f25f7829-a0ef-4eae-8967-bd566b25ac87 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. 2-1095-943/2015Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01013-2014-7Procesinio sprendimo kategorijos: 126.5. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. birželio 12 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų: Dalios Kačinskienės, Nijolės PiÅ¡kinaitės ir Egidijos TamoÅ¡iÅ«nienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),  raÅ¡ytinio proceso tvarka teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovų R.

M., V. J. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 10 d. nutarties, kuria spręstas ieÅ¡kovų reikalavimų patvirtinimo klausimas atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Heles group“ bankroto byloje. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Heles group“ iÅ¡kelta bankroto byla.IeÅ¡kovas R. M. kreipėsi į atsakovo bankroto administratorių, praÅ¡ydamas patvirtinti jo reikalavimÄ , kurį sudaro 782,75 Eur trečios eilės reikalavimas – įvykdyta atsakovo ieÅ¡kovo iÅ¡raÅ¡ytu vekseliu užtikrinta prievolė trečiajam asmeniui, ir 4 830,67 Eur pirmos eilės reikalavimÄ , kurį sudaro neiÅ¡mokėtas atlyginimas, atostoginiai ir dviejų mėnesių iÅ¡eitinė kompensacija.

Dėl trečios eilės reikalavimo ieÅ¡kovas papildomai paaiÅ¡kino, kad atsakovas su trečiuoju asmeniu V. J. 2013 m. spalio 28 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovo prievolių pagal Å¡iÄ sutartį vykdymas buvo užtikrintas ieÅ¡kovo iÅ¡raÅ¡ytu vekseliu. Kadangi atsakovas pažeidė savo įsipareigojimus, ieÅ¡kovas grÄ Å¾ino už atsakovÄ trečiajam asmeniui dalį jo sumokėto avanso. IeÅ¡kovė V. J. kreipėsi į atsakovo bankroto administratorių, praÅ¡ydama patvirtinti jos 3 775,85 Eur pirmos eilės reikalavimÄ , kurį sudaro neiÅ¡mokėtas atlyginimas, atostoginiai ir dviejų mėnesių iÅ¡eitinė kompensacija.

Atsakovo bankroto administratorius ieÅ¡kovų pirmos eilės reikalavimų prašė netvirtinti, kadangi ieÅ¡kovams darbo užmokestis buvo ženkliai padidintas (2014 m. balandžio 1 d.) po to, kai įmonės vadovei buvo įteiktas kreditorių įspėjimas dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Akivaizdu, kad darbo užmokestis padidintas dirbtinai, t. y. siekiant pasipelnyti Garantinio fondo lėšomis. IeÅ¡kovo trečios eilės reikalavimo atsakovo bankroto administratorius taip pat prašė netvirtinti, kadangi trečiajam asmeniui iÅ¡raÅ¡ytu vekseliu ieÅ¡kovas prisiėmė prievolę, nesusijusiÄ su atsakovu.

Atsakovas neturėjo prievolės grÄ Å¾inti trečiajam asmeniui avanso pagal 2013 m. spalio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kadangi avansas įmonei nebuvo sumokėtas: piniginės lėšos pervestos į ieÅ¡kovės V. J. asmeninę banko sÄ skaitÄ . II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė              Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 10 d. nutartimi patvirtino ieÅ¡kovo pirmos eilės 263,58 Eur reikalavimÄ ir ieÅ¡kovės – 275,34 Eur reikalavimÄ .              Teismas nustatė, kad ieÅ¡kovams nuo 2014 m. balandžio 1 d. buvo ženkliai padidintas darbo užmokestis: atsakovas ieÅ¡kovui įsipareigojo vietoje 36,20 Eur mokėti 579,24 Eur darbo užmokestį per mėnesį, o ieÅ¡kovei – 434,43 Eur.

Bankroto byla atsakovui iÅ¡kelta 2014 m. birželio 27 d., pripažinus, kad įmonė buvo nemoki nuo 2012 metų. Darbo užmokestis ieÅ¡kovams padidintas po to, kai atsakovo vadovei įteiktas kreditorių įspėjimas dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo. IeÅ¡kovai neįrodinėja, kad darbo užmokestis jiems padidintas dėl pasikeitusių darbo sÄ lygų, masto. Remdamasis tuo, teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad darbo užmokestis ieÅ¡kovams padidintas dirbtinai – nesÄ Å¾iningai siekiant pasipelnyti Garantinio fondo lėšomis.

Dėl to ieÅ¡kovų darbo sutarčių pakeitimus teismas laikė niekiniais ir nesukeliančiais jokių teisinių pasekmių (CK 1.78 straipsnio 4 dalis, 1,82 straipsnis).              IeÅ¡kovo trečios eilės reikalavimo teismas nutarė netenkinti konstatavęs, kad prievolė atsakovui grÄ Å¾inti ieÅ¡kovui avanso dalį neatsirado. TokiÄ iÅ¡vadÄ teismas padarė remdamasis tuo, kad trečiasis asmuo V. J. avansÄ pervedė ne į atsakovo, o į ieÅ¡kovės asmeninę banko sÄ skaitÄ .

Teismas akcentavo, kad bÅ«tent iÅ¡ Å¡ios sÄ skaitos ieÅ¡kovė pervedė ginčo sumÄ už ieÅ¡kovÄ trečiajam asmeniui pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimÄ , priimtÄ civilinėje byloje Nr. 2-29029-910/2014. III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai              Atskirajame skunde ieÅ¡kovas R. M. praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 10 d. nutarties dalį, kuria atmesti jo reikalavimai, ir klausimÄ iÅ¡spręsti iÅ¡ esmės – tenkinti jo reikalavimus visiÅ¡kai; iÅ¡spręsti klausimÄ dėl baudos BUAB „Heles Group“ administratoriui skyrimo bei priimti naujus įrodymus.

Atskirasis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:              1. Dėl 782,75 Eur trečios eilės reikalavimo. IeÅ¡kovo teigimu, jis už atsakovÄ Ä¯vykdė prievolę trečiajam asmeniui V. J. pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimÄ (CK 6.51 straipsnio 1 dalis). Pinigai trečiajam asmeniui buvo sumokėti, kadangi atsakovas neįvykdė jam savo įsipareigojimų, kurie buvo užtikrinti ieÅ¡kovo iÅ¡raÅ¡ytu vekseliu. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į bankroto bylose egzistuojantį vieÅ¡Ä jį interesÄ , turėjo bÅ«ti aktyvus ir iÅ¡reikalauti reikalavimo pagrįstumui nustatyti reikÅ¡mingus įrodymus iÅ¡ Vilniaus miesto apylinkės teismo iÅ¡nagrinėtos bylos.

To nepadaręs ir pakartotinai nustatinėjęs tapačias aplinkybes, teismas pažeidė CPK 18 straipsnį, 182 straipsnio 2 punktÄ . Be to, ieÅ¡kovo nuomone, pirmosios instancijos teismas apribojo jo procesines teises, kadangi laiku nepateikė susipažinti atsakovo administratoriaus 2015 m. vasario 27 d. paaiÅ¡kinimų. Tai lėmė, kad ieÅ¡kovas negalėjo pateikti įrodymų, paneigiančių administratoriaus paaiÅ¡kinimus dėl trečiojo asmens veiksmų pervedant avansÄ Ä¯ V. J. – atsakovo vadovės, banko sÄ skaitÄ .

Todėl apeliacinės instancijos teismas turėtų priimti naujus įrodymus – atsakovo direktorės V. J. įsakymo dėl jos asmeninės banko sÄ skaitos naudojimo įmonės veikloje kopijÄ (CPK 314 straipsnis).              2. Dėl 4 830,70 Eur pirmos eilės reikalavimo. Pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad atsakovas jau 2012 metų pabaigoje buvo nemokus, anot ieÅ¡kovo, yra deklaratyvi. Ä®monei bankroto byla iÅ¡kelta tik 2014 m. birželio 27 d., o byloje duomenų apie jos pradelstus įsipareigojimus 2011–2012 metais nėra.

Atsakovo administratorius nepateikė jokių įrodymų, kad atlyginimai įmonės darbuotojams minėtu laikotarpiu buvo padidinti nesÄ Å¾iningai.              3. Dėl neiÅ¡spręsto reikalavimo ir teismo nutarties motyvuojamosios dalies trÅ«kumų. IeÅ¡kovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neiÅ¡sprendė jo reikalavimo paskirti atsakovo bankroto administratoriui baudÄ už piktnaudžiavimÄ procesinėmis teisėmis, t. y. nesÄ Å¾iningÄ ieÅ¡kovo reikalavimo pagrįstumo neigimÄ .

IeÅ¡kovas taip pat nurodo, kad skundžiama teismo nutartis nėra tinkamai motyvuota, nes joje tik pacituota atsakovo administratoriaus pozicija.              Atskirajame skunde ieÅ¡kovė V. J. praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 10 d. nutarties dalį, kuria atmestas jos reikalavimas, ir iÅ¡spręsti klausimÄ iÅ¡ esmės – tenkinti jos reikalavimus visiÅ¡kai. Atskirasis skundas grindžiamas argumentais, analogiÅ¡kais ieÅ¡kovo atskirojo skundo argumentams dėl darbo užmokesčio padidinimo atsakovo darbuotojams.

             Atsiliepimuose į atskiruosius skundus atsakovas praÅ¡o skundų netenkinti. Atsiliepimuose nurodomi tokie atsikirtimai:              1. Dėl ieÅ¡kovo trečios eilės 782,75 Eur reikalavimo. Atsakovas nurodo, kad, tikrinant įmonės sudarytus sandorius, nustatyta, jog trečiasis asmuo pinigines lėšas pervedė ne į įmonės, bet į asmeninę V. J. banko sÄ skaitÄ . IeÅ¡kovo pateikiamas naujas įrodymas yra nepatikimas, kadangi atsakovo bankroto administratoriui iki Å¡ios dienos nėra perduotas įmonės antspaudas bei visi dokumentai.

Be to, AB DNB bankas pateikė atsakymÄ , kad jam nebuvo pateiktas minimas atsakovo direktorės įsakymas.              2. Dėl ieÅ¡kovų pirmos eilės reikalavimų. Byloje pateikti duomenys apie atsakovo finansinę padėtį, taip pat apie tai, kad įmonės vadovei buvo žinoma apie bankroto bylos iÅ¡kėlimo inicijavimÄ ir įmonė neturėjo patalpų, kuriose galėtų vykdyti veiklÄ , patvirtina, jog darbo užmokestis įmonės darbuotojams buvo padidintas nesÄ Å¾iningai.

TÄ Ä¯rodo ir aplinkybės, kad nepateikta įrodymų, jog nuo 2014 m. balandžio mėn. darbuotojų darbo naÅ¡umas galėjo padidėti 16 kartų. PrieÅ¡ingai nei teigiama atskiruosiuose skunduose, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tvirtinti nurodytus ieÅ¡kovų reikalavimus, atsakovo nemokumo faktu vadovavosi tik kaip papildoma, bet ne pagrindine aplinkybe.              3. Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Atsakovas pažymi, kad ieÅ¡kovų reikalavimai yra ginčijami teisėtai.

                          Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a: IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados              Bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedÅ«rų vykdymÄ užtikrinti, kad bÅ«tų visiÅ¡kai arba iÅ¡ dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v.

BUAB ,,Vaiba“, bylos Nr. 3K-3-369/2009; 2012 m. gruodžio 28 d. nutartį, priimtÄ BUAB „Baltijos žuvys“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-630/2012). Kreditorių reikalavimų pagrįstumo materialiÄ ja prasme kontrolę atlieka teismas (Ä®monių bankroto įstatymo (toliau – ir Ä®BÄ®) 10 straipsnio 4 dalies 5 punktas, 21 straipsnio 1 dalis, 26 straipsnio 1 dalis). Å ioje byloje paduotuose atskiruosiuose skunduose keliamas bÅ«tent pirmosios instancijos teismo atliktos apeliantų reikalavimų, pareikÅ¡tų atsakovui, pagrįstumo kontrolės tinkamumo klausimas.

Atsižvelgiant į atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindÄ , apeliacinio proceso nagrinėjimo dalykÄ sudaro įvertinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantams darbo užmokestis buvo padidintas neteisėtai, o apelianto trečios eilės reikalavimas yra nepagrįstas (CPK 320, 338 straipsniai). Dėl apeliantų darbo užmokesčio padidinimo aplinkybių ir jų teisinio kvalifikavimo Byloje nustatyta, kad apeliantas ir atsakovas 2013 m. gegužės 10 d. sudarytoje darbo sutartyje sulygo, jog apelianto darbo užmokestis per mėnesį bus 0,125 minimalios mėnesinės algos (b. l. 15–16).

Apelianto darbo trukmė buvo nustatyta – 1 valanda per dienÄ . Darbo užmokestis apeliantui nuo 2014 m. balandžio 1 d. buvo padidintas iki 579,24 Eur per mėnesį (b. l. 17). Kitos darbo sutarties sÄ lygos keičiamos nebuvo. Apeliantė ir atsakovas 2011 m. lapkričio 29 d. sudarytoje darbo sutartyje sulygo, kad apeliantės darbo užmokestis per mėnesį bus ne mažesnis nei nustatytas minimalus valandinis atlyginimas (1,40 Eur) už valandÄ . Apeliantės darbo trukmė buvo nustatyta – 1 valanda per dienÄ (b. l. 21).

Apeliantei darbo užmokestis, nekeičiant kitų darbo sutarties sÄ lygų, iki 434,43 Eur per mėnesį taip pat buvo padidintas nuo 2014 m. balandžio 1 d. Apeliantė buvo atsakovo akcininke ir direktore, o apeliantas įmonėje dirbo projektų vadovu. Taigi abu Å¡ie asmenys įmonėje užėmė vadovaujančias pareigas, o apeliantė, be kita ko, buvo ir įmonės dalyvė. Tokie apeliantų ryÅ¡iai su atsakovu suponuoja, kad jie galėjo kontroliuoti ir lemti įmonės priimamus sprendimus, įskaitant susijusius su darbuotojų darbo užmokesčio dydžio nustatymu (DK 95 straipsnio 3 dalis).

Nors darbuotojui mokėtino darbo užmokesčio dydžio nustatymas yra kiekvieno darbdavio pasirinkimo laisvės, neignoruojant derybų su darbuotoju reikÅ¡mės, klausimas, tačiau tai nereiÅ¡kia, kad darbdavio veiksmai, nustatant konkretų darbuotojui mokėtinÄ darbo užmokestį, negali bÅ«ti ginčo objektu tuo aspektu, ar jie laikytini teisėtais bei sukeliančiais teisines pasekmes, t. y. darbuotojo reikalavimo teisę į darbo sutartyje nustatytÄ darbo užmokestį ir darbdavio prievolę jį mokėti.

Esminis darbo užmokesčio tikslas – teisingas atlyginimas už darbuotojo atliktas darbines funkcijas. Darbo užmokesčio keitimas negali bÅ«ti laikomas teisėtu, jeigu tai atliekama kitu, nei nurodytas, tikslu (pvz., simuliuojant darbo užmokesčio padidinimÄ suteikti darbuotojui teisę į jo interesų platesnės apimties socialinę apsaugÄ nei jam turėtų priklausyti). Kadangi darbo sutartys yra vienos iÅ¡ sutarčių rÅ«Å¡ių, joms taip pat taikomos bendros sutarčių aiÅ¡kinimo taisyklės (CK 6.193 straipsnis) ir sandorių negaliojimo pagrindai (CK IV skyrius).

Taigi atskiros darbo sutarčių sÄ lygos pagal suinteresuoto asmens reikalavimÄ gali bÅ«ti kvalifikuojamos kaip neteisėtos ir pripažįstamos negaliojančiomis remiantis įstatyme įtvirtintais pagrindais. Tikrinant pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadų dėl apeliantų darbo užmokesčio padidinimo teisinės reikÅ¡mės pagrįstumÄ , bÅ«tina vadovautis kasacinio teismo praktikoje iÅ¡plėtotomis sutarčių aiÅ¡kinimo taisyklėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje AB „Swedbank“ prieÅ¡ UAB „Vakarų krova“, bylos Nr. 3K-3-200-219/2015, ir joje nurodytÄ teismo praktikÄ ).

Å ioje nutartyje jau nurodyta, kad darbo užmokestis apeliantams buvo ženkliai padidintas – nekeičiant kitų darbo sÄ lygų, tÄ pačiÄ dienÄ (2014 m. balandžio 1 d.). Bankroto byla atsakovui iÅ¡kelta Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartimi. AtsakovÄ teismas pripažino nemokiu pagal Ä®BÄ® 2 straipsnio 8 dalį remdamasis įmonės finansinės bÅ«klės, buvusios 2012 metais, duomenimis. Teismo nustatytas atsakovo tapimo nemokiu momentas suponuoja, kad pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog darbo užmokestis apeliantams padidintas įmonei esant nemokiai, yra pagrįsta.

Apeliantai nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, kad jų ir kitų įmonės darbuotojų darbo sutarčių sÄ lygų dėl darbo užmokesčio dydžio pakeitimai buvo atlikti po to, kai įmonės vadovės pareigas ėjusi J. Č. buvo įteiktas atsakovo kreditorių įspėjimas dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Taip pat nėra ginčijama ir iÅ¡vada, kad 2014 m. balandžio 1 d. atsakovas nebevykdė realios Å«kinės veiklos. Tokios aplinkybės, kai įmonės valiÄ priimti tam tikrus sprendimus galintiems lemti asmenims, jai esant nemokiai ir nevykdant veiklos, be jokios aiÅ¡kios ir konkrečios priežasties (pvz., darbo krÅ«vio pasikeitimo) ženkliai padidinamas darbo užmokestis, teikia pagrindÄ abejoti tokių veiksmų ketinimų teisėtumu.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, darbo užmokesčio apeliantams padidinimo visuminis kontekstas, taip pat paskesnis darbo sutarčių vykdymas – darbo užmokestis apeliantams nebuvo mokamas, ir kitos aptartos aplinkybės suponuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo iÅ¡vados, jog darbo užmokesčio padidinimas buvo fiktyvus (CPK 178, 185 straipsniai). Fiktyvumas arba simuliacija Å¡iuo atveju pasireiÅ¡kė tuo, kad darbo užmokesčio pakeitimas turėjo suteikti apeliantams papildomÄ reikalavimo teisę į atsakovÄ bei teisę į atitinkamai didesnes iÅ¡mokas iÅ¡ Garantinio fondo lėšų (Garantinio fondo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnis).

Å iame kontekste pažymėtina, kad apeliantai savo pozicijai dėl darbo užmokesčio sÄ Å¾iningo padidinimo pagrįsti jokių įrodymų nepateikė, nors proceso pirmosios instancijos teisme metu buvo surinkta ir pateikta pakankamai duomenų, įrodančių apeliantų pareikÅ¡tų reikalavimų neteisėtumÄ . Atsakant į kitus atskirųjų skundų argumentus, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad jog ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias iÅ¡vadas nei nurodo kasatorius, savaime nereiÅ¡kia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje UAB „YIT Technika“ prieÅ¡ AB „Kraft Foods Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-110/2013).

Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad atskirųjų skundų argumentai nepatvirtina pirmosios instancijos teismo vertinant įrodymus padarytų proceso teisės pažeidimų ir dėl to yra atmestini. Remiantis tuo, skundžiamos nutarties dalis, kuria apeliantų pirmos eilės reikalavimai tenkinti iš dalies, paliekama nepakeista. Dėl apelianto 782,75 Eur reikalavimo ir naujų įrodymų priėmimo Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos nepagrįstai atsisakė patvirtinti jo trečia eile turimų tenkinti reikalavimų.

Spręsdamas dėl pastarojo reikalavimo pagrįstumo, anot apelianto, pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 18 straipsnį, 182 straipsnio 2 dalį, kadangi tinkamai neįvertino įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-29029-910/2014, nustatytų faktinių aplinkybių. Byloje nustatyta, kad apeliantas atsakovo bankroto administratoriui pateikė 782,75 Eur reikalavimÄ , pagrįstÄ tuo, jog apeliantas iÅ¡ dalies įvykdė atsakovo prievolę trečiajam asmeniui V.

J., t. y. grÄ Å¾ino dalį avanso pagal 2013 m. spalio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas, iÅ¡tyręs Å¡alių pateiktus įrodymus, konstatavo, kad apelianto trečiajam asmeniui V. J. sumokėtos lėšos nelaikytinos prievolės už apeliantÄ Ä¯vykdymu, kadangi trečiasis asmuo avansÄ pagal 2013 m. spalio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį pervedė ne atsakovui, bet apeliantei. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tokios teismo iÅ¡vados prieÅ¡tarauja Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-29029-910/2014, nustatytoms aplinkybėms.

IÅ¡nagrinėjęs apelianto ieÅ¡kinį trečiajam asmeniui V. J. dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu ir trečiojo asmens prieÅ¡ieÅ¡kinį dėl vekselio dalies apmokėjimo, Vilniaus miesto apylinkės teismas nustatė tokias aplinkybes: atsakovas ir trečiasis asmuo 2013 m. spalio 28 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuriÄ vykdydamas trečiasis asmuo 2013 m. spalio 28–30 d. sumokėjo atsakovui 2 896,20 Eur avansÄ ; apeliantas 2013 m. gruodžio 23 d. iÅ¡rašė vekselį, kuriuo įsipareigojo trečiajam asmeniui sumokėti 2 896,20 Eur; apeliantas 2014 m. rugpjūčio 4 d. sumokėjo trečiajam asmeniui 465,42 Eur – mokėjimo paskirtį nurodęs „GrÄ Å¾inama avanso dalis pagal pirkimo–pardavimo sutartį PPS Nr. 0092, 2013.10.28d.“.

Vilniaus miesto apylinkės teismas apelianto iÅ¡raÅ¡ytÄ vekselį kvalifikavo kaip trečiojo asmens atsakovui sumokėto avanso grÄ Å¾inimÄ užtikrinančiÄ priemonę. Be to, iÅ¡ dalies tenkindamas trečiojo asmens pareikÅ¡tus reikalavimus, Vilniaus miesto apylinkės teismas iÅ¡ apelianto trečiajam asmeniui priteisė 310,77 Eur negrÄ Å¾into avanso. Aptartas Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas Å¡ioje byloje apeliantų skundžiamos teismo nutarties priėmimo dienÄ buvo įsiteisėjęs, o atsakovas civilinėje byloje Nr. 2-29029-910/2014 dalyvavo trečiuoju asmeniu.

Nurodyti duomenys reiÅ¡kia, kad civilinėje byloje Nr. 2-29029-910/2014 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendime nustatytos aplinkybės, taip pat Å¡alių ketinimai ir atlikti vekselio turinio bei paskirties aiÅ¡kinimai, nagrinėjant apelianto pareikÅ¡to reikalavimo tvirtinimo klausimÄ turėjo bÅ«ti vertinami kaip prejudiciniai faktai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ prieÅ¡ A.

B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-582/2012). Kadangi minimoje byloje dalyvavo ir atsakovas, joje įrodinėjimo dalyko dalis apėmė aplinkybes, susijusias su avanso pagal 2013 m. spalio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį mokėjimu, prievolės jį grÄ Å¾inti vykdymu ir jos padalinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 182 straipsnio 2 dalį pakartotinai nustatinėdamas tas pačias faktines aplinkybes. Susipažinęs su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo turiniu ir apelianto pateiktu 2014 m. gruodžio 31 d. mokėjimo nurodymu, kuriuo apeliantė už apeliantÄ trečiajam asmeniui V.

J. sumokėjo teismo sprendimu priteistas sumas (b. l. 95), pirmosios instancijos teismas turėjo atlikti tik formalų procesinį veiksmÄ patvirtindamas apelianto reikalavimÄ . Atsižvelgiant į tai, kad, sumokėdamas trečiajam asmeniui 782,75 Eur, apeliantas įvykdė prievolę už atsakovÄ , skundžiama teismo nutartis naikinama dalyje, kuria atsisakyta patvirtinti nurodytÄ apelianto reikalavimÄ , ir klausimas iÅ¡sprendžiamas iÅ¡ esmės – apelianto reikalavimas tvirtinamas. Kartu su atskiruoju skundu apeliantas pateikė naujus įrodymus – atsakovo direktorės 2013 m. spalio 4 d.

įsakymo „Dėl asmeninės sÄ skaitos naudojimo įmonės finansinėje veikloje“ kopijÄ ir apeliantės banko sÄ skaitos iÅ¡raÅ¡Ä (b. l. 140–187), kuriuos praÅ¡o priimti. Teisėjų kolegija nutaria Å¡ių įrodymų nepriimti remdamasi prieÅ¡ tai iÅ¡dėstytais argumentais dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu nustatytų faktinių aplinkybių prejudicinės galios. Nustatytų aplinkybių kontekstas teikia bÅ«tinybę pažymėti, kad atsakovo bankroto administratorius, nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu bei juo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įskaitant vekselio ir jo iÅ¡raÅ¡ymo motyvų konstatavimu, turėjo skųsti tokį sprendimÄ apeliacine tvarka, bet ne ginčyti prejudicinę galiÄ Ä¯gijusias aplinkybes Å¡ioje byloje.

Dėl teismo nutarties netinkamo motyvavimo ir atsakovo bankroto administratoriaus procesinių veiksmų Atskirajame skunde apeliantas taip pat kelia abejones pirmosios instancijos teismo nutarties motyvavimo tinkamumu bei teismo veiksmų – neiÅ¡nagrinėjant jo pareikÅ¡to praÅ¡ymo skirti atsakovo bankroto administratoriui baudÄ už piktnaudžiavimÄ procesinėmis teisėmis, teisėtumu. Dėl pirmojo argumento pažymėtina, kad apelianto iÅ¡sakomas kritiÅ¡kas požiÅ«ris dėl skundžiamos nutarties motyvuojamosios dalies kokybės yra teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingas.

Tiek atskirųjų skundų, tiek atsiliepimo į juos turinys suponuoja, kad Å¡alys suprato apeliantų reikalavimų dalinio tenkinimo priežastis, ir teismo iÅ¡dėstytų samprotavimų eiga neužkirto kelio apeliantams pasinaudoti apeliacijos teise. Atsižvelgiant į tai, plačiau nurodyti apelianto argumentai neaptariami. Teisėjų kolegija pritaria apelianto pozicijai, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs apelianto praÅ¡ymÄ , pateiktÄ remiantis CPK 95 straipsnio 2 dalimi, turėjo jį iÅ¡nagrinėti.

Vis dėlto tokia procesinio pobÅ«džio klaida neturi jokios reikÅ¡mės proceso pirmosios instancijos teisme teisėtumui ir teismo iÅ¡vadų dėl ginčo esmės pagrįstumui, kiek tai nėra konstatuota prieÅ¡ingai Å¡ioje nutartyje (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tokias aplinkybes, apelianto praÅ¡ymas iÅ¡nagrinėtinas apeliacinėje instancijoje – taip iÅ¡taisant pirmosios instancijos teismo padarytÄ klaidÄ . Apeliantas atsakovo bankroto administratoriaus piktnaudžiavimÄ procesinėmis teisėmis sieja iÅ¡imtinai su administratoriaus pozicija, kad apelianto trečios eilės reikalavimas yra nepagrįstas ir neturėtų bÅ«ti patvirtintas.

Teisėjų kolegija piktnaudžiavimo požymių atsakovo bankroto administratoriaus veiksmuose nenustatė. Vien tik apelianto subjektyvi nuomonė nėra pakankama priežastis konstatuoti, kad atsakovo bankroto administratorius jam įstatymo suteikiamomis procesinėmis teisėmis būtų naudojęsis ne pagal jų paskirtį (CPK 95 straipsnio 2 dalis). Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo Apeliantas pirmosios instancijos teisme turėjo 86,88 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų (b. l. 90). Patenkinus 18,63 procento (1 046,33 Eur / 5 613,42 Eur) apelianto reikalavimų, iš atsakovo administravimui skirtų lėšų apeliantui priteisiamas 16,19 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis). Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos, vadovaudamosi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, n u t a r i a:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 10 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta patvirtinti ieÅ¡kovo R. M. 782,75 Eur trečios eilės reikalavimÄ , ir Å¡ioje dalyje iÅ¡spręsti klausimÄ iÅ¡ esmės: Patvirtinti ieÅ¡kovo R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 782,75 (septynių Å¡imtų aÅ¡tuoniasdeÅ¡imt dviejų eurų ir 75 ct) Eur trečios eilės reikalavimÄ atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Heles group“ (juridinio asmens kodas 302683569) bankroto byloje. Priteisti iÅ¡ atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Heles group“ administravimui skirtų lėšų ieÅ¡kovui R.

M. 16,19 (Å¡eÅ¡iolika eurų ir 19 ct) Eur advokato teisinės pagalbos iÅ¡laidų. Kitoje dalyje Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartį palikti nepakeistÄ .                                                                                                                                                                                                               Teisėjos                                                                 Dalia Kačinskienė                                                                  Nijolė PiÅ¡kinaitė                                                                  Egidija TamoÅ¡iÅ«nienė