2023-02-01 Nr. AB-2874-3-61-3-02879-2020-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-101-602/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02879-2020-3

Procesinio sprendimo kategorija 19.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. vasario 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, trečiasis suinteresuotas asmuo E. B., dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. S. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Socialinės paramos skyriaus vyresniosios specialistės 2020 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. 197899 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta D. S. skirti socialinę pašalpą laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 30 d.; 2) įpareigoti Administraciją nedelsiant apskaičiuoti ir išmokėti D. S. socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 30 d.; 3) priteisti 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojant nuo privalomos sumokėti dienos – 2020 m. rugpjūčio 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra studentas, bedarbis ir pajamų negauna. Jau kelerius pastaruosius metus pareiškėjas aktyviai ieško darbo pagal specialybę, tačiau Užimtumo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) nė vienos tinkamos darbo vietos iki šiol nepasiūlė. Nuo 2019 m. gruodžio 1 d. Kauno miesto savivaldybė nutraukė pareiškėjui socialinės išmokos mokėjimą. Pareiškėjas 2020 m. liepos 3 d. su prašymu kreipėsi dėl socialinės pašalpos paskyrimo, apskaičiavimo ir išmokėjimo už laikotarpį nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2020 m. liepos 30 d. Sprendimu atsisakyta pareiškėjui skirti socialinę pašalpą laikotarpiui nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 30 d. Sprendime nurodomi akivaizdžiai tikrovės neatitinkantys duomenys apie tai, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė E. B. kartu gyvena Kauno miesto teritorijoje.

3. Pažymėjo, kad tarp pareiškėjo ir E. B. buvo sudaryta ikivedybinė sutartis, kurioje buvo nustatytas turto visiško atskirumo režimas, be to, E. B. gyvena ne Kauno mieste. Tai atsakovui ne kartą buvo nurodyta ir atkreiptas dėmesys ne viename procesiniame dokumente. Pareiškėjas teigė, kad Sprendime nėra nurodyta, kokie konkrečiai dokumentai, liečiantys tik pareiškėją, nebuvo pateikti. Kauno miesto savivaldybė nepagrįstai laikosi savo pozicijos, kad pareiškėjo turtas privalo būti sumuojamas kartu su sutuoktinės turtu, nors net mokesčių administratorius yra pasisakęs priešingai. Be to, sutuoktinės asmeniniai duomenys saugomi įstatymų.

4. Pareiškėjas pabrėžė, kad Sprendimas akivaizdžiai pažeidžia konstitucinį teisinės valstybės principą, konstitucinį atsakingo valstybės valdymo principą, konstitucinį teisėtų lūkesčių principą. Dėl nepagrįsto atsakovo reikalavimo pateikti duomenis apie sutuoktinės pajamas ir turtą buvo pažeistos Europos Sąjungos deklaruojamos pamatinės laisvės – privataus fizinio asmens teisė laisvai judėti ir vykdyti veiklą Europos Sąjungos erdvėje. Taip pat atsakovas pažeidė Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 7 straipsnyje įtvirtintą teisę į privatų šeimos gyvenimą. Dėl atsisakymo skirti pareiškėjui socialinę pašalpą buvo pažeistos Chartijos 34 straipsnio dalys, laiduojančios Europos Sąjungos piliečiams teisę gauti socialinę paramą, taip pat 24 straipsnyje nustatytos vaiko teisės ir 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta šeimos socialinė apsauga.

5. Atsakovas Administracija su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad Administracijos Socialinės paramos skyrius Sprendimu atsisakė pareiškėjui skirti socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 30 d. Atsakovas, spręsdamas dėl socialinės pašalpos skyrimo pareiškėjui, turėjo surinkti duomenis ne tik apie pareiškėjo, bet ir apie jo sutuoktinės E. B. materialinę padėtį. Pareiškėjas pats tokių duomenų nepateikė ir nesutiko, jog būtų renkami duomenys apie jo sutuoktinės materialinę padėtį. Pareiškėjo sutuoktinė taip pat nedavė sutikimo atsakovui tikrinti duomenų apie jos materialinę padėtį. Pareiškėjas kategoriškai nesutiko, jog būtų tikrinama jo sutuoktinės materialinė padėtis dėl vieno esminio motyvo – dėl to, kad tarp jo ir sutuoktinės yra sudaryta ikivedybinė sutartis, pagal kurią nustatytas bet kokio turto visiško atskirumo režimas, todėl, pareiškėjo nuomone, pareiškėjo sutuoktinės turtas neturi būti vertinamas sprendžiant apie pareiškėjo turtinę padėtį. Pareiškėjas siekia, kad, sprendžiant dėl socialinės pašalpos skyrimo, būtų vertinama tik jo vieno materialinė padėtis. Pareiškėjas taip pat teigė, kad jam negali būti taikoma sąvoka „bendrai gyvenantys asmenys“, nes jo sutuoktinė gyvena kitame mieste.

7. Pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme (toliau – ir Paramos įstatymas) nurodytus bendrai gyvenančio asmens ir vieno gyvenančio asmens kriterijus ir faktines aplinkybes, pareiškėjas turi bendrai gyvenančio asmens socialinį statusą, kadangi yra sudaręs santuoką ir neatitinka vieno gyvenančio asmens apibrėžimo. Nepriklausomai nuo aplinkybių, ar pareiškėjas gyvena su sutuoktine kartu, ar atskirai, ar yra sudaręs ikivedybinę sutartį, jis pagal Paramos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį yra priskiriamas bendrai gyvenančių asmenų kategorijai. Ikivedybine sutartimi negali būti pakeičiamos Paramos įstatymo nuostatos, imperatyviai reglamentuojančios bendrai gyvenančių asmenų pareigas (teikiant Paramos įstatyme nurodytus dokumentus ar kitą informaciją). Nepriklausomai nuo ikivedybinės sutarties sudarymo, taip pat nepriklausomai nuo ikivedybinėje sutartyje nustatyto turto teisinio režimo, nagrinėjamo ginčo atveju abu sutuoktiniai, išlikę santuokoje, privalo laikytis Paramos įstatymo reikalavimų ir pateikti šiame įstatyme nurodytą informaciją bei dokumentus. Pareiškėjui atsisakius pateikti reikiamus dokumentus, atsakovas neturėjo galimybės įgyvendinti Paramos įstatyme numatytos pareigos įvertinti bendrai gyvenančių asmenų turtą, pajamas bei nustatyti, ar bendrai gyvenantys asmenys turi teisę gauti (ir kokio dydžio) socialinę pašalpą.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. lapkričio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas visų pirma nurodė, kad administracinėje byloje ginčas kilo dėl Administracijos Socialinės paramos skyriaus atsisakymo skirti pareiškėjui socialinę pašalpą už 2020 m. liepos, rugpjūčio, rugsėjo mėnesius teisėtumo ir pagrįstumo.

10. Teismui pateiktais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. liepos 3 d. prašymu kreipėsi į Administracijos Socialinės paramos skyrių dėl piniginės socialinės paramos skyrimo už laikotarpį nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 30 d. Administracijos Socialinės paramos skyrius Sprendimu nusprendė neskirti pareiškėjui ir jo sutuoktinei socialinės pašalpos už laikotarpį nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2021 m. spalio 1 d. Sprendime nurodoma socialinės pašalpos neskyrimo priežastis – Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punktas (pateikta ne visa ar neteisinga informacija teisei į piniginę socialinę paramą nustatyti arba būtini socialinei paramai gauti dokumentai).

11. Administracinės bylos duomenys taip pat patvirtino teisiškai reikšmingas aplinkybes, jog pareiškėjas 2019 m. spalio 10 d. įregistravo santuoką su E. B. 2019 m. rugsėjo 23 d., t. y. dar iki santuokos sudarymo, pareiškėjas su E. B. buvo sudaręs ikivedybinę sutartį (Notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)).

12. Administracijos Socialinės paramos skyrius Sprendimu atsisakė pareiškėjui skirti socialinę pašalpą, nes pareiškėjas nepateikė Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme nustatytų dokumentų apie bendrai gyvenančių asmenų, t. y. apie pareiškėjo sutuoktinės veiklos pobūdį, pajamas ir turtą. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo sutuoktinės veiklos pobūdį, pajamas, turtą. Byloje esantys įrodymai (2020 m. balandžio 23 d. pareiškėjo ir jo sutuoktinės raštas Administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijai, 2020 m. liepos 23 d. informacinis lapelis) patvirtina, jog pareiškėjas ir jo sutuoktinė nesutinka ir neduoda leidimo tikrinti jokių pareiškėjo sutuoktinės asmens duomenų. Nesutikimą su Sprendimu pareiškėjas argumentuoja tuo, kad pareiškėjo ir sutuoktinės turtas yra atskirtas ikivedybine sutartimi, todėl negali būti vertinamas skiriant pareiškėjui socialinę pašalpą.

13. Įvertinęs bylai aktualų teisinį reguliavimą (Paramos įstatymo 1 str. 1 d., 5 str. 1 p., 14 str., 17 str., 2 str. 2 d., 2 str. 15 d.), teismas nurodė, kad pareiškėjas pagal Paramos įstatyme nurodytus bendrai gyvenančio asmens ir vieno gyvenančio asmens kriterijus ir faktines aplinkybes turi bendrai gyvenančio asmens socialinį statusą, kadangi yra sudaręs santuoką ir neatitinka vieno gyvenančio asmens apibrėžimo. Nepriklausomai nuo aplinkybių, ar pareiškėjas gyvena su sutuoktine kartu, ar atskirai, ar yra sudaręs ikivedybinę sutartį, ar ne, jis pagal Paramos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį yra priskiriamas bendrai gyvenančių asmenų kategorijai.

14. Teismas pažymėjo, kad administracinėje byloje nėra duomenų apie pareiškėjo ir jo sutuoktinės gyvenimą skyrium (separaciją), patvirtintą teismo sprendimu, kuomet baigiasi bendras šeimos gyvenimas kaip šeimos funkcionavimo pagrindas ir sutuoktiniai nebetvarko bendro ūkio, nebeprisiima bendrų prievolių, baigiasi sutuoktinių pareigos, t. y. lojalumo, moralinės ir materialinės paramos pareigos, sutuoktiniai netenka paveldėjimo teisės į santuokinį turtą pagal įstatymą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.29 str., 3.27 str. 1 d., 3.100 str. 1 d. 5 p., 5.7 str. 1 d. 2 p.). Sutuoktinių teisė sudaryti vedybų (povedybinę) sutartį ir joje nustatyti sutuoktinių turto režimą (statusą) yra įtvirtinta CK trečiosios knygos III dalies 3-jo skirsnio normose. Sutuoktiniai laisva valia gali nustatyti sutuoktinių turto režimą, tačiau negali savo susitarimu pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo (CK 3.105 str. 1 p.). Taigi, nepriklausomai nuo ikivedybinės sutarties sudarymo, taip pat nepriklausomai nuo ikivedybinėje sutartyje nustatyto turto teisinio režimo, nagrinėjamo ginčo atveju abu sutuoktiniai, išlikę santuokoje, siekdami gauti socialinę pašalpą, privalo laikytis Paramos įstatymo reikalavimų ir pateikti Paramos įstatyme nurodytą informaciją bei dokumentus apie turtą, pajamas.

15. Vadovaujantis Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 20 straipsnio 2 ir 6 dalimis, 25 straipsnio 2 punktu, teismas nurodė, jog, pareiškėjui nepateikus reikalingų dokumentų apie sutuoktinės veiklos pobūdį, pajamas ir turtą, kurie buvo būtini sprendžiant kausimą dėl socialinės paramos skyrimo, atsakovas turėjo pagrįstą teisinį pagrindą priimti Sprendimą. Teismas įvertino, kad Administracijos Socialinės paramos skyrius, priimdamas Sprendimą, pagrįstai vadovavosi Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kuriame numatyta, jog piniginė socialinė parama neteikiama, jeigu bent vienas iš bendrai gyvenančių asmenų nevykdo šio įstatymo 25 straipsnio 2 punkte nustatytos pareigos pateikti reikalingus duomenis socialinei pašalpai gauti. Nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjas sąmoningai nepateikė reikalingų duomenų socialinei pašalpai gauti apie pareiškėjo sutuoktinės veiklos pobūdį, pajamas ir turtą, todėl pareiškėjui socialinė parama pagrįstai nebuvo paskirta. Teismo vertinimu, Administracijos Socialinės paramos skyrius tinkamai taikė Paramos įstatymo 2 straipsnio 2 punkto nuostatas ir, svarstydamas klausimą dėl socialinės pašalpos skyrimo pareiškėjui, pagrįstai socialinę pareiškėjo padėtį vertino kaip bendrai gyvenančio asmens. Todėl Sprendimu teisėtai ir pagrįstai buvo atsisakyta skirti pareiškėjui socialinę pašalpą kaip vienam gyvenančiam asmeniui. Nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjas buvo sudaręs santuoką, jo sudaryta ikivedybinė sutartis neturėjo jokios įtakos socialinės paramos teikimui, kadangi piniginė socialinė parama teikiama tik pagal Paramos įstatyme numatytas sąlygas ir reikalavimus, siekiant užtikrinti nepasiturinčių asmenų lygybę, nepriklausomai nuo jų asmeninių sandorių. Taigi, teismas apibendrino, kad Administracijos Socialinės paramos skyrius, priimdamas Sprendimą, veikė teisėtai ir pagrįstai.

16. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo. Atmetus prašymą panaikinti Sprendimą, nepatenkinti ir išvestiniai skundo reikalavimai dėl atsakovo įpareigojimo nedelsiant apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 30 d. bei 6 proc. metinių palūkanų, skaičiuojant nuo privalomos sumokėti dienos – 2020 m. rugpjūčio 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos priteisimo.

17. Pareiškėjas taip pat prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Paramos įstatymo 1 straipsnis, 2 straipsnis, 5-25 straipsniai ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme neįtvirtinta pagal sutartį nustatyto sutuoktinių turto teisinio rėžimo sudarant vedybų sutartį tokių sutuoktinių pajamų (ap)skaičiavimo atskirai (savarankiškai) tvarka ir metodika, neprieštarauja CK 3.101 straipsniui, 3.102 straipsnio 1, 2 dalims, 3.104 straipsnio 1 dalies 1 punktui, 2 daliai, 3 daliai ir kita, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 18, 19, 21, 23, 29, 38, 39, 48, 52, 150 straipsnių normoms, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių principui.

18. Teismas akcentavo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažymėjo, jog teismas į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą kreipiasi tik esant teisiškai motyvuotai abejonei dėl tam tikro teisės akto konstitucingumo ir tai yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią proceso teisės normą, 2019 m. vasario 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3144-520/2019 pažymėjo, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja. Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjo prašymas nėra grindžiamas tokiais teisiniais argumentais, kurie sudarytų teismui pakankamą pagrindą pagrįstai abejoti dėl byloje taikytų įstatymų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą nepatenkino.

19. Be to, teismas atkreipė pareiškėjo dėmesį, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nenagrinėja įstatymų atitikties CK nuostatoms, nes tai nėra priskirta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 str.). Todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Paramos įstatymo 1 straipsnis, 2 straipsnis, 5-25 straipsniai ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme neįtvirtinta pagal sutartį nustatyto sutuoktinių turto teisinio rėžimo sudarant vedybų sutartį tokių sutuoktinių pajamų (ap)skaičiavimo atskirai (savarankiškai) tvarka ir metodika, neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.101 straipsniui, 3.102 straipsnio 1, 2 dalims, 3.104 straipsnio 1 dalies 1 punktui, 2 daliai, 3 daliai ir kita, teisiškai nepagrįstas ir negali būti patenkintinas.

20. Pareiškėjas prašė kreiptis į Europos Sąjungos teisingumo teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šioje administracinėje byloje.

21. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, taip pat pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio 1 dalį, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu, tačiau tuo atveju, kai taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą. Įvertinęs byloje nagrinėjamą teisinį ginčą, kuris išimtinai susijęs su nacionalinės teisės aktų nuostatų aiškinimu ir taikymu, teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą skunde nurodytais ar kitais klausimais.

III. 22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą; 2) panaikinti Sprendimą; 3) priimti naują sprendimą – įpareigoti atsakovą nedelsiant apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 30 d.; 4) priimti naują sprendimą – iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės ir atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Kauno miesto savivaldybės, solidariai priteisti pareiškėjui 100 000 Eur neturtinės žalos bei 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojant nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 5) priteisti pareiškėjui iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.

23. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. lapkričio 30 d. nutartimi atsisakė priimti D. S. apeliacinio skundo dalį dėl reikalavimo iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės ir atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Kauno miesto savivaldybės, solidariai priteisti pareiškėjui D. S. 100 000 Eur neturtinės žalos už patirtus išgyvenimus, stresą, pažeminimą ir kt., bei 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojant nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Teismas priėmė D. S. apeliacinio skundo dalį dėl reikalavimų: 1) panaikinti 2021 m. lapkričio 18 d. Regionų apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-4222-554/2021; 2) panaikinti 2020 m. rugpjūčio 18 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus sprendimą Nr. 197899, kuriuo atisakyta D. S. skirti socialinę pašalpą laikotarpiui nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 30 d.; 3) įpareigoti atsakovą Kauno miesto savivaldybę nedelsiant apskaičiuoti ir išmokėti D. S. socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 30 d.; 4) priteisti 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojant nuo privalomos sumokėti dienos – 2020 m. rugpjūčio 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

24. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus išnagrinėtas pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eI2-2182-815/2020.

25. Teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Pareiškėjas akcentuoja, kad byloje nėra ginčo, jog nuo 2019 m. gruodžio 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 30 d. (ir bylos ginčo laikotarpiu, t. y. 2020 m. liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiai) Kaune gyvenančiam vieninteliam šeimos nariui D. S., kurio visas turtas ir pajamos pagal vedybų sutartį iki atskiros (atskirtos) nuo sutuoktinės E. B. nebuvo skirta socialinė pašalpa ir ji nebuvo mokama. Pareiškėjas yra sudaręs ikivedybinę sutartį su E. B., pagal kurią sutartimi nustatytas bet kokio turto visiško atskirumo režimas. Teismas perrašė atsakovo atsiliepimo melagingą teigimą, kad sutuoktinė gyvena Kaune. Teigia, kad teisme buvo iškeltas šis pagrindinis ginčo klausimas – atsakovo papildomai prašomi pateikti sutuoktinės dokumentai, gyvenančios kitoje Lietuvos Respublikos savivaldybėje, kuriai Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja savarankiškumą, negali ir neturi būti reikalaujami, nes to nenumato Europos Sąjungos teisė ir nacionaliniai teisės aktai. Tarp sutuoktinių yra sudaryta vedybų sutartis su visiško turto atskirumo režimu, todėl išimtinai su sutuoktine E. B. susijusių dokumentų neteikimas ir / ar nepateikimas Kauno miesto savivaldybei neturi ir neturėtų jokios teisinės įtakos bei teisinės galios priimant sprendimą dėl socialinės pašalpos pareiškėjo atžvilgiu.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde analizuoja Europos Sąjungos ir kitus teisės aktus, kurie, pareiškėjo vertinimu, pagrindžia jo reikalavimų teisėtumą ir pagrįstumą. Taip pat cituoja įvairią teismų praktiką.

27. Pareiškėjas akcentuoja, kad buvo neteisingai nustatytos faktinės ir teisinės aplinkybės. Pareiškėjas Kauno miesto savivaldybei ir teismui pateikė įrodymus, kad 2019 m. spalio 10 d. įregistravo santuoką su E. B., tačiau kartu su sutuoktine negyvena (sutuoktinė gyvena Tauragės rajono savivaldybėje). Pagal 2019 m. rugsėjo 23 d. sudarytą ikivedybinę sutartį pareiškėjas ir jo sutuoktinė turtą valdo visiško atskirumo režimu. Tačiau Kauno miesto savivaldybė be objektyvių įrodymų teigia ir oficialiuose dokumentuose melagingai nurodo, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė gyvena kartu Kauno mieste. Taip pat ir pirmosios instancijos teismas sprendime neteisingai nurodė faktinę aplinkybę, kad pareiškėjas gyvena kartu su sutuoktine. Tikrovės neatitinkančių aplinkybių pagrindu buvo neteisėtai atsisakyta skirti pareiškėjui socialinę pašalpą.

28. Pirmosios instancijos teismas Paramos įstatymą iškėlė aukščiau už mokesčių administravimo įstatymus, tarptautinius susitarimus, konvencijas, Konstituciją, Europos Sąjungos teisės aktus, teisinį reguliavimą, kuris tiesiogiai taikomas Lietuvoje, įstatymo galią turinčią ikivedybinę sutartį.

29. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų pagrindinių skundo reikalavimų.

30. Nacionalinių administracinių teismų praktika dėl socialinių pašalpų formuojama klaidinga linkme, pažeidžiant pagrindines žmogaus teises, nukrypstant nuo pagrindinių valstybės ir valstybės teisinės apsaugos funkcijų.

31. Pirmosios instancijos teismas nesvarstė pareiškėjo prašymų kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.

32. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

33. Atsakovas nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime aiškiai išdėstė savo motyvus, todėl nėra pagrindo teigti, jog teismo sprendimas nėra motyvuotas. Pareiškėjo netenkinantys ar, jo nuomone, nepakankamai išsamūs teismo sprendimo motyvai, taip pat atskirai kelto, tačiau su kitais reikalavimais glaudžiai susijusio klausimo neišsprendimas negali būti prilygintas motyvų nebuvimui. Be to, tai, kad pareiškėjas skundžia teismo sprendimą ir išdėsto savo nesutikimo argumentus, pagrindžia, jog pareiškėjas suprato teismo sprendime nurodytus motyvus.

34. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad nebuvo teisinio pagrindo reikalauti duomenų apie jo sutuoktinės materialinę padėtį ir vertinti juos, sprendžiant socialinės pašalpos skyrimo klausimą, vien dėl to, kad yra sudaryta ikivedybinė sutartis, kuria sutarta, jog kiekvienos šalies turtas yra asmeninė tos šalies nuosavybė.

35. Atsakovas pažymi, kad nei viename pareiškėjo cituojamame Europos Sąjungos ar kitame teisės akte nėra nurodyta, jog valstybės narės privalo besąlygiškai suteikti asmenims socialinę paramą, nevertindamos, ar tokie asmenys atitinka socialinei paramai skirti nustatytus kriterijus. Šiuo atveju tokie kriterijai yra nustatyti Paramos įstatyme, kuriuo Administracija ir vadovavosi, neskirdama pareiškėjui socialinės pašalpos.

36. Atsakovas mano, kad pareiškėjo prašymai kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismą nėra grindžiami tokiais teisiniais argumentais, kurie sudarytų teismui pakankamą pagrindą abejoti byloje taikytų įstatymų nuostatų atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijai ar Europos Sąjungos teisės aktams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta skirti socialinę pašalpą laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 30 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

38. Teisėjų kolegija, nenustačiusi teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ar aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

39. Bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į socialinę pašalpą, jeigu kreipimosi dėl socialinės pašalpos metu atitinka visus Paramos įstatymo 6 straipsnyje (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. birželio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 13 d.) nurodytus reikalavimus.

40. Paramos įstatymo 2 straipsnio 2 dalis nustato, kad bendrai gyvenantys asmenys – sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; susituokęs asmuo, su kuriuo teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium yra likę gyventi jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai).

41. Paramos įstatymo 2 straipsnio 15 dalis numato, kad vienas gyvenantis asmuo – vienas gyvenantis vyresnis kaip 18 metų asmuo arba veiksniu pripažintas nepilnametis, kuris yra nesusituokęs (įskaitant santuoką nutraukusius asmenis), taip pat susituokęs, tačiau teismo sprendimu gyvenantis skyrium, neturintis vaikų (įvaikių) arba jų turintis, tačiau teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium ar dėl santuokos nutraukimo vaikai (įvaikiai) yra likę gyventi su kitu sutuoktiniu.

42. Paramos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens mėnesio pajamos socialinei pašalpai gauti apskaičiuojamos: 1) pagal vidutines 3 praėjusių mėnesių iki mėnesio, nuo kurio skiriama socialinė pašalpa, pajamas, nurodytas šio įstatymo 17 straipsnyje; 2) pagal mėnesio, nuo kurio skiriama socialinė pašalpa, pajamas, jeigu bent vieno iš bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens pajamų šaltinis, palyginti su 3 praėjusiais mėnesiais, pasikeitė arba tą mėnesį, nuo kurio skiriama socialinė pašalpa, yra gauta vienkartinė išmoka (premija, vienkartinė netekto darbingumo kompensacija, išeitinė išmoka, išmokėta nutraukus darbo sutartį, išeitinė išmoka atleidžiamam iš pareigų valstybės tarnautojui ir kitos faktiškai gautos vienkartinės pajamos, išskyrus kompensaciją už nepanaudotas atostogas) (toliau – vienkartinė išmoka) ar iš karto už 2 ir daugiau mėnesių išmokėtos kas mėnesį gaunamos pajamos arba pasikeitė bendrai gyvenančių asmenų sudėtis ar vieno gyvenančio asmens šeiminė padėtis.

43. Paramos įstatymo 20 straipsnis nustato kreipimosi dėl piniginės socialinės paramos tvarką. Kreipdamasis dėl piniginės socialinės paramos, asmuo pateikia asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos formos prašymą-paraišką ir jos priedus (toliau – prašymas-paraiška) ir prašyme-paraiškoje nurodo piniginės socialinės paramos skyrimui ir apskaičiavimui būtinus duomenis apie: 1) save ir bendrai gyvenančius asmenis; 2) veiklos pobūdį; 3) turimą turtą ir šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 6–11 punktuose ir 2 dalyje nurodyto turto vertę; 4) gaunamas pajamas; 5) kitą piniginei socialinei paramai gauti būtiną informaciją (2 d.). Prie prašymo-paraiškos pridedamos bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens pažymos apie šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytas pajamas, gautas per 3 praėjusius mėnesius iki mėnesio, nuo kurio skiriama piniginė socialinė parama, arba, jeigu pajamų šaltinis yra pasikeitęs arba tą mėnesį, nuo kurio skiriama piniginė socialinė parama, yra gauta vienkartinė išmoka ar iš karto už du ir daugiau mėnesių išmokėtos kas mėnesį gaunamos pajamos, pajamas to mėnesio, nuo kurio skiriama piniginė socialinė parama, išskyrus atvejus, kai savivaldybės administracija duomenis gauna iš valstybės ir žinybinių registrų bei valstybės informacinių sistemų. Visų prašyme-paraiškoje pateiktų duomenų teisingumą prašymą-paraišką pateikęs asmuo patvirtina savo parašu (3 d.). Savivaldybės administracija gautą prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti užregistruoja prašymo-paraiškos pateikimo dieną ir prašymą-paraišką pateikusiam asmeniui įteikia informacinį lapelį. Jeigu pateikti ne visi reikiami dokumentai, informacija apie trūkstamus dokumentus įrašoma į informacinį lapelį. Jeigu asmuo nustatytu laiku nepateikia trūkstamų dokumentų, savivaldybės administracija per 5 darbo dienas priima sprendimą neteikti piniginės socialinės paramos ir asmeniui grąžina jo pateiktus dokumentus (6 d.).

44. Paramos įstatymo 25 straipsnis įtvirtina piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų pareigas, tarp kurių yra ir pareiga pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą prašymo-paraiškos formą ir jos priedus pateikti visą ir teisingą informaciją, įrodančią bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens teisę gauti piniginę socialinę paramą, ir būtinus piniginei socialinei paramai gauti dokumentus.

45. Teisėjų kolegija, vadovaujantis aptartu teisiniu reguliavimu ir remdamasi panašaus pobūdžio bylose formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymi, kad siekiantis gauti socialinę pašalpą, turi pateikti atsakingai institucijai nustatytos formos prašymą bei informaciją ir dokumentus, patvirtinančius jo atitiktį nustatytiems asmenų, pretenduojančių gauti socialinę pašalpą, reikalavimams. Asmeniui atsisakius pateikti ar nepateikus trūkstamų dokumentų, atsakinga institucija priima sprendimą neteikti piniginės socialinės paramos. Pareiškėjo pareiga pateikti dokumentus priklauso nuo to, koks yra jo statusas pagal Paramos įstatymą, t. y. ar jis laikytinas bendrai gyvenančiu asmeniu ar vienu gyvenančiu asmeniu. Jei asmuo laikomas bendrai gyvenančiu asmeniu, tai pagal Paramos įstatymo 20 straipsnio 3 dalį kyla pareiga pateikti informaciją ir dokumentus, susijusius su bendrai gyvenančių asmenų pajamomis ir pan. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-803-789/2022; 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-54-575/2023).

46. Pareiškėjas iš esmės nesutinka su Paramos įstatyme įtvirtintu „bendrai gyvenančių asmenų“ apibrėžimu ir mano, kad nagrinėjamu atveju turi reikšmės aplinkybės, kad jis yra sudaręs ikivedybinę sutartį, kurioje nustatytas turto atskirumo režimas, pareiškėjas negyvena su sutuoktine, sutuoktinė nesutinka pateikti duomenų apie savo pajamas, ir jam neturėtų būti keliami reikalavimai, keliami bendrai gyvenantiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas yra sudaręs santuoką su E. B. (santuoka įregistruota (duomenys neskelbtini)) ir byloje nėra duomenų apie pareiškėjo ir jo sutuoktinės gyvenimą skyrium (separaciją), patvirtintą teismo sprendimu. Aptartame teisiniame reguliavime nėra įtvirtintos išimtys dėl atvejų, kai sutuoktiniai faktiškai gyvena atskirai (be teismo sprendimu patvirtino gyvenimo skyrium) arba kai yra sudaryta vedybų sutartis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas supranta sąvoką „bendrai gyvenantys asmenys“ pažodžiui, kaip apimančią tik kartu faktiškai gyvenančius asmenis. Pareiškėjo teiginiai, kad jo sudaryta vedybų (ikivedybinė) sutartis turi aukštesnę teisinę galią nei Paramos įstatymo nuostatos, yra subjektyvi pareiškėjo nuomonė.

47. Įvertinus Paramos įstatyme įtvirtintas „bendrai gyvenančių asmenų“ bei „vieno gyvenančio asmens“ sąvokas, darytina išvada, kad „bendrai gyvenančių asmenų“ statusui nustatyti pakanka tarp šalių sudarytos santuokos fakto, nesiejant jo su kitomis aplinkybėmis (vedybinių sutarčių sudarymu ir kt.). Nagrinėjamu atveju, pagal minėtas Paramos įstatymo nuostatas, pareiškėjas laikytinas bendrai gyvenančiu asmeniu.

48. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas laikytinas bendrai gyvenančiu asmeniu, jis nepateikė duomenų, pagrindžiančių jo sutuoktinės materialinę padėtį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Administracijos Socialinės paramos skyrius pagrįstai nusprendė neteikti socialinės paramos pareiškėjui.

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1741-502/2021, 2021 m. gruodžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2791-629/2021, 2022 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-803-789/2022; 2023 m. sausio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-54-575/2023 taip pat laikėsi pozicijos, kad, pareiškėjui nepateikus duomenų apie jo sutuoktinės turimą turtą ir kt., Administracijos Skyrius pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjui ir jo sutuoktinei, kaip bendrai gyvenantiems asmenims, socialinę paramą.

50. Pareiškėjo nuomone, Paramos įstatyme įtvirtintas reguliavimas prieštarauja Chartijos nuostatoms. Chartijos 34 straipsnis nustato, kad Sąjunga pripažįsta ir gerbia teisę gauti socialinio draudimo pašalpas ir naudotis socialinėmis paslaugomis, suteikiančiomis apsaugą pagal Sąjungos teisės ir nacionalinių teisės aktų nustatytas taisykles ir praktiką motinystės atveju, susirgus, patyrus nelaimingą atsitikimą darbe, esant išlaikytiniu ar sulaukus senatvės, taip pat netekus darbo; kiekvienas Sąjungoje teisėtai gyvenantis ir teisėtai keičiantis gyvenamąją vietą asmuo turi teisę gauti socialines pašalpas ir naudotis socialinėmis lengvatomis pagal Sąjungos teisę ir nacionalinius teisės aktus ir praktiką; siekdama įveikti socialinę atskirtį ir skurdą, Sąjunga pripažįsta ir gerbia teisę į socialinę paramą ir paramą aprūpinant būstu, kad pagal Sąjungos teisės ir nacionalinių teisės aktų nustatytas taisykles bei praktiką būtų užtikrintos tinkamos gyvenimo sąlygos visiems neturintiems pakankamai lėšų.

51. Pagal Chartijos nuostatas, valstybėms narėms suteikiama teisė nacionaliniu lygiu nustatyti taisykles ir praktiką, kuriomis būtų užtikrintos tinkamos gyvenimo sąlygos visiems neturintiems pakankamai lėšų.

52. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo pagrįstumą, atsižvelgdama į bylos medžiagą ir aptartą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą abejoti, kad Paramos įstatyme įtvirtintos nuostatos, kuriomis vadovaujantis skiriama socialinė parama ir kurios nagrinėjamu atveju buvo taikomos priimant ginčijamą Sprendimą, prieštarauja Chartijos nuostatoms. Todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini.

53. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas detaliai nepasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo skunde nurodyto argumento, tačiau tai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o, vertindamas įrodymus, teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1127-525/2018). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas ištyrė ir nustatė esmines ir reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą šiais apeliacinio skundo argumentais.

54. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad mokesčių administratorius yra atskyręs pareiškėjo ir jo sutuoktinės turtą, pajamas ir įsipareigojimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos dalykas yra Sprendimas, kuriuo nuspręsta neskirti socialinės pašalpos pareiškėjui, todėl nėra pagrindo vertinti mokesčių administratoriaus priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Skirtingos valstybės ir savivaldos institucijos atlieka savo funkcijas, vadovaudamosi skirtingais teisės aktais, jos nėra pavaldžios viena kitai. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti, ar atsakovas, priėmęs Sprendimą, veikė kitaip nei mokesčių administratorius.

55. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus išnagrinėtas pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eI2-2182-815/2020. Pareiškėjas paaiškina, kad 2021 m. spalio 14 d. vykusio teismo posėdžio metu prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą, nes pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Ne. eI2-2182-815/2020, tačiau teismas šios bylos nagrinėjimo nesustabdė. Teisėjų kolegija pažymi, kad Regionų apygardos administraciniame teisme 2021 m. spalio 11 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas, kuriame prašė: 1) 2021 m. spalio 14 d. 14.30 val. teismo posėdį administracinėje byloje Nr. eI2-4222-554/2021 ir 2021 m. spalio 19 d. 14.30 val. teismo posėdį administracinėje byloje eI3-3573-780/2021 atidėti ar / ir sustabdyti iki Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bus išnagrinėtas klausimas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eI2-2182-815/2020; 2) jeigu teismas neatidės 2021 m. spalio 14 d. 14.30 val. teismo posėdžio administracinėje byloje Nr. eI2-4222-554/2021 ar nestabdys bylos iki Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bus išnagrinėtas klausimas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eI2-2182-815/2020, pareiškėjas tuomet bylą 2021 m. spalio 14 d. 14.30 val. teismo posėdyje administracinėje byloje Nr. eI2-4222-554/2021 nagrinėti pareiškėjui nedalyvaujant ir priimti rašytinius paaiškinimus, kurie suformuluoti 2021 m. rugsėjo 20 d. prašyme dėl proceso atnaujinimo.

56. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs pareiškėjo 2021 m. spalio 11 d. prašymą, tą pačią dieną rezoliucija prašymą pridėjo prie bylos. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas suformulavo alternatyvų prašymą, t. y. jeigu teismas neatidės 2021 m. spalio 14 d. 14.30 val. teismo posėdžio administracinėje byloje Nr. eI2-4222-554/2021 ar nestabdys bylos iki Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bus išnagrinėtas klausimas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eI2-2182-815/2020, tuomet bylą 2021 m. spalio 14 d. 14.30 val. teismo posėdyje administracinėje byloje Nr. eI2-4222-554/2021 nagrinėti pareiškėjui nedalyvaujant. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. spalio 14 d. nutartimi, atsižvelgiant į tai, kad proceso dalyviai į teismo posėdį neatvyko, administracinę bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo sustabdyti bylos Nr. eI2-4222-554/2021 nagrinėjimą kol bus išspręstas proceso atnaujinimo klausimas išnagrinėtoje Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. eI2-2182-815/2020 dėl analogiško ginčo už ankstesnį laikotarpį, nes 2020 m. birželio 11 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-2182-815/2020 yra įsiteisėjęs, jo teisėtumą ir pagrįstumą patikrino ir patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi Nr. eA-1741-502/2021 ir nei vienas iš šių teismo procesinių sprendimų nėra panaikintas. Pareiškėjo nurodytuose teismų sprendimuose Paramos įstatymo 20 straipsnio 6 dalies taikymas teismų aiškinamas vienodai, jokių prieštaravimų teismų praktikoje nėra. Todėl teismas neturėjo pagrindo bylos Nr. eI2-4222-554/2021 stabdyti vien dėl to, kad pareiškėjas yra padavęs prašymą atnaujinti procesą kitoje analogiškoje byloje.

57. Apeliaciniame skunde prašoma kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti atitinkamų Paramos įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniams principams. Teisėjų kolegija pažymi, kad kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą reglamentuoja ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, jog, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Ši teismo teisė nėra siejama su atitinkamais proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. gruodžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2791-629/2021 yra išsamiai išdėstęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl socialinės paramos santykių. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad įstatymų leidėjas, paisydamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos, reguliuodamas socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius, turi plačią diskreciją (žr., pvz., 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimus).

58. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, be kita ko, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas nėra grindžiamas tokiais teisiniais argumentais, kurie sudarytų teismui pakankamą pagrindą pagrįstai abejoti dėl byloje taikytų įstatymų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

59. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. ABTĮ 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nedetalizuoja, dėl kokių teisės normų aiškinimo ir taikymo jis prašo kreiptis ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, susijusius su jo prašymu kreiptis į ESTT, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, kad nustatytas nacionalinis teisinis reglamentavimas sudaro prielaidas diskriminuoti pareiškėją, sudaro nevienodas sąlygas įgyvendinti teisę į socialinę apsaugą, pažeidžia esminius Europos Sąjungos teisės principus, yra nesuderinamas su tam tikromis Europos Sąjungos teisės aktų nuostatomis. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.

60. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė