2015-11-26 Nr. AB-23031-3-65-3-00320-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2133-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00320-2014-9

Procesinio

sprendimo kategorija 2.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS

ADMINISTRACINIS TEISMAS

S

P R E N D I M A S

LIETUVOS

RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko

(pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo

uždarosios akcinės bendrovės „Krisminda“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio

apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimo

administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės

„Krisminda“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos

regiono aplinkos apsaugos departamentui, Lietuvos Respublikos aplinkos

ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Utenos rajono

agentūrai dėl privalomojo nurodymo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Panevėžio apygardos administraciniam

teismui paduotu skundu pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Krisminda“ (toliau

– ir UAB „Krisminda“, Bendrovė, pareiškėjas) prašė panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau

– ir Utenos RAAD) Utenos rajono agentūros vyresniojo valstybinio aplinkos

apsaugos inspektoriaus 2014 m. rugsėjo 16 d. privalomąjį nurodymą Nr. (11-KE)-62

(toliau – ir Privalomasis nurodymas) bei Utenos RAAD 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. (4.2)-s-1529

„Dėl skundo dėl 2014 m. rugsėjo 16 d. privalomojo nurodymo Nr. (11-KE-62)“ (toliau

– ir Sprendimas).

Pareiškėjas paaiškino, kad Privalomasis

nurodymas sietinas su ardomų akumuliatorių dalių – plastikinių korpusų –

saugojimu. Akumuliatorių ardymo metu yra atskiriamos pavojingos ir nepavojingos

sudedamosios akumuliatoriaus dalys. Plastikinės dalys, kaip nepavojingos

atliekos, saugomos didmaišiuose lauke. Dėl to atsakovas anksčiau jokių

pretenzijų nereiškė, 2014 m. birželio 26 d. tikrino įmonės veiklą ir jokių

pažeidimų nenustatė. Privalomajame nurodyme nepagrįstai konstatuota, kad

Bendrovė privalo laikytis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m.

gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 625 patvirtintų Baterijų ir akumuliatorių bei

baterijų ir akumuliatorių atliekų tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) reikalavimų,

nes šias taisykles patvirtino tam įgaliojimų neturintis asmuo. Lietuvos

Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas)

nėra nuostatų, kuriomis įstatymų leidėjas Aplinkos ministerijai būtų pavedęs

parengti ir patvirtinti nurodytas taisykles. Taisyklių 35.3 punkte įtvirtintas

reikalavimas, jog baterijų ir akumuliatorių atliekas saugančiose,

apdorojančiose ir (ar) perdirbančiose įmonėse turi būti nepralaidi krituliams

ir atspari orų pokyčiams stogo danga, o Bendrovės vykdomos veiklos vietoje yra

stogu dengtas pastatas, taigi šis reikalavimas vykdomas. Minėtame Taisyklių

punkte nėra įtvirtinta jokio reikalavimo nepavojingas atliekas, susidariusias

po akumuliatorių išardymo, laikyti po stogu. Pareiškėjo atstovės manymu, nors

atsakovas pripažino, jog Privalomasis nurodymas yra įvykdytas, šis nurodymas

pareiškėjui teisines pasekmes vis tik sukelia. Akumuliatorių plastikinės dalys

po Privalomojo nurodymo gavimo kartu su didmaišiais buvo suneštos į gamybines

patalpas tik dėl to, kad būtų išvengta galimų sankcijų dėl Privalomojo nurodymo

neįvykdymo laiku. Veiklos vykdymas nėra vienkartinis veiksmas, ji vykdoma

nuolat. Jeigu Privalomasis nurodymas būtų panaikintas, įmonė ir toliau laikytų

plastikines akumuliatorių atliekas lauke.

Atsakovai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos

regiono aplinkos apsaugos departamentas ir Lietuvos Respublikos aplinkos

ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Utenos rajono

agentūra atsiliepimu į skundą su skundu

nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai savo atsiliepime į skundą nurodė,

kad Atliekų tvarkymo įstatymo 20 straipsnyje atliekų tvarkymo

reglamentavimas pavestas Aplinkos ministerijai. Aplinkos ministro 1999 m.

liepos 14 d. įsakymu Nr. 2017 patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių (toliau –

ir Atliekų tvarkymo taisyklės) 118 punktas nustato, jog baterijų ir akumuliatorių

atliekų tvarkymas reglamentuojamas atskiru teisės aktu. Taisyklių 35.3 punktas

nustato reikalavimą akumuliatorių ir baterijų atliekas tvarkančioms įmonėms –

šiose įmonėse turi būti nepralaidi krituliams ir atspari orų pokyčiams stogo

danga. Akumuliatorių bei baterijų atliekų tvarkymas yra susijęs su padidinta

rizika, nes akumuliatoriuose yra švino, kadmio ir kitų pavojingų medžiagų.

Jeigu įmonė ne tik apdoroja, bet ir saugo tokias atliekas, visa jos veikla turi

vykti po stogo danga. Įmonė neturi plovimo mechanizmo, todėl apdorojant

akumuliatorius yra didelė rizika, jog ant išardytų dalių lieka kenksmingų

medžiagų. Privalomasis nurodymas buvo teisėtas, šiuo metu jis yra įvykdytas.

II. Panevėžio apygardos administracinis

teismas 2015 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip

nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės

kontrolės įstatymo (toliau – ir Kontrolės įstatymas) 12 straipsnio 1 dalį ir jo

6 punktą, 2 straipsnio 6 dalį, 18 ir 20 straipsnius. Bendrovė yra pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo

įmonė, kurios veiklai 2010 m. balandžio 22 d. išduotas Taršos integruotos

prevencijos ir kontrolės leidimas Nr. TU(2)-66 (toliau – ir TIPK

leidimas), koreguotas 2012 m. sausio 18 d., 2013 m. gruodžio 3 d., 2014 m.

sausio 2 d. TIPK leidimo bendrosios dalies 8 punkte įvardyta, kad bendrovė

vykdys švino akumuliatorių importą, vežimą, surinkimą, saugojimą, apdorojimą ir

perdirbimą. Pareiškėjui 2010 m. balandžio 2 d. išduota Pavojingų atliekų

tvarkymo licencija Nr. 000476. Privalomasis nurodymas duotas dėl pareiškėjo

vykdomame akumuliatorių apdorojime (ardyme) susidarančių atliekų (akumuliatorių

plastikinių korpusų) saugojimo.

Teismas nurodė Atliekų tvarkymo įstatymo

3415 straipsnio 11 dalies, Atliekų tvarkymo taisyklių 118

punkto nuostatas ir darė išvadą, kad įstatymų leidėjas nustatyti reikalavimus

akumuliatorių atliekų laikymui pavedė Aplinkos ministerijai, tokie reikalavimai

buvo nustatyti Taisyklėmis, kurios privalomos įmonei, vykdančiai išardytų

akumuliatorių atliekų (plastikinių korpusų) saugojimą (laikymą). Pagal

Taisyklių 35.3 punktą, baterijų ir akumuliatorių atliekas saugančiose,

apdorojančiose ir (ar) perdirbančiose įmonėse turi būti nepralaidi krituliams

ir atspari orų pokyčiams stogo danga. Bylos medžiaga nustatyta ir šalys to

neginčija, jog išardytų akumuliatorių plastikiniai korpusai iki Privalomojo

nurodymo davimo buvo laikomi plastikiniuose maišuose atviroje aikštelėje,

pastogė šių atliekų saugojimui nebuvo įrengta. Teismas laikė nepagrįstu

pareiškėjo teiginį, kad Taisyklių 35.3 punkte nėra nustatytas reikalavimas

atliekas, susidariusias po akumuliatorių išardymo, laikyti po stogu. Pagal

Taisyklių 35 punkto prasmę, jame nustatyti reikalavimai privalo būti taikomi įmonei

vykdant kiekvieną iš šiame punkte įvardintų veiklų, t. y. tiek saugant, tiek

perdirbant ir (ar) apdorojant akumuliatorių atliekas, o pagal 35.3 punktą,

tokia veikla turi būti vykdoma po nepralaidžia krituliams ir atsparia orų

pokyčiams stogo danga.

Pareiškėjas savo skundą grindžia ir

aplinkybe, kad akumuliatorių ardymo procese susidariusios atliekos

(plastmasiniai korpusai) yra nepavojinga medžiaga, pagal TIPK leidimą ją

numatyta saugoti aikštelėje. Bendrovei išduoto TIPK leidimo neatskiriamame

priede ,,Atliekų naudojimo ar šalinimo techninis reglamentas“ akumuliatorių

korpusai priskiriami tiek prie pavojingų atliekų (kodas 19 12 11*), tiek prie

nepavojingų atliekų (kodas 19 12 04), o jų saugojimo vieta numatyta lengvųjų

konstrukcijų sandėlyje ir asfaltuotoje aikštelėje. TIPK leidime nėra apibrėžta,

kaip turi būti įrengta aikštelės dalis, kurioje saugomos akumuliatorių

atliekos, tokius reikalavimus nustato Taisyklės, privalomos ūkio subjektui,

vykdančiam šią veiklą. Pažymėta, kad Taisyklės nenustato skirtingų reikalavimų

pavojingų ir nepavojingų akumuliatorių atliekų saugojimui, jos turi būti

taikomos visų akumuliatorių atliekų saugojimui, todėl nepagrįstas pareiškėjo

teiginys, kad Taisyklių 35.3 punktas nėra taikytinas plastikinių akumuliatorių

korpusų, kaip nepavojingų atliekų, saugojimui.

Dėl išvardintų motyvų padaryta išvada,

kad Bendrovė, pažeisdama Taisyklių 35.3 punkto reikalavimus, akumuliatorių

atliekas saugojo asfaltuotoje aikštelėje, ne po nepralaidžia krituliams ir

atsparia orų pokyčiams stogo danga. Privalomajame nurodyme konstatuota, jog

lauke laikomi akumuliatorių plastikiniai korpusai yra papildomai neapdirbti

(išplauti ir kitaip nukenksminti), todėl jų saugojimas yra sudedamoji pavojingų

atliekų tvarkymo veiklos dalis, ši aplinkybė bylos medžiaga nėra paneigta, be

to, iš Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos cheminių

tyrimų skyriaus 2014 m. sausio 9 d. cheminių tyrimų protokolo Nr. Ch66 matyti,

kad ant pareiškėjo tyrimui pateikto akumuliatorinio plastiko rasti cheminių

medžiagų (gyvsidabrio, chromo, švino, kadmio) likučiai. Laikyta, kad

Privalomasis nurodymas buvo duotas, esant Kontrolės įstatymo 18 straipsnyje

nustatytiems pagrindams. Jo turinys iš esmės atitinka Kontrolės įstatymo 20

straipsnio reikalavimus. Vien tas faktas,

kad Privalomajame nurodyme netiksliai nurodytas teisės akto, kuriuo grindžiamas

Privalomasis nurodymas, numeris, nėra esminis Privalomojo nurodymo trūkumas,

kurio pagrindu šis nurodymas galėtų būti pripažintas nepagrįstu bei

panaikintas, nes teisės normos, kuria remiamasi, esmė skundžiamame akte yra

aiškiai išdėstyta, teisingai nurodyta teisės akto priėmimo data bei

pavadinimas. Tiek iš skundo Utenos RAAD, tiek iš skundo teismui matyti, kad

pareiškėjas aiškiai ir nedviprasmiškai suprato, kokia teisės norma buvo remtasi

Privalomuoju nurodymu duodant nurodymą, pareiškėjas šį nurodymą tinkamai

įvykdė, ką patvirtina 2014 m. lapkričio 6 d. patikrinimo aktas Nr. (11-KD)-157.

Teismas sprendė, kad Privalomasis

nurodymas bei Sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas UAB „Krisminda“ (toliau –

ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos

administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują

sprendimą – tenkinti jo skundą. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti iš

atsakovo teismo išlaidų atlyginimą: 29 Eur už žyminio mokesčio sumokėjimą ir

300 Eur už apeliacinio skundo paruošimą.

Pareiškėjas nurodo, kad Taisyklės neturi

juridinės galios, nes jas patvirtino tokios teisės neturintis asmuo. Taisyklių

priėmimo momentu Atliekų tvarkymo įstatymo 3415 straipsnio 11 dalis

negaliojo, 2008 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. D1-386 patvirtintų naujos

redakcijos Taisyklių priėmimo momentu Atliekų tvarkymo įstatymo 3415

straipsnio 11 dalis taip pat negaliojo. Aplinkos ministro 2001 m. gruodžio 21

d. įsakymo Nr. 625 preambulėje nurodyta, kad šio poįstatyminio akto priėmimo

teisinis pagrindas yra 1998 m. birželio 16 d. Atliekų tvarkymo įstatymo Nr.

VIII-787 26 straipsnio 1 dalis, kurią vertinant akivaizdu, kad

įstatymų leidėjo pavedimo parengti ir patvirtinti Baterijų ir akumuliatorių bei

baterijų ir akumuliatorių atliekų tvarkymo taisykles nėra.

Išdėsto Kontrolės įstatymo 2 straipsnio

7 dalies, kurioje pateiktas privalomojo nurodymo apibrėžimas, nuostatas ir

teigia, jog šios teisės normos dispozicija leidžia spręsti, kad privalomasis

nurodymas gali būti duodamas ne bet kokiais atvejais ir ne dėl bet kokių

reikalavimų. Jame turi būti nurodytas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių

naudojimą reglamentuojantis įstatymas ar kitas teisės aktas, kuriame yra

aiškiai suformuluotas tam tikro elgesio reikalavimas. Nurodo, jog Taisyklių

35.3 punkte nustatytas lakoniškas ir aiškus reikalavimas – turėti

nepralaidžią krituliams ir atsparią orų pokyčiams stogo dangą. Byloje nustatyta

faktinė aplinkybė, kad akumuliatorių ardymo vietoje įmonė turi gamybinį pastatą,

kuriame ir vykdoma akumuliatorių ardymo veikla. Be to, Privalomasis nurodymas

buvo surašytas nustačius, kad lauke didmaišiuose laikomi papildomai neapdirbti

akumuliatorių plastikiniai korpusai, tačiau Taisyklių 35.3 punkte nėra

reikalavimo papildomai neapdirbtus akumuliatorių plastikinius korpusus laikyti

po stogu.

Pažymi, kad įmonių apibūdinimas kaip

atliekas saugančių, apdorojančių ir (ar) perdirbančių jokiu būdu neleidžia

teigti, kad atliekų apdorojimas, saugojimas ir perdirbimas turi vykti tik po

nepralaidžia krituliams ir atsparia orų pokyčiams stogo danga. Toks

reikalavimas poįstatyminiame akte neįtvirtintas, o plečiamasis teisės normos

aiškinimas viešojoje teisėje negalimas. Taisyklėse yra ir 35.2 punktas,

nustatantis reikalavimus paviršiaus dangai. Aiškinant šią teisės normą taip,

kaip 35.3 punktą aiškina pirmosios instancijos teismas, darytina išvada,

kad atliekų apdorojimas, saugojimas ir perdirbimas turi vykti ant dangos,

nepralaidžios baterijų ir akumuliatorių atliekose esantiems skysčiams, valymo

priemonėms, vandeniui. UAB „Krisminda“ papildomai neapdirbtus akumuliatorių

plastikinius korpusus laikydama didmaišiuose lauke veiklą vykdė pagal

galiojančio TIPK leidimo nuostatas ir jokių teisės aktų nepažeidė. Nagrinėjamoje

byloje nekilo ginčas, kad asfaltuotoje aikštelėje esanti danga neatitiktų

Taisyklių 35.2 punkto.

Pirmosios instancijos teismas neatkreipė

dėmesio, kad įmonei Privalomasis nurodymas surašytas už jau išardytų

akumuliatorių plastikinių korpusų saugojimą didmaišiuose lauke. Nemotyvuoti yra

ir pirmosios instancijos teismo pastebėjimai, jog akumuliatorių plastikiniai

korpusai yra papildomai neapdirbti (išplauti ir kitaip nukenksminti). Teismas

nenurodė, koks teisės aktas reikalauja akumuliatorių plastikinius korpusus

papildomai apdirbti (išplauti ir kitaip nukenksminti) ir tik tada vertinti kaip

nepavojingą atlieką.

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo

pateiktu vertinimu, kad papildomai neapdirbtų akumuliatorių plastikinių korpusų

saugojimas yra sudedamoji pavojingų atliekų tvarkymo veiklos dalis. Joks teisės

aktas nenumato reikalavimo papildomai apdirbti akumuliatorių plastikinius

korpusus. Atliekų tvarkymo taisyklių priede yra detalizuotas atliekų sąrašas ir

atliekų pavojingumo kriterijai. Pagal šio priedo preambulę atliekos

klasifikuojamos kaip pavojingos atliekos, jei turi vieną ar kelias minėtų taisyklių

3 priede išvardintas savybes ir, vartojant šio priedo H3-H8, H10, H11 terminus,

turi vieną ar kelias šias savybes (įvardyta 14 kriterijų). Cheminių tyrimų

protokole Nr. Ch66 konstatuota, kad vieno akumuliatoriaus plastike rasta

0,07 ppm gyvsidabrio, 0,22 ppm chromo, 1560 ppm švino ir 0,04 ppm kadmio. Byloje

nėra jokių domenų, kuri iš šių cheminių medžiagų yra priskirtina pavojingoms

pagal savo savybes ar koncentracijos kiekį. UAB „Krisminda“ panaudotų

akumuliatorių plastikinius korpusus saugojo vandeniui ir kitam atmosferos

poveikiui nepralaidžiuose didmaišiuose, kurie buvo laikomi ant baterijų ir

akumuliatorių atliekose esantiems skysčiams, valymo priemonėms ir vandeniui

nepralaidžios ir atsparios paviršiaus dangos. Taisyklių 35.3 punkte nėra

reikalavimo papildomai neapdirbtų akumuliatorių plastikinius korpusus laikyti

po stogu.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos

regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą su

apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsakovas pažymi, jog teismas sprendimą

priėmė tinkamai išaiškinęs ir pritaikęs su bylos dalyku susijusius teisės aktus.

Apelianto argumentas, kad jam negalioja Taisyklės, nes jos neva priimtos

nekompetentingo subjekto, yra niekuo nepagrįstas, nes baterijų ir akumuliatorių

atliekų tvarkymo ypatumai nustatyti Atliekų tvarkymo įstatyme, kuriame aiškiai

pasakyta, kad baterijų ir akumuliatorių atliekų tvarkymo taisykles

nustato aplinkos ministras (3415 str. 11 d.). Atliekų tvarkymo

įstatymo 20 straipsnyje taip pat įtvirtinta, kad Aplinkos ministerija

reglamentuoja bei administruoja visų atliekų tvarkymą. Aplinkos

ministerijos nuostatų 7.2 punkte numatyta, kad formuoti valstybės politiką

atliekų tvarkymo srityje ir organizuoti jos įgyvendinimą yra vienas svarbiausių

Aplinkos ministerijos uždavinių. Taisykles yra patvirtinęs tinkamas ir įstatymo

įgaliotas subjektas.

Taisyklių reikalavimai apeliantui

privalomi ir tai aiškiai pasakyta Atliekų tvarkymo taisyklių 118 punkte. Taisyklių

35.3 punkto reikalavimas rodo griežtą teisėkūros subjekto poziciją į šios

rūšies atliekų tvarkymo veiklą, kad tokios atliekos būtų laikomos tik po

nepralaidžia krituliams ir atsparia aplinkos pokyčiams stogo danga, kad ant

baterijų ir akumuliatorių atliekų nepatektų krituliai ir kad nepatektų įvairios

pavojingos medžiagos į aplinką. Apeliantas sąmoningai ignoruoja, kad pagal tą

patį Taisyklių 35.3 punktą reikalavimas dėl nepralaidžios krituliams ir

atsparios orų pokyčiams stogo dangos privalomumo keliamas ne tik akumuliatorių

ardymo, bet ir akumuliatorių atliekų laikino saugojimo veiklai, t. y.

nepralaidžios stogo dangos buvimo reikalavimas siejamas tiek su akumuliatorių

atliekų apdorojimu (ardymu), tiek ir su akumuliatorių atliekų saugojimo veiklos

vykdymu. Taisyklių 35.3 punktas nekelia sąlygos įrodinėti akumuliatorių atliekų

pavojingumo laipsnį tam, kad tokio pobūdžio atliekos būtų laikomos po stogo

danga, nes šio punkto prasme pakanka, kad tai yra akumuliatorių atliekos ir kad

įmonė užsiima jų saugojimo veikla, tuomet ir turi būti nepralaidi krituliams ir

atspari orų pokyčiams stogo danga.

Šiuo atveju akumuliatorių atliekos buvo

laikomos lauke, didmaišiuose, ant žemės, nors pagal Taisyklių 23 ir 24 punktus,

baterijų ir akumuliatorių atliekos turi būti surenkamos atskirai tam skirtuose

konteineriuose, statinėse, dėžutėse ar kitokiose talpyklose ir nemaišomos su

kitomis atliekomis, tokios talpyklos turi būti atsparios baterijų ir

akumuliatorių atliekose esantiems skysčiams, o pagal Taisyklių 34 punktą, baterijų

ir akumuliatorių atliekos šias atliekas surenkančiose, apdorojančiose ir (ar)

perdirbančiose įmonėse turi būti saugomos baterijų ir akumuliatorių atliekose

esantiems skysčiams atspariuose ir sandariuose konteineriuose, kad juose

esančios atliekos nepatektų į aplinką ir į juos nepatektų krituliai. Šiuo

atveju didmaišiai negana to, kad buvo lauke, neapsaugoti nuo kritulių, bet

nebuvo sudėti ir į konteinerius.

Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS822-1178/2014

ir teigia, jog Privalomasis nurodymas apeliantui duotas pagrįstai, jo

reikalavimai motyvuoti teisės normomis, reikalavimui įvykdyti duotas protingas

terminas, nurodymą davė kompetentingas pareigūnas. Privalomojo nurodymo

reikalavimus apeliantas yra įvykdęs laiku ir šiuo metu panašaus pobūdžio

pažeidimas jau nedaromas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Utenos

rajono agentūros vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus 2014 m.

rugsėjo 16 d. privalomojo nurodymo Nr. (11-KE)-62, kuriuo UAB „Krisminda“

suformuluotas reikalavimas, vadovaujantis Taisyklių 35.3 punktu, veiklą vykdyti

tik po stogu, ir Utenos RAAD 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. (4.2)-s-1529,

kuriuo Privalomasis nurodymas paliktas nepakeistas.

Pirmosios instancijos teismas

konstatavo, kad Privalomasis nurodymas

bei Sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra pagrindo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde

nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir pirmiausia nurodo, kad

Taisyklės neturi juridinės galios, kadangi jas patvirtino tokios teisės

neturintis asmuo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Baterijų ir akumuliatorių bei

baterijų ir akumuliatorių atliekų tvarkymo taisykles aplinkos ministras

patvirtino vadovaudamasis Lietuvos Respublikоs atliekų tvarkymo įstatymo (Žin., 1998, Nr. 61-1726; 2002,

Nr. 72-3016) 20 straipsniu,

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 1138 (Žin., 1998,

Nr. 84-2353;

2008, Nr. 46-1725),

6.3.4 punktu ir įgyvendindamas 2006 m. rugsėjo 6 d. Europos Parlamento ir

Tarybos direktyvą dėl baterijų ir akumuliatorių bei baterijų ir akumuliatorių

atliekų ir direktyvos 91/157/EEB panaikinimo (OL 2006 L 266, p. 1).

Atliekų tvarkymo įstatymo 20 straipsnyje aptartos Aplinkos

ministerijos funkcijos: Aplinkos ministerija reglamentuoja ir administruoja

visų atliekų tvarkymą, kontroliuoja nustatytų reikalavimų ir užduočių

įgyvendinimą (1 d.); Aplinkos ministerija koordinuoja kitų valstybės ir

savivaldybių institucijų veiklą atliekų tvarkymo srityje, ieško papildomų

finansavimo šaltinių valstybės bei savivaldybių institucijų parengtiems atliekų

tvarkymo projektams finansuoti (2 d.). Taisyklių patvirtinimo metu galiojusių Lietuvos

Respublikos aplinkos ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 1138 (Žin., 1998, Nr. 84-2353; 2008,

Nr. 46-1725), 6.3.4 punktas

numatė, jog Aplinkos ministerija pagal kompetenciją reglamentuoja ir

administruoja visų atliekų tvarkymą, kontroliuoja nustatytų reikalavimų ir

užduočių įgyvendinimą, koordinuoja kitų valstybės institucijų, apskričių

viršininkų ir savivaldybių veiklą atliekų tvarkymo srityje.

Atliekų tvarkymo įstatymo 3415 straipsnio 11

dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. balandžio 30 d., t. y. Privalomojo

nurodymo priėmimo metu) numatyta, jog baterijų ir akumuliatorių atliekų

tvarkymo taisykles, baterijų ir akumuliatorių priskyrimo nešiojamosioms,

automobiliams skirtoms, pramoninėms ar kitoms baterijų ir akumuliatorių rūšims

tvarką, nešiojamųjų ir automobiliams skirtų baterijų ir akumuliatorių atliekų

surinkimo sistemų ir surinkimo vietų tankio reikalavimus nustato aplinkos

ministras.

Tai, jog 2001 m. gruodžio 21 d., tvirtinant Išeikvotų

baterijų ir akumuliatorių tvarkymo taisykles, Atliekų tvarkymo įstatyme nebuvo eksplicitiškai

įtvirtinta, jog baterijų ir akumuliatorių atliekų tvarkymo taisykles nustato

aplinkos ministras, nereiškia, jog aplinkos ministras, patvirtindamas tokias

taisykles, neturėjo įgaliojimų jų patvirtinti. Atliekų tvarkymo įstatymo (Žin., 1998, Nr. 61-1726; 2000, Nr. 90-2276) 26 straipsnyje, kuriuo buvo vadovaujamasi

tvirtinat Išeikvotų baterijų ir akumuliatorių tvarkymo taisykles, buvo numatyta,

jog Aplinkos ministerija organizuoja atliekų tvarkymą reglamentuojančių teisės

aktų rengimą ir prižiūri, kaip vykdomi nustatyti reikalavimai, rengia atliekų

tvarkymo objektų įrengimo ir priežiūros norminius dokumentus ir kontroliuoja jų

įgyvendinimą, atlieka kitas šio ir kitų įstatymų nustatytas funkcijas. Atsižvelgiant

į tai, kas išdėstyta, Išeikvotų baterijų ir akumuliatorių tvarkymo taisyklių

patvirtinimas vertintinas kaip Aplinkos ministerijos funkcijų įgyvendinimas atliekų

tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų rengimo organizavimo procese.

Be to, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. liepos

21 d. įsakymu Nr. D1-386 „Dėl aplinkos ministro 2001 m. gruodžio 21 d.

įsakymo Nr. 625 „Dėl Išeikvotų baterijų ir akumuliatorių tvarkymo taisyklių

patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo pakeistas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro

2001 m. gruodžio 21 d. įsakymas Nr. 625 „Dėl Išeikvotų baterijų ir

akumuliatorių tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 1-12; 2003, Nr. 17-745; 2007,

Nr. 32-1167) ir išdėstytas

nauja redakcija, įsigaliojusia 2008 m. liepos 30 d. Tuo metu Atliekų tvarkymo

įstatyme jau buvo eksplicitiškai įtvirtinta, kad baterijų ir akumuliatorių

atliekų tvarkymo taisykles, baterijų ir akumuliatorių priskyrimo

nešiojamosioms, automobiliams skirtoms, pramoninėms ar kitoms baterijų ir

akumuliatorių rūšims tvarką ir reikalavimus nešiojamųjų ir automobiliams skirtų

baterijų ir akumuliatorių atliekų surinkimo sistemoms nustato Aplinkos

ministerija (349 str. 9 d.).

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija vertina, kad

pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog įstatymų leidėjas

reikalavimus akumuliatorių atliekų laikymui nustatyti pavedė Aplinkos

ministerijai.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro

1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 „Dėl Atliekų tvarkymo taisyklių

patvirtinimo“ patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių 118 punkte numatyta, jog baterijų

ir akumuliatorių atliekų rūšiavimui, laikinajam laikymui, surinkimui ir vežimui

ir apdorojimui taikomi papildomi reikalavimai nustatyti Baterijų ir

akumuliatorių bei baterijų ir akumuliatorių atliekų tvarkymo taisyklėse,

patvirtintose Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 21 d.

įsakymu Nr. 625 „Dėl Baterijų ir akumuliatorių bei baterijų ir akumuliatorių

atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“.

Baterijų ir akumuliatorių bei baterijų

ir akumuliatorių atliekų tvarkymo taisyklės nustato baterijų ir akumuliatorių

priskyrimo tam tikroms baterijų ir akumuliatorių rūšims, baterijų ir

akumuliatorių vartotojų informavimo, baterijų ir akumuliatorių atliekų

surinkimo sistemų organizavimo, baterijų ir akumuliatorių atliekų tvarkymo,

nešiojamųjų baterijų ir akumuliatorių atliekų surinkimo užduočių vykdymo

stebėsenos reikalavimus bei tvarką (Taisyklių 1 p.). Taisyklės privalomos

asmenims, kurių veikla susijusi su visų rūšių baterijų ir akumuliatorių,

nepriklausomai nuo jų formos, tūrio, svorio, medžiagų sudėties ar naudojimo

paskirties, gamyba, importu (įvežimu į Lietuvos Respubliką), eksportu (išvežimu

iš Lietuvos Respublikos), platinimu ir (ar) baterijų ir akumuliatorių atliekų

tvarkymu, taip pat baterijų ir akumuliatorių atliekų turėtojams (Taisyklių 3 p.).

Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Krisminda“ vykdo automobilių akumuliatorių surinkimo,

saugojimo, apdorojimo ir atliekų sudėties ar būsenos pakeitimo funkcijas, Taisyklių

reikalavimai jai yra taikomi.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde

pažymi, kad privalomasis nurodymas gali

būti duodamas ne bet kokiais atvejais ir ne dėl bet kokių reikalavimų, taip pat

jis akcentuoja, jog UAB „Krisminda“ papildomai neapdirbtus akumuliatorių

plastikinius korpusus laikydama didmaišiuose lauke veiklą vykdė pagal

galiojančio TIPK leidimo nuostatas ir jokių teisės aktų nepažeidė.

Nagrinėjamo ginčo kontekste pažymėtina,

jog Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo

(redakcija, galiojusi nuo 2014 m. liepos 1 d., t. y. Privalomojo nurodymo

priėmimo metu) 12 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta, jog Aplinkos

apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai šio Įstatymo nustatytais atvejais ir nustatyta

tvarka turi teisę ir pareigą duoti privalomuosius nurodymus fiziniams ir

juridiniams asmenims. Privalomasis nurodymas – tai aplinkos apsaugos

valstybinę kontrolę vykdančio pareigūno įpareigojimas fiziniam ar juridiniam

asmeniui per tam tikrą terminą įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių

naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus arba

imtis priemonių, kad aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą

reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai

būtų išvengta ar ji sumažinta, arba likviduoti pasekmes, sukeltas aplinkos

apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės

aktų pažeidimu, arba įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones (Kontrolės įstatymo 2 str. 6 d.).

Kontrolės įstatymo 18 straipsnyje

numatyti privalomojo nurodymo davimo atvejai: kai yra grėsmė, kad bus pažeisti

aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar

kitų teisės aktų reikalavimai ir (arba) kai dėl fizinių ar juridinių asmenų

veiksmų ar neveikimo gali būti padaryta žala aplinkai, siekiant tokių pažeidimų

ir (arba) žalos aplinkai išvengti ar ją sumažinti (1 p.); kai aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimas yra trunkamasis ir

nustatomas terminas jį nutraukti (2 p); kai nustatomas terminas pašalinti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo priežastis (3 p.); kai

nustatomas terminas likviduoti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu sukeltas pasekmes (4

p.); kai padaryta žala aplinkai ir nustatomos aplinkos atkūrimo priemonės ir jų

įgyvendinimo terminai (5 p.). Taigi, kaip teisingai pažymėjo pareiškėjas,

privalomasis nurodymas gali būti priimamas ne bet kokiais, o Kontrolės įstatymo

18 straipsnyje numatytais atvejais.

Be to, Lietuvos vyriausiasis

administracinis teismas, vertindamas Kontrolės

įstatymo nuostatas,

susijusias su privalomojo nurodymo davimu, yra nurodęs, kad privalomasis

nurodymas gali būti duodamas ne tik teisės aktų pažeidimo atvejais, bet ir

pažeidimų prevencijos tikslais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje

byloje Nr. A822-243/2010).

Reikalavimai privalomojo nurodymo

turiniui įtvirtinti Kontrolės įstatymo 20 straipsnyje, kurio 1 dalyje inter

alia nustatyta, jog privalomajame nurodyme turi būti įvardyta, kokius

pažeidimus ar jų pasekmes arba veiksnius, sudarančius sąlygas aplinkos

apsaugos įstatymų ir

kitų teisės aktų pažeidimams ar žalai aplinkai atsirasti, turi pašalinti asmuo,

kuriam duodamas privalomasis nurodymas, arba kokias aplinkos atkūrimo priemones

turi įgyvendinti asmuo, kuriam duodamas privalomasis nurodymas, ir per kokius

terminus jis tai turi padaryti. Reikia pažymėti, jog nagrinėjamam ginčui kaip

bendroji norma taikytinas ir Lietuvos

Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas), be

kita ko, nustatantis viešojo administravimo principus bei reikalavimus

individualiam administraciniam aktui (3 ir 8 str.). Taigi privalomasis

nurodymas, kaip individualus administracinis aktas, turi būti pagrįstas ir

teisėtas, t. y. turi atitikti minėtų įstatymų nuostatų reikalavimus,

jame turi būti aiškiai ir išsamiai nurodytos aplinkos apsaugą ir gamtos

išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų

normos, kurių nurodoma laikytis, ar šių teisės aktų pažeidimai, tai pagrindžiančios

nustatytos aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1659/2012; 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2460/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju Privalomasis

nurodymas pareiškėjui buvo duotas dėl UAB „Krisminda“ vykdomame

akumuliatorių apdorojime (ardyme) susidarančių atliekų (akumuliatorių

plastikinių korpusų) saugojimo, įvertinus

Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos 2014 m. rugpjūčio 20

d. rašte Nr. S-600 nurodytas aplinkybes, t. y. tai, kad UAB „Krisminda“

pateiktuose tirti plastikuose yra gyvsidabrio, chromo, švino, kadmio cheminių

elementų likučių, ir nustačius, kad UAB „Krisminda“ papildomai neapdirbtus

akumuliatorių plastikinius korpusus laiko lauke, po atviru dangumi,

neapsaugojus nuo tiesioginio kritulių poveikio, kas, Utenos RAAD Utenos rajono

agentūros nuomone, neatitinka Taisyklių 35.3 punkte nustatyto specialaus

reikalavimo, todėl UAB „Krisminda“ veiklą

nurodyta vykdyti tik po stogu. Šį reikalavimą nurodyta įvykdyti iki 2014 m.

lapkričio 1 d.

Utenos RAAD Utenos rajono agentūros

nuomone, Taisyklių 35 punkte numatyti reikalavimai, iš kurių vienas – baterijų

ir akumuliatorių atliekas saugančiose, apdorojančiose ir (ar) perdirbančiose

įmonėse turi būti nepralaidi krituliams ir atspari orų pokyčiams stogo danga

(Taisyklių 35.3 p.), yra taikomi visai pareiškėjo vykdomai akumuliatorių

saugojimo, apdorojimo ir atliekų sudėties ar būsenos pakeitimo veiklai, dėl to

visa UAB „Krisminda“ veikla turi būti vykdoma po stogu.

Pirmosios instancijos teismas

nusprendė, jog pagal Taisyklių 35 punkto prasmę, jame nustatyti reikalavimai

privalo būti taikomi įmonei vykdant kiekvieną iš šiame punkte įvardintų veiklų,

t. y. tiek saugant, tiek perdirbant ir (ar) apdorojant akumuliatorių atliekas,

o pagal 35.3 punktą tokia veikla turi būti vykdoma po nepralaidžia

krituliams ir atsparia orų pokyčiams stogo danga. Tačiau apeliacinės

instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi Taisyklėse įtvirtintą

reglamentavimą, tokiai išvadai nepritaria ir sprendžia, jog Privalomasis

nurodymas, atsižvelgus į jo turinį, neatitinka Kontrolės įstatymo 20 straipsnio

bei Viešojo

administravimo įstatymo reikalavimų.

Taisyklių 35 punkte yra išvardijami baterijų

ir akumuliatorių atliekas saugančioms, apdorojančioms ir (ar) perdirbančioms

įmonėms keliami reikalavimai (įmonėse turi būti): svarstyklės atliekų svoriui

nustatyti (35.1 p.); baterijų ir akumuliatorių atliekose esantiems skysčiams,

valymo priemonėms, vandeniui nepralaidi ir atspari paviršiaus danga (35.2 p.);

nepralaidi krituliams ir atspari orų pokyčiams stogo danga (35.3 p.);

išsiliejusių skysčių surinkimo priemonės (sorbentai ir kitos) (35.4 p.). Kaip

matyti iš Taisyklių 35 punkto, jame yra išvardijami bendri įmonėms, saugančioms,

apdorojančioms ir (ar) perdirbančioms baterijų ir akumuliatorių atliekas,

keliami reikalavimai, t. y. numatyta, kokius kriterijus turi atitikti įmonė, sauganti,

apdorojanti ir (ar) perdirbanti baterijų ir akumuliatorių atliekas: tokia įmonė

turi turėti svarstyklės atliekų svoriui nustatyti, nepralaidžią krituliams ir

atsparią orų pokyčiams stogo dangą ir kt. Reikalavimas, kad visa baterijų ir

akumuliatorių atliekų saugojimo, apdorojimo ir (ar) perdirbimo veikla turi būti vykdoma po stogu, baterijų ir akumuliatorių atliekų saugojimo, apdorojimo

ir (ar) perdirbimo veikla užsiimančioms įmonėms Taisyklių 35.3 punkte nėra

numatytas. Tokio reikalavimo nėra pagrindo formuluoti ir sistemiškai aiškinant

Taisyklių 35 punkto nuostatas, kadangi jos, kaip jau minėta, numato bendrus baterijų

ir akumuliatorių atliekas saugančioms, apdorojančioms ir (ar) perdirbančioms

įmonėms keliamus reikalavimus, tačiau neaptaria baterijų ir akumuliatorių

atliekų saugojimo, apdorojimo ir (ar) perdirbimo veiklos ypatumų, t. y. kaip ir kur tokia veikla turi būti atliekama. Taisyklių 35.3 punkte

nėra numatytas reikalavimas akumuliatorių plastikinius korpusus (ar kitas baterijų ir akumuliatorių atliekas) laikyti tik po stogu, jame yra įtvirtintas

bendro pobūdžio reikalavimas įmonei, saugančiai,

apdorojančiai ir (ar) perdirbančiai baterijų ir akumuliatorių atliekas turėti nepralaidžią

krituliams ir atsparią orų pokyčiams stogo dangą. Ginčo dėl to, jog akumuliatorių ardymo vietoje UAB „Krisminda“ turi nepralaidžią

krituliams ir atsparią orų pokyčiams stogo dangą, byloje nėra. Aplinkybė, kad

UAB „Krisminda“ turi gamybinį stogu dengtą pastatą (unikalus Nr. 8299-2018-8011), esantį Šaltinių g.

45, Utenoje, byloje yra patvirtinta pareiškėjo pateiktais duomenimis. Taigi UAB

„Krisminda“ atitinka Taisyklių 35.3 punkte numatytą reikalavimą – turi nepralaidžią

krituliams ir atsparią orų pokyčiams stogo dangą.

Privalomąjį nurodymą priėmusi Utenos

RAAD Utenos rajono agentūra netinkamai aiškino Taisyklių 35.3 punktą ir nurodė

pareiškėjui vykdyti tokį reikalavimą, kuris minėtoje teisės normoje nėra

numatytas. Dėl to Privalomajame nurodyme buvo nurodytas netinkamas teisinis

pagrindas, kas lėmė, kad priimtas administracinis aktas buvo netinkamai

motyvuotas ir neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujantis

aukštesnės galios teisės aktams. Kitaip tariant, viešojo administravimo procedūra

nebuvo atlikta taip, kaip to reikalauja Viešojo

administravimo įstatymo ir Kontrolės įstatymo nuostatos. Atsakovas Utenos RAAD Utenos rajono agentūra,

kaip viešojo administravimo subjektas, neužtikrino pagrįsto ir objektyvaus

privalomojo nurodymo priėmimo, t. y. įvardijamų pareiškėjo pažeidimų aiškiai ir

išsamiai nepagrindė aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą

reglamentuojančių įstatymų ir

kitų teisės aktų normomis. Minėti individualaus administracinio akto trūkumai

pripažintini esminiais ir sudarančiais pagrindą jį panaikinti (Lietuvos

Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 1 p.).

Nagrinėjamos bylos kontekste dėmesys

atkreiptinas į tai, jog 2006 m. rugsėjo 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos

direktyvos 2006/66/EB dėl baterijų ir akumuliatorių bei baterijų ir

akumuliatorių atliekų ir Direktyvos 91/157/EEB panaikinimo, kurią įgyvendinant

patvirtintos Taisyklės, III priedo „Išsamūs apdorojimo ir perdirbimo

reikalavimai“ A dalyje „Apdorojimas“ nurodoma, jog apdorojimo metu bent jau

pašalinami visi skysčiai ir rūgštys (1 d.); apdorojama ir saugoma, įskaitant

laikinąjį saugojimą, apdorojimo įmonėse tokiose vietose, kurių paviršius

nepralaidus ir stogas atitinkamai atsparus oro pokyčiams, arba tinkamuose

konteineriuose (2 d.).

Byloje taip pat ginčijamas Utenos RAAD 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimas Nr. (4.2)-s-1529 „Dėl

skundo dėl 2014 m. rugsėjo 16 d. privalomojo nurodymo Nr. (11-KE-62)“. Kadangi reikalavimas panaikinti minėtą sprendimą yra

susijęs su reikalavimu panaikinti Privalomąjį nurodymą,

teisėjų kolegija plačiau dėl Utenos RAAD

2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimo teisėtumo

nepasisakys, pažymėdama, jog, pripažinus Privalomąjį nurodymą neteisėtu ir

naikintinu, kartu naikintinas ir pareiškėjo skundžiamas Utenos RAAD Sprendimas, kadangi juo Privalomasis

nurodymas nepagrįstai buvo laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų

kolegija sprendžia, jog Panevėžio apygardos

administracinis teismas netinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamu atveju

aktualias Kontrolės įstatymo, Viešojo

administravimo įstatymo ir Taisyklių normas, išsamiai neištyrė ir neįvertino faktinių

bylos aplinkybių, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas

naikintinas (ABTĮ 143 str.) ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas ir jo skundžiami

teisės aktai panaikinami.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde

išdėstė prašymą priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas: 29 Eur už žyminio

mokesčio sumokėjimą ir 300 Eur už apeliacinio skundo paruošimą.

Proceso šalis, kurios

naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų

atlyginimą (ABTĮ 44 str. 1 d). Kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis

turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl

skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos

nagrinėjimu <...> (ABTĮ 44 str. 2 d.). ABTĮ 44 straipsnio 6 dalis

numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas.

Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos

Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta

tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis

numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo

pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato

padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra

nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku

patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos

teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino

Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar

advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio

(toliau – ir Rekomendacijos, nuo 2015 m. kovo 20 d. galioja nauja redakcija).

Pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį, dėl

išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su

išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti

teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne

vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Be to, nuosekli

administracinių teismų praktika patvirtina, jog bylinėjimosi išlaidos gali būti

paskirstytos tik to teismo ir toje byloje, kurioje jos atsirado, todėl prašymas

dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, paduodamas

pirmosios instancijos teismui ir jame nagrinėjamas, atitinkamai prašymas dėl

išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

nagrinėtinas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje

Nr. AS492-704/2011).

Byloje esanti 2015 m. kovo 7 d.

atstovavimo sutartis patvirtina, jog advokatei Ingai Maskoliūnaitei buvo

pavesta paruošti skundą su teise jį pasirašyti ir perduoti per EPP sistemą Lietuvos

vyriausiajam administraciniam teismui. 2015 m. kovo 7 d. sąskaitoje už teisines

paslaugas apeliacinio skundo paruošimas įkainotas

300 Eur. Tačiau byloje nėra pateiktas įrodymas, jog pareiškėjas apmokėjo

šią sąskaitą ir patyrė realias išlaidas.

Bylos šaliai, kurios naudai buvo

priimtas galutinis teismo sprendimas, yra būtina įrodyti realias savo išlaidas

(žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 16 d.

nutartį administracinėje byloje Nr. A502-34/2009, Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 18, 2009 m., 144–216 p., 2012

m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-172/2012

ir kt.). Tai, jog proceso šalis patyrė realias išlaidas, paprastai patvirtina

pinigų apskaitos dokumentas, fiksuojantis vieno subjekto grynųjų pinigų

mokėjimo ar pervedimo operacijas, įvykdytas kitam subjektui (žr., pvz., Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 13 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. AS261-284/2008, 2009 m.

rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-422/2009).

Šiuo atveju pareiškėjas nepagrindė, jog už apeliacinio skundo paruošimą patyrė

realias išlaidas, t. y. nepateikė tai patvirtinančio įrodymo, dėl to teismo

išlaidų atlyginimo už apeliacinio skundo paruošimą nėra pagrindo priteisti.

Pagal Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo praktiką, jei byloje būtų panaikintas aktas,

kurio pagrindu buvo priimtas kitas (taip pat panaikintas aktas), būtų galima

reikalauti, kad bylinėjimosi išlaidas atlygintų ir pirmąjį aktą priėmęs

subjektas (žr., pvz., 2011 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje

byloje Nr. AS858-374/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo biuletenis Nr. 21, 2011 m., 500–504 p.). Kadangi šiuo atveju

panaikinami tiek Privalomasis nurodymas, tiek Sprendimas, kuriuo buvo

tikrinamas Privalomojo nurodymo teisėtumas ir pagrįstumas, teismo išlaidų

atlyginimas lygiomis dalimis priteisiamas iš abiejų atsakovų.

Bylos duomenys

patvirtina, jog pareiškėjas sumokėjo 29 Eur žyminį mokestį, dėl to ši suma

lygiomis dalimis (po 14,50 Eur) priteisiama iš atsakovų Lietuvos Respublikos

aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento ir Lietuvos

Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento

Utenos rajono agentūros (ABTĮ 44 str. 2 d.).

Vadovaudamasi

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1

dalies 2 punktu, 44 straipsnio 1 ir 2 dalimis, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo

uždarosios akcinės bendrovės „Krisminda“ apeliacinį

skundą tenkinti.

Panevėžio

apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimą panaikinti ir

priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Krisminda“ skundą

tenkinti ir panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Utenos

rajono agentūros vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus 2014 m.

rugsėjo 16 d. privalomąjį nurodymą Nr. (11-KE)-62 ir Utenos regiono

aplinkos apsaugos departamento 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. (4.2)-s-1529

„Dėl skundo dėl 2014 m. rugsėjo 16 d. privalomojo nurodymo Nr. (11-KE-62)“.

Priteisti

pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei

„Krisminda“ iš atsakovų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos

regiono aplinkos apsaugos departamento ir Lietuvos Respublikos aplinkos

ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Utenos rajono

agentūros 29 Eur (dvidešimt devynis eurus) (po 14,50 Eur (keturiolika eurų

penkiasdešimt euro centrų) iš kiekvieno atsakovo) teismo išlaidų atlyginimo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan