f2d99c1d-dd39-41ea-bfba-4d13f70069e3 · Kauno apygardos teismas

Teisėjas Saulius Mikšys                                                                Baudž. byla Nr. 1A-622-593-2014Pranešėja Daiva Jankauskienė                                                   (Proceso Nr. 1-91-1-00191-2011-7)                                                                                                                             Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7. (S) KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU                                                             2014 m. spalio 17 d.                                                                         Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Daivos Jankauskienės, teisėjų Arūno Paštuolio ir Giedriaus Endriukaičio, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, nuteistajam Z.

M., jo gynėjui advokatui Gintarui PlatÅ«kiui, nuteistajam V. S., jo gynėjai advokatei Giedrei Kazakevičienei,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistųjų Z. M. ir V. S. apeliacinius skundus dėl 2014 m. gegužės 22 d. Jurbarko rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo V. S., Z. M. ir A. S. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. – 1 metams 3 mėnesiams laisvės apribojimo, įpareigojant nuteistuosius nuo 23 val. iki 6 val. bÅ«ti namuose. Šiuo nuosprendžiu pagal BK 138 str. 1 d. nuteistas ir A.

S., tačiau dėl jo apeliacinis skundas nepaduotas. IÅ¡ visų nuteistųjų solidariai priteista Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 86,78 Lt bei solidariai priteista nukentėjusiajam V. K. 5000 litų neturtinei žalai atlyginti.Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , n u s t a t ė : V. S. ir Z. M. nuteisti už tai, jog veikdami bendrininkų grupėje kartu su A. S., 2011m. balandžio 24 d. apie 18 val. (duomenys neskelbtini) g. pargriovė V. K., suriÅ¡o jam rankas ir kojas bei sudavė kojomis ir rankomis nukentėjusiajam ne mažiau 15 smÅ«gių į įvairias kÅ«no vietas, padarydami odos nubrozdinimus kaktoje, nosyje, virÅ¡ugalvio deÅ¡inės pusės kaktos ribose, deÅ¡inėje ausyje, apatinėje lÅ«poje, gilius nubrozdinimus kairės alkÅ«nės sÄ naryje, blauzdose, kairio pakinklio duobėje, kelių sÄ nariuose, poodines kraujosruvas krÅ«tinėje, deÅ¡inės pusės XI-o Å¡onkaulio lūžimÄ , tai yra tuo padarė nesunkų sveikatos sutrikdymÄ , nes dėl deÅ¡inės pusės XI-o Å¡onkaulio lūžimo sveikata sutrikdoma ilgiau nei deÅ¡imt dienų.Apeliaciniais skundais Z.

M. ir V. S. praÅ¡o panaikinti 2014 m. gegužės 22 d. Jurbarko rajono apylinkės teismo nuosprendį ir juos iÅ¡teisinti. S. Z. M. nurodo, jog teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, padarė prieÅ¡taringas iÅ¡vadas, netinkamai taikė baudžiamÄ jį įstatymÄ ir nuteisė už veikÄ , kurios jis nepadarė. Teismas netyrė aplinkybės, kad V. K. buvo suriÅ¡tas tik todėl, kad kėlė pavojų kitiems, t.y. pirmas sudavė smÅ«gius V. S., grasino padegti pastatÄ . Teismas nustatė, kad buvo ne taip kaip nurodyta kaltinime, t. y. pirmÄ kartÄ V.

K. buvo suriÅ¡tas po grumtynių, kad nekeltų pavojaus ir bÅ«tų galima sulaukti artimųjų, antrÄ kartÄ V. K. buvo suriÅ¡tas jo artimųjų praÅ¡ymu, kad jie galėtų nukentėjusįjį iÅ¡gabenti iÅ¡ įvykio vietos. Byloje nustatytos objektyvios aplinkybės, kad nuteistieji iÅ¡kvietė V. K. artimuosius ir policijos pareigÅ«nus, o jiems atvykus 2011-04-24 pareiÅ¡kė, kad pretenzijų dėl V. K. elgesio neturi ir pareiÅ¡kimo neraÅ¡ys, kadangi nesureikÅ¡mino jo grasinimų ir nežinojo, jog bÅ«tina reikalauti iÅ¡ policijos priimti pareiÅ¡kimÄ .

Po konflikto pats V. K. į teisėsaugos institucijas nesikreipė, tai padarė tik po 2 dienų, o Å¡onkauliai sulūžti galėjo ir nuo nukentėjusiojo sÅ«naus M. K. jam suduoto smÅ«gio bei galėjo tÄ pačiÄ dienÄ susimuÅ¡ti su kitais asmenimis ar susilaužyti Å¡onkaulius griÅ«damas dėl girtumo, tačiau teismas tokios galimybės nesvarstė. Teismas negalėjo remtis ir tikėti vien nukentėjusiojo parodymais, kadangi kiekvienos apklausos metu jis pateikdavo prieÅ¡taringas detales. Nėra nei vieno asmens, kuris bÅ«tų tiesiogiai matęs patį įvykį, V.

K. pirmas pradėjo ieÅ¡koti priekabių, atėjo į svetimÄ kiemÄ , sukėlė konfliktÄ , muÅ¡tynes, todėl buvo tramdomas, nuteistieji gynėsi nuo užpuolimo, apie įvykį pranešė policijai ir V. K. artimiesiems. Nei Z. M., V. S., nei A. S. nesudavė smÅ«gių nukentėjusiajam nuo kurio galėjo sulūžti Å¡onkauliai. Nukentėjusysis susistumdė su jį pasiimti atvažiavusiu sÅ«numi, todėl nesuprantama, kodėl teismas tikėjo nukentėjusiojo parodymais, jog tarp tėvo ir sÅ«naus jokių muÅ¡tynių nebuvo, nors bÅ«tent M.

K. praÅ¡ymu jie nukentėjusįjį suriÅ¡o. Ä®vykio metu V. K. buvo visiÅ¡kai girtas, todėl kyla klausimų dėl jo parodymų teisingumo. Skunde teigiama, jog teismui nesukėlė abejonių aplinkybė, jog nukentėjusiajam 2011-04-26 buvo padaryta rentgenograma ir nenustatyta jokių Å¡onkaulių lūžimų, lūžimas nustatytas tik 2011-05-03, o per tÄ laikotarpį V. K. važinėjo dviračiu, kilnojo įvairius svorius, t. y. galėjo susižeisti. Be to ekspertas teigė, jog kai kurie sužalojimai galėjo gautis tiek griÅ«nant, tiek ginantis, dengiantis nuo smÅ«gio, t. y.

Å¡onkauliai lūžti galėjo, kai jie norėjo suriÅ¡ti nukentėjusįjį, tačiau tikrai tyčia to niekas nenorėjo padaryti. Skundo autorius teigia, jog jis ir kiti nuteistieji gynėsi nuo agresyviai ir piktybiÅ¡kai nusiteikusio V. K.. Jokio bendro veikimo siekiant sužaloti V. K. tarp nuteistųjų nebuvo, Z. M. stengėsi, kad nukentėjusysis niekam nesuduotų, negalėtų įgyvendinti savo grasinimų padegti ir kuo greičiau bÅ«tų iÅ¡vežtas iÅ¡ įvykio vietos. V. S. skunde nurodo, jog teismas pažeidė įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ reglamentuojančias procesinės teisės normas, nes tinkamai neiÅ¡tyrė ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų bei nepaisė iÅ¡sakytų argumentuotų paaiÅ¡kinimų, netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, padarė prieÅ¡taringas iÅ¡vadas, netinkamai taikė baudžiamÄ jį įstatymÄ ir nuteisė už veikÄ , kurios V.

S. nepadarė. Nurodė, jog kaltės niekada nepripažino, nukentėjusysis, bÅ«damas neblaivus, atėjo į V. S. uoÅ¡vės sodybÄ , sukėlė konfliktÄ , sudavė apeliantui į veidÄ ranka, grasino sukelti gaisrÄ . Grasinimas pasirodė rimtas ir realus, tarp jų įvyko susistumdymas ir abu pargriuvo. V. K. niekaip nenorėjo nusiraminti, todėl jį teko suriÅ¡ti. Vėliau V. S. pastangomis buvo praneÅ¡ta V. K. Å¡eimai, kad jį pasiimtų. Atvykus jo sÅ«nui, nukentėjusysis nenorėjo su juo važiuoti jie taip pat susimušė, susistumdė, todėl jo sÅ«naus M.

K. praÅ¡ymu V. K. vėl buvo suriÅ¡tas. Nurodo, jog teismas nepagrįstai rėmėsi nenuosekliais ir prieÅ¡taringais nukentėjusiojo parodymais. Konfliktas prasidėjo dėl V. K. veiksmų – ketinimo vesti elektros kabelį per svetimÄ privataus asmens teritorijÄ , neturint leidimo. Fizinis smurtas taip pat prasidėjo nuo V. K. veiksmų – jis pirmas pastÅ«mė V. S., po ko jie susikibo. Tai, jog V. K. buvo agresyvus patvirtina ir jo sÅ«naus parodymai – jis prašė tėvÄ suriÅ¡ti, nes su juo nebuvo galimybės susitvarkyti.

Po konflikto V. K. į teisėsaugos institucijas nesikraipė, tai padarė tik po dviejų dienų. Nėra nei vieno liudytojo, kuris būtų tiesiogiai matęs patį įvykį. Nukentėjusysis specialisto apžiūrėtas tik 2011 04 28, balandžio 26 d. jam buvo padaryta rentgenograma, tačiau šonkaulių lūžių nekonstatuota. Jie nurodyti tik po 2011 m. gegužės 3 d. padarytos rentgenogramos. Per šį laikotarpį, jis važinėjo dviračiu, kilnojo svorius, todėl galėjo pats susižaloti.

Apeliantas nurodo, jog pagal ekspertÄ V. K. sužalojimai galėjo bÅ«ti padaryti kietais bukais daiktais, tačiau tai yra tik prielaida. Ekspertas teigia ir tai, kad kai kurie sužalojimai galėjo gautis tiek griÅ«nant, tiek ginantis, dengiantis nuo smÅ«gio, tiek atsitrenkiant į kokį tai pagrindÄ ar daiktÄ , tiek ir smÅ«gio pasėkoje. Apeliantas neneigia, jog prieÅ¡ nukentėjusįjį buvo naudojama jėga, tačiau tik turint tikslÄ jį sutramdyti, tikslo jį sužaloti nebuvo. Tarp nukentėjusiojo ir jo sÅ«naus M.

K. irgi buvo fizinis kontaktas, todėl nepaneigta galimybė, jog bÅ«tent Å¡io kontakto metu galėjo lūžti Å¡onkaulis. Teismas apelianto kaltę grindė liudytojų A. K., M. K., V. S., K. R., R. P., L. A., R. J., E. O. J., J. S. parodymais, kurie nusikaltimo padarymo metu ir vietoje nebuvo ir nei vienas iÅ¡ jų negalėjo patvirtinti ir parodyti teisme, kad apeliantas ir kiti kaltinamieji mušė nukentėjusįjį. Nors liudytojas M. K. neigė, kad jis mušė tėvÄ , tačiau J. S. parodė, kad įėjusi į namo vidų per langÄ pamatė, kaip tarp V.

K. sÅ«naus ir V. K. kilo konfliktas, jie stumdėsi grÅ«mėsi, sÅ«nus sakė, tėvui, jog prieÅ¡ jį nekeltų rankos, buvo pargriuvę ant žemės. PrieÅ¡taravimų tarp liudytojų teismui nepavyko paÅ¡alinti, o apeliantas ir kiti nuteistieji nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius parodymus, jog gynėsi nuo konfliktÄ inicijavusio V. K. pavartoto smurto bei grasinimų, todėl prieÅ¡ jį panaudojo fizinę jėgÄ â€“ suriÅ¡o. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė skundÄ atmesti. Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami.Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartÄ pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ , o atmesdamas apeliacinį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimÄ byloje Van de Hurk v.

Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimÄ byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iÅ¡ esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesÄ apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mo nuosp­ren­dyje (nu­tar­tyje) iÅ¡­dės­ty­tos mo­ty­vuo­tos iÅ¡­va­das dėl ape­lia­ci­nio skun­do es­mės neturi bÅ«ti su­prantamos kaip rei­ka­la­vi­mas pa­teik­ti de­ta­lų at­sa­ky­mÄ Ä¯ kiek­vie­nÄ ar­gu­men­tÄ , bet turi bÅ«ti atsakyta į apeliacinio skundo praÅ¡ymus ar es­mi­nius ar­gu­men­tus.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylÄ Ä¯rodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog V. S. ir Z. M. kaltė padarius jiems inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ pagal BK 138 str. 1 d. yra įrodyta. Pripažindamas V. S. ir Z. M. kaltais, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, nuosprendyje iÅ¡dėstė, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo iÅ¡vados, tinkamai įvertino teismo posėdyje iÅ¡tirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias iÅ¡vadas.

Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl kaltinamųjų kaltės, todėl apeliacinio skundo motyvai, jog teismas pažeidė įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ reglamentuojančias procesinės teisės normas, tinkamai neiÅ¡tyrė ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų, netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, padarė prieÅ¡taringas iÅ¡vadas, netinkamai taikė baudžiamÄ jį įstatymÄ â€“ atmetami.Nors apeliaciniuose skunduose teigiama, jog teismas neturėjo įstatyminio pagrindo remtis nukentėjusiojo parodymais dėl jų nenuoseklumo, tačiau su tokiais skundų argumentais sutikti nėra pagrindo. Protokole pareiÅ¡kime V.

K. nurodė, jog 2011-04-24 apie 19 val. nuvažiavo į savo kolektyvinį sodÄ , nes norėjo iki sodo atsivesti elektrÄ . Nuėjus prie sklypo, nuo kurio ruošėsi atsivesti elektrÄ , prie jo priėjo V. S. ir dar pora asmenų, kurie jį sumušė (1 t., 2 b. l.). Apklausiamas liudytoju 2011-04-26 V. K. nurodė, jog jam matuojant kiek kabelio reikės, Å¡alia gyvenantis V. S. paklausė, kÄ jis daro, o Å¡iam atsakius, kad ruoÅ¡iasi vesti elektrÄ , pasakė, kad stulpas yra jo žemėje, o pro Å¡alį einantis kelias taip pat priklauso jam.

V. K. atsakius, jog turi visus tam reikalingus leidimus, V. S. užpyko, pasikvietė dar pora asmenų, visi trys pargriovė ant žemės, rankas ir kojas suriÅ¡o virve ir spardė. Kiek smÅ«gių kas sudavė pasakyti negali, bet teigia, jog gavo apie 15 smÅ«gių į įvairias kÅ«no vietas, taip pat ir į galvÄ (1 t., 82 b. l.). Papildomos apklausos metu (2011-06-29) V. K. nurodė, jog pirmiausia buvo muÅ¡amas, po to suriÅ¡tas ir tada dar muÅ¡amas bei suriÅ¡tas paliktas. Maždaug po 1 val. 30 min. jam pavyko atsiriÅ¡ti, tačiau atsikelti negalėjo, tuo metu priėjo V.

S. ir pradėjo grasinti, jog susidoros. Tada V. K., atsikėlęs nuo žemės, jį pastÅ«mė ir pradėjo bėgti, tačiau keliÄ užstojo jo draugai ir tuo metu atvažiavo K. sÅ«nus M., kuriam S. paaiÅ¡kino, kad V. K. pats parvirto. Atvažiavus V. K. žmonai visi iÅ¡vyko į namus (1 t., 84-85 b. l.). Dar vienos papildomos apklausos metu (2011-11-07) V. K. nurodė iÅ¡ esmės analogiÅ¡kas aplinkybes, kaip ir 2011-06-29 apklausoje, tik jas Å¡iek tiek daugiau detalizavo (1 t., 86-87 b. l.). 2013-02-14, 2013-02-19 apklausų metu V.

K. vėl detalizavo ankstesnėse apklausose nurodytas aplinkybes (1 t., 89-90 b. l.), papildomai nurodydamas, jog buvo suriÅ¡tas antrÄ kartÄ , sÅ«naus leidimu, kadangi V. K. buvo labai įpykęs ant V. S., kad Å¡is melavo apie V. K. sužalojimo aplinkybes (1 t., 91-92 b. l.). Ä®vertinus nukentėjusiojo parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus, jog dėl elektros kabelio tiesimo su V. S. kilo žodinis konfliktas, kurio metu V. S. pasikvietęs į pagalbÄ netoliese buvusius A. S. ir Z. M., nukentėjusįjį sumušė, po to suriÅ¡o, vilko žeme jam gulint ant Å¡ono, vėl keletÄ kartų spyrė, teigti, jog parodymai yra nenuoseklÅ«s ir prieÅ¡taringi – nėra jokio pagrindo.

PrieÅ¡ingai, kaip matyti iÅ¡ apklausų, kiekvienos apklausos metu nukentėjusysis detaliau, plačiau ir iÅ¡samiau nurodydavo įvykio aplinkybes, o neesminiai skirtumai tarp Å¡ių apklausų rodo, jog nukentėjusysis parodymų nekartojo mechaniÅ¡kai, o kiekvienu atveju, atsižvelgiant į tyrėjo užduodamus klausimus, aiÅ¡kino įvykio aplinkybes. Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausinėjamas 7 kartus, tiek iÅ¡ karto po įvykio, tiek ir praėjus nuo jo beveik dvejiems metams, todėl jeigu Å¡ios apklausos bÅ«tų identiÅ¡kos – tai keltų natÅ«ralų klausimÄ , ar jos nebuvo iÅ¡moktos, perraÅ¡ytos ar pan.

Todėl įvertinus iÅ¡dėstytÄ , kolegija laikosi nuomonės, jog nėra pagrindo daryti iÅ¡vadai, jog teismas neturėjo pagrindo remtis nukentėjusiojo parodymais duotais teisiamojo posėdžio metu dėl jų nenuoseklumo. Nors apeliaciniuose skunduose teigiama, jog sužalojimų mechanizmas, nurodytas specialisto iÅ¡vadoje, yra tikėtino pobÅ«džio, tačiau ir Å¡is skundo argumentas atmetamas. Kaip matyti iÅ¡ specialisto iÅ¡vados, tiriamasis nurodė, jog jam buvo suduodami smÅ«giai rankomis ir kojomis, pargriautas ant žemės, vėliau suriÅ¡tas ir numestas ant žemės (1 t., 5-6 b. l.).

Specialistas konstatavo odos nubrozdinimus kaktoje, nosyje, virÅ¡ugalvio deÅ¡inės pusės - kaktos riboje, deÅ¡inėje ausyje, apatinėje lÅ«poje, gilius odos nubrozdinimus kairės alkÅ«nės sÄ naryje, blauzdoje, kairio pakinklio duobėje, kelių sÄ nariuose, poodines kraujosruvas krÅ«tinėje, deÅ¡inės pusės XI Å¡onkaulio lūžimÄ . Nurodė, jog sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais pvz. ranka, kumščiu, koja, kokiais tai aplinkos daiktais, galimai ir nurodomu laiku mažiausia 15 smÅ«gių ar trauminių poveikių pasėkoje. Kairės alkÅ«nės sÄ nario odos nubrozdinimas galėjo bÅ«ti padarytas tiek ginantis, dengiantis nuo smÅ«gio, tiek ir griÅ«nant, atsitrenkiant į kokį tai pagrindÄ ar daiktÄ , tiek ir smÅ«gio pasėkoje.

Odos nubrozdinimai nosyje-kaktoje, kelių sÄ nariuose galėjo gautis ir griÅ«nant. Neatmetama galimybė, kad odos nubrozdinimai deÅ¡inėje blauzdoje ir kairio pakinklio duoboje galėjo bÅ«ti padaryti suriÅ¡imo metu. Pirmosios instancijos iÅ¡samiai iÅ¡tyrė ir iÅ¡analizavo bei iÅ¡dėstė nuosprendyje nuteistųjų apeliaciniuose skunduose keliamus klausimus dėl sužalojimo mechanizmo, įvertino teismo medicinos eksperto A. J. apklausÄ , kur jis nurodė, kad labiausiai tikėtina, jog V. K. Å¡onkaulis buvo sulaužytas tiesiogiai suduodant nukentėjusiajam smÅ«gius ar smÅ«gį į Å¡iÄ kÅ«no vietÄ , kad dalis ant nukentėjusiojo rastų sužalojimų – nubrozdinimai deÅ¡inėje ausyje, kelių sÄ nariuose ir kairės blauzdos priekiniuose pavirÅ¡iuose galėjo bÅ«ti padaryti velkant nukentėjusįjį.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta iÅ¡vada, jog remiantis A. J. apklausa teismo posėdžio metu, paneigta kaltinamųjų iÅ¡kelta versija apie tai, kad nukentėjusiajam Å¡onkaulį galėjo sulaužyti sÅ«nus M. K. susistumdymo metu, kai nukentėjusysis nenorėjo lipti į automobilį, kadangi, kaip nurodo ekspertas, XI-as Å¡onkaulis yra pakankamai tvirtas ir jį sulaužyti galima tik tiesiogiai suduodant smÅ«gius į Å¡iÄ kÅ«no vietÄ . Kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta iÅ¡vada dėl sužalojimų padarymo laiko.

Remiantis eksperto A. J. parodymais, teigti, jog nukentėjusiajam sužalojimai galėjo bÅ«ti padaryti ne 2011 m. balandžio 24 d., o vėliau, nėra pagrindo. Ekspertas iÅ¡samiai paaiÅ¡kino, jog 2011 m. balandžio 26 d. padarius rentgenogramÄ XI-o Å¡onkaulio lūžis nebuvo užfiksuotas todėl, kad dėl iÅ¡ karto po sumuÅ¡imo buvusios kraujosruvos, rentgenograma lūžio galėjo nerodyti. Tik 2011-05-03 padaryta rentgenograma, kai buvusi kraujosruva iÅ¡nyko, XI-o Å¡onkaulio lūžį parodė, kad teismo medicinos praktikoje tai gana dažnai pasitaikantis įvykis.

Tai, jog V. K. 2011 m. balandžio 25 d. važinėjo dviračiu, rideno sunkius daiktus, pasak eksperto A. J., neprieÅ¡tarauja sužalojimo pobÅ«džiui, kadangi esant tokiems sužalojimams, neatidėliotina medikų pagalba nėra bÅ«tina. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog nukentėjusysis apklausiamas pirmÄ kartÄ , t. y. 2011 m. balandžio 26 d. (1 t., 82 b. l.) nurodė, jog jam buvo suduota apie 15 smÅ«gių ir bÅ«tent toks smÅ«gių skaičius konstatuotas specialisto iÅ¡vadoje, kuri pradėta atlikti 2011-04-28, t. y. jau po nukentėjusiojo pirminės apklausos.

Nuteistieji apeliaciniuose skunduose teigia, jog nukentėjusysis buvo agresyviai nusiteikęs, pats pradėjo konfliktÄ , grasino sukelti gaisrÄ , todėl, siekiant apsaugoti save ir savo turtÄ prieÅ¡ jį buvo vartojamas smurtas – buvo suriÅ¡tas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-336/2008 yra nurodęs, jog bÅ«tinoji gintis įmanoma tik atremiant pradėtÄ ar tiesiogiai gresiantį ir besiginančiajam akivaizdų kėsinimÄ si, pavojingÄ asmeniui, nuosavybei, bÅ«sto neliečiamybei ar kitoms teisėms, kėsinimasis turi bÅ«ti realus, egzistuojantis objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje.

IÅ¡analizavus pirmosios instancijos teismo iÅ¡tirtas ir nustatytas aplinkybes, kolegija daro iÅ¡vadÄ , jog teismas teisingai nekonstatavo bÅ«tinosios ginties sÄ lygų. Sutiktina su iÅ¡vada, jog kaltinamųjų aiÅ¡kinimas, kad pats V. K. užpuolė tris kaltinamuosius ir Å¡ie, norėdami iÅ¡vengti jo smurto bei grasinimų, veikdami bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis, suriÅ¡o nukentėjusįjį – prieÅ¡tarauja sveikai logikai. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusysis yra neįgalus, neiÅ¡siskiriantis nei fizine jėga, nei iÅ¡skirtiniais fiziniais duomenimis (yra normalaus kÅ«no sudėjimo, vidutinio Å«gio ir amžiaus), be to, nuteistieji teigia, jog nukentėjusysis buvo visiÅ¡kai girtas, pats griuvinėjo dėl girtumo, todėl teigti, jog jis bÅ«tų kėlęs kokiÄ nors grėsmę – nėra jokio pagrindo.

Nuteistųjų parodymus apie tai, kad V. K. sudavė smÅ«gius į veidÄ V. S. ir Z. M. patvirtino tik patys kaltinamieji bei liudytoja V. Ž., kuri yra Z. M. sugyventinė ir V. S. sesuo. Liudytojai R. P., K. R., S. E., dirbantys Å akių policijos komisariate, ir po įvykio bendravę su V. S. ant jo veido nepastebėjo jokių sužalojimų. Nuteistieji skunduose teigia, jog jų parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo yra nuoseklÅ«s. Su Å¡iuo teiginiu kolegija sutinka, tačiau nėra pagrindo teigti, jog Å¡ie kaltinamųjų nuoseklÅ«s parodymai atitinka faktinėms bylos aplinkybėms.

Ikiteisminio tyrimo metu V. S. teigė, jog skambino į policijÄ dėl V. K. veiksmų iki atvykstant pastarojo sÅ«nui, Z. M. teigė, jog girdėjo, kaip konflikto metu V. S. skambino į policijÄ , tačiau pareigÅ«nai atvyko, kai konfliktas jau buvo pasibaigęs. Teisme V. S. irgi tvirtino į policijÄ skambinęs apie 19 val. Taigi, pagal nuteistųjų parodymus į policijÄ buvo skambinta konflikto tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo metu. Teismo nuosprendyje konstatuota, jog konfliktas prasidėjo apie 18 val., nors nukentėjusiojo parodymais jis prasidėjo vėliau, tačiau akivaizdu, jog iki 21 val. konfliktas jau buvo pasibaigęs, kadangi S. kategoriÅ¡kai patvirtino, jog į įvykio vietÄ atvyko po darbo (dirbo iki 21 val.) ir netrukus atvažiavo nukentėjusiojo sÅ«nus (3 t., 11 b. l.). Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta iÅ¡vada dėl V.

S. siekio jau po įvykio skambinant į policijÄ , apsunkinti tyrimÄ . IÅ¡ įvykio suvestinės matyti, jog policijoje informacija gauta 2011-04-24 21 val. 41 min. (1 t., 14 b. l.) ir jeigu V. S. iÅ¡ tiesų bÅ«tų norėjęs praneÅ¡ti policijai apie incidentÄ , tai bÅ«tų padaręs arba incidento metu, arba iÅ¡ karto po incidento, o ne tuomet, kai įvykio dalyviai jau buvo iÅ¡siskirstę, o V. K. iÅ¡vykęs namo. Be to, praneÅ¡ime V. S. nenurodė, jog bÅ«tų sužalotas, o tik teigė, jog neblaivus pažįstamas vyriÅ¡kis atėjo į namus, konfliktuoja, agresyvus, negalima iÅ¡praÅ¡yti iÅ¡eiti.

Asmens pavardės nenurodė, nors žinojo, su kuo įvyko konfliktas, kadangi tuo metu jau buvo pranešta nukentėjusiojo artimiesiems. Nesant nurodytos ,,konfliktuotojo“ pavardės, ir V. S. nepareiškus pretenzijų, natūralu, jog pareigūnai neieškojo V. K.. Nukentėjusiojo artimiesiems taip pat buvo skambinta jau po to, kai V. K. buvo sužalotas ir mėginta paaiškinti, jog nukentėjusysis susižalojo pats, kuo nukentėjusiojo sūnus M. iš pradžių net buvo patikėjęs. Akivaizdu, jog V.

S. suprato, jog V. K. papasakos artimiesiems tikrÄ sias įvykio aplinkybes, todėl, po V. K. iÅ¡vežimo namo, paskambino policijai ir nurodė nukentėjusįjį kaltinančius faktus. Nustačius, jog policijai buvo skambinta po to, kai konfliktas buvo pasibaigęs, teismas neturėjo pagrindo tikėti nuteistųjų parodymais, jog dėl V. K. veiksmų nuteistiesiems galėjo kilti kokia nors grėsmė ir jie ėmėsi priemonių Å¡iai grėsmei iÅ¡vengti – kviesdami policijÄ bei suriÅ¡dami nukentėjusįjį.Ä®vertinus tai, jog 2011-04-26 diena buvo pirmoji darbo dienÄ po Velykų, ta aplinkybė, kad V.

K. į teisėsaugos pareigūnus kreipėsi praėjus dviem dienom po įvykio, nesuteikia pagrindo kritiškai vertinti jo parodymus. Skundo teiginiai, jog sužalojimus nukentėjusysis galėjo patirti susimušęs su kitais asmenimis ar griūdamas yra nepagrįsti, kadangi tokios aplinkybės nenustatytos. Priešingai, nukentėjusiojo sūnus ir žmona, neigė, jog V. K. būtų su kuo nors mušęsis ar griuvinėjęs, o tai, jog nukentėjusysis buvo mušamas jo sūnaus M. K. nurodė tik nuteistieji bei nuteistojo V.

S. buvusi sutuoktinė, teigdami, jog nukentėjusysis su sÅ«numi grÅ«mėsi, stumdėsi, pargriuvo ant žemės, tačiau nei vienas nenurodė, jog nukentėjusiajam jo sÅ«nus bÅ«tų sudavęs smÅ«gius. Tiek M. K., tiek nukentėjusysis bei nuteistieji patvirtina, jog V. K. buvo antrÄ kartÄ suriÅ¡tas jo sÅ«naus sutikimu, kadangi, kaip nurodo visi minėti asmenys, nukentėjusysis buvo nusiteikęs agresyviai – nenorėjo sėsti į maÅ¡inÄ ir važiuoti namo, muistėsi, stumdėsi, spardėsi, norėjo iÅ¡siaiÅ¡kinti santykius su nuteistaisiais.

J. S. ir V. S. parodymais nenustatyta, jog M. K. bÅ«tų mušęs tėvÄ , jos tik nurodė, jog girdėjo, kaip sÅ«nus tėvui sakė, kad prieÅ¡ jį nekeltų rankos, t. y. ne M. K. mušė tėvÄ , o V. K. buvo agresyviai nusiteikęs sÅ«naus atžvilgiu. Nors neginčijamai nustatyta, jog sÅ«nui atvykus V. K. buvo agresyvus: nenorėjo važiuoti namo, bandė aiÅ¡kintis santykius su nuteistaisiais, tačiau tai visiÅ¡kai nesuteikia pagrindo daryti iÅ¡vadai, jog ir prieÅ¡ patirtÄ smurtÄ jis buvo įpykęs ant nuteistųjų.Ä®vertinus iÅ¡dėstytas aplinkybes, kolegija priėjo iÅ¡vados, kad skundžiamu nuosprendžiu V.

S. ir Z. M. pagrįstai inkriminuota, jog jie, veikdami bendrininkų grupėje su A. S., nustatytomis aplinkybėmis mušdami nukentėjusįjį, nesunkiai jį sužalojo, t. y. jų veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 str. 1 d. Todėl daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas ir jį naikinti nuteistųjų V. S. ir Z. M. apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais pagrindo nėra. Byloje gauti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštai, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos V.

S. ir Z. M., išlaidas iki 2014-09-16 sudaro atitinkamai 320 litų (92,68 EUR) ir 120 litų (34,75 EUR) dydžio advokato užmokestis. 2014 m. sausio 1 d. baudžiamojo proceso įstatyme galiojanti galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Minėto straipsnio nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo priskiriama teismo diskrecijai.

Vertinant BPK 106 straipsnio nuostatas, darytina iÅ¡vada, kad valstybės iÅ¡laidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbÄ , pripažįstamos proceso iÅ¡laidomis ir priteisiamos iÅ¡ kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamÄ jÄ bylÄ iÅ¡nagrinėjus pirmosios instancijos teisme, retesniais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus iÅ¡teisinamÄ jį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naujÄ , apkaltinamÄ jį teismo nuosprendį.

Å ioje byloje antrinės teisinės pagalbos iÅ¡laidų pripažinimo procesinėmis ir iÅ¡ieÅ¡kojimo iÅ¡ nuteistųjų klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. BPK 322 str. 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Å i nuostata reiÅ¡kia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimÄ , dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos iÅ¡laidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iÅ¡ nuteistojo nesuderinamas su Å¡io teise į gynybÄ bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamÄ jį procesÄ savo pasirinktÄ gynėjÄ , valstybės garantuojamÄ teisinę pagalbÄ teikiančio gynėjo dalyvavimÄ (2014-06-13 Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014).

Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (2014-06-17 Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistųjų netenkintini. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas n u s p r e n d ž i a :

N. V. S. ir Z. M. apeliacinius skundus atmesti. Nepriteisti iÅ¡ nuteistųjų V. S. ir Z. M. iÅ¡laidų už jiems suteiktÄ antrinę teisinę pagalbÄ . Kolegijos pirmininkė                          Daiva Jankauskienė Teisėjai:                          Giedrius Endriukaitis                                                     ArÅ«nas PaÅ¡tuolis