f2c2d9cc-dcf9-4b55-98da-1b733cf97ca2 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

? Administracinė byla Nr. eI2-5009-1047/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03051-2020-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 10.6; 55.1.3 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS SPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. lapkričio 16 d. Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Astos Adamonytės-Å ipkauskienės, Tomo Blinstrubio ir Beatos MartiÅ¡ienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo L.

S. S. (L. S. S.) skundÄ atsakovėms Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Teisėjų kolegija nustatė: PareiÅ¡kėjas L. S. S. (L. S. S.) pateikė teismui skundÄ , kurio dalį teismas priėmė nagrinėti, ir praÅ¡o: panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. rugpjūčio 14 d. įsakymÄ Nr. 1V-793 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkÅ«rimo“ (toliau – ir Ä®sakymas) ir įpareigoti Migracijos departamentÄ prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau ir Departamentas) iÅ¡ naujo iÅ¡nagrinėti pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymÄ dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkÅ«rimo.

Nurodo, kad pareiÅ¡kėjas, teikdamas praÅ¡ymÄ atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, nurodė du asmenis, kurie buvo Lietuvos Respublikos piliečiai: tiek savo tėvÄ L. Å ., tiek močiutę – M. Å .. PareiÅ¡kėjas taip pat pateikė dokumentus apie abu minėtus asmenis ir tie dokumentai įrodo pareiÅ¡kėjo giminystę tiek su tėvu, tiek su močiute. Atsakovas nepagrįstai nenagrinėjo pareiÅ¡kėjo ryÅ¡io su močiute, kuri buvo Lietuvos Respublikos pilietė iki 1940 m. birželio 15 d. Apie jos pilietybės netekimo faktÄ Lietuvos archyvai neturi jokių žinių.

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Ä®statymas) 2 straipsnio 7 dalis Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniu laiko ne tik pilietybę turėjusio asmens vaikÄ , bet ir vaikaitį ar provaikaitį. Departamentas privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymÄ ir Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos apraÅ¡o patvirtinimo“, pareikalauti iÅ¡ pareiÅ¡kėjo papildomos informacijos pateikimo ar paaiÅ¡kinimų.

Atkreipia dėmesį, kad anksčiau Departamentas tekdavo teikimus Ministerijai dėl pilietybės atkÅ«rimo net ir esant tokiai informacijai, kuri yra pateikta Pilietybės referento laiÅ¡ke. 2020 m. spalio 21 d. pareiÅ¡kėjas pateikė raÅ¡ytinius paaiÅ¡kinimus, kuriuose nurodo, kad Konstitucinio Teismo nutarimuose, kuriais remiasi atsakovės, nėra ir nebuvo analizuojamas bylai aktualus aspektas. PrieÅ¡ingai – pilietybės tęstinumas yra akcentuojamas, juo ir remiasi pareiÅ¡kėjas byloje, siekdamas pilietybės tęstinumÄ Ä¯gyvendinti ne tik iÅ¡ ryÅ¡io su tėvu, bet ir su močiute.

Įstatymo 7 straipsnio 4 punkte minimi palikuonys, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 taip pat minima, kad teisę atkurti pilietybę turi palikuonys. Įstatymo 2 straipsnio 7 dalis nustato, kad palikuonis – tai vaikas, vaikaitis, provaikaitis. Taigi įstatymas teisiškai reikšminga pripažįsta giminystę iki trečiojo laipsnio tiesiojoje giminystės linijoje. Kiekvienas laipsnis turi būti vertinamas atskirai – palikuonys gali rinktis iš trijų protėvių, priklausomai nuo to, kuris tenkina Įstatyme nustatytus reikalavimus.

Departamento aiÅ¡kinimas, kad vertinama tik gimstant buvusi situacija, neturi teisinio pagrindo. Pažymi, kad pareiÅ¡kėjo sÅ«nui Y. L. S. (Y. L. S.), gimusiam (duomenys neskelbtini) Jungtinėse Amerikos valstijose, 2015 m. birželio 11 d. Vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-476 pagal tuos pačius dokumentus buvo atkurta. Atsakovė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir Ministerija) pateikė teismui atsiliepimÄ Ä¯ skundÄ , kuriame nurodo, kad nesutinka su pareiÅ¡kėjo skundu ir praÅ¡o jį atmesti.

Nurodo, kad skunde pareiÅ¡kėjas neginčija fakto, jog jis neturi teisės atkurti Lietuvos pilietybę kaip savo tėvo palikuonis. Pabrėžia, kad pareiÅ¡kėjo tėvas iki 1940 m. birželio 15 d. buvo netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės. PareiÅ¡kėjas negali atkurti pilietybės kaip savo senelės palikuonis, nes pilietybė grindžiama jos tęstinumu (Pilietybės įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Ministerija paaiÅ¡kina, kad vadovavosi Departamento pateiktu teikimu. Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos pateikė teismui atsiliepimÄ Ä¯ skundÄ , kuriame nurodo, kad nesutinka su pareiÅ¡kėjų skundu ir praÅ¡o jį atmesti.

Nurodo, kad Pilietybės referento 1937 m. kovo 3 d. raÅ¡te Nr. 52076 nurodyta, kad pareiÅ¡kėjo tėvas L. Å . priėmė Pietų Afrikos Unijos Britų pilietybę. Taip buvo nustatyta, kad pareiÅ¡kėjo tėvas buvo netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d., todėl pareiÅ¡kėjas negali bÅ«ti laikomas palikuoniu asmens pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, t. y. jis neatitinka Ä®statymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Taigi Departamentas laikėsi teisės aktų, įskaitant ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymÄ ir Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos apraÅ¡o patvirtinimo“.

Departamentas nesutinka, kad turėjo analizuoti pareiÅ¡kėjo senelės M. Å . ryÅ¡ius su pareiÅ¡kėju. Vertinant pareiÅ¡kėjÄ Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 kontekste, pareiÅ¡kėjas nėra asmens, 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonis, nes pareiÅ¡kėjo tėvas L. (L.) S. 1937 m. vasario 26 d. jau buvo laisva valia Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakęs. Konstitucinis Teismas, aiÅ¡kindamas konstitucinį Lietuvos Respublikos pilietybės institutÄ , be to, yra konstatavęs: pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryÅ¡ys (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai);

Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei; piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis: pilietybė asmeniui suteikia ir garantuoja pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei; iš pilietybės santykių valstybei kyla tam tikros pareigos savo piliečiams (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Konkrečiu atveju, pareiškėjo tėvui atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės, Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumas yra nutrūkęs, todėl pareiškėjo senelės M.

Š. turėta Lietuvos Respublikos pilietybė nėra reikšminga. Teisėjų kolegija konstatuoja: Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. rugpjūčio 14 d. įsakymo Nr. 1V-793 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, kuriuo pareiškėjui L. S. S. (L. S. S.) buvo atsisakyta atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, teisėtumo ir pagrįstumo. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas – Jungtinių Amerikos Valstijų pilietis L.

S. S. (L. S. S.), gimęs (duomenys neskelbtini) – 2019 m. birželio 23 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrÄ su praÅ¡ymu atkurti jam Lietuvos Respublikos pilietybę. PraÅ¡yme nurodė, kad jo tėvas L. (L.) L. S. ir močiutė M. Å . iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai. Tėvas į Pietų AfrikÄ iÅ¡vyko 1925 m., močiutė iÅ¡vyko į Pietų AfrikÄ 1927 m. Pažymėjo, kad pareiÅ¡kėjo dukrai D. S. S., gimusiai (duomenys neskelbtini) Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vidaus reikalų ministro 2015 m. balandžio 24 d.

įsakymu Nr. 1V-309 buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė. Migracijos departamentas, iÅ¡nagrinėjęs pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymÄ ir prie jo pridėtus dokumentus, nustatė, kad pareiÅ¡kėjo tėvas L. S. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d., kadangi 1940 m. birželio 15 d. jau buvo netekęs (nustojęs) Lietuvos Respublikos pilietybės, nes įgijo Pietų Afrikos Unijos Britų pilietybę natÅ«ralizacijos tvarka. Departamentas konstatavo, kad pareiÅ¡kėjas negali bÅ«ti laikomas palikuoniu asmens pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d.

Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis). Atsižvelgdamas į tai, Departamentas 2020 m. liepos 22 d. teikimu Nr. 13P-344 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkÅ«rimo“ pasiÅ«lė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrei netenkinti pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkÅ«rimo, nes jis neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų sÄ lygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti. Skundžiamu įsakymu nuspręsta netenkinti pareiÅ¡kėjo L.

S. S. (L. S. S.) prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Pareiškėjas su Įsakymu nesutinka ir skundžia jį teismui. Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (10 dalis); teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka (17 dalis).

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki Å¡io įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotÄ teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d.

Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (2 straipsnio 7 dalis). Ä®statymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Å¡io straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal Å¡io įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktÄ gali bÅ«ti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Ä®statymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nustatyta, jog Lietuvos Respublikos pilietis gali bÅ«ti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vienÄ iÅ¡ Å¡ių sÄ lygų: yra asmuo, iÅ¡tremtas iÅ¡ okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. (2 punktas); yra asmuo, iÅ¡vykęs iÅ¡ Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (3 punktas); yra Å¡io straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 punktas).

Asmens, iÅ¡vykusio iÅ¡ Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. sÄ voka apibrėžta Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje. Asmuo, iÅ¡vykęs iÅ¡ Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., yra suprantamas kaip iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. iÅ¡vykę iÅ¡ dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitÄ valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Naujai įtvirtinta sÄ voka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. iÅ¡vyko iÅ¡ Lietuvos teritorijos į buvusiÄ Sovietų SÄ jungos teritorijÄ .

Taip pat Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra:

1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.;

2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.;

3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybÄ Lietuvos kariuomenėje ar darbÄ valstybės tarnyboje;

4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė;

5) asmens liudijimai, iÅ¡duoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, iÅ¡duoti pagal dokumentus, iÅ¡duotus iki 1940 m. birželio 15 d. Jeigu Å¡io straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali bÅ«ti pateikiami dokumentai apie mokymÄ si, darbÄ , gyvenimÄ Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (38 straipsnio 5 dalis). Be to, Ä®statymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali bÅ«ti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, Å¡ie duomenys gali bÅ«ti nustatomi teismo tvarka.

Nagrinėjamu atveju aktualu, ar pareiškėjo tėvas L. (L.) / L. / L. (L.) / L. (L.) S. / S. / Š. (asmens vardas ir pavardė skirtinguose dokumentuose skiriasi) gali būti laikomas asmeniu, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Tam be kita ko svarbu išsiaiškinti apskritai, kaip turi būti suprantama Pilietybės įstatyme minima formuluotė „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo“, t. y. ar tokia įstatymo formuluotė turėtų būti suprantama kaip:

1) apimanti asmenis, kurie bent dalį laikotarpio nuo 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę priėmimo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę; ar 2) taikoma tik tiems asmenims, kurie, nepriklausomai nuo pilietybės įgijimo momento, būtent 1940 m. birželio 15 d. vis dar turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. LVAT 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, aiškindamas Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 ir 17 dalyse esančias formuluotes „iki 1940 m. birželio 15 d.

Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens“ ir „iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens“, yra nurodęs, jog lingvistinis ir sisteminis anksčiau pacituotų teisės normų aiÅ¡kinimas suponuoja iÅ¡vadÄ , kad pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkÅ«rimÄ , kartu pasiliekant ir turimÄ kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie bÅ«tent 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų SÄ jungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys.

Tas pats buvo pakartota ir LVAT 2018 m. lapkričio 29 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-5365-502/2018. LVAT iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija 2019 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinė byloje Nr. eA-2915-602/2019, be kita ko, pažymėjo, kad nenustatytas pagrindas nukrypti nuo minėtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos (nutarties 66 punktas). LVAT Å¡iÄ savo praktikÄ nuosekliai palaiko ir vėlesnėse nutartyse (2020 m. kovo 4 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1505-442/2020).

Taigi, pagal paminėtÄ nuosekliÄ teismų praktikÄ akivaizdu, kad asmuo turi bÅ«ti laikomas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę bÅ«tent 1940 m. birželio 15 d.; jeigu asmuo turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę anksčiau nei 1940 m. birželio 15 d., tačiau suėjus Å¡iai datai – Lietuvos Respublikos pilietybės jau neturėjo, tai jis negali bÅ«ti laikomas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę Ä®statymo 9 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Nagrinėjamoje byloje pareiÅ¡kėjas pateikė 1937 m. kovo 3 d.

Pilietybės referento raÅ¡tÄ Nr. 52076, kuris patvirtina, kad pareiÅ¡kėjo tėvas L. Å . (asmens vardas ir pavardė skirtinguose dokumentuose skiriasi), (duomenys neskelbtini), priėmė Pietų Afrikos Unijos Britų pilietybę. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiÅ¡kėjo pateikti dokumentai iÅ¡ esmės patvirtina, kad pareiÅ¡kėjo tėvas buvo Lietuvos Respublikos pilietis tam tikru laikotarpiu, tačiau pareiÅ¡kėjo pateikti dokumentai patvirtina ir tai, kad jau 1936 metais pareiÅ¡kėjo tėvas buvo netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018, yra konstatavęs, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkÅ«rimÄ siejama su Å¡ių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimÄ , galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d.

Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, priimtoje 1922 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatytas absoliutus dvigubos pilietybės draudimas, t. y. 9 straipsnyje buvo nustatyta, kad niekas negali bÅ«ti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis. 1928 m. gegužės 15 d. Konstitucija taip pat numatė dvigubos pilietybės draudimÄ . Galiausiai 1938 m. vasario 11 d. priimtoje Lietuvos Konstitucijoje, t. y. jos 13 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis, įgijęs svetimÄ pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės. Taigi, tarpukario Lietuvos Konstitucijos iÅ¡ esmės draudė dvigubÄ pilietybę, t. y. tuo pačiu metu bÅ«ti Lietuvos ir kitos valstybės piliečiu, iÅ¡skyrus iÅ¡imtinius atvejus; tad įgijus kitos valstybės pilietybę, bÅ«davo prarandama Lietuvos pilietybė.

Taigi, nustačius, kad ar pareiškėjo tėvas L. (L.) / L. / L. (L.) / L. (L.) S. / S. / Š. (asmens vardas ir pavardė skirtinguose dokumentuose skiriasi) nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis 1940 m. birželio 15 d., pareiškėjas negali būti laikomas palikuoniu asmens pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, t. y. jis neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir neturi teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjas nurodo, kad Departamentas nepagrįstai neanalizavo jo ir jo senelės M.

Å . ryÅ¡ių. Teismas Å¡iuos pareiÅ¡kėjo argumentus atmeta. Pirma, teismas vadovaujasi nuoseklia Konstitucinio Teismo praktika, kurioje aiÅ¡kinama, jog Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimus, 2013 m. kovo 13 d. sprendimÄ ). Konstitucinis Teismas, aiÅ¡kindamas inter alia (be kita ko) Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad, iÅ¡skyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali bÅ«ti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, yra konstatavęs, jog nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarkÄ , įstatymų leidėjas turi diskrecijÄ .

Tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali bÅ«ti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais. Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali bÅ«ti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiÅ¡kia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali bÅ«ti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi bÅ«ti ypač reti – iÅ¡imtiniai, kad pagal KonstitucijÄ negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai bÅ«tų ne ypač retos iÅ¡imtys, bet paplitęs reiÅ¡kinys (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimus).

Antra, nagrinėjamoje byloje yra duomenų, kad pareiškėjo tėvas, jau 1937 m. vasario 26 d. natūralizacijos būdu įgijęs Pietų Afrikos Unijos Britų pilietybę, neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Taigi pareiškėjui gimus (duomenys neskelbtini) tėvas pareiškėjui negalėjo perduoti Lietuvos Respublikos pilietybės, kurios pats jau neturėjo. Močiutės ir pareiškėjo ryšių ir močiutės pilietybės situacija anūkui būtų reikšminga tik tuo atveju, jei pareiškėjo gimimo momentu pareiškėjo tėvas nebūtų pilietybės praradęs arba jos būtų netekės po 1940 m. birželio 15 d. ir kt.

Gimimo momentÄ teismas laiko reikÅ¡mingu, nes įgyjant pilietybę gimstant yra užtikrinamas pilietybės tęstinumas, kartu ir valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos tęstinumas (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryÅ¡ys (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai). PareiÅ¡kėjas taip pat teigia, kad esant toms pačioms aplinkybėms ir veikiant tam pačiam Ä®statymui jo dukrai D.

S. St., (duomenys neskelbtini) Jungtinėse Amerikos Valstijose, ir sūnui Y. L. S. (Y. L. S.), gimusiam (duomenys neskelbtini) Jungtinėse Amerikos valstijose, buvo atkurtos Lietuvos Respublikos pilietybės. Byloje dėl šių aplinkybių ginčo nėra, todėl netenkinamas pareiškėjo prašymas išreikalauti dokumentus, kurie nagrinėjamai bylai teisingai išspręsti reikšmės neturi. Byloje nėra ginčo, jog teisės aktai nesikeitė, tačiau atsakovas priėmė skirtingus sprendimus pareiškėjo ir jo dukros atžvilgiu; kitaip tariant, susidarė situacija, kad esant toms pačioms (nepasikeitusioms) faktinėms aplinkybėms ir galiojant nepakeistiems teisės aktams, vieniems L. (L.) / L. / L. (L., L.) S. / S. / Š. palikuonims Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta, o kitam (pareiškėjui) – ne.

Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog priėmus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, pasikeitė bylai aktualios Pilietybės įstatymo nuostatos aiÅ¡kinimas, kuris ir lėmė minėtos situacijos susidarymÄ . Taigi nors teisės aktai ir nebuvo pakeisti, tačiau pasikeitė vienas iÅ¡ teisės Å¡altinių – priimtas teismo precedentas, turintis reikÅ¡mės minėtų teisės normų aiÅ¡kinimui. Teismas vadovaujasi naujausiu iÅ¡aiÅ¡kinimu.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. gruodžio 5 d. nutartyje (87 nutarties punktas) administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019 konstatavo, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2017 m. spalio 31 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, kurioje buvo išaiškinta, kaip turi būti taikomos Pilietybės įstatymo nuostatos, t. y. Įstatyme minima formuluotė „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo“, valstybės institucijoms kyla pareiga vadovautis šia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika; taigi po minėtos nutarties įsigaliojimo Migracijos departamentas pagrįstai teikimuose vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktais Pilietybės įstatymo nuostatų išaiškinimais.

IÅ¡plėstinė teisėjų kolegija padarė iÅ¡vadÄ , kad pareiÅ¡kėjų teisėti lÅ«kesčiai nebuvo pažeisti (nutarties 88 punktas). Taigi remiantis minėtais LVAT iÅ¡aiÅ¡kinimais, darytina iÅ¡vada, kad ir Å¡ioje byloje, vien dėl to, jog pareiÅ¡kėjo dukrai buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė, o pareiÅ¡kėjui – ne, nėra pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , kad buvo pažeisti pareiÅ¡kėjo teisėti lÅ«kesčiai. Teismas atkreipia dėmesį, kad Ä®sakyme nurodomas pareiÅ¡kėjo vardas yra L.

S. S. (L. S. S.), Migracijos departamento 2020 m. liepos 22 d. teikime Nr. 13P-344 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkÅ«rimo“ nurodoma ir L. S. S. (L. S. S.), ir L. S. S. (L. S. S.). Kadangi tarp Å¡alių ginčo Å¡iuo aspektu nėra, teismas laiko šį netikslumÄ transkipcijos (pavardes kita kalba užraÅ¡ant lietuviÅ¡kai) nulemtu techniniu netikslumu, kuris niekaip nelemia skundžiamo Ä®sakymo neteisėtumo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad skundžiamas Ä®sakymas, kurio turinį sudaro ir Migracijos departamento 2020 m. liepos 22 d. teikimas Nr. 13P-344 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkÅ«rimo“ iÅ¡ esmės atitinka Lietuvos Respublikos vieÅ¡ojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus; jis yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o motyvacija yra pakankama ir adekvati.

SkundžiamÄ Ä¯sakymÄ priėmė kompetentingas subjektas (Ä®statymo 32 straipsnio 2 punktas); jį priimant iÅ¡ esmės buvo laikytasi esminių procedÅ«rinių reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, darytina iÅ¡vada, kad skundžiamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, tad jo naikinti nėra jokio pagrindo; netenkinus skundo pagrindinio reikalavimo dėl Ä®sakymo panaikinimo, netenkinamas ir iÅ¡vestinis pareiÅ¡kėjo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Taigi, pareiÅ¡kėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTÄ®) 88 straipsnio 1 punktas).

ABTÄ® 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso Å¡alis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iÅ¡ kitos Å¡alies savo iÅ¡laidų atlyginimÄ . PareiÅ¡kėjo skundas atmestas, t. y. sprendimas priimtas ne pareiÅ¡kėjo naudai, tad jam bylinėjimosi iÅ¡laidos nepriteistinos (ABTÄ® 40 straipsnis). Remdamasi tuo, kas iÅ¡dėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, teisėjų kolegija nusprendžia:

PareiÅ¡kėjo L. S. S. (L. S. S.) skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Sprendimas per 30 (trisdeÅ¡imt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundÄ paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ . Teisėjai Asta Admonytė-Å ipkauskienė Tomas Blinstrubis Beata MartiÅ¡ienė