2020-04-01 Nr. AB-6715-3-61-3-03542-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3224-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03542-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mildos Vainienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2019 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-412 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Armėnijos Respublikos piliečiui A. G.“ (toliau – Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą pakartotinai nagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – Leidimas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimas buvo priimamas po 2019 m. rugsėjo 4 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties (toliau – LVAT) administracinėje byloje Nr. eA-5184-575/2019 priėmimo, kuria buvo atmestas atsakovo apeliacinis skundas ir 2019 m. liepos 11 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-3268-596/2019, kuriuo pareiškėjo A. G. skundas buvo tenkintas ir Migracijos departamento 2019 m. kovo 29 d. sprendimas Nr. (15/4-1) 3I-00242 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Armėnijos Respublikos piliečiui A. G.“ panaikintas ir Migracijos departamentas iš naujo įpareigotas išnagrinėti pareiškėjo A. G. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, paliktas nepakeistas.

3. Pareiškėjas teigė, kad nors atsakovas, vykdydamas 2019 m. liepos 11 d. Vilniaus administracinio apygardos teismo ir 2019 m. rugsėjo 4 d. LVAT nurodymus, suteikė teisę pareiškėjui pateikti paaiškinimus apklausos metu, tačiau juos netinkamai įvertino ir klaidingai interpretavo. Pareiškėjas nurodė, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „GARABEDIAN company“ (toliau – ir Bendrovė) dėl Migracijos departamento priimto pirminio sprendimo 2019 m. kovo 29 d. sustabdė veiklą, kadangi kitas Bendrovės akcininkas ir vadovas Armėnijos Respublikos pilietis R. T. dėl Migracijos departamento priimto spendimo panaikinti leidimą gyventi Lietuvoje kitam akcininkui, vienas toliau vykdyti veiklos negalėjo ir išvyko iš Lietuvos. Apklausos metu pareiškėjas išsamiai paaiškino, kad šiuo metu veda derybas su kitais partneriais ir ketina pateikti papildomus dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi. Atsakovas neišsiaiškino ir nesuteikė galimybės užsieniečiui pateikti paaiškinimų ir dėl kitų aplinkybių, kurios sukėlė atsakovui abejones ir kurios turėjo įtakos ginčijamo Sprendimo priėmimui, pažeisdamas pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Nurodė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, nesurinko naujų aktualių įrodymų, nepagrįstai vadovavosi ankstesnio sprendimo dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje surinkta medžiaga. Sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, nes užkerta kelią pareiškėjui gyventi Lietuvoje, kur yra vykdoma jo veikla ir užmegzti artimi santykiai. Be to, nebuvo laikytasi gero administravimo principo, įpareigojančio atsakovą imtis aktyvių veiksmų, padėti, elgtis rūpestingai ir atidžiai, užtikrinti pareiškėjui teisę būti informuotam ir išklausytam, todėl Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų.

4. Atsakovas Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas pažymėjo, kad atsisakymo pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindas yra tai, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytų imperatyvių nuostatų. Naujaisiais „Sodros“ duomenimis bendrovėje nėra nei vieno dirbančio asmens: visi Bendrovės darbuotojai (R. T., R. A., V. M. ir O. S.) nebedirba Bendrovėje nuo 2019 m. birželio 3 d., o vienintelė įdarbinta Bendrovėje K. G. šiuo metu yra vaiko priežiūros atostogose, todėl Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų (joje visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai). Pažymėjo, kad pareiškėjas prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nagrinėjimo metu, t. y. 2019 m. rugsėjo 12 d. buvo apklaustas dėl visų aplinkybių, tačiau pats pareiškėjas negalėjo tinkamai paaiškinti bei pagrįsti Bendrovės darbuotojų atleidimo faktinių aplinkybių, atvirkščiai, jis pripažino, kad šiuo metu Bendrovė nevykdo veiklos. Pareiškėjo teiginys, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi senais įrodymais, o pats Sprendimas yra netinkamai atlikto tyrimo ir neteisingų vertinimų rezultatas, yra nepagrįstas.

6. Atsakovas papildomai pažymėjo, kad ginčijamas Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir kitas įstatyme įtvirtintas leidimo laikinai gyventi išdavimo / pakeitimo sąlygas. Didžiąją dalį pareiškėjo prašymo nagrinėjimo laikotarpio įmonėje nebuvo įdarbintas būtinas darbuotojų skaičius, šis laikotarpis truko ne keletą dienų, o 5 mėnesius, todėl ginčijamas Sprendimas atitinka ir objektyvumo bei protingumo principus.

II

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas nurodė, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Migracijos departamento 2019 m. spalio 1 d. Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumas ir pagrįstumas.

9. Teismas iš bylos esančių duomenų nustatė, kad Bendrovė įregistruota 2012 m. rugsėjo 7 d. Nuo 2015 m. lapkričio 9 d. Bendrovės registracijos adresas yra Vilnius, (duomenys neskelbtini). Bendrovės įstatinis kapitalas yra lygus 58 000 Eur, kuris padalintas į 20 000 paprastųjų vardinių 2,90 Eur nominalios vertės akcijų (toliau – Bendrovės akcijos). Minėtam užsieniečiui nuosavybės teise priklauso 6 667 Bendrovės akcijų, t. y. 1/3 Bendrovės įstatinio kapitalo. Bendrovės direktoriumi nuo 2015 m. spalio 1 d. yra Armėnijos Respublikos pilietis R. T., turintis iki 2020 m. vasario 2 d. galiojantį leidimą laikinai gyventi, išduotą teisėtos veiklos bendrovėje pagrindu.

10. Pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius pagal verslo planą Bendrovės vykdomai veiklai Lietuvos Respublikoje pagrįsti pateikė Bendrovės verslo planą 2019–2022 metams, kuriame deklaruojama, jog Bendrovė specializuojasi teikdama įvairių rūšių statybos rangos paslaugas, t. y. Bendrovės darbuotojai pagal esamą situaciją rinkoje gali teikti įvairaus pobūdžio paslaugas, susijusias su namų statyba, vidaus ir išorės apdaila, aplinkos tvarkymu ir kt. Verslo plano 4 skyriuje „Vizija ir taktika“ akcentuojama, kad pagrindinis Bendrovės siekis ir tikslas – maksimaliai konkurencingomis kainomis atlikti paslaugas (vidaus apdaila, išorės apdaila, vidaus ir išorės komunikacijų instaliacija bei nestandartiniai namų vidaus ir aplinkos rangos ir priežiūros paslaugos). Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Bendrovės verslo plano 5 skyriuje „Finansinis planas“ pateikiamos prognozės 2019 ir vėlesniems metams. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad bendrovė turi vykdyti veiklą Lietuvos Respublikoje pagal verslo planą bent pusę metų iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi gavimo. Tai reiškia, kad Bendrovės verslo planas turėjo būti parengtas ne vėliau kaip 2018 m. rugpjūčio 28 d., t. y. likus ne mažiau kaip 6 mėnesiams iki A. G. kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Tuo tarpu, A. G. dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo kreipėsi 2019 m. vasario 28 d. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki A. G. kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nevykdė pagal verslo planą veiklos Lietuvos Respublikoje, todėl Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto imperatyvaus reikalavimo, o minėtas užsienietis – Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti.

11. Teismas pažymėjo, jog ir kiti pareiškėjo pateikti dokumentai, pavyzdžiui, 2017 m. sausio 9 d. su UAB „Vilia Monis“ sudaryta Rangos sutartis, pagal kurią Bendrovė įsipareigojo atlikti vidaus apdailos, remonto ir rekonstrukcijos bei statybos darbus, 2017 m. gruodžio 15 d. sudaryta Statybos rangos sutartis pagal kurią Bendrovė įsipareigojo atlikti statybos remonto ir įrengimo darbus, bei vykdant šias sutartis bendrovės išrašytos sąskaitos faktūros, Paslaugų perdavimo priėmimo aktai, kasos pajamų orderiai, kurie išrašyti 2017–2018 m. (iki 2018 m. rugpjūčio 28 d.) nepatvirtina ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki A. G. kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal verslo planą (laikotarpio nuo 2018 m. rugpjūčio 28 d. iki 2019 m. vasario 28 d.) Bendrovės veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje.

12. Teismas nurodė, kad atsakovui įvertinus pareiškėjo Migracijos departamentui pateiktą Bendrovės 2018 m. sausio 1 d. – 2019 m. kovo 7 d. išrašytų sąskaitų žurnalą, pagal kurį nustatyta, kad per nurodytą laikotarpį Bendrovė išrašė 7 sąskaitas faktūras, pagrįstai konstatuota, jog Bendrovė nuo 2018 m. rugpjūčio 24 d. iki 2019 m. sausio 30 d. neišrašė nė vienos sąskaitos faktūros už paslaugų teikimą (darbų atlikimą). Teismas vertino, kad ši aplinkybė sudaro rimtą pagrindą manyti, jog nurodytu laikotarpiu Bendrovė veiklos nevykdė. Teismas sutiko su atsakovo Sprendime nurodytu vertinimu, jog nors Migracijos departamentui buvo pateikta 2018 m. spalio 17 d. sudaryta Statybos rangos sutartis, pagal kurią Bendrovė įsipareigojo atlikti gyvenamo namo kotedžo, statybos remonto ir įrengimo darbus, 2019 m. vasario 28 d. atliktų darbų aktas (už 2019 m. vasario mėn.) ir 2019 m. kovo 4 d. sąskaita faktūra 9 806 Eur sumai, taip pat 2019 m. kovo 5 d. paaiškinimas, kad yra pasiektas susitarimas su UAB „Balės“ dėl dvibučio gyvenamojo namo statybos remonto darbų, nepateikus jokių įrodymų, kad darbai tikrai vykdomi nuo 2018 m. spalio mėn. nesudaro pagrindo išvadai, jog Bendrovė užsiėmė jos įstatuose nurodyta veikla.

13. Teismas vertino, kad visų įrodymų visuma sudarė pagrindą atsakovui konstatuoti, jog kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi papildomai pateikti dokumentai bei pareiškėjo paaiškinimas neįrodo, jog Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki minėto užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo vykdė realią veiklą Lietuvos Respublikoje. Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto imperatyvaus reikalavimo, o minėtas užsienietis – Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti.

14. Iš bylos medžiagoje esančio Migracijos valdybos 2017 m. kovo 20 d. rašto Nr. 10-S-21091 (1.46-10) ir Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2019 m. kovo 14 d. tarnybinio pranešimo Nr. 10-PR2-10170 teismas nustatė, jog Bendrovės direktorius negyvena deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, taip pat paneigtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog Bendrovėje įdarbinti asmenys iš tikrųjų dirba visą darbo laiką bei atlieka realias darbines funkcijas. Teismas pažymėjo, kad vien darbuotojų įdarbinimo faktas nepatvirtina, jog Bendrovėje įdarbinti asmenys iš tikrųjų vykdė darbines funkcijas Bendrovėje visą darbo laiką (8 valandas per dieną, 5 dienas per savaitę). Teismas taip pat pažymėjo ir tai, jog pareiškėjas nepagrįstai savo skunde teigė, jog atsakovas, nagrinėdamas jo prašymą, iš naujo nerinko ir nevertino naujų įrodymų. Teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus „Sodros“ duomenis nustatė, jog tiek Sprendimo priėmimo metu, tiek šiuo metu Bendrovėje nėra nei vieno dirbančio asmens: visi bendrovės darbuotojai (R. T., R. A., V. M.. ir O. S.) nebedirba joje nuo 2019 m. birželio 3 d., o vienintelė įdarbinta bendrovėje K. G. šiuo metu yra vaiko priežiūros atostogose, todėl Bendrovė neatitiko dar vieno Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, t. y. Bendrovėje nebuvo visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarė ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius. Kartu tai reiškia, kad A. G. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti.

15. Teismas įvertinęs į bylą pateiktą pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 12 d. apklausos protokolą, atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, jog atsakovas klaidingai interpretavo jo nurodytas aplinkybes, kadangi iš pareiškėjo atsakymų matyti, jog jis pripažino, kad šiuo metu Bendrovėje nėra nei vieno dirbančio asmens, jokių užsakymų ir objektų bendrovė neturi, t. y. A. G. negalėjo tinkamai paaiškinti bei pagrįsti Bendrovės darbuotojų atleidimo faktinių aplinkybių, atvirkščiai, jis pripažino, kad šiuo metu Bendrovė veiklos nevykdo.

16. Teismas pažymėjo, kad remiantis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54, ir įvertinus visas nustatytas faktines aplinkybes, atsakovas Sprendime pagrįstai konstatavo, jog A. G. atveju buvo nustatyti kriterijai, sudarantys rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, t. y. buvo nustatyta, kad A. G., norėdamas pasikeisti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (6.2 papunktis); surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstų abejonių dėl A. G. tikslo ir sąlygų, jo sąžiningo siekio užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, t. y. teismas konstatavo, kad minėtas užsienietis siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o jo tikslas – ne plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, bet tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse (7 punktas).

17. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, jog Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų, pagrįstai ginčijamu Sprendimu atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi pagal imperatyvias Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktų nuostatas. Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, motyvuotas ir atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.

III. 18. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

19. Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas išimtinai yra grindžiamas atsakovo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai nevertino pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių bei argumentų pagrįstumo, iš esmės tik pakartojo atsakovo nustatytas faktines aplinkybes bei motyvus, kurie išdėstyti Sprendime ir atsakovo atsiliepime į skundą. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas savarankiško bylai reikšmingų faktinių aplinkybių tyrimo neatliko, t. y. iš esmės neišnagrinėjo kilusio ginčo. Vien tik atsakovo argumentų dėl nustatytų faktinių aplinkybių perrašymas ir byloje taikytinų teisės aktų nuostatų nurodymas, neatlikus savarankiško bylai svarbių aplinkybių objektyvaus ir visapusiško tyrimo, išsamaus byloje esančių įrodymų vertinimo bei nustatytų bylai reikšmingų aplinkybių teisinio kvalifikavimo, neatitinka procesiniame įstatyme nustatytų reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui.

20. Nors Bendrovės verslo planas buvo parengtas vėliau nei 6 mėnesiai iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pakeitimo, tai, pareiškėjo nuomone, neįrodo, kad Bendrovė nevykdė veiklos pagal verslo planą. Veiklos vykdymą įrodo tinkamas ir teisingas veiklą pagrindžiančių dokumentų įvertinimas. Atsakovas tyrė pareiškėjo veiklos dokumentus, tačiau, kaip nurodo pareiškėjas, akivaizdu, kad netinkamai. Pareiškėjas nebuvo prašytas pateikti papildomų paaiškinimų dėl atsakovui iškilusių abejonių, todėl atsakovas, netinkamai įvertinęs bylos dokumentus, priėmė nepagrįstą sprendimą.

21. Atsakovui priimant sprendimą kilo abejonių dėl darbų, kuriuos atliko pareiškėjo Bendrovėje dirbantys asmenys, nes darbai pagal sutartį privalėjo būti atlikti iki 2018 m. liepos 17 d., o buto savininkė butą pardavė 2018 m. balandžio 18 d. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad sutarties vykdymas buvo pratęstas dėl užsakovo kaltės, šias aplinkybes pareiškėjas nurodė teikiamuose papildomuose paaiškinimuose, tačiau atsakovas, priimdamas Sprendimą, tik nurodė, kad su šiais paaiškinimais pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų dėl sutarties pratęsimo. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo išvada, jog pateikta sąskaita faktūra ir sutartis yra nepakankami siekiant įrodyti, jog darbai pagal 2018 m. gruodžio 19 d. rangos sutartį, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš tikrųjų buvo atlikti ir juos atliko Bendrovėje dirbantys asmenys. Pareiškėjas teigia, kad kilus klausimų dėl sutarties vykdymo, atsakovas turėjo kreiptis į pareiškėją. Taigi, pareiškėjas mano, kad ginčijamas Sprendimas priimtas nebendradarbiaujant pareiškėjo prašymo nagrinėjimo laikotarpiu.

22. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

23. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde teismui patvirtino, jog Bendrovės verslo planas buvo parengtas vėliau negu 6 mėnesiai iki jo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, buvo padaryta pagrįsta išvada, kad Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nevykdė pagal verslo planą veiklos Lietuvos Respublikoje. Tai reiškia, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto imperatyvaus reikalavimo, o pareiškėjas – Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti.

24. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o kito savo faktinės gyvenamosios vietos adreso, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, nenurodė. 2019 rugsėjo 12 d. vykusioje apklausoje pareiškėjas patvirtino, kad negyvena deklaruojamu adresu ir patvirtino, jog gyvena (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pas pažįstamus. Kodėl Migracijos departamentui nepranešė apie gyvenamosios vietos pasikeitimą, pareiškėjas nepaaiškino. Įvertinus šią ir kitas aplinkybes, atsakovo nuomone, tik sustiprėja įtarimas, kad pareiškėjas iš tikrųjų Lietuvos Respublikoje nuolat negyvena.

25. Atsakydamas į pareiškėjo teiginius dėl sudarytos sutarties su UAB „Balės“, kurios direktorė yra B. V., atsakovas visų pirma atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas pateikė sutartis sudarytas su UAB „Centris LT“ ir B. V. Migracijos valdybos patikrinimo metu buvo bendrauta su UAB „Cetris LT“ direktoriumi ir buhaltere, kurie paaiškino, kad pagal sutartį su bendrove jokie darbai nebuvo atilikti ir nebus atliekami (dėl kokių priežasčių direktorius nepaaiškino). Be to, Migracijos valdybos pareigūnams tikrinant Bendrovės veiklą, buvo nuvykta adresu, pagal sutartį, sudaryta tarp Bendrovės ir Lietuvos Respublikos pilietės B. V. Buvo bendrauta su kotedžo gyventoju, kuris paaiškino, kad jis gyvena adresu: Vilnius, (duomenys neskelbtini), ir kad kotedžo vidaus apdailos darbus atliko jis pats be jokių užsieniečių pagalbos. Pokalbio metu kotedžo gyventojas pažymėjo, kad adresu: Vilnius, (duomenys neskelbtini), gyvena Armėnijos Respublikos pilietis. Nustatyta, kad tai – leidimą nuolat gyventi turintis A. S., kuris yra B. V. sutuoktinis. A. S. paaiškino, kad Armėnijos piliečiai jam darė remontą jam nežinomos įmonės vardu. A. S. taip pat nurodė, kad užsieniečiai žadėjo iki 2019 m. kovo 8 d. pataisyti jų padarytą spintos durelių broką, tačiau iki šios dienos jokių žinių iš statybininkų jis neturi. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas pateikė 2017 m. gruodžio 15 d. remonto įrengimo darbus adresu: Vilnius, (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kad minėto buto gyventojas nurodė, kad jis pats atliko savo buto remontą, tai pagrindžia Migracijos departamento teiginius, kad Bendrovė yra sudariusi formalias sutartis, siekiant imituoti Bendrovės veiklą. Tai patvirtina ir tas faktas, kad daugiau jokių klientų Bendrovė neturi, t.y. UAB „Cetris LT“ nurodė, kad jokių darbų Bendrovė neatliko.

26. Atsakovas nurodo, kad Migracijos departamentas sudarė realią galimybę pareiškėjui pateikti papildomus dokumentus ir paaiškinimus – 2019 m. rugsėjo 10 d. elektroniniu paštu, nurodytu A. G. prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi, išsiuntė pareiškėjui kvietimą Nr. (15/4-13) 10K-38343 atvykti 2019 m. rugsėjo 20 d. 10 val. į Migracijos departamentą apklausai apie jo vykdomą teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje. 2019 m. rugsėjo 12 d. A. G. atvyko į Migracijos departamentą apklausai ir buvo apklaustas (pareiškėjo byloje yra apklausos transkripcija). Sprendimas priimtas atlikus patikrinimo veiksmus, pareiškėjo pateiktus dokumentus, rašytinius paaiškinimus ir papildomai teiktus dokumentus bei įvertinus duomenų visumą. Atsižvelgdamas į iki ginčijamo Sprendimo priėmimo atliktus veiksmus, atsakovas mano, kad atliktas tyrimas buvo išsamus ir objektyvus, surinkti duomenys buvo pakankami padaryti išvadas, nurodytas Sprendime. Pažymi, kad sprendimas nepakeisti pareiškėjui leidimo gyventi buvo priimtas išsamiai įvertinus turimus dokumentus ir informaciją, atsižvelgiant į turimų duomenų visumą. Papildomai pažymi, kad nuo pareiškėjo apklausos iki Sprendimo priėmimo praėjo 2 savaitės. Šis terminas vertintinas kaip protingas – jei pareiškėjas pageidavo pateikti papildomus dokumentus, jis turėjo realią galimybę tai padaryti, tačiau ja nepasinaudojo. Taip pat pažymi, kad per apklausą pareiškėjas nurodė, jog Bendrovės darbuotojai nebedirba, taigi ši aplinkybė jam buvo žinoma ir pareiškėjas suprato, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų (joje visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai). Šio fakto pareiškėjas neginčija ir apeliaciniame skunde, todėl atsakovas teigia, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, kurių nesilaikymas, ne tik suteikia Migracijos departamentui teisę, bet ir įpareigoja atsisakyti išduoti / pakeisti leidimą laikinai gyventi.

27. Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesigilino į esmę, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis jis buvo priimtas, nevertino reikšmingo ir esminio apklausos pokalbio (atkreipiamas dėmesys, kad buvo daromas garso įrašas, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių atsakovas jo į bylą nepateikė, tikėtina slėpdamas jam neparankias faktines aplinkybe iš pokalbio) – pareiškėjas taip pat atkreipė pirmosios instancijos teismo dėmesį, tačiau teismas papildomai šių įrodymų netyrė, todėl buvo priimtas neteisingas sprendimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Migracijos departamento 2019 m. spalio 1 d. sprendimo Nr. (15/4-1) 3I-412 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Armėnijos Respublikos piliečiui A. G.“, kuriuo pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

29. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, kad Migracijos departamentas, nustatęs, jog pareiškėjas neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų, pagrįstai ginčijamu Sprendimu atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi pagal imperatyvias Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktų nuostatas. Sprendimas, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, yra pagrįstas objektyviais duomenimis, motyvuotas ir atitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas išsamiai ir visapusiškai nevertino pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių bei argumentų pagrįstumo, iš esmės tik pakartojo atsakovo nustatytas faktines aplinkybes bei motyvus, kurie išdėstyti Sprendime ir atsakovo atsiliepime į skundą.

31. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

32. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčijamo atsakovo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, išsamiai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, todėl jį naikinti dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, nėra pagrindo.

33. Byloje nustatyta, kad 2019 m. vasario 28 d. pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tuo pagrindu, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas pateikė Bendrovės verslo planą, Bendrovėje įdarbintų asmenų darbo sutartis, Bendrovės sudarytas rangos, statybos rangos sutartis, atliktų darbų aktus, paslaugų perdavimo–priėmimo aktus, sąskaitas faktūras, kasos pajamų orderius, Bendrovės banko sąskaitos išrašą, pažymą apie savo banko sąskaitos likutį akcinės bendrovės (toliau – AB) Šiaulių banke 2019 m. vasario 13 d. bei kitus dokumentus.

34. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, pateiktus dokumentus ir įvertinęs savo iniciatyva surinktą medžiagą, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, nusprendė atsisakyti pakeisti Armėnijos Respublikos piliečiui A. G. leidimą laikinai gyventi.

35. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

36. Pažymėtina, kad vien konstatavus faktą, jog įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto kriterijų, pakanka, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui būtų panaikintas ar būtų atsisakyta jį pakeisti ar išduoti. Pareiškėjas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl Bendrovės veiklos realumo, iš esmės nesutinka su teismo atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu byloje, tačiau nepateikia naujų duomenų bei nenurodo naujų aplinkybių.

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nors Bendrovės verslo planas buvo parengtas vėliau nei 6 mėnesiai iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo, tačiau tai neįrodo, kad Bendrovė nevykdė veiklos pagal verslo planą.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra numatyta viena iš imperatyvių sąlygų – užsieniečiui, kuris užsiima ar ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Taigi, vertinant, ar užsienietis atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ir į verslo plano parengimo laiką.

39. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, ko iš esmės neginčija ir pareiškėjas, kad verslo planas buvo parengtas vėliau negu 6 mėnesiai iki jo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Taigi, pareiškėjas Migracijos departamentui, pateikdamas prašymą pakeisti leidimą Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nevykdė numatytos sąlygos, kuri yra apibrėžta laike, t. y. pateikė prašymą pakeisti leidimą anksčiau nei tai numatyta įstatyme, t. y. nepraėjus 6 mėnesiams nuo verslo plano parengimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo laikotarpiu (pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo) veiklos pagal verslo planą Bendrovė vykdyti negalėjo, nes verslo planas buvo parengtas 2019–2022 metams. Taigi, pareiškėjas neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų imperatyvių reikalavimų.

40. Sprendime atsakovas nurodė, kad kilus įtarimų dėl Bendrovės realios veiklos vykdymo, įdarbintų asmenų ir tikrojo pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo, buvo atliktas patikrinimas bei nustatyta: 1) Bendrovės darbuotojai buvo įdarbinti tik formaliai, t. y. turint vienintelį tikslą – įrodyti, jog pareiškėjas ir kiti Bendrovės dalyviai užsieniečiai atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus leidimui laikinai gyventi gauti, ir iš tikrųjų Bendrovėje nedirbo visą darbo laiką (8 val. per dieną, 5 dienas per savaitę); 2) pateiktos sutarys dėl darbų atlikimo neatitinka tikrovės, jos buvo sudarytos tik formaliai, Bendrovėje nuo 2019 m. birželio 3 d. yra įdarbinta tik viena darbuotoja, kuri tikrinimo metu buvo motinystės atostogose.

41. Pareiškėjas apeliaciniame skunde paaiškino dėl Bendrovės verslo plano parengimo, sudarytos sutarties su UAB „Balės“, buto remonto darbų pagal 2017 m. gruodžio 15 d. statybos rangos sutartį, dėl darbų su UAB „Cetris LT”, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas iš esmės nepaneigė byloje nustatytų aplinkybių, kad Bendrovė nevykdo realios teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiga įrodyti ketinimų realumą vykdyti teisėtą veiklą Lietuvoje tenka pareiškėjui. Įvertinus visumą šioje byloje nustatytų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų aplinkybių, kurias paneigiančių įrodymų pareiškėjas nepateikė, konstatuotina, jog pareiškėjo kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikti dokumentai neįrodo, kad Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo vykdė veiklą Lietuvos Respublikoje. Taigi, šiuo atveju tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo prie išvados, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė faktinės situacijos neatitinkančius duomenis, Bendrovė, kurios dalyvis yra pareiškėjas, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų, reikalingų leidimui laikinai gyventi, ir kartu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečių nelegalios migracijos grėsmė.

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šiuo atveju buvo pagrindas atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas tinkamai laikėsi procesiniame įstatyme įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, jog atsakovas atliko išsamų tyrimą (išnagrinėjo pareiškėjo su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateiktus dokumentus, papildomus duomenis, atsižvelgė į pareiškėjo apklausą) ir priėjo prie pagrįstų išvadų, kurių pareiškėjas nepaneigė ir neįrodė, kad šiuo atveju buvo teisinis pagrindas pakeisti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

43. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas esmines bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos bylose, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį pakeisti ar panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius Raižys

Milda Vainienė

Virginija Volskienė