f2c8044c-c3c3-4a30-b1dd-bb977fcea673 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

? Administracinė byla Nr. I1-1151-872/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03523-2019-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 55.1.3 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. vasario 20 d. Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Fausta Vitkienė teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo A. D. skundÄ atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas n u s t a t ė : PareiÅ¡kėjas A. D. kreipėsi į teismÄ su skundu (b. l. 1–24), praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau ir – Vilniaus PN), 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. PareiÅ¡kėjas nurodo, kad Vilniaus PN buvo laikomas nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sÄ lygomis. PaaiÅ¡kina, kad Vilniaus PN atliekant bausmę, jam teko mažesnis gyvenamasis plotas nei garantuojamas teisės aktuose, nebuvo užtikrinta teisė naudotis higieniÅ¡kais sanitariniais įrenginiais, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis duÅ¡u (tarp dušų nebuvo įrengtos pertvaros), nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir iÅ¡sikviesti budinti pareigÅ«nÄ , nebuvo suteikiama galimybė pasivaikščioti gryname ore pagal teisės aktuose nustatytÄ tvarkÄ , buvo per mažai taksofonų, kuriais naudojantis taip pat neužtikrinamas privatumas, pareiÅ¡kėjui trÅ«ko ilgalaikių pasimatymų kambarių, o ir esami neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

Vilniaus PN 4-ame bÅ«ryje nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, todėl pareiÅ¡kėjas neturėjo kur praleisti savo laisvalaikio, neturėjo vietos kur žaisti stalo žaidimus, skaityti knygas, raÅ¡yti laiÅ¡kus, bendrauti su kitais nuteistaisiais bei kita. Dėl tokių laikymo sÄ lygų Vilniaus PN pareiÅ¡kėjas teigia patyręs orumo pažeminimÄ , diskomfortÄ , dvasinius ir psichologinius iÅ¡gyvenimus, jis tapo konfliktiÅ¡kas, grubus ir užsidaręs savyje. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN su pareiÅ¡kėjo skundu nesutinka, praÅ¡o jį atmesti kaip nepagrįstÄ (b. l. 40–50).

Paaiškina, jog Vilniaus PN neturi galimybės pateikti tikslių duomenų, kuriose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose pareiškėjas gyveno ginčo laikotarpiu, nes tokie duomenys Vilniaus PN nėra kaupiami ir sisteminami. Tačiau pabrėžia, kad visose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose užtikrinamas teisės aktuose nustatytas gyvenamojo ploto normatyvas, nes jose vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Nurodo, kad visose Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose yra įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos.

Lengvajai ir paprastai nuteistųjų grupėms skirtose gyvenamosiose patalpose, t. y. bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose laisvės atėmimo bausmę atlieka didžioji dalis Vilniaus PN nuteistųjų, pareigūnų iškvietimo sistemų įrengimas nenumatytas. Pabrėžia, kad ginčui aktualiu laikotarpiu ir iki šiol galiojantys teisės aktai nenustato reikalavimo, kad pataisos namų lengvosios ir paprastosios grupės nuteistiesiems skirtuose sanitariniuose mazguose turi būti įrengti sėdimi unitazai.

Kiekviename iÅ¡ sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas. Sanitariniai mazgai yra tvarkingi, jie nuolatos tvarkomi kiekviename bÅ«ryje dirbančių tvarkinių. Pabrėžia ir tai, kad pertvarų įrengimo tarp dušų teisės aktai nenumato, tačiau siekdamas gerinti nuteistųjų laikymo sÄ lygas, Vilniaus PN dušų patalpose įrengė pertvaras tarp prausimosi vietų. Akcentuoja, kad ginčo laikotarpiu pareiÅ¡kėjas nesikreipė į Vilniaus PN administracijÄ dėl netinkamai įrengtų dušų.

Atsakovas nurodo, kad Vilniaus PN paprastosios grupės nuteistiesiems kasdien suteikiama galimybė pasivaikščioti gryname ore 4 valandas, t. y. net daugiau negu numatyta teisės aktuose. Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems (2, 3, 4, 5, 6, 7 nuteistųjų bÅ«riai) įrengtas atskiras pasivaikščiojimų kiemas, dėl kurio skundžiasi pareiÅ¡kėjas. Pasivaikščiojimų kiemas yra erdvus, kieme įrengta krepÅ¡inio aikÅ¡telė ir sporto inventorius nuteistiesiems. PaaiÅ¡kina, kad visose Vilniaus PN gyvenamosiose bendrabučio tipo patalpose, drausmės grupės gyvenamosiose patalpose bei kamerų tipo patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natÅ«ralų Å¡ių patalpų apÅ¡vietimÄ .

Sumontuoti tvarkingi langai, kuriuos nuteistieji turi galimybę atsidaryti, tokiu bÅ«du yra užtikrinta galimybė patalpose esantiems nuteistiesiems jas vėdinti. Dėl ant bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų langų sumontuotų apsauginių grotų, pažymi, jog grotų įrengimas yra numatytas teisės aktuose, jų įrengimas neprieÅ¡tarauja nustatytiems pataisos įstaigų įrengimo reikalavimams. Grotos buvo sumontuotos nuteistųjų saugumui užtikrinti bei draudžiamų daiktų pateikimo į įstaigÄ bei jų platinimo įstaigoje prevenciniais tikslais.

Taip pat paaiÅ¡kina, kad Vilniaus PN sumontuoti standartinės techninės specifikacijos taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryÅ¡iu visoje Lietuvoje. Ä®staigoje sumontuoti taksofonai yra ryÅ¡io paslaugas teikiančios įmonės UAB „CSC Telecom“ nuosavybė, kuri ir vykdo visÄ Å¡ių prietaisų techninį palaikymÄ ir aptarnavimÄ . UAB „CSC Telecom“ perdavė pataisos įstaigos administracijai specialias T+ korteles, kurios buvo individualiai iÅ¡dalintos nuteistiesiems. Nuteistieji Å¡ias korteles pasipildo asmeninėse sÄ skaitose turimomis lėšomis ir tuomet gali skambinti telefonu.

Nuteistųjų telefoniniai skambučiai fiksuojami specialioje elektroninėje apskaitos sistemoje. Vilniaus PN nuomone, I-ame gyvenamajame korpuse įrengti taksofonai atitinka visus reikalavimus, nuteistiesiems galimybė paskambinti telefonu yra užtikrinama nepertraukiamai. Teisės aktai taip pat nenumato įrengiamų taksofonų skaičiaus. Vieno taksofono įrengimas kiekviename I-o korpuso aukšte yra visiškai pakankamas, kiekvienas nuteistasis, turintis lėšų vardinėje skambinimo kortelėje, turi galimybę juo pasinaudoti.

Atsakovas nurodo, kad Vilniaus PN ilgalaikių pasimatymų biuro patalpose yra įrengti 5 ilgalaikių pasimatymų kambariai, taip pat įrengtas poilsio kambarys. Kambariuose yra visas teisės aktuose nustatytas inventorius, pasimatymų kambariams įrengti bendri sanitariniai mazgai bei dušo patalpos, įrengta bendra technika skirta maisto gamybai. Kiekviename nuteistųjų būryje nuteistiesiems yra įrengti laisvalaikio kambariai - virtuvėlės, kuriuose nuteistiesiems įrengtos elektrinės viryklės maisto ruošimui, elektriniai virduliai ir kita buitinė technika.

Taip pat kiekvienoje tokioje patalpoje yra televizoriai, kuriuos nuteistieji turi galimybę žiÅ«rėti laisvu laiku. Akcentuoja, kad ginčo laikotarpiu pareiÅ¡kėjas į Vilniaus PN administracijÄ su skundais dėl netinkamų kalinimo sÄ lygų nesikreipė. Mano, kad pareiÅ¡kėjo skunde nurodytos aplinkybės grindžiamos abstrakčiais teiginiais, kad pareiÅ¡kėjas kreipėsi į teismÄ siekdamas sau turtinės naudos iÅ¡ valstybės. Teismas k o n s t a t u o j a : Nagrinėjamoje byloje pareiÅ¡kėjas neturtinę žalÄ kildina iÅ¡ netinkamų kalinimo sÄ lygų Vilniaus PN nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d.

Lietuvos Respublikos vieÅ¡ojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl vieÅ¡ojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalÄ , atsiradusiÄ dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iÅ¡ valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iÅ¡ civilinės atsakomybės rÅ«Å¡ių, todėl jai atsirasti bÅ«tina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sÄ lygų visumÄ , nurodytÄ Â CK 6.246–6.249 straipsniuose:

žalÄ , neteisėtÄ veikÄ ar neveikimÄ , priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iÅ¡ minimų trijų vieÅ¡osios atsakomybės sÄ lygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalÄ . Nagrinėjamu atveju pareiÅ¡kėjas neturtinę žalÄ kildina iÅ¡ netinkamų Vilniaus PN kalinimo sÄ lygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, todėl Å¡ioje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali bÅ«ti kankinamas, patirti nežmoniÅ¡kÄ ar žeminantį jo orumÄ elgesį arba bÅ«ti taip baudžiamas.

Å ioje byloje taip pat aktuali Konvencijos 8 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad bÅ«tų gerbiamas jo privatus ir Å¡eimos gyvenimas, bei Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi Å¡iomis teisėmis, iÅ¡skyrus įstatymų nustatytus atvejus. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumÄ , žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimÄ , draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumÄ . Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) suformulavo taisyklę, nustatančiÄ , jog, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sÄ lygų paprastai iÅ¡ pareiÅ¡kėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotÄ kalinimo sÄ lygų apibÅ«dinimÄ (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013).

PareiÅ¡kėjui aiÅ¡kiai nurodžius reikÅ¡mingas kalinimo sÄ lygas apibÅ«dinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). PareiÅ¡kėjas neturtinę žalÄ visų pirma kildina dėl to, kad jo teigimu, ginčo laikotarpiu gyveno Vilniaus PN patalpose, kuriose jam teko mažesnis gyvenamasis plotas negu garantuojama teisės aktuose.

Atskaičiavus baldus ir kitus kambario įrenginius, jam tekdavo mažiau kaip 2 kv. m laisvo judėjimo ploto. Atsakovės atstovas atsiliepime su pareiškėjo argumentu nesutinka ir nurodo, kad Vilniaus PN neturi galimybės pateikti tikslių duomenų, kuriose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose pareiškėjas gyveno ginčo laikotarpiu, nes tokie duomenys Vilniaus PN nėra kaupiami ir sisteminami. Tačiau visose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose užtikrinamas teisės aktuose nustatytas gyvenamojo ploto normatyvas, nes jose vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų.

Pažymėtina, jog laisvės atėmimo bausmės atlikimo sÄ lygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sÄ lygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areÅ¡tinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) (galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), kurioje minimalaus ploto norma vienam asmeniui nenustatyta.

Tačiau šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų gyvenamųjų patalpų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės). Šių taisyklių 111 punkte buvo nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (111.1 papunktis) ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (111.2 papunktis).

EŽTT praktikoje nurodoma, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimÄ pažeidimÄ . Å iuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas iÅ¡aiÅ¡kino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų bÅ«ti įskaičiuojami į bendrÄ kameros plotÄ , kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimÄ reikėtų įtraukti plotÄ , užstatytÄ baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje MurÅ¡ić prieÅ¡ KroatijÄ (pareiÅ¡kimo Nr. 7334/13)).

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad į sanitarinį mazgÄ , skaičiuojant plotÄ , atsižvelgiama tokiu atveju, kai pripažįstamas pareiÅ¡kėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-252/2017 ir kt.). Pažymėtina, jog pareiÅ¡kėjas skunde nenurodo, kuriose bendrabučio tipo patalpose gyveno. Tačiau iÅ¡ į bylÄ pateiktų Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. kovo 23 d., 2018 m. spalio 3 d. ir 2019 m. sausio 9 d.

įsakymų „Dėl nuteistųjų suskirstymo į bÅ«rius“ Nr. 7-90, Nr. 7-324 bei Nr. 7-11 matyti, kad pareiÅ¡kėjas ginčo laikotarpiu gyveno Vilniaus PN 5-o bÅ«rio gyvenamojoje patalpoje Nr. 308 ir 6-o bÅ«rio gyvenamojoje patalpoje Nr. 409 (b. l. 100–102). IÅ¡ į bylÄ pateiktų Vilniaus PN I-o korpuso bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų planų matyti, kad gyvenamosios patalpos Nr. 308 plotas yra 29,30 kv. m, įrengtos 9 miegamosios vietos, o gyvenamosios patalpos Nr. 409 plotas yra 29,73 kv. m, įrengtos 9 miegamosios vietos (b. l. 103–104).

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad jei atsakovės atstovo byloje pateikti duomenys apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno konkrečioje kameroje taip pat, koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam, yra netikslÅ«s ir nepakankami, skaičiuojant plotÄ , tekusį asmeniui pataisos įstaigų kamerose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrÄ kameros plotÄ . Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniÅ¡kai pareiÅ¡kėjui tekęs kameros gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (Vidaus tvarkos taisyklių 111 p.) (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018, LVAT 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018).

Taigi Å¡iuo atveju teismas apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį gyvenamÄ jį plotÄ , atsižvelgia į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrÄ jos plotÄ . Atsižvelgdamas į tai, kas iÅ¡dėstyta, teismas daro iÅ¡vadÄ , kad neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie gyvenamÄ sias patalpas, kuriose ginčo laikotarpiu buvo pareiÅ¡kėjas, jų plotus, bei jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Kaip matyti iÅ¡ pateiktų duomenų, pareiÅ¡kėjui bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose Nr. 308 ir 409 tekdavo nuo 3,25 kv. m iki 3,30 kv. m.

Pažymėtina, kad iÅ¡ minėtų planų taip pat matyti, kad sanitariniai mazgai yra įrengti ne pačiose gyvenamosiose, o atskirose patalpose. Taigi sanitariniai mazgai neužima gyvenamosios patalpos ploto. Apibendrindamas tai, kas iÅ¡dėstyta, teismas daro iÅ¡vadÄ , kad pareiÅ¡kėjas nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. buvo kalinamas Vilniaus PN pagal Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 – 111.2 papunkčiuose nustatytus reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus, o A.

D. teiginiai, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, atmestini kaip nepagrįsti. PareiÅ¡kėjo teigimu, naudojantis duÅ¡u nebuvo užtikrintas privatumas, nes jame nebuvo pertvarų, todėl kiti nuteistieji galėjo stebėti pareiÅ¡kėjÄ prausiantis, be to, jam duÅ¡e tekdavo tik apie 2 kv. m asmeninės erdvės. Dušų patalpoje nesireguliavo karÅ¡to bei Å¡alto vandens maiÅ¡ytuvas. Taip pat pareiÅ¡kėjui nebuvo užtikrinta teisė naudotis higieniÅ¡kais sanitariniais įrenginiais, nes visose Vilniaus PN patalpose tualetai yra skylė grindyse, kuri nuo kitų kabinų atskirta skardine siena.

HN 134:2015 34 punkte nustatyta, kad bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vadovo nustatyta tvarka. HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo taisyklės), patvirtintų  Kalėjimų departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. kovo 3 d.

įsakymu Nr. V-82 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi bÅ«ti sanitarinio mazgo patalpa. Å i patalpa turi bÅ«ti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi bÅ«ti visiÅ¡kai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundÄ nurodo, kad I-ojo gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukÅ¡te įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų bÅ«riui (nuo 40 iki 50 asmenų), pateikė tai patvirtinantį pastato planÄ (b. l. 56).

Iš byloje esančių I-ojo gyvenamojo korpuso sanitarinio mazgo nuotraukų matyti, kad jame įrengtos uždaros tualeto vietos, atskirai įrengti pisuarai, kriauklės bei prausyklės (b. l. 77–80). Tai, kad tualete nebuvo sėdimo unitazo, nereiškia, kad tualeto įrengimas neatitinka jo įrengimo reikalavimų. Akcentuotina, jog teisės aktai nenustato, kokio konkrečiai tipo unitazas (sėdimas ar tupimas) turi būti įrengtas gyvenamosiose kamerose, todėl pareiškėjo skundo argumentas, kad Vilniaus PN patalpose unitazas buvo ne sėdimas, o tupimas, atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dvi tvarkingos dušo patalpos skirtos I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. 2017 metų pradžioje I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Nuteistieji naudodamiesi dušo patalpomis turėjo galimybę pasirinkti, kuriomis prausimosi vietomis naudotis - su pertvaromis, ar be jų. 2018 metų antroje pusėje visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis.

Pažymėtina, jog Å¡ias atsakovės nurodomas aplinkybes patvirtinta į bylÄ pateiktos dušų nuotraukos, iÅ¡ kurių matyti, kad visos dušų patalpose esančios prausimosi vietos atskirtos pertvaromis (b. l. 57–59). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprÅ«pinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir AprÅ«pinimo normos). AprÅ«pinimo normų 13 punktas reglamentuoja laisvės atėmimo vietų duÅ¡o patalpų aprÅ«pinimÄ baldais ir kitu inventoriumi.

HN 134:2015 28 punkte įtvirtinti reikalavimai prausimosi patalpoms. Pagal LVAT praktikÄ , tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog, nustačius ypač prastas kalinimo sÄ lygas, ribota galimybė naudotis duÅ¡u bei privatumo naudojantis duÅ¡u neužtikrinimas taip pat bÅ«tų vertinami kaip vienos iÅ¡ kumuliacinių sÄ lygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimÄ , tačiau, vien pertvarų duÅ¡e neįrengimas, nors ir neužtikrina visiÅ¡ko privatumo, nėra pakankamas pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti (žr.

LVAT 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). LVAT tokios pozicijos laikėsi ir kitose panašaus pobūdžio bylose (žr., 2016 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2335-556/2016, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1917-629/2019). Akcentuotina, jog ginčui aktualiu laikotarpiu galioję minėti ir kiti Lietuvos Respublikos teisės aktai neįtvirtino reikalavimo pataisos įstaigų dušinėse įrengti pertvaras, o pertvarų dušinėse neįrengimas savaime nėra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Teisės aktuose taip pat nėra nustatyta, kiek nuteistajam duÅ¡e turi tekti kv. m asmeninės erdvės. Akcentuotina ir tai, kad pareiÅ¡kėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į atsakovės atstovÄ su skundais dėl netinkamai įrengtų dušų ar galimai neveikiančių vandens maiÅ¡ytuvų, be to, pareiÅ¡kėjas nenurodo, kad jam nebuvo sudarytos galimybės praustis duÅ¡e pagal teisės aktuose nustatytus reikalavimus. IÅ¡ pateiktų fotonuotraukų matyti, kad Vilniaus PN įrengti duÅ¡ai yra tvarkingi.

Atsižvelgdamas į tai, kas iÅ¡dėstyta, teismas daro iÅ¡vadÄ , jog nėra pagrindo pripažinti, kad Vilniaus PN duÅ¡ai buvo įrengti netinkamai, neužtikrinant nuteistųjų privatumo jais naudojantis, dėl ko pareiÅ¡kėjui bÅ«tų padaryta neturtinė žala, todėl minėti pareiÅ¡kėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. PareiÅ¡kėjo teigimu, Vilniaus PN korpuse, karantine, kameros tipo patalpose ir kitose gyvenamose patalpose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir iÅ¡sikviesti budinti pareigÅ«nÄ , todėl pareiÅ¡kėjui nebuvo užtikrintas saugumas.

Atsakovės atstovas atsiliepime su pareiÅ¡kėjo argumentu nesutinka ir nurodo, kad visose Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose yra įrengtos prižiÅ«rėtojų iÅ¡kvietimo sistemos. Lengvajai ir paprastai nuteistųjų grupėms skirtose gyvenamosiose patalpose, t. y. bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose laisvės atėmimo bausmę atliko pareiÅ¡kėjas, pareigÅ«nų iÅ¡kvietimo sistemų įrengimas nenumatytas. Pažymi, kad I-ame gyvenamajame korpuse kiekviename aukÅ¡te nuolat budi Vilniaus PN Apsaugos ir priežiÅ«ros skyriaus dinaminės apsaugos pareigÅ«nai, kurie užtikrina tiek tvarkÄ , tiek saugumÄ bÅ«riuose.

Taisyklių 13.10. ir 16.11. papunkčiuose nustatyta, kad drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose įrengiama prižiÅ«rėtojo iÅ¡kvietimo sistema. Taisyklėse nėra nustatyta, kad bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose turi bÅ«ti įrengiama prižiÅ«rėtojo iÅ¡kvietimo sistema. Pažymėtina ir tai, jog teisės aktai nenustato konkretaus laiko, per kurį pareigÅ«nams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iÅ¡kvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais bÅ«dais kviečia prižiÅ«rėtojÄ .

Aliarmas – tai pavojų skelbiantis signalas, aliarminiu iÅ¡kvietimu verta naudotis, kai kyla realus pavojus gyvybei, sveikatai ar įstaigos turtui (pvz., staiga pablogėjo sveikata, kameroje gaisras, potvynis ir t.t.). Akcentuotina, kad iÅ¡kvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiÅ¡kia, kad pareiÅ¡kėjo teisės Å¡iuo atveju buvo pažeistos. Byloje nėra duomenų, kad pareiÅ¡kėjas bÅ«tų susidÅ«ręs su grėsme, kurios bÅ«tų buvę galima iÅ¡vengti pasinaudojus aliarminiu iÅ¡kvietimu, ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų, be to, pareiÅ¡kėjas buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose teisės aktai nenumato reikalavimo įrengti pareigÅ«nų iÅ¡kvietimo mygtukÄ .

PareiÅ¡kėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Vilniaus PN vertė pasinaudoti pareigÅ«no iÅ¡kvietimo sistema ar dėl kurios nebuvimo jam nebuvo suteikta pagalba. Dėl Å¡ių aplinkybių darytina iÅ¡vada, kad pareigÅ«no iÅ¡kvietimo sistemos neįrengimas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose nesukėlė pareiÅ¡kėjui tokių neigiamų padarinių, dėl kurių galėjo kilti neturtinė žala. Vien abstraktaus pobÅ«džio pretenzijos nesudaro pagrindo teigti, kad pareiÅ¡kėjas dėl neįrengtos pareigÅ«nų iÅ¡kvietimo sistemos patyrė neturtinę žalÄ .

Atsižvelgdamas į tai, kas iÅ¡dėstyta, teismas daro iÅ¡vadÄ , kad Å¡iuo atveju nėra pagrindo pripažinti pareiÅ¡kėjo teisių pažeidimo. PareiÅ¡kėjas neturtinę žalÄ taip pat kildina iÅ¡ to, kad Vilniaus PN I-jame gyvenamajame korpuse įrengti tik du taksofono aparatai. Å iais taksofono aparatais naudojasi apie 450-500 nuteistųjų, todėl pareiÅ¡kėjui dažnai bÅ«davo neįmanoma tinkamai pabendrauti su Å¡eimos nariais bei giminaičiais, kadangi prie Å¡ių taksofonų nuolatos vaikÅ¡to pareigÅ«nai, kurie klausosi asmeninių pokalbių, arba dėl per mažo taksofonų skaičiaus susidaro didelės eilės norinčių paskambinti.

Atsakovės atstovas paaiÅ¡kina, kad Vilniaus PN sumontuoti standartinės techninės specifikacijos taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryÅ¡iu visoje Lietuvoje. Ä®staigoje sumontuoti taksofonai yra ryÅ¡io paslaugas teikiančios įmonės UAB „CSC Telecom“ nuosavybė, kuri ir vykdo visÄ Å¡ių prietaisų techninį palaikymÄ ir aptarnavimÄ . Vilniaus PN nuomone, I-ame gyvenamajame korpuse įrengti taksofonai atitinka visus reikalavimus, nuteistiesiems galimybė paskambinti telefonu yra užtikrinama nepertraukiamai.

Teisės aktai taip pat nenumato įrengiamų taksofonų skaičiaus. Vieno taksofono įrengimas kiekviename I-o korpuso aukÅ¡te yra visiÅ¡kai pakankamas, kiekvienas nuteistasis, turintis lėšų vardinėje skambinimo kortelėje, turi galimybę juo pasinaudoti. BVK 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Skambinimo dažnumÄ nustato Å¡io Kodekso 55, 73, 74, 75, 79, 80, 85, 86, 91 ir 152 straipsniai. Pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigÅ«nas turi teisę leisti papildomai vienÄ kartÄ paskambinti telefonu, jeigu to praÅ¡o nuteistasis dėl svarbių aplinkybių. 102 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryÅ¡io paslauga kalbėti telefonu kito abonento sÄ skaita.

Skambinti ir kalbėti telefonu galima ne ilgiau kaip 15 minučių. Skambinimo telefonu tvarkÄ nustato Vidaus tvarkos taisyklės (102 straipsnio 5 dalis). Vidaus tvarkos taisyklių 124 punkte buvo nustatyta, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems bÅ«tų sudarytos sÄ lygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Skambinimui ir kalbėjimui telefonu prilyginamas skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija. Akcentuotina, jog teisės aktuose nėra nustatyta, kiek taksofonų turi bÅ«ti įrengiama pataisos įstaigose.

Taip pat nėra nustatyti kiti papildomi reikalavimai taksofonų įrengimui, pvz., vieta ir kiti kriterijai. IÅ¡ į bylÄ pateiktų Vilniaus PN nuotraukų matyti, kad pataisos įstaigoje įrengti keli taksofonai (b. l. 60–63). PareiÅ¡kėjo teiginiai, kad prie taksofonų nuolat susidarydavo didelė eilė, grÅ«stis, todėl pareiÅ¡kėjas neturėjo galimybės ramiai pakalbėti su artimaisiais nėra pagrįsti jokiomis reikÅ¡mingomis aplinkybėmis, t. y. pareiÅ¡kėjas nedetalizavo, kada ir kaip dažnai tokios eilės susidaro, ar jis kada nors tokioje eilėje turėjo laukti, kokiu bÅ«du buvo pažeistos konkrečios jo teisės. PareiÅ¡kėjas skunde nenurodė konkrečių Vilniaus PN pareigÅ«nų ar kitų nuteistųjų pavardžių, kurie bÅ«tų trukdę jam kalbėtis telefonu ar klausęsi jo telefoninių pokalbių, taip pat nenurodė tikslių datų, kada, pasak jo, buvo trukdoma ir klausomasi jo telefoninių pokalbių, todėl Å¡ie argumentai vertintini kaip abstraktÅ«s ir deklaratyvÅ«s. Kaip minėta, teisės aktai nenustato pareigos pataisos įstaigai taksofonÄ , kuriuo nuteistieji skambina artimiesiems, įrengti atskiroje patalpoje, taip pat nenustato reikalavimų įrengti konkretų jų skaičių.

Atsižvelgdamas į tai, kas iÅ¡dėstyta, teismas daro iÅ¡vadÄ , jog Å¡iuo atveju nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus, o pareiÅ¡kėjo argumentai dėl per mažo taksofonų skaičiaus ir klausymosi jo asmeninių pokalbių, atmestini kaip nepagrįsti. PareiÅ¡kėjas nurodo, kad jam nebuvo suteikiama galimybė pasivaikščioti gryname ore pagal teisės aktuose nustatytÄ tvarkÄ . Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemelis yra per mažas, vienam asmeniui tenka tik apie 1,5 kv. m ploto pasivaikščioti, be to, I-o gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimų kiemelyje įrengta per mažai sporto inventoriaus.

Atsakovės atstovas nesutinka su pareiškėjo argumentais ir nurodo, kad Vilniaus PN paprastosios grupės nuteistiesiems kasdien suteikiama galimybė pasivaikščioti gryname ore 4 valandas, t. y. net daugiau negu nustatyta teisės aktuose. Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems (2, 3, 4, 5, 6, 7 nuteistųjų būriai) įrengtas atskiras pasivaikščiojimų kiemas, dėl kurio skundžiasi pareiškėjas. Pasivaikščiojimų kiemas yra erdvus, kieme įrengta krepšinio aikštelė ir sporto inventorius nuteistiesiems.

BVK 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji Å¡io Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis Å¡io Kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebÅ«ti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sÄ lygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (103 straipsnio 2 dalis). Pasivaikščiojimas gali bÅ«ti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Vidaus tvarkos taisyklių nustatytÄ pasivaikščiojimų tvarkÄ (103 straipsnio 3 dalis).

BVK 74 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad lengvajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti keturias valandas. BVK 85 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti pusantros valandos. Atsakovės atstovo teigimu, pareiÅ¡kėjas priskiriamas paprastajai nuteistųjų grupei. Pats pareiÅ¡kėjas nenurodo kokiai nuteistųjų grupei jis priskiriamas. Akcentuotina, jog pareiÅ¡kėjas skunde nedetalizuoja savo pretenzijų dėl galimybės pasivaikščioti gryname ore pagal teisės aktuose nustatytÄ tvarkÄ , nenurodo, kada konkrečiai jis negalėjo pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore ar, kada jam nebuvo suteikta teisė pasivaikščioti gryname ore BVK nustatytÄ laikÄ , t. y. kokiu bÅ«du buvo pažeista Å¡i konkreti jo teisė, todėl minėtas pareiÅ¡kėjo argumentas vertintinas kaip abstraktus ir deklaratyvus.

Be to, iš atsakovės atstovo pateiktų Vilniaus PN nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore gyvenamojoje zonoje grafikų matyti, kad I-ojo gyvenamojo korpuso nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore 4 ir daugiau valandų, tik dirbantys nuteistieji ir tik darbo dienomis turi teisę pasivaikščioti 3 valandas (b. l. 64, 76). Grafikai patvirtinta Vilniaus PN argumentus, kad paprastosios grupės nuteistiesiems kasdien suteikiama galimybė pasivaikščioti gryname ore daugiau valandų negu nustatyta teisės aktuose, todėl minėta pareiškėjo pretenzija atmestina kaip nepagrįsta.

Pasivaikščiojimo kiemų įrengimo reikalavimus nustato Įrengimo taisyklių 18–21 punktai, kuriuose nėra nustatytas minimalus pataisos įstaigų pasivaikščiojimo kiemelių plotas. Įrengimo taisyklių 20 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei.

Taigi Įrengimo taisyklės neįpareigoja pataisos įstaigų įrengti sporto inventorių pasivaikščiojimo kiemeliuose ar konkretų šio inventoriaus kiekį. Minėtų taisyklių 21 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemų grindys turi būti lygios ir neslidžios. Iš byloje esančių Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimo kiemo nuotraukų (b. l. 74–75) matyti, kad jis yra erdvus, švarus ir tvarkingas, padengtas lygia danga, jame įrengtas sporto inventorius (lygiagretės, skersinis prisitraukimams ir pan.), krepšinio aikštelė.

Pažymėtina, kad Vidaus tvarkos taisyklių 73.6 punktas įpareigoja nuteistuosius tvarkyti ir prižiÅ«rėti savo darbo, gyvenamÄ jÄ (miegamÄ ) ir pasivaikščiojimo vietas. Atsižvelgdamas į tai, kas iÅ¡dėstyta, teismas daro iÅ¡vadÄ , jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko teisės aktų reikalavimų, kas galėjo sÄ lygoti pareiÅ¡kėjo teisių pažeidimÄ , todėl pareiÅ¡kėjo pretenzijos dėl pasivaikščiojimo kiemelio ploto ir sporto inventoriaus trÅ«kumo jame atmestinos kaip nepagrįstos.

Pareiškėjas nurodo, jog nors Vilniaus PN yra naujai įrengti / rekonstruoti ilgalaikių pasimatymų kambariai, tačiau juose nėra įrengti sanitariniai mazgai (dušai) bei virtuvės, be to, pareiškėjas mano, kad ilgalaikių pasimatymų kambarių yra per mažai ir jie neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Atsakovės atstovas nesutinka su šiuo pareiškėjo argumentu ir nurodo, kad Vilniaus PN ilgalaikių pasimatymų biuro patalpose yra įrengti 5 ilgalaikių pasimatymų kambariai, taip pat įrengtas poilsio kambarys.

Kambariuose yra visas teisės aktuose nustatytas inventorius, pasimatymų kambariams įrengti bendri sanitariniai mazgai bei duÅ¡o patalpos, įrengta bendra technika skirta maisto gamybai. Ä®rengimo taisyklių 29 punkte nustatyta, kad ilgalaikių pasimatymų patalpose įrengiami ilgalaikių pasimatymų gyvenamieji kambariai, sanitariniai mazgai, virtuvės. Ä®rengimo taisyklių 30 punkte nustatyta, kad ilgalaikių pasimatymų gyvenamųjų kambarių skaičius nustatomas atsižvelgiant į nustatytÄ didžiausiÄ pataisos įstaigoje leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičių – vienas ilgalaikių pasimatymų kambarys ne daugiau kaip 100 asmenų.

Å ių taisyklių 31 punkte nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas ilgalaikių pasimatymų patalpas, sanitarinis mazgas ir virtuvė įrengiama kiekvienam ilgalaikio pasimatymo gyvenamajam kambariui. Nesant techninių galimybių esamas ilgalaikių pasimatymų patalpas įrengti pagal Å¡iame punkte nustatytÄ reikalavimÄ , sanitariniai mazgai ir virtuvės gali bÅ«ti įrengiami bendram naudojimui. Ilgalaikių pasimatymų gyvenamajame kambaryje turi bÅ«ti stalas, kėdės, spintelės, lovos, televizorius, užuolaidos arba žaliuzės, buitinis Å¡aldytuvas, sieninis veidrodis, sieninė kabykla rÅ«bams (Ä®rengimo taisyklių 34 punktas).

Iš byloje esančių Vilniaus PN ilgalaikių pasimatymų patalpos nuotraukų (b. l. 66–70) matyti, kad joje įrengti švarūs ir tvarkingi ilgalaikių pasimatymų kambariai, kuriuose yra Įrengimo taisyklių 34 punkte nustatytas inventorius. Pažymėtina, jog iš aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kad sanitariniai mazgai ir virtuvė gali būti įrengiami bendram naudojimui, jeigu nėra techninių galimybių jų įrengti kiekvienam ilgalaikio pasimatymo kambariui atskirai. Iš minėtų nuotraukų taip pat matyti, kad Vilniaus PN ilgalaikių pasimatymų patalpoje įrengta bendra virtuvė su buitine technika ir bendri sanitariniai mazgai bei dušo patalpos ilgalaikių pasimatymų kambariams.

Akcentuotina, jog pareiÅ¡kėjas skunde abstrakčiai nurodo ir kitus menamus ilgalaikių pasimatymų kambarių neatitikimus teisės aktų reikalavimams (buitinės technikos ir kitų įrenginių gedimus, higienos normų nesilaikymÄ ), tačiau nenurodo, kada konkrečiai pasireiÅ¡kė jo nurodyti pažeidimai, kaip dažnai jis su jais susidurdavo ir kokia dėl to pareiÅ¡kėjui kilo neturtinė žala, todėl jie vertintini kaip abstraktÅ«s ir deklaratyvÅ«s. Akcentuotina ir tai, kad teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie ilgalaikių pasimatymų kambarių įrengimÄ ir jų kiekį Vilniaus PN.

Atsižvelgdamas į tai, kas iÅ¡dėstyta, teismas daro iÅ¡vadÄ , kad Vilniaus PN ilgalaikių pasimatymų kambariai įrengti pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus, todėl pareiÅ¡kėjo pretenzijos dėl Å¡ių kambarių įrengimo ir trÅ«kumo atmestinos kaip nepagrįstos. PareiÅ¡kėjas nurodo, kad gyveno Vilniaus PN 4-ame bÅ«ryje, kuriame nebuvo laisvalaikio kambario patalpų, todėl neturėjo kur praleisti savo laisvalaikio, neturėjo vietos kur žaisti stalo žaidimus, skaityti knygas, raÅ¡yti laiÅ¡kus, bendrauti su kitais nuteistaisiais bei kita.

Atsakovės atstovas nesutinka su pareiÅ¡kėjo argumentu ir nurodo, kad pareiÅ¡kėjas klaidina teismÄ , kadangi kiekviename nuteistųjų bÅ«ryje nuteistiesiems yra įrengti laisvalaikio kambariai - virtuvėlės, kuriuose nuteistiesiems įrengtos elektrinės viryklės maisto ruoÅ¡imui, elektriniai virduliai ir kita buitinė technika. Taip pat kiekvienoje tokioje patalpoje yra televizoriai, kuriuos nuteistieji turi galimybę žiÅ«rėti laisvu laiku. Ä®rengimo taisyklių 5.8 papunktyje nustatyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas laisvalaikio kambarys (kiekvienam bÅ«riui).

Akcentuotina, kad pareiÅ¡kėjas nėra teikęs skundų Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl ilgalaikių pasimatymų kambarių trÅ«kumo, jų įrengimo ir dėl laisvalaikio kambario neįrengimo Vilniaus PN. Tai patvirtina į bylÄ pateiktas Å¡ios institucijos 2019 m. spalio 29 d. raÅ¡tas (b. l. 38). Akcentuotina ir tai, kad iÅ¡ į bylÄ pateiktų Vilniaus PN direktoriaus įsakymų dėl nuteistųjų suskirstymo į bÅ«rius matyti, kad pareiÅ¡kėjas ginčo laikotarpiu gyveno Vilniaus PN 5-ame ir 6-ame bÅ«riuose, o ne 4-ame (b. l. 100–102).

Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo nurodytomis aplinkybėmis. Be to, minėtas pareiÅ¡kėjo nusiskundimas yra abstraktaus pobÅ«džio ir jį paneigia Vilniaus PN į bylÄ pateikti duomenys, todėl atmestinas kaip nepagrįstas. PareiÅ¡kėjo teigimu, ant Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso langų yra netesėtai uždėtos itin smulkios metalinės grotos, per kurias į gyvenamÄ sias patalpas nepatenka dienos Å¡viesa bei grynas oras iÅ¡ lauko. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundÄ nurodo, kad visose pataisos namų gyvenamosiose patalpose yra įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natÅ«ralų Å¡ių patalpų apÅ¡vietimÄ .

Sumontuoti tvarkingi langai, kuriuos nuteistieji turi galimybę atsidaryti, tokiu bÅ«du yra užtikrinta galimybė patalpose esantiems nuteistiesiems jas vėdinti. Dėl ant bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų langų sumontuotų apsauginių grotų, pažymi, jog grotų įrengimas yra numatytas teisės aktuose, jų įrengimas neprieÅ¡tarauja nustatytiems pataisos įstaigų įrengimo reikalavimams. Grotos buvo sumontuotos nuteistųjų saugumui užtikrinti bei draudžiamų daiktų pateikimo į įstaigÄ bei jų platinimo įstaigoje prevenciniais tikslais.

Ä®rengimo taisyklių 11.5 papunktyje nustatyta, kad lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose turi bÅ«ti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natÅ«ralaus gyvenamųjų patalpų apÅ¡vietimo normÄ . Langai iÅ¡ lauko pusės gali bÅ«ti apsaugomi grotomis. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami Å¡viesos langai. Å ių taisyklių 11.8 papunktyje nustatyta, kad lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamieji kambariai turi bÅ«ti Å¡ildomi ir vėdinami.

Gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami šių taisyklių 3 punkte nurodytose higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, gyvenamieji kambariai gali būti aprūpinami elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais. Akcentuotina, jog byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas Vilniaus PN administracijai dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų gyvenamosiose patalpose būtų teikęs prašymus ar skundus.

Kreipimosi į institucijos administracijÄ aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar pataisos įstaiga, žinodama apie higienos normų ar kitus pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai bÅ«tų paÅ¡alinti. PareiÅ¡kėjas taip pat nesikreipė ir į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrÄ prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC), kuris yra kompetentingas atlikti operatyvinius higienos normų reikalavimų laikymosi patikrinimus. Tai patvirtinta NVSC Vilniaus departamento 2019 m. spalio 25 d. raÅ¡tas, kuriame nurodoma, kad pareiÅ¡kėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į minėtÄ Ä¯staigÄ dėl laikymo sÄ lygų Vilniaus PN (b. l. 30).

Kadangi apsauginių grotų languose įrengimas nustatytas teisės aktuose, todėl jų įrengimas Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose neprieÅ¡tarauja nustatytiems pataisos įstaigos įrengimo reikalavimas. Be to, pareiÅ¡kėjas turėjo galimybę patalpÄ vėdinti per langÄ , todėl Å¡iuo atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtus veiksmus. PareiÅ¡kėjas skunde taip pat teigia, kad Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinama tinkama oro temperatÅ«ra, ventiliacija, buvo drėgna, sienų danga padengta pelėsiu.

Å ių savo argumentų pareiÅ¡kėjas nepagrindė jokiais įrodymais, nenurodė teismui, kuriose gyvenamosiose patalpose ir kokias laikotarpiais (bent apytiksliai) sÄ lygos galimai neatitiko nustatytų higienos normų. Teismo nuomone, pareiÅ¡kėjo skundo teiginiai dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų taip pat laikytini abstrakčiais, todėl nesudaro pagrindo įrodinėjimo naÅ¡tÄ dėl higienos normų reikalavimų atitikties perkelti Vilniaus PN administracijai. Taip pat ypač reikÅ¡minga Å¡iuo atveju faktinė aplinkybė, kad pareiÅ¡kėjas nesikreipė į Vilniaus PN administracijÄ su praÅ¡ymais ar skundais, susijusiais su higienos normų reikalavimų pažeidimais, taip pat ir į NVSC Vilniaus departamentÄ .

Atsižvelgdamas į tai, kas iÅ¡dėstyta, pareiÅ¡kėjo skundo argumentas dėl laikymo sÄ lygų neatitikties higienos normų reikalavimams atmestinas kaip nepagrįstas. PareiÅ¡kėjas skunde nurodytas aplinkybes taip pat grindė tuo, kad jis yra diskriminuojamas prieÅ¡ nuteistuosius, kurie buvo valstybės tarnautojais. Draudimas diskriminuoti asmenis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigÅ«nams visi asmenys lygÅ«s. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiÅ«rų pagrindu.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. gegužės 6 d. nutarime yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Atitinkamai priimtu Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymu (toliau – Ä®statymas) yra siekiama užtikrinti, kad bÅ«tų įgyvendintos Å¡ios nuostatos, įtvirtinančios asmenų lygybę ir draudimÄ varžyti žmogaus teises ir teikti jam privilegijas lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiÅ«rų pagrindu (1 straipsnio 1 dalis).

Ä®statymo 2 straipsnio 1 dalyje diskriminacija apibrėžta kaip tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija, priekabiavimas, nurodymas diskriminuoti lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiÅ«rų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu. Ä®statymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad netiesioginė diskriminacija – veikimas ar neveikimas, teisės norma ar vertinimo kriterijus, akivaizdžiai neutrali sÄ lyga ar praktika, kurie formaliai yra vienodi, bet juos įgyvendinant ar pritaikant atsiranda ar gali atsirasti faktinis naudojimosi teisėmis apribojimas arba privilegijų, pirmenybės ar pranaÅ¡umo teikimas lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiÅ«rų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu, nebent šį veikimÄ ar neveikimÄ , teisės normÄ ar vertinimo kriterijų, sÄ lygÄ ar praktikÄ pateisina teisėtas tikslas, o Å¡io tikslo siekiama tinkamomis ir bÅ«tinomis priemonėmis.

Ä®statymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad tiesioginė diskriminacija – elgesys su asmeniu, kai lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiÅ«rų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu jam taikomos mažiau palankios sÄ lygos, negu panaÅ¡iomis aplinkybėmis yra, buvo ar bÅ«tų taikomos kitam asmeniui. IÅ¡ aptartų teisės normų turinio matyti, kad diskriminacijos apibrėžimas siejamas su tam tikrų mažiau palankių sÄ lygų taikymu asmeniui, nei jos bÅ«tų taikomos kitam asmeniui ar jo grupei.

Kaip matyti, pareiÅ¡kėjas nagrinėjamu atveju diskriminacijos pagrindÄ laiko tuo, kad jis nėra buvęs valstybės tarnautojas (socialinė padėtis), todėl Vilniaus PN jo laikymo sÄ lygos yra bloginamos. Siekiant nustatyti, ar Vilniaus PN nepažeidė bendro draudimo diskriminuoti pareiÅ¡kėjÄ , turi bÅ«ti vertinama, ar pareiÅ¡kėjo atžvilgiu buvo sudarytos mažiau palankios sÄ lygos nei kitiems asmenims nesant teisėto pagrindo. Tokiu atveju galbÅ«t diskriminuojamo pareiÅ¡kėjo padėtis turi bÅ«ti lyginama su kito asmens ar asmenų grupės, kurie yra analogiÅ¡koje arba labai panaÅ¡ioje padėtyje, padėtimi.

Å iuo konkrečiu atveju, spręsti buvus diskriminacijÄ nėra pakankama pareiÅ¡kėjui vien nurodyti, kokio asmens ar asmenų grupės atžvilgiu jo subjektyvia nuomone jis yra traktuojamas mažiau palankiai. PareiÅ¡kėjas turi pateikti kiek įmanoma objektyvias aplinkybes, kurių pagrindu bÅ«tų galima preziumuoti diskriminacijos faktÄ , kurį turėtų paneigti neva diskriminuojančius veiksmus atliekanti institucija. Nagrinėjamu atveju pareiÅ¡kėjas nepateikė objektyvių aplinkybių dėl vykdomos diskriminacijos, todėl teismas neturi pakankamo pagrindo preziumuoti, kad pareiÅ¡kėjas buvo diskriminuojamas.

Todėl pareiÅ¡kėjo skundo argumentai dėl diskriminacijos (dėl sporto inventoriaus, grotų ant langų ir laisvalaikio kambarių įrengimo) atmestini kaip nepagrįsti. Apibendrindamas tai, kas iÅ¡dėstyta, teismas daro iÅ¡vadÄ , kad pareiÅ¡kėjui atliekant bausmę Vilniaus PN, Å¡ios įstaigos pareigÅ«nai veikė pagal galiojančius teisės aktus. Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nenustatyta. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų bÅ«ti vertinami kaip žalÄ sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas.

Todėl nėra teisinio pagrindo pareiÅ¡kėjo naudai iÅ¡ Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisti neturtinės žalos atlyginimÄ . PareiÅ¡kėjo skundas atmestinas. Teismas taip pat pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartÄ pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtÄ spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimÄ byloje Van de Hurk prieÅ¡ Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimÄ byloje Helle prieÅ¡ SuomijÄ ;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, n u s p r e n d ž i a: PareiÅ¡kėjo A. D. skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Sprendimas per trisdeÅ¡imt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali bÅ«ti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundÄ paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ .

Teisėja Fausta Vitkienė