2017-02-23 Nr. AB-4523-3-61-3-02349-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-182-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02349-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. (P. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. R. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 20 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 28 d. iki 2015 m. vasario 28 d. jo laisvė Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) buvo ribojama, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, t. y. neužtikrinant minimalaus 3,6 kv. m kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui. Dėl kamerų perpildymo trūkdavo gryno oro, nebuvo galimybės judėti, tarp nuteistųjų kildavo konfliktai. Kalindamas pareiškėją perpildytose ir teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, Lukiškių TI-K pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio reikalavimus. Toks kalinimas gali būti prilyginamas kankinimui. Dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose pareiškėjas patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, emocinę įtampą, buvo pažeminta jo garbė ir orumas. Pareiškėjo nuomone, jis yra įgijęs teisę į neturtinės žalos atlyginimą, kurią pagal teismų praktiką ir Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatas privalo atlyginti Lietuvos valstybė.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 8–18) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymėjo, kad skunde nepagrįstai nurodyta, kad visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalaus 3,6 kv. m kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui. Tam tikrais laikotarpiais, kurie nurodyti atsiliepime, pareiškėjui buvo užtikrintas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas. Nuteistieji ir suimtieji Lukiškių TI-K paskirstomi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis plotas neatitikti teisės aktuose nustatytų ribų. Pagal CK 6.271 straipsnį deliktinė atsakomybė kyla, kai nustatytos visos būtinos sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, padariniai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei kilusių padarinių. Vadinasi, šiuo atveju būtina nustatyti ne tik tai, ar Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai, bet ir, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Pareiškėjo skundas grindžiamas ne konkrečiais faktais ar argumentais, bet bendro pobūdžio teiginiais ir abstrakčiais argumentais, kurie negali būti pripažįstami objektyviais. Atsakovas taip pat prašė taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui P. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 4 800 eurų neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 28 d. iki 2015 m. vasario 28 d. Lukiškių TI-K praleido 1 005 dienas. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas įvairaus ploto kamerose, su kintančiu kartu laikomų asmenų skaičiumi. Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamųjų kamerų – 3,6 kv. m plotas. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į keliamo ginčo pobūdį, turi būti įvertinta, ar pareiškėjas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo laikomas visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, ar ne. Pagal Lukiškių TI-K pateiktus duomenis teismas nustatė, kad 3,6 kv. m kameros plotas per ginčijamą laikotarpį (1 005 dienas) pareiškėjui buvo užtikrintas 50 dienų. Šių aplinkybių Lukiškių TI-K neginčijo. Tai, kad Lukiškių TI-K administracija dėl kamerų stygiaus neturėjo galimybių pareiškėjo patalpinti į kamerą, nepaneigia teismo nustatytos aplinkybės, kad 955 dienas buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamu kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teismas nenustatė, kad pareiškėjui buvo sudarytos papildomos sąlygos ilgiau nei 1 val. būti gryname ore, pasivaikščioti, sportuoti. Vadinasi, negali būti pripažinta, kad įstaiga už nepakankamą kameros plotą kompensavo pareiškėjui, suteikdama pakankamą judėjimo laisvę, galimybę dalyvauti užimtumo programose ar pan.

Pateiktame skunde pareiškėjas patvirtino, kad dėl laikymo kameroje, kurioje nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis plotas, jis patyrė tam tikrus fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, gyvenimo kokybės pablogėjimą ir pan. Aplinkybių, kad dėl to būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, psichinė ar fizinė sveikatos būklė ar būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu Konvencijos 3 straipsnio prasme, teismas nenustatė, jų nenurodė ir pats pareiškėjas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą.

Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę (955 dienos), tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, konstatavo, kad P. R. galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis. Atsižvelgęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose (2014 m. birželio 4 d. nutartys a. b. Nr. A442-464/2014, A442-524/2014, A442-525/2014), vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 4 800 eurų suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 4 800 eurų sumą vertino kaip adekvačią dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

III. Pareiškėjas P. R. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti visa apimtimi arba bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl padarytų procesinės ir materialinės teisės pažeidimų ir dėl to, kad būtina rinkti ir vertinti naujus įrodymus.

Nurodo, kad teismas neištyrė bylos aplinkybių visapusiškai išsamiai ir objektyviai, buvo šališkas. Teismas nevertino teismo posėdžio metu pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad pareiškėjas kalinimo Lukiškių TI-K metu buvo sukandžiotas parazitų ir kelias savaitės gydomas. Šių aplinkybių teismas nepaminėjo sprendime ir neišreikalavo iš Lukiškių TI-K pareiškėjo sveikatos istorijos. Pareiškėjo nuomone, teismas privalėjo įvertinti, kad kalinimo metu padarytas negrįžtamas poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai dėl perpildytų kamerų, privatumo trūkumo. Atsižvelgiant į pareiškėjo kalinimo tokiomis sąlygomis laikotarpį (955 dienas), teismas turėjo pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taikomus neturtinės žalos vertinimo kriterijus ir teigia, kad jam priteista suma akivaizdžiai per maža. Pažymi, kad jo atžvilgiu nebuvo užtikrinamos ne tik tinkamos sąlygos dėl gyvenamojo ploto, bet ir pažeidžiama teisė į saugią kalinimo aplinką. Akcentuoja, kad patalpose nebuvo ventiliacijos, tualetas buvo toje pačioje gyvenamojoje patalpoje, teko kęsti šaltį ir drėgmę, dėl kurios pelydavo rūbai. Pažymi, kad atsakovo pateiktos sutartys su vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus vykdančiomis bendrovėmis neįrodo, kad minėtos paslaugos buvo teikiamos. Pareiškėjas per visą savo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį nėra matęs, kad tokie darbai būtų atliekami. Taip pat pareiškėjas pažymi, kad jo teisių pažeidimai buvo tęstiniai, nevienkartiniai, o atsakovas nesiėmė jokių efektyvių priemonių užkirsti kelią šiems pažeidimams. Mano, kad teismas buvo šališkas, remdamasis atsakovo prielaidomis ir samprotavimais ir atmesdamas pareiškėjo nuosekliai išdėstytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų, taip pažeisdamas ir Konvencijos 6 straipsnį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies ir jam priteistas 4 800 Eur neturtinės žalos atlyginimas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ; 1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam priteista neturtinės žalos suma, taip pat mano, kad teismas neišnagrinėjo jo bylos objektyviai ir visapusiškai, dėl dalies jo skundo argumentų nepasisakė, nepagrįstai nepripažino Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo.

ABTĮ 136 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Pagal ABTĮ 136 straipsnio 2 dalį teismo, apeliacine tvarka nagrinėjančio bylą, nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Teisėjų kolegija, vertindama priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad teismų sistema ir jos suteikiamos gynybos priemonės yra skirtos realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises ar interesus, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus. Atitinkamai, siekiant apibrėžti nagrinėjamo ginčo ribas ir klausimus, ABTĮ nustato reikalavimus pateikiamam skundui (ABTĮ 23 str.). Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Šis aspektas yra ypatingai svarbus, nes pareiškėjo suformuluotas pirmosios instancijos teisme skundo pagrindas ir dalykas, t. y. pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribos, nulemia ne tik bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, bet iš esmės nustato ir bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme.

Kaip matyti iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo (b. l. 1–4), reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildino iš Lukiškių TI-K veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto bei higienos normų reikalavimų: anot pareiškėjo, kamerose buvo šalta, drėgna, apipelijusios sienos, tualetas neatskirtas pertvara, kamerose dėl vietos stokos asmenims trūko vietos prie stalo, todėl teko valgyti lovoje. Taip pat pareiškėjas teigė, kad jam būnant Lukiškių TI-K pablogėjo sveikata, ne kartą teko kreiptis į medikus. Prašė teismo išreikalauti iš Lukiškių tik pažymą dėl jo laikymo sąlygų ir išrašus iš medicinos kortelės.

Pažymėtina, kad Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šioje byloje pateiktą pareiškėjo skundą, jame nurodytą dalyką ir pagrindą, pabrėžia, kad, kaip jau buvo minėta, pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su jam neužtikrintu teisės aktuose numatytu minimaliu vienam asmeniui tenkančiu gyvenamuoju plotu, taip pat su higienos normų reikalavimų pažeidimais, kurie turėjo įtakos pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės įvertino ir pasisakė dėl Lukiškių TI-K veiksmų, kiek tai susiję su pareiškėjui neužtikrintu minimaliu vienam asmeniui tenkančiu kameros plotu. Tačiau kitų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su higienos normų reikalavimų užtikrinimu, pareiškėjo sveikatos, teismas sprendime nevertino ir dėl jų nepasisakė.

Kaip matyti iš atsakovo pateiktų Visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų, ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K, taip pat ir kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas (186, 151, 127, 115, 163, 111), buvo nustatyti tam tikri higienos normų pažeidimai: pvz., teisės aktų reikalavimų neatitinkantis naktinis apšvietimas; remonto poreikis; nubyrėję sienų dažai, lubų defektai; temperatūra buvo žemesnė, o drėgmė – aukštesnė nei įtvirtintos higienos normos (b. l. 22–88). Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir nevertino, nenustatė, ar pažeidimai egzistavo, ar buvo pašalinti tuo metu, kai pareiškėjas buvo apgyvendintas nurodomose kamerose.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad atsikirsdamas į pareiškėjo skundo argumentus atsakovas atsiliepime į skundą, be kita ko, nurodė, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai patys piktybiškai niokoja valstybės turtą gyvenamosiose patalpose, be kita ko, griaudami sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigta tikimybė, kad tam tikrose kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas buvo neatitvertas nuo bendros patalpos, taip, kad nebūtų pažeisti teisės aktų reikalavimai.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino ir netyrė aplinkybių, susijusių su pareiškėjo nusiskundimais dėl sveikatos, byloje nėra pareiškėjo medicinos kortelės, kurią jis prašė teismo išreikalauti. Teismas nepasisakė, kodėl nematė pagrindo vertinti tokių duomenų.

Pažymėtina ir tai, kad byloje nurodytas ir vertinamas ginčo laikotarpis nuo 2012 m. birželio 28 d. iki 2015 m. vasario 28 d., tačiau pagal atsakovo pateiktus duomenis, iš Lukiškių TI-K pareiškėjas išvyko 2015 m. vasario 27 d.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, tik įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes, nustačius ar paneigus atsakovo neteisėtus veiksmus, yra galima spręsti apie pareiškėjo realiai patirtą neturtinę žalą ir vertinti jos dydį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008).

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neįvertino dalies pareiškėjo skunde nurodytų argumentų dėl Lukiškių TI-K galbūt neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir dėl jų nepasisakė, todėl priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas. Tai sudaro pagrindą administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, be kita ko, įvertinant, ar nagrinėjamu atveju nėra būtina išsireikalauti papildomų įrodymų, susijusių su pareiškėjo nurodomais neteisėtais Lukiškių TI-K veiksmais (neveikimu).

Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Dėl šių aplinkybių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. R. (P. R.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė