2018-10-03 Nr. AB-17213-3-62-3-02017-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1765-415/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02017-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2016 m. birželio 28 d. iki 2016 m. liepos 6 d. buvo laikomas LAVL Psichiatrijos skyriaus kameroje Nr. 8 per mažo ploto sąlygomis. Taip pat kameroje buvo šalta, drėgna, tamsu, rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Pareigūnų veiksmais buvo tyčia sudaromos konfliktinės situacijos tarp laikomų asmenų. Atvykus ir išvykstant iš LAVL asmens ir daiktų apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Esant žemai oro temperatūrai pareiškėjas buvo verčiamas nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Dėl laikymo sąlygų LAVL pareiškėjas teigė patyręs dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, t. y. neturtinę žalą.

3. Atsakovo atstovas LAVL atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. LAVL nurodė, kad pareiškėjas ligoninės kamerų tipo palatoje Nr. 8 buvo gydomas nuo 2016 m. birželio 28 d. iki 2016 m. liepos 5 d. Statistika, kiek konkrečioje palatoje gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, LAVL nevedama, todėl duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju ginčo laikotarpiu buvo laikomas palatoje, atsakovo atstovas pateikti negalėjo. Atkreipė dėmesį, kad dažnai palatoje būna užimtos ne visos lovos, todėl vienam gydomam asmeniui tenka didesnis patalpos plotas. Pabrėžė, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis nuteistųjų ir (arba) suimtųjų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) to reikalaujantiems nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems.

5. Atsakovo atstovas paaiškino, kad LAVL patalpos įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus ir atitinka galiojančių higienos normų reikalavimus. Ginčui aktualiu laikotarpiu kamerų tipo palata, kurioje buvo gydomas pareiškėjas, dėl atitikimo higienos normų reikalavimams nebuvo tikrinta. 2015 m. kovo 25 d. kamerų tipo palatos Nr. 8 ir 2016 m. kovo 29 d. tokios pačios kamerų tipo palatos Nr. 6 patikrinimų metu buvo nustatyta, kad šiose kamerų tipo palatose oro judėjimo greitis ir natūralus apšvietimas atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) reikalavimus.

6. LAVL nurodė, kad nuteistieji atvyksta į ligoninę iš skirtingų pataisos įstaigų, kuriose leidžiama turėti tabako gaminių ir reikmenų. Nuteistieji supažindinami su draudimu rūkyti sveikatos priežiūros įstaigoje ir kratos metu tabako gaminiai ir reikmenys paimami. Jei LAVL teritorijoje užfiksuojami rūkantys asmenys, konstatuojami pažeidimai ir skiriamos drausminės nuobaudos. Pareiškėjas į LAVL administraciją su skundais ar prašymais dėl netinkamų laikymo sąlygų ar pablogėjusios sveikatos nesikreipė.

7. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas jokiais įrodymais.

II. 8. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 4 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, kad nuo 2016 m. birželio 28 d. iki 2016 m. liepos 5 d. pareiškėjas buvo gydomas LAVL Psichiatrijos skyriaus palatoje Nr. 8, kurios plotas 15,51 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, dėl to pareiškėjui palatoje teko 5,17 kv. m ploto. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjui gydantis LAVL nebuvo pažeista jo teisė į teisės aktais numatytą 5,1 kv. m gyvenamąjį plotą.

10. Dėl netinkamo apšvietimo, šalčio ir drėgmės teismas pažymėjo, jog byloje nebuvo pateikta įrodymų, taip pat ir Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl ginčo laikotarpiu tikrintos palatos Nr. 8 apšvietimo, drėgmės ar temperatūros. Teismas nenustatė, kad pats pareiškėjas dėl galbūt netinkamų sąlygų (netinkamo apšvietimo, šalčio, drėgmės) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Tačiau LAVL Psichiatrijos skyriaus palata Nr. 8 Vilniaus visuomenės sveikatos centro buvo tikrinta 2015 m. kovo 13–25 d. ir 2015 m. kovo 25 d. patikrinimo akte Nr. 13(15.3)-PA-630 Higienos normos pažeidimų nebuvo konstatuota. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo teiginius dėl netinkamo apšvietimo, drėgmės ir šalčio vertino kaip nepagrįstus.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių dėl LAVL pareigūnų netinkamo elgesio su juo. Todėl teismas konstatavo, kad bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

12. Dėl netinkamo asmens ir daiktų apžiūros atlikimo teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savo nurodytų aplinkybių nepagrindė, jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl abstrakčius tvirtinimus apie tai, kad asmens ir jo daiktų apžiūros buvo atliekamos nesilaikant teisinio reglamentavimo, vertino kaip deklaratyvius ir nepagrįstus. Taip pat pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl rūkančių asmenų laikymo su nerūkančiais, nurodydamas, kad pagal teisinį reglamentavimą LAVL nuteistiesiems rūkyti yra draudžiama, todėl pareiškėjas, matydamas, kad nuteistieji pažeidinėja nustatytas kalinimo normas, turėjo kreiptis į LAVL administraciją, tačiau to nepadarė.

III. 13. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo jo skundą tenkinti.

14. Pareiškėjas nurodo, kad byloje esantys duomenys apie jam tekusį gyvenamąjį plotą yra neteisingi. Tuo metu, kai jis gydėsi LAVL, lovos buvo dviejų aukštų, todėl jam tekęs gyvenamasis plotas buvo žymiai mažesnis. Pareiškėjui 2016 m. birželio 28 d. atvykus į LAVL, palatoje buvo ne 3, o 6 asmenys. Palatoje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo sudarytos sąlygos vėdinti patalpą praveriant langą, nes langai buvo užkalti. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovo atstovas nurodė, jog 2016 m. lapkričio 8 d. buvo atlikti remonto darbai, tačiau jis į LAVL atvyko 2016 m. birželio 28 d. Pareiškėjas tvirtina, kad pateikė bent 20 skundų LAVL administracijai, tačiau jie nebuvo registruojami.

15. Atsakovo atstovas LAVL prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16. LAVL mano, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai išanalizavo bylos šalių argumentus, pateiktus įrodymus ir priimtą sprendimą išsamiai pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl priimtas sprendimas yra objektyvus, pagrįstas ir teisingas. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui, jis nepateikė naujų argumentų ar motyvų nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

18. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

19. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

20. Nors pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui buvo nurodęs daugiau aplinkybių, dėl kurių, jo nuomone, jis patyrė neturtinę žalą, tačiau apeliaciniame skunde jų jau nebenurodė. Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėta ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, dėl jų plačiau nepasisako, tik pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo dalies nepagrįstumą pagrindžiančius motyvus.

21. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Vis dėlto teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

22. Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-100-822/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1236-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1018-662/2018).

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes.

24. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus ir bendro pobūdžio teiginiais.

25. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

26. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111 punktą (2015 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1R-238 redakcija) iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (111.1 punktas); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (111.2 punktas); 4,1 kv. m – Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų gyvenamosiose patalpose (111.3 punktas) bei 5,1 kv. m – Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose (111.4 punktas).

27. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje kalinamiems asmenims tenkančio ploto skaičiavimo aspektu teismų praktikoje atsižvelgiama ir į veiksnius, galinčius adekvačiai kompensuoti ribotą asmeninės erdvės trūkumą palatoje, t. y. galimybę nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-858/2015, 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017).

28. Sprendžiant klausimą dėl asmens neturtinės žalos, patirtos LAVL, atlyginimo, svarbu įvertinti šios įstaigos specifiką, jos režimą bei joje laikomų asmenų sveikatos būklę. Šiuo aspektu aktuali Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija. EŽTT yra nurodęs, kad sergančio asmens laikymas nepriimtinomis sąlygomis iš esmės gali prilygti elgesiui, kurį draudžia Konvencijos 3 straipsnis, kadangi nuo įvairių sveikatos sutrikimų kenčiantys nuteistieji stipriau išgyvena sunkumus, kuriuos sukelia nepriimtinos kalinimo sąlygos ir į šią aplinkybę svarbu atsižvelgti sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą (žr., pvz., EŽTT 2001 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Price prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 33394/96), 2004 m. vasario 10 d. sprendimą byloje Naumenko prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 42023/98). Be to, EŽTT yra pažymėjęs, kad nuteistieji, kurie kenčia nuo psichikos sutrikimų, linkę stipriau išgyventi menkinimo ir bejėgiškumo jausmus, tokiu būdu nagrinėjant šiuos Konvencijos pažeidimo atvejus, reikalingas didesnis atidumas. Kartais tokiu atveju pati pareiškėjo psichologinė būklė gali lemti, kad jis jaučiasi pažeidžiamesnis nei kiti nuteistieji ir jo kančia, skausmas ir baimė gali būti stipresni dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų (žr., pvz., EŽTT 2009 m. sausio 20 d. sprendimą byloje Slawomir Musial prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 28300/06).

29. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis tokio pobūdžio bylose, jei atsakovo atstovas (LAVL) nepaneigia pareiškėjo pateiktų duomenų apie ligoninės kameros plotą ir joje buvusių asmenų skaičių, tai vertinama pareiškėjo naudai ir vadovaujamasi pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis, pripažįstant, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu LAVL teko mažiau ploto nei numatyta teisės aktuose, t. y. atsakovo atstovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigotas veikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-959-858/2018).

30. Šiuo atveju atsakovo atstovas pateikė duomenis apie lovų skaičių palatose. Nuo 2016 m. birželio 28 d. iki 2016 m. liepos 5 d. pareiškėjas buvo gydomas LAVL Psichiatrijos skyriaus palatoje Nr. 8, kurios plotas yra 15,51 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vieno aukšto vietos. Pareiškėjui palatoje teko 5,17 kv. m ploto. Todėl konstatuotina, kad atsakovo atstovas įrodė, jog pareiškėjui gydantis LAVL nebuvo pažeista jo teisė į teisės aktais numatytą 5,1 kv. m gyvenamąjį plotą.

31. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais.

32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016). Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017).

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad palatoje, kurioje jis buvo laikomas, nebuvo sudarytos sąlygos vėdinti patalpą praveriant langą, nes langai buvo užkalti. Pareiškėjas tvirtina, kad pateikė bent 20 skundų LAVL administracijai, tačiau jie nebuvo registruojami.

34. Šiais pagrindais pareiškėjas negrindė savo reikalavimų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl, vadovaudamasi ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi, teisėjų kolegija Nutarties 33 punkte nurodytų apeliacinio skundo argumentų nevertina.

35. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys