2019-01-03 Nr. AB-350-3-65-3-00166-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2848-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00166-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 22.4.1; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. G. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja A. G. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (toliau – ir Generalinis prokuroras) 2017 m. gegužės 4 d. įsakymo Nr. A-1070 „Dėl kasmetinių ir papildomų atostogų suteikimo A. G.“ (toliau – ir ginčijamas įsakymas, Įsakymas) dalį, kuria nustatyta, jog išleidžiant pareiškėją 59 kalendorinių dienų kasmetinių atostogų už darbo laikotarpį nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. jai suteikiamos 28 kalendorinės dienos ir už darbo laikotarpį nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. skaičiuojamos 22 kalendorinės dienos; 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą (toliau – ir Generalinė prokuratūra) pareiškėjai 35 kalendorinių dienų minimalias kasmetines atostogas nuo 2017 m. birželio 5 d. iki 2017 m. rugpjūčio 4 d. skaičiuoti kaip suteiktas: 2 kalendorines dienas už turimą tarnybos prokuroru (daugiau nei dešimt metų) stažą už 2014 m.; 1 kalendorinę dieną už neatidėliotinų veiksmų atlikimą 2014 m.; 6 kalendorines dienas už turimą tarnybos prokuroru (daugiau negu 11 m.) stažą už 2015 m.; 31 kalendorinę dieną už darbo laikotarpį nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d.; 19 kalendorines dienas už darbo laikotarpį nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d.

2. Pareiškėja nurodė, kad nuo 2015 m. gruodžio 1 d. viena pradėjo auginti dukrą iki 14 metų. Pažymėjo, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijai 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. (2016-11-SPR)-230 panaikinus dukros tėvo, negyvenančio kartu su pareiškėja ir jos dukra, gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis, pareiškėja 2016 m. spalio 17 d. informavo Generalinę prokuratūrą apie jos, kaip vieno iš tėvų, auginančio mažametį vaiką nuo 2015 m. gruodžio 1 d. įgytą statusą, prašydama minimalią 35 kalendorinių dienų atostogų trukmę jai skaičiuoti nuo 2015 m. gruodžio 1 d., bei pateikė šią teisę patvirtinančius dokumentus. Teigė, kad Generalinis prokuroras 2016 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 17.2-13340 ją informavo apie sprendimą 35 kalendorinių dienų kasmetines atostogas skaičiuoti nuo pareiškėjos prašymo Generalinei prokuratūrai pateikimo dienos, t. y. 2016 m. spalio 17 d.

3. Pareiškėja paaiškino, kad 2017 m. balandžio 19 d. prašymu kreipėsi į Generalinį prokurorą, prašydama nuo 2015 m. gruodžio 1 d. minimalią atostogų trukmę skaičiuoti 35 kalendorines dienas ir 59 kalendorines dienas suteikti: už turimą tarnybos prokuroru (daugiau negu 10 m.) stažą už 2014 m. (2 kalendorinės dienos); už neatidėliotinų veiksmų atlikimą 2014 m. (1 kalendorinė diena), už turimą tarnybos prokuroru (daugiau nei 11 m.) stažą už 2015 m. (6 kalendorinės dienos), už darbo laikotarpį nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. (31 kalendorinė diena); už darbo laikotarpį nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. (19 kalendorinių dienų iš priklausančių 35 kalendorinių dienų). Nurodė, kad ginčijamu įsakymu atsakovas suteikė jai 59 kalendorines dienas kasmetinių atostogų nuo 2017 m. birželio 5 d. iki 2017 m. rugpjūčio 4 d., tačiau vietoj pareiškėjos prašomos 31 kalendorinės dienos už darbo laikotarpį nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d., pareiškėjai buvo suteiktos tik 28 kalendorines dienos, o vietoj 19 kalendorinių dienų iš priklausančių 35 kalendorinių dienų už darbo laikotarpį nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d., jai buvo suteiktos 22 kalendorinės dienos. Pažymėjo, kad 2017 m. gegužės 5 d. raštu Nr. 17.2-3885 (toliau – ir Raštas) Generalinis prokuroras pateikė jai išaiškinimą dėl Įsakyme apskaičiuotų atostogų trukmės ir nurodė, jog minimali 35 kalendorinių dienų atostogų trukmė pareiškėjai apskaičiuota nuo dokumentų, patvirtinančių minėtąją teisę, pateikimo Generalinei prokuratūrai dienos.

4. Pareiškėjos nuomone, teisė į 35 kalendorinių dienų atostogas įgyjama nuo momento, kuomet darbuotojas pradeda faktiškai auginti vaiką vienas, o ne pranešimo darbdaviui įteikimo dienos. Pareiškėjos tvirtinimu, nei Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas), nei Atostogų suteikimo, apmokėjimo ir įforminimo tvarkos aprašo, patvirtinto Generalinio prokuroro 2014 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. I-283, (toliau – ir Aprašas) nuostatos nenustato įpareigojimo darbuotojui nedelsiant informuoti darbdavį apie tai, kad darbuotojas pradėjo vienas auginti vaiką. Pažymėjo, kad apie tai, jog viena nuo 2015 m. gruodžio 1 d. augina vaiką iki 14 metų, ji informavo darbdavį tik tuomet, kai galėjo pateikti visus tai patvirtinančius dokumentus, kurių gavimas užtruko dėl pareiškėjos vaiko tėvo geranoriško atsisakymo išsiregistruoti iš buto.

5. Pareiškėja reikalavimą skaičiuoti 35 kalendorinių dienų kasmetines atostogas nuo 2015 m. gruodžio 1 d. taip pat grindė Aprašo nuostatomis, kurios nustato pareigą prokurorams prašymus dėl kasmetinių atostogų suteikimo suderinti likus ne mažiau kaip 10 darbo dienų iki kasmetinių atostogų pradžios, o prokurorus, įgijusius teisę į 35 kalendorinių dienų kasmetines atostogas, kartu su prašymu įpareigoja pateikti šią teisę patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjos teigimu, informuoti darbdavį apie teisę į 35 kalendorinių dienų atostogas už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 1 d., ji turi tik pateikdama prašymą suteikti atostogas už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 1 d. Tokį prašymą darbdaviui ji pateikė 2017 m. balandžio 19 d., t. y. anksčiau nei tai padaryti įpareigoja Aprašo 34 punktas. Mano, kad nepraleido Apraše nustatyto termino prašymui ir teisę į 35 kalendorinių dienų kasmetines minimaliąsias atostogas patvirtinantiems dokumentams pateikti.

6. Pareiškėjos nuomone, ginčijamas įsakymas, kuriuo pareiškėją išleidžiant 59 kalendorinių dienų kasmetinių atostogų už darbo laikotarpį nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. suteikiamos 28 kalendorinės dienos ir atitinkamai už darbo laikotarpį nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. skaičiuojamos tik 22 kalendorinės dienos, yra nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas.

7. Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad apie pareiškėjos teisę į 35 kalendorinių dienų kasmetines minimalias atostogas sužinojo 2016 m. spalio 17 d., pareiškėjai pateikus prašymą dėl kasmetinių atostogų suteikimo, todėl mano, jog nuo šios dienos jai turi būti pradėtos skaičiuoti 35 kalendorinių dienų kasmetinės atostogos.

9. Atsakovo nuomone, pareiškėja klaidingai aiškina Aprašo 29 ir 34 punkto nuostatas. Atsakovas teigė, kad asmuo nėra saistomas jokių terminų, kadangi prašymas dėl tokių atostogų suteikimo gali būti pateikiamas bet kuriuo metu, kai asmuo įgyja teisę į 35 kalendorinių dienų kasmetines atostogas, todėl tik gavusi prašymą Generalinė prokuratūra sužino apie asmens teisinę padėtį ir jai atsiranda pareiga suteikti darbuotojui kasmetines minimalias 35 kalendorinių dienų atostogas.

10. Atsakovo vertinimu, pareiškėjos prašymas dėl kasmetinių atostogų suteikimo išnagrinėtas tinkamai, kadangi pareiškėjai suteiktos atostogos prašomu laikotarpiu, atsižvelgiant į jos teisę į 35 kalendorinių dienų kasmetines minimalias atostogas kaip darbuotojai, vienai auginančiai vaiką iki 14 metų.

II. 11. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atostogų suteikimo tvarką prokurorams nustato Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas), Darbo kodekso ir Aprašo nuostatos. Vadovaudamasis Prokuratūros įstatymo 50 straipsnio 1 dalimi, Darbo kodekso 166 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir Aprašo 7, 34 bei 29 punktais, teismas padarė išvadą, kad nurodytos teisės aktų nuostatos konkrečiai nenustato, nuo kurio momento turėtų būti skaičiuojamos darbuotojui priklausančios 35 kalendorinių dienų kasmetinės atostogos, t. y., ar nuo aplinkybių, suteikiančių teisę darbuotojui pasinaudoti nurodytos trukmės kasmetinėmis atostogomis, atsiradimo momento, ar nuo darbdavio informavimo apie tokios darbuotojo teisės atsiradimą ir šią teisę patvirtinančių dokumentų pateikimo dienos.

13. Vertindamas Aprašo 29 ir 34 punkto nuostatas, teismas sprendė, jog jose reglamentuojami skirtingi dalykai, t. y. Aprašo 29 punkte nustatyti terminas ir tvarka, taikomi prašymui dėl kasmetinių atostogų suteikimo pateikti, ir tokia tvarka nėra išimtinai taikytina tik prokuratūros darbuotojams, siekiantiems pasinaudoti teise į minimalias 35 kalendorinių dienų kasmetines atostogas. Teismas vertino, kad Aprašo 34 punktas, visų pirma, nustato pareigą asmeniui, pretenduojančiam į Darbo kodekso 166 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą minimalių kasmetinių atostogų trukmę, tokią savo įgytą teisę pagrįsti įrodymais, tačiau tai nereiškia, jog tokius įrodymus bei pranešimą apie savo statuso pasikeitimą prokuratūros darbuotojas turi pateikti tik teikdamas prašymą dėl kasmetinių atostogų suteikimo pagal Aprašo 29 punkto nuostatą. Atsižvelgdamas į tai teismas neturėjo pagrindo nesutikti su atsakovo išdėstyta pozicija, jog Aprašo 34 punkte įtvirtintų prašymų dėl 35 kalendorinių dienų kasmetinių atostogų suteikimo pateikimui nėra nustatyti konkretūs terminai.

14. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pasinaudoti Darbo kodekso 166 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta papildoma garantija yra darbuotojo teisė, o ne pareiga, ir pats darbuotojas sprendžia, naudotis šia teise ar ne. Siekdamas tinkamai įgyvendinti įstatymų reikalavimus darbuotojas taip pat turi rūpintis jam įstatyme suteiktų teisių, garantijų bei lengvatų tinkamu įgyvendinimu, t. y. vadovaudamasis ekonomiškumo bei operatyvumo principais, siekdamas išvengti nepagrįsto delsimo, imtis priemonių ir veiksmų, kad darbdavys būtų tinkamai informuotas apie aplinkybių, turinčių įtakos darbuotojo teisiniam statusui, atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą.

15. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja, teigdama, jog Darbo kodekso 166 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta papildoma garantija atsirado nuo 2015 m. gruodžio 1 d., savo pasirinkimu nepagrįstai delsė minėtas aplinkybes patvirtinti įrodymais, t. y. tik 2016 m. rugpjūčio mėnesį pareiškėjos prašymu (duomenys neskelbtini) namų savininkų bendrijos pirmininkas išdavė pažymą, kad pareiškėjos vaiko tėvas kartu su jais negyvena, o 2016 m. rugpjūčio 19 d. šią pažymą, kaip vieną iš įrodymų, pateikė su prašymu Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, prašydama panaikinti vaiko tėvo gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis. Panevėžio miesto savivaldybės administracijai priėmus 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. (2016-11-SPR)-230, pareiškėja šį sprendimą, kaip aplinkybes, suteikiančias jai teisę į 35 kalendorinių dienų kasmetines minimalias atostogas, numatytas Darbo kodekso 166 straipsnio 2 dalyje, pagrindžiantį įrodymą kartu su prašymu jai skaičiuoti kasmetines minimalias 35 dienų trukmės atostogas, 2016 m. spalio 17 d. pateikė Generalinei prokuratūrai.

16. Teismas nurodytus pareiškėjos veiksmus vertino kaip jos apsisprendimą būtent nuo 2016 m. spalio 17 d. naudotis jai įstatymo suteikta teise. Pirmosios instancijos teismo nuomone, tik nuo pareiškėjos pateiktos informacijos apie statuso pasikeitimą ir tai patvirtinančių dokumentų gavimo dienos, darbdaviui atsirado pareiga darbuotojui skaičiuoti ilgesnės trukmės minimalias kasmetines atostogas.

17. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Darbo kodekse ir kituose teisės aktuose darbdaviui, šiuo atveju, Generalinei prokuratūrai, nustatytų pareigų, susijusių su darbuotojo teisių įgyvendinimu, tinkamas vykdymas galimas tik nuo faktinių aplinkybių, turinčių įtakos darbuotojo teisinio statuso pasikeitimui (nagrinėjamu atveju, pareiškėjos kaip vieno iš tėvų auginančio vaiką iki 14 metų teisinio statuto įgijimas), sužinojimo ir šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų gavimo momento. Atsižvelgdamas į tai teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir panaikinti ginčijamą įsakymo dalį bei įpareigoti atsakovą perskaičiuoti pareiškėjai priklausančias kasmetines minimalias 35 kalendorinių dienų atostogas už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 1 d.

III. 18. Pareiškėja A. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti visiškai.

19. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Darbo kodekso 166 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir Aprašo 29 bei 34 punktų nuostatas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Pažymi, kad teismas neatsižvelgė į pačią atostogų esmę ir Darbo kodekso 166 straipsnio 2 dalies 2 punkto tikslą.

20. Pareiškėja nesutinka su teismo padaryta išvada, jog jos veiksmai nuo 2016 m. rugpjūčio mėnesio, siekiant nepilnamečio vaiko tėvą išregistruoti iš buto, kuriame jis nuo 2015 m. gruodžio 1 d. nebegyveno, vertintini kaip delsimas įrodymais patvirtinti faktą, kad ji viena auginą vaiką iki 14 metų. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog anksčiau patvirtinti šį faktą nebuvo būtinumo, kadangi nei 2015 m. gruodžio mėn., nei 2016 m. pareiškėja neplanavo ir neprašė Generalinės prokuratūros jai suteikti atostogas už laikotarpį, į kurį pateko laikotarpis, kuomet ji pradėjo viena auginti vaiką iki 14 metų. Pareiškėjos nuomone, tik teikiant tokį prašymą pagal Aprašo 34 punkto nuostatas, ji privalėjo pateikti dokumentus, patvirtinančius teisę į 35 kalendorinių dienų atostogas. Pareiškėjos įsitikinimu, tokią prašymo dėl kasmetinių atostogų suteikimo, apmokėjimo ir įforminimo tvarką numato Aprašas, todėl teismas nepagrįstai nurodė, jog Aprašo 34 punktas, visų pirma, nustato pareigą asmeniui, pretenduojančiam į Darbo kodekso 166 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą minimalių kasmetinių atostogų trukmę, tokią savo įgytą teisę pagrįsti įrodymais, tačiau tai nereiškia, jog tokius įrodymus bei pranešimą apie savo statuso pasikeitimą prokuratūros darbuotojas turi pateikti tik teikdamas prašymą dėl kasmetinių atostogų suteikimo pagal Aprašo 29 punkto nuostatą.

21. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog nesutinka su jos pateiktu teisės aktų normų aiškinimu, nepateikė nuorodų į teisės aktus, kurių normos įpareigotų pareiškėją informuoti Generalinę prokuratūrą apie jai priklausančias 35 kalendorinių dienų atostogas anksčiau, nei šį veiksmą nagrinėjamu atveju atliko pareiškėja, ir nenurodė teisės normų, reglamentuojančių, kada tai reikėtų padaryti.

22. Pareiškėjos nuomone, 2016 m. spalio 17 d. Generaliniai prokuratūrai pateikti duomenys apie teisę į 35 kalendorinių dienų atostogas įrodo ne jos apsisprendimą nuo šios dienos taikyti minėtą garantiją, o norą suplanuoti pačiai ir padėti darbdaviui planuoti 2017 m. atostogų grafiką. Pareiškėjos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teisę į 35 kalendorinių dienų atostogas siejo su momentu, kuomet apie tokią galimybę pranešama darbdaviui.

23. Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

24. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Papildomai pažymi, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog Aprašo normos ją įpareigoja pranešti apie teisę gauti kasmetines minimaliąsias 35 kalendorinių dienų atostogas tik teikiant prašymą suteikti atostogas už darbo laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 1 d. Atsakovo įsitikinimu, toks prašymas gali būti teikiamas bet kuriuo metu nuo dienos, kai asmeniui atsiranda teisė į kasmetines minimaliąsias 35 kalendorinių dienų atostogas, o gavusi tokį prašymą Generalinė prokuratūra sužino apie prokuratūros darbuotojo teisinę padėtį ir jai atsiranda pareiga sudaryti asmeniui galimybę pasinaudoti jo teise, t. y. suteikti prokuratūros darbuotojui kasmetines minimaliąsias 35 kalendorinių dienų atostogas.

25. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėja nuo 2016 m. spalio 17 d. išreiškė apsisprendimą naudotis jai įstatymo suteikta teise. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja apeliaciniame skunde pabrėžia, jog jai anksčiau nebuvo jokio būtinumo patvirtinti fakto, kad ji viena augina vaiką iki 14 metų, o tai, atsakovo manymu, patvirtina, jog pareiškėjai valinis momentas pasinaudoti Darbo kodekso 166 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta teise susiformavo ne nuo 2015 m. gruodžio 1 d., o tik 2016 m. spalio 17 d., t. y. prašymo dėl kasmetinių atostogų pateikimo dieną. Akcentuoja, kad būtent šią dieną pareiškėja pasirinko teisinio elgesio modelį ir kreipėsi į Generalinę prokuratūrą su prašymu taikyti jai įstatymo garantuojamą lengvatą, dėl ko atsakovo priimtas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2017 m. gegužės 4 d. įsakymo Nr. A-1070 „Dėl kasmetinių ir papildomų atostogų suteikimo A. G.“ dalies, kuria pareiškėjai priklausančias 35 kalendorinių dienų kasmetines minimaliąsias atostogas nuspręsta skaičiuoti nuo pranešimo apie šią teisę patvirtinančių dokumentų pateikimo atsakovui 2016 m. spalio 17 d. dienos, teisėtumo bei pagrįstumo.

27. Pareiškėja pateiktame prašyme Generaliniam prokurorui prašė skaičiuoti 35 dienų kalendorines atostogas nuo 2015 m. gruodžio 1 d. ( b. l . 15).

28. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pagal Darbo kodeksą darbdaviui kyla pareigos, susijusios su darbuotojų teisių įgyvendinimu, tik nuo faktinių aplinkybių, turinčių įtakos darbuotojo teisinio statuso pasikeitimui, sužinojimo ir šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų gavimo momento. Įvertinęs Aprašo 29, 34 punktų nuostatas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja tik 2016 m. spalio 17 d. pateikė prašymą Generalinei prokuratūrai, t. y. po 2016 m. rugsėjo 13 d. Panevėžio miesto savivaldybės administracijai priimto sprendimo dėl G. K. gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo pareiškėjos gyvenamu adresu, sprendė jog pareiškėja tik nuo šios datos (2016 m. spalio 17 d.) apsisprendė naudotis įstatymo suteikta teise į ilgesnes kasmetines atostogas.

29. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja viena augina vaiką iki 14 metų (b. l. 50). Ginčas šioje byloje kilo dėl to, ar teisė į 35 kalendorinių dienų kasmetines minimaliąsias kasmetines atostogas pagal Darbo kodekso 166 straipsnio 2 dalį įgyjama nuo to momento, kai ji atsiranda, ar nuo to momento, kai asmuo apie tokią teisę praneša darbdaviui.

30. Darbo kodekso 166 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad darbuotojams, vieniems auginantiems vaiką iki keturiolikos metų arba neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų, suteikiamos kasmetinės minimaliosios trisdešimt penkių kalendorinių dienų atostogos. Taigi, papildomos garantijos darbuotojams, vieniems auginantiems vaiką iki keturiolikos metų paskirtis yra siejama su tuo, kad papildomas užimtumas reikalingas dėl vaiko priežiūros, tokia priežiūra reikalinga kasmet ir pailgintos atostogos suteikiamos iki vaikui sukaks 14 metų.

31. Minėta, kad pareiškėja šią teisę patvirtinantį dokumentą (Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. (2016-11-SPR)-230) panaikinti dukros tėvo, negyvenančio kartu su pareiškėja ir jos dukra, gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis, pateikė atsakovui 2016 m. spalio 17 d. Atsižvelgiant į tai, kad nėra duomenų, jog minėtas Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimas buvo apskųstas, jo priėmimo diena laikytina ta diena, kai pareiškėja įgijo teisę į kasmetines minimaliąsias 35 kalendorinių dienų atostogas. Byloje nėra objektyvių duomenų, išskyrus pačios pareiškėjos teiginį, kad ji viena nuo 2015 m. gruodžio 1 d. augina dukrą, gimusią 2006 m. balandžio 21 d. (b. l. 9), todėl nėra pagrindo sieti teisės įgijimą su pareiškėjos nurodyta data (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnis).

32. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą teiginiu, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 9 d. nutartyje administracinė byloje Nr. A756-595/2010 buvo nurodęs, jog visais atvejais, kai sprendžiamas klausimas dėl papildomų socialinių garantijų darbuotojui, šiuo atveju – kasmetinių minimaliųjų 35 kalendorinių dienų suteikimo, turi būti išaiškinama, kada konkrečiai darbdavys buvo informuotas darbuotojo apie įstatyme numatytų sąlygų atitikimą ir kokie duomenys tai patvirtina. Atsakovo nurodytoje byloje buvo nagrinėjamos kitokios faktinės aplinkybės. Minėtoje byloje buvo kilęs ginčas dėl atsakovo delsimo visiškai atsiskaityti su darbuotoju atleidimo iš darbo dieną. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje byloje nurodė, kad nesant atsakovo kaltės dėl delsimo atsiskaityti, priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką bei su kompensacijos už nepanaudotas atostogas dalimi susijusius delspinigius, nėra pagrindo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nurodė, jog „pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kada konkrečiai atsakovas buvo informuotas, kad pareiškėja viena augina dukrą ir kokie duomenys tai patvirtina. Byloje pridėtas pareiškėjos dukros gimimo liudijimas nelaikytinas įrodymu, patvirtinančiu faktą, kad pareiškėja nagrinėjamu laikotarpiu viena augino nepilnametį vaiką ir kad ji buvo apie tai informavusi atsakovą“.

33. Darytina išvada, kad šios nutarties 32 punkte nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje nėra suformuluota taisyklė, jog teisės į kasmetines minimaliąsias 35 kalendorinių dienų atostogas atsiradimo data visais atvejais turi būti siejama su data, kada apie tai informuojamas darbdavys.

34. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo byloje pateiktu Aprašo 29 ir 34 punktų aiškinimu, kad darbuotojas nebūtinai turi pateikti įrodymus apie savo statuso pasikeitimą tik likus 10 darbo dienų iki atostogų pradžios, tačiau kartu pažymi, jog Aprašas nereglamentuoja duomenų apie teisės į 35 kalendorinių dienų kasmetines minimaliąsias atostogas įgijimą pateikimo, nesiejant jo su atostogų įforminimu. Aprašo 34 punkte nurodyta, kad darbuotojas, įgijęs teisę gauti 35 kalendorinių dienų kasmetines minimalias atostogas, kartu su prašymu <...> pateikia ir šią teisę patvirtinančius dokumentus <...>. Aiškinant šį punktą sistemiškai viso Aprašo IV skyriaus ir jo pavadinimo „ATOSTOGŲ ĮFORMINIMAS“ kontekste, taip pat atsižvelgiant į tai, kad visi Aprašo punktai nuo 28 iki 33 reglamentuoja santykius, susijusius su kasmetinių atostogų suteikimu (įforminimu) darbuotojui pateikus prašymą, darytina išvada, jog 34 punkte taip pat kalbama apie prašymą, kuris sietinas su atostogų įforminimu ne vėliau kaip likus 10 darbo dienų iki atostogų pradžios. Todėl konstatuotina, kad pareiškėja pagal Aprašą neturėjo pareigos apie teisės įgijimą į pailgintas 35 dienų atostogas pateikti iš karto, kai ji turėjo apie tai įrodymą, t. y. gavus iš Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą.

35. Atsižvelgiant į Darbo kodekso 166 straipsnio 2 dalies 2 punkto esmę – pailgintų kasmetinių atostogų suteikimą (vietoj 28 dienų – 35 kalendorinių dienų), jo paskirtį (papildomo užimtumo, kuris reikalingas dėl vaiko priežiūros), atostogų suteikimą kiekvienais metais, Apraše nustatytą reguliavimą, taip pat vadovaujantis konstituciniu teisinės valstybės principu, atsakingo valdymo principu (inter alia (liet. be kita ko) planuojant įstaigos biudžetą ir organizuojant jos darbą), teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja teisę į kasmetines minimaliąsias 35 kalendorinių dienų atostogas įgijo už vienerius metus, skaičiuojant juos iki 2016 m. rugsėjo 13 d., ir toliau iki vaikui sukaks 14 metų.

36. Apibendrindama nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ginčijamą Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2017 m. gegužės 4 d. įsakymo Nr. A-1070 dalį teisėta ir pagrįsta, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas taikytinas ginčo santykiams, todėl yra pagrindas pareiškėjos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (ABTĮ 147 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 39 ir 40 straipsniais teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos A. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos A. G. skundą tenkinti iš dalies, panaikinti Lietuvos Generalinio prokuroro 2017 m. gegužės 4 d. įsakymą Nr. A-1070 bei įpareigoti Lietuvos Respublikos Generalinę prokuratūrą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl atostogų suteikimo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė