2013-07-02 Nr. AB-3355-3-65-3-00176-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-883/2013

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00176-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Z. individualios įmonės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Z. individualios įmonės skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. Z. individuali įmonė (toliau – ir pareiškėjas, R. Z. IĮ, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 2–4) į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) direktoriaus 2012 m. liepos 4 d. įsakymą Nr. A-516 „Dėl licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimo panaikinimo“.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu įsakymu nuo 2012 m. liepos 20 d. panaikintas įmonės licencijos Nr. 1257 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, išduotos kavinei-užkandinei (Smėlynės g. 102, Panevėžys), galiojimas už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 7 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo priimtu įsakymu, kadangi šiuo metu įmonė neperka jokių alkoholinių gėrimų iš įmonių, turinčių licencijas verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, todėl formalus pažeidimas laikomas pašalintu. Tvirtino, kad apie galimą licencijos galiojimo panaikinimą nebuvo įspėtas, todėl buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 patvirtintų Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių (toliau – ir Licencijavimo taisyklės) 56 punktas. Be to, už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 7 dalies pažeidimą yra baudžiamas antrą kartą, kadangi jam jau yra paskirta bauda. Teigė, kad licencijos panaikinimas sukels sunkias pasekmes.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 27–29) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja, pavaduojanti administracijos direktorę, vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 2 punktu, Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 20 dalies 3 punktu, Licencijavimo taisyklių 6 ir 57 punktais bei atsižvelgdama į trečiojo suinteresuoto asmens Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) 2012 m. birželio 21 d. raštą Nr. S-(4.3-3)-1890, priėmė 2012 m. liepos 4 d. įsakymą Nr. A-516, kuriuo nuo 2012 m. liepos 20 d. panaikino pareiškėjo turimos licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimą. Atsakovo nuomone, ginčijamas įsakymas priimtas teisėtai, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, todėl jį panaikinti nėra pagrindo. Teigė, kad Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. balandžio 26 d. nutarimas Nr. ATK2-97/12, kuriuo pareiškėjui taikyta ekonominė sankcija už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 7 dalies pažeidimą, yra galiojantis, nepanaikintas, todėl Panevėžio miesto savivaldybės administracija, vadovaudamasi Alkoholio kontrolės įstatymu ir Licencijavimo taisyklėmis, privalėjo panaikinti pareiškėjo turimos licencijos galiojimą. Nesutiko su pareiškėjo skunde išdėstytais teiginiais, jog atsakovas privalėjo įspėti pareiškėją apie licencijos atėmimą, nes pareiškėjo atveju tokia prievolė nėra numatyta teisės aktuose. Taip pat kaip nepagrįstą vertino pareiškėjo skunde išdėstytą teiginį, kad už padarytą Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimą, panaikinus licencijos prekiauti alkoholiniais gėrimais galiojimą, jis yra baudžiamas antrą kartą už tą patį pažeidimą, kadangi licencijos galiojimo panaikinimas yra papildoma poveikio priemonė greta trečiojo suinteresuoto asmens skirtos baudos ir šios papildomos poveikio priemonės taikymas teisės principo, draudžiančio bausti asmenį du kartus už tą patį pažeidimą, nepažeidžia.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 36–38) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad 2012 m. balandžio 26 d. nutarimas Nr. ATK2-97/12 taikyti ekonominę sankciją už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimą yra įsigaliojęs, tuo pačiu pareiškėjo padarytas Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 7 dalies pažeidimas laikytinas nustatytu, o pareiškėjas paskirtą baudą sumokėjo. Atsižvelgiant į tai, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento priimto nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra ir negali būti ginčo dėl skundžiamo įsakymo teisėtumo objektas. Nurodė, kad licencija verstis alkoholio verslu įpareigoja pareiškėją veikti taip, kaip numatyta teisės aktuose. Tvirtino, kad baudos skyrimas licencijos verstis alkoholio produktų verslu turėtojui už tam tikrus Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus yra pagrindinė nuobauda, o licencijos galiojimo panaikinimas yra tik papildoma nuobauda, o ne baudimas du kartus už tą patį pažeidimą. Nurodė, kad klausimą dėl licencijos galiojimo panaikinimo proporcingumo padarytam pažeidimui palieka spręsti teismui pagal byloje esančius įrodymus.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimu (b. l. 68–72) atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad trečiojo suinteresuoto asmens Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento darbuotojai 2012 m. balandžio 18 d. atliko patikrinimą pareiškėjui priklausančioje kavinėje-užkandinėje, esančioje Panevėžyje, Smėlynės g. 102. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas, turintis licenciją Nr. 1257 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais kavinėje-užkandinėje, esančioje Panevėžyje, Smėlynės g. 102, kuri išduota 2011 m. rugpjūčio 31 d., pagal 2012 m. balandžio 6 d. PVM sąskaitą faktūrą serija T746 Nr. 0000970 įsigijo: 40 vnt. alaus „Švyturys“, 4 vnt.

„Žalių devynerių“, 35 proc. alk. tūrio; pagal 2012 m. balandžio 9 d. PVM sąskaitą faktūrą serija MAX Nr. 043120001121 įsigijo: 24 vnt. alaus „Kalnapilis Pilsner“, 4,6 proc. alk. tūrio, 40 vnt. alaus „Utenos“, 5 proc. alk. tūrio; pagal 2012 m. kovo 9 d. PVM sąskaitą faktūrą serija MAX Nr. 508120000144 įsigijo: 15 vnt. degtinės „Originali lietuviška auksinė“, 40 proc. alk. tūrio. Trečiasis suinteresuotas asmuo nustatė, kad pareiškėjas pagal aukščiau paminėtas 2012 m. balandžio 6 d., 2012 m. balandžio 9 d., 2012 m. kovo 9 d.

PVM sąskaitas faktūras alkoholinius gėrimus įsigijo ne iš įmonių, turinčių licencijas gaminti alkoholinius gėrimus ar licencijas verstis didmenine prekyba jais, o iš mažmeninės prekybos centrų UAB „Rimi Lietuva“ ir UAB „Maxima Lt“, turinčių tik licencijas verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, ir 2012 m. balandžio 26 d. nutarimu Nr. ATK2-97/12 pripažino pareiškėją pažeidusiu Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 7 dalyje nustatytus reikalavimus bei paskyrė pareiškėjui 1 000 Lt baudą. Trečiasis suinteresuotas asmuo 2012 m. birželio 21 d. raštu Nr. S-(4.3-3)-1890 „Dėl licencijuojamos veiklos pažeidimų“ informavo Panevėžio miesto savivaldybę, kad pareiškėjui yra taikyta ekonominė sankcija už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 7 dalies pažeidimą.

Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorius, atsižvelgdamas į šį raštą ir vadovaudamasis Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 2 punktu, Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 20 dalies 3 punktu, Licencijavimo taisyklių 6 ir 57 punktais, priėmė 2012 m. liepos 4 d. įsakymą Nr. A-516, kuriuo nuo 2012 m. liepos 20 d. panaikino pareiškėjo licencijos Nr. 1257 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, išduotos 2011 m. rugpjūčio 3 d. kavinei-užkandinei (Smėlynės g. 102, Panevėžys), galiojimą.

Šis atsakovo priimtas įsakymas ir yra ginčijamas šioje byloje. Teismas vadovavosi skundžiamo administracinio akto ir trečiojo suinteresuoto asmens nutarimo priėmimo metu galiojusio Alkoholio kontrolės įstatymo (2007 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. X-1198 redakcija) 17 straipsnio 7 dalimi. Nustatė, kad pareiškėjui turima licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais suteikė teisę prekiauti spiritiniais gėrimais, alkoholiniais kokteiliais, fermentuotais gėrimais, vynu, alumi. Taigi pareiškėjas turėjo teisę pats prekiauti visais alkoholiniais gėrimais, kuriuos įsigijo iš įmonių, turinčių licencijas verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais.

Pabrėžė, kad trečiojo suinteresuoto asmens 2012 m. balandžio 26 d. nutarimas Nr. ATK2-97/12, kuriuo už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 7 dalies reikalavimų pažeidimą pareiškėjas nubaustas 1 000 Lt bauda, įsiteisėjęs ir galiojantis. Todėl teismas padarė išvadą, kad faktas, jog pareiškėjas padarė Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 7 dalyje numatytą pažeidimą, yra nustatytas. Teismas taip pat vadovavosi ginčijamo įsakymo priėmimo metu galiojusio Alkoholio kontrolės įstatymo (2008 m. spalio 14 d. įstatymo Nr. X-1750 redakcija) 34 straipsnio 20 dalies 3 punktu, Licencijavimo taisyklių 6, 57 punktais.

Pažymėjo, jog Licencijavimo taisyklėse nenustatyta, kad aptariamu atveju apie licencijos galiojimo panaikinimą įmonė turi būti įspėta. Licencijavimo taisyklių 56 punkte numatytas vienintelis atvejis, kai įmonė įspėjama apie galimą licencijos galiojimo panaikinimą. Todėl, teismo nuomone, pareiškėjo argumentai dėl to, kad atsakovas neįspėjo jo apie licencijos galiojimo panaikinimą, yra nepagrįsti. Teismas nurodė, kad baudos skyrimas licencijos verstis alkoholio produktų verslu turėtojui už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus yra pagrindinė nuobauda, o licencijos galiojimo panaikinimas yra papildoma nuobauda.

Tai, kad už įstatymo pažeidimą jau taikyta ekonominė sankcija, nepaneigia galimybės panaikinti asmeniui suteiktos specialiosios teisės, kurios suteikimo sąlygų jis nesilaikė, galiojimo. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-1883/2005, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2001 m. gegužės 7 d. nutarimu, teismas pareiškėjo argumentus, kad už padarytą Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimą panaikinus licencijos prekiauti alkoholiniais gėrimais galiojimą jis yra baudžiamas antrą kartą už tą patį pažeidimą, laikė nepagrįstais.

Taigi, teismo nuomone, atsakovas pagrįstai sprendė klausimą dėl licencijos verstis mažmenine alkoholio prekyba panaikinimo ir panaikino pareiškėjo turimos licencijos verstis mažmenine alkoholio prekyba galiojimą. Pagrindas taikyti Alkoholio kontrolės įstatymo imperatyvių normų numatytas sankcijas yra trečiojo suinteresuoto asmens nustatytas Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo faktas. Atsakovas, gavęs trečiojo suinteresuoto asmens pranešimą apie nustatytą pareiškėjo padarytą Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimą, privalėjo taikyti teisės aktuose nustatytas atsakomybės už pažeidimą priemones.

Atsakovas neturi įgaliojimų spręsti, panaikinti licenciją ar jos nepanaikinti, – jeigu buvo padarytas Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 20 dalies 3 punkte nurodytas teisės pažeidimas. Įstatymas nesuteikia savivaldybės vykdomajai institucijai diskrecijos galimybės, t. y. savivaldybės vykdomoji institucija yra priversta vykdyti imperatyvią įstatymo normą ir priimti sprendimą panaikinti licenciją. Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimą, kuriame aptarta teismo teisė nuspręsti, kad ūkio subjektui išduotos licencijos galiojimas neturi būti panaikinamas.

Teismas, įvertinęs šioje administracinėje byloje nagrinėjamą situaciją, konstatavo, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjui šiuo atveju pritaikyta licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimo panaikinimo sankcija yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad jo padarytas pažeidimas yra formalus, nesukėlęs sunkių pasekmių, todėl įmonė nubausta per griežtai. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2012 m. kovo 9, balandžio 6 ir balandžio 9 dienomis pareiškėjas pirko pakankamai didelį kiekį (iš viso 163 vnt.) įvairių alkoholinių gėrimų, todėl, atsižvelgiant į griežtą alkoholio produktų apyvartos reguliavimą ir šio reguliavimo tikslus, tokia situacija negali būti vertinama kaip mažareikšmis pažeidimas.

Tai, jog nebuvo nustatyta naujų Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimų, dar nereiškia, jog pasikeitė pareiškėjo valia dėl įstatymų laikymosi. Teismas nustatė, kad teismo posėdyje, nagrinėjant pareiškėjo administracinę bylą, pareiškėjas teigė, kad alkoholiniai gėrimai buvo pirkti iš prekybos centrų, pareiškėjo kavinėje pritrūkus alkoholinių gėrimų tokiu metu, kai nebuvo galimybės jų nusipirkti iš įmonių, besiverčiančių didmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, t. y. vėlyvą vakarą. Tačiau iš pačių sąskaitų faktūrų nustatyta, kad alkoholiniai gėrimai buvo perkami ne vakare, bet dienos metu.

Be to, nagrinėjant pareiškėjo bylą dėl nutarimo skirti ekonominę sankciją, pareiškėjas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento direktoriui 2012 m. balandžio 24 d. pateiktame rašytiniame paaiškinime nurodė, kad patikrinimo metu rastose sąskaitose faktūrose išvardytos prekės buvo perkamos reprezentacinėms reikmėms. Teismo posėdyje pareiškėjo vadovė nurodė, kad tariamai nupirkti alkoholiniai gėrimai vėliau buvo panaudoti reprezentacijai, o ne parduoti. Prieštaringi pareiškėjo vadovės paaiškinimai teismo buvo įvertinti kaip siekimas klaidinant trečiąjį suinteresuotą asmenį, nagrinėjusį ekonominės sankcijos pareiškėjui skyrimo klausimą, bei teismą išvengti atsakomybės. Licencijų sąlygų laikymasis ir jo priežiūra yra būtina prielaida sąžiningai konkurencijai atitinkamoje rinkoje, nagrinėjamu atveju – prekybos alkoholio produktais rinkoje (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas).

Teismas pabrėžė, kad tokia pareiškėjo veikla, kai įsigyjama alkoholinių gėrimų iš įmonių, neturinčių licencijų verstis didmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, sukuria nesąžiningos konkurencijos rinkoje sąlygas ir sau pranašesnę padėtį palyginus su sąžiningai ir teisėtai veikiančiais rinkos subjektais. Alkoholio prekybos reikalavimų pažeidimai, jeigu į juos deramai nereaguojama, gali sudaryti prielaidas pakenkti valstybės ekonominiams interesams. Pareiškėjas, pasirinkdamas realizuoti savo ūkinės veiklos laisvę alkoholio versle, turėjo atsižvelgti į šio verslo specifiką ir ypatingą šios veiklos rūšies teisinį režimą bei laikytis imperatyvių teisės reikalavimų.

Teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta itin svarbių aplinkybių, akivaizdžiai patvirtinančių pareiškėjui taikytos sankcijos neproporcingumą, todėl netaikyti tokios uždraudimo sankcijos (ir kartu prevencinio poveikio priemonės) kaip licencijos galiojimo panaikinimas pagrindo nėra.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 74–76), kurį patikslino (b. l. 83–86), prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir patenkinti skundą, taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 20 dalis neprieštarauja konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas neatsižvelgė, jog padarytas formalus pažeidimas yra pašalintas, įsakymu atimama licencija išsamiai nenurodant pažeidimų, neseniai pradėjo veiklą, siekiama susidoroti dėl konkurencijos. Prašė pateikti buhalterinę informaciją apie įmonės apyvartą, pelną ir kt. Tačiau teismas, nenustatęs visų reikšmingų aplinkybių, neteisingai išsprendė bylą ir pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 4 dalį. Priverstas pateikti papildomus įrodymus. Teigia, jog pažeidimas yra vienintelis, jį padarė dėl nežinojimo, nuoširdžiai gailisi ir padėjo išaiškinti pažeidimą, pasiryžęs laikytis visų Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų. Teismo posėdžio garso įrašas atskleis, jog galbūt teismas, neleisdamas iškviesti į teismo posėdį įmonės buhalterės ir versdamas atsakinėti į klausimus, į kuriuos jau atsakė „nežinau, neatsimenu“, pažeidė ABTĮ. Pažymi, kad sumokėjo 1 000 Lt baudą, išėmė alkoholinius gėrimus iš apyvartos, todėl neaišku, kaip padarytas pažeidimas turėjo įtakos kitiems rinkos dalyviams. Negali sutikti, kad pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 7 dalį. Remdamasis Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimu, pareiškėjas teigia, kad neatsižvelgta į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes. Už pirmą pažeidimą, kuris pagal mastą ir pobūdį nesukėlė visuomenei jokių padarinių, įmonei sumokėjus ekonominę baudą, manytina, jog ūkinės veiklos apribojimas atimant licenciją yra neproporcinga nuobauda. Esant sunkmečiui, panaikinus licenciją bus realiai pakenkta ekonominiams valstybės interesams. Pabrėžia, kad turi būti nustatyti bent du Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 5–11 dalių reikalavimų nesilaikymo atvejai. Be to, kyla pagrįstų abejonių, ar Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 20 dalis neprieštarauja konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 90–92) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, atitinkantis suformuotą teismų praktiką. Gavęs informaciją iš trečiojo suinteresuoto asmens, neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik panaikinti pareiškėjui išduotą licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais (Alkoholio kontrolės įstatymo 34 str. 20 d. 3 p., Licencijavimo taisyklių 6, 57 p.). Pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra nepagrįstas ir nebūtinas šioje administracinėje byloje. Konstitucinis Teismas dėl teisės principo ne bis in idem pasisakė 2001 m. gegužės 7 d. nutarime. Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, sprendime konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjui pritaikyta licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais panaikinimo sankcija yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 95) nurodo, kad Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. balandžio 26 d. priimtas nutarimas Nr. ATK2-97/12 taikyti ekonomines sankcijas pareiškėjui už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 7 dalies pažeidimą yra įsigaliojęs, pareiškėjas sumokėjo paskirtą ekonominę sankciją. Atsižvelgiant į tai, paminėto nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra ir negali būti ginčo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo objektas. Teismo sprendimas buvo priimtas teisėtai ir pagrįstai. Spręsti dėl licencijos galiojimo panaikinimo proporcingumo padarytam pažeidimui ir tokiu būdu vykdyti teisingumą turi teisę tik Lietuvos Respublikos teismai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš bylos matyti, kad pareiškėjo skundžiamas atsakovo įsakymas priimtas, vadovaujantis Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 20 dalies 3 punktu, Licencijavimo taisyklių 6 ir 57 punktais, atsižvelgiant į trečiojo suinteresuoto asmens 2012 m. birželio 21 d. atsakovui pateiktą informaciją apie jo (trečiojo suinteresuoto asmens) 2012 m. balandžio 26 d. nutarimu pareiškėjui pritaikytą ekonominę sankciją (1 000 Lt baudą) už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 7 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą. Kolegija pažymi, kad skundžiamame įsakyme nurodytas Licencijavimo taisyklių 57 punktas, kuriame numatyta, kad licencijos galiojimas panaikinamas Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17, 18, 19, 20 dalyse nustatytais atvejais, nukreipia ginčo teisinių santykių reglamentavimą į Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 20 dalį. Todėl būtina pateikti šios materialinės teisės normos aiškinimą.

Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 20 dalies 3 punkte nurodyta, kad licencijos gaminti alkoholio produktus, verstis didmenine prekyba jais ar verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimas panaikinamas, kai įmonė nesilaiko šio įstatymo 17 straipsnio 5-11 dalyse nustatytų reikalavimų. Todėl šios teisės normos taikymo požiūriu pareiškėjo padarytas Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 7 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas (šioje dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymas) yra pakankamas pagrindas atsakovui panaikinti jo turimos licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimą. Kolegija pažymi, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 7 dalies (2007-06-21 įstatymo Nr. X-1198 redakcija) nesilaikymo faktas buvo konstatuotas paminėtu trečiojo suinteresuoto asmens 2012 m. balandžio 26 d. nutarimu. ABTĮ požiūriu šis nutarimas yra individualus teisės aktas, kuris pareiškėjo galėjo būti skundžiamas teismui šio įstatymo nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekė pasinaudoti šia teise, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 9 d. nutartimi (kuri Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-08-24 nutartimi buvo palikta nepakeista) pareiškėjo skundo nepriėmė dėl termino jį paduoti praleidimo. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje teismas neturi įstatymo numatyto (ABTĮ nustatyto) pagrindo kvestionuoti paminėto trečiojo suinteresuoto asmens 2012 m. balandžio 26 d. nutarimo nei fakto nustatymo, nei teisės taikymo klausimais.

Pasisakydama dėl Konstitucijos taikymo požiūriu pareiškėjo kvestionuojamos Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 20 dalies, kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 21 d. nutarimu pripažino, jog Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalies nuostatos (kurios pagal jose nustatytą licencijos verstis didmenine prekyba alkoholio produktais galiojimo panaikinimo pagrindą ir mechanizmą iš esmės panašios su licencijų verstis mažmenine prekyba alkoholio produktais galiojimo panaikinimo pagrindu, nustatytu Alkoholio kontrolės įstatymo 34 str. 20 d.) neprieštaravo Konstitucijai. Atsižvelgdama į šį Konstitucinio Teismo nutarimą bei į paminėtą panašumą, kolegija neįžvelgia pareiškėjo nurodyto Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 20 dalies neatitikimo Konstitucijai, todėl neturi pagrindo kreiptis šiuo klausimu į Konstitucinį Teismą (ABTĮ 4 str.).

Pasisakydama dėl pareiškėjo padarytų Alkoholio kontrolės įstatymo (17 str. 7 d. numatytų) pažeidimų reikšmingumo (jų adekvatumo sankcijai panaikinti pareiškėjo turimos licencijos galiojimą), kolegija pažymi, kad šios bylai reikšmingos aplinkybės vertintinos Alkoholio kontrolės įstatymo 41 straipsnio taikymo požiūriu. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad ši teisės norma ta apimtimi, kuria nėra numatyta galimybė teismui, atsižvelgiant į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, nuspręsti, kad ši sankcija - licencijos galiojimo panaikinimas - įmonei už šio įstatymo 34 straipsnio 17 dalyje nurodytus teisės pažeidimus neturi būti taikoma, nes dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. Esant tokiam Konstitucinio Teismo išaiškinimui (pažymėtina, kad jis yra adresuotas ne viešojo administravimo subjektams, o tik teismui), bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas šią materialinės teisės normą (Alkoholio kontrolės įstatymo 41 str.), kiekvienu konkrečiu atveju suinteresuotos šalies ar savo iniciatyva privalo aptarti faktinę byloje nagrinėjamą situaciją tuo aspektu, ar yra (nėra) pagrindas, vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, nuspręsti, kad sankcija - licencijos galiojimo panaikinimas - įmonei už šio įstatymo 34 straipsnio ir 20 dalyje nurodytus teisės pažeidimus neturi būti taikoma.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas aptarė šį klausimą. Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir jų nekartodama, pritaria teismo padarytai išvadai, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra nustatyta paminėto Konstitucinio Teismo išaiškinimo požiūriu reikšmingų aplinkybių, kurios leistų teismui pasinaudoti diskrecija netaikyti pareiškėjui jo turimos licencijos galiojimo panaikinimo.

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisingas ir pagrįstas. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. Z. individualios įmonės apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis