2018-05-16 Nr. AB-9882-3-61-3-02768-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-767-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02768-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. (B.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2013 m. sausio 29 d. iki 2014 m. kovo 20 d. (b. l. 1–6).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose trūko gyvenamojo ploto, taip pat trūko oro, o prie staliuko (54 x 58 cm) vienu metu galėjo valgyti tik du žmonės. Pareiškėjas pažymėjo, kad kamerose buvo atviras tualetas, jį skirianti sienelė buvo žema (vos 1,20 m aukščio), o kameros langas – mažas (56 x 86 cm). Dėl tualeto kameroje buvo blogas kvapas. Pareiškėjas paaiškino, kad pasidarė irzlus, nervingas, sunkiai užmigdavo, skaudėdavo galvą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 11–20). Lukiškių TI-K prašė priteisti iš pareiškėjo 1,26 Eur dokumentų rengimo teismui išlaidų, taip pat prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

4. Lukiškių TI-K nurodė, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas. Lukiškių TI-K paaiškino, kad maksimalus leistinas laikomų asmenų skaičius jų įstaigoje yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras.

5. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų baldų. Lukiškių TI-K paaiškino, kad tualetas yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele, o kameros yra vėdinamos per tam pritaikytus langus.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 1 780 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 51–55). Teismas netenkino Lukiškių TI-K prašymo dėl išlaidų už kopijas priteisimo.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo periodiškai nuo 2013 m. sausio 31 d. iki 2014 m. vasario 13 d. Teismas tenkino Lukiškių TI-K prašymą dėl ieškinio senaties termino taikymo ir pareiškėjo reikalavimus, kildinamus iš laikotarpio nuo 2013 m. sausio 31 d. iki 2013 m. liepos 3 d., atmetė.

8. Teismas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas), vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu ginčo laikotarpiu iš viso 198 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Teismas nurodė, kad oro trūkumas, negalėjimas visiems asmenims susėsti prie vieno stalo buvo dėl ploto trūkumo kameroje, todėl šias aplinkybes teismas vertino ploto reikalavimo neužtikrinimo kameroje apimtyje.

9. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su tualeto įrengimu, teismas konstatavo, kad toks tualeto įrengimas, kai tualetas nuo likusio kameros ploto atskiriamas 1,5 m aukščio pertvara, nėra tinkamas asmenų privatumui užtikrinti.

10. Teismas netenkino Lukiškių TI-K prašymo dėl 1,26 Eur dokumentų rengimo išlaidų priteisimo, konstatavęs, kad Lukiškių TI-K turėjo pateikti su ginču susijusią medžiagą ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo 2016 m. liepos 11 d. nutartį. Teismas konstatavo, kad minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl šiuo atveju Lukiškių TI-K nurodyta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, netaikytina.

III. 11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 61–64).

12. Pasak Lukiškių TI-K, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Lukiškių TI-K nuomone, byloje nebuvo nustatyta Lukiškių TI-K neteisėta veikla, todėl valstybės atsakomybė nėra galima. Be to, pasak Lukiškių TI-K, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą ar kitus nepatogumus. Lukiškių TI-K nurodo, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta 20 000 Eur suma kompensuotų jam padarytą žalą. Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde taip pat pakartoja atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus, susijusius su patirtomis dokumentinės medžiagos rengimo teismui išlaidomis.

13. Pareiškėjas V. B. atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 79–84). Pareiškėjas atsiliepime taip pat prašo teismo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

14. Pareiškėjas atsiliepime nurodo, kad laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nepašalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą. Pasak pareiškėjo, valstybė nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui.

15. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į neturtinės žalos įrodinėjimo specifiką ir pastebi, kad tokią žalą įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai yra neįmanoma.

16. Pareiškėjo nuomone, Lukiškių TI-K prašymas priteisti dokumentų rengimo išlaidas yra nepagrįstas, prieštarauja įstatymams ir administracinių teismų praktikai.

17. Pareiškėjas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai pateikiami siekiant išvengti atsakomybės ir sumenkinti pareiškėjo patirtus fizinius ir dvasinius išgyvenimus. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visas bylos aplinkybes bei priėmė motyvuotą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

19. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

20. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau tokio savo prašymo nemotyvavo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, todėl atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktas pareiškėjo prašymas netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

21. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

22. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų, be kita ko, iš minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto neužtikrinimo pareiškėjui. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Lukiškių TI-K pateiktą informaciją, nustatė, kad Įsakymo 1.3.1 punkte nurodyto reikalavimo pareiškėjo atžvilgiu nebuvo laikytasi 198 paras. Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde šios teismo išvados neginčija, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad tikrai patyrė neturtinę žalą.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija minėtus Lukiškių TI-K apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus, nes atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatytas pažeidimas tęsėsi ilgą laiko tarpą (daugiau nei pusę metų), be to, didžiąją dalį šio laikotarpio pažeidimas pasireiškė dideliu mastu (pareiškėjui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas, atsižvelgiant į sanitarinio mazgo užimamą plotą, dažnai nesiekė, ne tik 3 kv. m, bet ir 2 kv. m), todėl šiuo atveju yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad perpildytų kamerų sukeliami sunkumai pasiekė minimalų žiaurumo lygį ir pažeidė pareiškėjo orumą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

24. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad tualeto įrengimas, kai tualeto patalpa nuo likusio kameros ploto atskiriama 1,5 m aukščio pertvara, nėra tinkamas asmenų privatumui užtikrinti. Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde šios teismo išvados taip pat neginčija. Dėl kalinimo perpildytose kamerose veiksnių, kurie yra svarbūs sprendžiant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra akcentavęs, kad prie tokių veiksnių priskirtina galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal šio teismo praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09). Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05).

25. Atsižvelgiant į tai, kad byloje buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (neveikimas) dėl pareiškėjui neužtikrinto minimalaus privatumo naudojantis tualetu ir dėl pareiškėjui neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto kamerose, apeliacinio skundo argumentai, kad nagrinėjamu atveju valstybei nekyla atsakomybė, teisėjų kolegijos atmetami kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys teismų praktikai.

26. Teisėjų kolegija taip pat atmeta Lukiškių TI-K apeliacinio skundo argumentus, susijusius su prievole nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė depresiją. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo konstatuota, kad šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pagrįsti patirtą žalą ir kančias, nes toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi (LVAT 2016 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-336-858/2016).

27. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas netenkino Lukiškių TI-K prašymo dėl išlaidų už dokumentų teismui parengimą priteisimo. Toks teismo sprendimas buvo išsamiai motyvuotas. Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde nenurodė nesutikimo su pirmosios instancijos teismo motyvais argumentų, o tik pakartojo savo prašymo priteisti minėtas išlaidas argumentus, nurodytus pirmosios instancijos teismui.

28. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92, didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 30544/96 ir kt.). Minėtu išlaidų priteisimo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja.

29. Apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumo.

30. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimą keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė