2025-10-01 Nr. AB-16359-3-61-3-02506-2025-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2469-502/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02506-2025-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų A. Y. ir S. Y. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. liepos 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. Y. ir S. Y. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Adventure architects“) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai A. Y. ir S. Y. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2025 m. balandžio 18 d. sprendimus Nr. 25S96848 ir Nr. 25S96851, kuriais pareiškėjams buvo panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje.

2. Pareiškėjai nurodė tokius skundo argumentus:

2.1. Migracijos departamentas priėmė 2024 m. kovo 15 d. sprendimą išduoti A. Y. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje) darbui uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Adventure architects“ (toliau – ir Bendrovė) pagal plataus profilio statybininko profesiją. 2024 m. kovo 20 d. išduotas leidimas laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2026 m. kovo 20 d.

2.2. Migracijos departamentas priėmė 2024 m. kovo 25 d. sprendimą išduoti S. Y. leidimą laikinai gyventi darbui Bendrovėje pagal plataus profilio statybininko profesiją. 2024 m. kovo 28 d. išduotas leidimas laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2026 m. kovo 28 d.

2.3. Atsakovas priėmė 2025 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 25S96848 panaikinti pareiškėjui A. Y. leidimą laikinai gyventi (toliau – ir Sprendimas dėl A. Y.) ir 2025 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 25S96851 panaikinti S. Y. leidimą laikinai gyventi (toliau – ir Sprendimas dėl S. Y.) (toliau kartu – ir ginčijami sprendimai). Ginčijami sprendimai buvo priimti, nes asmenys neatitiko sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu ir asmenys neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

2.4. Pareiškėjai neseniai pardavė savo namą Azerbaidžane ir atvyko Lietuvą gyventi su visa šeima, jie augina (duomenys neskelbtini) metų sūnų K. Y., kuris šiuo metu lanko (duomenys neskelbtini) mokyklą, eina į 7 klasę, mokosi lietuvių kalbos, turi draugų, dalyvauja popamokinėje veikloje, yra gerai integruotas į vietos bendruomenę.

2.5. Darbo santykių laikini netikslumai – nepakankamas pagrindas konstatuoti neatitikimą leidimo sąlygoms. Migracijos departamentas ginčijamus sprendimus grindė tuo, kad pareiškėjai laikinai negavo pilno darbo užmokesčio, kaip numatyta darbdavio tarpininkavimo rašte, ir nebeatitinka sąlygų, nustatytų leidimui gauti (Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p.). Tokia atsakovo pozicija neatitiko Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kad vien tik laikinas darbdavio įsipareigojimų nevykdymas (pvz., neišmokėtas atlyginimas) savaime nesuponuoja, kad užsienietis nebeatitinka leidimo sąlygų, jei nėra nustatyta, kad užsienietis sąmoningai nevykdė veiklos arba ją nutraukė savo iniciatyva.

2.6. Vertinant, ar užsienietis atitinka leidimo išdavimo sąlygas viso leidimo galiojimo laikotarpiu, būtina įvertinti objektyvias priežastis, dėl kurių dalis sąlygų galėjo laikinai būti neįgyvendintos. Sprendimai turi būti proporcingi pažeidimui. Pareiškėjai buvo realiai įdarbinti ir nuo 2025 m. pradėjo gauti visą atlyginimą, jų nedirbti laikotarpiai buvo susiję su objektyviomis darbdavio organizacinėmis aplinkybėmis, nebuvo duomenų, kad patys pareiškėjai būtų nutraukę veiklą ar atsisakę dirbti. Todėl konstatuoti, kad jie nebeatitinka leidimo pagrindo sąlygų, prieštarauja proporcingumo, objektyvumo ir individualaus vertinimo principams, o toks sprendimas – aiškiai perteklinis.

2.7. Pareiškėjų sūnus gyvena Lietuvoje nuo 2023 m. liepos mėn. ir lanko mokyklą. Vaikas jau yra integruotas į švietimo sistemą, turi socialinius ryšius ir stabilų gyvenimą. Abu tėvai iki šiol turėjo leidimus gyventi, o jų panaikinimas neabejotinai sukeltų grėsmę vaiko buvimui Lietuvoje ir jo teisiniam statusui. Migracijos departamento sprendimuose nurodoma, kad bus sprendžiamas ir vaiko leidimo panaikinimo klausimas, tačiau nepateikta jokių argumentų ar analizės, kaip šie sprendimai paveiks vaiką, jo mokymąsi, integraciją ir emocinę gerovę. Vaiko interesai visiškai neįvertinti. Tokie veiksmai pažeistų tiek nacionalinę, tiek tarptautinę vaiko teisių apsaugą.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė tokius argumentus:

4.1. Pareiškėjams, ketinantiems dirbti UAB „Adventure architects“ pagal plataus profilio statybininko profesiją, buvo išduoti leidimai laikinai gyventi. Pareiškėjų prašymuose dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir Bendrovės pateiktuose tarpininkavimo raštuose nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 850 Eur. Duomenys apie pareiškėjus buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje ir nustatyta, kad pareiškėjai Bendrovėje yra įdarbinti nuo 2024 m. lapkričio 4 d., ir, vertinant pilnus darbo mėnesius, 2025 m. vasario ir kovo mėn. (iš viso 2 mėn.) jiems buvo mokėtas atlyginimas, mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą (MMA) (156,98–260 Eur), 2024 m. gruodžio mėn. ir 2025 m. sausio mėn. darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas. Migracijos departamentas, įvertinęs visas aplinkybes ir vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 35 straipsnio 1 dalies 5 ir 14 punktais, priėmė ginčijamus sprendimus, kuriais panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

4.2. Leidimai gyventi pareiškėjams išduoti konkrečiu pagrindu ir aiškiai nurodytomis sąlygomis. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjams buvo įforminti nedraudiminiai laikotarpiai 2024 m. gruodžio 1–31 d., 2025 m. sausio 2–31 d. ir 2025 m. vasario 10–28 d., t. y. pareiškėjams buvo suteiktos neapmokamos atostogos. Pareiškėjai nevykdė Įstatyme nustatytos prievolės visą laiką atitikti Įstatyme nustatytą pagrindą leidimo laikinai gyventi išdavimui.

4.3. Nors pareiškėjams leidimas laikinai gyventi išduotas darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu, tačiau jiems nei vieną kartą nebuvo išmokėtas Bendrovės tarpininkavimo raštuose įsipareigotas mokėti darbo užmokestis, o pastaruosius 2 mėnesius mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei MMA, ir tai patvirtino, kad pareiškėjai Bendrovėje nedirbo viso numatyto darbo laiko ir jie neatitiko imperatyvių Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų reikalavimų.

4.4. Galiojantys teisės aktai neįpareigojo Migracijos departamento aiškintis aplinkybių, dėl kurių pareiškėjams nebuvo mokami tarpininkavimo raštuose nurodyti atlyginimai. Vien faktas, jog pareiškėjai neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, yra Įstatymo nustatytas pagrindas naikinti pareiškėjų leidimą laikinai gyventi.

4.5. Migracijos departamentas neginčijo pareiškėjų vaiko turimų interesų ar lūkesčių, tačiau pažymėjo, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Vaikų interesų užtikrinimas yra augti savo šeimoje, todėl ginčijamais sprendimais nėra pažeidžiama pareiškėjų vaiko teisė į šeimos gyvenimo gerbimą.

4.6. Tai, kad pareiškėjams leidimai laikinai gyventi buvo panaikinti, neužkirto teisės kreiptis dėl naujų leidimų laikinai gyventi išdavimo.

5. Trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios UAB „Adventure architects“ atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad su pareiškėjų skundu sutinka ir prašė jį tenkinti bei paaiškino, kad aptariamu laikotarpiu įmonėje buvo laikas, kai buvo mažai darbų ir dėl to pareiškėjai nedirbo nuolat, tačiau dabar situacija pasikeitusi, jis užtikrintų darbą pareiškėjams.

II. 6. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2025 m. liepos 10 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nustatė tokias bylos aplinkybes:

7.1. Pareiškėjas A. Y., Azerbaidžano pilietis, ketindamas dirbti Bendrovėje, Migracijos departamentui pateikė 2023 m. gegužės 12 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu.

7.2. Pareiškėja S. Y., Azerbaidžano pilietė, ketindama dirbti Bendrovėje pagal plataus profilio statybininko profesiją, Migracijos departamentui pateikė 2023 m. gegužės 10 d. prašymą išduoti leidimą gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu.

7.3. Bendrovė atsakovui pateikė tarpininkavimo raštus, kuriuose nurodyta, kad pareiškėjų atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – ketinimas dirbti pagal darbo sutartį plataus profilio statybininkais, su jais sudaroma neterminuota darbo sutartis, mėnesinis atlyginimas – 850 Eur.

7.4. Migracijos departamentas priėmė sprendimus išduoti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi, pareiškėjui 2024 m. kovo 20 d. išduotas leidimas laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2026 m. kovo 20 d., o pareiškėjai 2024 m. kovo 28 d. išduotas leidimas laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2026 m. kovo 28 d.

7.5. Patikrinus duomenis apie pareiškėjus VSDFV informacinėje sistemoje, nustatyta, kad pareiškėjai Bendrovėje yra įdarbinti nuo 2024 m. lapkričio 4 d. ir, vertinant pilnai dirbtus darbo mėnesius, 2025 m. vasario ir kovo mėn. jiems buvo mokėtas atlyginimas, mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA, 2024 m. gruodžio mėn. ir 2025 m. sausio mėn. darbo užmokestis pareiškėjams nebuvo mokamas.

7.6. Migracijos departamentas priėmė ginčijamus 2025 m. balandžio 18 d. sprendimus Nr. 25S96848 ir Nr. 25S96851, kuriuose pareiškėjams panaikintas leidimas laikinai gyventi tuo pagrindu, jog asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu bei kad asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 ir 14 p.).

7.7. Pareiškėjui buvo išduota Lietuvos nacionalinė viza, galiojusi nuo 2023 m. gegužės 31 d. iki 2023 m. spalio 9 d., pareiškėjai – nuo 2023 m. gegužės 19 d. iki 2023 m. spalio 9 d. Abu pareiškėjai Lietuvos Respublikoje įdarbinti nuo 2024 m. lapkričio 4 d. Pareiškėjų šeimos nariui – nepilnamečiui vaikui – leidimas laikinai gyventi išduotas 2013 m. sausio 5 d. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (abu nepilnamečio užsieniečio tėvai kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi arba turi leidimą laikinai gyventi), šis leidimas galioja iki 2026 m. kovo 28 d., Lietuvoje yra jo nuo 2024 m. liepos 25 d. deklaruota gyvenamoji vieta.

8. Teismas, remdamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatomis, nurodė, kad pareiškėjui tenka pareiga laikytis įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.

9. Teismas įvertino Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 44 straipsnio 2 dalies, 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 8.3 punkto, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 punkto nuostatas.

10. Teismas nustatė, kad leidimai laikinai gyventi pareiškėjams išduoti konkrečiu pagrindu ir aiškiai nurodytomis sąlygomis. Pareiškėjai, 2024 m. balandžio 11–12 d. atsiėmę leidimus laikinai gyventi, įdarbinti buvo tik 2024 m. lapkričio 4 d. Bendrovės tarpininkavimo raštuose buvo nurodyta, kad jiems bus mokamas 850 Eur darbo užmokestis, duomenų, kad Migracijos departamentas buvo informuotas apie įdarbinimo sąlygų pasikeitimus, byloje nėra.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai neneigia faktų, kad jie buvo įdarbinti tik 2024 m. lapkričio 4 d. ir kad 2025 m. vasario ir kovo mėn. (iš viso 2 mėn.) jiems buvo mokėtas atlyginimas, mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA, o 2024 m. gruodžio mėn. ir 2025 m. sausio mėn. darbo užmokestis pareiškėjams nebuvo mokamas.

12. Teismas pritarė atsakovo išvadoms, kad VSDFV duomenys patvirtina duomenis apie pareiškėjams realiai mokėtą atlyginimą ir konstatavo, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjams darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mokamas mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA ir nereguliarus ar iš viso nemokamas, o tai neatitiko Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto reikalavimo.

13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai kaip vienintelį pragyvenimo šaltinį nurodė Bendrovėje gaunamą darbo užmokestį, bet VSDFV duomenys patvirtino, kad pareiškėjams darbo užmokestis buvo mokamas nereguliariai. Nei pareiškėjų prašymuose dėl leidimo išdavimo, nei tarpininkavimo raštuose nebuvo nurodyta, kad pareiškėjai dirbs nepilną darbo laiką bei negaus pragyvenimui reikalingų minimalių Lietuvoje pajamų. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjai nepateikė duomenų apie kitas gaunamas pajamas, sprendė, kad atsakovas turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjai neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje (Įstatymo 35 str. 1 d. 5 ir 14 p. ir Aprašo 130 p.).

14. Teismas, pasisakydamas dėl pažeidžiamų pareiškėjų nepilnamečio vaiko interesų, nurodė, kad tėvų pareiga yra laikytis įstatymų, įsipareigojimų, prisiimtų teikiant prašymus dėl leidimų gyventi išdavimo, o vien vaiko interesas gyventi kitoje šalyje negali būti pagrindu nesilaikyti įstatymo.

15. Teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, šie ginčijami sprendimai atitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus, todėl skundžiamų sprendimų naikinti nebuvo teisinio pagrindo.

III. 16. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ginčijamus atsakovo sprendimus. Taip pat pareiškėjai prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

17. Pareiškėjai nurodo tokius apeliacinio skundo argumentus:

17.1. Pareiškėjai dirba Bendrovėje ir gerai atlieka savo pareigas, yra patikimi ir lojalūs darbuotojai. Pareiškėjams buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis dėl to, kad Bendrovė neturėjo užsakymų ir negalėjo suteikti pareiškėjams pakankamai darbo. Pareiškėjai dėl to neprieštaravo, kadangi turėjo santaupų, nes, išvykdami gyventi į Lietuvą, kilmės valstybėje pardavė namą.

17.2. Darbas ir darbo užmokestis Bendrovėje priklauso nuo sezono, tačiau per metus vidutiniškai gaunamas darbo užmokestis atitinka nurodytą tarpininkavimo raštuose. Pareiškėjai neneigia, kad VSDFV informacinėje sistemoje galėjo būti deklaruojamas mažesnis darbo užmokestis nei tas, dėl kurio buvo sutarta. Pareiškėjai negali būti atsakingi už jiems skiriamą mažesnį darbo krūvį.

17.3. Darbo sąlygos, kuriomis pareiškėjai buvo priimti į darbą, atitinka nurodytas Bendrovės pateiktuose tarpininkavimo raštuose, savo įsipareigojimų dėl darbo krūvio ir darbo užmokesčio darbdavys neįvykdė ne dėl pareiškėjų kaltės, pareiškėjai jokių neteisėtų veiksmų neatliko, nepažeidė bendrųjų atidumo ir rūpestingumo standartų.

17.4. Panaikinus pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi, jie, norėdami pateikti naujus prašymus dėl tokių leidimų išdavimo, turės grįžti į savo kilmės valstybę, nutraukti buto nuomos sutartį Lietuvoje, perkelti vaiką į kitą mokyklą, ieškoti naujo buto kilmės valstybėje ir kt. Pareiškėjai nepagrįstai patirs neigiamas pasekmes dėl to, kad darbdavys jų tinkamai neaprūpino darbu.

17.5. Ginčijami atsakovo sprendimai neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, pagal kurią reikia įvertinti verslo keliamą riziką ir konstatuoti ne formalųjį, o realųjį (esminį) atitikimą ar neatitikimą keliamiems reikalavimams, įskaitant neatitikimo priežastį. Nagrinėjamu atveju atsakovas neišsiaiškino, kodėl pareiškėjams buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei nurodytas tarpininkavimo raštuose, nevertino, ar šis neatitikimas nulemtas pareiškėjų, ar darbdavio elgesio (t. y. objektyvių priežasčių).

17.6. Ginčijami sprendimai neatitinka Lietuvos migracijos politikos, kuria siekiama pritraukti darbščius, patikimus ir ekonominę naudą Lietuvai teikiančius užsieniečius, pažeidžia efektyvumo principą.

17.7. Priimat ginčijamus sprendimus, buvo pažeistas gerojo administravimo principas, nes, prieš priimat sprendimus, nebuvo užtikrinta pareiškėjų teisė būti išklausytiems. Pareiškėjai apie atsakovo priimtus ginčijamus sprendimus sužinojo tik po jų priėmimo. Pareiškėjams nebuvo sudaryta galimybė paaiškinti situaciją, teikti įrodymus. Toks atsakovo elgesys neatitinka viešojo administravimo principų.

17.8. Ginčijami sprendimai yra neproporcingi, labiau nei būtina ribojantys pareiškėjų teises, nes nagrinėjamu atveju situacija dėl mažesnio darbo užmokesčio mokėjimo susidarė ne dėl pareiškėjų kaltės, be to, jie jau integravosi ir adaptavosi Lietuvoje, čia jų vaikas lanko mokyklą. Atsakovas, siekdamas priimti proporcingą sprendimą, turėjo vadovautis ne tik Įstatymu, bet ir kitais teisės aktais, taikytinais tais atvejais, kai sprendžiama dėl įtakos vaiko teisėms ir interesams, todėl atsakovas privalėjo visas šias aplinkybes įvertinti. Nagrinėjamu atveju nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas nevertino, ar ginčijami sprendimai nepažeidžia vaiko teisių.

17.9. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjai neturi lėšų pragyvenimui Lietuvoje. Pareiškėjai, prieš atvykdami į Lietuvos Respubliką, turėjo santaupų ir kitų lėšų. Tai, kad prašyme dėl leidimo laikinai gyventi šių lėšų pareiškėjai nepaminėjo, nereiškia, kad jų nėra. Pareiškėjai prašyme nurodė, kad ketina gyventi iš darbo užmokesčio, kadangi toks buvo jų lūkestis, be to, prašymo formoje nėra klausiama apie turimas santaupas. Nagrinėjamu atveju visi neaiškumai turi būti aiškinami pareiškėjų, kaip silpnesniosios šalies, naudai, turi būti atsižvelgiama į bendruosius protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus bei į objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia ir biurokratizmo draudimo viešojo administravimo principus.

17.10. Pareiškėjai informavo pirmosios instancijos teismą apie tai, kad jie augina nepilnametį vaiką, kadangi bylos turi būti nagrinėjamos visapusiškai, o administracinio poveikio priemonė turi būti individualizuota ir proporcinga, kad įstatymo leidėjo tikslai būtų pasiekti su mažiausiai suvaržymais. Nepilnamečio vaiko auginimas yra teisiškai reikšminga aplinkybė, kuri nebuvo tinkamai įvertinta.

18. Atsakovas pateiktame atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

19. Atsakovas nurodo tokius atsiliepimo argumentus:

19.1. Pareiškėjai apeliaciniame skunde vadovaujasi neaktualia teismų praktika. Galiojantys teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento aiškintis aplinkybių, dėl kurių pareiškėjams nebuvo mokami tarpininkavimo raštuose nurodyti atlyginimai. Vien faktas, jog pareiškėjai neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, yra Įstatymo nustatytas pagrindas naikinti pareiškėjų leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjai skunde nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios paneigtų Migracijos departamento nustatytus faktus. Be to, asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės vertinant ginčijamų sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą, nes sprendimai buvo priimti nustačius savarankiškus imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus.

19.2. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjai dėl pasikeitusių aplinkybių (apie tai, kad jiems nebuvo mokamas sulygtas darbo užmokestis, nebuvo suteikiamas darbas) iki pat ginčijamų sprendimų priėmimo dienos Migracijos departamento neinformavo ir nesikreipė dėl naujo leidimo gyventi išdavimo.

19.3. Pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad ginčijami sprendimai neatitinka Lietuvos migracijos politikos, kadangi ši politika neskatina galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje.

19.4. Nors pareiškėjai teigia, kad leidimų laikinai gyventi panaikinimas neabejotinai sukeltų grėsmę jų vaiko buvimui Lietuvoje ir jo teisiniam statusui, o tokie veiksmai pažeistų tiek nacionalinę, tiek tarptautinę vaiko teisių apsaugą, tačiau ginčijamais sprendimais nėra sprendžiamas pareiškėjų nepilnamečio vaiko teisinis statusas. Migracijos departamentas neginčija pareiškėjų vaiko turimų interesų ar lūkesčių, tačiau teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Nagrinėjamu atveju ginčijamuose sprendimuose buvo nustatytos ir įvertintos individualios su pareiškėjais susijusios aplinkybės, tarp jų – ir šeiminės aplinkybės, be to, mažamečių vaikų gyvenimas Lietuvoje, atskiriant juos nuo tėvų, kuriems panaikinti leidimai laikinai gyventi, negali būti vertinamas kaip šeimos gyvenimo gerbimas, o tėvų leidimų laikinai gyventi nepanaikinimo atvejis siekiant apsaugoti mažamečių trečiosios šalies piliečių interesus nėra numatytas Įstatyme.

19.5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Bendrovė pateiktame atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo ir atsakovo sprendimus.

19.6. Bendrovė paaiškina, kad pareiškėjai buvo priimti į darbą 2024 m. lapkričio mėnesį, tačiau dėl netikėtai atšauktų statybos darbų užsakymų Bendrovė nuo 2024 m. lapkričio negalėjo pasiūlyti pareiškėjams pakankamo kiekio darbo tiek pagal darbo sutartį, tiek pagal atsakovui teiktą tarpininkavo raštą. Su pareiškėjais buvo susitarta, kad laikinai jie dirbs mažiau laiko ir gaus proporcingai mažesnį darbo užmokestį, tačiau vėliau darbo apimtis bus padidinta ir kartu bus mokamas didesnis darbo užmokestis, kad per metus būtų išmokėtas būtent toks darbo užmokestis, kuris yra nurodytas darbo sutartyje. Pareiškėjams mažesnis darbo užmokestis buvo mokamas dėl darbdavio kaltės. Bendrovė nurodo, kad, panaikinus pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi, jie negali pakeisti darbdavio ar kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, o tai neproporcingai suvaržo jų teises.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo dėl A. Y. ir Sprendimo dėl S. Y., kuriais pareiškėjams buvo panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, pagrįstumo ir teisėtumo.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė, nes konstatavo, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, šie ginčijami sprendimai atitiko Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus.

22. Pareiškėjai apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo jį ir ginčijamus atsakovo sprendimus panaikinti. Pareiškėjų teigimu, ginčijami sprendimai yra neproporcingi, labiau nei būtina ribojantys pareiškėjų teises, nes nagrinėjamu atveju situacija dėl mažesnio darbo užmokesčio mokėjimo susidarė ne dėl pareiškėjų kaltės, be to, jie jau integravosi ir adaptavosi Lietuvoje, o ir, nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas nevertino, ar ginčijami sprendimai nepažeidžia vaiko teisių.

23. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

24. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022 ir kt.).

25. Ginčijami sprendimai Migracijos departamento 2025 m. balandžio 18 d. priimti vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 5 bei 14 punktais.

26. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

27. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 p.); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 p.).

28. Migracijos departamentas sprendimų motyvuose nurodė, jog duomenys apie užsieniečius buvo patikrinti VSDFV informacinėje sistemoje, patikrinimo metu nustatyta, kad abiem pareiškėjams leidimai laikinai gyventi išduoti darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu, tačiau jiems nei vieną kartą nebuvo išmokėtas Bendrovės tarpininkavimo raštuose įsipareigotas mokėti darbo užmokestis, kad abiem pareiškėjams pastaruosius 2 mėnesius mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei MMA, kas reiškia, kad jie Bendrovėje nedirbo viso numatyto darbo laiko, kad pareiškėjams 2 mėnesius darbo užmokestis nebuvo mokamas iš viso, kas reiškia, kad pareiškėjai Bendrovėje faktiškai 2 mėnesius nedirbo. Pažymima, kad pareiškėjams kreipiantis su prašymais išduoti leidimus laikinai gyventi, buvo nurodyta, kad jų pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis. Pažymėjo, kad pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA. Atsižvelgus į VSDFV informacinės sistemos duomenis, t. y., kad pareiškėjams nuo 2024 m. gruodžio mėn. arba darbo užmokestis nebuvo mokamas, arba mokamo darbo užmokesčio dydis nesiekia 1 MMA, ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjai negauna (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodyta, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjai neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Vertinant pareiškėjų ryšius su Lietuvos Respubliką, nustatyta, kad pareiškėjui pirmas leidimas laikinai gyventi išduotas 2024 m, kovo 20 d., pareiškėjai – 2024 m. kovo 28 d. Pareiškėjui buvo išduota Lietuvos nacionalinė viza, galiojusi nuo 2023 m. gegužės 31 d. iki 2023 m. spalio 9 d., pareiškėjai – nuo 2023 m. gegužės 19 d. iki 2023 m. spalio 9 d. Abu pareiškėjai Lietuvos Respublikoje įdarbinti nuo 2024 m. lapkričio 4 d. Pareiškėjų šeimos nariui – nepilnamečiui vaikui – sūnui, Azerbaidžano piliečiui K. A. (duomenys neskelbtini) leidimas laikinai gyventi išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (abu nepilnamečio užsieniečio tėvai kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi arba turi leidimą laikinai gyventi), galiojantis iki 2026 m. kovo 28 d., jo deklaruota gyvenamoji vieta Lietuvoje yra nuo 2024 m. liepos 25 d.

29. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

30. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjai A. Y. ir S. Y., Azerbaidžano piliečiai, ketindami dirbti UAB „Adventure architects“ pagal plataus profilio statybininko profesiją, 2023 m. gegužės mėn. Migracijos departamentui pateikė prašymus išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas). Taip pat buvo pateikti tarpininkavimo raštai, kuriuose nurodyta, kad pareiškėjų atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – ketinimas dirbti pagal darbo sutartį plataus profilio statybininkais. Nurodyta, kad sudaroma neterminuota darbo sutartis, mėnesinis atlyginimas – 850 Eur. Migracijos departamentas priėmė sprendimus išduoti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu. Migracijos departamentas 2024 m. kovo 20 d. pareiškėjui A. Y. išdavė leidimą laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2026 m. kovo 20 d., 2024 m. kovo 28 d. pareiškėjai S. Y. išduotas leidimas laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2026 m. kovo 28 d. Atsakovas patikrino duomenis apie pareiškėjus VSDFV informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjai Bendrovėje yra įdarbinti nuo 2024 m. lapkričio 4 d. ir vertinant pilnai dirbtus darbo mėnesius, 2025 m. vasario ir kovo mėn. (iš viso 2 mėn.) jiems buvo mokėtas atlyginimas, mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (156,98–260 Eur), 2024 m. gruodžio mėn. ir 2025 m. sausio mėn. (iš viso 2 mėn.) darbo užmokestis pareiškėjams nebuvo mokamas iš viso. Migracijos departamentas priėmė ginčijamus sprendimus, kuriais pareiškėjams panaikino leidimas laikinai gyventi tuo pagrindu, jog asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu bei kad asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš ginčijamų sprendimų turinio matyti, kad atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjui tenkančio pragyvenimo lėšų dydžio rėmėsi tik VSDFV duomenimis ir jokių kitų duomenų ar informacijos (pvz., banko sąskaitų išrašų, pareiškėjo sudaryto namo pardavimo sandorio Azerbaidžane ir gautų už jį pajamų) nevertino, t. y. nesiaiškino aplinkybių dėl pareiškėjo gautų kitų pajamų, koks jų dydis ir ar buvo pakankamos pajamos laikinai, negaunant tarpininkavimo raštuose nurodyto darbo užmokesčio dydžio, pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Be to, nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog pareiškėjai laikinai, dėl galimai įmonėje sumažėjusio darbo krūvio, negavo planuotų pajamų, tačiau jie visą šį laikotarpį dirbo UAB „Adventure architects“ ir, jų teigimu, šiuo metu gauna reguliarias pajamas. Nagrinėjamu atveju, nebuvo pareiškėjų prašoma pateikti banko sąskaitų išrašų ar kitų dokumentų pagrindžiančių jų realiai turimas ir gaunamas pajamas, taigi, šiuo atveju nebuvo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjai neturėjo pakankamai lėšų pragyvenimui.

Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose numatyta, kad administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintas nuostatas, yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1470-756/2018; 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-432-502/2019; 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2099-602/2021). Ši teisės norma yra siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1548-629/2020; 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-602/2021).

Individualiam administraciniam aktui taip pat yra keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, bylos rašytinę medžiagą, ginčijamų sprendimų turinį, sprendžia, kad tinkamo, išsamaus ir pagrįsto individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant ginčijamus sprendimus, Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko, nes nenustatė visų esminių aplinkybių, būtinų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 ir 14 punktų bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymui. Migracijos departamentas priėmė ginčijamus sprendimus, neatitinkančius Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), teisės normomis, taikomas poveikio priemones motyvuoti.

33. Nagrinėjamu atveju, Migracijos departamentas turėjo pareigą išsiaiškinti visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjų gaunamomis pajamomis ir atlikti individualų pareiškėjų vertinimą, tačiau to neatliko, bei priėmė ginčijamus sprendimus neatitinkančius Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintų išsamumo, objektyvumo principų.

34. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai neturi reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

35. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus pareiškėjų apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo Migracijos departamento ginčijami sprendimai naikinami.

36. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašė priteisti jiems apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas, nurodydami, kad jų dydį pagrindžiančius dokumentus pateiks vėliau. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (ABTĮ 41 str. 3 d.).

37. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjai sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį už skundo pirmosios instancijos teismui padavimą ir 11,25 Eur žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą. Pareiškėjai nepateikė teismui iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos prašymo raštu su kitų (atstovavimo) išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 str. 1 d.), todėl pareiškėjams, atsižvelgus į tai, jog jų apeliacinis skundas tenkinamas, iš atsakovo priteistina 33,75 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjų A. Y. ir S. Y. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. liepos 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjų A. Y. ir S. Y. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 25S96848 ir 2025 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 25S96851.

Priteisti pareiškėjams A. Y. ir S. Y. iš atsakovo Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 33,75 Eur (trisdešimt tris eurus ir septyniasdešimt penkis centus) bylinėjimosi išlaidų

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ernestas Spruogis

Dalia Višinskienė