2021-04-21 Nr. AB-8451-3-61-3-03262-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-714-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03262-2019-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 28.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus skyriui, ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus skyriui dėl administracinio akto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. S. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Vilniaus skyriaus 2019 m. rugpjūčio 27 d. raštą Nr. (2.2) NO-2-1998 (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti Tarnybos Vilniaus skyrių iš naujo išnagrinėti jo 2019 m. rugpjūčio 5 d. prašymą ir priimti teisės aktus atitinkantį sprendimą; 3) priteisti 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. birželio 29 d. kreipėsi į Tarnybą, prašydamas panaikinti įsiskolinimą suėjus išieškojimo senaties terminui, tačiau Tarnyba nepagrįstai atsisakė tenkinti jo prašymą. Vilniaus apygardos administracinis teismas įpareigojo Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymo dalį, kurioje prašoma suteikti pareiškėjui valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 5 d. pakartotinai kreipėsi į Tarnybą su prašymu panaikinti jo įsiskolinimą, nes yra suėjęs senaties terminas ir dėl savo materialinės padėties pareiškėjas negali jo įvykdyti. Tačiau Tarnyba Raštu atsisakė vertinti minėtą pareiškėjo prašymą. Pareiškėjo manymu, Tarnyba nepagrįstai atsisakė panaikinti jo įsiskolinimus (394,07 Eur ir 798,05 Eur, iš viso – 1 192,12 Eur), formaliai atsakė į jo paklausimą. Pareiškėjas darė išvadą, kad Tarnyba ignoravo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, neobjektyviai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą ir priėmė nepagrįstą Raštą. Kadangi pareiškėjui ribojama teisė turėti atstovą, t. y. ribojama jo teisė į teisminę gynybą, pareiškėjo teigimu, iš jo yra tyčiojamasi, jis jaučiasi žeminamas, todėl prašė priteisti 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

3. Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Tarnyba pažymėjo, kad Rašte nurodė, jog Tarnybos 2018 m. liepos 26 d. raštu jau buvo pasisakyta dėl pareiškėjo prašomų panaikinti 394,07 Eur ir 798,05 Eur įsiskolinimų. Tarnyba buvo nustačiusi, kad 2006 m. birželio 27 d. sprendimu suteikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą rengiant procesinius dokumentus pirmosios instancijos teismui dėl 2002 m. rugsėjo 20 d. patvirtinto įgaliojimo ir 2002 m. spalio 1 d. patvirtinto įgaliojimo pripažinimo negaliojančiais. Tarnyba, nustačiusi faktą, kad pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės teikiama antrine teisine pagalba, 2007 m. vasario 7 d. sprendimu nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Tarnybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimą ir kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydama priteisti iš pareiškėjo antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. vasario 8 d. sprendimu iš pareiškėjo į valstybės biudžetą priteisė 1 360,64 Lt (394,07 Eur) antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 7 d. nutartimi minėtą apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą. Tarnyba pažymėjo, kad ir Tarnybos Klaipėdos skyrius 2014 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu suteikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. 2017 m. rugsėjo 16 d. sprendimu antrinės teisinės pagalbos teikimas buvo nutrauktas. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 20 d. sprendimu administracinėje byloje iš pareiškėjo į valstybės biudžetą priteisė 798,05 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

5. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog Tarnyba nevykdo antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo funkcijos. Tarnybos pareiga yra teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuoti antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir informuoti asmenis apie apskaičiuotą sumą, apmokėjimo tvarką bei terminą. Jeigu pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba ir tuo pagrindu nutraukiamas antrinės teisinės pagalbos teikimas, išlaidos įstatymų nustatyta tvarka išieškomos iš asmens, kuriam ši pagalba buvo teikiama. Tuomet Tarnyba privalo kreiptis į teismą dėl šių išlaidų priteisimo. Teisės aktai nesuteikia teisės Tarnybai atleisti nuo šių išlaidų mokėjimo, kurias teismai priteisia sumokėti į valstybės biudžetą. Be to, teismui priteisus išlaidas, tolimesnį išlaidų išieškojimą ir administravimą vykdo Valstybinė mokesčių inspekcija.

6. Atsakovas pažymėjo, kad Rašte pareiškėjas taip pat buvo informuotas, jog Tarnyba įvykdė įpareigojimą išnagrinėti jo 2018 m. birželio 29 d. prašymo dalį, kurioje jis prašė suteikti jam valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Tarnyba atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas iš esmės tuo pačiu klausimu ne kartą kreipėsi į Tarnybą, prašydamas pakeisti, panaikinti sprendimus, savo reikalavimus grįsdamas tuo, kad minėti sprendimai buvo, jo nuomone, priimti advokatų pateiktų tikrovės neatitinkančių duomenų pagrindu. Tarnybai sprendimais atsisakius tenkinti pareiškėjo prašymus, pareiškėjas juos skundė teismams, tačiau jie buvo atmesti kaip nepagrįsti.

7. Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo reikalavimu atlyginti neturtinę žalą, kadangi pareiškėjas teismui nepateikė argumentų bei įrodymų, jog egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygos. Tarnyba pabrėžė, kad priėmė teisės normomis pagrįstą ir teisėtą Raštą, todėl nėra atsakovo neteisėtų veiksmų. Be to, pareiškėjas nepagrindė teiginių apie jo patirtą žalą, taip pat nepateikė jų dydį patvirtinančių įrodymų, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinę žalą.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-4102-208/2018 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą pažymėdamas, kad Tarnyba nesprendžia dėl teismų priteistų sumų išieškojimo (nurašymo). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3508-602/2019 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2847-789/2019 įpareigojo Tarnybą išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. birželio 29 d. prašymo dalį, kurioje jis prašo suteikti jam valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, kadangi apie tai nebuvo pasisakyta.

10. Teismas nustatė, kad 2019 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėjas pateikė Tarnybos Vilniaus skyriui prašymą įvykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą ir nurašyti jo įsiskolinimą Tarnybai (1 192,12 Eur), nes dėl savo socialinės padėties (nepasiturinčiojo statusas) pareiškėjas negali padengti šio įsiskolinimo. Be to, pareiškėjo teigimu, buvo suėjęs įsiskolinimo išieškojimo senaties terminas. Raštu Tarnyba pareiškėjui paaiškino, jog Tarnyba 2018 m. liepos 26 d. rašte Nr. (2.2) NO-2-5789 jau yra pasisakiusi dėl pareiškėjo prašomų 394,07 Eur ir 798,05 Eur įsiskolinimų. Raštu pareiškėjas taip pat buvo informuotas, jog Tarnyba įvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą – Tarnyba pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjo 2018 m. birželio 29 d. prašymą ir atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, priimdama 2019 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. 2.2-(NTP-2)-19-NT-3139-10976.

11. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas darė išvadą, kad atsakovas tinkamai atsakė pareiškėjui, todėl teismas neturėjo pagrindo naikinti Raštą ir atitinkamai neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Tarnybos Vilniaus skyrių iš naujo išnagrinėti jo 2019 m. rugpjūčio 5 d. prašymą ir priimti teisės aktus atitinkantį sprendimą.

12. Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti žalos atlyginimą, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą ir atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kadangi nebuvo nustatyti Tarnybos Vilniaus skyriaus neteisėti veiksmai, o tai yra viena iš būtinųjų sąlygų valstybės atsakomybei kilti.

III. 13. Pareiškėjas V. S. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo arba priimti naują sprendimą.

14. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo išvada, jog nėra nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, nurodo, jog atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnį, Viešojo administravimo įstatymą, kitus įstatymus. Pareikėjo manymu, Raštas yra abstraktus ir formalus, neatitinka įstatymų reikalavimų, pažeidžia jo teises ir interesus. Pareiškėjo manymu, teismo sprendimas yra nemotyvuotas, formalus, nepasisakyta apie ginčo esmę. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo faktą, jog atsakovas nesuprato pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 5 d. prašymo, kadangi teksto dalis buvo parašyta rusų kalba, o atsakovas neatliko prašymo vertimo į lietuvių kalbą (Viešojo administravimo įstatymo 32 str., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3508-602/2019).

15. Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas palaiko savo poziciją ir motyvus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Tarnybos Vilniaus skyriaus Rašto, kuriuo atsakyta į pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 5 d. prašymą, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą konstatavęs, kad atsakovas Raštu tinkamai atsakė pareiškėjui. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.

18. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Taip pat pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

20. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, susijusias su Tarnybos veiksmais (neveikimu) teikiant atsakymą į pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 5 d. prašymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikė ginčui aktualias teisės normas. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, kuriomis remiantis reikėtų keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

22. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, įvertino byloje pateiktus įrodymus, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą, t. y. laikėsi ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Todėl nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad teismas formaliai ir tendencingai išsprendė ginčą. Priešingai, pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, žodinio proceso metu išnagrinėjo bylai aktualius įrodymus ir juos įvertino ginčui aktualių teisės aktų kontekste.

23. Pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 5 d. prašymu Tarnybos Vilniaus skyriui prašė įvykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą ir nurašyti jo įsiskolinimą Tarnybai (1 192,12 Eur), nes dėl savo socialinės padėties (nepasiturinčiojo statuso) pareiškėjas negali padengti šio įsiskolinimo. Be to, pareiškėjo teigimu, buvo suėjęs įsiskolinimo išieškojimo senaties terminas. Atsakovas šiuos pareiškėjo prašymus išnagrinėjo ir Rašte pateikė pareiškėjui informaciją, kad Tarnyba 2018 m. liepos 26 d. rašte Nr. (2.2) NO-2-5789 jau yra pasisakiusi dėl pareiškėjo prašomų 394,07 Eur ir 798,05 Eur įsiskolinimų, bei tai, kad Tarnyba įvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą – Tarnyba pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjo 2018 m. birželio 29 d. prašymą ir atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, priimdama 2019 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. 2.2-(NTP-2)-19-NT-3139-10976.

24. Įvertinusi skundžiamo Rašto turinį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo ir gero administravimo principo imperatyvų kontekste, vadovaudamasi protingumo principu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju teisiniai ir faktiniai Rašto pagrindai atitinka motyvų išdėstymo adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimus, Raštas yra pagrįstas ir teisėtas. Byloje nėra nustatyta, kad skundžiamą Raštą priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas ar kad atsakovo veiksmai pažeidė konkretaus įstatymo ar žemesnės galios teisės akto reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė panaikinti skundžiamą atsakovo Raštą.

25. Nustačius, kad pareiškėjo prašymas išnagrinėtas tinkamai ir pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, pakartoti prašymo nagrinėjimo procedūrą nėra pagrindo.

26. Atsakydama į pareiškėjo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo faktą, jog atsakovas nesuprato pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 5 d. prašymo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo posėdyje metu nekėlė tokio pobūdžio abejonių, o apeliaciniame skunde neginčijo pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytos pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 5 d. prašymo esmės. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo minimoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-3508-602/2019 ne tik dalis pareiškėjo prašymo Tarnybai teksto buvo ne lietuvių kalba, bet ir minėto dokumento pabaigoje suformuluotas pirmasis prašymas taip pat buvo surašytas ne lietuvių kalba. Nagrinėjamu atveju, nors pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 5 d. prašyme yra įsiterpusių nelietuviškų žodžių, pati prašymo esmė, taip pat jame suformuluoti prašymai yra aiškiai išdėstyti lietuvių kalba. Atsižvelgusi į šias aplinkybes bei įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Iš ginčijamo Rašto turinio ir argumentų taip pat matyti, kad atsakovas teisingai nustatė pareiškėjo keliamų klausimų esmę ir tinkamai vertino su pareiškėjo apibrėžtu klausimu susijusius faktus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentas, kad atsakovas neišvertė jo prašymo į valstybinę kalbą, vertintinas kaip teisiškai nereikšmingas, todėl atmestinas.

27. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl žalos atlyginimo, teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta žala, taigi nėra nustatytos būtinosios valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo atmestas kaip nepagrįstas.

28. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė