2016-11-22 Nr. BB-4857-1-01-1-43285-2015-3 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-402-697/2016

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-43285-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija

(S)

2.1.7.4.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. gynėjo advokato Mariaus Zabitos kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 286 straipsnį ir nuteistas laisvės atėmimo bausme vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 28 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir M. K. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus pareikštas civilinis ieškinys dėl P. V. išmokėtos 114,11 Eur dydžio ligos pašalpos paliktas nenagrinėtas.

Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 28 d. nutartis, kuria nuteistojo M. K. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. M. K. pagal BK 286 straipsnį nuteistas už tai, kad 2015 m. rugpjūčio 3 d., apie 17 val., Panevėžio r., Velžio sen., Liūdynės k., Ramioji g., ties namu Nr. 10, nenorėdamas vykdyti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 3-iojo skyriaus tyrėjo I. K. ir to paties policijos komisariato vyresniojo tyrėjo G. B. reikalavimų pateikti dokumentus ir leisti patikrinti jo vairuojamą automobilį „Toyota Rav4“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojams, turintiems viešojo administravimo įgaliojimus, o būtent: I. K. ir G. B. priėjus prie iš namo kiemo išvažiavusio ir gatvėje sustojusio automobilio „Toyota Rav4“ ir pareikalavus leisti patikrinti automobilį ir jo dokumentus, siekdamas išvengti patikrinimo, pradėjo važiuoti automobiliu ir neuždarytomis automobilio priekinėmis kairės pusės durimis trenkė I. K. į ranką, po to automobilio ratu pervažiavo jam dešinę pėdą, padarydamas nukentėjusiajam I. K. dešinės pėdos sumušimą, pasireiškusį odos nubrozdinimu ir poodine kraujosruva, t. y. nežymiai sutrikdė I. K. , vykdžiusio tarnybos pareigas, sveikatą.

2. Kasaciniu skundu nuteistojo M. K. gynėjas advokatas M. Zabita prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą M. K. nutraukti arba panaikinti apeliacinės instancijos nutartį ir perduoti baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

3. Kasatorius nurodo, kad nuteistojo M. K. veiksmuose nėra BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties, o abiejų instancijų teismai per plačiai aiškino šio straipsnio dispozicijoje numatytus objektyviuosius požymius.

3.1. Skunde pažymima, kad teismų nustatyta aplinkybė, jog M. K. trenkė neuždarytomis automobilio priekinėmis kairės pusės durelėmis I. K. į ranką, nepagrįsta, nes byloje nėra nustatyta, jog nuteistasis būtų tokius veiksmus atlikęs. Kasatorius teigia, kad net paties I. K. parodymuose ši aplinkybė nenustatyta, nes jis apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, jog nuteistojo automobilis judėjo, o jam bandant atidaryti važiuojančio automobilio dureles pirštas liko durelėse, o dešinės kojos pėdos pirštą pervažiavo kairės pusės automobilio ratas. Pasak gynėjo, tai reiškia, kad nuteistasis neuždarytomis durelėmis tyčia ar netyčia I. K. į ranką netrenkė, nes apie trenkimą į ranką durelėmis I. K. neparodė, ši aplinkybė yra išvestinė ir neatitinka byloje esančių duomenų. Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad nuteistasis negalėjo numatyti ir tyčia galiniu kairiu automobilio ratu pervažiuoti I. K. dešinės kojos pėdą, nes, anot kasatoriaus, tai objektyviai neįmanoma. Tai, kad M. K. tyčia siekė sužaloti I. K. , byloje duomenų nėra, to nepatvirtina nei liudytojai, nei patys pareigūnai, o šis padarytas kairės kojos pėdos sužalojimas tėra netyčinės veikos, atitinkančios eismo įvykį (ATPK 127 straipsnio 1 dalis), pasekmė – ar vertintinas tik kaip administracinės teisės pažeidimas, numatytas ATPK 187 straipsnyje.

3.1.1. Kasatoriaus teigimu, net ir objektyviai šio sužalojimo fakto negalima patikrinti, nes I. K. įvykio vietoje atvykus greitajai medicininos pagalbai jokių nusiskundimų nepareiškė ir tik kitą dieną kreipėsi į medicinos įstaigą dėl galbūt padaryto sužalojimo, kurį specialistas nustatė tik 2015 m. rugpjūčio 28 d. pagal medicininius dokumentus, o ne tiesiogiai apžiūrint I. Kurkuklionį. Be to, I. K. baudžiamajame procese nepareiškė jokių pretenzijų nuteistajam (nei turtinių, nei neturtinių). Kasatorius tvirtina, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog M. K. fizinio smurto nenaudojo, nes tuo metu vairavo automobilį, o ne jį panaudojo fiziniam smurtui. Skunde teigiama, kad fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas iš esmės yra tapatus rezultatas, kurio padarymas vairuojant automobilį atitinka ATPK 127 straipsnio 1 dalies nuostatas. Be to, ATPK 130 straipsnio 1 dalyje taip pat yra nustatyta atsakomybė už nepaklusimą uniformuoto pareigūno reikalavimui sustoti, tačiau pareigūnai buvo be uniformų ar kitų skiriamųjų ženklų, todėl šiuo atveju nėra ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties. Kasatoriaus įsitikinimu, šiuo konkrečiu atveju pasekmės turėtų būti vertinamos eismo įvykio kontekste. Pasak gynėjo, tai kad M. K. pervažiavo I. K. galiniu ratu pėdos pirštą, nereiškia, jog jis jam pasipriešino, nes jokio tiesioginio kontakto tarp jų nebuvo, o siekis išvengti sulaikymo nuvažiuojant automobiliu ir netyčia galiniu ratu pervažiuojant pėdos pirštą negali būti dirbtinai kriminalizuotas ir laikomas nusikaltimu, nes tam, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė, pirmiausia turi būti nustatyta, jog tokiais veiksmais M. K. siekė panaudoti fizinį smurtą, o tai įmanoma tik kryptingais veiksmais.

3.1.2. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad fizinis smurtas gali pasireikšti ne tik tiesiogiai smūgiuojant, spiriant ar kitaip tiesioginio fizinio kontakto metu traumuojant kitą asmenį, tačiau, kaip ir šiuo atveju, nukentėjusįjį paveikiant atitinkamais žalojantį poveikį turinčiais įrankiais ar naudojant kitokias, tarp jų ir transporto, priemones, ir teigia, jog toks teismo teiginys prasilenkia su BK 286 straipsnio dispozicijoje nustatytais objektyviaisiais požymiais, o tai reiškia plečiamąjį normos aiškinimą sunkinančia kaltinamojo padėtį prasme. Gynėjas įsitikinęs, kad nuteistojo M. K. kaltė nėra tinkamai nustatyta, jos turinys neatskleistas, faktinės aplinkybės prieštaringos, o prieštaravimai aiškinti pažeidžiant in dubio pro reo principą. Skunde pažymima, kad vertinant byloje surinktus duomenis visiškai neanalizuota ir nesvarstyta M. K. baudžiamoji atsakomybė ir veiksmai ultima ratio prasme ir ar jų visuma atitinka, pakankama baudžiamosios atsakomybės taikymui. Kasatorius teigia, kad iš esmės patys pareigūnai, elgdamiesi pavojingai ir artėdami prie judančios transporto priemonės, turėjo įvertinti riziką ir, nepaisant tikslų, elgtis atsakingai, laikytis KET bei saugaus eismo reikalavimų. Pasak gynėjo, būtų suprantama, tokia M. K. veiksmų kvalifikacija, jeigu jis būtų taranavęs pareigūnus ar kryptingai ant jų važiavęs, tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad pareigūnai pribėgo iš šono nuvažiuojančiam automobiliui, kuris suko į priešingą pusę nei jie artėjo.

3.2. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad šis ikiteismini tyrimas Nr. 01-1-4325-15 buvo pradėtas kaip kito ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-43082-15 (dėl automobilio vagystės) pasekmė. Anot kasatoriaus, nors inkriminuoti nusikaltimai ir nesudaro visiškai idealios sutapties, tačiau yra pakankamai susiję dėl trumpo laiko tarpo, faktinių aplinkybių ir to, kad pasala buvo surengta iš anksto žinant, kur yra vogtas automobilis. Gynėjo nuomone, šių bylų atskiras vedimas, kurių faktinės aplinkybės, liudytojų parodymai ir kiti bylos duomenys yra glaudžiai susiję, yra ne kas kita kaip bylų tiražavimas ir nuteistojo procesinių teisių pažeidimas bei dirbtinio papildomo teistumo įgyvendinimas. Pažymima ir tai, kad M. K. atskiruose ikiteisminiuose tyrimuose buvo verčiamas duoti parodymus, susijusius su kitu ikiteisminiu tyrimu apie automobilio vagystę, ir tai atsispindi šios bylos protokoluose. Kasatorius teigia, kad M. K. šiame procese nepasinaudojo teise turėti kvalifikuotą gynėją, ir vargu ar suprato, kokias pasekmes jam sukuria atskiras bylų vedimas, parodymų prieš save davimas dėl kitame ikiteisminiame tyrime pareikštų kaltinimų bei papildomas teistumas.

3.2.1. BPK 10 straipsnis užtikrina įtariamojo, kaltinamojo ir nuteistojo formalias teises, tačiau, be to, kad yra užtikrinamos nurodytos teisės, BPK 51 straipsnio 2 dalyje nustatytos ir valstybės pareigos, t. y. ikiteisminio tyrimo subjektų, prokuratūros ir teismo pareiga užtikrinti jų įgyvendinimą, jeigu asmuo pats nesugeba apsiginti. Minėtame straipsnyje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras motyvuotu nutarimu ar teismas motyvuota nutartimi turi teisę pripažinti, kad gynėjo dalyvavimas būtinas ir kitais atvejais, jeigu, jų nuomone, be gynėjo pagalbos įtariamojo ar kaitinamojo teisės ir teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes bei baudžiamojo proceso veiksmus, atskirai vestas baudžiamąsias bylas, kitas aplinkybes, kurios esant dabartiniai procesiniai situacijai turės reikšmės tiek sprendžiant bausmės klausimą, tiek baudžiamosios atsakomybės klausimą kitoje byloje dėl susijusių aplinkybių, gynybos nuomone, teisė į gynybą M. K. buvo suvaržyta. Taip pat kasatorius nurodo, kad įstatymų leidėjas bylų sujungimo ir išskyrimo institutą yra nustatęs ne tik tam, jog būtų paprasčiau ikiteisminio tyrimo subjektams ištirti nusikalstamas veikas ir teismui greičiau bylas išnagrinėti, tačiau ir tam, kad nebūtų nepagrįstai ir dirbtinai sunkinama įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo procesinė padėtis, kurie gali turėti įtakos teisingam bylų išnagrinėjimui, baudžiamosios atsakomybės klausimo išsprendimui ir teisingam bausmės paskyrimui.

4. Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo M. K. gynėjo M. Zabitos kasacinį skundą atmesti.

4.1. Prokuroras pritaria teismų išvadoms ir teigia, kad nuteistasis policijos pareigūnams pasipriešino pasinaudodamas automobiliu, kuris šiuo atveju vertinamas kaip didesnio pavojaus šaltinis, todėl jis (kaip vairuotojas) žinojo, jog gali kilti grėsmė kitų asmenų sveikatai. Atsiliepime nurodyta, kad nors kilę nukentėjusiajam I. K. padariniai (nežymus sveikatos sutrikdymas) yra tapatūs ir ATPK 127 straipsnio 1 dalyje numatytoje sudėtyje numatytiems padariniams, tačiau nagrinėjamas atvejis negali būti vertinamas kaip eismo įvykio aplinkybės, nes ši ATPK norma neapima asmens tyčinių veiksmų dėl pasipriešinimo valstybės tarnautojams, atliekantiems viešojo administravimo funkcijas.

Pastebėtina, kad atsakomybė pagal minėtą ATPK straipsnį kyla už neatsargius veiksmus, pažeidžiančius Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir kylančius iš to padarinius, o priešingu atveju, jeigu būtų nustatyta asmens tyčia sužaloti kitą žmogų (sukeliant nežymų sveikatos sutrikdymą), būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė (pvz; pagal BK 140 straipsnį). Anot prokuroro, negali būti taikomas ir ATPK 187 straipsnis, kuriame numatyta administracinė atsakomybė už pasipriešinimą policijos pareigūnams, nes dėl M. K. veiksmų kilę padariniai (kūno sužalojimas) nepatenka į šios normos turinį.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta pirmiau, prokuroras daro išvadą, kad žemesnės instancijos teismai, pripažindami M. K. kaltu pagal BK 286 straipsnį, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o kasacinio skundo argumentai visiškai nepagrįsti ir atmestini. Kasacinio skundo argumentus dėl neva padarytų BPK 10 straipsnio, 44 straipsnio 5 dalies, 51 straipsnio 2 dalies pažeidimų ikiteisminio tyrimo metu, prokuroras laiko nepagrįstais ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje dėl ikiteisminių tyrimų atskyrimo pagrįstumo pateikė motyvuotus argumentus, kurių kasacinio skundo motyvai nepaneigia.

Kasacinio skundo argumentai dėl įtariamojo (kaltinamojo) teisių į gynybą užtikrinimo pažeidimų, anot prokuroro, vertintini kaip deklaratyvūs ir prieštaraujantys nagrinėjamoje byloje esantiems duomenims. Atsiliepime nurodyta, kad iš baudžiamosios bylos procesinių dokumentų matyti, jog įtariamasis M. K. buvo tinkamai supažindintas su įtariamojo teisėmis tarp jų ir turėti gynėją. Be to, pažymima, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacinį skundą galima paduoti tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacine tvarka.

Nuteistasis dėl teisių į gynybą užtikrinimo neva padarytų pažeidimų savo apeliaciniame skunde nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas tokio klausimo nenagrinėjo, todėl šiais klausimais kasacija taip pat negalima.

5. Nuteistojo M. K. gynėjo advokato M. Zabitos kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų bei BK 286 straipsnio taikymo

6. Kasaciniame skunde išdėstyti keli bylos apskundimo pagrindai nurodant, kad buvo neišsamiai išnagrinėtos bylos aplinkybės bei netinkamai įvertinti bylos duomenys dėl įvykio, plačiau neapsvarstant galimybės vertinti veiksmus kaip administracinį teisės pažeidimą. Teigiama, kad be pagrindo buvo atliekami atskiri ikiteisminiai tyrimai pagal BK 286 straipsnį ir dėl automobilio vagystės, tokiu būdu pasunkinant kaltinamojo M. K. padėtį subendrinant bausmes. Taip pat tvirtinama, kad proceso metu nebuvo užtikrintos M. K. procesinės teisės į tinkamą gynėjo pagalbą.

7. Kolegijos nuomone, kasaciniame skunde keliami reikalavimai yra nepagrįsti.

8. Skundžiamais teismų sprendimais M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 286 straipsnį, t. y. už tai, kad nenorėdamas vykdyti valstybės tarnautojų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus – policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų pateikti dokumentus ir patikrinti automobilį, siekdamas išvengti patikrinimo, pasipriešino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato policininkams – Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 3-iojo skyriaus tyrėjui I. K. ir vyresniajam tyrėjui G. B. , pradėjo važiuoti automobiliu ir neuždarytomis automobilio priekinėmis kairės pusės durimis trenkė I. K. į ranką, po to automobilio ratu pervažiavo jam dešinę pėdą, tuo padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą.

9. Iš kasacinio skundo teiginių (kurių didžioji dalis iš esmės buvo analogiškai atkartoti apeliaciniame skunde, nurodant argumentus ir Baudžiamojo proceso kodekso atitinkamų straipsnių reikalavimus, kurių, kasatoriaus nuomone, nebuvo laikomasi) matyti, kad kasatorius, teigdamas, jog nuteistojo M. K. kaltumas padarius veiką, numatytą BK 286 straipsnyje, neįrodytas, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą.

10. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti suvaržiusiais nuteistojo gynybos teises ar kitaip sutrukdžiusiais teismams išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nenustatė. Kasatoriaus teiginiai, kad teismų sprendimai nepagrįsti, kad vertinant įrodymus pažeisti BPK 20 straipsnio reikalavimai, kad abiejų instancijų teismai per plačiai aiškino BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo dispozicijoje numatytus objektyviuosius požymius, prieštarauja priimtų skundžiamų sprendimų turiniui. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais remdamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

11. Nesutiktina su kasacinio skundo teiginiais, kad bylos proceso metu nebuvo užtikrinta M. K. teisė į tinkamą gynėjo pagalbą. Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visos bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos nepažeidžiant rungimosi principo (BPK 7 straipsnis) ir nesuvaržant kaltinamajam įstatymų garantuotų gynybos teisių (BPK 22 straipsnio 3 dalis); iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog kaltinamajam buvo išaiškintos teisės ir pareigos, numatytos BPK 22, 50, 261, 312 straipsniuose, ir jis jas suprato. Nagrinėjant bylą visi bylos duomenys buvo ištirti, visi įrodymai – kaltinamojo M. K. , nukentėjusiojo I. K., liudytojų G. B., P. K. , P. V. , P. Č. parodymai, duomenys, užfiksuoti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialistų išvadose Nr. G1119/15(05) ir Nr. G1141/15(05), 2015 m. rugpjūčio 3 d. eismo įvykio vietos apžiūros protokole ir kt., nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai išsamiai ir argumentuotai išdėstyti. Pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kad nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 305 straipsnio reikalavimų, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

12. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą išanalizavęs surinktus įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Teisėjų kolegija nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada ir konstatuoti, kad šioje byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, neturi teisinio pagrindo, todėl kasatorių argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų ir faktinių aplinkybių vertinimas, atmestini. Byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, į esminius apelianto argumentus, kurie iš dalies analogiškai pakartoti ir kasaciniame skunde, priimtoje nutartyje yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami.

13. Pagal BK 286 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. BK 286 straipsnio dispozicija aiškiai įvardija šios nusikalstamos veikos padarymo būdą: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti, o ATPK 187 straipsnio 1 dalis pasipriešinimo būdo nenurodo. Būtent veikos padarymo būdas, t. y. fizinio smurto panaudojimas ir grasinimas tuoj pat jį panaudoti, lemia didesnį veikos pavojingumą ir yra tas kriterijus, kuris leidžia atriboti baudžiamąją ir administracinę atsakomybę už pasipriešinimą valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012). ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyti pasipriešinimo veiksmai yra tada, kai savo pobūdžiu jie nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, už kurį atsiranda baudžiamoji atsakomybė. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinę atsakomybę užtraukia tokie atvejai, kai kaltininkas priešinasi policijos pareigūnui nenaudodamas fizinio smurto ir negrasindamas jį tuoj pat panaudoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-298/2009, 2K-218/2014).

14. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kurios paremtos liudytojų, nukentėjusiojo parodymais bei kitais bylos duomenimis, kuriais nustatytas M. K. veiksmų pobūdis, jų apimtis, dinamika. Teismai, nustatydami bylos aplinkybes, rėmėsi teisėtu būdu gautais įrodymais, įvertino juos atskirai ir kaip visumą. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad M. K. elgesys buvo sąmoningas ir kryptingas. Reikšminga vertinant jo veiksmus yra tai, jog M. K. žinojo, kad vairuoja vogtą automobilį, ši aplinkybė iš esmės pripažįstama ir kasaciniame skunde. Todėl, valdydamas daiktą, kuris yra padidinto pavojaus šaltinis – staigiai, atidarydamas automobilio dureles, šalia stovint pareigūnams, nepaklusdamas pareigūnų reikalavimui sustoti, judėdamas automobiliu į priekį, suprato, jog savo veiksmais gali juos sužaloti. M. K. tikslas buvo išvengti dokumentų ir automobilio patikrinimo, todėl jis suvokė savo veikos pavojingumą ir norėjo taip veikti – savo veiksmais nežymiai sutrikdė pareigūno I. K. sveikatą.

15. Teismai pagrįstai nustatytas bylos aplinkybes kvalifikavo kaip tyčinius M. K. veiksmus – fizinis smurtas prieš policijos pareigūną. Nepaisant to, kad M. K. smurtinius veiksmus neigia, pateikia savo interpretaciją dėl atliktų veiksmų vertinimo, jo smurtiniai veiksmai patikimai nustatyti ir įvertinti teisingai, nepažeidžiant įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių. Atmetant M. K. teiginius, kad jis asmeniškai fizinio smurto nenaudojo, dar kartą pabrėžtina tai, kad nuteistasis policijos pareigūnams pasipriešino pasinaudodamas automobiliu, kuris vertintinas kaip didesnio pavojaus šaltinis, todėl jis (kaip vairuotojas) žinojo, jog tai kelia grėsmę kitų asmenų sveikatai ar gyvybei.

16. Nuteistojo M. K. padarytų kryptingų veiksmų seka, juos lėmusios priežastys bei kilę padariniai lėmė baudžiamosios atsakomybės, o ne administracinės atsakomybės taikymą, kaip bandoma pagrįsti kasaciniame skunde. Sutiktina, kad kilę nukentėjusiajam I. K. padariniai (nežymus sveikatos sutrikdymas) yra tapatūs ir ATPK 127 straipsnio 1 dalyje numatytoje sudėtyje numatytiems padariniams, tačiau šiuo konkrečiu atveju nevertintina kaip eismo įvykio aplinkybės, nes minėta ATPK norma numato atsakomybę už neatsargius veiksmus kelių eismo srityje, todėl neapima asmens tyčinių veiksmų dėl pasipriešinimo valstybės tarnautojams, atliekantiems viešojo administravimo funkcijas.

17. Atmestini kaip nepagrįsti kasatoriaus skundo argumentai, kad baudžiamoji byla, kurioje M. K. yra nuteistas pagal BK 286 straipsnį, turėjo būti nagrinėjama kartu su automobilio „Toyota Rav4“ vagystės byla. Šios veikos buvo padarytos skirtingu laiku ir skirtingose vietose bei skirtingomis aplinkybėmis (tą iš dalies pripažįsta ir kasatorius), todėl negali būti vertinamos kaip padarytos idealia sutaptimi. Ar padarytų nusikaltimų daugetas bendrinamas vienoje byloje ar pagal kelis nuosprendžius, yra taikomos tos pačios BK 63 straipsnyje numatytos taisykles. Be to, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, tik prokuroras gali spręsti, kokiai ikiteisminio tyrimo įstaigai gali būti pavesta atlikti ikiteisminį tyrimą siekiant užtikrinti, kad nusikalstama veika būtų ištirta kuo greičiau ir išsamiau (BPK 174 straipsnis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo M. K. gynėjo advokato Mariaus Zabitos kasacinį skundą.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Vytautas Masiokas

Alvydas Pikelis