P-492-5-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P492-5/2013

Procesinio sprendimo kategorijos: 80.11; 80.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. P. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-2795-662/2008 pagal pareiškėjo K. P. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl kompensacijos priteisimo (tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Klaipėdos miesto vyriausiasis policijos komisariatas).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas K. P. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 83–86) ir prašė įpareigoti Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas, PD) išmokėti 1 969,60 Lt (t. y. 80 proc. nuo 2 242 Lt sumos) kompensaciją už 2001–2007 m. laikotarpiu neišduotą tarnybinę uniformą, kuria vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas), 46 straipsnio nuostatomis atsakovas privalėjo aprūpinti policijos pareigūnus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. liepos 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Atsižvelgęs į tai, kad Policijos departamentas reikalavo taikyti ieškinio senaties terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje, teismas padarė išvadą, kad skundo reikalavimų pagrįstumas bus vertinamas nuo ginčo teisinių santykių, buvusių tarp šalių nuo 2004 m. spalio 8 d. Teismas padarė tokias bylos išsprendimui reikšmingas išvadas:

1) pareiškėjas su tarnybiniu pranešimu išmokėti kompensaciją už 2001–2007 metais neišduotą uniformą kreipėsi tik 2007 m. sausį, tad jo nagrinėjimui turėjo būti taikomas kreipimosi metu galiojęs šio teisinio santykio reglamentavimas, t. y., Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimas Nr. 62, nustatęs, kad a) vietoj uniformos gali būti (ne privalo) mokama iki 80 procentų uniformos vertės piniginė kompensacija;

b) kai kuriems vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams, atsižvelgiant į jų darbo specifiką; ir c) kompensacijos mokėjimo sąlygas bei tvarką nustato vidaus reikalų ministerija; Vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymas Nr. 690, nustatęs, kad a) piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo klausimus sprendžia Vidaus reikalų ministerijos struktūrinių padalinių vadovai – vyriausieji asignavimų valdytojai (tarp jų – ir PD);

b) turi būti atsižvelgta į turimas tiems reikalams skirtas lėšas, neviršijant Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 62 nustatytos vertės normos; Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. gruodžio 12 d. įsakymas Nr. V-606; taigi, iš esmės pareiškėjas praleido terminą pagal iki 2004 m. gruodžio 12 d. galiojusį reglamentavimą kreiptis į darbdavį kompensacijos, nors tokią teisę pagal sudėvėjimo normas įgijo 2003–2004 m. kovą, o dėl atskirų uniformos dalių dar ir anksčiau; be to, viena iš būtinų sąlygų mokėti kompensaciją yra nustatytina aplinkybė, kad uniforma, už kurią prašoma kompensuoti, yra tinkama dėvėjimui (t. y. bus dėvima ir toliau), gi seno pavyzdžio uniformos šiuo metu tokia laikyti negalima, nes nuo 2004 m. išduodamos naujo pavyzdžio uniformos;

2) pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. gruodžio 12 d. įsakymo Nr. V-606 teisės normas po 2004 m. gruodžio 12 d. dienos galima prašyti kompensuoti tik už naujo pavyzdžio uniformą, pasibaigus viso komplekto ar atskirų jo dalių dėvėjimo terminams, pareiškėjo atveju – pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2006 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 5-V-767 nustatytus dėvėjimo terminus;

3) pagal minėtą reglamentavimą atsakovui tokia prievolė, kokia suformuluota skundo reikalavime „išmokėti 1 969,60 Lt piniginę kompensaciją vietoj neišduotos nuo 2001 m. iki 2007 m. tarnybinės uniformos pagal Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 62 patvirtintas normas“ iš viso nėra nustatyta, ši prievolė, esant tam tikroms sąlygoms, kurios aprašytos aukščiau, bei atsakovui atlikus nurodytas procedūras, teisės aktais nustatyta pareiškėjo darbdaviui, t. y. Klaipėdos miesto vyriausiasis policijos komisariatas. Teismas nurodė, kad jei pareiškėjas mano, kad kompensacija visgi jam turi būti skaičiuojama ir išmokama, privalėjo pirma nuginčyti darbdavio – Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato neveikimą, t. y. nesikreipimą su paraiška ir prašymu skirti kompensacijoms reikalingas lėšas į teisės aktais nustatytas institucijas.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju taip pat netaikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos, reglamentuojančios civilinės atsakomybės taikymą, nes pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog dėl uniformos neišdavimo būtų patyręs žalą, nepateikė jos dydį patvirtinančių dokumentų. Nesant visų įstatyme numatytų sąlygų civilinė atsakomybė nekyla.

III. Pareiškėjas K. P. 2012 m. gegužės 31 d. (pagal pašto spaudą ant voko) pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-2795-662/2008, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.

Prašymą grindžia tokiais argumentais:

1. Tik atsitiktinai 2012 m. kovo 5 d. susipažinęs su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P261-36/2012 ir sprendimais administracinėse bylose Nr. A63-2434/2011 ir Nr. A492-3379/2011 pareiškėjas suprato, kad jo byloje buvo netinkamai taikytos materialinės teisės normos ir priimtas neteisėtas sprendimas. Teigia, jog nė vienas iš pareigūnų, dėl kurių buvo priimtas palankus sprendimas, neinformavo savo kolegų apie suformuotą teismų praktiką.

2. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė atsakovą byloje, nes pagal įstatymą nagrinėjamu atveju atsakovu dėl žalos atlyginimo yra valstybė, o jos atstovas – Policijos departamentas. Teigia, kad tai laikytina esminiu materialinės teisės normų pažeidimu, kuris turėjo įtakos priimant neteisėtą sprendimą šioje byloje. Taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio nuostatas, jog pareigūnai valstybės lėšomis aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas, o pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo, dėvėjimo ir grąžinimo tvarką nustato vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovai, konstatavo, kad tokiu būdu įstatymu vidaus tarnybos sistemos pareigūnams įtvirtinta socialinė garantija, negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės nepasisakė dėl Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio nuostatų taikymo šioje byloje. Tvirtina, kad tai taip pat laikytina esminiu materialinės teisės normų pažeidimu, kuris turėjo įtakos priimant neteisėtą sprendimą. Be to, mano, jog pirmosios instancijos teismas padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą konstatuodamas, kad pareiškėjas neįrodė sąlygų civilinei atsakomybei kilti, nes Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, o šiuo atveju turėjo būti besąlygiškai vykdomos Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio nuostatos. Aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju Policijos departamentas nesilaikė Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalyje numatytos imperatyvios pareigos aprūpinti pareigūną uniforma ir neišdavė pareiškėjui naujo pavyzdžio uniformos, sudarė prielaidą žalai atsirasti ir kaltumo faktui nustatyti.

3. Nagrinėjamu atveju yra ir ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies 12 punkte nustatytas pagrindas atnaujinti procesą, nes pirmosios instancijos teismo sprendimas akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-264/2009, 2009 m. gegužės 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-569/2009, 2010 m. birželio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1244/2010, 2010 m. spalio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1284/2010, 2011 m. kovo 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011 ir 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011 suformuotai teismų praktikai. Teigia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiose bylose laikėsi nuostatos, kad Vidaus tarnybos statute (46 str. 1 d.) yra įtvirtinta socialinė garantija vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovams šiame įstatyme įtvirtinta ne tik teisė, bet ir pareiga nustatyti tarnybinės uniformos dėvėjimo normas. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas laikėsi priešingos pozicijos, t. y. vadovavosi poįstatyminiais aktais, neatsižvelgdamas į Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pareiškėjo prašymas atmestinas, procesas byloje neatnaujintinas.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ IV skyriaus 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Nustatyta, kad pareiškėjo pateiktas prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju grindžiamas dviem ABTĮ 153 straipsnyje nustatytais pagrindais – padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.), ir kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.). Prašyme teigiama, kad pareiškėjas apie pagrindus procesui atnaujinti jo administracinėje byloje sužinojo 2012 m. kovo 5 d. atsitiktinai susipažinęs su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P261-36/2012 ir sprendimais administracinėse bylose Nr. A63-2434/2011 ir Nr. A492-3379/2011, kurie buvo atitinkamai priimti 2011 m. kovo 14 d. ir 2011 m. rugsėjo 22 d. Kaip minėta, pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo išsiųstas 2012 m. gegužės 31 d. (pagal pašto spaudą ant voko).

Pažymėtina, jog pareiškėjo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P261-36/2012 teismas sprendė proceso atnaujinimo klausimą administracinėje byloje Nr. I-2711-189/2008, kurioje buvo nagrinėtas analogiškas klausimas (dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo vietoj neišduotos tarnybinės uniformos), kaip ir administracinėje byloje Nr. I-2795-662/2008, kurios proceso atnaujinimo yra siekiama nagrinėjamoje byloje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 24 d. nutartyje (administracinė byla Nr. P261-36/2012) terminą prašymui paduoti skaičiavo nuo turėjimo susipažinti su sprendimais administracinėse bylose Nr. A63-2434/2011 ir Nr. A492-3379/2011, priimtais 2011 m. kovo 14 d. ir 2011 m. rugsėjo 22 d., ir nustatė, jog terminas prašymui atnaujinti procesą nebuvo praleistas, kadangi prašymas teismui buvo paduotas 2011 m. spalio 20 d.

Nenukrypstant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, analogiškai kaip ir pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje Nr. P261-36/2012, šiuo atveju terminas prašymui paduoti skaičiuojamas nuo turėjimo susipažinti su sprendimais administracinėse bylose Nr. A63-2434/2011 ir Nr. A492-3379/2011, priimtais 2011 m. kovo 14 d. ir 2011 m. rugsėjo 22 d. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo išsiųstas 2012 m. gegužės 31 d., konstatuotina, kad įstatyme įtvirtintas trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas yra praleistas.

Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju grindžia šiais pagrindais – tuo, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.), ir kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.), darytina išvada, jog apie šiuos pagrindus pareiškėjas turėjo sužinoti susipažinęs su minėtais 2011 m. kovo 14 d. ir 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimais administracinėse bylose Nr. A63-2434/2011 ir Nr. A492-3379/2011, kuriuose ir buvo nagrinėjami pareiškėjo bylai aktualūs materialinės teisės aiškinimo aspektai, o ne nuo 2012 m. vasario 24 d. nutarties administracinėje byloje Nr. P261-36/2012 priėmimo, kurioje buvo sprendžiamas proceso atnaujinimo klausimas.

Akcentuotina, kad tokios pat pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi nagrinėdamas iš esmės analogiškus prašymus atnaujinti procesą, išsiųstus tą pačią dieną (2012 m. gegužės 31 d.), ir grindžiamus tais pačiais argumentais apie sužinojimo apie aplinkybes, sudarančias pagrindą atnaujinti procesą, data bei sužinojimo aplinkybės (žr. pvz., 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P520-167/2012, 2012 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P552-168/2012).

Pažymėtina, jog pareiškėjas neprašo atnaujinti termino prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, tačiau įvardija termino paduoti prašymą praleidimo priežastis. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1644/2012, kt.).

Pareiškėjas teigia, jog nė vienas iš pareigūnų, dėl kurių buvo priimtas palankus sprendimas, neinformavo savo kolegų apie suformuotą teismų praktiką. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog teisės aktai nenumato asmenims reikalavimo informuoti kitus asmenis apie formuojamą teismų praktiką. Ši pareiškėjo nurodyta termino praleidimo priežastis laikytina išimtinai subjektyvia ir nepagrįsta, susijusia su jo nepakankamu rūpestingumu įgyvendinant teisę kreiptis teisminės gynybos. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog ši aplinkybė negali būti pripažintina svarbia ir pakankama priežastimi atnaujinti praleistą terminą paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo.

Be to, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nagrinėjamu atveju teismo sprendimas buvo priimtas 2008 m. liepos 28 d., o prašymas atnaujinti procesą byloje pateiktas 2012 m. gegužės 31 d., vadinasi pasibaigus nurodytoje teisės normoje nustatytam terminui.

ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Dėl šios priežasties, vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, atsisakytina atnaujinti procesą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. P. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Proceso administracinėje byloje Nr. I-2795-662/2008 pagal pareiškėjo K. P. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl kompensacijos priteisimo (tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Klaipėdos miesto vyriausiasis policijos komisariatas) neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys Veslava Ruskan Virginija Volskienė