sąjungos teisę, todėl Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytas sulaikymo pagrindas negali būti taikomas asmenims, pateikusiems prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje. Teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota administracinėje byloje Nr. N575-1297 ir susijusiose bylose, nebeatitinka naujausios, 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu suformuotos, ESTT praktikos.

Pažymi, kad Migracijos departamento sprendimas, dėl prieglobsčio nesuteikimo pareiškėjui, nei pareiškėjo sulaikymo metu, nei dabar nebuvo ir nėra įsiteisėjęs, todėl nei Migracijos departamentas, nei Užsieniečių registracijos centras , šiuo metu negali atlikti jokių veiksmų, susijusių su pareiškėjo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą, Užsieniečių registracijos centras prašo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti 2013 m. birželio 27 d. Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimą. Nurodo, kad remiantis pareiškėjo pateikta informacija, iš kilmės šalies jis išvyko į Rusiją, kurioje dirbo 4 mėnesius, tik po to nusprendė važiuoti į kurią kitą šalį, ieškoti gerai apmokamo darbo, apie Lietuvą jis nieko nežinojo iki kol nebuvo joje sulaikytas. Pažymi, kad Migracijos departamentas, atsižvelgęs į tai, kad užsieniečio prieglobsčio prašyme akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo, šį prašymą pripažino akivaizdžiai nepagrįstu; dėl prieglobsčio pareiškėjas kreipėsi tik po to, kai patalpintas į Užsieniečių registracijos centrą buvo informuotas, kad bus išsiųstas į kilmės šalį.

Teigia, kad visa tai rodo, jog pareiškėjas, siekdamas įteisinti savo buvimą Europos Sąjungos teritorijoje ir pasinaudoti prieglobsčio prašytojams suteikiamomis garantijomis, piktnaudžiauja prieglobsčio suteikimo procedūra, tad tikėtina, kad jo prašymo pateikimo motyvas yra režimo pakeitimas į apgyvendinimą netaikant judėjimo laisvės apribojimų. Nurodo, kad vien formalus prašymo pateikimas, neturint realių teisių tai daryti, yra akivaizdus piktnaudžiavimas įstatymų suteikiamomis galimybėmis, o asmuo, nepatenkantis į įstatymo apibrėžtą tam tikrą juo reguliuojamų santykių subjektų ratą, negali būti laikomas tų santykių subjektu ir vien apskundus individualaus taikymo teisės aktą, kuriuo atsisakoma jį pripažinti tokiu subjektu, asmuo negali įgyti subjekto teisių.

Įstatyme akivaizdžiai nepagrįsto prašymo suteikti prieglobstį institutas yra numatytas būtent siekiant išvengti tokio pobūdžio piktnaudžiavimo. Pažymi, kad pareiškėjui niekada nebuvo suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis Lietuvos Respublikoje, o vadovaujantis Įstatymo 76 straipsnio ir 77 straipsnio nuostatomis, laikinas teritorinis prieglobstis jam negali būti suteiktas tol, kol nebus panaikintas 2013 m. birželio 7 d. Migracijos departamento sprendimas; šiuo metu užsienietis Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, tik jo išsiuntimo vykdymas yra sustabdytas sprendime nurodytam jo apskundimo laikotarpiui.

Pabrėžia, kad užsienietis nesiekia gauti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, o nelegaliais būdais bando įteisinti savo buvimą Europos Sąjungos teritorijoje, piktybiškai naudojasi įstatymų jam suteikiamomis teisėmis, jo pateiktas prieglobsčio prašymas bei Migracijos departamento sprendimo apskundimas – tik priemonė vilkinti sprendimo įvykdymą bei gauti laisvo judėjimo laisvę. Pažymi, jog toks aplinkybių vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Pažymi, kad įstatymo aiškinamasis raštas negali apibrėžti įstatymo taikymo ribų, nes jos yra nustatomos pačiu įstatymu arba aukštesnės galios teisės aktu. Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, jog pareiškėjui negali būti taikomos Direktyvos 2008/115/EB nuostatos, nes remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, klausimas dėl prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo užsieniečiui ir jo išsiuntimo ar neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos yra sprendžiamas vienos administracinės procedūros metu ir tai atitinka Direktyvos 2008/115/EB 6 straipsnio 6 dalį; Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies nuostatos neprieštarauja Direktyvos 2005/85/EB ir Direktyvos 2003/9/EB nuostatoms. Teigia, kad Įstatymo 113 straipsnis numato galimybę, esant jame nurodytiems sulaikymo pagrindams, sulaikyti užsienietį nepaisant to, ar jis yra pateikęs prieglobsčio prašymą bei remiasi Direktyvos 2005/85/EB 8 straipsnio 1 punktu, draudžiančiu sulaikyti asmenį vien dėl to, kad jis yra prieglobsčio prašytojas. Pažymi, kad Įstatymo 113 straipsnis neišskiria sulaikymo pagrindų atskirai pagal Direktyvos 2008/115/EB nuostatas arba pagal Direktyvos 2003/9/EB nuostatas, o tiek priimant patį Įstatymą, tiek vėlesnius jo 113 straipsnio pakeitimus, nurodoma, kad įgyvendinama Direktyva 2003/9/EB. Todėl teigia, kad buvimas prieglobsčio prašytoju yra numatytas kaip Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo išlyga, kas suponuoja, jog kiti sulaikymo pagrindai taikytini visiems užsieniečiams.

Mano, kad apeliaciniame skunde klaidingai vadovaujamasi ESTT 2009 m. lapkričio 9 d. sprendimo byloje C-357/09 PPU Said Shamilovich Kadzoev (Huchbarov) 45 punktu, nes minėtame sprendime taip pat nurodoma, kad „<...> pats nacionalinis teismas turi nustatyti, ar priverstinis apgyvendinimas laikotarpiu, kuriuo neteisėtai esantis trečiosios šalies pilietis buvo prieglobsčio prašytojas, buvo paremtas taikytinomis prieglobsčio suteikimo procedūros taisyklėmis, ar šio apgyvendinimo pagrindas buvo sulaikymas, siekiant užtikrinti šio piliečio išsiuntimą“; 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu byloje C-534/11 Mahmet Arslan prieš Policie ČR, nes jame yra numatyta, kad Direktyva 2003/9/EB ir Direktyva 2005/85/EB nedraudžiama, kad trečiosios šalies pilietis, padavęs tarptautinės apsaugos prašymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/85/EB, po to kai buvo sulaikytas remiantis 2008/115/EB 15 straipsniu, būtų toliau sulaikytas pagal nacionalinės teisės nuostatą, kai kiekvienu atveju įvertinus visas reikšmingas aplinkybes paaiškėja, kad šis prašymas pateiktas vien siekiant pavėlinti ar sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti ir kad objektyviai būtina sulaikymo priemonę palikti galioti, siekiant neleisti, kad atitinkamas asmuo visiškai išvengtų grąžinimo priemonės taikymo. Akcentuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimu užsienietis buvo sulaikytas iki jis bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, Migracijos departamentas priėmė sprendimą, kuriuo atsisakyta tenkinti jo akivaizdžiai nepagrįstu pripažintą prieglobsčio prašymą bei nuspręsta išsiųsti jį į kilmės šalį ir nors šio sprendimo įsigaliojimas yra sustabdytas, tai nereiškia, kad išsiuntimo procedūra galutinai nutraukiama, nes ji gali būti tęsiama tuo atveju, jei teisminio proceso metu bus paliktas galioti apskųstasis Migracijos departamento sprendimas. Pabrėžia, kad užsieniečio sulaikymas atitinka 2013 m. birželio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo 8 straipsnio d punkto nuostatas. Pareiškėjas sulaikytas iki bus išsiųstas į kilmės šalį, prieglobsčio prašymą jis pateikė jau pradėjus išsiuntimo procedūrą (ne tik atvykęs), prašymo motyvai pripažinti nepagrįstai. Visa tai leidžia teigti, kad užsienietis siekia sutrukdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

II. Pagrindinis įstatymas, reglamentuojantis užsieniečių teisinės padėties bei prieglobsčio suteikimo jiems klausimus yra Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.

Šioje byloje svarbu nustatyti, ar pareiškėjo sulaikymas Užsieniečių registracijos centre, remiantis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 2 dalyje numatytais užsieniečio sulaikymo pagrindais, buvo pagrįstas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga ir aplinkybėmis, nustatė, kad šiuo metu nėra priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo, taigi jis turi prieglobsčio prašytojo Lietuvos Respublikoje teisinį statusą, todėl Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas užsieniečio sulaikymo pagrindas jam negali būti taikomas. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismui priimant sprendimą, kuriuo pareiškėjas buvo sulaikytas, prieglobsčio prašymas nebuvo pateiktas, todėl konstatuotina, kad būtent Švenčionių rajono apylinkės teismas, vertindamas pareiškėjo sulaikymo pagrįstumą, turėjo atsižvelgti į pasikeitusią užsieniečio teisinę padėtį.

Susipažinus su bylos medžiaga, nustatyta, kad 2013 m. gegužės 14 d. buvo kreiptasi dėl pareiškėjo išsiuntimo iš šalies organizavimo (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 7), 2013 m. gegužės 15 d. vykusios užsieniečio apklausos metu jis nurodė, jog vyko į Lietuvos Respubliką arba į kitą Europos valstybę, ieškodamas darbo (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 8-9), tą pačią dieną duoto paaiškinimo metu užsienietis nurodė, kad (duomenys neskelbtini) gyventi negali dėl politinių įsitikinimų (yra dalyvavęs mitinguose prieš valstybės santvarką, dėl šios priežasties buvo suimti pareiškėjo artimieji), todėl kelis kartus vyko į Lenkijos Respubliką, kur tikėjosi gauti prieglobstį, galiausiai, nepažįstamas asmuo pasiūlė už atlygį nelegaliai pervesti pareiškėją į Lietuvos Respubliką, kurioje jis buvo sulaikytas (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 10-11), pažymėjo, kad į kilmės šalį grįžti nenori.

Užsieniečio elgesys, kai prieglobsčio prašymas pateikiamas siekiant atidėti užsieniečio išsiuntimą iš šalies arba padaryti jį neįmanomu, yra laikytinas piktnaudžiavimu prieglobsčio procedūra. Piktnaudžiavimas prieglobsčio procedūra suteikia pagrindo manyti, kad nebūdamas sulaikytas, užsienietis galėtų bandyti išvykti iš Lietuvos Respublikos, tokiu būdu užkirsdamas kelią galutinio sprendimo dėl jo prieglobsčio prašymo bei sprendimo dėl jo išsiuntimo (neišsiuntimo) iš Lietuvos Respublikos priėmimui, taip pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir kitų valstybių migracijos įstatymus, taigi užsieniečiui galėtų būti taikomas Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytas užsieniečio sulaikymo pagrindas. Nepaisant to, atsižvelgusi į faktines bylos aplinkybes, būtent – į tai, kad pareiškėjas pagrindine išvykimo iš kilmės šalies priežastimi nurodė savo politinius įsitikinimus, o ne ekonomines priežastis, taip pat į tai, kad pareiškėjas nesudarė kliūčių kompetentingoms institucijoms sprendžiant dėl jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje bei į tai, jog užsienietis turi jo asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors nagrinėjamu atveju egzistuoja Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytas užsieniečio sulaikymo pagrindas, tačiau sulaikymas nėra būtinas siekiant priimti galutinį sprendimą dėl pareiškėjo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje prašymo, todėl jam taikytina Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir faktines jos aplinkybes, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą 2013 m. birželio 27 d. sprendimą, iš dalies netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir neteisingai aiškino bei taikė Įstatymo nuostatas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 27 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „G. K. prašymą tenkinti iš dalies. Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą dėl G. K. sulaikymo, pritaikant jam sulaikymui alternatyvią priemonę – apgyvendinimą Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas