2025-03-26 Nr. AB-5346-3-61-3-00194-2025-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-361-525/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00194-2025-6

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. kovo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Gintaro Kryževičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. sausio 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Enefit skundą atsakovui Valstybinei energetikos reguliavimo tarybai dėl nutarimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė Enefit (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (toliau – ir Taryba) 2024 m. gruodžio 17 d. nutarimo Nr. O3E-1652 „Dėl Enefit UAB neplaninio patikrinimo“ (toliau – ir Nutarimas) 2.2 ir 2.3 papunkčius.

Nutarimo 2.2 papunkčiu buvo nuspręsta „Per 3 mėnesius nuo šio nutarimo įsigaliojimo dienos grąžinti 3 602 936,73 Eur sumą labai mažoms įmonėms ir mažoms įmonėms, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme (toliau – Įmonės), kurios tikrinamuoju laikotarpiu nutraukė terminuotas Sutartis, sudarytas tikrinamuoju laikotarpiu, ir sumokėjo Sutarties nutraukimo mokesčius. Tuo atveju, jeigu Įmonės dar nėra sumokėjusios Sutarties nutraukimo mokesčių Pareiškėjui, atsisakyti visų reikalavimo teisių Įmonių atžvilgiu dėl Sutarties nutraukimo mokesčių sumokėjimo“; 2.3 papunktyje nurodyta „buitiniams vartotojams ir Įmonėms, kurie tikrinamuoju laikotarpiu sudarė Sutartis ir, nepriklausomai nuo Sutarties nutraukimo dienos, nutraukė tikrinamuoju laikotarpiu sudarytas Sutartis iki jų galiojimo termino pabaigos, grąžinti šių vartotojų sumokėtus Sutarties nutraukimo mokesčius. Tuo atveju, jeigu buitiniai vartotojai ir Įmonės dar nėra sumokėję Sutarties nutraukimo mokesčių Pareiškėjui, atsisakyti visų reikalavimo teisių buitinių vartotojų ir Įmonių atžvilgiu dėl Sutarties nutraukimo mokesčių sumokėjimo. Nutrauktų Sutarčių, sudarytų su Įmonėmis, atvejais imtis aktyvių veiksmų siekiant nustatyti, ar Įmonė Sutarties, sudarytos Tikrinamuoju laikotarpiu, sudarymo dieną atitiko Įmonės statusą, kaip jis apibrėžtas Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme“.

Pareiškėjas pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ‒ sustabdyti Nutarimo 2.2 ir 2.3 papunkčių galiojimą ir uždrausti Tarybai taikyti pareiškėjui Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 36 straipsnyje numatytas sankcijas ir (ar) kitas teisinio poveikio priemones, jei pareiškėjas nevykdys ar netinkamai vykdys Tarybos Nutarimo 2.2 ir (ar) 2.3 papunkčiuose nustatytus įpareigojimus.

Pareiškėjas prašymą grindė argumentais, kad jo reikalavimas panaikinti Nutarimo 2.2 ir 2.3 papunkčius yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstas, nes skunde pateikti argumentai patvirtina, jog Taryba, priimdama ginčijamus Nutarimo papunkčius, veikė ultra vires (viršydama įgaliojimus), ignoruodama reglamentavimą ir pažeisdama pareiškėjo teisę į teisminę gynybą. Nutarime nurodytų ir skundžiamų įpareigojimų vykdymas pareiškėjui sukels neatitaisomą žalą. Šiuo metu Lietuvos Respublikos teismuose yra nagrinėjama 15 bylų, kuriose pareiškėjo pareikštų reikalavimų suma siekia 7 523 933,53 Eur. Taryba Nutarimu įpareigojo pareiškėją atsisakyti šių reikalavimų, todėl, įvykdžius ginčijamais Nutarimo papunkčiais nustatytus įpareigojimus atsisakyti reikalavimo teisių, pareiškėjui būtų užkirstos bet kokios galimybės ateityje ginti savo pažeistas teises įstatymų nustatyta tvarka net ir tuo atveju, jei Nutarimas būtų panaikintas kaip nepagrįstas ir neteisėtas. Pareiškėjas ne tik patirtų mažiausiai 7 523 933,53 Eur dydžio nuostolius, tačiau patirtų ir kitus nuostolius, kadangi būtų įpareigotas atlyginti kitų bylos šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nesustabdžius Nutarimo 2.2 ir 2.3 papunkčių galiojimo, o vėliau juos panaikinus, pareiškėjas patirs neatitaisomą žalą ir bus priverstas kreiptis dėl žalos atlyginimo iš pačios valstybės dėl Tarybos neteisėtų veiksmų. Pareiškėjo vertinimu, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas šioje byloje atitinka proporcingumo principą.

II. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2025 m. sausio 27 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo Enefit UAB skundą ir iš dalies tenkino prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo – sustabdė Nutarimo 2.2 ir 2.3 papunkčių galiojimą iki bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės galutinis procesinis sprendimas.

Teismas, išanalizavęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalies nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl šių nuostatų taikymo, įvertinęs kilusį ginčą apibūdinančias aplinkybes, skundo reikalavimus, pareiškėjo prašomas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pažymėjo, kad šioje byloje yra svarbus viešojo intereso aspektas, t. y. Nutarimo 2.3 papunkčiu numatomas įpareigojimas „buitiniams vartotojams ir Įmonėms, kurie tikrinamuoju laikotarpiu sudarė Sutartis ir, nepriklausomai nuo Sutarties nutraukimo dienos, nutraukė tikrinamuoju laikotarpiu sudarytas Sutartis iki jų galiojimo termino pabaigos, grąžinti šių vartotojų sumokėtus Sutarties nutraukimo mokesčius. Tuo atveju, jeigu buitiniai vartotojai ir Įmonės dar nėra sumokėję Sutarties nutraukimo mokesčių Enefit UAB, atsisakyti visų reikalavimo teisių buitinių vartotojų ir Įmonių atžvilgiu dėl Sutarties nutraukimo mokesčių sumokėjimo.“ Teismas akcentavo, kad taip pat svarbu tai, jog pareiškėjas 2024 m. balandžio 24 d. priėmė sprendimą buitinius vartotojus atleisti nuo atsakomybės už ilgalaikių fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarčių nutraukimą, nereikalauti netesybų ir (ar) tiesioginių nuostolių atlyginimo, o vartotojų jau sumokėtas netesybų ir (ar) nuostolių atlyginimo sumas sugrąžinti vartotojams.

Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes bei į tai, jog Lietuvos Respublikos teismuose pagal pareiškėjo arba vartotojų pateiktus ieškinius nagrinėjama daugiau kaip 15 civilinių bylų dėl netesybų ir (ar) tiesioginių nuostolių priteisimo ilgalaikių fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarčių nutraukimo atvejais, sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė (sustabdyti atsakovo Nutarimo 2.2 ir 2.3 papunkčių galiojimą) yra adekvati ir proporcinga siekiamam tikslui, todėl taikytina iki bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės galutinis procesinis sprendimas.

Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog stabdytinas Nutarimo 2.2 ir 2.3 papunkčių galiojimas iki bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės galutinis procesinis sprendimas, negalimas Energetikos įstatymo 36 straipsnyje numatytų sankcijų ir (ar) kitų teisinio poveikio priemonių taikymas pareiškėjui dėl Nutarimo 2.2 ir (ar) 2.3 papunkčių nevykdymo ar netinkamo vykdymo, todėl teismas netenkino pareiškėjo prašymo uždrausti atsakovui taikyti pareiškėjui Energetikos įstatymo 36 straipsnyje numatytas sankcijas ir (ar) kitas teisinio poveikio priemones, jei pareiškėjas nevykdys ar netinkamai vykdys Nutarimo 2.2 ir (ar) 2.3 papunkčiuose nustatytus įpareigojimus.

III. Atsakovas Taryba atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. sausio 27 d. nutartį ir priimti naują nutartį, kuria netaikyti reikalavimų užtikrinimo priemonės – sustabdyti Tarybos Nutarimo 2.2 ir 2.3 papunkčių galiojimą iki bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės galutinis procesinis sprendimas.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepagrindė abiejų būtinų sąlygų tokiam prašymui tenkinti. Pareiškėjas nepagrindė skundo reikalavimo taip, kad dėl jo pagrįstumo (tikėtinumo) būtų galima spręsti ex ante (iš anksto), t. y. neišnagrinėjus bylos, neištyrus byloje esančių įrodymų ir neįvertinus atsakovo kontrargumentų. Pareiškėjas taip pat neįrodė, jog nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjas nurodė tik bendro pobūdžio deklaratyvius teiginius dėl galbūt ateityje kilsiančių finansinių sunkumų, jeigu jis turėtų atsisakyti savo reikalavimų kitų teismų nagrinėjamose bylose, tačiau šie pareiškėjo teiginiai nelaikytini ypatinga (išskirtine) aplinkybe, patvirtinančia tai, jog pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Atsakovo vertinimu, reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas nagrinėjamoje byloje nebūtų adekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso principus. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad sustabdžius Nutarimo dalies vykdymą bus pažeistas viešasis interesas ar kažkokių asmenų teisės. Šiuo atveju pareiškėjo privatus interesas (gautas finansinis pelnas) yra iškeliamas aukščiau už viešąjį interesą (vartotojų teises). Nutarimu pareiškėjas įpareigotas grąžinti vartotojams nepagrįstai ir neteisėtai iš jų gautus elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarčių bei elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugų teikimo sutarčių nutraukimo mokesčius, kuriuos pareiškėjas ginčija, nepaisydamas to, kad tokių mokesčių taikymas prieštarauja Elektros energetikos įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje nustatytai imperatyviai nuostatai.

Atsakovas nurodo, kad šiame kontekste itin svarbi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 (toliau – ir LAT nutartis), kurioje buvo išspręstas klausimas dėl mažos ir labai mažos įmonės prievolės mokėti sutarties nutraukimo mokestį (netesybas) už vienašališką elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą.

Atsakovas pažymi, kad Taryba, siekdama apginti viešąjį interesą (vartotojų teises), įpareigojo pareiškėją imtis Nutarime nurodytų veiksmų, o šiuos įvertinusi, vadovaudamasi Energetikos įstatymo 36 straipsnio 14 dalimi, sprendimą dėl sankcijos skyrimo privalo priimti per šešis mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos. Tęstinio pažeidimo atveju sankcija gali būti paskirta ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos. Pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo tenkinimo atveju, kol galiotų teismo pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, Taryba negalėtų pradėti sankcijos skyrimo procedūros ir (ar) skirti pareiškėjui sankcijos. Tokiu būdu būtų praleistas Energetikos įstatymo 36 straipsnio 14 dalyje nustatytas sankcijos pareiškėjui skyrimo terminas.

Pareiškėjas Enefit UAB atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Pareiškėjas sutinka su teismo išvada, kad jo (pareiškėjo) skundas yra tikėtinai pagrįstas ir nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės – nenustabdžius Nutarimo 2.2 ir 2.3 papunkčių galiojimo – pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma ar sunkiais atitaisoma didelė žala.

Pareiškėjas pažymi, kad, įvykdžius Tarybos Nutarimu nustatytus įpareigojimus atsisakyti reikalavimo teisių, pareiškėjui būtų užkirstos bet kokios galimybės ateityje ginti savo pažeistas teises įstatymų nustatyta tvarka net ir tuo atveju, jei Nutarimo 2.2 ir 2.3 papunkčiai būtų panaikinti kaip nepagrįsti ir neteisėti, t. y. pareiškėjas nebegalės inicijuoti naujų teisminių ginčų dėl jo teises pažeidusių subjektų. Pareiškėjas ne tik patirtų mažiausiai apie 8 000 000 Eur dydžio nuostolius, atsisakius savo reikalavimų teismuose nagrinėjamose bylose, tačiau taip pat patirtų ir kitus nuostolius, kadangi būtų įpareigotas atlyginti ir oponentų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjo teigimu, sustabdžius Nutarimo 2.2 ir 2.3 papunkčių vykdymą, nėra jokios realios neigiamos įtakos nei Tarybai, nei juridiniams asmenims, su kuriais vyksta ginčai teismuose. Teisminiai ginčai kilo ne dėl pareiškėjo iš klientų gautų lėšų grąžinimo, o būtent dėl jų priteisimo pagal pareiškėjo ieškinius, t. y. ginčai yra kilę dėl to, jog pareiškėjo klientai nėra sumokėję pareiškėjui netesybų / neatlyginę kilusios žalos, o ne dėl to, jog pareiškėjo klientai siekia prisiteisti kažkokias jų jau sumokėtas lėšas. Pasak pareiškėjo, teismuose nagrinėjami ginčai nėra susiję su vartotojais, kurie sudarė sutartis savo asmeniniams poreikiams tenkinti, o išimtinai su juridiniais asmenimis, savo srities profesionalais, kurie nesutikdami su pareiškėjo reikalavimais turi visas galimybes gintis nagrinėjamose civilinėse bylose. Pareiškėjo vertinimu, aplinkybė, jog teismuose nagrinėjami privatūs pareiškėjo ir kitų juridinių asmenų ginčai, neturi įtakos viešojo intereso pažeidimui.

Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamos teismo nutarties, kuria pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, panaikinimas reikštų, jog pareiškėjas turėtų atsisakyti ieškinių, pareikštų teismuose, arba nevykdant Tarybos nurodymų pareiškėjui būtų skiriama bauda (sankcija) (ką pažymi ir pati Taryba atskirajame skunde), todėl pareiškėjas neabejotinai patirtų neatitaisomą žalą, nes, kaip jau minėta, atsisakęs ieškinių teismuose pareiškėjas nebegalėtų reikalauti atitinkamų sumų iš tų pačių subjektų, net ir tenkinus šioje byloje pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovo nurodyta LAT nutartis Lietuvos Respublikos teismų praktikoje yra vienintelė nutartis, priimta tokio pobūdžio bylose, kuriose nagrinėjami nepriklausomų elektros energijos tiekėjų ir vartotojų ginčai. Pareiškėjo nuomone, šioje LAT nutartyje yra padarytos grubios teisės taikymo ir aiškinimo klaidos, todėl pareiškėjas ketina pasinaudoti kitomis įstatymų garantuojamomis savo pažeistų teisių gynybos priemonėmis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. sausio 27 d. nutarties dalies, kuria iš dalies tenkintas pareiškėjo Enefit UAB prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdytas Nutarimo 2.2 ir 2.3 papunkčių galiojimas iki bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės galutinis procesinis sprendimas, pagrįstumo ir teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Nutarimo 2.2 ir 2.3 papunkčių galiojimo sustabdymas šiuo atveju yra adekvati ir proporcinga priemonė siekiamam tikslui. Priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į viešąjį interesą, t. y. Nutarimo 2.3 papunkčiu pareiškėjui nustatytus įpareigojimus, į aplinkybę, kad pareiškėjas 2024 m. balandžio 24 d. priėmė sprendimą buitinius vartotojus atleisti nuo atsakomybės už ilgalaikių fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarčių nutraukimą, nereikalauti netesybų ir (ar) tiesioginių nuostolių atlyginimo, o vartotojų jau sumokėtas netesybų ir (ar) nuostolių atlyginimo sumas sugrąžinti vartotojams, taip pat į aplinkybę, kad Lietuvos Respublikos teismuose pagal pareiškėjo arba vartotojų pateiktus ieškinius nagrinėjama daugiau kaip 15 civilinių bylų dėl netesybų ir (ar) tiesioginių nuostolių priteisimo ilgalaikių fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarčių nutraukimo atvejais.

Atsakovas atskirajame skunde teigia, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nepagrindė abiejų būtinų sąlygų tokiam prašymui tenkinti, t. y. tikėtinai nepagrindė skundo reikalavimo pagrįstumo ir neįrodė, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių jam gali būti padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala. Pirmosios instancijos teismo pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė nėra adekvati siekiamam tikslui, pažeidžia proporcingumo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso principus. Nutarimu pareiškėjas įpareigotas grąžinti vartotojams nepagrįstai ir neteisėtai iš jų gautus elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarčių bei elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugų teikimo sutarčių nutraukimo mokesčius, todėl teismas, pritaikydamas reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjo privatų interesą (gautą finansinį pelną) iškėlė aukščiau už viešąjį interesą (vartotojų teises). Atsakovas pažymi, kad Nutarimu pareiškėjas įpareigotas imtis jame nurodytų veiksmų, tačiau teismui pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę Taryba negalės pareiškėjui skirti sankcijos už Nutarime nurodytų reikalavimų neįvykdymą (bus praleistas Energetikos įstatymo 36 straipsnio 14 dalyje nustatytas sankcijos skyrimo terminas).

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria tenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje inter alia (be kita ko) įtvirtinta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrindžia reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-236-502/2024; kt.).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie (iš pirmo žvilgsnio) reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pavyzdžiui, pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Tarybos Nutarimo 2.2 ir 2.3 papunkčius, kuriais pareiškėjas įpareigotas grąžinti 3 602 936,73 Eur sumą labai mažoms įmonėms ir mažoms įmonėms, kurios tikrinamuoju laikotarpiu nutraukė terminuotas sutartis, sudarytas tikrinamuoju laikotarpiu, ir sumokėjo sutarties nutraukimo mokesčius, o tuo atveju, jeigu įmonės dar nėra sumokėjusios pareiškėjui sutarties nutraukimo mokesčių, atsisakyti visų reikalavimo teisių įmonėms dėl sutarties nutraukimo mokesčių sumokėjimo (Nutarimo 2.2 p.); buitiniams vartotojams ir įmonėms, kurie tikrinamuoju laikotarpiu sudarė sutartis ir, nepriklausomai nuo sutarties nutraukimo dienos, nutraukė tikrinamuoju laikotarpiu sudarytas sutartis iki jų galiojimo termino pabaigos, grąžinti šių vartotojų sumokėtus sutarties nutraukimo mokesčius, o tuo atveju, jeigu buitiniai vartotojai ir įmonės dar nėra sumokėję pareiškėjui sutarties nutraukimo mokesčių, atsisakyti visų reikalavimo teisių buitiniams vartotojams ir įmonėms dėl sutarties nutraukimo mokesčių sumokėjimo (Nutarimo 2.3 p.).

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde išdėstė nesutikimo su Nutarimo 2.2 ir 2.3 papunkčiais argumentus. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjo skundas atitinka ABTĮ 24–25 ir 35 straipsniuose nustatytus reikalavimus, 2025 m. sausio 27 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundo turinį, nenustatė, kad skundo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą.

Pažymėtina, kad reikalavimų užtikrinimo priemonei taikyti pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto reikalavimų patenkinimo, tačiau vienos iš dviejų būtinųjų sąlygų konstatavimas nėra pakankamas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Padarius išvadą, kad pareiškėjas tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą, turi būti vertinama, ar nesiėmus jo (pareiškėjo) nurodomos užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Prašymą stabdyti Nutarimo 2.2 ir 2.3 papunkčiuose nustatytų įpareigojimų galiojimą iki bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės galutinis procesinis sprendimas pareiškėjas grindė argumentais, kad ginčijamuose Nutarimo papunkčiuose nurodytų įpareigojimų vykdymas jam sukels neatitaisomą žalą, nes pareiškėjui, atsisakius Lietuvos Respublikos teismuose nagrinėjamose bylose (15 civilinių bylų) pareikštų reikalavimų (reikalavimų suma siekia 7 523 933,53 Eur), būtų užkirstos bet kokios galimybės ateityje ginti savo pažeistas teises įstatymų nustatyta tvarka net ir tuo atveju, jei Nutarimas būtų panaikintas kaip nepagrįstas ir neteisėtas, t. y. pareiškėjas nebegalės inicijuoti naujų teisminių ginčų dėl jo teises pažeidusių subjektų. Pareiškėjas ne tik patirtų mažiausiai 7 523 933,53 Eur dydžio nuostolius, tačiau būtų įpareigotas atlyginti ir kitos bylos šalies patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nesustabdžius Nutarimo 2.2 ir 2.3 papunkčių galiojimo, o vėliau juos panaikinus, pareiškėjas patirs neatitaisomą žalą ir bus priverstas kreiptis dėl žalos atlyginimo iš pačios valstybės dėl Tarybos neteisėtų veiksmų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo esmę, pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį ir nurodytus argumentus dėl jos taikymo būtinumo, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Nutarimo 2.2 ir 2.3 papunkčių galiojimo iki bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės galutinis procesinis sprendimas sustabdymas šiuo atveju yra proporcinga priemonė tiek siekiant apsaugoti viešąjį interesą (vartotojų teises), tiek pareiškėjo privatų interesą.

Kaip minėta, ginčijamais Nutarimo 2.2 ir 2.3 papunkčiais pareiškėjas yra įpareigotas arba grąžinti labai mažų įmonių ir mažų įmonių bei vartotojų sumokėtus sutarties nutraukimo mokesčius, arba, jeigu dar nėra sumokėti sutarties nutraukimo mokesčiai, atsisakyti visų reikalavimo teisių dėl sutarties nutraukimo mokesčių sumokėjimo. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėju, kad neįsiteisėjus galutiniam teismo sprendimui dėl Nutarimo 2.2 ir 2.3 papunkčių pagrįstumo ir teisėtumo ir pareiškėjui įvykdžius atsakovo nurodymą, t. y. atsisakius bendrosios kompetencijos teismuose pareikštų reikalavimų, susijusių su sutarties nutraukimo mokesčiu, pareiškėjas, skundo šioje byloje tenkinimo – ginčijamų Nutarimo papunkčių panaikinimo – atveju, nebeturės teisės vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (Civilinio proceso kodekso 293 str. 4 p.; 294 str. 2 d.), taip pat pareiškėjui tektų pareiga atlyginti kitos bylos šalies patirtas bylinėjimosi išlaidas (Civilinio proceso kodekso 94 str.). Pažymėtina, kad, kaip atskirajame skunde nurodė pats atsakovas, tuo atveju, jeigu pareiškėjas neįvykdys atsakovo nurodymų, pareiškėjui Energetikos įstatymo 36 straipsnio 14 dalyje nustatyta tvarka gali būti skirta sankcija. Taigi šiuo atveju tiek ginčijamų Nutarimo papunkčių įvykdymas, tiek neįvykdymas pareiškėjui gali sukelti ekonominio pobūdžio teisines pasekmes, t. y. pareiškėjas patirtų nuostolius dėl teismuose pareikštų reikalavimų atsisakymo arba turėtų sumokėti atsakovo skirtą baudą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad proporcingumo principas reikalauja įvertinti neigiamas pasekmes, kurios realiai gali atsirasti pareiškėjui, jei reikalavimo užtikrinimo priemonė nebūtų taikyta, o teismas jo skundą patenkintų, ir pasekmes, kurios atsirastų atsakovui ir tretiesiems asmenims byloje, taip pat visuomenei, jei reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų pritaikytos, o teismas pareiškėjo skundą byloje atmestų (žr., pvz., 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-393-662/2023, 2023 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-212-822/2023). Taigi sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, vertinama, kokie padariniai gali kilti, jei reikalavimo užtikrinimo priemonės bus taikomos arba netaikomos, kurie iš šių padarinių labiau tikėtini ir sunkesni, sudėtingiau pašalinami (žr., pvz., 2011 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-674/2011, 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS624-601/2014).

Teisėjų kolegija, įvertinusi Nutarimo 2.2 ir 2.3 papunkčiuose nustatytų įpareigojimų pareiškėjui sukeliamus teisinius padarinius, t. y. kad pareiškėjas, įvykdęs atsakovo reikalavimus atsisakyti visų teismuose pareikštų reikalavimų dėl sutarties nutraukimo mokesčių sumokėjimo, nesant įsiteisėjusiam galutiniam teismo sprendimui dėl Nutarimo 2.2 ir 2.3 papunkčių pagrįstumo ir teisėtumo, o vėliau priėmus pareiškėjui šioje byloje palankų sprendimą, nebeturės teisės vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, taip pat pareiškėjui, neįvykdžius Nutarimo 2.2 ir 2.3 papunkčiuose nustatytų įpareigojimų, gali būti skiriama ekonominę sankcija, sprendžia, kad šiuo atveju, netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonės (nesustabdžius Nutarimo 2.2 ir 2.3 papunkčių galiojimo), pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, todėl siekiant laikinai sureguliuoti teisinę padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais, yra pagrindas sustabdyti Nutarimo 2.2 ir 2.3 papunkčių galiojimą iki bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės galutinis procesinis sprendimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo argumentai, kad sustabdžius Nutarimo 2.2 ir 2.3 papunkčių galiojimą jis (atsakovas) nebegalės pareiškėjui skirti sankcijos dėl reikalavimų neįvykdymo, nes bus pasibaigęs sankcijos skyrimo terminas, nepaneigia nustatytų aplinkybių, kad šiuo atveju netaikius reikalavimų užtikrinimo priemonės pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas. Pažymėtina, kad minėtos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas (Nutarimo 2.2 ir 2.3 papunkčių galiojimo sustabdymas) šiuo atveju padėtų išvengti tolimesnių ginčų tarp šios bylos šalių dėl sankcijos pareiškėjui skyrimo tuo atveju, jeigu reikalavimo užtikrinimo priemonė nebūtų taikyta ir pareiškėjui, neįvykdžius atsakovo reikalavimų, kol nebus įsiteisėjęs galutinis teismo sprendimas dėl Nutarimo 2.2 ir 2.3 papunkčių pagrįstumo ir teisėtumo, būtų skirta bauda.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė atitinka proporcingumo principą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdė Nutarimo 2.2 ir 2.3 papunkčių galiojimą iki bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės galutinis procesinis sprendimas (ABTĮ 70 str. 3 d. 3 p.). Dėl nurodytų priežasčių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atsakovo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. sausio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Gintaras Kryževičius