2025-05-21 Nr. AB-8687-3-61-3-01787-2025-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-603-442/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01787-2025-5

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų V. G. ir uždarosios akcinės bendrovės „BFMG“ atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. G. ir uždarosios akcinės bendrovės „BFMG“ skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „BFMG“ ir V. G. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2025 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. Nr. V4-34 (toliau – ir Įsakymas) dalį, kuria pareiškėjams skirta Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta poveikio priemonė – teisės būti paskirtam nemokumo administratoriumi administruojant naujų juridinių asmenų bankroto procesus apribojimą 6 mėnesius.

Pareiškėjai skunde taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki bus išnagrinėtas pareiškėjų skundas šioje byloje, sustabdyti Tarnybos priimto Įsakymo vykdymą.

Pareiškėjai prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo grindė tuo, kad, pareiškėjams 6 mėnesių laikotarpiui apribojus teisę administruoti nemokumo procesus, jie neteks pajamų, ir tai turės tiesioginę neigiamą įtaką tiek pareiškėjų ūkinei veiklai, tiek ir trečiųjų asmenų (darbuotojų, paslaugų teikėjų ir kt. asmenų) interesams. Be to, anot pareiškėjų, skundo tenkinimo atveju, būtų iš esmės neįmanoma tiksliai apskaičiuoti ir kompensuoti pareiškėjams padarytą turtinę žalą (negautas pajamas), todėl atkurti iki tol buvusią teisinę padėtį gali būti iš esmės neįmanoma.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 14 d. nutartimi, be kita ko, netenkino pareiškėjų prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Teismas apžvelgė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio nuostatas, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Teismas nustatė, kad skundžiamu Įsakymu pareiškėjams paskirta poveikio priemonė – teisės būti paskirtam nemokumo administratoriumi administruojant naujų juridinių asmenų nemokumo procesus apribojimas 6 mėnesių laikotarpiui.

Teismas nurodė, kad pareiškėjų nurodyti praradimai dėl taikomų apribojimų administruojant naujų juridinių asmenų nemokumo procesus gali būti kompensuoti, todėl nėra pagrindo teigti, kad tai neatitaisoma žala.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai neįrodė tokių išskirtinų aplinkybių, dėl kurių atsirastų didelė žala, kurios nebūtų įmanoma atitaisyti arba ji būtų sunkiai atitaisoma, o aplinkybė, jog tokia žala gali kilti dėl to, kad bus sudėtinga apskaičiuoti, kiek įmonių pareiškėjams būtų buvę pavesta administruoti, ir kiek būtų buvę gauta pajamų, taip pat nėra / negali būti vertinama kaip neatitaisoma žala. Teismas nurodė, kad pareiškėjų argumentas, jog ateityje gali būti sudaromos sąlygos nepagrįstai apkrauti teismų sistemą papildomais teisminiais ginčais, vertintinas tik kaip prielaida, jog pareiškėjai gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, ir savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teismas nurodė, jog pareiškėjai neįrodė, kad nagrinėjamu atveju susidaro išskirtinės aplinkybės, rodančios, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, vėlesnis šalių grąžinimas į buvusią padėtį yra neįmanomas arba beveik neįmanomas. Teismas akcentavo, kad šioje situacijoje pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, byla faktiškai būtų išspręsta pareiškėjų naudai, nors galutinis teismo sprendimas joje nėra priimtas.

Teismas netenkino pareiškėjų prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III. Pareiškėjai atskirajame skunde prašo: panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 14 d. nutarties dalį dėl prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones netenkinimo; tenkinti pareiškėjų prašymus taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti atsakovo Įsakymo galiojimą / vykdymą iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjai teigia, kad nagrinėjamu atveju nekilo ginčo dėl to, kad pareiškėjų reikalavimas panaikinti Įsakymą yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pakankamai pagrįstas.

Pareiškėjų vertinimu, pirmosios instancijos teismas formaliai išnagrinėjo pareiškėjų prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: realiai neišnagrinėjo pareiškėjų nurodytų aplinkybių ir argumentų, kuriais jie grindė šį prašymą, o dėl dalies pareiškėjų nurodytų argumentų ir aplinkybių apskritai net nepasisakė, taip pat netinkamai taikė šį klausimą reglamentuojančias teisės normas, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika sprendžiant analogiško pobūdžio nemokumo administratorių prašymus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Pareiškėjai nurodo, kad, apribojus teisę administruoti nemokumo procesus, jie neabejotinai neteks pajamų, ir tai turės tiesioginę neigiamą įtaką tiek pareiškėjų ūkinei veiklai, tiek ir trečiųjų asmenų (darbuotojų, paslaugų teikėjų ir kt. asmenų) interesams, tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino šių argumentų, taip pat nevertino pareiškėjų patiriamos reputacinės žalos aspekto.

Pareiškėjai nurodo, kad tiek faktinė situacija, tiek teismų praktika atskleidžia, kad tiksliai apskaičiuoti ir kompensuoti pareiškėjams padarytą turtinę žalą (negautas pajamas), neturtinę žalą, ir atkurti iki tol buvusią teisinę padėtį gali būti iš esmės neįmanoma, ir nurodytos aplinkybės laikytinos pakankamu pagrindu konstatuoti, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių, pareiškėjams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Pareiškėjai pažymi, kad reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymas niekaip nepažeistų atsakovo interesų, trečiųjų asmenų interesų ar viešojo intereso, nes net jei pareiškėjų pateiktas skundas būtų atmestas pilna apimtimi, poveikio priemonės būtų vykdomos nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjai akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino pareiškėjų interesų, kurie nagrinėjamu atveju indikuoja aiškų poreikį užkirsti kelią neatitaisomam pareiškėjų teisių ir teisėtų interesų pažeidimo atsiradimui. Pareiškėjų teigimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjų situacija turi (turėjo) būti įvertinta individualiai, pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes.

Atsakovas pateiktame atsiliepime prašo skundžiamą nutarties dalį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjai nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos. Atsakovo teigimu, pareiškėjų prašyme nurodomos pasekmės, kurios patiriamos dėl galiojančios poveikio priemonės, niekaip negali būti vertinamos (pripažįstamos) kaip praradimai, kurie negali būti kompensuoti, todėl nėra pagrindo teigti, kad tai neatitaisoma žala. Atsakovas pažymi, kad nurodymas, jog tokia žala gali kilti dėl dalykinės (profesinės) reputacijos praradimo, negali būti vertinama kaip neatitaisoma žala.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjai savo teiginius formuoja abstrakčiai, grindžia išskirtinai teorinėmis prielaidomis, nepateikia įrodymų apie jų finansinę padėtį, kurie patvirtintų, jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjų ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Atsakovas pažymi, kad aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų (finansinių) pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo objektas yra pirmosios instancijos teismo 2025 m. balandžio 14 d. nutarties dalis, kuria nuspręsta netenkinti pareiškėjų prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje yra išvardytos taikytinos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tarp jų – ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas (3 p.).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).

Nagrinėjamoje byloje ginčijamu Tarnybos direktoriaus Įsakymu už nustatytus pažeidimus pareiškėjui UAB „BFMG“ skirta JANĮ 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta poveikio priemonė – teisės būti paskirtam nemokumo administratoriumi administruojant naujų juridinių asmenų bankroto procesus apribojimą 6 mėn.; o pareiškėjui V. G. skirta JANĮ 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta poveikio priemonė – teisės būti paskirtam nemokumo administratoriumi administruojant naujų juridinių asmenų bankroto procesus apribojimą 6 mėn., taip pat nurodyta papildomai kelti profesinę kvalifikaciją, t. y. papildomai išklausyti 4 akademinių valandų trukmės kvalifikacijos kėlimo kursus iki 2025 m. gruodžio 31 d., temomis, susijusiomis su bankroto proceso išlaidomis; apie nurodymo įvykdymą informuoti Nemokumo administratorių rūmus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai jiems galinčią kilti neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą didelę žalą, jeigu nebūtų pritaikyta prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, sieja su aplinkybe, kad skundžiamas Įsakymas apriboja pareiškėjų profesinės veiklos galimybes, daro žalą reputacijai, pareiškėjai praranda darbines pajamas, kurių neįmanoma apskaičiuoti.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas dėl administraciniu aktu paskirtos analogiškos poveikio priemonės teisinių padarinių, yra nurodęs, kad nors žalos atsiradimo galimybė, taikant tokio pobūdžio poveikio priemones turto administratoriams, visada yra, teisės aktai nenumato, kad skundo dėl akto, kuriuo taikyta tokia poveikio priemonė, padavimas stabdytų jo vykdymą. Tokio akto galiojimo sustabdymas galimas atvejais, kai ginčą dėl tokio akto nagrinėjantis teismas nusprendžia, kad, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala (žr. 2023 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-306-624/2023, 2025 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-342-492/2025).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ginčijamu Įsakymu pareiškėjams nustatytas apribojimas taikomas tik sprendžiant dėl naujų juridinių asmenų nemokumo administravimo procesų. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog vien tik galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, sudarančia pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-705-556/2023; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-658-1047/2024 ir kt.). Prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjų motyvus, kuriais jie grindžia reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymą, įvertinusi administracinėje byloje priimtus nagrinėti reikalavimus ir byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad, atsižvelgiant į pateiktus įrodymus, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo taikyti pareiškėjų prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, pateiktus 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-598-502/2020. Pažymėtina, kad pareiškėjų nurodomos bylos aplinkybės nėra tokios pačios arba panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nes nurodytoje byloje buvo ginčijamas įsakymas, kuriuo pareiškėjui skirta griežčiausia poveikio priemonė – teisės administruoti nemokumo procesus panaikinimas ir išbraukimas iš nemokumo administratorių sąrašo, t. y. visiškas uždraudimas užsiimti nemokumo administratoriaus veikla.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutarties dalį, kurios nėra pagrindo naikinti ar keisti atsižvelgiant į pareiškėjų atskirojo skundo argumentus. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista, o pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų V. G. ir uždarosios akcinės bendrovės „BFMG“ atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 14 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjų prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys