2022-07-13 Nr. AB-18764-3-62-3-00961-2022-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3130-520-2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00961-2022-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ivetos Pelienės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 21S43511 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jo persekiojimas yra grindžiamas priklausymu socialinei grupei, kuri yra persekiojama dėl „(duomenys neskelbtini) religijos atsisakymo“. Pavojus dėl religijos atsisakymo dažniau gresia vyrams ir merginoms, moterims iš kitų šeimos narių – vyrų pusės. Pareiškėjo vertinimu, tai priskiriama „garbės nusikaltimams“, kurie įvyksta dėl įsitikinimo, kad šeimos garbė pažeista, o asmeniui atsisakius religijos preziumuojama, kad šeimos garbė yra suteršta. Atstatyti šeimos garbę yra šeimos vyrų pareiga – tėvo, vyro, brolių, dėdžių ar net sūnų.

3. Pareiškėjas nurodė, kad garbės nusikaltimai įvykdomi nužudant vyrą, moterį, merginą, tačiau prieš juos gali būti panaudotos ir kitos smurto priemonės: fizinė prievarta, uždarymas namuose, judėjimo kontrolė, draudimas mokytis, priverstinė santuoka, priverstinė savižudybė, viešas pažeminimas ir pan. Garbės nusižengimai laikomi neatleistinais, o šeimos garbės suteršimas bėgant laikui nemažėja ir lemia „garbės nusikaltimų“ taikymą. Garbės nusikaltimai yra paplitę visame (duomenys neskelbtini), o ypač vietovėje, kur gyvena pareiškėjas.

4. Pareiškėjas pabrėžė, kad negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga arba ten grįžti bijodamas persekiojimo. Garbės nusižengimų tolerancija (duomenys neskelbtini) yra tapusi norma, kurios istorija siekia dar gentinę santvarką. Garbės kodekso pažeidimų ir kraujo keršto atvejų netiria ir į kraujo keršto bei garbės nusikaltimus nesikiša vietos policija. Pareiškėjas negali savo kilmės šalyje pasinaudoti savo valstybės apsauga ir bijo sugrįžti bijodamas smurto ir persekiojimo.

5. Pareiškėjas nurodė, jog atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjo išsiuntimo, rėmėsi 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 7 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta išimtimi, tačiau minėtos išimties pareiškėjo atveju nėra, nes jo asmenybė nustatyta. Pareiškėjas savo elgesiu niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos. Pareiškėjas bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio dėl motyvų nustatymo, nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, jo pasakojimas ir išvykimas iš kilmės valstybės buvo nulemtas patiriamos baimės dėl persekiojimo, pareiškėjas visą laiką buvo geranoriškas, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies.

6. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimo motyvai grįsti prielaidomis, o Direktyvoje 2008/115/EB nurodytos išimtinės aplinkybės nebuvo nustatytos. Atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką.

7. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Departamentas nurodė, kad jis nusprendė pareiškėjui nesuteikti pabėgėlio statuso, kadangi pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų, pažymėjo, kad be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė jam tariamai kylančių grėsmių, todėl tos pačios aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nebuvo nustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui gresia Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Dėl to Departamentas sprendė, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

9. Departamentas paaiškino, kad tyrimo metu nenustatyta, jog pareiškėjas buvo persekiojamas dėdės ar kad jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

10. Departamentas pabrėžė, kad, įvertinus priežastis, lėmusias pareiškėjo išvykimą iš (duomenys neskelbtini), nustatyta, jog šis pasakojimas nepasižymi informatyvumu, nuoseklumu, nėra paremtas objektyviais įrodymais, pasakojimui trūksta konkrečių detalių, tikslumo, jis buvo prieštaringas. Pareiškėjas tyrimo metu nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo pasakojimą. Departamentas pažymėjo, kad nurodyti pasakojimo trūkumai sudaro pagrindą atsargiau bei kritiškiau vertinti pareiškėjo pasakojimo patikimumą bei, nesant kitų pasakojimą patvirtinančių įrodymų, priskirti jam žemą įrodomąją galią. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nepateikė ir tyrimo metu nebuvo rasta kitų įrodymų, kurie patvirtintų jo pasakojimą, Departamentas dėl nustatytų pasakojimo trūkumų šio pasakojimo nelaikė įrodymu, pakankamu lygiu patvirtinančiu pareiškėjo nurodytų faktų tikrumą, vertino jį kritiškai.

11. Departamentas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo teiginiai apie tai, jog atsivertimas į (duomenys neskelbtini) kelia rimtą grėsmę jo gyvybei, yra nepagrįsta baimė. Apklausos metu pareiškėjas apie patiriamą artimųjų spaudimą dėl jo pasirinkto tikėjimo akcentuoja tik nuo 2021 metų, nors 2015 metais (duomenys neskelbtini) prašėsi prieglobsčio dėl to, kad pakeitė religiją, jo prašymas buvo atmestas, apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad į (duomenys neskelbtini) atsivertė 2016 metais, tačiau dar nėra (duomenys neskelbtini).

12. Departamentas akcentavo, kad, užduodant pareiškėjui patikslinančius klausimus apie religiją, jis atsakinėjo neišsamiai, abstrakčiai, bendromis frazėmis, o pasakodamas apie pagrobimą 2021 m. sausio mėnesį, pareiškėjas painiojosi detalėse.

13. Departamentas nurodė, kad tyrimo metu nenustatyta, jog pareiškėjas buvo persekiojamas dėdės ar kad jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl Sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo situacija neatitinka Įstatyme numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų.

14. Atsižvelgęs į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, taip pat nenustatęs individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

15. Departamentas akcentavo, kad tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį, ji taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Prieglobsčio prašytojai turi pareigą gerbti nacionalinius įstatymus ir priemones viešajai tvarkai palaikyti. Nors pareiškėjas iš savo kilmės valstybės atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą, todėl šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

16. Departamentas pažymėjo, kad pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 17. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. gegužės 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: 1) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 2) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 3) kitą skundo dalį atmetė.

18. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias faktines aplinkybes:

18.1. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 30 d. užsieniečio apklausos lape nurodė, kad gimė (duomenys neskelbtini), turi (duomenys neskelbtini) pilietybę, yra (duomenys neskelbtini), jo gimtoji kalba – (duomenys neskelbtini), šiek tiek kalba (duomenys neskelbtini) kalbomis, (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui (duomenys neskelbtini) buvo išduota Baltarusijos viza, prieš tai gyveno (duomenys neskelbtini) apie tris mėnesius.

18.2. Pareiškėjas pirminės apklausos, įvykusios 2021 m. lapkričio 17 d., metu paaiškino, kad (duomenys neskelbtini).

18.3. Departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

19. Teismas, nagrinėdamas bylą, vadovavosi Konvencijos 1 straipsnio A dalimi punktu, Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, Europos Parlamento ir Tarybos 2011 m. gruodžio 13 d. direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) nuostatomis, apžvelgė teismų praktiką, suformuotą prieglobsčio bylose, analizavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas, detalizuojančias tyrimo dėl prieglobsčio prašymo atlikimo tvarką, prašymo vertinimo kriterijus.

20. Teismas konstatavo, kad Departamento atliktas tyrimas iš esmės atitinka tyrimui keliamus reikalavimus, įvertinęs Departamento tyrimo medžiagą ir Sprendimą, teismas nustatė, kad atsakovas pakankamai išsamiai įvertino pareiškėjo norą tapti (duomenys neskelbtini), domėjimąsi (duomenys neskelbtini), jos praktikavimą, pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje, t. y. išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes, rėmėsi tyrimo metu surinktais faktiniais duomenimis, vadovavosi prieglobsčio teisės doktrina ir atliko išsamią analizę, šaltiniai, kuriais vadovavosi atsakovas, yra patikimi.

21. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas sutiko su atsakovo vertinimu, kad kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo noro tapti (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pateikti atsakymai nėra nuoseklūs, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas praktikuoja (duomenys neskelbtini) ar dėvi atitinkamus simbolius. Iš vykusios apklausos teismas nustatė, kad pareiškėjas nebandė (duomenys neskelbtini) ar tartis dėl ritualinių apeigų kurioje nors kitoje valstybėje. Dalyvavimas grupėje, kuri nepalaiko (duomenys neskelbtini) religijos, nėra religijos praktikavimas, tuo labiau, kad minėta grupė palaiko žmones, kurie atsisako (duomenys neskelbtini) religijos. Teismas konstatavo, kad, pareiškėjui nepateikus (duomenys neskelbtini) tikėjimo priėmimą, praktikavimą patvirtinančius dokumentus, jo baimė pagal pateiktus paaiškinimus dėl klano grasinimo yra abejotina. Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas netiksliai nurodo tariamų įvykių datas painiodamas mėnesius, netgi metus, faktus. Byloje nėra pateikta duomenų apie jo religijos praktikavimą, todėl pareiškėjo argumentai, kad jis studijuoja (duomenys neskelbtini) nėra įrodymas, kad jis pasirinko kitą religiją, perėjo į (duomenys neskelbtini) tikėjimą. Pareiškėjas be (duomenys neskelbtini) teorijos analizavimo nenurodo dalyvavęs jokiose praktinėse (duomenys neskelbtini) apeigose, nenešiojo ir / ar nelaikė su savimi (duomenys neskelbtini) simbolių ar atributų. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nėra pateikta jokių išrašų iš medicininių bylų dėl galimai buvusio pareiškėjo sumušimo ar smurtavimo prieš jį.

22. Teismas, įvertinęs „garbės nusikaltimų“ sąvoką ir jų paplitimą, konstatavo, kad pareiškėjas nenurodė jokių esminių aplinkybių, leidžiančių jį priskirti prie padidintos rizikos asmenų profilio, kaip asmenų, įtrauktų į kraujo kerštą ar nukentėjus nuo kraujo keršto, grupę.

23. Teismas padarė išvadą, kad Departamentas surinko išsamią informaciją apie kilmės valstybę ir tinkamai įvertino prieglobsčio prašytojo (pareiškėjo) pateiktą informaciją kilmės valstybėje turimos informacijos kontekste. Teismas sprendė, kad Departamento surinktos informacijos visuma bei pareiškėjo papasakota istorija tiek apklausų metu Departamente, tiek teismo posėdyje, nepagrindžia tikimybės, jog (duomenys neskelbtini) pareiškėjui gresia persekiojimas. Pareiškėjo deklaruojama baimė šiuo aspektu taip pat negali būti laikoma „visiškai pagrįsta”. Pareiškėjo subjektyvios prielaidos nėra pagrįstos jokiais objektyviais įrodymais, o kitų aplinkybių, kurios lemtų pavojų jo gyvybei, pareiškėjas nenurodė. Pareiškėjo baimės patirti persekiojimą teismas nelaikė visiškai pagrįsta, todėl sprendė, kad visiškai pagrįstos baimės pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, t. y. pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl Departamentas pagrįstai atsisakė pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

24. Teismas akcentavo, kad vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas. Įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog, išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, be to, duomenų, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė, byloje taip pat nėra. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

25. Teismas pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtina, jog atsakovas, prieš priimdamas Sprendimą dėl prieglobsčio nesuteikimo, ėmėsi protingų priemonių išklausyti asmenį, tinkamai įvertino pareiškėjo paaiškinimus ir, atsižvelgdamas į juos, surinko visą naujausią informaciją apie kilmės valstybę, todėl Departamentas, atlikdamas vertinimą, Tvarkos aprašo nuostatų nepažeidė.

26. Vadovaudamasis Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio nuostatomis, įvertinęs pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes, pažymėjęs, kad yra pagrindas manyti, jog pareiškėjas gali pasislėpti, teismas pripažino pagrįsta Departamento Sprendimo dalį išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

27. Teismas nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė jo padarytam pažeidimui. Teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 5 ir 44 punktais. Taip pat teismas vertino, kad byloje nebuvo pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nebuvo nustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą.

28. Teismas konstatavo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra keistina, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

29. Teismas aptarė Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas) nuostatas ir pažymėjo, jog pareiškėjui taikomas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, todėl šio asmens duomenys, vadovaujantis minėtų taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai.

30. Teismas nurodė, kad Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki 3 metų, todėl nėra pagrindo keisti kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 31. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gegužės 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

32. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai vertino jo (pareiškėjo) pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos.

33. Pareiškėjas nurodo, kad, remiantis tarptautinių organizacijų surinkta informacija apie (duomenys neskelbtini), vieši (duomenys neskelbtini) atsivertimai į (duomenys neskelbtini) yra labai retai paskelbiami. Atsivertusieji yra skatinami savo naująjį tikėjimą išpažinti slaptai. Viešas atsivertimas greičiausiai sukeltų asmens išstūmimą ir (arba) smurtą iš jo bendruomenės, genties, šeimos narių ar (duomenys neskelbtini) ginkluotų grupuočių, žmonės, kurie iš (duomenys neskelbtini) atsivertė į (duomenys neskelbtini), gali patirti riziką būti nužudyti.

34. Pareiškėjas nurodo, kad pagal kilmės šalies informaciją (duomenys neskelbtini) yra paplitę garbės nusikaltimai, kuriuos įvykdo šeimos nariai vyrai, siekdami apginti savo šeimos garbę. Garbės nusikaltimus toleruoja visuomenė, nes manoma, kad šie nusikaltimai yra tinkamas atsakas į garbės pažeidimus. Policija ir valstybės institucijos nesiima priemonių šiems šiuos nusikaltimus užkardyti ir išaiškinti. Dažnai garbės nusikaltimai nuslepiami ir įforminami, kaip savižudybė arba nelaimingas atsitikimas. Ši informacija patvirtina, kad pareiškėjui dėl atsisakymo išpažinti islamą iš savo šeimos pusės kyla grėsmė patirti garbės nusikaltimą, kuris gali pasireikšti fizinėmis bausmėmis ar net mirtimi.

35. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad kilmės šalies informacija patvirtina, jog pareiškėjo persekiojimas religiniu pagrindu suponuoja jam akivaizdžią individualią grėsmę, dėl kurios jis negali pasilikti kilmės šalyje, be to, dėl atsisakymo išpažinti islamą pareiškėjas priskirtinas padidintos rizikos asmenų grupei.

36. Pareiškėjas pažymi, kad Europos prieglobsčio paramos biuro (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Gairės) yra rekomendacinio pobūdžio ir neprivalomos, jose pateikta vienų metų senumo informacija, todėl atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją. Atsakovui to nepadarius, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjui kilmės valstybėje nekyla pavojus dėl beatodairiško smurto. Be to, atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, todėl neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo.

37. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jam prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, taip pat visapusiškos ir naujausios informacijos. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

38. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

39. Atsakovas, pakartodamas atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, pažymi, kad tiek Departamentas, tiek ir teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti teismo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 40. Bylos dalykas – atsakovo Departamento 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. 21S43511, kuriuo pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui (duomenys neskelbtini) nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, taip pat nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į jo kilmės valstybę, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pagrįstumas ir teisėtumas.

41. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Departamento Sprendimas iš esmės yra pagrįstas ir teisėtas. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovo Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė atsakovo Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įvedamas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos (taip nurodyta sprendimo rezoliucinėje dalyje).

42. Iš Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas detaliai įvertino pareiškėjo pateiktus paaiškinimus apie priežastis, lėmusias jo išvykimą iš (duomenys neskelbtini), kartu su surinkta informacija apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje. Pažymėtina, kad pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė jam kylančia grėsme gyvybei dėl to, jog jis atsivertė į (duomenys neskelbtini) (buvo (duomenys neskelbtini)), jį persekioja dėdė, kuris yra (duomenys neskelbtini), labai religingas ir verčia pareiškėją laikytis (duomenys neskelbtini) ritualų.

43. Tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymėtina, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

44. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

45. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

46. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

47. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

48. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

49. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

50. Nagrinėjamos bylos kontekste yra aktualus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2018 m. spalio 4 d. sprendime byloje C-56/17 pateiktas išaiškinimas dėl Direktyvos 2011/95/ES tam tikrų nuostatų ir padarytos išvados, kad tarptautinės apsaugos prašytojas, kuris, grįsdamas savo prašymą, remiasi persekiojimo dėl su religija susijusių motyvų grėsme, neturi pateikti pareiškimų ar dokumentų, susijusių su visais šioje nuostatoje nurodytos sąvokos „religija“ elementais, tam, kad patvirtintų teiginius apie savo religinius įsitikinimus, tačiau prašytojas turi patikimai patvirtinti minėtus teiginius, pateikdamas informaciją, kuri kompetentingai institucijai leistų įsitikinti jų teisingumu. ESTT atkreipė dėmesį į generalinio advokato 2018 m. liepos 25 d. išvados 47 punktą, kuriame pažymėta, jog nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymus, pagrįstus baime būti persekiojamam dėl religinių motyvų, reikia atsižvelgti ne tik į prašytojo individualų statusą ir asmeninę padėtį, bet ir į jo religinius įsitikinimus ir jų susiformavimo aplinkybes, į tai, kaip jis suvokia ir praktikuoja savo tikėjimą ar netikėjimą, į jo santykį su doktrininiais, ritualiniais ar įsakomaisiais religijos, kurios pasekėjas jis teigia esąs ar kurios ketina atsisakyti, aspektais, į galimą jo vaidmenį skleidžiant savo tikėjimą arba į religinių ir tapatybės, etninių ar panašių veiksnių tarpusavio sąveiką.

51. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad Departamentas, priimdamas sprendimą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje (ne)suteikimo, turi atlikti griežtą, išsamų ir kruopštų prieglobsčio parašytojo atsivertimo, jo tikėjimo rimtumo, taip, kaip jis reiškė savo (duomenys neskelbtini) tikėjimą Lietuvoje ir kaip jis ketino jį praktikuoti kilmės valstybėje, jeigu būtų įvykdytas sprendimas jį išsiųsti, patikrinimą; atsakovas taip pat turi įvertinti / patikrinti, kaip šie pareiškėjo veiksmai būtų traktuojami jo kilmės šalyje tuo atveju, jei pareiškėjas nuspręstų išpažinti (duomenys neskelbtini) kilmės šalyje; vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas (žr. 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5576-1062/2019; kt.).

52. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo Sprendimo turinį, konstatuoja, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, šią informaciją įvertino kartu su pareiškėjo pateiktais paaiškinimais apie jo individualią situaciją, taip pat atsakovas pakankamai išsamiai įvertino pareiškėjo norą tapti (duomenys neskelbtini), domėjimąsi (duomenys neskelbtini).

53. Išanalizavus pareiškėjo tiek atsakovui, tiek pirmosios instancijos teiktus paaiškinimus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo bei atsakovo išvada, kad pareiškėjo pasakojimas dėl jo noro tapti (tapimo) (duomenys neskelbtini), yra abejotinas, nes šiuo aspektu pareiškėjo paaiškinimai nėra nuoseklūs ir yra prieštaringi, nepateikti įrodymai, kad jis praktikuoja ar praktikavo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pasakojimas nepatvirtina, jog jam grėstų individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo religijos, o pareiškėjo pasakojimas apie jam kylančias grėsmes ir jo išvykimo iš kilmės šalies priežastis nėra nuoseklus ir tikslus, prieštaringas.

54. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste. Atsakovas Sprendime išsamiai įvertino pareiškėjo kilmės valstybės situaciją tiek visos valstybės mastu, tiek pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje. Iš Departamento tyrimo medžiagos matyti, kad atsakovas pakankamai išsamiai įvertino religiją pakeitusių asmenų padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo nurodomas atsivertimo (noro atsiversti) aplinkybes, rėmėsi tyrimo metu surinktais faktiniais duomenimis. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą taip pat buvo įvertintos aplinkybės, susijusios su garbės nusikaltimais pareiškėjo kilmės šalyje.

55. Konstatuotina, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu, o jo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina realia, pareiškėjo nurodyta grėsmė yra hipotetinio pobūdžio ir grindžiama neapibrėžta tikimybe.

56. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

57. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

58. Įvertinus pareiškėjo šioje byloje nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepatvirtina, kad pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė kilmės šalyje. Konstatuotina, kad pareiškėjas nenurodė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Pažymėtina, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, spręsdami klausimą, susijusį su pareiškėjo visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.

59. Taigi nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjo atvejo individualiai, objektyviai ir nešališkai), t. y. neatsižvelgė į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, prieglobsčio prašytojo paaiškinimus, įskaitant informaciją apie tai, ar jis patyrė ar gali patirti persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus.

60. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

61. Pareiškėjas argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, todėl pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, jam nesuteikta ir papildoma apsauga. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Departamentas nenustatė, kad pareiškėjui jo kilmės šalyje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas neatitinka ne tik papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, bet ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

62. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kuriomis remiantis turėtų būti daroma išvada, kad jis (pareiškėjas) kilmės šalyje patirs elgesį, kuris prilyginamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui, nes tokios aplinkybės konstatacijai nepateikti įrodymai, atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją.

63. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

64. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

65. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi jis norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

66. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

67. Teismų praktikoje, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; kt.).

68. Įvertinusi bylos medžiagą, teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių dėl žodinio proceso būtinumo apeliacinės instancijos teisme. Proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, teikė paaiškinimus. Pareiškėjas kitų motyvų, dėl kurių ši byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nenurodė, todėl pareiškėjo prašymas netenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Iveta Pelienė

Dalia Višinskienė