2016-05-06 Nr. AB-10511-3-61-3-06569-2013-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-47-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06569-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. Š. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas E. Š. (toliau – pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. (2.28-7)SD-7477; 2) priteisti laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2012 m. lapkričio 26 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 8 226,21 Lt (b. l. 1–5).

Paaiškino, kad pareiškėjui nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2012 m. lapkričio 26 d. buvo mokamas darbo užmokestis, sumažintas vadovaujantis nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. galiojančiais Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies ir 1 priedo pakeitimais, kuriais sumažinti pareiginės algos koeficiento ir priedo už kvalifikacinę klasę dydžiai. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino nurodytą teisinį reguliavimą, kuriuo remiantis buvo sumažintas pareiškėjo darbo užmokestis, prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad pareiškėjo darbo užmokesčio mažinimas nurodytu laikotarpiu buvo neteisėtas, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis pareiškėjui turi būti grąžinta. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsisakė tą padaryti.

Atsakovas Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, atstovaudama ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti (b. l. 14–17).

Paaiškino, kad darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjui susidarė dėl to, kad darbo užmokestį mokėjusi institucija ginčo laikotarpiu vykdė galiojančius įstatymus, kurie vėliau Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nustatė įstatymų leidėjui pareigą nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Kol nėra nustatyta, kiek pareiškėjo darbo užmokesčio dalis laikytina sumažinta neproporcingai, nėra objektyvių galimybių atlikti tikslių skaičiavimų, koks konkretus neišmokėto darbo užmokesčio dydis pareiškėjui turėtų būti kompensuotas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjo E. Š. skundą tenkino ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 8 226,21 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią per laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2012 m. lapkričio 26 d. Panaikino Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. (2.28-7)SD-7477 dalį, kurioje atsisakyta išmokėti pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoką. Atsakovui Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai nustatė šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 23–26 straipsnių nuostatomis. Seimo 2009 m. liepos 17 d. priimto Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-363 3 straipsniu buvo pakeistas Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas, atsižvelgiant į tai, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai pareigybių kategorijoms nuo 11 iki 20. Taip pat Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-363 1 straipsniu buvo pakeista Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis ir nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai. Minėto įstatymo 4 straipsnyje buvo nustatytas šio įstatymo galiojimo terminas, kuris vėliau kelis kartus pratęstas. Atsižvelgiant į pareiškėjo užimamą pareigybę (A lygis, 14 kategorija) ir turimą 1 kvalifikacinę klasę, ginčo laikotarpiu pareiškėjas gavo sumažintą pareiginę algą, sumažintus pareiginės algos priedus už kvalifikacinę klasę, tarnybos Lietuvos valstybei stažą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu. Darė išvadą, jog dėl prieštaraujančiu Konstitucijai pripažinto teisinio reguliavimo taikymo pareiškėjui susidarė 8 226,21 Lt darbo užmokesčio nepriemokos.

Vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai asmens teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visiškas pašalinimas, t. y. darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas. Darė išvadą, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti – nesukėlę realių teisinių pasekmių.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje taip pat yra konstatuota, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjas į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo kreipėsi nepažeisdamas terminų, nustatytų tokiems reikalavimams pareikšti. Byloje nenustatyta kitų aplinkybių, užkertančių (ribojančių) galimybę realizuoti aptariamą teisę, taip pat paisant iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, konstatuota, kad pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatų taikymo.

Pagal pateiktą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. lapkričio 4 d. pažymą Nr. F12-35 pareiškėjui nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2012 m. lapkričio 26 d. neišmokėta 8 226,21 Lt. Prašydamas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį pareiškėjas vadovaujasi nurodyta pažyma. Teismui taip pat nebuvo pagrindo abejoti pažymos teisingumu, nes duomenų teisingumą savo parašais patvirtino darbo užmokestį apskaičiuojančios ir mokančios institucijos atsakingi darbuotojai. Nurodyta suma pareiškėjui ir priteista.

Kadangi pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su Socialinės globos įstaigų administravimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kurios teises ir pareigas po likvidavimo perėmė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, t. y. subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, byloje dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Valstybė galėtų būti tinkamu atsakovu byloje, kurioje pareiškėjas, formuluodamas savo reikalavimus, prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais. Pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl neišmokėtas darbo užmokestis priteisiamas iš darbdavio. Tokio aiškinimo iki šiol buvo laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.

Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėta, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

Siekiant išvengti masinio asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kreipimosi į teismus prašant priteisti neišmokėtą atlyginimų dalį, susidariusią šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintomis įstatymų nuostatomis sumažinus pareiginės algos (atlyginimo) koeficientus, priedų už kvalifikacinę klasę ar kategoriją dydžius, toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Toks teisinis reguliavimas nenustatytas iki šiol. Kita vertus, pareiškėjo pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo.

Pareiškėjas neprivalo susilaikyti nuo kreipimosi į teismą, kol bus priimtas toks jo pažeistas teises atkursiantis įstatymas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo turtinė teisė buvo pažeista, jo darbo užmokestį perskaičiavus pagal įstatymą, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Būtent pastaroji aplinkybė ir leidžia teismui priimti pareiškėjui palankų sprendimą, o jis, manydamas, kad jam taikomas įstatymas pažeidžia Konstituciją, dėl darbo užmokesčio nepriemokos išmokėjimo į teismą galėjo kreiptis iš esmės bet kada, t. y. nelaukdamas, kol bus priimtas įstatymas, įtvirtinsiantis kompensavimo mechanizmą.

Priešingas situacijos vertinimas ne tik prieštarautų tiesioginiam pažeistų konstitucinių teisių gynimo principui, bet ir sukurtų neapibrėžtumo situaciją pareiškėjui, kuris nebūtų tikras, kada jo pažeistos teisės bus atkurtos legislatyviniu aktu ir ar jos apskritai bus atkurtos. Tuo labiau kad, kaip jau konstatuota, galimybė ginti darbo užmokesčio mokėjimo klausimais pažeistas teises yra saistoma atitinkamų senaties terminų. Todėl daryta išvada, kad pareiškėjo pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo.

Teismo priimtas sprendimas turi būti toks, kurį būtų galima realiai įvykdyti, tuo pačiu nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo 851 straipsniu (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-632 redakcija), Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-633 redakcija). Atsižvelgdamas į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinęs darbo užmokesčio fondui skiriamų piniginių lėšų tvarką, teismas sprendžia, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. (2.28-7)SD-7477 atsisakė grąžinti pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoką, motyvuodama tuo, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimui įgyvendinti reikalingas teisinis reguliavimas, t. y. įstatymų leidėjui yra iškilusi pareiga nustatyti neišmokėto darbo užmokesčio kompensavimo mechanizmą, o toks teisinis reguliavimas nenustatytas. Šis pareiškėjo skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas tiek, kiek atsisakyta grąžinti pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reguliavimo taikymo. Nors priimdama ginčijamą sprendimą Socialinės apsaugos ir darbo ministerija iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, tačiau teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos.

III. Atsakovas Socialinės apsaugos ir darbo ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 69–72) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad valstybės tarnautojams, statutiniams valstybės tarnautojams ir teisėjams, kuriems dėl valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis buvo nepagrįstai sumažintas, neišmokėtų darbo užmokesčio sumų grąžinimas turėtų būti sprendžiamas kompleksiškai – pasitelkiant visiems vienodą kompensavimo mechanizmą, kuris, kaip ir nurodė Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime, turi būti sukurtas. Teigia, kad teismas ignoravo Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą dėl įstatymo leidėjo pareigos nustatyti nurodytą kompensavimo mechanizmą. Teigia, kad teismas, tenkindamas E. Š. skundą, paneigė asmenų lygiateisiškumo principą, nes asmenys, kurių reikalavimai priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra patenkinti, bus geresnėje padėtyje, nei tie, kurie susilaikė nuo teisminio ginčų sprendimo.

Pareiškėjas E. Š. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 81) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Teigia, kad apeliaciniame skunde nėra juridinio pagrindo, atsakovas nenurodo nei įstatymų, nei bylos aplinkybių, kuriomis pagrįstų pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies teisėtumą ar pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylos aplinkybes, jas ištyrė visapusiškai, išklausė visų procese dalyvavusių šalių pozicijų, detaliai išnagrinėjo byloje pateiktą dokumentinę medžiagą ir priėmė objektyvų ir teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui E. Š. nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2012 m. lapkričio 26 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus ir priedų už kvalifikacinę klasę dydžius, priteisimo. Taip pat pareiškėjas yra pareiškęs reikalavimą panaikinti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. (2.28-7)SD-7477.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu ėjo A lygio 14 kategorijos pareigas, jam buvo suteikta pirma kvalifikacinė klasė. Valstybės tarnautojų darbo užmokestį nustato Valstybės tarnybos įstatymas, kurio 23 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnį valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.

Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. balandžio 30 d. buvo įtvirtinti tokie 11 – 18 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 11 kategorijos – 5,2, 12 kategorijos – 5,7, 13 kategorijos – 6,3, 14 kategorijos – 7,0, 15 kategorijos – 7,8, 16 kategorijos – 8,7, 17 kategorijos – 9,7, 18 kategorijos – 10,8. 2009 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimai (2009 m. balandžio 23 d. įstatymas Nr. XI-227), kuriais buvo nustatyti tokie 15 – 18 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 15 kategorijos – 7,6, 16 kategorijos – 8,4, 17 kategorijos – 9,1, 18 kategorijos – 9,9. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo pakeistas dar kartą (2009 m. liepos 17 d. įstatymu Nr. XI-363), nustatant tokius 11 – 18 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientus: 11 kategorijos – 5,17, 12 kategorijos – 5,64, 13 kategorijos – 6,2, 14 kategorijos – 6,86, 15 kategorijos – 7,41, 16 kategorijos – 8,1, 17 kategorijos – 8,69, 18 kategorijos – 9,35.

Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatyta, jog priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 50 procentų pareiginės algos. 2009 m. liepos 17 d. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo pakeista Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis, nustatant, kad priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 10 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 20 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos.

Taigi ginčo laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2012 m. lapkričio 26 d. buvo sumažintas pareiškėjo darbo užmokestis, sumažinus pareiginės algos koeficientą ir priedo už suteiktą kvalifikacinę klasę dydį.

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą skundžiamame sprendime išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjo darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir nustatė, jog pareiškėjo darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies ir 1 priedo nuostatų, reglamentuojančių karjeros valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacinę klasę dydžius, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teisė į jo pažeistų teisių gynimą teisme negali priklausyti nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus kompensavimo klausimus galbūt sureguliuosiančio įstatymo priėmimo. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo pažeistos teisės turi būti ginamos priteisiant jam visą dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemokos sumą. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2012 m. lapkričio 26 d. nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl praradimų, patirtų dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo, kompensavimo.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjo reikalavimas, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjo teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jam darbo užmokesčio nepriemoką priėmimo, priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Atitinkamai neteisėta bei nepagrįsta laikytina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria panaikintas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimas Nr. (2.28-7)SD-7477, kuriame atsakovas pagrįstai nurodė, kad tik Vyriausybei parengus ir Seimui patvirtinus neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) kompensavimo mechanizmą, bus sudarytos galimybės valstybės tarnautojams išmokėti jiems priklausančias pinigų sumas.

Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

atsakovo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo E. Š. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan