2016-12-13 Nr. AB-23520-3-61-3-05368-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-948-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05368-2014-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.3.6; 9.4.3; 10.8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys byloje: Kauno teritorinė muitinė, R. D., A. V. ir M. A.).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. gruodžio 9 d. kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti: 1) Kauno teritorinės muitinės 2014 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. 4PM190955 „Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“ (toliau ‒ Muitinės sprendimas); 2) Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 1A-597 „Dėl A. G. skundo“ (toliau ‒ Departamento sprendimas).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-195/2014 (toliau ‒ Nuosprendis) pripažino jį kaltu padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 199 straipsnio 1 dalyje ir BK 291 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas ir paskyrė jam 4 metų laisvės atėmimo bausmę. Pareiškėjas nesutiko su Muitinės ir Muitinės departamento sprendimais dėl to, kad konfiskuotos cigaretės yra valstybės žinioje, todėl jam nekyla mokestinė prievolė už jas sumokėti. Pareiškėjas nurodė, jog ketinimas realizuoti prekes nesukuria mokestinės prievolės valstybei, o už neteisėtą prekių įvežimą pareiškėjui jau paskirta bausmė. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad mokesčių apskaičiavimas už nebaigtą veiką, t. y. nerealizavus cigarečių, yra atsakovo ketinimas pasipelnyti. Be to, pareiškėjas tokį atsakovo elgesį vertino kaip non bis in idem principo pažeidimą. Pareiškėjas nurodė, kad prekės nebuvo realizuotos ir jos pateko valstybės žinion, taigi valstybė nepatyrė jokių nuostolių, todėl, pareiškėjo teigimu, akcizo ir pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) mokestinė prievolė negalėjo atsirasti.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo gabentos cigaretės buvo sulaikytos Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – ir VSAT) pareigūnų jau kirtusios Bendrijos išorės sieną, jau už pirmos muitinės įstaigos, ir nebuvo pristatytos į šią įstaigą, nes pareiškėjas neturėjo įsigijimo dokumentų ir dokumentų, įrodančių muito ir importo mokesčių sumokėjimą už į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas importo muitais ir mokesčiais apmokestinamas prekes. Dėl šios priežasties laikyta, kad cigaretės buvo įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją neteisėtai, nesilaikant pervežimo ir pristatymo pareigos pagal Bendrijos muitinės kodekso 38–41 straipsnių nuostatas, ir kad už šias prekes nebuvo sumokėti muitas ir importo mokesčiai.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad už tą patį teisės pažeidimą buvo nubaustas du kartus. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas iš pradžių buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, o muitinės sprendimu keliamas pareiškėjo, kaip mokesčių mokėtojo, mokestinės atsakomybės klausimas, ir tai nėra baudimas už tą pačią veiką antrą kartą. Tai dvi skirtingos teisinės atsakomybės rūšys, iš kurių viena siekiama ne nubausti, o įpareigoti sumokėti mokesčius bei su jais susijusias sumas. Muitinės sprendimu pareiškėjas nebuvo paskirtas ar įpareigotas mokėti baudos, kadangi bausmė pareiškėjui jau buvo paskirta nuosprendžiu, todėl tai negali būti vertinama kaip dvigubas nubaudimas. Muitinės sprendimu buvo įregistruota mokestinė prievolė konfiskuotam cigarečių kiekiui. Tai, kad minėtos cigaretės iš pareiškėjo buvo paimtos ir nuosprendžiu sunaikintos, jo skolos muitinei nepanaikina. 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2913/92, nustatantis Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas) skolos muitinei išnykimo dėl to, kad neteisėtai įvežtos prekės konfiskuojamos, nenumato. Mokesčių priskaičiavimu yra apibrėžiama asmens mokestinė prievolė valstybei, kuri yra ne asmens nubaudimas už padarytą pažeidimą, bet mokesčių teisinių santykių išraiška.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Kauno teritorinė muitinė atsiliepime nurodė, kad prievolė sumokėti importo akcizą ir PVM už importuojamas prekes atsirado, kai atsirado prievolė už tokias prekes apskaičiuoti importo muitus. Pareiga mokėti importo PVM ir akcizą tenka importuotojui. Todėl nustačius, kad pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas skolininku muitinei Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies a punkto pagrindu, jis taip pat pripažintinas ir importuotoju pagal Lietuvos Respublikos akcizų įstatymą ir Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymą, todėl būtent jam tenka pareiga mokėti importo akcizą ir PVM. Suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad muitinės sprendimu pareiškėjui buvo įregistruota mokestinė prievolė konfiskuotam cigarečių kiekiui, o tai, kad jos vėliau buvo konfiskuotos ir sunaikintos, pareiškėjos skolos muitinei nepanaikina.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjo A. G. skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu nustatyta, jog pareiškėjas ir kiti asmenys 2012 m. gruodžio 21 d. veikdami bendrininkų grupėje, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno privalomus muitinei pateikti daiktus: 5500 pakelių cigarečių „Fest“, 2000 pakelių cigarečių „Fest 7“, paženklintų Baltarusijos Respublikos banderolėmis. Nuosprendyje konstatuota, kad byloje surinktais įrodymais yra nustatyta, jog visi kaltinamieji per valstybės sieną neteisėtai pergabeno cigaretes, kurių vertė viršija 250 MGL, todėl jie padarė BK 199 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Taip pat nuosprendyje nurodyta, kad visi kaltinamieji būdami iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupėje neteisėtai, nenustatytoje vietoje perėjo Lietuvos valstybės sieną, ir šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 291 straipsnyje. Nuosprendyje konstatuota, kad pareiškėjas padarė nusikaltimus, numatytus BK 199 straipsnio 1 dalyje ir 291 straipsnio 1 dalyje. Taip pat nustatyta, kad nuosprendis įsiteisėjo 2014 m. gegužės 12 d., todėl teismas konstatavo, kad jau nustatytos aplinkybės iš naujo nagrinėjamoje byloje neįrodinėtinos ir turi prejudicinę galią.

Teismas pažymėjo, jog Kauno teritorinė muitinė, išnagrinėjusi VSAT Vilniaus rinktinės 2014 m. rugsėjo 26 d. raštu Nr. (21/20)-12-4402 pateiktą informaciją, sprendimu pripažino pareiškėją ir kitus bendrininkus solidariais skolininkais muitinei, įregistravo mokestinę prievolę ir įpareigojo pareiškėją sumokėti apskaičiuotą ir įregistruotą mokestinę prievolę. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu muitinės sprendimu, jį apskundė Muitinės departamentui. Šis pareiškėjo skundo netenkino ir sprendimu patvirtino muitinės sprendimą.

Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktu, bei 2 ir 3 dalimis, neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes, atsiranda skola muitinei. Įvertinęs Bendrijos muitinės kodekso nuostatas (Bendrijos muitinės kodekso 4 str. 19 p., 38 str. 1 d., 40 str.), teismas padarė išvadą, kad visos į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės turi būti pristatytos į muitinę. Taigi, prekes neteisėtai įvežant, kai jos nepristatomos pirmajai Bendrijos muitų teritorijoje esančiai muitinės įstaigai išvežamos iš jos arba ji aplenkiama, privalo būti apmokestintos importo ir kitais įstatymuose nustatytais mokesčiais. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas nustatė, kad pareiškėjas neturėdamas įsigijimo dokumentų ir dokumentų, įrodančių muito ir importo mokesčių sumokėjimą už į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas importo muitais ir mokesčiais apmokestinamas prekes, cigaretes į Bendrijos muitų teritoriją įvežė neteisėtai, nesilaikydamas pervežimo ir pristatymo pareigos pagal Bendrijos muitinės kodekso 38-41 straipsnių nuostatas ir už šias prekes nebuvo sumokėti muito bei importo mokesčiai. Teismo nuomone, pareiga sumokėti akcizus pareiškėjui atsirado vien tik dėl cigarečių laikymo fakto ir būtent šios pareigos nevykdymas nustatytu terminu, visiškai nepriklausomai nuo tolesnio prekių likimo, padarė žalą biudžetui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 7 d. aprobuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant mokesčių administravimą reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimas (II dalis). Administracinė jurisprudencija. 2012, 22, p. 420-509). Taigi, pareiškėjo argumentai, kad nepadarė žalos valstybės biudžetui, nerealizavus prekių, yra nepagrįsti.

Teismas pažymėjo, jog cigaretės iš pareiškėjo buvo konfiskuotos tą pačią dieną, kai jis jas įsigijo, ir vėliau buvo sunaikintos. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2009 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-754/2009; 2010 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-916/2010), prievolei mokėti nurodytus mokesčius tai įtakos neturi, todėl tai, kad cigaretės iš pareiškėjo buvo paimtos ir sunaikintos, jo skolos muitinei nepanaikina. Taigi, šiuo atveju pareiškėjo argumentai, kad cigaretės buvo paimtos ir nepateko į apyvartą, neturi reikšmės skolos muitinei įregistruoti, kadangi šiuo atveju esminė yra aplinkybė, kad į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės turėjo būti pristatytos į muitinę.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija (31 str. 5 d.) bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau ‒ Konvencija) (7 protokolo 4 str. 1 d.) nurodė, kad baudžiamoji ir mokestinė atsakomybė nėra tapačios kategorijos. Nagrinėjamu atveju bauda pareiškėjui nebuvo skirta, todėl non bis in idem principas nebuvo pažeistas. Tokia pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, (pvz., 2005 m. kovo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-39/2005). Todėl pareiškėjo teiginiai dėl dvigubo nubaudimo laikytini nepagrįstais.

III. Pareiškėjas A. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ‒ skundą tenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su teismo vertinimu dėl dvigubo draudimo. Jis teigia, jog neturėjo jokios naudos iš kontrabandinių cigarečių bei valstybė nepatyrė nuostolių dėl jo veikos, todėl nėra pagrindo reikalauti sumokėti mokesčius. Pareiškėjo nuomone, mokestinė prievolė taip pat nepagrįstai apsunkintų jo padėtį.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo gabentos cigaretės buvo sulaikytos VSAT pareigūnų jau kirtusios Bendrijos išorės sieną, už pirmos muitinės įstaigos, ir nebuvo pristatytos į šią įstaigą, nes pareiškėjas neturėjo įsigijimo dokumentų ir dokumentų, įrodančių muito ir importo mokesčių sumokėjimą už į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas importo muitais ir mokesčiais apmokestinamas prekes. Tokiu atveju laikytina, kad cigaretės buvo įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją neteisėtai, nesilaikant pervežimo ir pristatymo pareigos pagal Bendrijos muitinės kodekso 38-41 straipsnius, ir kad už šias prekes nebuvo sumokėti muitas ir importo mokesčiai.

Taip pat atsakovas pažymi, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad už tą patį teisės pažeidimą buvo nubaustas du kartus. Tiek tarptautiniuose teisės aktuose, tiek nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinamas draudimas tam pačiam asmeniui taikyti tą pačią teisinę atsakomybę antrą kartą arba galimai ir skirtingas teisinės atsakomybės rūšis, kurių pagrindinė paskirtis baudimas, už tą patį pažeidimą. Tačiau draudžiant dvigubą baudimą, nei Konvencija, nei Lietuvos Respublikos įstatymai nedraudžia dvigubos teisinės atsakomybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-39/2005). Iš nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad pareiškėjas iš pradžių buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką. Tuo tarpu muitinės sprendime keliamas pareiškėjo, kaip mokesčių mokėtojo, mokestinės atsakomybės klausimas, o tai nėra baudimas už tą pačią veiką antrą kartą. Tai dvi skirtingos teisinės atsakomybės rūšys, iš kurių viena siekiama ne nubausti, o įpareigoti sumokėti mokesčius bei su jais susijusias sumas. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad muitinė sprendime nepaskyrė ir neįpareigojo pareiškėjo mokėti baudos, kadangi bausmė pareiškėjui jau buvo paskirta nuosprendžiu, todėl tokia situacija netraktuotina kaip dvigubas nubaudimas.

Atsakovas atkreipia dėmesį, jog muitinė savo sprendimu įregistravo mokestinę prievolę konfiskuotam cigarečių kiekiui. Atsakovas nurodo tai, jog minėtos cigaretės iš pareiškėjo buvo paimtos ir nuosprendžiu sunaikintos, jo skolos muitinei nepanaikina. Bendrijos muitinės kodeksas skolos muitinei išnykimo dėl to, kad neteisėtai įvežtos prekės konfiskuojamos, nenumato. Nuosprendžiu pareiškėjui dėl minėtų cigarečių įvežimo buvo taikyta baudžiamoji atsakomybė, tačiau mokesčių priskaičiavimas nėra teisinės atsakomybės priemonė. Mokesčių priskaičiavimu yra apibrėžiama asmens mokestinė prievolė valstybei, kuri yra ne asmens nubaudimas už padarytą pažeidimą bet mokesčių teisinių santykių išraiška.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į apeliacinį skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Suinteresuotas asmuo nurodė, muitinės sprendimu pagrįstai buvo įregistruota mokestinė prievolė konfiskuotam cigarečių kiekiui, nes tai, jog cigaretės iš pareiškėjo buvo paimtos (konfiskuotos) ir vėliau sunaikintos, jo skolos muitinei nepanaikina. Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies (d) punkte nustatyta, kad skola muitinei išnyksta tik tuo atveju, jei prekės yra sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Iš Europos Teisingumo Teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo byloje Dansk Transport og Logistik prieš Skatteministeriet Nr. C-230/08 taip pat matyti, kad skola muitinei dėl prekių konfiskavimo ir sunaikinimo galėtų išnykti tik tuo atveju, jei prekės būtų buvusios sulaikytos pirmosios prekių vežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorės sienos. Šiuo atveju nustatyta, kad ginčo prekes (cigaretės), pažymėtos Baltarusijos Respublikos banderolėmis, į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos ir joje laikytos neteisėtai, nesilaikant pervežimo ir pristatymo pareigos pagal Bendrijos muitinės kodekso 38-41 straipsnio nuostatas, jos buvo sulaikytos Bendrijos muitų teritorijoje, todėl pagal bendrijos muitinės kodeksą skola muitinei neišnyko.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimo įregistruoti pareiškėjui skolą muitinei už neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas cigaretes, pripažinti pareiškėją skolininku muitinei ir jam apskaičiuoti mokestinę prievolę, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ji nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, paskiriant jam bausmę 4 metų laisvės atėmimą, už tai, kad pareiškėjas, veikdamas bendrininkų grupėje, per valstybės sieną neteisėtai gabeno cigaretes, kurių vertė viršijo 250 MGL. Taip pat byloje nustatyta, kad pareiškėjas neteisėtai, nenustatytoje vietoje perėjo Lietuvos valstybės sieną ir šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 291 straipsnyje. Įšanalizavusi informaciją Kauno teritorinė muitinė sprendimu pripažino pareiškėją ir nusikaltimo bendrininkus solidariaisiais skolininkais ir įpareigojo įvykdyti mokestinę prievolę.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu ginčija jam Muitinės sprendimu paskirtą mokestinę prievolę ir nurodo, jog toks Muitinės sprendimas pažeidžia ne bis in idem principą. Pareiškėjo teigimu, ketinimas realizuoti cigaretes negali sukurti mokestinės prievolės, kurią jis privalo vykdyti. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad ginčo nekyla dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, dėl apskaičiuotos mokestinės prievolės dydžio, pareiškėjas ginčija atsakovo sprendimą vieninteliu pirmiau minėtu pagrindu, todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl šio aspektų ir kitų klausimų nevertina.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad bylai aktualus Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktas, nustatantis, jog importo skola muitinei atsiranda, neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes. To paties straipsnio 2 dalis numato, jog skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu. Pagal minėto straipsnio 3 dalį skolininkais laikomi asmenys, neteisėtai įvežę tokias prekes, taip pat bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas, ir bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) savo praktikoje yra nurodęs, jog Muitinės kodekso 202 straipsnyje „neteisėtas įvežimas“ apibrėžtas kaip bet koks importo muitais apmokestinamų prekių įvežimas į Sąjungos muitų teritoriją arba į kitą tos teritorijos dalį pažeidžiant šio kodekso 38–41 straipsnių ir 177 straipsnio antros įtraukos nuostatas, kai jos yra laisvojoje zonoje arba laisvajame sandėlyje (2005 m. kovo 3 d. sprendimo Papismedov ir kt., C‑195/03, EU:C:2005:131, 25 punktas). Taigi neteisėtas įvežimas yra prekių importas, kai nesilaikoma Muitinės kodekse numatytų etapų. Pirma, pagal šio kodekso 38 straipsnio 1 dalį į Sąjungos muitų teritoriją įvežtos prekės turi būti nedelsiant pristatytos į nustatytą muitinės įstaigą arba į laisvąją zoną. Antra, pagal šio kodekso 40 straipsnį į muitinės įstaigą pristatytos prekės turi būti pateiktos muitinei. To paties kodekso 4 straipsnio 19 punkte „prekių pateikimas muitinei“ apibrėžtas kaip nustatytu būdu muitinei pateikiamas pranešimas apie prekių pristatymą į muitinės įstaigą arba bet kurią kitą muitinės nustatytą arba patvirtintą vietą (sprendimo Papismedov ir kt., C‑195/03, 26 punktas).

Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog Kauno teritorinė muitinė, vadovaudamasi baudžiamajame įsakyme nustatytomis aplinkybėmis, pagrįstai pripažino, kad cigaretės buvo įvežtos į Lietuvos Respubliką neteisėtai.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalį skolininkais laikomi: asmuo, neteisėtai įvežęs prekes; bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas, ir bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antrąją įtrauką skolininkai muitinei laikomi ir bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas. Tam, kad asmuo būtų pripažintas skolininku pagal minėtą nuostatą reikia, kad būtų įvykdytos dvi sąlygos, kurių pirmoji yra objektyvi, t. y. dalyvavimas įvežant, o antroji subjektyvi, t. y. asmenys turi būti sąmoningai dalyvavę neteisėtai įvežant prekes (žr., pvz., sprendimo Papismedov ir kt., C-195/03, 40 punktą; 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimo Oliver Jestel prieš Hauptzollamt Aachen, C-454/10, ECLI:EU:C:2011:752, 15 punktą). Analogiškos pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsižvelgiant į Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendyje nustatytas aplinkybes, jis yra pripažintinas muitinės skolininku Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies prasme. Pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia tuo, jog jis buvo nuteistas pagal BK 199 straipsnį už tai, kad per valstybės sieną neteisėtai gabeno cigaretes. Pareiškėjo teigimu, kadangi cigarečių nerealizavo, jis negali būti laikomas skolininku.

Teisėjų kolegija, atsakydama į šiuos pareiškėjo argumentus, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo pripažinimo skolininku klausimą, rėmėsi faktų, nustatytų Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendyje, visuma. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas neteisėtai įvežė importo muitu apmokestintas prekes į Bendrijos teritoriją, nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės ir teismui įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes nekyla abejonių, kad jis sąmoningai dalyvavo neteisėtai įvežant šias prekes, taigi jis laikytinas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies prasme.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad ta aplinkybė, jog ginčo prekės vėliau buvo sunaikintos, minėtai prievolei (dėl importo (muitų) skolos muitinei) byloje vertinamu atveju jokios reikšmės neturi. Iš ESTT praktikos (pvz., 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo Veli Elshani prieš Hauptzollamt Linz, C-459/07, ECLI:EU:C:2009:224; 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo Dansk Transport og Logistik prieš Skatteministeriet, C-230/08, ECLI:EU:C:2010:231), kurioje aiškinamos Bendrijos muitinės kodekso 202 ir 233 straipsnių nuostatos, matyti, kad aptariamu atveju skola muitinei dėl prekių konfiskacijos ir sunaikinimo galėtų išnykti tik tuo atveju, jei prekės būtų buvusios sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorinės sienos. Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta. Priešingai, įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendyje (baudžiamoji byla Nr. 1-106-195/2014) yra, be kita ko, nustatytos faktinės aplinkybės, kad nuteistieji minėtoje baudžiamojoje byloje, tarp jų, ir pareiškėjas, „neteisėtai perėjo Lietuvos Republikos valstybės sieną nueidami į Baltarusijos Respublikos teritoriją, kur paėmę 15 dėžių su 5500 pakelių cigarečių „Fest“ bei 2000 pakelių cigarečių „Fest7“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių bendra vertė 52.192 litai, šias cigaretes sudėję ant dviejų atsineštų iš anksto paruoštų savadarbių sniego rogių, dar kartą neteisėtai kirsdami Lietuvos Respublikos valstybės sieną rogėmis vežamas cigaretes atgabeno į Lietuvos teritoriją, nuvežė iki Šalčininkų rajone Akmenynės seniūnijoje Duksnių kaime esančios negyvenamos sodybos ir paslėpė sukraudami jas prie sodybos tvoros.“

Taigi šiuo atveju sutiktina su Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos apeliaciniame skunde pateiktu argumentu, kad pareiškėjo gabentos cigaretės buvo sulaikytos jau kirtusios Bendrijos išorės sieną už pirmosios muitinės įstaigos zonos, jos apskritai į ją nebuvo pristatytos.

Kiek tai susiję su principo ne bis in idem principo taikymu šioje byloje, teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Ši Konstitucijos nuostata, kaip ir kitų Konstitucijos 31 straipsnio dalių normos, yra skirtos teisingumo principų įgyvendinimui baudžiamojoje teisenoje (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d. nutarimas), tačiau, kaip ne kartą oficialios konstitucinės justicijos nuostatose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostatoje atsispindi teisės principas ne bis in idem, reiškiantis, kad asmuo negali būti baudžiamas antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimą). Taigi šis konstitucinis principas taikytinas ir kitų padarytų teisės pažeidimų atžvilgiu. Pagal minėtą Konstitucinio Teismo praktiką ne bis in idem principas, drausdamas antrą kartą bausti už tą patį teisės pažeidimą, nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmeniui apskritai negali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys. Šis principas, be kita ko, savaime nepaneigia galimybės asmeniui taikyti ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies (t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės šakos normomis) sankcijų už tą patį pažeidimą, pavyzdžiui, pagrindinę ir papildomą bausmę arba pagrindinę ir papildomą administracinę nuobaudą, ar galimybės už tą pačią veiką bausti skirtingus asmenis. Europos Žmogaus Teisių Konvencija, kaip ir Lietuvos teisė, apskritai nedraudžia dvigubos atsakomybės. Draudžiamas yra pakartotinis baudžiamasis persekiojimas ir „kriminalinis“ (nu)baudimas. Pastaruoju aspektu sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas ne bis in idem principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo buvo baudžiamas, t. y. ar jam paskirta sankcija yra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio Konvencijos prasme; 2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas). Nurodyti kriterijai negali būti taikomi formaliai: ar kiekvienu konkrečiu atveju nėra pažeidžiamas aptariamas principas, galima atsakyti tik įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad LVAT formuojamoje praktikoje (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011), kuria, savo ruožtu, atsižvelgiama į Europos žmogaus teisių teismo praktiką (žr., pvz., EŽTT Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimą byloje Zolotukhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14939/03) mokesčiai už neteisėtai įvežtas prekes, bei delspinigiai už nesumokėtus privalomus sumokėti mokesčius nelaikytini baudimu Europos žmogaus teisių konvencijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies prasme. Mokestis pagal savo pobūdį ir tikslus nėra bausmė, bet iš esmės fiskalinė priemonė, kurios pagalba surenkamos lėšos atitinkamiems visuomenės poreikiams finansuoti. LVAT praktikoje analogiškai pasisakoma ir apie delspinigių už mokestinės prievolės neįvykdymą: nurodoma, kad jie nelaikytini baudimu EŽTK 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalies prasme (žr. pirmiau minėtą LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011).

Pirmiau minėtų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje vertinamu atveju nėra nustatytas dvigubo baudimo (bis) elementas, todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjui nustačius mokestinę prievolę buvo pažeistas ne bis in idem principas.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams dėl Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas skolininku muitinei ir kad jam buvo pagrįstai įregistruotos pirmiau nurodytos mokestinės prievolės ir su jomis susiję delspinigiai, ir jis buvo įpareigotas jas sumokėti.

Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir jų atžvilgiu tinkamai pritaikė materialios teisės normas. Todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė