2015-11-30 Nr. AB-23202-3-61-3-02194-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2089-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02194-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos P. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja P. S. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydama: panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1092 ir VSDFV 2014 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2261.

Pareiškėja nesutinka su jai paskirtos senatvės pensijos dydžio sumažinimu. Mano, kad VSDFV nepagrįstai atsisakė nagrinėti jos skundą, kaip pateiktą praleidus 3 metų skundo padavimo terminą. Apie tai, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatos prieštarauja Konstitucijai ir yra neteisėtos, pareiškėja sužinojo tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą, todėl būtent nuo šios datos turi būti skaičiuojamas senaties terminas skundui paduoti. Atsakovas tikslingai siekia, jog jos materialus reikalavimas nebūtų išnagrinėtas iš esmės, todėl priima nemotyvuotus sprendimus ir klaidina pareiškėją.

Pareiškėja 2015 m. vasario 9 d. pateikė teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad tuo atveju, jei VSDFV laikė, kad terminas skundui paduoti yra praleistas, jis turėjo būti atnaujintas įvertinus bylai reikšmingų aplinkybių visumą – atsižvelgta į susidariusią teisinę situaciją, į tai, kad pareiškėja jokio sprendimo dėl jai paskirtos pensijos sumažinimo negavo, o pensijos sumažinimas buvo skelbiamas laikinu ir pensiją buvo žadama grąžinti, taip pat į 2010 m. gruodžio 9 d. pareiškėjos patirtą sunkią traumą, dėl kurios ji gydėsi stacionare iki 2011 m. vasario 8 d. ir jos pasekmes jaučia iki šiol.

Atsakovas VSDFV atsiliepime (b. l. 27–31) prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Nurodė, kad pareiškėja apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2010 m. sausio mėn., o į VSDFV Kauno skyrių dėl sumažintos senatvės pensijos dalies išmokėjimo kreipėsi tik 2013 m. lapkričio 11 d., t. y. praleidusi Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą. Atsižvelgiant į tai, VSDFV 2014 m. vasario 5 d. sprendimu pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. lapkričio 11 d. skundo ir 2013 m. gruodžio 21 d. skundo dalis dėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo. VSDFV 2014 m. vasario 5 d. sprendime pareiškėjai buvo paaiškinta, jog iki 2014 m. vasario 23 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėjai 2014 m. vasario 21 d. pateikus patikslintą skundą, VSDFV, konstatavusi, kad pareiškėja nenurodė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, 2014 m. kovo 1 d. sprendimu pagrįstai atsisakė atnaujinti pareiškėjai terminą skundu paduoti. Pareiškėjos nurodomos skundo padavimo termino praleidimo priežastys nėra pakankamai svarbios ir objektyvios, kad jos prašymas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti būtų patenkintas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 23 d. sprendimu (b. l. 55–59) pareiškėjos P. S. skundą tenkino iš dalies: panaikino VSDFV 2014 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2261 ir įpareigojo VSDFV iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. lapkričio 11 d. prašymą ir 2013 m. gruodžio 21 d., 2014 m. vasario 21 d. skundus, kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėja VSDFV Kauno skyriui 2013 m. lapkričio 11 d. pateikė prašymą išmokėti jai neteisėtai sumažintą pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (b. l. 41). VSDFV Kauno skyrius į pareiškėjos 2013 m. lapkričio 11 d. prašymą atsakė 2013 m. gruodžio 5 d. raštu Nr.(10.1)S-84100, kuriame nurodė, kad šiuo metu nėra galiojančio teisės akto, reglamentuojančio pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotų pensijų kompensavimo tvarką ir terminus, todėl nėra teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjos prašymą dėl pensijos dalies išmokėjimo (b. l. 41). 2013 m. gruodžio 21 d. pareiškėja padavė skundą VSDFV, prašydama panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. (10.1)S-84100, įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai sumažintą pensijos dalį ir išduoti pažymą apie neišmokėtos senatvės pensijos dalį (b. l. 39).

VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos P. S. 2013 m. gruodžio 21 d. skundą ir 2013 m. lapkričio 11 d. prašymą, 2014 m. vasario 5 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5) I-1092 (b. l. 36–38). Minėtame sprendime VSDFV dėl pareiškėjos prašymo panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. (10.1)S-84100 pasisakė, kad vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi ir VSDFV direktoriaus 2008 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-69 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių 11 punkto nuostatomis, VSDFV Kauno skyrius, kaip sprendimą priėmusi įstaiga, gavusi pareiškėjos prašymą išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensijos dalį, turėjo šio prašymo nenagrinėti ir per 5 darbo dienas jį persiųsti nagrinėti pagal kompetenciją VSDFV.

Kadangi VSDFV Kauno skyrius tokių veiksmų neatliko, VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimas Nr. (10.1)S-84100 naikintinas, kaip priimtas viršijus kompetenciją. Atsižvelgdama į tai, VSDFV konstatavo, kad pareiškėjos 2013 m. lapkričio 11 d. prašymas VSDFV bus nagrinėjamas kartu su pareiškėjos 2013 m. gruodžio 21 d. skundu. Dėl reikalavimo įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai sumažintos senatvės pensijos dalį VSDFV pasisakė, kad pareiškėja yra praleidusi iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą skundui dėl VSDFV Kauno skyriaus sprendimo nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėti pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją.

Atsižvelgdama į tai, VSDFV pareiškėjos 2013 m. lapkričio 11 d. prašymą ir 2013 m. gruodžio 21 d. skundą ta apimtimi, kuria prašoma įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti 2010-2011 metų laikotarpiu sumažintos senatvės pensijos dalį nagrinėti atsisakė, kaip paduotus praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą. Minėta VSDFV sprendimo dalis motyvuojama tuo, kad apie VSDFV Kauno skyriaus sprendimą mokėti pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas sumažintą senatvės pensiją pareiškėja sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėnesį.

Taip pat ginčijamame sprendime pažymėta, kad tuo atveju, jeigu pareiškėja VSDFV iki 2014 m. vasario 23 d. pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas būtų sprendžiamas iš naujo. Taip pat nurodė, kad įsigaliojus pensijų kompensavimo mechanizmą reglamentuojantiems teisės aktams, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama šiuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Dėl pareiškėjos prašymo išduoti pažymą apie neišmokėtą senatvės pensijos dalį VSDFV pasisakė, kad toks pareiškėjos reikalavimas jau yra įvykdytas VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. rugpjūčio 21 d. raštu Nr. (10.1) S-57867.

Pareiškėja 2014 m. vasario 21 d. pateikė VSDFV patikslintą skundą, kuriuo prašė atnaujinti terminą skundui paduoti, priimti skundą nagrinėti, taip pat kėlė reikalavimus, analogiškus 2013 m. gruodžio 21 d. skundo reikalavimams (b. l. 35). Prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti patikslintame skunde pareiškėja motyvavo tuo, kad ji nėra gavusi jokio sprendimo dėl paskirtos pensijos sumažinimo, jai nebuvo išaiškinta teisė skųstis dėl sumažintos pensijos, o apie tai, kad pensija buvo sumažinta neteisėtai, ji sužinojo tik Konstituciniam Teismui pripažinus Laikinojo įstatymo nuostatas neteisėtomis.

VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos 2014 m. vasario 21 d. patikslintą skundą, 2014 m. kovo 10 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5)I-2261, kuriuo konstatavo, kad pareiškėjos 2014 m. vasario 21 d. patikslintame skunde nurodytos skundo padavimo praleidimo priežastys nėra svarbios, objektyvios ir nesudaro pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti, todėl atsisakė patenkinti prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir tuo pagrindu pareiškėjos 2013 m. gruodžio 21 d. skundą ir 2014 m. vasario 21 d. skundą ta apimtimi, kuria prašoma įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti 2010-2011 metų laikotarpiu sumažintos senatvės pensijos dalį, nagrinėti atsisakė, kaip paduotus praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą (b. l. 32–34).

Dėl kitų patikslinto skundo reikalavimų VSDFV pasisakė, kad jie jau yra išnagrinėti VSDFV 2014 m. vasario 5 d. sprendime Nr. (6.5) I-1092.

Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl VSDFV atsisakymo nagrinėti pareiškėjos skundus, teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas rėmėsi iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi iki ir po 2013 m. sausio 1 d.), Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 8 d.) 103 punktu bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 32 straipsnio 1 dalimi, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota teismų praktika (2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013; 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013), pagal kurią Pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas yra specialusis terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, o ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Pareiškėja 2013 m. gruodžio 21 d. skunde ir 2014 m. vasario 21 d. patikslintame skunde VSDFV prašė panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. (10.1)S-84100 ir įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti sumažintą pensijos dalį (b. l. 35, 39). Nagrinėjamu atveju pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjai buvo sumokėta 2010 m. sausio mėnesį, taigi apie tai, kad paskirta pensija buvo sumažinta, pareiškėja sužinojo 2010 m. sausio mėnesį. Pareiškėja, kreipdamasi į VSDFV Kauno skyrių 2013 m. lapkričio 11 d. skundu, o į VSDFV – 2013 m. gruodžio 21 d. skundu, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą.

VSDFV 2014 m. vasario 5 d. sprendime nurodyta, kad, tuo atveju, jeigu pareiškėja iki 2014 m. vasario 23 d. pateiks įrodymus dėl termino praleidimo priežasčių, jos skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėjai 2014 m. vasario 21 d. pateikus patikslintą skundą su papildomais paaiškinimais dėl termino paduoti skundą praleidimo priežasčių, VSDFV 2014 m. kovo 10 d. sprendimu konstatavo, kad patikslintame skunde nurodytos skundo padavimo termino praleidimo priežastys nesudaro pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, ir tuo pagrindu pareiškėjos 2013 m. gruodžio 21 d., 2014 m. vasario 21 d. skundus nagrinėti atsisakė, kaip paduotus praleidus 3 metų skundo padavimo terminą. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos ginčijamas VSDFV 2014 m. vasario 5 d. sprendimas vertintinas kaip tarpinis procedūrinio pobūdžio dokumentas, nagrinėjamu atveju nesukeliantis pareiškėjai teisinių pasekmių, todėl minėtas administracinis aktas negali būti savarankišku ginčo dalyku. Teisines pasekmes pareiškėjai sukelia VSDFV 2014 m. kovo 10 d. sprendimas, kuris yra galutinis administracinis aktas, priimtas atsakovui iš esmės išnagrinėjus pareiškėjos 2013 m. gruodžio 21 d. skundą ir 2014 m. vasario 21 d. patikslintą skundą.

Teismo vertinimu, VSDFV, ginčijamu 2014 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2261 atsisakydama išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. lapkričio 11 d. prašymą ir 2013 m. gruodžio 21 d., 2014 m. vasario 21 d. skundus dėl 2010-2011 metų laikotarpiu neišmokėtos senatvės pensijos dalies, formaliai vertino pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl termino praleidimo skundui paduoti, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Nebuvo atsižvelgia į tas aplinkybes, jog įstatymų leidėjas nebuvo aiškiai sureguliavęs neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimų, o dėl klausimo, nuo kurio momento turėtų būti skaičiuojamas minėtas terminas, aiškiai pasisakyta tik 2013 m. lapkričio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Neįvertinta, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje buvo įtvirtinti pasiūlymai Vyriausybei dėl įstatymui įgyvendinti reikalingų teisės aktų, taip pat ir dėl pensijų kompensavimo tvarkos aprašo, tačiau toks teisės aktas dar nebuvo parengtas. Teisės aktų gausa, nevieninga teismų praktika kėlė teisinio neapibrėžtumo situaciją, ir neatsižvelgiant į paminėtų aplinkybių visumą, be kita ko, ir į pareiškėjos amžių, jos, kaip asmens, neturinčio teisinio išsilavinimo, galimybę efektyviai pasinaudoti savo teisėmis, nepagrįstai buvo konstatuota, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti.

III. Atsakovas VSDFV apeliaciniu skundu (b. l. 63–67) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tokiomis pat aplinkybėmis, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą. Papildomai atsakovas pažymi, kad teismo sprendimas priimtas neteisingai išaiškinus ir pritaikius materialinės teisės normas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką. LVAT praktikoje teismo nurodytos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto termino praleidimo priežastys (senyvas amžius, teisinis neaiškumas ir netikrumas) nėra laikomos objektyviomis ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad VSDFV formaliai įvertino pareiškėjos nurodytas termino praleidimo priežastis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo, kuriuo teismas panaikino VSDFV 2014 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2261 ir įpareigojo VSDFV iš naujo išnagrinėti pareiškėjos P. S. 2013 m. lapkričio 11 d. prašymą bei 2013 m. gruodžio 21 d., 2014 m. vasario 21 d. skundus, o kitą jos skundo dalį atmetė, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pažymėtina, kad VSDFV 2014 m. kovo 10 d. sprendime Nr. (6.5) I-2261 (b. l. 32–34), išnagrinėjusi pareiškėjos 2014 m. vasario 21 d. skundą (kuriame, VSDFV siūlymu, P. S. nurodė Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto termino praleidimo priežastis), praleisto 3 metų termino neatnaujino ir atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. lapkričio 11 d. prašymą bei 2013 m. gruodžio 21 d., 2014 m. vasario 21 d. skundus.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, iš esmės teisingai nustatė, jog 3 metų terminas, per kurį pareiškėja turėjo paduoti skundą ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, t. y. VSDFV, skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėnesio, t. y. to mėnesio, kurį pareiškėja gavo pirmą sumažintą (pritaikius Laikinąjį įstatymą) senatvės pensiją. Pareiškėjos kreipimosi į šią instituciją data Pensijų įstatymo 45 straipsnio prasme laikytina 2013 m. lapkričio 11 d. prašymo VSDFV teritoriniam skyriui padavimo data. Taigi byloje iš esmės pagrįstai buvo nustatyta, kad pareiškėja savo galimai pažeistos teisės gauti visą paskirto dydžio senatvės pensiją gynimo procedūrą privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka pradėjo praleidusi įstatymu nustatytą terminą. Kita vertus, teisėjų kolegija negali sutikti su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje teismas konstatavo, jog VSDFV ginčijamame 2014 m. kovo 10 d. sprendime Nr. (6.5) I-2261 formaliai vertino pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto termino praleidimo, todėl priėmė nepagrįstą (naikintiną) sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas šią savo išvadą motyvavo tuo, kad atsakovas tinkamai neįvertino šių aplinkybių: pareiškėja yra senyvo amžiaus, neturi teisinio išsilavinimo; įstatymų leidėjas nebuvo aiškiai sureguliavęs neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimų, o dėl klausimo, nuo kurio momento turėtų būti skaičiuojamas 3 metų terminas, aiškiai pasisakyta tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administarcinėje byloje Nr. A444-2232/2013; Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje buvo įtvirtinti pasiūlymai Vyriausybei dėl įstatymui įgyvendinti reikalingų teisės aktų, taip pat dėl pensijų kompensavimo tvarkos aprašo, tačiau toks teisės aktas nebuvo parengtas; teisės aktų gausa, nevienoda praktika kėlė teisinio neapibrėžtumo situaciją.

Šiuo aspektu apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog LVAT praktikoje, suformuotoje analogiško pobūdžio bylose, ne kartą pabrėžta, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų procedūrinio pobūdžio termino, skaičiuojamo nuo pirmojo mėnesio, kurį asmuo gavo sumažintą pensiją, svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. LVAT ne kartą pažymėjo, jog pareiškėjų nurodomi bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (paskelbimo) termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (žr., pvz., nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014; 2014 m. gruodžio 19 d. Nr. A602-1401/2014; 2015 m. sausio 22 d. Nr. eA-59-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-66-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-167-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015 ir kt.). Be to, LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog sprendžiant dėl praleisto 3 metų termino skundui VSDFV (dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo) padavimo atnaujinimo, neturi būti remiamasi LVAT praktika, suformuota administracinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokų, susidariusių taikant Laikinąjį įstatymą priteisimo, kadangi teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, kuris apsunkino teisę į teisminę gynybą, atitinkamą laiką (t. y. iki 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties adm. byloje Nr. A444-2232/2013 priėmimo) buvo aktualus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams, o valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams šiuo aspektu teisinio neaiškumo nebuvo (žr., pvz., LVAT 2015 m. kovo 23 d. sprendimą adm. byloje Nr. A-870-146/2015).

Šiuo aspektu akcentuotina ir tai, kad tokios aplinkybės kaip senyvas amžius, teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas administracinių teismų praktikoje patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (LVAT 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011). Pažymėtina, kad šioje byloje (o taip pat ir teikiant skundus VSDFV teritoriniams skyriams bei VSDFV) pareiškėja P. S. nuo 2013 m. lapkričio 4 d. buvo atstovaujama advokatės B. P. (b. l. 8). Byloje nėra duomenų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kad kreiptis teisinės pagalbos iki nurodytos datos pareiškėja neturėjo galimybės. Taigi ir šios aplinkybės nepateisina minėto termino praleidimą.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėja atsakovui pateiktame 2014 m. vasario 21 d. skunde jokių individualaus pobūdžio aplinkybių, galinčių pateisinti Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto termino praleidimą, nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai panaikino VSDFV 2014 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2261 ir įpareigojo VSDFV iš naujo išnagrinėti pareiškėjos P. S. 2013 m. lapkričio 11 d. prašymą bei 2013 m. gruodžio 21 d., 2014 m. vasario 21 d. skundus.

Atkreiptinas dėmesys, kad aplinkybę, jog 2010 m. gruodžio 9 d. pareiškėja patyrė traumą ir dėl dešinio dilbio kaulų lūžio iki 2011 m. vasario 8 d. gydėsi ligoninėje, pareiškėja nurodė tik teismui 2014 m. vasario 9 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose. Tačiau ir ši aplinkybė (t. y. gydymasis ligoninėje du mėnesius), teisėjų kolegijos vertinimu, nelaikytina objektyvia priežastimi, nagrinėjamu atveju galėjusia pateisinti Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų termino praleidimą.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šio pobūdžio bylose suformuotos praktikos, ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Todėl atsakovo VSDFV apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas priimant naują sprendimą ir atmetant pareiškėjos skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos P. S. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė