2019-03-27 Nr. AB-7762-3-62-3-01654-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1175-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01654-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 18.10.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. S. ir B. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. S. ir B. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjos A. S. ir B. S. (toliau – ir pareiškėjos) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamos panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Nacionalinė žemės tarnyba) 2017 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 8S-229-(14.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E. S.“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas).

2. Pareiškėjos nurodė, kad E. S. 1992 m. kovo 16 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 0,0910 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Prašyme išreiškė valią, jog pageidauja, kad nuosavybės teisės būtų atkuriamos natūra. Pretendentei nuosavybės teisės buvo atkuriamos į 0,0606 ha, atsižvelgiant į jai tenkančią dalį bendrame sklype su P. S.. Kauno apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 02-01-14267 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalies pardavimo“ ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 9272 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste piliečiui E. S. (mirusi (duomenys neskelbtini))“ buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra turėtoje vietoje naudojamo 0,0889 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) dalį – 0,0293 ha.

Kauno apskrities viršininko administracijos 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. 9272 4 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisės į pretendentei E. S. tenkančią žemės valdos dalį – 0,0313 ha, bus atkurtos vėliau. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. 8S-228-(14.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E. S.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra naudojamo 0,0906 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalį – 0,0008 ha.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. 8S-229-(14.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E. S.“, kurį pareiškėjos ginčija, buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į E. S. likusią neatkurtą nekilnojamojo turto dalį – 0,0305 ha, atlyginant už ją pinigais – 678 Eur. Skundžiamas sprendimas priimtas, kadangi nei pretendentė E. S., nei pareiškėjos per įstatyme nustatytą terminą, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d., nepateikė kitų prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdų pasirinkimo (pakeitimo), taip pat neišreiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra, t. y. gauti lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje, dėl ko pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 5 dalį, nesant galimybių nurodytuoju būdu atkurti nuosavybės teisių, buvo priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pinigais.

3. Pareiškėjos nurodė, kad skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes tik 2008 metais atkūrus nuosavybės teises natūra, pareiškėjoms tapo žinoma, kokios dalies žemės natūra grąžinti negalima, bei kokia dalis žemės yra valstybės išperkama. Be to, tik 2008 m. rugpjūčio 18 d. raštu Nr. S1-2677(1.10) pareiškėjos buvo informuotos, kad suteikiant lygiaverčius sklypus Kaune, yra nustatytas eiliškumas pagal piliečių prašymų padavimo datą. E. S. Kauno apskrities viršininko 2008 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 02-01-7761 patvirtintoje eilėje buvo įrašyta 1970 numeriu, todėl nesant galimybės gauti lygiavertį sklypą Kaune, buvo pasiūlyta pasirinkti kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Pareiškėjos Kauno apskrities viršininko administracijai teikė eilę prašymų / pareiškimų, kuriuose nurodė, kad prašo atkurti nuosavybės teises natūra. Taip pat nurodė, kad į likusią nekilnojamojo turto dalį, kurios negalima atkurti natūra, prašė atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra Kauno mieste arba Kauno rajono savivaldybės teritorijoje. Visuose raštuose pareiškėjos nuosekliai teigė, jog nesutinka, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos išmokant kompensaciją. Pareiškėjos pažymėjo, kad aktyviai dalyvaudamos nuosavybės teisių atkūrimo procese iš karto po to, kai institucija informavo, jog nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių jų pasirinktu būdu, pasirinko kitą būdą, kuriuo prašė atkurti nuosavybės teises. Pareiškėjos nurodė, kad atsakovo veiksmai, vilkinant nuosavybės teisių atkūrimą ir nesprendžiant pareiškėjų prašymo suteikti lygiavertį žemės sklypą Kauno rajone, o praėjus devyneriems metams nuo valios pareiškimo, prieš pareiškėjų valią atkuriant nuosavybę išmokant piniginę kompensaciją – pažeidė gero administravimo principą, kuris apima teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kitus reikalavimus. Taip pat pažeidė teisėtų lūkesčių principą.

4. Pareiškėjos nurodė, kad turėtų būti taikomos Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatos, įtvirtinančios kompetentingos institucijos pareigą, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus, nes ilgą laiką institucija neteikė duomenų, kokio dydžio grąžintinos žemės plotas bus valstybės išperkamas.

5. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad E. S. 1992 m. kovo 16 d. pirminiu prašymu išreiškė valią dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą grąžinimo natūra. Mirus E. S., pareiškėjoms priklausė atkurti nuosavybės teises į mirusiosios turėtos žemės dalį – 0,0606 ha. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjoms 2008 m. gruodžio 18 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-01-14267 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalies pardavimo“ ir 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 9272 nuosavybės teisės atkurtos į 0,0293 ha grąžinant natūra naudojamo 0,0889 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalį – 0,0293 ha. Nacionalinės žemės tarnybos 2017 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. 8S-228-(14.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E. S.“ grąžinta naudojamojo 0,0906 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) dalis – 0,0008 ha. Už likusį neatkurtą nekilnojamojo turto dalį – 0,0305 ha, atlyginta pinigais priimant Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 8S-229-(14.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E. S.“.

7. Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjos Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriui (toliau – ir Kauno miesto skyrius) pateikė 2016 m. vasario 26 d. raštą, kuriame nurodė, jog nesutinka su nuosavybės teisių atkūrimu pinigine išraiška ir už likusią nekilnojamojo turto dalį, kurios negalima atkurti natūra, prašo suteikti neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą ekvivalentine natūra Kauno miesto savivaldybės teritorijoje. Į minėtą prašymą pareiškėjoms buvo atsakyta atsakovo 2016 m. kovo 29 d. raštu, kuriuo pareiškėjos informuotos, kad jos kaip pretendentės įpėdinės iki 2003 m. balandžio 1 d. daugiau prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdų pasirinkimo (pakeitimo) nepateikė, todėl Kauno miesto skyrius neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymo. Be to, atsakovas nurodė, kad Kauno miesto skyrius 2014 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-7789 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ informavo pareiškėjas apie Atkūrimo įstatymo pasikeitimą bei galimybę pakeisti valią ir prašyti, jog už likusią negrąžintą žemę būtų atlyginta lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, nurodant pasirinktos vietovės rajoną ir kadastro vietovę, kurioje pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą. Toks prašymas Kauno miesto skyriui iki 2015 m. kovo 1 d. nebuvo pateiktas.

8. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjos teisės aktų nustatytais terminais (iki 2003 m. balandžio 1 d.) nepakeitė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, o pagal pateiktą prašymą nėra galimybių atkurti nuosavybės teises prašyme nurodytu būdu – natūra, nes laisvos (neužstatytos) žemės nėra, dėl ko ir buvo priimtas skundžiamas sprendimas.

II. 9. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 27 d. sprendimu pareiškėjų A. S. ir B. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas nurodė, kad administracinėje byloje nėra ginčo dėl pareiškėjų, kaip E. S. įpėdinių, subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į likusią 0,0305 ha žemės dalį, kaip ir nėra ginčo, kad laisvos (neužstatytos) žemės, į kurią būtų galima atkurti nuosavybės teises natūra, nėra. Teismas nustatė, kad pareiškėjos iš esmės siekia, kad nuosavybės teisės į likusią 0,0305 ha žemės dalį būtų atkurtos ekvivalentine natūra, t. y. perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį naują žemės sklypą kitoje vietovėje. Pareiškėjų netenkina, kad už 0,0305 ha žemės sklypą buvo priimtas sprendimas kompensuoti pinigais.

11. Teismas nustatė, kad E. S. pirminiame prašyme nebuvo pasirinkusi jokio kitokio, nei natūra, atlyginimo būdo ir nebuvo nurodžiusi atlyginimo būdo už išperkamą negrąžintiną turtą.

12. Teismas, atsižvelgdamas į ginčui spręsti aktualias Atkūrimo įstatymo nuostatas, padarė išvadą, jog pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Tačiau vėliau, po 2003 m. balandžio 1 d., pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo sukurti besąlyginės teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises, bet kokiu piliečio nurodytu būdu.

13. Teismas nustatė, kad E. S. 1992 m. kovo 16 d. pateiktame prašyme atkurti nuosavybės teises į 0,0910 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – natūra, kitokio atlyginimo būdo už išperkamą žemę E. S. nei prašyme, nei vėliau nenurodė. E. S. mirus, jos teisių perėmėjas A. S., o jam mirus, jo turto bei teisių perėmėjos – pareiškėjos iki 2003 m. balandžio 1 d. siekė žemę susigrąžinti natūra, kito konkretaus atlyginimo būdo už valstybės išperkamą turtą per Atkūrimo įstatyme numatytus terminus nepasirinko. Kadangi visi vėlesni pareiškėjų prašymai buvo pateikti jau po 2008 metų, pagal juos negalėjo būti priimti sprendimai atkurti nuosavybės teises pareiškėjų nurodytu būdu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos nepasinaudojo Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybe ir iki 2015 m. kovo 1 d. neišreiškė noro pakeisti valią dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą turtą lygiaverčiu miško plotu.

14. Teismas įvertinęs tai, kad Atkūrimo įstatyme nenumatyta galimybė atnaujinti terminą valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, pakeitimui, nusprendė, kad šis terminas laikytinas naikinamuoju. Kadangi šis terminas yra naikinamasis, kuris, jį praleidus, negali būti atnaujintas, todėl praleidus šį terminą, vėlesnis piliečio valios nurodymas ar pakeitimas negali būti vertinamas kaip sukeliantis jam teisines pasekmes. Ginčui spręsti aktuali Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija numato konkrečius būdus, kuriais nuosavybės teisės gali būti atkuriamos, ir nesuteikia besąlyginės teisės reikalauti, kad asmeniui nuosavybės teisės būtų atkuriamos tik natūra, ar kitu pretendento nurodytu būdu.

15. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai vadovavosi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, atlygindamas pareiškėjoms pinigais už valstybės išperkamą turtą, nes pareiškėjos per įstatymo nustatytą terminą valios dėl atlyginimo būdo nepareiškė ir E. S. prašyme nurodytuoju būdu nebuvo galimybių atkurti nuosavybės teisių natūra.

16. Likusius šalių argumentus, teismas laikė pertekliniais, neturinčiais tiesioginės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, todėl detaliau nedėstė ir neanalizavo.

17. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog tiek E. S., tiek pareiškėjos išreiškė valią atkurti nuosavybės teises natūra, daugiau laisvos neužstatytos žemės, į kurią galima būtų atkurti nuosavybės teises natūra nebuvo, pareiškėjos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo įstatymų nustatytais terminais nepakeitė, todėl atsakovas skundžiamu sprendimu teisėtai ir pagrįstai, nepažeisdamas Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies, 16 straipsnio 9 dalies ir 21 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nusprendė atkurti pareiškėjoms nuosavybės teises į likusią žemės dalį – 0,0305 ha žemės, atlyginant pinigais.

III. 18. Pareiškėjos A. S. ir B. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

19. Pareiškėjų nuomone, teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, pažeidė procesinės teisės normas, o pažeidimas turėjo įtakos neteisėto ir neteisingo sprendimo priėmimui, kadangi pirmosios instancijos teismas formaliai vertino faktą, kad pareiškėjos iki 2003 m. balandžio 1 d. nepakeitė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Tokios teismo išvados buvo padarytos neatsižvelgiant į byloje pateiktus įrodymus, pareiškėjų argumentus, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

20. Pareiškėjų nuomone, šioje byloje yra susiklosčiusi faktinė situacija, kuri neleidžia formaliai remtis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi. Pareiškėjos paaiškina, kad nuo 1992 m. iki 2001 m., t. y. devynerius metus, nebuvo atliekami jokie veiksmai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nors nebuvo jokių objektyvių kliūčių šiuos klausimus spręsti. Jeigu nuosavybės teisių atkūrimo klausimas būtų išspręstas laiku, būtų daug anksčiau paaiškėjusios aplinkybės, kad nėra galimybių atkurti nuosavybės teises natūra į visą žemės plotą, dėl ko pretendentai būtų galėję pasirinkti kitus nuosavybės atkūrimo būdus įstatymuose nustatytais terminais. Todėl, pareiškėjų nuomone, ypatingai nesąžininga reikalauti iš pretendentų atlikti veiksmus įstatyme nustatytais terminais, kai pačios institucijos joms priklausančių funkcijų neatliko grubiai pažeisdamos įstatymų nustatytus terminus.

21. Kadangi teismuose vyko ginčas dėl Kauno apskrities viršininko 2002 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 02-01-2466 netinkamai nustatytų dalių pareiškėjoms ir bendraturčiui į jų naudojamą žemės sklypą (duomenys neskelbtini), sprendimas atkurti nuosavybės teises buvo priimtas tik Lietuvos Aukščiausiajam Teismui išsprendus civilinę bylą Nr. 3K-3-598/2004 ir jau pasibaigus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnyje nustatytam terminui valiai dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, pakeisti. Be to, tik po 2004 m. lapkričio 10 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo tapo aišku, kad dalis žemės yra valstybės išperkama. Pareiškėjų nuomone, nagrinėjamu atveju taikytina Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalis, kuri įpareigoja institucijas, nagrinėjančias piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus, tačiau institucija neįvykdė jai priskirtos pareigos informuoti pareiškėjas, apie tai, kad jų pasirinktu būdu nuosavybės teisių atkūrimas negalimas.

22. Pareiškėjos nurodo, kad tik gavusios Kauno apskrities viršininko administracijos 2008 metų raštus jos suprato, jog nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių į E. S. žemę pasirinktu būdu. Pareiškėjoms galutinai tapo aišku, kad likusi 0,0313 ha žemės yra valstybės išperkama, todėl pareiškėjos nedelsiant nurodė, kad pageidauja, jog likusi žemė būtų atkurta ekvivalentine natūra Kauno rajone. Pareiškėjos tvirtina, kad jos veikė aktyviai, atsakinėjo į visus Kauno apskrities viršininko administracijos raštus, buvo aktyvios nuosavybės teisių atkūrimo dalyvės. Pareiškėjos raštuose nuosekliai teigė, kad nesutinka, jog nuosavybės teisės būtų atkurtos išmokant kompensaciją. Pastarasis jų prašymas nebuvo nagrinėtas, nors nuosavybės teisių atkūrimo procesas truko 25 metus.

23. Pareiškėjos, atsižvelgdamos į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-492-587/2014 suformuotą praktiką, nurodo, kad institucijai tik 2008 metais pasiūlius pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą ir pareiškėjoms jį pasirinkus, turi būti taikomos Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatos.

24. Apeliaciniame skunde pareiškėjos pažymi, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis, kuria remiantis teismas nustatė terminą pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, nenumatė termino, per kurį pilietis gali pareikšti valią dėl būdo atlyginti už valstybės išperkamą turtą. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (2002 m. balandžio 19 d. redakcija) numatė, kad pilietis iki 2002 m. liepos 1 d. gali pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą. Minėta norma reglamentuoja atvejus, iki kada pilietis gali pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už išperkamą turtą, o ne tokią valią pareikšti. Pareiškėjos mano, kad atsižvelgiant į pareiškėjų situaciją, sistemiškai privalėjo būti taikoma Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalis.

25. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjų A. S. ir B. S. apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą ir Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

26. Atsakovas nesutinka su pareiškėjų išsakytu teiginiu, kad priimtas skundžiamas sprendimas pažeidžia pareiškėjų teises ir teisėtus interesus, kadangi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2002 m. spalio 25 d.) buvo reglamentuota, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos iki įstatymo nurodyto termino daugiau prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdų pasirinkimo nepateikė, taip pat iki įstatymo nustatyto termino neišreiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra, t. y. gauti lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje.

27. Atsakovas pažymi, kad atsižvelgiant į tai, kad Kauno apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 9272 buvo atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamojo turto dalį – 0,0293 ha, liko neatkurtos nuosavybės teisės į 0,0313 ha, o tai yra mažiau nei 0,04 ha (minimalus perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo dydis), todėl pretendentė Kauno apskrities viršininko 2009 m. rugpjūčio 7 d. įsakymo Nr. 02-01-8066 „Dėl piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai, eilių pakeitimo ir patvirtinimo (Kauno m.)“ 7 punktu, pagal įsakymo 4 priedą buvo išbraukta iš Piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai pagal jų prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo datą, eilę.

28. Atsakovas pažymėjo, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į tai, kad laisvos (neužstatytos) žemės nėra ir į tai, kad pagal pateiktą pirminį prašymą (iki 2003 m. balandžio 1 d.) nėra galimybių atkurti nuosavybės teises prašyme nurodytu būdu – natūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Nagrinėjamoje byloje ginčo dalykas – Nacionalinės žemės tarnybos 2017 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. 8S-229-(14.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E. S.“ teisėtumas ir pagrįstumas.

30. Ginčo santykius reglamentuoja Atkūrimo įstatymas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Tvarka).

31. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.) 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.

32. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (2002 m. spalio 25 d. redakcija, galiojusi iki 2012 m. lapkričio 22 d.) numatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

33. Nuo 2012 m. lapkričio 22 d. įsigaliojo nauja Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija su vėlesniais pakeitimais (2012 m. lapkričio 8 d. įstatymas Nr. XI-2404), kuri nebenumato piliečiams teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus tuos atvejus, kai pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat tuos atvejus, kai piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas.

34. Taigi tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

35. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pretendentė E. S. (mirusi (duomenys neskelbtini)) prašymą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pateikė 1992 m. kovo 16 d., kuriame nurodė, jog pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra į žemę buvusioje vietoje, t. y. atkurti nuosavybę į jos iki nacionalizacijos valdytą 0,0910 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Įvertinus prašymą matyti, jog pretendentė, pildydama prašymo formą, pažymėjo vienintelį nuosavybės teisių atkūrimo būdą – natūra, visus kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus išbraukdama.

36. Duomenų apie jokius kitus pretendentės E. S. ar po jos mirties, jos teisių perėmėjo A. S., o jam (duomenys neskelbtini) mirus, pareiškėjų prašymus, kuriuose būtų nurodomas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdas ar kaip nors keičiama pretendentės valia dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, iki 2013 m. liepos 1 d., nagrinėjamoje byloje nėra.

37. Byloje ginčo dėl to, kad žemė, į kurios atkūrimą natūra pretendavo E. S., yra priskiriama valstybės išperkamai, nėra.

38. Todėl byloje susiklosto Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio (2014 m. lapkričio 1 d. redakcija) 5 dalyje reglamentuota situacija, numatanti, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai <...> nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

39. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra duomenų, jog pretendentė ar pareiškėjos būtų pateikusios prašymą, teisės aktų nustatytais terminais, kuriame būtų išreiškę valią pakeisti būdą, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat nenurodė būdo, kuriuo pageidauja, jog būdų atlyginta už valstybės išperkamai (negrąžintinai) žemei priskirtus žemės sklypus.

40. Pažymėtina, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnyje (2002 m. spalio 25 d. redakcija), kuriame piliečiams iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo (2002 m. spalio 15 d. įstatymas Nr. IX-1139), nebuvo įtvirtinta pareiga institucijai (17 straipsnyje nurodytai Vyriausybės įgaliotai institucijai) pranešti asmeniui, kad šis iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikštų valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus 21 straipsnio 4 dalyje numatytu atveju, t. y. piliečiams, kuriems gali būti taikomos šio įstatymo 4 straipsnio 8 dalies nuostatos. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstas pareiškėjų apeliacinio skundo teiginys, kad prašymus nagrinėjančios institucijos privalėjo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus, Atkūrimo įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus.

41. Pareiškėjų nuomone, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-492-587/2014 suformuota praktika nurodo, kad institucijai 2008 m. pasiūlius pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą ir pareiškėjoms jį pasirinkus, turi būti taikomos Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatos. Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalis įpareigoja institucijas, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Atkreiptinas dėmesys, kad nei atsakovui, nei pareiškėjoms nuo prašymo pateikimo momento iki 2008 m. nekėlė abejonių pretendentės išreikšta valia dėl žemės grąžinimo natūra. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog po Kauno apskrities viršininko administracijos 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. 9272, kurio 4 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisės į 0,0313 ha bus atkurtos vėliau, priėmimo Kauno miesto skyrius 2014 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-7789 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ informavo pareiškėjas apie galimybę iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, t. y. už valstybės išperkamą žemę atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Kadangi pareiškėjos valios nepakeitė ir nurodyto atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę nepasirinko, 2017 m. buvo priimtas skundžiamas sprendimas. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamos bylos kontekste svarbi aplinkybė yra ta, jog Kauno miesto skyrius 2014 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-7789 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ informavo pareiškėjas, jog, jeigu jos pageidauja pasinaudoti Atkūrimo įstatyme numatyta galimybe pakeisti valią ir už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Toks raštas vertinamas kaip pareiškėjų informavimas, kad Atkūrimo įstatymas papildytas dar vienu būdu, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę ir, jog pareiškėjos gali pakeisti savo valią pasinaudodamos šiuo nuosavybės teisės atkūrimo būdu.

42. Apibendrinant teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje skundžiamas Nacionalinės žemės tarnybos 2017 m. birželio 28 d. sprendimas Nr. 8S-229-(14.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E. S.“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

43. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, proceso normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pagrindo nėra. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti skundžiamą sprendimą, apeliantės naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. S. ir B. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė