2023-01-25 Nr. AB-2021-3-61-3-01477-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-24-1188/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01477-2021-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.13; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) skunde teismo prašė jo naudai išieškoti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas, Savivaldybė) 24 664 500 Eur padarytą žalą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad dėl savo gyvenamojo ploto statybos, suderinęs klausimą su Vilniaus miesto valdybos Butų ir patalpų skyriumi (toliau – ir Skyrius) ir uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dieona“, vadovaudamasis UAB „Dieona“ akcininkų susirinkimo 1992 m. rugsėjo 23 d. nutarimu, 1992 m. į UAB „Dieona“ kasą įnešė 1 044 000 rublių gyvenamojo ploto statybai (Kasos kvitai Nr. 643729 ir Nr. 017307). UAB „Dieona“ pareiškėjo lėšas, įneštas į UAB „Dieona“ kasą, pervedė į Savivaldybės valstybinės įmonės (toliau – ir VĮ) „Kapitalinė statyba“ sąskaitas. Tai patvirtina VĮ „Kapitalinė statyba“ 1992 m. rugsėjo 24 d. raštas Nr. 10-04-359-82, išduotas Skyriui.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad 1 kv. m bendrojo ploto gyvenamojo namo, buto statybos vidutinė normatyvinė kaina, skaičiuojama 1984 metų gyvenamųjų namų statybos sąmatinėmis kainomis (rubliais) Vilniuje, sudarė 200 rublių. Nurodė, kad atsakovas yra įpareigotas pareiškėjo įmokėtas lėšas (1 044 000 rub.) į UAB „Dieona“ kasą įskaityti kaip gyventojų įmoką už pastatytus gyvenamuosius namus, butus Vilniaus mieste, remdamasis pareiškėjo įmokos dydį patvirtinančiais dokumentais (UAB „Dieona“ kasos pajamų kvitais Nr. 643729 ir Nr. 017307) ir priimti potvarkį dėl gyvenamojo namo, buto perdavimo nuosavybės teise pareiškėjui, savo lėšomis apmokėjusiam jų statybą. Atsakovas, pastatęs dalinio dalyvavimo būdu gyvenamuosius namus, butus Vilniaus mieste, kurių statybai naudojo pareiškėjo lėšas (1 044 000 rub.), įmokėtas į UAB „Dieona“ kasą, sąmoningai vilkina perduoti pareiškėjui nuosavybės teisę į 5220 kv. m gyvenamąjį plotą.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad turtinę žalą jis apskaičiuoja pagal turto rinkos kainą. Jo siekiamo įgyti 5220 kv. m gyvenamojo būsto kaina yra 18 270 000 Eur. Pareiškėjas skundu prašo priteisti iš Savivaldybės 24 664 500 Eur (18 270 000 Eur turto vertė x valstybės nustatytų 5 proc. dydžio metinių palūkanų (913 500 Eur/metai) netesybos x 27 metai)) turtinės žalos atlyginimą. Valstybės kompensuojamosios metinės palūkanos iš delikto yra skaičiuotinos nuo žalos atsiradimo dienos, t. y. nuo pareiškėjo lėšų, 1 044 000 rublių, perdavimo Vilniaus miesto valdybai dienos (VĮ „Kapitalinė statyba“ 1992 m. rugsėjo 24 d. raštas Nr. 10-04-359-82). Dėl to 2021 m. sausio mėn. 1 d. pareiškėjui padaryta žala sudarė 24 664 500 Eur.

5. Pareiškėjas akcentavo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimu Nr. 913 patvirtintą Gyvenamųjų namų, butų, kurių statybai buvo naudojamos gyventojų lėšos, pardavimo šiems gyventojams tvarką (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr. 913) už miestų (rajonų) valdyboms priskirtą pareigą yra atsakinga Savivaldybė pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių veiklos įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsnį.

6. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė skundo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, o netenkinus šio prašymo, skundą atmesti, skirti pareiškėjui 300 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

7. Atsakovas nurodė, kad teismuose buvo nagrinėta daug bylų pagal pareiškėjo skundus / ieškinius, kuriais buvo siekiama prisiteisti neva patirtą žalą iš institucijų analogiškais pagrindais. Šioje administracinėje byloje pareiškėjas reikalauja 24 664 500 Eur turtinės žalos atlyginimo, kuri yra įrodinėjama tais pačiais argumentais, dokumentais, faktinėmis aplinkybėmis kaip ir išnagrinėtose bylose. Pareiškėjo veiksmuose įžvelgiamas piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis.

8. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės prašo taikyti civilinę atsakomybę. Anksčiau nagrinėtose bylose teismai nustatė, kad pareiškėjas niekada nebuvo ginčo patalpų savininkas ar UAB „Dieona“ teisių ir pareigų perėmėjas. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009 m. sausio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-119-603/2009 nutarė patenkinti pareiškėjo Savivaldybės prašymą ir leisti realizuoti Savivaldybės teisę, pripažinta Lietuvos Respublikos ūkinio teismo 1996 m. gegužės 21 d. ir 1997 m. sausio 21 d. sprendimais, išieškant pagal pridedamus vykdomuosius raštus teismo priteistą skolą ir delspinigius iš likviduotai UAB „Dieona“ priklausančio nekilnojamojo turto.

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 23 d. nutartimi nurodė, kad aplinkybė, jog ieškovas nėra įgijęs nuosavybės teisės į minimą turtą, jau yra nustatyta įsiteisėjusiais teismo sprendimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-982/2010). Teismas konstatavo, kad juridinis asmuo UAB „Dieona“ yra pasibaigęs, pareiškėjas likviduotos UAB „Dieona“ teisių ir pareigų neperėmė. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-30808-910/2013 nustatė, kad, „įgyvendinant teisę statyti gyvenamąjį plotą dalinio dalyvavimo būdu, buvo išreikšta komercinės firmos „Dieona“, kurios vardu veikė šios firmos prezidentas A.

P., valia skirti lėšas 72,82 kv. m bendro ploto butui statyti. Byloje nėra jokių duomenų, kad buvo ieškovo A. P. ir kompetentingos valstybės institucijos susitarimas dėl ieškovo nurodomo dydžio – 4015 kv. m – gyvenamojo ploto statybos bei konstatavo, kad ieškovas neįrodė, kad Savivaldybė turi jo nurodytą prievolę perduoti jam 3942 kv. m gyvenamojo ploto. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1628-656/2014 A. P. apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikdamas nepakeistą.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2352-465/2014 nustatyta, jog notariškai patvirtinta nuosavybės teisės perleidimo A. P. sutartis su UAB „Dieona“ nebuvo sudaryta ir per 3 mėnesius neįregistruota registre, kaip tai numatė tuo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 255 straipsnis. Teismas konstatavo, jog nepagrįstas A. P. vertinimas, jog Vilniaus miesto valdybos 1992 m. gruodžio 24 d. potvarkiu Nr. 2626V suteikus butą, jis, būdamas akcininku, įgijo nuosavybės teisę į ginčo butą.

Be to, šios nuosavybės teisės ieškovas negalėjo įgyti ir likviduojant bendrovę (išregistruota 2003 m.), nes pastaroji Savivaldybei turėjo įsiskolinimą, kuris dėl turto nebuvimo liko nepadengtas. Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-6998-599/2015 konstatuota, kad gautas orderis suteikė A. P. šeimai teisę tik apsigyventi ginčo bute, tačiau nepatvirtino nuosavybės teisės į ginčo butą, o apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą nuosavybės teisę į ginčo butą įgijo UAB „Dieona“.

Vilniaus apygardos teismas šioje byloje taip pat pasisakė, kad „lėšų gyvenamiesiems namams ir komunalinės paskirties objektams statyti perdavimo Vilniaus miesto Valdybai protokole užfiksuota, kad UAB „Dieona“ įsipareigojo minėtų objektų statybai pervesti 1 044 000 rublių sumą <...> pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį protokolą traktavo UAB „Dieona“ su valstybės įmone (statytoju) sudaryta sutartimi“, taigi taip pat pripažino, jog A. P. neįgijo nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-2488-794/2018 taip pat nurodė, kad A.

P. argumentai, jog jis įgijo nuosavybės teisę į ginčo butą, esantį (duomenys neskelbtini),Vilniuje, nepagrįsti. A. P. neįrodė Savivaldybės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų.

9. Atsakovas dėl žalos atlyginimo nurodė, kad pareiškėjo skaičiavimai neaiškūs ir nėra pagrįsti. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad A. P. nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, todėl laikytini nepagrįstais teiginiai, jog pareiškėjas patyrė žalą. Be to, pareiškėjas neįrodė nei civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, nei prašomos priteisti žalos dydžio, nei jos pagrįstumo, todėl nėra pagrindo atsirasti atsakovo turtinei prievolei atlyginti nemotyvuotą žalą. Byloje reiškiami reikalavimai jau buvo išnagrinėti ir teismai nurodė, kad ieškovas nepagrindžia ne tik neteisėtų atsakovų veiksmų, bet ir žalos realumo, nors pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka būtent ieškovui. A. P., reikalaudamas turtinės žalos atlyginimo, neįrodė visų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, dėl to nei vienas jo ieškinys nebuvo tenkintas. Kadangi yra įsiteisėję teismų sprendimai, priimti dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl ši administracinė byla nutrauktina remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 punktu.

10. Atsakovas dėl praleisto ieškinio senaties termino akcentuoja, kad pareiškėjas dalyvavo nurodytose bylose ir rėmėsi tais pačiais argumentais, dokumentais, faktinėmis aplinkybėmis kaip ir šioje byloje, todėl yra praleistas ieškinio senaties terminas reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo šioje byloje. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad pirmoji ieškovo inicijuota byla buvo 2008 metais, kurioje ieškovas skundė Savivaldybės veiksmus, reikalavo žalos atlyginimo dėl to paties ginčijamo turto. Taigi, vėliausiai 2008 metais ieškovas turėjo sužinoti apie galimai jo pažeistas teises. Šio termino ieškovas atnaujinti neprašė, nenurodė priežasčių, dėl kurių senaties terminas turėtų būti atnaujintas. Akivaizdu, kad pareiškėjas yra praleidęs įstatyme nustatytą terminą skundui dėl žalos atlyginimo pateikti bei nenurodo svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, todėl, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas.

11. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nutyli apie įsiteisėjusius teismų sprendimus, kurie turi prejudicinę galią šioje byloje, dėl ko skundas laikytinas akivaizdžiai nepagrįstu ir turinčiu piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių. Be to, pareiškėjas iš esmės kvestionuoja ir ignoruoja įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytas aplinkybes, o iš esmės tapačių skundų teikimas eikvoja valstybės institucijų darbo laiką.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

13. Teismas nustatė, kad teismuose buvo nagrinėtos bylos pagal pareiškėjo skundus / ieškinius, kuriais buvo siekiama apginti pažeistas teises, reiškiant reikalavimus tiek bendrosios kompetencijos, tiek administraciniuose teismuose.

14. Teismas, spręsdamas dėl atsakovo prašymo nutraukti administracinę bylą ABTĮ 103 straipsnio 2 punkto pagrindu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų kontekste akcentavo, kad administraciniai teismai sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis) ir nesprendžia bylų, kurios yra priskirtinos bendrosios kompetencijos ir kitiems teismams (ABTĮ 18 straipsnio 1 dalis). Vien šiuo požiūriu bylos dėl A. P. reikalavimų atlyginti turtinę žalą, nagrinėtos bendrosios kompetencijos teismuose, negalėtų būti vertinamos kaip analogiškos šiai administracinei bylai. Iš atsakovo nurodytų duomenų teismas nustatė, kad bendrosios kompetencijos teismuose pareiškėjas reiškė reikalavimus Savivaldybei ir / ar kitiems atsakovais nurodytiems asmenims, remdamasis daiktinės teisės ir / ar prievolių teisės numatytomis gynybos priemonėmis, t. y. šioje byloje ir bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtose bylose nesutampa reikalavimo pagrindas.

15. Teismas nustatė, kad Savivaldybės darbuotojų veiksmų teisėtumo klausimas buvo nagrinėjamas ir administraciniuose teismuose. Vilniaus apygardos teisme administracinėje byloje Nr. I-96-331/2009 nagrinėtas pareiškėjo skundas VĮ Registrų centrui, dalyvaujant savivaldybei, dėl Nekilnojamojo turto registro duomenų tikslinimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. P-81-662/2015 atmestas.

Įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad 1992 m. rugsėjo 21 d. raštas Nr. 10-04-359-89 ir 1992 m. gruodžio 24 d. Vilniaus miesto valdybos potvarkis Nr. 2626V yra pakankami ir teisėti pagrindai UAB „Dieona“ nuosavybės teisėms į butą, esanti (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įregistruoti. Ši byla nėra tapati nagrinėjamai administracinei bylai, nes nėra tapačios ginčo šalys bei ginčo pagrindas. Teismas taip pat nustatė, kad 2021 m. yra išnagrinėta kita administracinė byla Nr. I2-3520-631/2021 pagal pareiškėjo A.

P. skundą Savivaldybei dėl turtinės žalos atlyginimo. A. P. skunde nurodytoje byloje faktinį žalos atlyginimo pagrindą apibrėžė sekančiai: dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Registro tarnybos neteisėtų veiksmų 2003 m. sausio 23 d. išregistruojant juridinį asmenį UAB „Dieona“ iš juridinių asmenų registro. Dėl to nurodytoje kitoje administracinėje byloje pareiškėjas, kaip UAB komercinės firmos „Dieona“ vienintelis akcininkas, nurodė patyręs 11,52 mln. Eur tiesioginių nuostolių.

Paaiškino, kad atsakovas, neturėdamas UAB „Dieona“ vienintelio akcininko – pareiškėjo – sutikimo ir teismo sprendimo, 2003 m. sausio 23 d. išregistruodamas juridinį asmenį UAB „Dieona“ iš juridinių asmenų registro, tyčia sužlugdė UAB „Dieona“ įsteigtų penkių filialų komercinę ūkinę veiklą ir dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jam kyla atsakomybė, turi atlyginti pareiškėjui padarytus 11,52 mln. Eur nuostolius. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu pareiškėjo A. P. skundą atmetė.

Sprendimas neįsiteisėjęs. Šioje nagrinėjamoje byloje ir nurodytoje administracinėje byloje taip pat nesutampa skundo pagrindas, kadangi šioje administracinėje byloje pareiškėjas prašo žalos atlyginimo dėl galimo savivaldybės vilkinimo atlikti veiksmus, nustatytus Vyriausybės nutarime Nr. 913.

16. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nėra nustatyta teismuose išnagrinėtų bylų, kurios būtų tapačios šiai administracinei bylai, sprendė, kad ši administracinė byla negali būti nutraukta ABTĮ 103 straipsnio 2 punkto pagrindu.

17. Teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties taikymo ir ginčo esmės, nustatė, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. sausio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-119-603/2009 buvo leista realizuoti Savivaldybės teisę, pripažintą Lietuvos Respublikos Ūkio teismo 1996 m. gegužės 21 d. ir 1997 m. sausio 21 d. sprendimais, išieškant pagal vykdomuosius raštus teismo priteistą skolą iš likviduotai UAB „Dieona“ priklausančio nekilnojamojo turto. Ši nutartis palikta galioti 2009 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) nutartimi (civilinė byla Nr. 3K-3-364/2009).

Procesą atnaujinti atsisakyta. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2352-465/2014 atmetė pareiškėjo ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei ir UAB „Kitoks sprendimas“ bei trečiajam asmeniui (buto pirkėjui) dėl pripažinimo nuosavybės į trijų kambarių butą. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 3 d. nutartimi minėtą sprendimą paliko nepakeistą. Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestas. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-365-516/2019 nustatė, kad ieškovas pateikė Lėšų gyvenamiesiems namams ir komunalinės paskirties objektams statyti perdavimo Vilniaus miesto valdybai 1992 m. sausio 23 d. protokolą, kuriame sulygta, jog UAB „Dieona“ įsipareigoja objektų statybai, ūkinei plėtrai pervesti iš viso 1 044 000 rublių.

Minėtos lėšos pervedamos į SĮ „Kapitalinė statyba“ protokole nurodytas dvi sąskaitas. Protokole, be kita ko, nurodyta, kad galutinai atsiskaičius už pastatytą gyvenamąjį plotą, Savivaldybės nustatyta tvarka jis bus perduodamas UAB „Dieona“. Protokolas, teismo vertinimu, pagal savo turinį laikytinas UAB „Dieona“ ir Savivaldybės įmonės sutartimi dėl gyvenamojo ploto (buto) statybos. Teismas pažymėjo, kad ieškovas pateikė įrodymus, kuriais remdamasis teigia, jog pinigus (1 044 000 rublių) būtent jis perdavė UAB „Dieona“, tačiau, teismo įsitikinimu, nesutiktina, kad šių dokumentų pagrindu ieškovas įgijo UAB „Dieona“ teises pagal 1992 m. sausio 23 d. protokolą.

Vilniaus miesto valdybos 1992 m. gruodžio 24 d. potvarkiu Nr. 2626V buvo patvirtintas UAB „Dieona“ pateiktas sąrašas ir ieškovui 1993 m. sausio 20 d. buvo išduotas orderis dėl ginčo buto suteikimo, kuris suteikė ieškovo šeimai teisę tik apsigyventi bute, bet nepatvirtino jo nuosavybės teisės į minėtą butą. Trijų kambarių buto savininku iki 2013 m. rugpjūčio 9 d., t. y. iki užregistruojant nuosavybę varžytynių laimėtojui (pirkėjui), buvo nurodyta UAB „Dieona“, o ne pareiškėjas. Byloje nėra duomenų, kad UAB „Dieona“ būtų perleidusi nuosavybės teises į ginčo butą taip, kaip nustatė tuo metu galiojantis 1964 m.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 255 straipsnis. Vien tai, kad ieškovas buvo likviduotos bendrovės akcininku ar prezidentu, nesudaro pagrindo teigti, jog likviduotos bendrovės turtas perėjo ieškovo nuosavybėn. Todėl ieškovo reikalavimas pripažinti, kad jis įgijo nuosavybės teisę į ginčo butą, visiškai nepagrįstas. Teismas pažymėjo, kad 2013 m. birželio 21 d. – 2013 m. birželio 28 d. vykusių varžytynių teisėtumo klausimas buvo sprendžiamas kitoje civilinėje byloje Nr. 2-142-235/2016, kurioje priimtas sprendimas atmesti ieškovo A.

P. ieškinį dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu.

18. Teismas pažymėjo, kad iš esmės ir kituose vykusiuose teisminiuose ginčuose nustatytos teismų faktinės aplinkybės ir jų vertinimas nesikeitė.

19. Teismas nurodė, kad pareiškėjas iš esmės prašo taikyti civilinę atsakomybę Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu dėl vilkinimo atlikti veiksmus. Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo taikomos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį.

20. Teismas, apžvelgęs CK 1.124 straipsnyje, 1.125 straipsnio 8 dalyje, 1.126 straipsnio 2 dalyje, 1.127 straipsnio 1 dalyje, 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintą teisinį reglamentavimą, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatė, jog dar 2008 metais pareiškėjas skundė tarpe kitų ir Vilniaus miesto savivaldybės veiksmus dėl ginčo buto. Todėl vėliausiai 2008 metais pareiškėjas turėjo sužinoti apie galimai jo pažeistas teises. Visgi ieškinio senaties termino eiga būtent dėl žalos, pasireiškusios ginčo buto (gyvenamojo ploto) vertės praradimu, atlyginimo prasidėjo 2013 metais, kuomet buvo realizuotas ginčo butas ir pareiškėjas inicijavo teismine tvarka civilinę bylą Vilniaus miesto apylinkės teisme dėl nuosavybės teisių pripažinimo (civilinė byla Nr. 2-2352-465/2014). Šioje administracinėje byloje skundas dėl žalos atlyginimo pareikštas 2021 m. balandžio 30 d., t. y. akivaizdžiai praleidus trejų metų ieškinio senaties terminą tokio pobūdžio reikalavimams reikšti.

21. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neprašė praleisto ieškinio senaties termino atnaujinti ir nenurodė priežasčių, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujintas, sprendė, kad skundas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas ir dėl to, kad pareiškėjas yra praleidęs įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti. Teismas pažymėjo, kad nors ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti skundo / ieškinio reikalavimus, nes pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka, visgi reikalinga pasisakyti dėl skundo pagrįstumo.

22. Teismas, akcentavo CK įtvirtintas valstybės atsakomybės sąlygas, vertino pareiškėjo nurodyto Vyriausybės nutarimo Nr. 913 turinį ir priėjo prie išvados, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės neduoda pagrindo atsakovo veiksmus pripažinti vilkinimu perduoti turtą ar sudaryti sutartį dėl ginčo turto (buto) perdavimo ir vengimo priimti potvarkių šiais klausimais, kadangi įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, kad ginčo butas iki jo pardavimo iš varžytynių priklausė likviduotai įmonei.

23. Teismas atkreipė dėmesį, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys (ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis). Remiantis teismų sprendimais nustatyta, kad pareiškėjas niekada nebuvo UAB „Dieona“ teisių ir pareigų perėmėjas, todėl negali pretenduoti į UAB „Dieona“ turtą. Bendrovės nuosavybės teisė į ginčo butą buvo įregistruota 1992 m. rugsėjo 21 d. rašto Nr. 10-04-359-89 bei 1992 m. gruodžio 24 d. miesto (rajono) valdybos potvarkio Nr. 2626V pagrindu, dėl ko UAB „Dieona“ buvo teisėtas ginčo turto savininkas ir vadovaujantis tiek 1964 m., tiek dabar galiojančio CK nuostatomis, turėjo teisę juo disponuoti.

24. Teismas konstatavo, kad nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), įskaitant pareiškėjo nurodomą vilkinimą atlikti veiksmus, Savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti turtinės žalos atlyginimą iš Savivaldybės.

25. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 83 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nenustatęs, kad pareiškėjas pareiškė akivaizdžiai nepagrįstą skundą, pripažino, kad nėra pakankamo pagrindo konstatuoti piktnaudžiavimą administraciniu procesu, todėl atmetė atsakovo procesinį prašymą dėl baudos pareiškėjui skyrimo.

III. 26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo: 1) pripažinti pareiškėjo pareikšto reikalavimo teisę į 24 664 500 Eur patirtų nuostolių (žalos) kompensaciją dėl Vyriausybės nutarimu Nr. 913 atsakovui priskirtos pareigos nevykdymo; 2) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir priimti naują sprendimą; 3) grąžinti nukentėjusįjį asmenį – pareiškėją į tą padėtį, kurioje jis būtų likęs, jei nebūtų buvę delikto; 4) pareiškėjo pateikto skundo senaties termino pradžią skaičiuoti nuo skundo padavimo momento; 5) spręsti klausimą dėl pirmosios instancijos teismo teisėjo atsakomybės už administracinėje byloje įstatymų ir kitų teisės normų pažeidimą ir nemotyvuoto sprendimo priėmimą; 6) spręsti klausimą dėl atsakovo atsakomybės už Vyriausybės nutarimo Nr. 913 1, 2, 3 punktais nustatytos pareigos nevykdymo, įstatymų ir kitų teisės normų pažeidimą; 7) pareiškėjo naudai iš pažeidusio teisę asmens – Savivaldybės išieškoti 24 664 500 Eur nuostolius, palūkanas; 8) dėl lygiateisiškumo, proporcingumo ir teisingumo principų pažeidimo perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

27. Pareiškėjo teigimu, teismas neatsižvelgė į skundo faktinį ir teisinį pagrindą, į tai, kad atsakovo pozicija nesuderinama su CK 3 straipsnyje įtvirtintais principais, kad žalos atsiradimo faktas yra pagristas Vyriausybės nutarimo Nr. 913 1, 2, 3 punktais ir atsirado dėl Vilniaus miesto valdybos dalinio dalyvavimo būdų pareiškėjo lėšomis 1992 m. pastatytos 5220 kv. m gyvenamojo namo dalies, butų perdavimo pareiškėjui pareigos nevykdymo.

28. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, neatsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo subjektyvius kriterijus, teisėjų ir teismų nepriklausomumo sampratą, į prievolės dalyką bei netesybų institutą, akcentuodamas bylas, kurios jokios reikšmes nagrinėjamai administraciniai bylai neturi, padarė nepagrįstas išvadas, tokiu būdu pažeidė betarpiškumo, proporcingumo, proceso šalių lygiateisiškumo bei visiško nuostolių atlyginimo principus, įrodymų vertinimo taisykles, neteisingai konstatavo faktus ir išdėstė bylos aplinkybes, t. y. priėmė iš esmės nemotyvuotą sprendimą, kuris dėl materialinės ir proceso teisės normų pažeidimo naikintinas.

29. Pareiškėjas nesutinka su teismo nustatyta ieškinio senaties termino pradžia. Teigia, kad yra aktualus CK 1.127 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas, pagal kurį, jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas, ieškinio senaties terminas prasideda nuo reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimo momento, t. y. ieškinio (skundo) padavimo dienos, kuri konkrečiu atveju yra 2021 m. balandžio 26 d. Tokiu atveju pareiškėjas turi teisę bet kada pareikalauti įvykdyti prievolę, o atsakovas turi teisę bet kada ją įvykdyti. Be to, pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, jei pažeidimas yra tęstinis, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl atsakovo veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekviena dieną iki prievolės visiško įvykdymo ir jokių kitų išimčių nenumato. Ieškinio senaties taikymo aspektu teismo sprendimas priimtas pažeidžiant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad CK 6.53 straipsnyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo kontekste jis turi teisę reikalauti teismo atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį ir nustatyti prievolės įvykdymo terminą. Nurodytos aplinkybės sudaro savarankišką pagrindą panaikinti nemotyvuotą, pažeidžiant proceso normas, priimtą teismo sprendimą aptartoje dalyje.

30. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismai turėtų vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, kai žalos atlyginimas turėtų būti laikomas ne viešosios atsakomybės įrankiu, bet alternatyviu teisių gynimo būdu. Konkrečiu atveju teismas nukrypo nuo teismų praktikos ir iš esmės pažeidė konstitucinį teisėtų lūkesčių apsaugos principą, taip pat lygiateisiškumo, proporcingumo principus, suvaržė pareiškėjo civilines teises ir jų gynybos būdus.

31. Pareiškėjas nurodo, kad yra pagrindas konstatuoti objektyvųjį teisėjos ar teismo nešališkumą dėl to, kad priimant skundžiamą teismo sprendimą buvo pažeisti konstituciniai principai, o tai turėjo įtakos žalai atsirasti. Taip pat reikalinga spręsti dėl atsakomybės dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų, priimant sprendimą, nepaisant žalos atlyginimo sampratos, kuris nėra suderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais.

32. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

33. Atsakovas, pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams ir išvadoms, akcentuoja ankstesnius teismų sprendimus bei pirmosios instancijos teismo konstatuotas faktines aplinkybes, kuriomis pagrindžiama, jog pareiškėjas ne kartą yra kreipęsis į teismą iškeltam ginčui aktualiais aspektais, tačiau nei vienas teismas jo ieškinių ir pareiškimų netenkino.

34. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjo skaičiavimai dėl patirtos žalos yra neaiškūs ir nėra pagrįsti. Be to, įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad A. P. nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Savivaldybė jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjui atsirado žala, neatliko. Pareiškėjas neįrodė nei civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, nei prašomos priteisti žalos dydžio, nei jos pagrįstumo, todėl nėra pagrindo atsirasti atsakovo turtinei prievolei atlyginti žalą. Šioje byloje reiškiami reikalavimai jau buvo išnagrinėti teismo nurodytose bylose.

35. Atsakovo teigimu, skundas šioje byloje yra grindžiamas tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios buvo išdėstytos ir anksčiau nagrinėtose bylose, kuriose dalyvavo pareiškėjas ir rėmėsi tais pačiais argumentais, dokumentais, faktinėmis aplinkybėmis kaip ir šioje byloje. Todėl yra praleistas ieškinio senaties terminas reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo šioje byloje. Dėl ieškinio senaties yra aktualus Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 17 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-2488-794/2018 pateiktas vertinimas ir išvados. Pirmoji ieškovo inicijuota byla buvo 2008 metais, kurioje ieškovas skundė Savivaldybės veiksmus, reikalavo žalos atlyginimo dėl to paties ginčijamo turto. Taigi, vėliausiai 2008 metais ieškovas turėjo sužinoti apie galimai jo pažeistas teises. Šio termino ieškovas atnaujinti neprašė ir nenurodė priežasčių, dėl kurių senaties terminas turėtų būti atnaujintas. Atsakovo vertinimu, teismas teisingai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą bei padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą.

36. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą nurodo, kad atsakovo atsiliepimas yra nepagrįstas, prašo taikyti atsakovui 300 Eur baudą už akivaizdžiai nepagrįsto procesinio dokumento pateikimą, objektyviai nesąžiningą atsakovo veikimą / neveikimą, nukreiptą prieš ekonomišką, operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą.

37. Pareiškėjo teigimu, atsakovo teikiami įrodymai neturi teisinių sąsajų su apeliaciniu skundu. Pareiškėjas, atsikirsdamas į atsakovo atsiliepimo argumentus, dėsto iš esmės analogiškus apeliaciniame skunde nurodytus motyvus dėl žalos atlyginimo, nuosavybės teisės įgijimo pagal sandorį, teisės paduoti skundą bei kreipimosi į teismą termino.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 38. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl turtinės žalos, kuri, pareiškėjo vertinimu, susidarė dėl Vilniaus miesto savivaldybės vilkinimo pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimą Nr. 913 „Dėl gyvenamųjų namų, butų, kurių statybai buvo naudojamos gyventojų lėšos, pardavimo šiems gyventojams tvarkos“ perduoti pareiškėjui nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, kurio 1992 m. statybai Vilniaus miesto savivaldybė naudojo pareiškėjo lėšas, įmokėtas į UAB „Dieona“, kurios akcininku buvo pareiškėjas, kasą, atlyginimo.

39. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė prašymą dėl žalos atlyginimo, praleidęs ieškinio senaties terminą, taip pat konstatavo, kad nėra pagrindo atsakovo veiksmus pripažinti vilkinimu perduoti turtą ar sudaryti sutartį dėl ginčo turto perdavimo ir vengimo priimti potvarkių šiais klausimais, kadangi įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, kad ginčo butas iki jo pardavimo iš varžytynių priklausė likviduotai UAB „Dieona“.

40. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde akcentuoja, kad žalos atsiradimo faktas yra pagristas Vyriausybės nutarimu Nr. 913. Teismas, akcentuodamas bylas, kurios jokios reikšmes nagrinėjamai administraciniai bylai neturi, padarė nepagrįstas išvadas. Taip pat teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią, kurį, pareiškėjo teigimu, skaičiuotina nuo reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimo momento, t. y. skundo padavimo dienos – 2021 m. balandžio 26 d. Viešoji atsakomybė atsakovui turi būti taikoma kaip alternatyvus pareiškėjo teisių gynimo būdas. Yra pagrindas konstatuoti objektyvųjį teisėjos ar teismo nešališkumą dėl to, kad priimant skundžiamą teismo sprendimą buvo pažeisti konstituciniai principai, taip pat reikalinga spręsti dėl atsakomybės dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų, priimant sprendimą, nepaisant žalos atlyginimo sampratos.

41. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

42. Dėl apeliacinio skundo argumentų ieškinio senaties taikymo aspektu teisėjų kolegija visų pirma, pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ši teisė neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (įskaitant, be kita ko) pateikti skundą laikantis įstatymo numatytų skundų padavimo teismui terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1381-525/2015, 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-492/2016).

43. CK 6.271 straipsnyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015 ir kt.).

44. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

45. Atsižvelgiant į keliamo ginčo esmę, t. y. ginčas yra dėl žalos, pareiškėjo teigimu, pasireiškusios nekilnojamojo turto vertės praradimu, Vilniaus miesto savivaldybei vilkinant perduoti pareiškėjui nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, kurio statybai Vilniaus miesto savivaldybė naudojo pareiškėjo lėšas, įmokėtas į UAB „Dieona“, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškinio senaties termino pradžiai nustatyti yra aktualu tai, kad pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teisme inicijavo civilinę bylą Nr. 2-2352-465/2014, be kita ko, atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, dėl nuosavybės teisių pripažinimo į ginčo nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ieškinį grįsdamas ir šioje administracinėje byloje nurodytomis aplinkybėmis, t. y., kad 1992 m. gyvenamojo ploto statybai dalinio dalyvavimo tvarka per UAB „Dieona“, kurios steigėju ir akcininku jis buvo, skyrė 1 044 000 rublių. Pareiškėjas civilinėje byloje, kaip ir šioje administracinėje byloje, tvirtino, kad jo nuosavybės teisė į daiktą atsirado Vyriausybės nutarimo Nr. 913 pagrindu. Pareiškėjas nurodytoje civilinėje byloje bendrosios kompetencijos teismui nurodė, kad atlikdamas nekilnojamojo daikto registraciją Nekilnojamojo turto registras be teisėto pagrindo įregistravo UAB „Dieona“ nuosavybės teisę į daiktą. Tvirtino, kad dėl minėto buto pardavimo iš varžytynių UAB „Dieona“ nepriklausančio daikto, teisėtam daikto savininkui – ieškovui atsirado turtinio pobūdžio žala. Atitinkamai, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjui apie patirtą žalą, kuri yra siejama iš esmės su nekilnojamojo turto nuosavybės teise, prasidėjo 2013 metais, kuomet buvo realizuotas ginčo butas ir pareiškėjas inicijavo civilinę bylą Nr. 2-2352-465/2014. Šioje administracinėje byloje pareiškėjui skundą pateikus 2021 m. balandžio 30 d., pagrįstai pripažinta, kad skundas pateiktas praleidus trejų metų ieškinio senaties terminą tokio pobūdžio reikalavimui reikšti ir nėra priežasčių, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujintas. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl ieškinio senaties atmestini kaip nepagrįsti.

46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad žalos atsiradimo faktas yra pagristas Vyriausybės nutarimu Nr. 913, viešoji atsakomybė atsakovui turi būti taikoma kaip alternatyvus pareiškėjo teisių gynimo būdas, pirmosios instancijos teismo nurodytos bylos neturi nagrinėjamam ginčui teisinės reikšmės, t. y. nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir išvadomis dėl ginčo esmės.

47. Vyriausybės nutarimas Nr. 913 nustato, kad: miestų (rajonų) valdybos, įmonės, įstaigos ir organizacijos, pastačiusios dalinio dalyvavimo būdu gyvenamuosius namus, butus, kurių statybai iki šio nutarimo priėmimo dienos buvo naudojamos įmokėtos į įmonės, įstaigos ar organizacijos kasą gyventojų lėšos, turi įskaityti šias lėšas kaip gyventojų įmoką už pastatytus gyvenamuosius namus, butus (1 p.). Tais atvejais, kai asmens įmokėta į įmonės, įstaigos ar organizacijos kasą už gyvenamojo namo, buto statybą, suma yra: ne mažesnė už šiam asmeniui atitenkančių gyvenamųjų patalpų pardavimo kainą, miesto (rajono) valdyba, remdamasi asmens įmokos dydį patvirtinančiais dokumentais, turi priimti potvarkį dėl gyvenamojo namo, buto perdavimo nuosavybės teise asmeniui, savo lėšomis apmokėjusiam jų statybą (2.1 p.); mažesnė už šiam asmeniui atitenkančių gyvenamųjų patalpų pardavimo kainą, miesto (rajono) valdyba praneša asmeniui trūkstamą jo gyvenamųjų patalpų pardavimo kainos dalį ir sudaro su šiuo asmeniu notariškai patvirtintą sutartį, kurioje nurodoma atsiskaitymo tvarka bei terminai (2.2 p.). Panaudojant gyventojų lėšas dalinio dalyvavimo būdu pastatytų gyvenamųjų namų, butų pardavimo jiems kaina apskaičiuojama pagal butų privatizavimo normatyvinius aktus (3 p.).

48. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 7 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-2352-465/2014 užfiksavo ir iš esančio byloje Lėšų gyvenamiesiems namams ir komunalinės paskirties objektams statyti perdavimo Vilniaus miesto valdybai protokolo nustatė, kad firma „Dieona“ įsipareigoja gyvenamųjų namų ir komunalinės paskirties objektų statybai pervesti 1 044 000 rublių. Minėtos lėšos pervedamos į SĮ „Kapitalinė statyba“ protokole nurodytas sąskaitas. Galutinai atsiskaičius už pastatytą gyvenamąjį plotą, Vilniaus miesto savivaldybės nustatyta tvarka jis perduodamas Komercinei firmai „Dieona“.

Šį protokolą 1992 m. sausio 23 d. pasirašė pats ieškovas, kaip bendrovės „Dieona“ vadovas ir savivaldybės VĮ „Kapitalinė statyba“ vadovas. Protokolas pagal savo turinį yra bendrovės „Dieona“ su savivaldybės įmone sudaryta sutartis dėl buto statybos. Tačiau protokolą pasirašydamas kaip bendrovės „Dieona“ vadovas, pats ieškovas šios sutarties šalimi netapo. Vykdydama šį susitarimą, bendrovė „Dieona“ pervedė savivaldybės įmonei ieškovo įmokėtus 1 044 000 rublių ir paprašė apmokėtą 73 kv. m ploto gyvenamąjį plotą paskirti firmos darbuotojui A.

P.. Daugiabutį namą pastačius, Vilniaus miesto valdyba 1992 m. gruodžio 24 d. potvarkiu Nr. 2626V patvirtino miesto įmonių ir organizacijų sprendimus dėl butų suteikimo pagal priedėlius. Šiuo potvarkiu taip pat buvo patvirtintas bendrovės „Dieona“ pateiktas sąrašas ir ieškovui 1993 m. sausio 20 d. buvo išduotas orderis dėl ginčo buto suteikimo. Tačiau gautas orderis suteikė ieškovo šeimai teisę tik apsigyventi bute, bet nepatvirtino jo nuosavybės teisės į minėtą butą. Remiantis minėtu Vilniaus valdybos potvarkiu ir 1992 m. rugsėjo 21 d. raštu Nr.10-04-359-89, nuosavybės teisė į ginčo butą buvo įregistruota bendrovei „Dieona“.

Šį registro įrašą ieškovas skundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydamas jį panaikinti ir įpareigoti VĮ Registrų centro Vilniaus filialą ginčo buto savininku įregistruoti jį (ieškovą). Tačiau jo skundas buvo atmestas. Bendrovė „Dieona“ , kurios vieninteliu akcininku buvo ieškovas, pagal Laikinąjį įstatymą Nr. VIII-1842, 2003 m. sausio 23 d. buvo išregistruota. Nuosavybės teisės perleidimo ieškovui notariškai patvirtinta sutartis su bendrove nebuvo sudaryta ir per tris mėnesius įregistruota registre, kaip tai numatė tuo metu galiojęs 1964 m.

CK. Bendrosios kompetencijos teismas atmetė ieškovo teiginį, kad minėtu miesto valdybos potvarkiu suteikus butą, jis, būdamas akcininku, įgijo nuosavybės teisę į ginčo butą. Pabrėžė, kad jis negalėjo įgyti nuosavybės teisės į butą ir likviduojant bendrovę, nes ji miesto savivaldybei turėjo įsiskolinimą, kuris dėl turto nebuvimo liko nepadengtas. Tokioms aplinkybėms esant, ieškovo reikalavimas pripažinti jam nuosavybės teisę į ginčo butą, negali būti tenkinamas.

49. Pagal ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

50. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2352-465/2014 yra įsiteisėjęs, jis Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-141-340/2015 paliktas nepakeistų, t. y. yra įgijęs res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią, todėl jame nustatytos faktinės aplinkybės iš naujo neįrodinėjamos.

51. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimu nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina skundžiamo šioje byloje pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nuosavybės teisė į ginčo butą buvo perduota UAB „Dieona“, o pareiškėjas nėra UAB „Dieona“ teisių ir pareigų perėmėjas. Esant šioms aplinkybės, nėra pagrindo pripažinti, kad Vilniaus savivaldybė neveikė pagal Vyriausybės nutarimą Nr. 913 ir neteisėtai vilkino perduoti pareiškėjui nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamąjį turtą. Nesant Vilniaus miesto savivaldybės neteisėto neveikimo, pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovui pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, yra pagrįsta, o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini.

52. Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2203-756/2019). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Pareiškėjo nurodyti argumentai apie pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, su kuriuo pareiškėjas nesutinka, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas.

53. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštu skundo reikalavimu, įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), dėl kurių buvo prašoma priteisti žalos atlyginimą, sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją). EŽTT praktikoje pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją).

54. Pabrėžtina, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.

55. Teismo sprendimo motyvų nebuvimas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo motyvais, dėl kurių netenkintas jo skundas, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu.

56. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo atsikirtime į apeliacinį skundą suformuluotą prašymą skirti atsakovui baudą už piktnaudžiavimą administraciniu procesu, nes nenustatyta, kad atsakovas nesąžiningai naudotųsi procesinėmis teisėmis. Atsiliepimo į apeliacinį skundą padavimas, išdėstant savo poziciją dėl ginčo esmės, negali būti traktuojamas kaip piktnaudžiavimas administraciniu procesu ABTĮ 83 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme.

57. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie galėtų sudaryti pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis