2020-02-26 Nr. AB-4276-3-61-3-02944-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-12-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02944-2019-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. N. prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-5621-556/2019 pagal pareiškėjo R. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. N. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. N. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2019 m. liepos 17 d. įsakymą Nr. 5-TE-475 „Dėl R. N. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir Įsakymas); 2) grąžinti jį į Policijos departamento Žmogiškųjų išteklių ir teisės valdybos Teisės skyriaus patarėjo pareigas; 3) priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

Pareiškėjas nurodė, kad teisės akto (Įsakymo), kuriuo jam būtų paskirta tarnybinė nuobauda atleidimas iš pareigų policijos generalinis komisaras neįformino, todėl per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos tarnybinė nuobauda atleidimas iš pareigų jam paskirta nebuvo. Įsakyme tik nurodoma tarnybos santykių nutraukimo data, apskaičiuotos nepanaudotos atostogos ir išmokėtina už jas kompensacija bei patvirtintas stažas Lietuvos valstybei atleidimo iš pareigų dieną. Pareiškėjas teigė, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 51 straipsnio 1 dalies 15 punkte numatytas atleidimo iš pareigų pagrindas nėra savarankiškas, jis gali būti įgyvendintas tik prieš tai paskyrus tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų. Be to, Įsakyme vadovaujamasi VTĮ pakeitimo įstatymu Nr. VIII-1316, o ne pačiu VTĮ ir atitinkamais jo straipsniais, nenurodyta Įsakymo apskundimo tvarka.

Pareiškėjo teigimu, atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą buvo padaryti procedūriniai tarnybinio nusižengimo tyrimo pažeidimai. Tarnybinė nuobauda atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, todėl tarnybiniam nusižengimui tirti turėjo būti sudaryta komisija, tačiau to nebuvo padaryta. Pranešimą surašė subjektas, neturintis ir negalintis turėti įgaliojimų tokiam veiksmui atlikti, pranešimas apskritai nebuvo surašytas ir įteiktas. Pareiškėjas nurodė, kad 2019 m. liepos 16 d. per dokumentų valdymo sistemą (toliau – DVS) gavęs ir susipažinęs su išvada, iš jos turinio suprato, kad komisija visgi buvo sudaryta, bet tik po 2019 m. birželio 26 d. (tiksli data jam nėra žinoma). Taigi tik susipažinęs su išvada sužinojo, iš kokių asmenų buvo sudaryta komisija.

Pareiškėjo nuomone, pranešime apie valstybės tarnautojo padarytą tarnybinį nusižengimą turi būti tiksliai nurodoma, kokio nusižengimo padarymu įtariamas valstybės tarnautojas, nurodomi konkretūs jo veiksmai (neveikimas), padarymo laikas ir kitos reikšmingos aplinkybės, o tiriant nusižengimą būtina visapusiškai išsiaiškinti visas nusižengimo padarymo aplinkybes. Tam skirtas ir valstybės tarnautojo paaiškinimas, kuriame nurodytas nusižengimo padarymo priežastis privalo patikrinti ir įvertinti nusižengimą tirianti komisija. Pareiškėjas pažymėjo, kad policijos generalinio komisaro įsakymu už nepriekaištingą tarnybą buvo daug kartų skatintas, todėl paskirta tarnybinė nuobauda (atleidimas iš pareigų) yra neproporcinga, per griežta, parinkta neatsižvelgiant į jo tarnybinę veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo.

Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas teigė, kad pareiškėjo nurodytas tarnybinės nuobaudos paskyrimo įforminimas atskiru teisės aktu, kai taikoma tarnybinė nuobauda atleidimas iš tarnybos, ir papildomas teisės aktas dėl atleidimo iš valstybės tarnybos ne tik nenumatytas Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams skyrimo apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 (toliau – Aprašas), bet ir neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų principų. Atsakovas nurodė, kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas ir įgyvendindamas sprendimus, jam skirtus išteklius naudoja ekonomiškai, rezultatų siekia kuo mažesnėmis sąnaudomis, todėl išvados įgyvendinimas dviem teisės aktais, kai išvada siūloma skirti tarnybinę nuobaudą atleidimą iš tarnybos, neatitiktų gero viešojo administravimo principo, rezultatai nebūtų pasiekti kuo mažesnėmis sąnaudomis.

Atsakovas paaiškino, kad tarnybinį patikrinimą pareiškėjo atžvilgiu atlikęs subjektas nustatė, jog pareiškėjo veika turi administracinio nusižengimo požymių, administracinio ir tarnybinio nusižengimo neįmanoma atriboti, dėl to atsakovas sustabdė tarnybinio nusižengimo tyrimą, o tyrimo medžiagos neperdavė administracinį nusižengimą tiriančiai institucijai, nes pastaroji jai jau buvo žinoma. Todėl pareiškėjo teiginiai, neva Policijos departamentas praleido VTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatytą šešių mėnesių naikinamąjį terminą tarnybinei nuobaudai paskirti, dėl to, kad neteisėtai sustabdė tarnybinio nusižengimo tyrimą, yra nepagrįsti. Tarnybinio nusižengimo tyrimas pareiškėjo atžvilgiu inicijuotas ir pradėtas Policijos departamento Imuniteto valdybos Vidaus tyrimo skyriaus 2019 m. sausio 7 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 5-PR2-63 (toliau – Pranešimas). Pagal Pranešimą dėl tyrimo pradėjimo policijos generalinio komisaro pavaduotojo, laikinai atliekančio policijos generalinio komisaro funkciją, R. B. rezoliuciją pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo veiksmų. Pranešimu pareiškėjas informuotas, kad jo atžvilgiu atliekamas tarnybinis patikrinimas ir jam suteikta galimybė pateikti paaiškinimą. Pranešimas dėl pareiškėjo ligos ir nedarbingumo (ką nurodo ir pats pareiškėjas) parengtas 2019 m. sausio 18 d. Pranešime nurodoma trumpa informacija apie tai, kokiais veiksmais pareiškėjas galimai įvykdė tarnybinį nusižengimą.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad, 2019 m. liepos 9 d. įsakymu sudarius komisiją pareiškėjo tarnybiniam nusižengimui tirti (toliau – ir Komisija), jai buvo perduota visa iki tol tarnybinį nusižengimą tyrusio asmens surinkta informacija, susijusi su pareiškėjo galimo tarnybinio nusižengimo tyrimu. Komisija, surinkusi informaciją, įskaitant asmens teiktą paaiškinimą, informaciją apie teismo sprendimus administracinio nusižengimo byloje, įvertino surinktus duomenis ir 2019 m. liepos 12 d. surašė išvadą (toliau – ir Išvada), kurios pagrindu, priimtas Įsakymas. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo veiksmuose yra visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai: pažeidimo padarymo faktas ir jį padaręs valstybės tarnautojas, neblaivumo faktas nustatytas teismų nutartimis. Pareiškėjo padarytas šiurkštus tarnybinis nusižengimas laikytinas padarytu dėl aplaidumo, kai valstybės tarnautojas suvokė savo neteisėtos veikos pobūdį, numatė galimus žalingus šios veikos padarinius, kuriuos pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines bei profesines savybes ir užimamas pareigas galėjo ir turėjo numatyti, tačiau aplaidžiai siekė jų išvengti. Aptariamas įvykis buvo aprašytas visuomenės informavimo priemonėse, todėl informacija pasklido plačiai ir leido visuomenei susidaryti neigiamą nuomonę apie Policijos departamentą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimą inicijavo 2019 m. sausio 7 d., kai Pranešimu informuota, jog pareiškėjas 2019 m. sausio 1 d., apie 14 val. 20 min., Parko g., Vilniuje, vairavo automobilį neblaivus (0,90 prom.). Jam buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2019 m. sausio 17 d. nutarimu pareiškėjui paskirta 350 Eur piniginė bauda ir 13 mėnesių atimta teisė vairuoti transporto priemones. Pareiškėjui pranešimas apie pradėtą tarnybinio nusižengimo tyrimą įteiktas 2019 m. sausio 21 d., jam pasiūlyta pateikti paaiškinimą. Pareiškėjas 2019 m. sausio 28 d. pateikė atsakovui paaiškinimą dėl automobilio vairavimo neblaiviam ir su tuo susijusias aplinkybes. Pareiškėjas nesutiko su Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos priimtu nutarimu, jį apskundė Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Teismas nurodė, kad atsakovas vadovaudamasis Aprašo 13 punktu 2019 m. vasario 6 d. tarnybinio nusižengimo tyrimą sustabdė iki teisme bus priimtas galutinis sprendimas pareiškėjo administracinio nusižengimo byloje. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 23 d. išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir konstatavo, kad pastarasis pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn už padarytą administracinį nusižengimą, o Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2019 m. birželio 26 d. nutartimi paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimą. Atsakovas, atsižvelgęs į Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 26 d. nutartį, 2019 m. liepos 9 d. įsakymu sudarė Komisiją, kuri įvertinusi visą surinktą medžiagą, nustatytas aplinkybes, atsižvelgusi į pareiškėjo paaiškinimus, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 26 d. nutartį, 2019 m. liepos 12 d. surašė tarnybinio nusižengimo išvadą ir pasiūlė pareiškėjui už šiurkštų tarnybinį nusižengimą skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų. Policijos departamento generalinis komisaras, vadovaudamasis VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 15 punktu, atsižvelgęs į Išvadą, Įsakymu atleido pareiškėją iš Policijos departamento Žmogiškųjų išteklių ir teisės valdybos Teisės skyriaus patarėjo pareigų nuo 2019 m. liepos 16 d.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pažymėjo, kad pareiškėjo skundo argumentai, kuriais iš esmės siekiama paneigti įsiteisėjusias Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 26 d. nutarties išvadas dėl pareiškėjo neblaivumo, nebegali būti šios bylos nagrinėjimo dalyku.

Teismas nustatė, kad atsakovas vadovaudamasis Aprašo 18 punkto reikalavimais ir nepraleisdamas VTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino priėmė Įsakymą, kuriuo pareiškėjui už šiurkštų tarnybinį nusižengimą paskyrė tarnybinę nuobaudą – atleido pareiškėją iš Policijos departamento Žmogiškųjų išteklių ir teisės valdybos Teisės skyriaus patarėjo pareigų. Vadovaudamasis Aprašo 17 ir 18 punktų bei VTĮ 33 ir 34 straipsnių analize Policijos departamentas teisėtai ir pagrįstai priėmė Įsakymą, nes Policijos departamentui suteikta teisė įforminti ne tik sprendimą valstybės tarnautojui taikyti tarnybinę nuobaudą atleidimą iš tarnybos, bet ir kitas VTĮ 33 straipsnio 3 dalyje numatytas tarnybinės nuobaudos rūšis. Teismas pažymėjo, kad Aprašo 18 punkte numatytas reikalavimas sprendimą įforminti vienu teisės aktu, o ne dviem, kaip skunde teigė pareiškėjas.

Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Policijos departamentas, atlikęs tarnybinį patikrinimą, nustatė, jog pareiškėjo veika turi ir administracinio nusižengimo požymių, todėl administracinio ir tarnybinio nusižengimo neįmanoma atriboti, dėl to pagrįstai buvo sustabdytas tarnybinio nusižengimo tyrimas. Teismas vertino, kad šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo teiginiai, kad atsakovas praleido VTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatytą šešių mėnesių naikinamąjį terminą tarnybinei nuobaudai paskirti, dėl to, jog neteisėtai sustabdė tarnybinio nusižengimo tyrimą, yra nepagrįsti. Teismas pažymėjo, jog atsiradus pagrindui (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 26 d. nutartis), kad pareiškėjas galimai įvykdė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, už kurį gali būti taikoma tarnybinė nuobauda atleidimas iš valstybės tarnautojo pareigų, atsakovas pagrįstai sudarė Komisiją, vykdė pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimą laikydamasis teisės aktų reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrindė argumentų, jog Komisijos nariai buvo šališki, jis negalėjęs pareikšti jiems nušalinimų, todėl tokius jo teiginius vertino kaip gynybinę poziciją. Teismas nurodė, kad ginčydamas Įsakymą, pareiškėjas teigė, jog pranešimas apie galimai padarytą nusižengimą jam įteiktas nesilaikant Apraše nustatyto termino. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad Aprašo 8 punktas numato 5 darbo dienų terminą nuo pavedimo pradėti tirti tarnybinį nusižengimą gavimo, o bylos įrodymai aiškiai patvirtina, to neneigė ir pareiškėjas, kad tarnybinį nusižengimą jis įvykdė 2019 m. sausio 1 d., tarnybinio nusižengimo tyrimas pradėtas 2019 m. sausio 7 d., o pareiškėjui pranešimas dėl jo ligos ir atostogų įteiktas 2019 m. sausio 21 d., t. y. praleidus 5 dienų terminą. Teismas vertino, jog toks formalus procedūrinis pažeidimas negali būti pagrindu pripažinti Įsakymą neteisėtu ir jį panaikinti bei nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas. Teismas pažymėjo, kad Aprašo 8 punkte numatytas terminas nėra naikinamasis, nes Aprašas nenustato tokio termino praleidimo pasekmių. Pareiškėjas pranešimą gavo, jam suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, jis juos teikė, todėl teismas atsakovo veiksmų, kuriais pareiškėjui pranešimas įteiktas vėliau, nei numato Aprašo 8 punktas, nelaikė esminiu pažeidimu.

Įvertinęs Įsakymo ir Išvados turinį, teismas sprendė, kad pagal VTĮ, Aprašo nuostatas, Policijos departamentas Įsakymu už šiurkštų tarnybinį nusižengimą (vairavimas neblaiviam ne tarnybos (ne darbo) metu viešoje vietoje) atleidęs pareiškėją iš Policijos departamento Žmogiškųjų išteklių ir teisės valdybos Teisės skyriaus patarėjo pareigų, nurodant jo priežastis, teisės aktų nuostatas, yra teisėtas ir pagrįstas. Šiuo atveju pareiškėjui buvo pateiktas individualus administracinis aktas (Įsakymas ir Išvada), pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, taikomos poveikio priemonės motyvuotos. Pareiškėjas realizavo pažeistų teisių gynybą, pateikė skundą teismui dėl Įsakymo. Teismas darė išvadą, kad Įsakymas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, Įsakyme nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovo surinkti įrodymai, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog byloje nėra surinkta duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjui paskirta nuobauda yra akivaizdžiai neteisinga dėl savo griežtumo, todėl teismas nusprendė, jog tenkinti skundą šiuo klausimu taip pat nėra pagrindo. Teismas atmetė ir tuos skundo argumentus, kuriais teigiama, kad pareiškėjo tarnybinis nusižengimas buvo tiriamas neobjektyviai, tendencingai, tuo pažeidžiant jo teises į objektyvų ir nešališką tyrimą. Teismas vertino, kad pareiškėjo padaryta veika – vairavimas neblaiviam ne tarnybos (ne darbo) metu viešoje vietoje yra įrodyta įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 26 d. nutartimi, kurios išvados atitinka ir tarnybinio tyrimo išvadas dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdžio, o ši aplinkybė pati savaime paneigia pareiškėjo argumentus dėl galimai neobjektyviai ir šališkai atlikto tyrimo. Teismas nusprendė, kad pagrindinės pareiškėjo teisės žinoti kuo yra kaltinamas bei būti išklausytam (pasiaiškinti) dėl padaryto pažeidimo nebuvo pažeistos.

Teismas nurodė, kad konstatavus, jog Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo tenkinti kitus pareiškėjo reikalavimus, grąžinti pareiškėją į Policijos departamento Žmogiškųjų išteklių ir teisės valdybos Teisės skyriaus patarėjo pareigas bei priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2019 m. gruodžio 18 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad buvo neaiški Pranešimo formuluotė, pažymėjo, jog Pranešime tiksliai nurodoma, kokio tarnybinio nusižengimo padarymu įtariamas pareiškėjas (savo elgesiu galimai diskreditavo valstybės įstaigos, kurioje eina pareigas, autoritetą). Pareiškėjui buvo atskleista visa informacija, kurios pagrindu pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas, jis turėjo objektyvią galimybę pateikti paaiškinimus, išdėstyti savo nuomonę.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad atsižvelgiant į Pranešimo turinį tarnybinio nusižengimo tyrimą turėjo atlikti Komisija, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad Aprašo 4 ir 5 punktų sisteminė analizė leidžia teigti, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos sudarymas, jos personalinė sudėtis yra valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens teisė, o ne pareiga, ir tik esant pagrindui manyti, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį gali būti paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš valstybės tarnautojo pareigų, komisiją sudaryti būtina. Pranešimo turinys savaime nesuteikė pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, kad pareiškėjui bus taikoma tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, taigi atsakovas turėjo teisę tarnybinio nusižengimo tyrimą iš pradžių pavesti vienam asmeniui. 2019 m. liepos 9 d. atsakovas, atsižvelgdamas į įsiteisėjusią Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 26 d. nutartį bei įvertinęs jos turinį sudarė Komisiją, kuri atliko pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimą, surašė išsamią bei motyvuotą Išvadą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad Aprašo 5 punktas, be kita ko, numato, kad Komisija sudaroma ne mažiau kaip iš 3 asmenų: valstybės tarnautojo, galimai padariusio tarnybinį nusižengimą, tiesioginio vadovo ar jo įgalioto asmens, už įstaigos personalo administravimą atsakingo asmens, kitų įstaigos valstybės tarnautojų. Valstybės tarnautojo, galimai padariusio tarnybinį nusižengimą, prašymu komisijos nariu skiriamas įstaigoje veikiančios profesinės sąjungos ar darbo tarybos atstovas. Aprašo 9 punktas valstybės tarnautojui, galimai padariusiam tarnybinį nusižengimą, taip pat suteikia teisę teikti dokumentus ir kitą informaciją, susijusią su tarnybiniu nusižengimu, dalyvauti tikrinant su tarnybiniu nusižengimu susijusius faktinius duomenis vietoje, pareikšti nušalinimą už įstaigos personalo administravimą atsakingam asmeniui arba kitam tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotam valstybės tarnautojui (Aprašo 5 ir 6 punktuose nustatytais atvejais – komisijai ar jos nariui (-iams) dėl jų galimo nešališkumo, apskųsti už įstaigos personalo administravimą atsakingo asmens arba kito tarnybinį nusižengimą tirti įgalioto valstybės tarnautojo (Aprašo 5 ir 6 punktuose nustatytais atvejais – komisijos ar jos nario (-ių) veiksmus ar neveikimą, baigus tarnybinio nusižengimo tyrimą, susipažinti su motyvuota išvada apie tyrimo rezultatus (toliau – motyvuota išvada) ir kita tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiaga. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutiko su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad pareiškėjas neturėjo galimybės visiškai realizuoti išdėstytų nuostatų tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūroje, tačiau šis procedūrinio pobūdžio pažeidimas apeliacinės instancijos teismui nesukėlė abejonių, jog tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo atliktas objektyviai įvertinant visas pareiškėjo tarnybinio nusižengimo aplinkybes, o Komisija buvo nešališka. Nepateikta jokių duomenų dėl Komisijos priešiškumo / šališkumo pareiškėjo (apelianto) atžvilgiu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl pareiškėjo argumento, kad byloje nėra duomenų apie tarnybinio nusižengimo tyrimo pratęsimą, todėl visi vėlesni, po tarnybinio nusižengimo tyrimo sustabdymo atlikti veiksmai, buvo atlikti pasibaigus Apraše nustatytam 20 darbo dienų terminui, pažymėjo, jog bylos duomenys patvirtina, kad nors atsakovas ir pažeidė Aprašo 14 punkto reikalavimus, tačiau atsižvelgiant į tai, kad Aprašas nenustato Aprašo 14 punkto termino praleidimo pasekmių, teisėjų kolegija minėto pažeidimo nelaikė esminiu, t. y. tokiu, dėl kurio Įsakymas turėtų būti naikinamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad pareiškėjo padaryta veika, automobilio vairavimas esant neblaiviam, akivaizdžiai nesuderinama su jo pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų vykdymu, o tuo pačiu ir su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų ir valstybės tarnautojų. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl pritaikytos poveikio priemonės neproporcingumo.

IV. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-5621-556/2019, kuris grindžiamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindais.

Pareiškėjo nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Aprašo nuostatas, reglamentuojančias tarnybinių nusižengimų tyrimo procedūrą. Pareiškėjas nurodo, kad Aprašo 5 punktas numato, jog valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo,<...>, tarnybiniam nusižengimui tirti gali sudaryti komisiją. Esant pagrindui manyti, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį gali būti paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš valstybės tarnautojo pareigų, komisiją sudaryti būtina. Iš Aprašo turinio matyti, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūrą apima tokie veiksmai kaip pranešimo apie tarnybinį nusižengimą surašymas ir įteikimas galimai tarnybinį nusižengimą padariusiam valstybės tarnautojui, rašytinio paaiškinimo į šį pranešimą davimas / gavimas bei jo įvertinimas, tarnybinio nusižengimo termino pratęsimas ar sustabdymas, reikalingos informacijos, susijusios su nusižengimo padarymu, rinkimas, išvados surašymas. Visus šiuos veiksmus, atsižvelgiant į Aprašo 8, 9, 11, 12 ir 14 punktų reikalavimus, tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad valstybės tarnautojui gali būti paskirta tarnybinė nuobauda atleidimas iš pareigų, turi atlikti tik komisija. Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje Komisija jokio tyrimo neatliko, o surašė tik Išvadą. Apeliacinės instancijos teismas pažeisdamas Aprašo reikalavimus sprendė, kad Komisija gali ir neatlikti jokių tyrimo veiksmų, o tik įvertinusi vienasmenių subjektų surinktą medžiagą surašyti tarnybinio nusižengimo tyrimo Išvadą.

Pareiškėjo nuomone, formuojant teismų praktiką tokia linkme komisijos vaidmuo tarnybinio nusižengimo tyrimuose, tais atvejais, kai komisiją sudaryti yra būtina, būtų tik formalus, t. y. eliminuojantis tikrinamojo asmens galimybę pasiaiškinti komisijai, o komisijai pačiai apsibrėžti tyrimo ribas, suformuluoti ir pateikti kaltinimus (pranešimą dėl nusižengimo) ir įvertinti valstybės tarnautojo būtent komisijai pateiktą paaiškinimą ir pan. Pirmosios instancijos teismai identiškose bylose buvo priėmė visiškai priešingus sprendimus (šie sprendimai yra įsiteisėję), t. y. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. spalio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-5644-583/2018 ir Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugsėjo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-5042-739/2019.

Atsakovas atsiliepimu nesutiko su pareiškėjo prašymu dėl proceso atnaujinimo ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo teigimu, Aprašo 5 punkto norma iš esmės numato pareigą sudaryti tarnybinio nusižengimo tyrimo komisiją, kai yra pagrindas manyti, jog valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį gali būti paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų. Pranešime nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas savo veiksmais galimai diskreditavo valstybės institucijos, kurioje eina pareigas, autoritetą, nereiškia, jog atsirado pagrindas manyti, kad pareiškėjui (ypač net neatlikus tyrimo ir nenustačius visu aplinkybių) bus skirta tarnybinė nuobauda atleidimas iš valstybės tarnautojo pareigu, ar kad jis galimai įvykdė šiurkštų nusižengimą. Aplinkybė, jog tokio pagrindo nebuvo, pagrindžia ir tai, kad vėliau tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo sustabdytas, siekiant nustatyti įvykio aplinkybes, garantuoti vienodų sprendimų priėmimą keliose valstybės institucijose (tiek Policijos departamente, tiek ir teisme). Atsižvelgus į tai, nebuvo pagrįsto pagrindo manyti, kad pareiškėjui bus skiriama tarnybinė nuobauda atleidimas iš valstybės tarnautojo pareigų, dėl to tarnybinio nusižengimo tyrimo Komisija nesudaryta iki tol, kol nekilo pagrindas manyti (surinkus informaciją), kad pareiškėjas galimai bus atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų. Sudarius Komisiją, pastarajai buvo perduota visa iki tol tarnybinį nusižengimą tyrusio asmens surinkta informacija, susijusi su pareiškėjo galimo tarnybinio nusižengimo tyrimu. Komisija, gavusi surinktą informaciją, įskaitant asmens teiktą paaiškinimą, informaciją apie teismo sprendimus administracinio nusižengimo byloje, įvertino surinktus duomenis bei 2019 m. liepos 12 d. surašė Išvadą, kurios pagrindu, kaip jau minėta, priimtas Įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas prašymu atnaujinti procesą neišdėstė jokių kitų materialiosios teisės normų pažeidimų argumentų, kuriuos nebūtų nurodęs skunduose tiek pirmosios instancijos teismui, tiek Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Šiuos ir kitus pareiškėjo argumentus apeliacinės instancijos teismas atmetė ir įvertino jo atleidimo procedūrą kaip teisėtą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą pateikė informaciją apie panašius faktinėmis aplinkybėmis atvejus, kurie nagrinėti pirmosios instancijos teismuose, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės neprivalėjo vadovautis nesusijusiose bylose priimtais pirmųjų instancijų teismų sprendimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo pareiškėjo atžvilgiu teisėtumą ir nuo savo formuojamos praktikos nenukrypo. Be to, pareiškėjas nepateikė nei vieno Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo, pagrindžiančio praktikos formavimo nukrypimus ar būtinybę užtikrinti administracinių teismų praktikos formavimą.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas praleido terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti. Pareiškėjas apie prašyme nurodytus pirmųjų instancijų teismų sprendimus žinojo dar iki apeliacinio skundo pateikimo ir visą tą informaciją galėjo, o įvertinus ir pareiškėjo turimą teisinio darbo patirtį, privalėjo nurodyti apeliaciniam teismui dar 2019 m. spalio 18 d. Be to, pareiškėjas prašyme išdėstė iš esmės tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodyti ir jo apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų yra teisinio tikrumo principas, kuris, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. sausio 23 d. sprendimą Brumarescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28342/95)). Taigi proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartą administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, jog padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą.

Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu grindžia argumentais, kad, pareiškėjo nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Aprašo nuostatas, reglamentuojančias tarnybinių nusižengimų tyrimo procedūrą. Pareiškėjo teigimu, Aprašo 5 punkto nuostatos imperatyviai nustato pareigą sudaryti tarnybinio nusižengimo tyrimo komisiją, kai yra pagrindas manyti, jog valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį gali būti paskirta tarnybinė nuobauda atleidimas iš pareigų. Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamoje byloje Komisija jokio tyrimo neatliko, o surašė tik Išvadą, dėl ko apeliacinės instancijos teismas pažeisdamas Aprašo reikalavimus nepagrįstai sprendė, jog Komisija gali ir neatlikti jokių tyrimo veiksmų, o tik įvertinusi vienasmenių subjektų surinktą medžiagą surašyti tarnybinio nusižengimo tyrimo Išvadą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodyti argumentai dėl netinkamo Aprašo 5 punkto nuostatų taikymo yra paremti subjektyvia pareiškėjo nuomone dėl faktinių bylos aplinkybių vertinimo ir minėtos teisės normos aiškinimo bei taikymo, kuri, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrįsta ir nesudaro pagrindo procesui atnaujinti.

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nutarties turinio matyti, kad teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl komisijos nesudarymo tiriant tarnybinį nusižengimą, pažymėjo, kad Aprašo 4 ir 5 punktų sisteminė analizė leidžia teigti, jog tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos sudarymas, jos personalinė sudėtis yra valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens teisė, o ne pareiga, ir tik esant pagrindui manyti, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį gali būti paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš valstybės tarnautojo pareigų, komisiją sudaryti būtina.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad Pranešimo turinys savaime nesuteikė pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, jog pareiškėjui bus taikoma tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, todėl konstatavo, kad atsakovas turėjo teisę tarnybinio nusižengimo tyrimą iš pradžių pavesti vienam asmeniui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas, atsižvelgdamas į įsiteisėjusią Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 26 d. nutartį bei įvertinęs jos turinį, 2019 m. liepos 9 d. sudarė Komisiją, kuri atliko pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimą, surašė išsamią bei motyvuotą Išvadą.

Pareiškėjas, nagrinėjamu atveju nesutikdamas su Įsakymu, kurio pagrindu jis atleistas iš Policijos departamento Žmogiškųjų išteklių ir teisės valdybos Teisės skyriaus patarėjo pareigų, iš esmės siekia, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, nes nesutinkama su teismo pateiktu teisės normų aiškinimu. Akcentuotina, kad vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-8/2012, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-69-602/2015).

Esant tokiai situacijai, spręstina, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo nėra pateikti aiškūs teismo pateikto materialinės teisės normų aiškinimo klaidingumo įrodymai, o alternatyvus teisės aiškinimas negali būti pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje, remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Taigi šis proceso atnaujinimo pagrindas yra siejamas su administracinių teismų vienodos praktikos formavimu. Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.). Atitinkamai, pareiškėjo nurodyti Regiono apygardos administracinių teismų sprendimai nėra teisiškai reikšmingi dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu. Be to, pareiškėjas nepateikė nei vieno Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo, pagrindžiančio praktikos formavimo nukrypimus ar būtinybę užtikrinti administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-10/2012). Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Nustatęs, jog administracinių teismų praktika prieštaringa, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi į tai reaguoti ir imtis teisės aktuose nustatytų priemonių ją suvienodinti, nes tik unifikuojant teismų praktiką galima veiksmingai užtikrinti konstitucinio imperatyvo, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos taip pat, laikymąsi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-59/2011).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu nustačius, jog nurodomose bylose priimti skirtingi sprendimai dėl jose nustatytų skirtingų faktinių aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje ir pareiškėjo nurodytose kitose bylose (administracinės bylos Nr. I-5644-583/2018 ir Nr. I-5042-739/2019) nustatytos faktinės aplinkybės nėra tapačios. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi, kad nurodytose administracinėse bylose teismas vertino iš esmės tapačius veiksmus, atmeta pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo nepagrįstas įstatymo nurodytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-5621-556/2019 atmetamas ir atnaujinti procesą minėtoje byloje atsisakoma.

Vadovaujantis ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu pareiškėjui grąžintina 7,50 Eur žyminio mokesčio dalis, kadangi prašymas atnaujinti procesą paduotas tik elektroninių ryšių priemonėmis (ABTĮ 158 str. 3 d., 35 str. 3 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-5621-556/2019 pagal pareiškėjo R. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. N. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Grąžinti pareiškėjui R. N. 7,50 Eur (septynių eurų 50 ct) sumokėtą žyminio mokesčio dalį.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius