2021-10-13 Nr. AB-21258-3-61-3-02253-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-551-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02253-2021-0

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2021 m. spalio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas įpareigoti atsakovą Muitinės departamentą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas, atsakovas) teisės aktų nustatytais terminais ir tvarka išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. gegužės 28 d. prašymą ir pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkantį atsakymą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. liepos 16 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo J. K. skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo reikalavimą, iš kartu su skundu pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. gegužės 28 d. pateikė Valstybės tarnybos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Valstybės tarnybos departamentas) prašymą dėl įrašų Valstybės tarnautojų registre apie jo tarnybos Lietuvos valstybei stažą pateikimo. Šį raštą Valstybės tarnybos departamentas 2021 m. birželio 2 d. raštu Nr. 27D-1580 pagal kompetenciją persiuntė Informatikos ir ryšių departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Informatikos ir ryšių departamentas) ir Nacionaliniam bendrųjų funkcijų centrui. Informatikos ir ryšių departamentas šį raštą persiuntė Muitinės departamentui, kuris 2021 m. birželio 29 d. raštu Nr. (5.27)3B-3791 „Dėl valstybės tarnautojų registro duomenų apie asmens tarnybos Lietuvos valstybei stažą“ pagal kompetenciją persiuntė Informatikos ir ryšių departamentui 2021 m. birželio 11 d. raštą Nr. 9R-1250 „Dėl Valstybės tarnautojų registro duomenų apie asmens tarnybos Lietuvos valstybei stažą“ Nacionaliniam bendrųjų funkcijų centrui.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas vertino, kad Muitinės departamentas (2021 m. birželio 29 d. raštu Nr. (5.27)3B-3791 „Dėl valstybės tarnautojų registro duomenų apie asmens tarnybos Lietuvos valstybei stažą“) informacinio ir tarpinio pobūdžio dokumentu informavo pareiškėją apie jo 2021 m. gegužės 28 d. prašymo nagrinėjimo eigą, tačiau individualus administracinis aktas, kuris sukeltų pareiškėjui teisines pasekmes, nėra priimtas. Teismas sprendė, kad nesant atsakovo atsisakymo ar vilkinimo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, negalimas tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, todėl teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (teismas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jei skundas nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka).

III. Pareiškėjas J. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 16 d. nutartį ir jo skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad teismui pateiktu skundu kelia ginčą, jog Informatikos ir ryšių departamento 2021 m. birželio 11 d. raštą Nr. 9R-1250 persiuntė ne Muitinės departamentas, bet Muitinės departamento Personalo skyriaus vedėjas, kuris veikė neturėdamas tam suteiktų įgaliojimų, viršydamas jam nustatytą kompetenciją (ultra vires). Kaip teismas nustatė, Muitinės departamentas 2021 m. birželio 29 d. raštu Nr. (5.27)3B-3791 pagal kompetenciją Informatikos ir ryšių departamento 2021 m. birželio 11 d. raštą Nr. 9R-1250 persiuntė Nacionaliniam bendrųjų funkcijų centrui, todėl persiųsto pareiškėjo 2021 m. gegužės 28 d. prašymo neišnagrinėjo. Muitinės departamento Personalo skyriaus vedėjui veikiant ultra vires, 2021 m. birželio 29 d. raštas Nr. (5.27)3B-3791 yra niekinis ir neperkeliantis Nacionaliniam bendrųjų funkcijų centrui Muitinės departamento teisių ir pareigų.

Pareiškėjas teigia, kad kelia ginčą ir dėl to, jog Nacionalinis bendrųjų funkcijų centras teikia pareiškėjo darbdaviui Muitinės departamentui tik aptarnaujančią techninės paslaugos funkciją ir nėra registro tvarkytojas, dėl ko be registro tvarkytojo, t. y. pareiškėjo darbdavio Muitinės departamento, priimto sprendimo patikslinti registro duomenis, Nacionalinis bendrųjų funkcijų centras neturi teisės priimti jokio sprendimo. Todėl Muitinės departamento Personalo skyriaus vedėjas 2021 m. birželio 29 d. raštu Nr. (5.27)3B-3791 Informatikos ir ryšių departamento 2021 m. birželio 11 d. raštą Nr. 9R-1250 Nacionaliniam bendrųjų funkcijų centrui persiuntė ne tik neteisėtai, bet ir ne pagal kompetenciją, nes pareiškėjo prašymo išnagrinėjimas yra būtent Muitinės departamento teisė ir pareiga (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-413-815/2021).

Pareiškėjas paaiškina, kad neginčija Muitinės departamento Personalo skyriaus vedėjo 2021 m. birželio 29 d. rašto Nr. (5.27)3B-3791, tačiau byloje įrodinėja, jog jo prašymą turi teisę ir pareigą išnagrinėti būtent Muitinės departamentas. Kadangi Muitinės departamentas pareiškėjo prašymą privalėjo išnagrinėti vėliausiai iki 2021 m. birželio 18 d., tačiau to nepadarė, turi būti pripažinta, kad Muitinės departamentas vilkina atlikti pareigas ir jo kompetencijai priskirtus veiksmus, todėl tai padaryti jį turi įpareigoti teismas.

Pareiškėjo teigimu, tai, ar Muitinės departamento Personalo skyriaus vedėjo 2021 m. birželio 29 d. raštas Nr. (5.27)3B-3791 jam sukelia teisines pasekmes, pagal suformuotą administracinių teismų praktiką, gali būti nustatyta tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis yra grindžiamas jo teisių pažeidimas. Pareiškėjas pastebi, kad, jeigu teismui buvo neaiškus skundo dalykas, teismas turėjo nustatyti pareiškėjui terminą skundo trūkumams pašalinti ir tinkamai suformuluoti skundo reikalavimus, o ne iš karto atsisakyti priimti skundą. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai įvertino skundo faktinius ir teisinius pagrindus, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl skundo reikalavimo (skundo dalyko) negalėjimo nagrinėti teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 16 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo J. K. skundą dėl įpareigojimo Muitinės departamentą teisės aktų nustatytais terminais ir tvarka išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. gegužės 28 d. prašymą ir pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkantį atsakymą, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, vertindamas, kad Muitinės departamentas 2021 m. birželio 29 d. raštu Nr. (5.27)3B-3791 „Dėl valstybės tarnautojų registro duomenų apie asmens tarnybos Lietuvos valstybei stažą“ informavo pareiškėją apie jo 2021 m. gegužės 28 d. prašymo nagrinėjimo eigą, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atsisakymo ar vilkinimo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus.

Pareiškėjas atskirajame skunde, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, nurodo, kad Muitinės departamentas 2021 m. birželio 29 d. raštu Nr. (5.27)3B-3791 neišnagrinėjo pareiškėjo 2021 m. gegužės 28 d. prašymo, o jį ir Informatikos ir ryšių departamento 2021 m. birželio 11 d. raštą Nr. 9R-1250 persiuntė Nacionaliniam bendrųjų funkcijų centrui. Pareiškėjo teigimu, būtent Muitinės departamentas, o ne Nacionalinis bendrųjų funkcijų centras, turėjo teisę ir pareigą nagrinėti jo 2021 m. gegužės 28 d. prašymą. Pareiškėjas taip pat laikosi pozicijos, kad Muitinės departamento Personalo skyriaus vedėjas neturėjo kompetencijos priimti 2021 m. birželio 29 d. raštą Nr. (5.27)3B-3791, todėl priimdamas tokį raštą veikė viršydamas jam suteiktus įgaliojimus.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad įstatymų leidėjas, detalizuodamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintą asmens, kurio konstitucinės teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą, šios teisės realizavimą administracinių ginčų srityje, įtvirtino ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Administraciniai teismai ir šių teismų teisėjai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013; kt.).

Pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Taigi suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Nesant atsakovo atsisakymo ar vilkinimo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, negalimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011; kt.). Viešojo administravimo subjekto vilkinimu atlikti veiksmus yra suprantamas toks šio asmens neveikimas, kai viešojo administravimo subjektas nepriima sprendimo (teigiamo arba neigiamo) prašomu išspręsti klausimu per įstatymo nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2012; kt.).

Atsisakymas atlikti veiksmus ir vilkinimas atlikti veiksmus nėra tapačios teisinės sąvokos. Pirmuoju atveju atsisakymas atlikti veiksmus yra vienas iš viešojo administravimo subjektui leistinų veiksmų, kurio teisėtumas bei pagrįstumas ir sudaro bylos nagrinėjimo dalyką. Antruoju atveju viešojo administravimo subjektas neatlieka visų ar dalies veiksmų, kuriuos jam priskirta atlikti. Šiuo atveju bylos nagrinėjimo dalyką sudarytų aplinkybių, ar viešojo administravimo subjektas buvo kompetentingas atlikti tam tikrus veiksmus, ar jam priskirtus klausimus sprendė įstatymų nustatyta tvarka ir laiku, nustatymas. Jei atsakovas atsisako priimti administracinį aktą ar atlikti veiksmą, nurodydamas tokio atsisakymo priežastis, šis atsisakymas negali būti vertinamas kaip neveikimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-406/2003; kt.). Viešojo administravimo subjekto vilkinimu atlikti veiksmus yra suprantamas toks šio asmens neveikimas, kai viešojo administravimo subjektas nepriima sprendimo (teigiamo arba neigiamo) prašomu išspręsti klausimu per įstatymo nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2012; kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti, tokiu atveju paprastai iš esmės yra skundžiamas tam tikras institucijos neveikimas (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-849-968/2018; kt.). Pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje vyrauja taisyklė, jog prašant įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus, turi būti aiškiai nurodoma, kokie veiksmai turi būti atlikti, pateikiamas pagrindas, remiantis kuriuo reikalaujama atlikti atitinkamus veiksmus, įrodymai, pagrindžiantys aplinkybes, kad atitinkami veiksmai nebuvo atlikti ar juos atsisakyta atlikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-1069/2014).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, vertindamas, kad Muitinės departamentas informacinio ir tarpinio pobūdžio 2021 m. birželio 29 d. raštu Nr. (5.27)3B-3791 „Dėl valstybės tarnautojų registro duomenų apie asmens tarnybos Lietuvos valstybei stažą“ informavo pareiškėją apie jo 2021 m. gegužės 28 d. prašymo nagrinėjimo eigą, tačiau individualaus administracinio akto, kuris sukeltų pareiškėjui teisines pasekmes, nepriėmė. Teismas sprendė, kad nesant atsakovo atsisakymo ar vilkinimo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, negalimas tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Muitinės departamentas nėra priėmęs individualaus administracinio akto dėl pareiškėjo 2021 m. gegužės 28 d. prašymo, nepagrįstai skundo priėmimo stadijoje sprendė, jog nėra atsakovo atsisakymo ar vilkinimo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, ir nepagrįstai tuo pagrindu atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjo skunde bei atskirajame skunde nurodytos pareiškėjo siekiamo inicijuoti ginčo faktinės aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad tarp šalių (pareiškėjo ir Muitinės departamento) yra kilęs ginčas dėl pareiškėjo 2021 m. gegužės 28 d. prašymo nagrinėjimo, todėl jo (pareiškėjo) kreipimasis į administracinį teismą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus gali būti nagrinėjamas administraciniame teisme.

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad Muitinės departamento Personalo skyriaus vedėjo 2021 m. birželio 29 d. raštas Nr. (5.27)3B-3791 yra informacinio ir tarpinio pobūdžio, nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių. Įvertinus minėto rašto turinį, pareiškėjo skundo ir atskirojo skundo argumentus, skundo priėmimo stadijoje nėra akivaizdu, kad Muitinės departamento Personalo skyriaus vedėjo 2021 m. birželio 29 d. raštas Nr. (5.27)3B-3791 pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių, t. y. kad nedaro įtakos jo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Tai gali būti nustatyta tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis yra grindžiamas jo teisių pažeidimas.

Akcentuotina ir tai, kad asmeniui negali būti užkertama teisė kreiptis į teismą, todėl tokiu atveju turi būti taikomas prašymo (skundo) trūkumų šalinimo institutas. Kitaip tariant, teismas turėtų pirmiausia pasiūlyti pateikti papildomus duomenis, t. y. ištaisyti skundo trūkumus, o ne iš karto atsisakyti priimti skundą. Tokią praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-357-575/2017; 2020 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-309-552/2020; kt.).

Skundo priėmimo stadijoje esant abejonių dėl skundo dalyko (reikalavimo), pirmosios instancijos teismas privalėjo pirmiausia pareiškėjui nustatyti terminą pašalinti skundo trūkumus, o ne atsisakyti priimti skundą.

Atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, todėl pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 16 d. nutartis panaikinama ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas atskirajame skunde suformulavo prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimas, administracinė byla nebuvo išnagrinėta iš esmės ir pareiškėjo naudai nebuvo priimtas joks teismo sprendimas, todėl pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas negali būti sprendžiamas šioje bylos stadijoje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. K. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 16 d. nutartį panaikinti.

Pareiškėjo J. K. skundo priėmimo klausimą perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė