2020-09-02 Nr. AB-15875-3-61-3-02191-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-832-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02191-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė)

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Š. (Š.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Š. (Š.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas V. Š. (Š.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Marijampolės AVPK), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl to, kad pareiškėjo laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. vasario 8 d. ir 2018 metais įvairiais laikotarpiais buvo suimtas ir laikomas Marijampolės AVPK areštinės (toliau – ir areštinė) patalpose, į kurias etapu atvykdavo iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K). Areštinės kamerose pareiškėjas negalėjo prisijungti televizijos antenos ir žiūrėti televizijos transliacijų. Pareiškėjo netenkino geriamo vandens tiekimo į kamerą įrenginiai, nes reikėjo stipriai ir ilgai paspaudus laikyti atitinkamą mygtuką, kol pradės tekėti geriamasis vanduo. Kameros sanitarinis mazgas buvo atitvertas per žema sienele su durimis, todėl nuolat laikėsi nemalonus kvapas. Kadangi kameroje nebuvo drabužių spintos, tualeto kvapas persismelkė į visus drabužius. Pareiškėjas negalėjo tinkamai išvėdinti patalpos per langą natūraliu būdu, nes taip atšaldavo oras, reikėdavo žieminių drabužių. Marijampolės AVPK areštinėje nebuvo suteiktos sanitarinės priemonės, kad pareiškėjas galėtų dezinfekuoti tualetą ir taip panaikinti nuo jo sklindantį nemalonų kvapą. Paprašius areštinės pareigūnų, į kamerą pareiškėjui nebuvo suteikta jokių valymo priemonių ir reikmenų kamerai išvalyti. Areštinėje nesudarytos sąlygos suimtiesiems laikyti atsivežtus, greitai gendančius maisto produktus. Pareiškėjui atvykus į areštinę 2017 m. vasario 8 d. nebuvo sudarytos sąlygos nusikirpti ir nusiskusti. Kamerose, kuriose gyveno pareiškėjas, nebuvo užtikrintas minimalus, teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis plotas (3,6 kv. m). Pareiškėjas sulaikytas buvo streso būsenoje, nes su juo artimus ryšius nutraukė draugė, o areštinės pareigūnai nesuteikė jokios būtinos psichologinės pagalbos, dėl to pareiškėjas bandė nusižudyti. Jeigu minėta pagalba būtų suteikta, nebūtų šių neigiamų pasekmių.

3. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose, atsikirsdamas į Marijampolės AVPK atsiliepimą į skundą, nurodė, kad Marijampolės AVPK į bylą pateikė melagingus duomenis ir juos pagrindžiančius įrodymus, melagingai nurodė, jog pareiškėjui buvo kviesta greitoji medicinos pagalba (toliau – ir GMP) dėl pjautinės žaizdos rankoje, nors pareiškėjas susižalojo kaklą, neteisingai nurodytas pareiškėjo buvimo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL) laikotarpis, kamerų plotai ir kiti ginčui reikšmingi duomenys. Atsakovo atstovas demonstruoja savo nebaudžiamumą ir siekia pažeminti pareiškėją teismo akivaizdoje. Pateiktas atsiliepimas ir kiti įrodymai nėra informatyvūs ir objektyvūs, nesusiję su pareiškėjo skundu, todėl teismas negali jais vadovautis.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės AVPK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Marijampolės AVPK nurodė laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės AVPK konkrečiose kamerose, jų plotus ir kartu su pareiškėju buvusių asmenų skaičių, ir pripažino, kad ginčo laikotarpiu ne visada buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti kameros plotas. Areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai yra atskirti nuo gyvenamosios patalpos ploto aukštesne, nei 180 cm aukščio pertvara, nuo 2016 m. lapkričio mėnesio įrengtos durys. Kamerose sanitariniai mazgai yra tvarkingi, nemalonaus kvapo nėra, nes veikia mechaninė oro šalinimo sistema „Komfovent“, be to galima atsidaryti langus.

Kamerose laikomiems areštantams išduodami kibirai, šepečiai, todėl tinkamai prižiūrint, plaunant kamerą, nemalonaus kvapo galima išvengti. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VSC) Marijampolės departamentas gavęs sulaikytų asmenų skundus atlieka operatyviąją valstybinės visuomenės sveikatos kontrolę, tačiau laikotarpiu, artimu pareiškėjo skundžiamam, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) pažeidimų nenustatyta.

Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnalo duomenimis, pareiškėjui 2017 m. kovo 30 d. buvo kviesta GMP dėl rankos pjautinės žaizdos ir psichologo konsultacijos, pareiškėjas tą pačią dieną buvo konvojuotas į LAVL, likusiu laikotarpiu pareiškėjas bendruomenės slaugytojai bei areštinėje dirbančiam personalui prasta emocine ar sveikatos būkle nesiskundė. Teisės aktai nereikalauja, kad areštinėse privalomai būtų įrengti lizdai televizijos antenoms, be to, pareiškėjas visą buvimo laiką Marijampolės AVPK areštinėje televizoriaus neturėjo, todėl pareiškėjo argumentai dėl ribojimo žiūrėti televiziją nepagrįsti.

Policijos areštinių veiklą reglamentuojantys teisės aktai teritorinių policijos įstaigų neįpareigoja, kad areštinėje būtų kirpėjas. Marijampolės AVPK areštinėje apsikirpti, apsiskusti yra galimybė tokiu atveju, jei asmuo turi kirpimo mašinėlę bei higienos priemonių. Pareiškėjas visu ginčijamu laikotarpiu skundų dėl vėdinimo sistemos, galimybės apsikirpti, nusiskusti, nepateikė. Visas reikalingas priemones suimtieji gali įsigyti tardymo izoliatoriuose esančiose parduotuvėse arba gaudami perdavimą iš artimųjų. Pareiškėjas dėl galbūt pažeistų jo laikymo sąlygų į įstaigos administraciją nesikreipė.

Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą negrindžiamas jokiais įrodymais, o neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjo V. Š. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjui Marijampolės AVPK areštinėje nuo 2017 m. kovo 29 d. iki 2018 m. kovo 30 d., nuo 2017 m. gegužės 16 d. iki 2018 m. gegužės 28 d. ir 2018 m. vasario 2 d. nebuvo užtikrinta pagal teisės aktų reikalavimus turinti tekti gyvenamojo ploto norma areštinės kameroje, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Marijampolės AVPK areštinę atvyko 2017 m. vasario 8 d. ir šioje įstaigoje buvo laikomas laikotarpiais: 2017 m. vasario 8 d. – 2017 m. vasario 13 d., 2017 m. kovo 28 d. – 2017 m. kovo 30 d., 2017 m. gegužės 16 d. – 2017 m. gegužės 18 d. ir 2018 m. vasario 1 d. – 2018 m. vasario 2 d. Pareiškėjas nuo 2017 m. vasario 8 d. iki 2017 m. vasario 9 d. buvo laikomas vienas kameroje Nr. 10 (plotas, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto, – 9,19 kv. m), nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2017 m. vasario 13 d. buvo laikomas vienas kameroje Nr. 8 (plotas, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto, – 6,37 kv. m); nuo 2017 m. kovo 28 d. iki 2017 m. kovo 29 d. vienas buvo laikomas kameroje Nr. 6 (plotas, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto, – 9,68 kv. m), o nuo 2017 m. kovo 29 d. iki 2017 m. kovo 30 d. šioje kameroje gyveno dar su vienu asmeniu; nuo 2017 m. gegužės 16 d. iki 2017 m. gegužės 18 d. buvo laikomas vienas kameroje Nr. 5 (plotas, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto, – 4,70 kv. m); nuo 2018 m. vasario 1 d. buvo vienas laikomas kameroje Nr. 10 (plotas, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto, – 9,19 kv. m), o 2018 m. vasario 2 d. toje pačioje kameroje laikomas su dar vienu asmeniu. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu Marijampolės AVPK su pertraukomis praleido iš viso 14 parų.

8. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. kovo 10 d. iki 2017 m. balandžio 4 d.) (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės), 80 punktą policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Nuo 2017 m. balandžio 4 d. nustojus galioti Areštinių veiklos taisyklėms, įsigaliojo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), kurių 58 punkte įtvirtinta, kad policijos areštinės kameroje vienam areštantui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

9. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui būnant kamerose vienam (2017 m. gegužės 16 d. –2017 m. gegužės 18 d. kameroje Nr. 5) ar su kitu asmeniu (2017 m. kovo 29 d. – 2017 m. kovo 30 d. kameroje Nr. 6 ir 2018 m. vasario 2 d. kameroje Nr. 10) iš viso 6 paras tenkanti vienam asmeniui kameros gyvenamojo ploto norma nesiekė 5 kv. m, todėl yra pagrindas konstatuoti Marijampolės AVPK neteisėtus veiksmus.

10. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad atsakovo atstovas teismui pateikė melagingus duomenis ir nurodė bendrą kamerų plotą (neatskaičius sanitarinio mazgo patalpos ploto), siekdamas išvengti atsakomybės.

11. Teismas nurodė, kad iki 2017 m. balandžio 4 d. galiojusių Areštinių veiklos taisyklių 7.13 punktas numatė, jog policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Vėlesniam ginčo laikotarpiui (nuo 2017 m. balandžio 4 d.) taikytinos Vidaus tvarkos taisyklės nenustato jokių reikalavimų, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu. Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato HN 134:2015, tačiau joje nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimui.

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neginčija, jog kamerose sanitarinis mazgas atskirtas pertvaromis ir durimis, nereiškia nusiskundimų dėl asmens privatumo pažeidimo naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas konstatavo, kad Marijampolės AVPK areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai izoliuoti nuo likusio kameros ploto pakankamai aukšta pertvara su durimis, todėl aptartas sanitarinių mazgų įrengimas iš esmės atitinka teismų praktikoje suformuluotus imperatyvus suėmimą vykdančioms įstaigoms sanitarinius mazgus įrengti taip, kad būtų užtikrinamas jose laikomų asmenų privatumas ir teisė naudotis higieniškais sanitariniais įrenginiais. Todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo atmetė.

13. Teismas nenustatė pagrindo konstatuoti Marijampolės AVPK neteisėtų veiksmų, nes galimybė išvėdinti gyvenamąją kamerą per langą atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Teismas atmetė ir pareiškėjo argumentus dėl drabužių spintos kameroje neįrengimo. Atsižvelgiant į Areštinių veiklos taisyklių 81 punktą ir Vidaus tvarkos taisykles, atsakovo atstovui nėra nustatyta pareiga įrengti spintą drabužiams gyvenamojoje kameroje.

14. Teismas, įvertinęs VSC Marijampolės departamento patikrinimų aktus, pažymėjo, kad kamerose Nr. 6 ir Nr. 8, kuriose pareiškėjas buvo artimu tikrintam laikotarpiu, higienos reikalavimų pažeidimų nenustatyta, jose buvo valymo reikmenys ir priemonės, kameros buvo tvarkomos įstaigoje galiojančia tvarka, laikomiems asmenims sudarytos sąlygos išnešti iš gyvenamosios patalpos susidariusias buitines atliekas. Visu skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas dėl kamerų būklės, valymo priemonių ir reikmenų neišdavimo į areštinės administraciją ar instituciją, kuri atlieka kontrolę sveikatos saugos srityje nesikreipė. Teismas vertino, kad skunde pareiškėjo nurodyti neatitikimai, susiję su bendra kamerų ir įrenginių būkle, yra subjektyvūs ir nesudaro pagrindo konstatuoti Marijampolės AVPK neteisėtų veiksmų laikant pareiškėją higienos reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

15. Teismas nurodė, kad nei Areštinių veiklos taisyklės, nei Vidaus tvarkos taisyklės nenustato areštinėmis pareigos užtikrinti televizijos laidų transliaciją suimtiesiems ir sudaryti sąlygas laikyti greitai gendančius maisto produktus. Todėl Marijampolės AVPK neteisėtų veiksmų neatliko.

16. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad 2017 m. vasario 8 d. atvykus į areštinę, jam nebuvo suteikta galimybė nusikirpti ir nusiskusti, nurodė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyto 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems jų pageidavimu turi būti suteikta galimybė ne dažniau kaip du kartus per mėnesį pasinaudoti kirpėjo paslaugomis. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 4 punkte nustatyta, kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms. Minėto aprašo 5 punkte nustatyta, kad drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Teismas, įvertinęs pareiškėjo buvimo Marijampolės AVPK areštinėje laikotarpius, sprendė, kad areštinės pareigūnams nekilo pareiga nesant pareiškėjo prašymo užtikrinti galimybę pasinaudoti kirpėjo paslaugomis ar jį aprūpinti skutimosi priemonėmis. Pareiškėjas prašymų apsikirpti, nusiskusti areštinės administracijai neteikė. Todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Marijampolės AVPK veiksmų.

17. Teismas nustatė, kad pareiškėjui 2017 m. kovo 30 d. buvo kviesta GMP dėl pjautinės žaizdos rankoje ir psichologo konsultacijos, pareiškėjas tą pačią dieną buvo konvojuotas į LAVL. Pareiškėjas visu ginčijamu laikotarpiu areštinės pareigūnams ir bendruomenės slaugytojai neteikė skundų dėl prastos emocinės būklės ir sveikatos. Teismas pažymėjo, kad prasta asmens emocinė būklė nelaikytina asmens kritine būsena, kuomet areštinės personalas privalo suimtajam teikti pirmąją medicinos pagalbą, kuri bendrąja prasme suprantama kaip veiksmų ir priemonių visuma, kuriais siekiama išsaugoti staiga nukentėjusio (susirgusio) žmogaus gyvybę ir sustabdyti sveikatai pavojingus veiksnius. Aplinkybės, kad paaiškėjus pareiškėjo polinkiui žudytis, areštinės darbuotojai iškvietė GMP, neginčija pats pareiškėjas. Teismo vertinimo nekeitė ir tai, kad pareiškėjas, skirtingai nei Marijampolės AVPK, nurodė, jog pats sau sužalojo kaklą o ne ranką. Teismui nenustačius, kad pareiškėjas kreipėsi į areštinės personalą dėl blogos psichinės sveikatos, o pastarieji atsisakė imtis aktyvių veiksmų, kad reikiama medicininė pagalba būtų suteikta, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Marijampolės AVPK veiksmų dėl būtinos medicinos pagalbos pareiškėjui nesuteikimo.

18. Teismas konstatavo, kad padaryti pažeidimai neužtikrinant minimalaus gyvenamosios kameros ploto truko iš viso 6 paras, tačiau pažeidimas nebuvo nepertraukiamas (truko du kartus 2–3 dienas ir po ilgos pertraukos 1 diena), kitų pažeidimų skundžiamu laikotarpiu Marijampolės AVPK pareigūnų veiksmuose nebuvo. Pareiškėjas nenurodė, kad dėl neužtikrinto vienam asmeniui tenkančio areštinės kameros ploto pablogėjo jo sveikata, tokių duomenų nėra į bylą pateiktoje pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje. Įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju pats pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

III. 19. Pareiškėjas V. Š. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir priteisti jam 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

20. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo nutartimi nepagrįstai įslaptinti duomenys, susiję su jo sveikata. Pareiškėjo teigimu, jis prašė teismo išreikalauti informaciją apie jo susižalojimą, teigia, kad buvo susižalojęs kaklą, tačiau reikalingi duomenys išreikalauti nebuvo, o gauti nesusiję su ginču duomenys. Pareiškėjas mano, kad be būtinumo įslaptinus duomenis, jam buvo apribota teisė kvalifikuotai suformuluoti apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas buvo suinteresuotas ir šališkas, pareiškėjo teisės buvo pažeistos, todėl teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ir byla perduota nagrinėti kitos sudėties teismui nagrinėti iš naujo.

21. Pareiškėjas nurodo, kad Marijampolės AVPK jam nebuvo užtikrintas tinkamas geriamojo vandens tiekimas, nes vandens tiekimo sistema tinkamai neveikė – paspaudus mygtuką vanduo arba bėgdavo per silpnai, arba per stipriai ir apliedavo pareiškėją bei kamerą.

22. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nereikalavo iš atsakovo pateikti atsiliepimo į skundą priedus ir jų nepateikė pareiškėjui. Todėl pareiškėjui buvo apribota teisė ginčyti atsakovo teiginius bei kvalifikuotai teikti skundą.

23. Pareiškėjas palaiko savo skunde išdėstytus nusiskundimus dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Marijampolės AVPK ir tvirtina patyręs neturtinę žalą, todėl jo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigai nepatenkintas nepagrįstai.

24. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

25. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą. Marijampolės AVPK pripažįsta, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas minimalus plotas, tačiau higienos normų pažeidimų nebuvo nustatyta, pareiškėjo nebuvo siekiama išskirti iš kitų asmenų, sudaryti jam blogesnes gyvenimo sąlygas. Teisės aktų pažeidimo pripažinimas nereiškia, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri privalo būti atlyginta pinigais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Byloje kilo ginčas dėl 15 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas V. Š. kildino iš netinkamų jo laikymo sąlygų Marijampolės AVPK 2017-2018 metais, atlyginimo.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažindamas, kad 2017 m. gegužės 16 d. –2017 m. gegužės 18 d., 2017 m. kovo 29 d. – 2017 m. kovo 30 d. ir 2018 m. vasario 2 d. kameroje Nr. 10 buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Marijampolės AVPK, o pareiškėjo reikalavimą dėl 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

28. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas dėl per mažo gyvenamojo ploto galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, tačiau pareiškėjo teisių pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų sąlygų tiesioginį poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti tenkintas, jam turi būti priteista piniginė kompensacija, o pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino įrodymus ir neišnagrinėjo visų pareiškėjo nurodytų aplinkybių.

30. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

31. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

32. Apeliantas teigia, kad proceso pirmosios instancijos teisme metu buvo pažeistos jo teisės, tačiau pats pareiškėjas prašė nagrinėti bylą jam nedalyvaujant, t.y. rašytinio proceso tvarka, papildomų prašymų susipažinti su atskirais byloje esančiais dokumentais neteikė, todėl šie jo nusiskundimai nėra pagrįsti. Pareiškėjas teikė tiek skundą, tiek atsikirtimą į atsakovo atstovo atsiliepimą, šiuose procesiniuose dokumentuose išsamiai išdėstė savo poziciją visais jam rūpimais klausimais. Atsakovo atstovo pateikti duomenys, susiję su pareiškėjo sveikata, pagrįstai pripažinti nevieša bylos medžiaga, neteiktina tretiesiems asmenims. Kliūčių proceso dalyviams susipažinti su šiais dokumentais nebuvo.

33. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, konstatuoja, kad teismas iš esmės tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir atsakė į pagrindinius skundo argumentus dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Marijampolės AVPK. Byloje surinktais įrodymais pagrįstai konstatuota, jog, išskyrus trumpalaikius minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimus, kitų pareiškėjo laikymo sąlygų nebuvo nustatyta.

34. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių: gyvenamųjų patalpų ploto, sanitarinio mazgo įrengimo, ventiliacijos, aprūpinimo sanitarinėmis ir patalpų valymo priemonėmis, galimybės žiūrėti TV transliacijas, gauti higienos reikmenis ir pan. Todėl teisėjų kolegija pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir bylos nagrinėjimo metu pateiktais įrodymais, vadovavosi ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais yra grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, t. y. priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teise ir faktais pagrįstų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ar padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.

35. Taip pat pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė abiejų proceso šalių argumentus dėl pareiškėjo susižalojimo 2017 m. kovo mėnesį bei jo tolesnio gydymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, psichologinės pagalbos teikimo ir atsakomybės už emocinę pareiškėjo būklę. Pripažintina, kad pareiškėjo susižalojimo faktas yra įvertintas, o detalios susižalojimo aplinkybės nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės.

36. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, pareiškėjas nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės turėtų būti pripažintos nepagrįstomis ir neteisėtomis.

37. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl minimalaus gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, papildomą diskomfortą, t. y. neturtinę žalą.

38. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017; 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1563-492/2018).

39. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

40. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), ir kt.).

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmių, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo teisė į tinkamas laikymo sąlygas dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo buvo pažeista labai trumpą laikotarpį (apie šešias paras), visos kitos pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus, byloje nėra aplinkybių, įrodančių, kad pareiškėjas iš karto skundėsi buvusia padėtimi, ar kad dėl pažeidimų pablogėjo jo psichinė ar fizinė sveikata, todėl nurodytų pareiškėjo teisių pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Juo labiau, kad ir pats pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose nedetalizuoja, kaip pasireiškė jo patirta neturtinė žala būtent dėl konstatuotų pažeidimų. Jo minimas suicidinis bandymas susijęs su pareiškėjo ir jo sugyventinės asmeniniais santykiais, o ne laikymo sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, konstatuotina, kad šiuo atveju pats pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pagrįstai nepriteistas.

42. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. Š. (Š.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistu.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Arūnas Sutkevičius Skirgailė Žalimienė