2018-09-07 Nr. AB-15331-3-61-3-02857-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4092-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02857-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 7.6.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. V. (N. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. V. (N. V.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja N. V. (toliau – ir pareiškėja) pateikė teismui skundą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas, Skyrius) 2017 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. 6-15-699N, kuriuo nuspręsta jai neskirti vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam – pareiškėjos sutuoktiniui V. V. (V. V.) – mirus, ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą, kuriuo vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus jai būtų skirta; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Valdyba) 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. (11.1)I-3214, kuriuo nuspręsta palikti nepakeistą atsakovo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. 6-15-699N; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja teigė, kad Skyriaus 2017 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 6-15-699 V. V. 2009 m. gruodžio 3 d. įvykęs mirtinas nelaimingas atsitikimas darbe buvo pripažintas draudiminiu. Tik po šio sprendimo priėmimo pareiškėja įgijo teisę į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus. Todėl, neatsižvelgiant į tai, jog ji dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus į atsakovą kreipėsi 2010 m. birželio 4 d., sprendžiant dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) redakcija, įsigaliojusia 2017 m. sausio 1 d. Pagal 2015 m. liepos 3 d. įsigaliojusią Nuostatų 85 punkto redakciją (ji nėra pakeista ir 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje Nuostatų redakcijoje), apdraustajam (Nuostatų 3.1–3.5 p.) mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar ūmios profesinės ligos, pripažintų draudiminiais įvykiais, mirusiojo šeimos nariai, nurodyti Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 27 straipsnio 2 dalyje, turi teisę į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, kuri lygi 100 einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl draudiminio įvykio mėnesį, dydžių. Pagal Įstatymo 27 straipsnio 2 dalį, prie mirusiojo šeimos narių priskiriamas ir jo sutuoktinis. Todėl, pareiškėjos nuomone, ji, net ir būdama Baltarusijos Respublikos piliete, gyvenančia savo šalyje, turi teisę į vienkartinę draudimo išmoką V. V. mirus, kurio mirtis pripažinta draudiminiu įvykiu, todėl ši išmoka jai turėtų būti paskirta ir išmokėta.

3. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad jis, spręsdamas dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus skyrimo pareiškėjai, vadovavosi nelaimingo atsitikimo pareiškėjos sutuoktiniui metu galiojusio Įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi, Nuostatų 90, 91, 94, 96 punktais. Atsakovas patvirtino 2010 m. birželio 3 d. gavęs pareiškėjos N. V. (Valdybos Išmokų taikomosios sistemos duomenimis, nuo 2016 m. spalio mėn. – N. V.) prašymą skirti vienkartinę draudimo išmoką, 2009 m. gruodžio 3 d. mirus sutuoktiniui V. V.. Skyriaus 2017 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 6-15-699 V. V. 2009 m. gruodžio 3 d. įvykęs mirtinas nelaimingas atsitikimas darbe buvo pripažintas draudiminiu įvykiu. Atsakovas, vadovaudamasis Nuostatų 96 punktu (redakcija, galiojusi iki 2015 m. liepos 2 d.), skundžiamu 2017 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 6-15-699N nusprendė pareiškėjai neskirti vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus, nes ji yra Baltarusijos Respublikos pilietė ir nei sutuoktinio nelaimingo atsitikimo metu, nei kreipimosi dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus metu neturėjo leidimo nuolat gyventi Lietuvoje. Atsakovas pažymėjo, jog tai, kad jis 2017 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 6-15-699 priėmė vadovaudamasis nelaimingo atsitikimo metu galiojusiomis Įstatymo ir Nuostatų normomis, patvirtina aplinkybė, kad nelaimingas atsitikimas darbe buvo pripažintas draudiminiu įvykiu, o ne draudžiamuoju įvykiu.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti ir sutiko su atsakovo pozicija, jog pareiškėjos sutuoktiniui įvykusio mirtino nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimui draudiminiu įvykiu bei atitinkamų išmokų mokėjimui mirusiojo šeimos nariams taikomos Įstatymo ir Nuostatų nuostatos, galiojusios įvykio metu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nėra Lietuvos Respublikos pilietė ir nei sutuoktinio nelaimingo atsitikimo metu, nei kreipimosi dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus metu neturėjo leidimo nuolat gyventi Lietuvoje, vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus jai negali būti skirta. Nors Skyriaus 2017 m. kovo 15 d. sprendime Nr. 6‑15‑699 nenurodytos Įstatymo ir Nuostatų redakcijos, tačiau, atsižvelgęs į tai, kad įvykis yra pripažintas draudiminiu, trečiasis suinteresuotas asmuo priėjo išvadą, jog atsakovas, priimdamas minėtą sprendimą, vadovavosi iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, nes Įstatymo redakcijoje, įsigaliojusioje 2017 m. sausio 1 d., įvykiai yra pripažįstami draudžiamaisiais (nedraudžiamaisiais). Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, atsakovas atliko visus reikalaujamus veiksmus pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. liepos 1 d. nutarimo Nr. 683 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Nutarimas dėl Nuostatų pakeitimo), įsigaliojusio 2015 m. liepos 3 d., 2 punktą, nes, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-273-525/2017, 2017 m. kovo 15 d. jis priėmė sprendimą Nr. 6-1‑699 dėl pareiškėjos sutuoktiniui 2009 m. gruodžio 3 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu ir, vykdydamas Nuostatų 32 punktą, apie minėto sprendimo priėmimą informavo pareiškėjos atstovą, nors iki 2015 m. liepos 2 d. galiojusioje Nuostatų redakcijoje tokio įpareigojimo nėra.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėja Skyriui pateikė 2010 m. birželio 3 d. prašymą skirti vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus dėl jos sutuoktiniui 2009 m. gruodžio 3 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe. Skyrius 2017 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 6-15-699, vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, Nuostatų 7 ir 31 punktais, pareiškėjos sutuoktiniui 2009 m. gruodžio 3 d. įvykusį mirtiną nelaimingą atsitikimą darbe pripažino draudiminiu įvykiu. Skyrius skundžiamu 2017 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 6-15-699N, vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 6 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) bei Nuostatų 96 punktu (redakcija, galiojusi iki 2015 m. liepos 2 d.), nusprendė neskirti pareiškėjai vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus, nes vienkartinė ir periodinė draudimo išmokos apdraustajam mirus skiriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, Lietuvos Respublikoje nuolat gyvenantiems užsienio piliečiams ir asmenims be pilietybės, o pareiškėja yra Baltarusijos Respublikos pilietė ir nei sutuoktiniui įvykusio nelaimingo atsitikimo metu, nei kreipimosi dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus metu neturėjo leidimo nuolat gyventi Lietuvoje.

8. Pareiškėja, nesutikdama su Skyriaus 2017 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 6-15-699N, 2017 m. balandžio 19 d. skundu kreipėsi į Valdybą. Valdyba 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. (11.1)I-3214 jos skundo netenkino. Valdyba konstatavo, jog pareiškėjos sutuoktiniui mirtinas nelaimingas atsitikimas darbe įvyko 2009 m. gruodžio 3 d., todėl minėto įvykio pripažinimui draudiminiu įvykiu bei atitinkamų išmokų mokėjimui mirusiojo šeimos nariams taikomos Įstatymo ir Nuostatų nuostatos, galiojusios įvykio metu. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėja nėra Lietuvos Respublikos pilietė ir nei nelaimingo atsitikimo sutuoktiniui metu, nei kreipimosi dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus metu neturėjo leidimo nuolat gyventi Lietuvoje, vadovaudamasi Nuostatų 96 punktu (redakcija, galiojusi teisės į išmoką atsiradimo metu), Valdyba priėjo išvadą, jog vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus pareiškėjai negali būti skirta.

9. Teismas pažymėjo, kad nelaimingų atsitikimų darbe (nuo 2017 m. sausio 1 d. – ir tarnyboje), pakeliui į darbą (tarnybą) ar iš darbo (tarnybos) bei profesinių ligų socialinio draudimo santykius bei asmenų, kurie draudžiami šios rūšies socialiniu draudimu, kategorijas, šių asmenų teises į draudimo išmokas, taip pat išmokų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas nustato Įstatymas (Įstatymo 1 str.). Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas šio Įstatymo nustatytais atvejais kompensuoja dėl draudiminių (nuo 2017 m. sausio 1 d. – draudžiamųjų) įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe (tarnyboje), pakeliui į darbą (tarnybą) ar iš darbo (tarnybos) ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių (draudžiamųjų) įvykių atvejais – jų šeimos nariams. Iš šios socialinio draudimo rūšies paskirties matyti atitinkamas Įstatymo pagrindu mokamų išmokų tikslas – kompensuoti dėl nelaimingo atsitikimo prarastas pajamas. Tai suponuoja išvadą, jog Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo išmokos, inter alia (lot. be kita ko) vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus, yra mokamos remiantis Įstatymo nuostatomis, galiojusiomis nelaimingo atsitikimo darbe dieną. Todėl ginčo teisiniams santykiams turi būti taikomos teisės normos, galiojusios 2009 m. gruodžio 3 d., kai pareiškėjos sutuoktiniui įvyko mirtinas nelaimingas atsitikimas darbe. Šią išvadą patvirtina ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimas.

10. Nuostatų 96 punkte (2005 m. rugpjūčio 17 d. nutarimo Nr. 895 redakcija) nurodyta, jog vienkartinė ir periodinė draudimo išmokos apdraustajam mirus skiriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, Lietuvos Respublikoje nuolat gyvenantiems užsienio piliečiams, asmenims be pilietybės. Nustatęs, kad pareiškėja yra Baltarusijos Respublikos pilietė, neturėjusi leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėja šios faktinės aplinkybės neginčija), teismas konstatavo, jog atsakovas teisėtai ir pagrįstai 2017 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 6-15-699N jai neskyrė vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus.

11. Dėl skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojusio Nutarimo dėl Nuostatų pakeitimo teismas akcentavo, jog minėto nutarimo 1.8 punktu nuo 2015 m. liepos 3 d. įsigaliojo nauja Nuostatų 96 punkto redakcija, galiojusi iki 2017 m. birželio 28 d., pagal kurią vienkartinė ir periodinė draudimo išmokos apdraustajam mirus skiriamos asmenims ir jų šeimos nariams, turintiems teisę gauti nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokas Įstatymo nustatyta tvarka. Apdraustųjų asmenų šeimos nariai, gyvenantys trečiosiose šalyse ir turintys teisę į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus ir periodines draudimo išmokas apdraustajam mirus, pateikia reikiamus dokumentus šių Nuostatų nustatyta tvarka. Pagal Nutarimo dėl Nuostatų pakeitimo 2 punktą, iki šio nutarimo įsigaliojimo dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus pradėtos prašymų nagrinėjimo procedūros vykdomos ir sprendimai priimami vadovaujantis šiuo nutarimu keičiamų Nuostatų 32, 85, 86, 87, 88, 89 punktų ir 103.5 papunkčio nuostatomis. Remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu, nagrinėjamu atveju dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus pradėta prašymo nagrinėjimo procedūra turėjo būti vykdoma ir sprendimas priimamas vadovaujantis 2015 m. liepos 3 d. įsigaliojusiomis Nuostatų 32, 85–89 punktų ir 103.5 papunkčio redakcijomis, tačiau atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neturėjo teisinio pagrindo vadovautis 2015 m. liepos 3 d. įsigaliojusia Nuostatų 96 punkto redakcija. Todėl teismas pareiškėjos skundo argumentą, jog atsakovas nesivadovavo Nutarimu dėl Nuostatų pakeitimo, atmetė.

12. Teismas priėjo išvadą, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl pareiškėjos skundą atmetė, o ginčijamus Skyriaus 2017 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. 6-15-699N ir Valdybos 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. (11.1)I-3214 paliko nepakeistus. Teismas, atmetęs pareiškėjos skundą, netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjai būtų skirta vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus, taip pat netenkino prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

III. 13. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

14. Pareiškėjos nuomone, tiek atsakovas, tiek teismas netinkamai taikė 2015 m. liepos 3 d. įsigaliojusius naujus Nuostatų reikalavimus ir tai galbūt lėmė neteisingo teismo sprendimo priėmimą. Nagrinėjamos bylos kontekste naujai priimtoje / pakeistoje Nuostatų redakcijoje įtvirtintas prašymų dėl draudimo išmokų nagrinėjimo procedūros tęstinumas, užtikrinant, kad iki priimto nutarimo įsigaliojimo dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus pradėtos prašymų nagrinėjimo procedūros turės būti vykdomos ir sprendimai priimami vadovaujantis naujuoju nutarimu keičiamų Nuostatų 32, 85, 86, 87, 88, 89 punktų ir 103.5 papunkčio nuostatomis. Todėl pareiškėjos 2010 m. birželio 4 d. prašymo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo procedūra turėjo būti vykdoma ne pagal senąją ir nuo 2015 m. liepos 2 d. nebegaliojančią (panaikintą) Nuostatų redakciją, o pagal naująją Nuostatų redakciją. Pareiškėja tvirtina, jog, atsakovui 2017 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 6-15-699 jos sutuoktiniui 2009 m. gruodžio 3 d. įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe pripažinus draudiminiu įvykiu, ji Įstatymo 27 straipsnio 2 dalies bei Nuostatų 85 punkto nustatyta tvarka įgijo teisę į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus. Byloje nekilo ginčo, kad pareiškėjos prašymo dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo nagrinėjimo procedūra vyko vadovaujantis naująją Nuostatų redakcija. Iš naujosios Nuostatų redakcijos 96 punkto matyti, kad trečiosiose šalyse gyvenantys apdraustųjų asmenų šeimos nariai, turintys teisę į vienkartinę ir / ar periodinę draudimo išmoką apdraustajam mirus ir dėl kurių sprendimas dėl išmokos skyrimo nebuvo priimtas iki naujosios Nuostatų redakcijos įsigaliojimo, taip pat turi teisę tokias išmokas gauti ir tam tokie asmenys turi pateikti tik reikiamus dokumentus Nuostatų nustatyta tvarka. Nutarime dėl Nuostatų pakeitimo nenurodytos jokios išimtys, leidžiančios atsakovui nagrinėjant pareiškėjos prašymą dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo vadovautis ne naująja, o senąja (galiojusia iki 2015 m. liepos 2 d.) Nuostatų 96 punkto redakcija, kuri jau daugiau nei pusantrų metų nebegalioja. Be to, V. V. nelaimingas atsitikimas darbe draudiminiu įvykiu buvo pripažintas tik 2017 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 6-15-699.

15. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Atsakovas teigia, kad pareiškėjos pozicija, jog jos 2010 m. birželio 3 d. prašymo dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo procedūra turėjo būti vykdoma ne pagal senąją (nuo 2015 m. liepos 2 d. nebegaliojančią) Nuostatų redakciją, o pagal naująją Nuostatų redakciją, yra grindžiama tik jos nuomone.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus. Jo nuomone, apeliaciniame skunde nenurodyta nė viena faktinė ir teisinė aplinkybė, pagrindžianti pareiškėjos teiginius apie teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. 6-15-699N , kuriuo nuspręsta neskirti pareiškėjai vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam – pareiškėjos sutuoktiniui – mirus, ir VSDFV 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. (11.1)I-3214 , kuriuo nuspręsta palikti nepakeistą atsakovo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. 6-15-699N, teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėja skunde taip pat suformulavo reikalavimą įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą, kuriuo vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus jai būtų skirta, bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

20. Teisėjų kolegija bylos medžiaga nustatė ir dėl šių aplinkybių ginčas tarp šalių nekyla, kad pareiškėja Skyriui pateikė 2010 m. birželio 3 d. prašymą skirti vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus (I t., b. l. 143–144) dėl jos sutuoktiniui 2009 m. gruodžio 3 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe. Skyrius 2017 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 6-15-699 „Dėl V. V. nelaimingo atsitikimo darbe“ (I t., b. l. 167–168), vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, Nuostatų 7 ir 31 punktais, pareiškėjos sutuoktiniui 2009 m. gruodžio 3 d. įvykusį mirtiną nelaimingą atsitikimą darbe pripažino draudiminiu įvykiu.

21. Tačiau nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčijamu Skyriaus 2017 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 6-15-699N, vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 6 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) bei Nuostatų 96 punktu (redakcija, galiojusi iki 2015 m. liepos 2 d.), nuspręsta neskirti pareiškėjai vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus motyvuojant tuo, kad vienkartinė ir periodinė draudimo išmokos apdraustajam mirus skiriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, Lietuvos Respublikoje nuolat gyvenantiems užsienio piliečiams ir asmenims be pilietybės, o pareiškėja yra Baltarusijos Respublikos pilietė ir nei sutuoktiniui įvykusio nelaimingo atsitikimo metu, nei kreipimosi dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus metu neturėjo leidimo nuolat gyventi Lietuvoje. Valdyba 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. (11.1)I-3214 prieš tai paminėtą atsakovo priimtą sprendimą paliko nepakeistą.

22. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė konstatavęs, kad ginčo teisiniams santykiams turi būti taikomos teisės normos, galiojusios 2009 m. gruodžio 3 d., kai pareiškėjos sutuoktiniui įvyko mirtinas nelaimingas atsitikimas darbe. Dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus pradėta prašymo nagrinėjimo procedūra turėjo būti vykdoma ir sprendimas priimamas vadovaujantis 2015 m. liepos 3 d. įsigaliojusiomis Nuostatų 32, 85–89 punktų ir 103.5 papunkčio redakcijomis, tačiau atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neturėjo teisinio pagrindo vadovautis 2015 m. liepos 3 d. įsigaliojusia Nuostatų 96 punkto redakcija.

23. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi ginčo šalių procesinius dokumentus, ginčijamus sprendimus bei skundžiamą teismo sprendimą, nustatė, kad iš esmės byloje ginčas kilo dėl Nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2015 m. liepos 2 d.) 96 punkto taikymo.

24. Nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2015 m. liepos 2 d.) 96 punkte įtvirtinta, kad vienkartinė ir periodinė draudimo išmokos apdraustajam mirus skiriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, Lietuvos Respublikoje nuolat gyvenantiems užsienio piliečiams, asmenims be pilietybės. Periodinė draudimo išmoka apdraustajam mirus mokama šiems asmenims, iki jie gyvena Lietuvos Respublikoje. Šios išmokos gavėjams persikėlus nuolat gyventi į kitą valstybę, išmoka mokama tarptautinėse sutartyse ir Europos Sąjungos teisės aktuose nustatyta tvarka.

25. Pareiškėja nėra Lietuvos Respublikos pilietė ir nei nelaimingo atsitikimo sutuoktiniui metu, nei kreipimosi dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus metu neturėjo leidimo nuolat gyventi Lietuvoje (dėl šių aplinkybių ginčo tarp šalių nėra).

26. Prieš tai nurodytų aplinkybių visuma lėmė pareiškėjai nepalankių sprendimų priėmimą – atsisakymą skirti jai vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam (pareiškėjos sutuoktiniui) mirus.

27. Tačiau nuo 2015 m. liepos 3 d. įsigaliojusioje Nuostatų redakcijoje neliko ankstesnėje Nuostatų redakcijoje (jos 96 punkte) įtvirtinto apribojimo, kurį taikydamas atsakovas priėmė šioje byloje ginčijamą 2017 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. 6-15-699N, išnagrinėjęs pareiškėjos 2010 m. birželio 3 d. prašymą skirti jai vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus.

28. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius, nustatantis šalių teises ir pareigas yra Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas. Šio įstatymo 27 straipsnio 2 dalis (straipsnio redakcija, galiojusi mirtino nelaimingo atsitikimo darbe metu) numatė, kad mirusiojo šeimos nariais laikomi jo sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), kol jiems sukaks 18 metų, taip pat besimokantys nustatyta tvarka įregistruotų aukštųjų, profesinių, bendrojo lavinimo mokyklų dieniniuose skyriuose, kol jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikai (įvaikiai), vyresni kaip 18 metų, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų, mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties, tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė). Panašiai mirusiojo šeimos narius apibrėžia ir šiuo metu galiojanti Įstatymo 27 straipsnio 2 dalies redakcija.

29. Darytina išvada, kad Įstatyme nebuvo ir nėra įtvirtinta tokio pobūdžio apribojimų pilietybės ar gyvenamosios vietos aspektu, neleidžiančių skirti šeimos nariams vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus, kokie buvo įtvirtinti Nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2015 m. liepos 2 d.) 96 punkte. Pirmosios instancijos teismas, teisingai pažymėjęs, kad Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo išmokos, inter alia (lot. be kita ko) vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus, yra mokamos remiantis Įstatymo nuostatomis, galiojusiomis nelaimingo atsitikimo darbe dieną ir pasirėmęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimo nuostatomis, minėtų Įstatymo nuostatų tiesiogiai netaikė.

30. Nagrinėjamu aspektu yra svarbus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. liepos 1 d. nutarimo Nr. 683 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. 309 „Dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ 2 punktas, kuriame įtvirtinta, kad iki šio nutarimo įsigaliojimo dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus pradėtos prašymų nagrinėjimo procedūros vykdomos ir sprendimai priimami vadovaujantis šiuo nutarimu keičiamų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 32, 85, 86, 87, 88, 89 punktų ir 103.5 papunkčio nuostatomis.

31. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo seka, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą, privalėjo vadovautis būtent naujosios Nuostatų redakcijos 32, 85, 86, 87, 88, 89 punktų ir 103.5 papunkčio nuostatomis, tačiau Nutarime dėl Nuostatų pakeitimo nėra įtvirtinta, jog jame nurodytais atvejais turi būti vadovaujamasi senojoje Nuostatų redakcijoje įtvirtintu 96 punktu.

32. Vadovaudamasi tuo, kas buvo nurodyta prieš tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neturėjo teisinio pagrindo taikyti Nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2015 m. liepos 2 d.) 96 punktą, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą atsisakyti skirti pareiškėjai vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam – pareiškėjos sutuoktiniui – mirus. Atsižvelgiant į tai, kad Valdyba 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. (11.1)I-3214 paliko Skyriaus 2017 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. 6-15-699N galioti, o pirmosios instancijos teismas 2018 m. vasario 7 d. sprendimu abu prieš paminėtus administracinius sprendimus pripažino teisėtais ir pagrįstais, teisėjų kolegija nusprendžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti: panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. 6-15-699N „Dėl N. V. teisės į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. (11.1)I-3214 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017-03-20 sprendimo Nr. 6-15-699N“ bei, atsižvelgiant į tai, kad Nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2015 m. liepos 2 d.) 96 punkte įtvirtintas reglamentavimas buvo vienintelis pagrindas atsisakyti priimti pareiškėjai palankų sprendimą, įpareigoti atsakovą priimti sprendimą skirti pareiškėjai vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam (pareiškėjos sutuoktiniui) mirus.

33. Pareiškėja skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui taip pat suformulavo reikalavimą priteisti bylinėjimosi išlaidas bei pateikė 22,5 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį dokumentą (I t., b. l. 15). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta prieš tai, sprendimas priimamas pareiškėjos naudai, todėl ji įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, ir jai priteisiama 22,5 Eur suma iš atsakovo.

34. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašymo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas nesuformulavo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos; dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 str. 1 d.).

35. Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad pareiškėjos įgaliotas atstovas pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą pradėti tyrimą, ar šioje byloje ginčijamas Skyriaus 2017 m. kovo 20 d. sprendimas Nr. 6-15-699N atitinka Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą. Teisėjų kolegija nurodo, kad minėtas sprendimas nėra norminis teisės aktas, todėl jo atžvilgiu nėra galima norminio akto teisėtumo tyrimo procedūra, numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 straipsnyje. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija netenkina nurodyto prašymo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos N. V. (N. V.) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. 6-15-699N „Dėl N. V. teisės į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. (11.1)I-3214 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017-03-20 sprendimo Nr. 6‑15‑699N“ bei įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių priimti sprendimą skirti N. V. vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus.

Priteisti N. V. 22,50 Eur (dvidešimt du eurus 50 centų) bylinėjimosi išlaidų iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan