2023-03-01 Nr. AB-4881-3-62-3-01957-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedteismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. (A. P.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Legislator headnote
AI generated2023-03-01 Nr. AB-4881-3-62-3-01957-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: 1. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir Skyrius, atsakovas) 2021 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. (10.34) DV_S-23397 (toliau – ir Skyriaus Sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2021 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (18.2E) I-4804 (toliau – ir VSDFV Sprendimas); 3) įpareigoti Skyrių grąžinti A. P. nuo 2018 m. gegužės 1 d. neišmokėtą senatvės socialinio draudimo pensiją ir mokėti senatvės pensiją, kol A. P. bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos.
Full text
Administracinė byla Nr. eA-211-552/2023
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01957-2021-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 7.3.1; 7.3.6; 7.5.2; 7.9
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. kovo 1 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. (A. P.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. 1. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir Skyrius, atsakovas) 2021 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. (10.34) DV_S-23397 (toliau – ir Skyriaus Sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2021 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (18.2E) I-4804 (toliau – ir VSDFV Sprendimas); 3) įpareigoti Skyrių grąžinti A. P. nuo 2018 m. gegužės 1 d. neišmokėtą senatvės socialinio draudimo pensiją ir mokėti senatvės pensiją, kol A. P. bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 1983 metų. Lietuvos Respublikos pilietybės neįgijo ir turi Rusijos Federacijos pilietybę. 1994 m. rugpjūčio 25 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas gyventi Lietuvoje. Leidimo gyventi Lietuvoje terminas baigėsi 2015 m. vasario 18 d., tačiau leidimo termino pareiškėjas neprasitęsė, nes atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje.
3. Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. rugsėjo 16 d. Skyriaus sprendimu Nr. PE_SP1-17524 pareiškėjui buvo paskirta senatvės pensija. 2018 m. kovo 2 d. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) sprendimu Nr. (15/5-5)24U-14/1U-13/4U-240 panaikino pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvoje ir, atlikus bausmę pagal Panevėžio apygardos teismo nuosprendį, pareiškėją nutarė išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. 2018 m. gegužės 4 d. atsakovo raštu Nr. (10.1)S-29092 pareiškėjui buvo pranešta, kad jis nėra deklaravęs savo gyvenamosios vietos Lietuvoje ar įtrauktas į gyvenamosios vietos Lietuvoje nedeklaravusių asmenų apskaitą, todėl neatitinka Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų sąlygų ir todėl senatvės pensijos mokėjimas sustabdomas nuo 2018 m. gegužės 1 d. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu sprendimu, su skundu kreipėsi į VSDFV, tačiau 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. (6.5)1-6517 pareiškėjo skundas buvo atmestas.
4. Pareiškėjas pabrėžė, kad dėl gyvenamosios vietos deklaravimo ir leidimo gyventi išdavimo pareiškėjas 2019 m. balandžio 1 d. prašymu kreipėsi į Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrių, tačiau 2019 m. balandžio 12 d. raštu Nr. 89-S-3556 buvo informuotas, jog jam leidimas gyventi Lietuvoje nebus išduotas, nes 2018 m. kovo 2 d. Migracijos departamento sprendimu toks leidimas yra panaikintas. 2021 m. vasario 2 d. prašymu dėl gyvenamosios vietos deklaravimo kreipėsi į Visagino savivaldybės administraciją, tačiau Visagino savivaldybės administracijos Teisės, personalo ir civilinės metrikacijos skyriaus 2021 m. vasario 11 d. atsakyme Nr. (20.22)-3C-35 nurodė, kad nėra galimybės įtraukti pareiškėjo į gyvenamąją vietą neturinčių asmenų apskaitą, kadangi nėra galiojančio leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. 2021 m. balandžio 1 d. pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su prašymu atnaujinti senatvės pensijos mokėjimą. Prašymas buvo argumentuojamas tuo, kad dėl teisinio reguliavimo trūkumų pareiškėjui nėra leista nei deklaruoti gyvenamąją vietą, nei būti įrašytam į asmenų, neturinčių nuolatinės gyvenamosios vietos sąrašą, nors faktinė jo buvimo vieta yra Lietuvoje ir per visą laikotarpį, kol atlieka laisvės atėmimo bausmę, nėra išvykęs už Lietuvos ribų, todėl jam turi būti mokama senatvės pensija.
5. Pareiškėjas teigė, kad Skyriaus 2021 m. balandžio 9 d. raštu pareiškėjas buvo informuotas, jog atsakovas kreipėsi į VSDFV dėl galimybės atnaujinti pensijos mokėjimą ir, gavus atsakymą, informuos papildomai. Skyriaus Sprendimu pareiškėjas buvo informuotas, kad senatvės pensijos mokėjimas nebus atnaujintas, kadangi jis nėra deklaravęs gyvenamosios vietos Lietuvoje ir nėra įtrauktas į neturinčių gyvenamosios vietos asmenų sąrašą. Pareiškėjas su 2021 m. birželio 16 d. skundu kreipėsi į VSDFV. VSDFV Sprendime nurodyta, kad, vadovaujantis Pensijų įstatymo nuostatomis (3 str. 1 d. 1 p., 41 str. 7 d.), pareiškėjui pagrįstai nemokama pensija.
6. Pareiškėjas, apžvelgęs Lietuvos Respublikos vyriausybės ir Rusijos Federacijos susitarimo dėl pensinio aprūpinimo (toliau – ir Susitarimas) nuostatas (4 str., 7 str.), Pensijų įstatymo nuostatas (3 str. 1 d. 1 p., 41 str. 7 d.), nurodė, kad, aiškinant Susitarimo ir Socialinių draudimo pensijų įstatymo normas sistemiškai, asmuo turi gauti pensiją, jei jis nuolat gyvena Lietuvoje. Pareiškėjo leidimas nuolat gyventi buvo panaikintas remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatomis (54 str. 1 d. 21 p., 55 str. 4 d., 126 str. 1 d. 3 p., 127 str. 5 d., 133 str. 1, 2, 5 d.), tačiau jis išsiųstas iš Lietuvos turi būti tik po to, kai atliks Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, t. y. po 2024 m. gegužės 12 d., todėl visą šį laikotarpį iki pareiškėjas gyvena Lietuvoje ir yra faktinis Lietuvos gyventojas turi teisę gauti pensiją. Dėl sustabdyto pensijos mokėjimo pareiškėjas susiduria su sunkumais - negalėdamas mokėti už komunalines paslaugas, įsiskolino ir dabar skolas išieško antstolis. Kadangi Lietuvos Respublikos valstybė neleidžia pareiškėjui kokiu nors būdu deklaruoti gyvenamąją vietą, taip pat nedeportuoja jo iš šalies, todėl ji turi prisiimti sau įsipareigojimus, kurie yra nustatyti Susitarime.
7. Atsakovas Skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
8. Skyrius, vadovaudamasis Pensijų įstatymo nuostatomis, paaiškino, kad nustatė, jog pareiškėjas gyvenamosios vietos nėra deklaravęs ir nėra įtrauktas į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą, todėl 2018 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. VPE_SP2-10032 jam nutraukė pensijos mokėjimą nuo 2018 m. gegužės 1 d. Išimčių, kada Pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas galėtų būti netaikoma, teisės aktuose nėra numatyta, todėl aplinkybės, kad asmuo Lietuvos Respublikoje atlieka bausmę pataisos namuose ir turi nekilnojamojo turto, nesudaro pagrindo pareiškėjui pratęsti pensijos mokėjimą nuo jos mokėjimo sustabdymo dienos.
II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. gruodžio 29 d. sprendimu pareiškėjo A. P. skundą tenkino iš dalies – panaikino Skyriaus Sprendimą, VSDFV Sprendimą ir įpareigojo Skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. balandžio 1 d. prašymą dėl senatvės pensijos išmokėjimo ir teisės aktų nustatyta tvarka bei terminais priimti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimus atitinkantį individualų administracinį aktą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.
10. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias faktines aplinkybes:
10.1. 2014 m. vasario 13 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-51-350/2014 pareiškėjas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas terminuota laisvės atėmimo bausme (11 metų, bausmės pradžia 2013 m. gegužės 12 d.). Pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis ir nuo 1994 m. rugpjūčio 25 iki 2015 m. vasario 18 d. turėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. 2014 m. rugsėjo 16 d. Skyriaus sprendimu Nr. PE SP-17524 pareiškėjui nuo (duomenys neskelbtini) iki gyvos galvos buvo paskirta senatvės pensija.
10.2. Migracijos departamentas 2018 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. (155-5)24U-14/1U-13/4U-240 panaikino pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat nusprendė pareiškėją išsiųsti į Rusijos Federaciją, atlikus jam Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę (preliminari bausmės pabaiga 2024 m. gegužės 12 d.).
10.3. Visagino savivaldybės 2018 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. ĮDK-27 Registre buvo panaikinti pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimo duomenys Visagino mieste.
10.4. Skyrius 2018 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. VPE-SP2-10032 nutraukė pareiškėjui senatvės pensijos mokėjimą nuo 2018 m. gegužės 1 d., kadangi pareiškėjas Lietuvoje nedeklaravo gyvenamosios vietos ir neįtrauktas į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą. VSDFV iš esmės tais pačiais pagrindais atmetė pareiškėjo skundą dėl atsakovo 2018 m. gegužės 3 d. sprendimo, kuriuo buvo nutrauktas senatvės pensijos mokėjimas. Pareiškėjas nurodytų sprendimų teismui neskundė.
10.5. Pareiškėjo atstovas 2021 m. balandžio 1 d. su prašymu kreipėsi į Skyrių ir prašė mokėti pareiškėjui senatvės pensiją iki jis bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, kai atliks terminuoto laivės atėmimo bausmę Lietuvoje (bausmės pabaiga 2024 m. gegužės 12 d.). Skyriaus Sprendimu atsisakyta patenkinti pareiškėjo prašymą, vadovaujantis Pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu.
10.6. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl Skyriaus Sprendimo, VSDFV Sprendimu paliko Skyriaus Sprendimą nepakeistą, remdamasi tais pačiais pagrindais (pareiškėjas nedeklaravęs gyvenamosios vietos ir neįtrauktas į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą).
11. Teismas, apžvelgęs Pensijų įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. sausio 1 d.) nuostatas (3 str. 1 d. 1 p., 14 str. 1 d., 2 d., 41 str. 7 d., 42 str. 6 d.), taip pat Pensijų įstatymo (redakcija, galiojusi 2018 m. gegužės 3 d. sprendimo nutraukti pensijos mokėjimą priėmimo metu) 41 straipsnio 7 dalį, nurodė, kad 2018 m. gegužės 3 d. sprendimu atsakovas ne sustabdė pensijos mokėjimą, tačiau jos mokėjimą nutraukė.
12. Teismas akcentavo, kad byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog pareiškėjas nuo senatvės pensijos paskyrimo 2014 m. rugsėjo 16 d. iki dabar iš Lietuvos Respublikos išvykęs nebuvo ir nėra duomenų, jog iš Lietuvos Respublikoje esančių pataisos namų išvyks anksčiau negu 2024 m. gegužės 12 d. (bausmės pabaiga), taip pat atsakovas pripažino aplinkybę, kad nuo 2018 m. gegužės 1 d. pareiškėjui nemoka senatvės pensijos dėl formalių priežasčių – dėl to, jog Visagino savivaldybė panaikino gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis (pareiškėjas gyvenamąją vietą buvo deklaravęs jam priklausančiame bute) ir pareiškėjas neįtrauktas į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą.
13. Teismas pabrėžė, kad formaliai pareiškėjas ginčijamų sprendimų priėmimo metu neturėjo teisės gauti senatvės pensijos, tačiau tiek atsakovas, tiek VSDFV susidariusią situaciją įvertino labai formaliai, detaliai neįsigilinę į faktines aplinkybes ir iš dalies nestandartinę pareiškėjo padėtį (Migracijos departamentas 2018 metais avansu (kai atliks 11 metų laisvės atėmimo bausmę) priėmė sprendimą pareiškėją ateityje išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją).
14. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina ir Lietuvos Respublikos Konstitucija, nurodė, kad šios administracinės bylos ginčas yra susijęs su pareiškėjo socialinėmis teisėmis ir socialinėmis garantijomis, todėl pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų gynimui turi būti suteiktas prioritetas.
15. Teismas, įvertinęs Pensijų įstatymo, Susitarimo, Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo, Valstybės įmonės Registrų centro direktoriaus 2018 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. V-12 patvirtinto Asmenų įtraukimo į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas, padarė išvadą, kad įstatymų leidėjas nėra tiksliai įvykdęs savo konstitucinės pareigos nustatyti tvarką ir sąlygas dėl Lietuvos Respublikoje sąlyginai ilgą laiką esantiems kitos valstybės piliečiams senatvės pensijos mokėjimo, kai Migracijos departamentas jų atžvilgiu panaikina leidimą gyventi Lietuvoje ir nusprendžia išsiųsti tokį asmenį iš Lietuvos Respublikos tik ateityje (ginčo atveju, atlikus ilgalaikę terminuoto laisvės atėmimo bausmę). Susitarimo antrame ir kituose straipsniuose pagrinde kalbama apie teisines situacijas, kai asmenys realiai atvyksta į Lietuvą, arba išvyksta iš Lietuvos Respublikos. Susitarime nieko nekalbama apie situaciją, kai oficialiai leidimą gyvenanti Lietuvoje praradęs asmuo dėl Migracijos departamento sprendimo realiai išvyks iš Lietuvos tik po keleto metų (arba teoriškai ir vėliau, jeigu bus padarytas naujas nusikaltimas laisvės atėmimo vietoje), todėl teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju įstatymo ar teisės spragą turi pašalinti teismas, nagrinėjantis konkrečią bylą.
16. Teismas pažymėjo, kad Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo, Tvarkos aprašo sisteminė nuostatų analizė duoda pagrindą išvadai, kad šiuo metu pareiškėjas teisėtai negali deklaruoti gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje arba būti įtrauktas į Asmenų įtraukimo į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą dėl objektyvių priežasčių (juridiškai galioja 2018 m. kovo 2 d. Migracijos departamento sprendimas dėl leidimo panaikinimo ir pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos). Susitarimo 4 straipsnyje numatyta imperatyvi taisyklė, kad pensijos skiriamos ir mokamos pagal tos šalies, kurioje asmuo nuolat gyvena, teisės aktus. Kaip jau buvo paminėta, kad administracinėje byloje iš esmės nėra ginčo, kad nuo 1994 metų ir šiuo metu (tikėtina, kad iki 2024 metų) pareiškėjas faktiškai teisėtai gyvena Lietuvos Respublikoje (atlieka bausmę Lietuvos Respublikos pataisos namuose) ir nuo (duomenys neskelbtini) yra įgijęs teisę į senatvės pensiją.
17. Teismas, įvertinęs VAĮ nuostatas, nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes ir senatvės pensijos mokėjimą reglamentuojančius nacionalinius bei tarptautinius teisės aktus, konstatavo, kad atsakovo ir VSDFV priimtuose individualiuose administraciniuose aktuose įtvirtintas atsisakymo tęsti senatvės pensijos mokėjimą pagrindas yra per daug formalus ir pakankamai nepagrįstas faktiniais duomenimis bei sisteminiu ginčo situacijos teisiniu reglamentavimu (tiek nacionaliniu, tiek ir tarptautiniu). Teismas pabrėžė, kad sisteminis VAĮ nuostatų aiškinimas patvirtina išvadą, kad viešojo administravimo subjektas (atsakovas ir VSDFV) ginčijamuose sprendimuose privalėjo detaliau įvertinti logiškai susijusias su ginčo situacija teisiškai reikšmingas aplinkybes (pareiškėjas nuo (duomenys neskelbtini) metų pabaigos turi teisę į senatvės pensiją, objektyviai dėl teisinio reglamentavimo ir 2018 m. kovo 2 d. Migracijos departamento sprendimo negali įvykdyti Pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, pareiškėjas realiai nuo 1994 metų yra ir iki 2024 metų dar bus Lietuvos Respublikoje).
18. Teismas konstatavo, kad individualūs administraciniai aktai (Skyriaus Sprendimas ir VSDFV Sprendimas) yra nepakankamai nemotyvuoti, iš esmės neatitinkantis VAĮ 10 straipsnio reikalavimų, todėl atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. balandžio 1 d. prašymą ir priimti tinkamai motyvuotą faktiniais duomenimis bei nacionaliniais ir tarptautiniais teisės aktais, teismų praktika pagrįstą individualų administracinį aktą.
III. 19. Atsakovas Skyrius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
20. Atsakovas pažymi, kad teisės į senatvės pensiją sąlygos ir mokėjimo tvarka, numatyta teisės aktuose, galioja visiems asmenims vienodai, nepriklausomai nuo jų pilietybės, socialinės padėties ir pan. Pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas yra taikomas tiek Lietuvos Respublikos, tiek Rusijos Federacijos piliečiams nuolat gyvenantiems Lietuvoje.
21. Atsakovas akcentuoja, kad teismas sprendime visiškai neįvertino atsakovo atstovo teismo posėdyje nurodytų argumentų dėl sąvokų „laisvės atėmimo bausmės atlikimo vieta“ ir „nuolatinė gyvenamoji vieta“ skirtumų, nepagrįstai juos laikydamas pertekliniais ir neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis (2.12 str. 1–3 d.), Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 10 dalies 5 punktu, pažymi, kad laisvės atėmimo bausmė yra vieša prievolė, laisvės atėmimo vietų paskirtis yra sudaryti sąlygas atlikti teismo paskirtą bausmę, o ne teikti apgyvendinimo paslaugas.
22. Atsakovas pabrėžia, kad, nepaisant to, jog pareiškėjas pakankamai ilgą laiką iki jam teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės gyveno Lietuvoje, nuo 2018 m. kovo mėnesio jis neturi leidimo gyventi Lietuvoje, taip pat čia neturi jokių asmeninių, socialinių ir kitų interesų, Lietuvos Respublikoje šiuo metu yra ne savo valia ir akivaizdu, jog neketina čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Nors asmuo ir atlieka laisvės atėmimo bausmę laisvės atėmimo vietoje Lietuvoje, tačiau, aiškinant CK 2.12 straipsnio bei Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 10 dalies 5 punkto nuostatas ir lingvistiniu, ir sisteminiu, ir loginiu teisės normų aiškinimo būdais, galima teigti, jog laisvės atėmimo bausmės atlikimo vieta nėra prilyginama asmens nuolatinei gyvenamajai vietai. Taigi, Lietuvoje A. P. nėra deklaravęs savo nuolatinės gyvenamosios vietos ar neįtrauktas į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą ne dėl formalių priežasčių, tinkamai nesureguliuoto teisinio reglamentavimo ar Migracijos departamento veiksmų, nukreiptų į ateitį (išsiųsti A. P. iš Lietuvos Respublikos tik po to, kai jis atliks laisvės atėmimo bausmę), o dėl to, jog jis neatitinka CK 2.12 straipsnyje numatytų sąlygų, t. y. nuolat negyvena Lietuvos Respublikoje, o čia tik atlieka laisvės atėmimo bausmę.
23. Atsakovas akcentuoja, kad nei nacionaliniais, nei tarptautiniais teisės aktais Lietuvos Respublika nėra įsipareigojusi skirti ir mokėti pensijas Rusijos Federacijos piliečiams, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę laisvės atėmimo vietose Lietuvoje. Teismo pozicija, kad įstatymų leidėjas neįvykdė savo konstitucinės pareigos nustatyti tvarką ir sąlygas dėl Lietuvos Respublikoje sąlyginai ilgą laiką esantiems kitos valstybės piliečiams senatvės pensijos mokėjimo, kai Migracijos departamentas jų atžvilgiu panaikina leidimą gyventi Lietuvoje ir nusprendžia išsiųsti tokį asmenį iš Lietuvos Respublikos tik ateityje, atsakovo nuomone, yra nepagrįsta, kadangi nėra jokio objektyvaus pagrindo nustatyti skirtingą teisinį reglamentavimą užsienio valstybių piliečiams, Lietuvoje atliekantiems laisvės atėmimo bausmę, priklausomai nuo to, ar jie anksčiau gyveno Lietuvoje ar negyveno, turėjo leidimą gyventi Lietuvoje ar neturėjo ir kokius su tuo susijusius sprendimus jų atžvilgiu yra priėmęs Migracijos departamentas. Teisinis reglamentavimas, nustatantis skirtingas pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygas užsienio valstybių piliečiams, priklausomai nuo to, ar anksčiau jie turėjo leidimą gyventi ir gyveno Lietuvoje, pažeistų visų asmenų lygybės įstatymui principą. A. P. pensijos mokėjimą privalo užtikrinti Rusijos Federacija, į kurios kompetentingą instituciją, skiriančią ir mokančią pensijas, jis nesikreipė.
24. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV, atsiliepime į apeliacinį skundą pritardamas apeliacinio skundo argumentams ir su jais sutikdamas, prašo apeliacinį skundą tenkinti.
25. Pareiškėjas A. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
26. Pareiškėjas, vadovaudamasis Susitarimo 4 ir 7 straipsniais, nurodo, kad, nors ir nėra apibrėžtas laikas, per kurį pensininkas turi persikelti į kitą valstybę, tačiau turi būti laikomasi protingumo kriterijaus ir nustatoma protingas laikas per kurį pensininkas turi persikelti į kitą šalį. Pareiškėjas atlieka bausmę Lietuvos Respublikoje ir Lietuvos Respublika nepasinaudojo galimybe deportuoti pareiškėją arba perduoti tolimesniam bausmės atlikimui į Rusijos Federaciją, todėl Lietuvos valstybė turi prisiimti pareigą toliau mokėti socialinę senatvės pensiją pareiškėjui, kadangi šiuo metu pareiškėjo gyvenamoji vieta yra Lietuvoje.
27. Pareiškėjas akcentuoja, kad turi butą Lietuvos Respublikoje, savo likusį gyvenimą siejo su Lietuvos Respublika, buto Rusijos Federacijoje neturi, todėl pareiškėjo gyvenamoji vieta yra Lietuvoje.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. 28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV ir VSDFV Kauno skyriaus sprendimų, kuriais pareiškėjui buvo atsisakyta atnaujinti senatvės pensijos mokėjimą, teisėtumo ir pagrįstumo.
29. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, jog atsakovas bei VSDFV pareiškėjo atžvilgiu teisės aktų nuostatas taikė formaliai, skundžiami sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo tokiems aktams keliamų reikalavimų, juos panaikino ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.
30. Apeliacinis atsakovo skundas grindžiamas iš esmės dviem aspektais – atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino sąvokų „laisvės atėmimo bausmės atlikimo vieta“ ir „nuolatinė gyvenamoji vieta“ skirtumų bei netinkamai akcentavo netinkamą įstatymų leidėjo elgesį, reglamentuojant senatvės pensijos mokėjimą ilgą laiką Lietuvoje esantiems kitų valstybių piliečiams. Pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymas pažeistų visų asmenų lygybės prieš įstatymą principą.
31. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (140 str. 2 d.). Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu.
32. Tarp šalių nėra ginčo dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių – pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis, tačiau nuo 1994 metų turėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir nuo (duomenys neskelbtini) jam iki gyvos galvos buvo skirta valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija. 2014 m. vasario 13 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu pareiškėjas buvo nuteistas už kriminalinį nusikaltimą 11 metų laisvės atėmimo bausme ir iki šiol atlieka šią bausmę. 2018 m. Migracijos departamentas minėto nuosprendžio pagrindu panaikino leidimą pareiškėjui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir nutarė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, jam baigus atlikti bausmę. Po to, Visagino miesto savivaldybės administracija panaikino pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis ir atsisakė įtraukti jį į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą. VSDFV skyrius 2018 m. gegužės 3 d. sprendimu nutraukė pareiškėjui senatvės pensijos mokėjimą, nes jis nebuvo deklaravęs gyvenamosios vietos ir nebuvo įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą. Pareiškėjas 2021 m. balandžio 1 d. kreipėsi į Skyrių, prašydamas atnaujinti pensijos mokėjimą, tačiau jo prašymas buvo netenkintas.
33. Taigi nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai asmuo, padaręs nusikalstamą veiką ir atliekantis ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikos pataisos namuose, neteko teisės į socialinį aprūpinimą. Pažymėtina ir tai, kad pats pareiškėjas nėra atlikęs jokių veiksmų, kurie trukdytų senatvės pensijos mokėjimui - jis nėra perleidęs nuosavybės teise turimos gyvenamosios patalpos Visagino mieste, nėra savanoriškai atsisakęs deklaruoti gyvenamąją vietą, yra kreipęsis į Visagino savivaldybės administraciją, kad būtų įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą. Visi sprendimai, kurių pagrindu pareiškėjas neteko galimybės gauti senatvės pensiją, buvo priimti valstybės ir savivaldybių institucijoms formaliai taikant teisės aktų reikalavimus. Pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo socialinės teisėms bei garantijoms turėtų būti teikiamas prioritetas ir atsakovas turėtų pareiškėjo situaciją išspręsti iš naujo taikydamas sisteminį teisės aktų aiškinimo metodą, atsižvelgdamas į individualias aplinkybes, įvertindamas, ar pareiškėjui teikiama kokia nors socialinė parama jo minimaliems poreikiams užtikrinti.
34. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliacinį skundą padavė tik atsakovas, o tokiais atvejais apeliacinėje instancijoje neleidžiama priimti sprendimo, kuris blogintų apelianto padėtį, nemato galimybės šioje byloje inicijuoti Valstybės įmonės Registrų centro direktoriaus 2018 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. V-12 patvirtinto Asmenų įtraukimo į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą tvarkos aprašo atitikimo aukštesnės galios teisės aktams tyrimą. Būtent šio Tvarkos aprašo nuostatomis buvo pagrįsti Visagino miesto savivaldybės administracijos sprendimai, kurie suponavo vėlesnius valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų sprendimus, liečiančius pareiškėjo senatvės pensiją. Tačiau pareiškėjas turi teisę pakartotinai kreiptis į savivaldybę, prašydamas įtraukti jį į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą, o savivaldybei atsisakius tai padaryti – apskųsti tokį sprendimą administraciniam teismui, kartu prašant ištirti minėto Tvarkos aprašo teisėtumą.
35. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą, susijusį su sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino individualią pareiškėjo situaciją ir neprilygino laisvės atlikimo bausmės vietos nuolatinei gyvenamajai vietai. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ne šių sąvokų tapatumo ar tolygumo klausimas, o asmens, faktiškai esančio Lietuvos Respublikoje ir objektyviai negalinčio nei deklaruoti nuolatinės gyvenamosios vietos, nei būti įtrauktas į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą, nei išvykti iš Lietuvos Respublikos, socialinių garantijų klausimas.
36. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nepažeidžia ir visų asmenų lygybės prieš įstatymą principo, nes teismas neįpareigojo atsakovo mokėti socialinio draudimo senatvės pensiją pareiškėjui, tačiau įpareigojo išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo. Atsakovo argumentas, jog pareiškėjui pensiją turėtų mokėti Rusijos Federacija, nėra pagrįstas, nes pagal Susitarimą tokia pareiga Rusijos Federacijai atsirastų tik pareiškėjui persikėlus į šią šalį.
37. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Dalia Višinskienė