2018-05-29 Nr. AB-10590-3-61-3-00176-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-370-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00176-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 53.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą (pareiškėjas: uždaroji akcinė bendrovė „Krasta Auto Vilnius“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2018 m. sausio 16 d. teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. S-265(7-224/2017) ir priimti naują sprendimą – patvirtinti atsakovo 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5)FR0682-385.

Atsakovo teigimu, jis ir Komisija skirtingai interpretuoja Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) VII-VIII skyrių nuostatas, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) atskaitos klausimu, o būtent dėl apmokestinamojo asmens (šiuo atveju, uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Krasta Auto Vilnius“ (toliau – ir pareiškėjas) sąžiningumo kriterijaus ir „protingo rūpestingumo“ pareigos. Atsakovas nesutiko su Komisijos išvada, jog surinkti duomenys negali būti pripažinti pakankamais konstatuoti, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti, jog, įsigydamas naudotus automobilius, jis dalyvavo sukčiavimo PVM schemoje. Patikrinimo metu nustatytos aplinkybės patvirtino, kad pareiškėjas elgėsi nesąžiningai ir žinojo, jog įsitraukia į sukčiavimą PVM. Tačiau Komisija neteisingai interpretavo patikrinimo metu surinktą informaciją, nurodydama, kad sandorių įforminimas nebuvo vykdomas kitaip nei įprastai.

Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog pavedimo sutarčių galiojimo metu automobiliai priklausė automobilių pardavėjams. Pareiškėjas tokių dokumentų pateikti negalėjo, nes pagal surinktą informaciją automobiliai pavedimo sutarčių sudarymo metu nebuvo perleisti UAB „Business Zone Lt“, UAB „Torest Lt“, UAB „Britone“, UAB „Alkota“ ir UAB „Torg“ nuosavybės teise. Pavedimo sutarčių sudarymo metu automobilius neva pardavimui perdavusios įmonės jų nebuvo įsigijusios, be to, laikotarpiu nuo pavedimo sutarties sudarymo iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo automobiliai nuosavybės teise priklausė net ne vienai įmonei. UAB „Business Zone Lt“, UAB „Torest Lt“, UAB „Britone“, UAB „Alkota“ ir UAB „Torg“ pavedimo sutarčių sudarymo metu fiziškai automobilių neturėjo, todėl automobiliai pavedimo sutarčių sudarymo metu nebuvo pristatyti į pareiškėjo aikštelę, jų nebuvo Lietuvoje, jie nuosavybės teise nepriklausė ginčo įmonėms ir pareiškėjas tai žinojo.

Atsakovo nuomone, pareiškėjui turėjo kilti įtarimų dėl kontrahentų veiklos sąžiningumo, o tai suponuoja prielaidą vadovautis sąžiningumo principu ir įpareigoja pareiškėją domėtis kontrahentų veikla (bent jau dalyje dėl nuosavybės teisės perleidimo ir įgaliojimo suteikimo kontrahentams pardavinėjant transporto priemones). Įvertinus sudarytų sandorių turinį ir faktines aplinkybes, nebuvo pagrindo teigti, jog pareiškėjo pateikti sandorio dokumentai turi tik formalius trūkumus. Pareiškėjas, būdamas savo vykdomos veiklos profesionalu, turėjo įvertinti visus rizikos veiksnius, sudarydamas sandorius su ginčo kontrahentais, ir turėjo bei galėjo žinoti, jog dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM, todėl laikytina, kad pareiškėjas neturėjo teisės į atskaitą pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras.

Pareiškėjas UAB „Krasta Auto Vilnius“ atsiliepime į atsakovo skundą su juo nesutiko ir prašė administracinę bylą nutraukti, o jeigu skundas bus nagrinėjamas iš esmės – jį atmesti.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nesutiko tik su Komisijos atliktu faktinių aplinkybių vertinimu, t. y. su pozicija, jog byloje nėra surinkta duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas žinojo ar galėjo žinoti apie kontrahentų sukčiavimą PVM, todėl Inspekcija išvis neturi teisės skųsti Komisijos sprendimo. Vien skunde pateiktas bendro pobūdžio teiginys, kad Komisija ir atsakovas neva skirtingai interpretuoja pareigą domėtis kontrahento veikla, nepagrindė kuo būtent išsiskiria Komisijos ir atsakovo nuomonės dėl teisės aktų nuostatų ir teismų praktikos interpretavimo.

Pareiškėjas paaiškino, jog ginčo sandoriai su automobilių pardavėjais sudarė tik labai nedidelę dalį (iki 1 proc.) jo 2012-2013 m. laikotarpio visų naudotų automobilių pardavimų. Pareiškėjas šiame, t. y. automobilio įsigijimo, etape patikrindavo automobilių pardavėjo ir jo atstovų duomenis, registraciją PVM mokėtojų registre, pareikalaudavo, kad automobilis būtų įregistruotas pardavėjo vardu. Pareiškėjas, siekdamas apsidrausti nuo klientų nemokumo rizikos, taip pat visada užsitikrindavo, kad pirmiau gautų apmokėjimą iš automobilio pirkėjo ir tik tuomet bankiniu pavedimu atsiskaitydavo su automobilio pardavėju.

Nors atsakovas nustatė, jog kai kuriais atvejais pavedimo sutarčių sudarymo metu automobiliai nebuvo registruoti automobilių pardavėjų vardu, pareiškėjo nuomone, automobilio registracijos valstybė ir techniniame pase nurodytas savininkas sudarant pavedimo sutartį nekliudė pareiškėjui vykdyti savo įsipareigojimų pagal pavedimo sutartį. Pareiškėjas visais atvejais pareikalaudavo kontrahento pateikti automobilio techninį pasą, tai buvo įrodymas, jog kontrahentas teisėtai disponuoja perduodamu automobiliu. Pavedimo sutartis pareiškėjui nesukūrė jokių mokestinių pareigų, tai nebuvo sandoris, remiantis kuriuo pareiškėjas grindė savo teisę į PVM atskaitą, todėl sudarant šį sandorį jis taikė kitokius reikalavimus pardavėjui nei pirkimo-pardavimo sutarties atveju.

Tai, kad pavedimo sutarčių sudarymo aplinkybės savaime negali būti pripažintos patvirtinančiomis pareiškėjo žinojimą apie kontrahentų vykdytą sukčiavimą, ypač atsižvelgiant į pareiškėjo rūpestingumą vėliau sudarant pagrindinį pirkimo-pardavimo sandorį, skundžiamame sprendime nurodė ir Komisija. Jei pareiškėjo kontrahentai ir nevykdė realios veiklos, jie profesionaliai apsimetė tokią veiklą vykdančiais, todėl, neturint operatyvinės informacijos (ar iš kitų mokesčių administratorių gautos informacijos, kurią vėliau surinko atsakovas), protingomis priemonėmis nebuvo įmanoma suprasti, kad sandoriai sudaryti su galbūt nesąžiningais asmenimis.

Pareiškėjo kontrahentai ir jų atstovai, Komisijos vertinimu, atitiko formaliuosius norminių teisės aktų keliamus reikalavimus, kas nesudarė pagrindo jais nepasitikėti, o pareiškėjas ėmėsi civiliniuose teisiniuose santykiuose įprastų savo kontrahentų patikros procedūrų, elgėsi atidžiai ir rūpestingai, ėmėsi protingų ir pakankamų priemonių įsitikinti, kad sudaromi sandoriai jo neįtraukė į galbūt vykdomą neteisėtą kontrahentų veiklą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 3 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą.

Teismas pažymėjo, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, apskųsti Komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas.

Teismas nustatė, kad atsakovas iš esmės nesutiko su Komisijos skundžiamame sprendime įvertintomis faktinės aplinkybėmis ir jų interpretavimu. Atsakovas tvirtino, jog Komisija skirtingai interpretavo PVMĮ nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką vertinant PVM apmokestinamojo asmens sąžiningumo kriterijus, bei išdėstė teisės aktų nuostatas ir teismų pateiktus išaiškinimus, tačiau nepateikė nė vieno argumento, pagrindžiančio skirtingą Komisijos ir Inspekcijos teisės aktų nuostatų interpretavimą.

Teismo vertinimu, Komisijos ir atsakovo pozicijos dėl teisės normų aiškinimo nesiskiria. Jie sutinka, kad pareiškėjo teisė į PVM atskaitą priklauso nuo to, ar jis ginčo ūkinių operacijų atveju bus pripažintas sąžiningu. Teismų praktika, aiškinant mokesčio mokėtojo sąžiningumo sampratą, yra nuosekli. Atsakovas skunde rėmėsi tomis pačiomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos ištraukomis dėl mokesčio mokėtojo sąžiningumo kaip ir Komisijos skundžiamame sprendime. Taigi, Inspekcijos ir Komisijos pozicijos dėl sąžiningumo sampratos nesiskiria. Tiek atsakovas, tiek Komisija pažymėjo, kad mokesčių mokėtojas praranda teisę į PVM atskaitą, jeigu nustatoma, kad šis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad jo vykdomas sandoris yra įtrauktas į įgijėjo atliekamą sukčiavimą, ir nesiėmė visų pagrįstų priemonių, kad šio sukčiavimo išvengtų. Vertinant kokių priemonių mokesčių mokėtojas turi imtis, kad išvengtų sukčiavimo, tiek Inspekcija, tiek Komisija nurodė, kad mokesčių administratorius iš asmens, kuris nori pasinaudoti PVM atskaita, negali reikalauti atlikti tokių PVM sąskaitą-faktūrą išrašiusio asmens patikrinimų, kurie nėra jo atsakomybė, detalizavo, kad negali reikalauti, pirma, tikrinti, ar sąskaitą-faktūrą už prekes ir paslaugas, dėl kurių prašoma leisti pasinaudoti šia teise, išrašantis asmuo turi apmokestinamojo asmens statusą, taip pat, kad jis turėjo atitinkamas prekes ir galėjo jas pristatyti ir kad jis įvykdė savo pareigas deklaruoti PVM, o antra, turėti tai patvirtinančius dokumentus. Taigi Komisijos ir atsakovo pozicijos dėl mokesčių mokėtojo sąžiningumo sampratos, siekiant pasinaudoti PVM atskaita, yra vienodos. Atsakovas skunde nenurodė jokių konkrečių argumentų, kurie atskleistų, jog Komisija sąžiningumo sąvoką interpretavo kitaip nei jis.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovo sprendimas skundžiamu Komisijos sprendimu buvo panaikintas dėl motyvų, susijusių su įrodymų vertinimu. Komisija, atlikusi faktinių duomenų apie ginčo ūkinių operacijų vykdymo bei pareiškėjo bendravimo (santykių) su kitais ūkio subjektais aplinkybes vertinimą, priėjo išvadą, kad bylos faktiniai duomenys neįrodo, jog pareiškėjas žinojo ar turėjo galimybę žinoti, jog kiti ūkio subjektai sukčiavo. Atsakovas skundo argumentais bandė paneigti šią Komisijos išvadą. Komisija ir Inspekcija nesutarė ne dėl skirtingos mokesčio mokėtojo sąžiningumo sampratos interpretavimo, o dėl to, ar byloje nustatytos faktinės aplinkybės buvo pakankamos pareiškėjo sąžiningumui / nesąžiningumui konstatuoti. Vadinasi, atsakovo keliamas klausimas buvo tik dėl to, ar atitinkamos faktinės aplinkybės yra įrodytos bylos duomenimis. Toks skundas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, todėl byla nutraukta.

III. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 3 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsakovas pakartoja skunde išdėstytus argumentus ir pabrėžia, kad Inspekcijos ir Komisijos pozicijos iš esmės išsiskyrė dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje suformuotos „protingo rūpestingumo“ pareigos aiškinimo, jos turinio suvokimo, o ne dėl faktinių bylos aplinkybių, įrodymų vertinimo. Inspekcija ir Komisija rėmėsi tomis pačiomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir tomis pačiomis teisės normomis, tačiau padarė skirtingas išvadas. Į teismą kreiptasi ne dėl faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimo, o dėl skirtingo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos aiškinimo ir taikymo, esant byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąlyga nagrinėjamu atveju yra tenkinama. Atsakovas tvirtina, jog patikrinimo metu nustatytos aplinkybės aiškiai įrodo, kad UAB „Business Zone Lt“, UAB „Torest Lt“, UAB „Britone“, UAB „Alkota“ ir UAB „Torg“ pavedimo sutarčių sudarymo metu fiziškai automobilių neturėjo, todėl automobiliai pavedimo sutarčių sudarymo metu nebuvo pristatyti į pareiškėjo aikštelę, jų nebuvo Lietuvoje, automobiliai nuosavybės teise nepriklausė ginčo įmonėms ir pareiškėjas tą žinojo, o tai reiškia, kad pavedimo sutartys formalios, sudarytos siekiant, kad sandoriai neišsiskirtų iš pareiškėjo veiklos modelio, kas aiškiai įrodo pareiškėjo dalyvavimą sukčiavime, ir todėl Komisija yra neteisi teigdama, jog mokesčių administratorius netinkamai ir plečiamai aiškino aptartas ir anksčiau nurodytas teisės aktų bei teismų praktikos nuostatas.

Pareiškėjas UAB „Krasta Auto Vilnius“ atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Pareiškėjo nuomone, nors atsakovas formaliai nurodo, kad ginčas kilo dėl neva skirtingo Komisijos ir Inspekcijos PVMĮ nuostatų ir jas aiškinančios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos interpretavimo, iš skundo argumentų akivaizdu, kad atsakovas tiesiog nesutinka su Komisijos atliktu faktinių aplinkybių vertinimu, t. y. su pozicija, kad byloje nėra surinka duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas žinojo ar galėjo žinoti apie kontrahentų sukčiavimą PVM (pareiškėjo sąžiningumo). Atsakovo teiginiai, kad jo ir Komisijos nuomonės neva išsiskyrė dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje suformuotos „protingo rūpestingumo“ pareigos aiškinimo, jos turinio suvokimo, yra abstraktūs, neteisingi ir nepagrįsti, kadangi atsakovas ir Komisija vienodai supranta ir aiškina „protingo rūpestingumo“ pareigą, tai nutartyje akcentavo ir teismas. Atsakovas nepaaiškina, kokį konkrečiai šios pareigos elementą skirtingai suvokia jis ir Komisija. Klausimas, ar pateikti įrodymai patvirtina / paneigia tam tikrų aplinkybių egzistavimą, yra fakto, o ne teisės klausimas. Faktinių aplinkybių skirtumai skirtingose bylose nėra pagrindas kiekvienu atveju vis kitaip aiškinti teisę. Atsakovas, atskirąjį skundą grįsdamas neva skirtingai jo ir Komisijos nurodoma „protingo rūpestingumo“ pareigos apimtimi, iš tiesų kelia įrodymų pakankamumo klausimą. Pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovas skundu teismui akivaizdžiai siekė tiesiog faktinių aplinkybių vertinimo peržiūros, kuri, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, nėra galima.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju atsakovas siekia, kad būtų panaikintas Komisijos 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimas Nr. S-265(7-224/2017) ir paliktas galioti atsakovo 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimas Nr. (21.131-31-5)FR0682-385.

Pirmosios instancijos teismas bylą nutraukė, priėjęs išvadą, kad atsakovas į teismą kreipėsi ne dėl to, jog jis ir Komisija skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas, o dėl faktinių ginčo aplinkybių vertinimo.

Atsakovas su tokia teismo išvada nesutinka.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (lot. įskaitant) atitikti besikreipiančiam asmeniui keliamus kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-118/2014, 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Ne. eAS-1132-556/2015).

Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad apskųsti Komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šios teisės normos turinį, ne kartą akcentavo, kad centrinis mokesčių administratorius neturi teisės ginčyti Komisijos sprendimo vien skirtingo faktinių aplinkybių vertinimo pagrindu. Tam, kad, vadovaujantis MAĮ 159 straipsniu, centrinis mokesčių administratorius įgytų teisę apskųsti Komisijos sprendimą, mokestiniame ginče centrinio mokesčių administratoriaus ir Komisijos pozicijos turi išsiskirti būtent dėl tam tikrų teisės aktų aiškinimo, jų turinio suvokimo, o ne dėl faktinių bylos aplinkybių, įrodymų vertinimo (žr., pvz., 2009 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-616/2009, 2016 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-493-575/2016). Skirtinga įstatymo (teisės akto) interpretacija Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalies taikymo prasme reiškia šioje normoje nurodytų subjektų (Komisijos ir centrinio mokesčių administratoriaus) skirtingą požiūrį į įstatymo (teisės akto) taikymo aplinkybes, kuris gali pasireikšti skirtingu šių (įstatyme nurodytų) aplinkybių įvertinimu ir, atitinkamai, skirtingu požiūriu į būtinumą laikytis ar nesilaikyti konkrečioje situacijoje įstatymo (teisės akto) nustatyto elgesio modelio (žr., pvz., 2012 m. balandžio 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1686/2012, 2017 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-391-602/2017). Kitaip tariant, tam, kad mokesčių administratorius turėtų teisę apskųsti Komisijos sprendimą, mokestiniame ginče centrinio mokesčių administratoriaus ir Komisijos pozicijos turi išsiskirti būtent dėl tam tikrų teisės aktų aiškinimo (pvz., koks teisės aktas ir norma turi būti taikoma, kokios yra tokios normos taikymo prielaidos – faktinės aplinkybės, nurodytos normos hipotezėje, koks yra teisės aktuose vartojamų sąvokų turinio apibrėžimas ar aplinkybės, į kurias būtina atsižvelgti šias sąvokas apibrėžiant), o ne dėl konkrečių faktinių bylos aplinkybių.

Komisija, skundžiamame sprendime (Komisijos bylos III t., b. l. 188–219) spręsdama dėl PVMĮ 64 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų teisei į PVM atskaitą atsirasti, nurodė, jog nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar pareiškėjas žinojo ir / ar turėjo galimybę žinoti, kad jis dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje, t. y. įvertinti pareiškėjo sąžiningumą. Būtent pareiškėjo sąžiningumą vertino ir atsakovas. Komisija, vertindama sąlygas (atvejus, aplinkybes), kurioms esant, apmokestinamojo asmens teisė į PVM atskaitą gali būti ribojama, vadovavosi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo suformuotomis taisyklėmis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais. Teisėjų kolegija pastebi, kad atsakovo skundo teismui skyriuje „Ginčo teisinis reguliavimas“ yra žodis žodin nukopijuoti skundžiamo Komisijos sprendimo teisiniai argumentai, teismų praktika, kuria vadovavosi Komisija. Skundžiame sprendime Komisija nesutiko su Inspekcijos 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendime Nr. (21.131-31-5)FR0682-385 (Komisijos bylos I t., b. l. 14–24) padaryta išvada, kad patikrinimo metu surinkti faktiniai duomenys, įvertinus jų patikimumą, pakankamumą ir nuoseklumą, neleidžia abejoti, jog pareiškėjas neturi teisės į PVM atskaitą pagal UAB „Business Zone Lt“, UAB „Torest Lt“, UAB „Britone“, UAB „Alkota“ ir UAB „Torg“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, nes konstatuotas pareiškėjo nesąžiningumas, t. y. žinojimas ar turėjimas žinoti, kad jis dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje. Komisija sutiko, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjo kontrahentai, iš kurių jis deklaravo įsigijęs ginčo automobilius, sukčiavo PVM, tačiau Komisija laikėsi pozicijos, jog mokesčių administratorius netinkamai ir plečiamai aiškino sprendime aptartas nuostatas, o Inspekcijos nustatytos aplinkybės vertintos kaip nepakankamos konstatuoti pareiškėjo nesąžiningumą ginčo sandoriuose.

Atsakovas skunde ir atskirajame skunde išreiškė nesutikimą su skundžiamu Komisijos sprendimu būtent tuo aspektu, ar patikrinimo metu nustatytos aplinkybės įrodė, kad pareiškėjas ginčo sandoriuose buvo nesąžiningas ir įsitraukė į sukčiavimą PVM. Atsakovo teigimu, jo ir Komisijos pozicija iš esmės išsiskyrė būtent dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje suformuotos „protingo rūpestingumo“ pareigos aiškinimo, jos turinio suvokimo. Tačiau atsakovas nekonkretizavo, kokius „protingo rūpestingumo“ pareigos aspektus jis ir Komisija aiškino skirtingai, o savo poziciją grindė tik argumentais, susijusiais su teismų praktikoje suformuotų taisyklių taikymu, faktinių aplinkybių vertinimu nagrinėjamoje byloje.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje kilo klausimas, ar mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų savo įrodinėjamoms aplinkybėms pagrįsti, t. y. kad pareiškėjas buvo nesąžiningas ir todėl neįgijo teisės į PVM atskaitą pagal UAB „Business Zone Lt“, UAB „Torest Lt“, UAB „Britone“, UAB „Alkota“ ir UAB „Torg“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Inspekcijos nuomone, patikrinimo metu surinktų duomenų pakanka prieiti išvadą, jog pareiškėjas žinojo ar turėjo žinoti, kad jis dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje, bet Komisija nustatė, kad surinktų įrodymų nepakanka. Taigi, byloje keliamas įrodymų pakankamumo klausimas, o tai nelaikytina skirtinga įstatymų ar kito teisės akto nuostatų interpretacija, suteikiančia teisę centriniam mokesčių administratoriui skųsti Komisijos sprendimą vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atsakovo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė