2025-04-09 Nr. AB-6363-3-61-3-03491-2024-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1630-815/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03491-2024-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. S. (K. S.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2024 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. 24S146733 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje; 2) įpareigoti Departamentą pakartotinai svarstyti pareiškėjo, kaip lietuvių kilmės asmens, esančio Rusijos Federacijos piliečiu, prašymą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, prašydamas išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje tuo pagrindu, kad jis yra lietuvių kilmės asmuo. Pareiškėjas, atsakydamas į Departamento klausimyno (toliau – ir klausimynas) 2 klausimą, kuriame jo buvo prašoma pateikti informaciją apie visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz. karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose jis dirbo ir dirba šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos), nurodė savo darbovietes nuo 1993 m. Pareiškėjas į kitus klausimyno klausimus atsakė „Ne“ ir nepateikė papildomos informacijos, taip pat ir apie dalyvavimą politinėje veikloje bei ryšius su asmenimis, kurie dirba arba praeityje dirbo Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje (toliau – ir NATO) ar Europos Sąjungoje (toliau – ir ES) nepriklausančių šalių valstybės institucijose. Departamentas, remdamasis viešųjų šaltinių duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2023 m. buvo (duomenys neskelbtini), todėl paprašė jo patikslinti duomenis, nurodant visas darbovietes, veiklą politikoje, taip pat pateikti darbo knygelę ir karinį bilietą. Pareiškėjas 2024 m. gegužės 15 d. per Lietuvos migracijos informacinės sistemos (toliau – ir MIGRIS) komunikaciją patikslino informaciją apie savo darbovietes ir politinę veiklą. Pareiškėjas akcentavo, kad neturėjo tikslo nutylėti ar kitaip nuslėpti informaciją apie vykdytą politinę veiklą, be to, klausimyne tokio pobūdžio klausimo nėra.

2.2. Pareiškėjas pateikė informaciją, reikšmingą sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, t. y. nurodė, jog dalyvaudamas politinėje veikloje (ir ne tik) jis kritikavo dabartinę valdžią, pasmerkė 2022 m. vasario mėn. prasidėjusį karą ir dėl grasinimų buvo priverstas palikti šalį, be to, 2023 m. balandžio mėn. anksčiau laiko atsistatydino iš (duomenys neskelbtini) pareigų, kadangi nenorėjo būti susijęs su dabartiniu politiniu režimu. Pareiškėjas iš Rusijos Federacijos išvyko 2022 m. vasario 22 d., t. y. iki Rusijos Federacijos karinės invazijos į Ukrainos Respubliką, todėl nuo 2022 m. vasario mėn. iki 2023 m. balandžio mėn. tik formaliai liko (duomenys neskelbtini) nariu, siekdamas, kad opozicijai būtų suteiktas atitinkamas legitimumas. Tačiau nei nurodytu laikotarpiu, nei vėliau pareiškėjas nepalaikė ir nepalaiko ryšių su (duomenys neskelbtini).

2.3. Pareiškėjo, kaip asmens, oponuojančio Vladimiro Putino režimui, politinės pažiūros ir ideologija ne tik nesukelia ir negali sukelti pavojaus ir (ar) grėsmės Lietuvos Respublikai, bet ir yra pavojingos Rusijos Federacijai. Pareiškėjas, išvykęs iš Rusijos Federacijos, viešai kritikavo šalies agresorės politinį režimą tiek per opozicijos mitingus užsienio valstybėse, tiek ir per socialinius tinklus, tokius kaip „Facebook“, o už skleidžiamas politines pažiūras per savo paskyrą, esančią minėtame socialiniame tinkle, buvo baustas administracine tvarka, t. y. už netikslios, klaidinančios informacijos skleidimą apie Rusijos Federacijos kariuomenės veiksmus Ukrainos Respublikoje, be kita ko, pagal Rusijos Federacijos valstybės dūmos deputato J. S. ((duomenys neskelbtini)) pareiškimą Rusijos Federacijos tyrimų komiteto vadovui A. B.. Pareiškėjas nurodė, kad bendradarbiauja su Varšuvoje įsteigta organizacija (duomenys neskelbtini), užsiimančia rusų, norinčių ir siekiančių kovoti prieš Vladimiro Putino režimą, siuntimu į Ukrainos Respubliką, taip pat šiuo metu dirbama su projektu (duomenys neskelbtini), kuris (batalionas) įeina į Ukrainos Respublikos karinių pajėgų, kariaujančių prieš rusų okupantus, sudėtį. Pareiškėjas nuo pirmųjų karo prieš Ukrainos Respubliką dienų aktyviai aukojo keliems fondams ir iniciatyvinėms grupėms, rinkusiems lėšas Ukrainos Respublikai, pirko reikiamas prekes, taip pat ir šildytuvus, nukentėjusiems nuo karo teikė psichologinę pagalbą, o nepriklausomiems žurnalistams padėjo išvykti iš Rusijos Federacijos. Pareiškėjas akcentavo, kad yra organizacijos (duomenys neskelbtini), į kurios sudėtį įeina Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini), priversti pasitraukti iš Rusijos Federacijos, narys.

2.4. Nurodytas faktines aplinkybes nebuvo sudėtinga nustatyti, ypač atsakovui bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentu (toliau – ir VSD), kuriam tokia funkcija pavesta ir skiriami atitinkami resursai jos atlikimui. Pareiškėjo nuomone, būtina nustatyti faktines aplinkybes skundžiamo Sprendimo kontekste, kurios atitiktų tikrovę, o ne apsiriboti bendro pobūdžio, formaliais teiginiais dėl neva galimo lojalumo Rusijos Federacijai ir jos valdžios bei vykdomos agresyvios užsienio politikos palaikymo, keliančio grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. VSD 2024 m. birželio 13 d. pateikta išvada Nr. 18-5663 (toliau – ir Išvada) negali būti vertinama, kaip pagrįsta faktais, kadangi ji pateikta, neatlikus būtinų veiksmų, reikalingų faktinėms aplinkybėms nustatyti, nors VSD, naudodamasis minimaliais resursais gali atlikti objektyvų situacijos vertinimą, iškviesdamas asmenį pokalbiui, kurio metu būtų gauta pareiškėjo nurodyta informacija, patikrintina viešai arba išsiuntus paklausimus į jo nurodytas organizacijas. Jei VSD turėtų įtarimų, jog pareiškėjas gali būti Rusijos Federacijos ar kitų priešiškų Lietuvos Respublikai valstybių specialiųjų tarnybų slaptas bendradarbis, jam galėjo būti pasiūlyta pasitikrinti poligrafu. Pareiškėjas pateikė atsakovui 2023 m. rugsėjo 6 d. išduotą leidimą gyventi Vokietijos Federacinėje Respublikoje, o tai, jo nuomone, yra reikšminga, sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje išdavimo. Be to, Rusijos Federacijos pareiškėjui išduotame pase yra Jungtinės Karalystės, Indijos Respublikos, Naujosios Zelandijos, Kambodžos Karalystės, Kinijos Liaudies Respublikos, Prancūzijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados valstybių išduotos vizos. Pareiškėjas prašyme išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nurodė, kad yra nesusituokęs, neturi nepilnamečių vaikų ir ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (taip pat kitų valstybių piliečiais, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje).

2.5. Departamento teiginys, kad pareiškėjas, būdamas lietuvių kilmės asmuo, iki šiol nesiekė gauti leidimo nuolat gyventi, o tai neva reiškia, kad integracija į gyvenimą Lietuvos Respubliką nebuvo jo prioritetas, yra diskriminacinio pobūdžio, kadangi nei Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme (toliau – ir Pilietybės įstatymas), nei Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) lietuvių kilmės asmenims nėra nustatyta per kiek laiko jie turi realizuoti savo teisę, kokiame etape ir kaip jie turi integruotis į visuomenę bei susikurti socialinę aplinką.

2.6. Atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, tinkamai jo nemotyvavo, vadovavosi prielaidomis ir neatliko išsamaus grėsmės saugumui tyrimo, nes aplinkybės dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui nebuvo tinkamai įvertintos kartu su kitomis nustatytomis (iš dalies nustatytomis) individualiomis aplinkybėmis. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nekvestionavo atsakovo teisės remtis VSD Išvada dėl grėsmės vertinimo, tačiau nurodė, kad jis, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, asmeniui sukeliantį materialaus pobūdžio teisines pasekmes, turi jį pagrįsti objektyviais duomenimis. Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos nustatytinos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, taip pat turi būti argumentuota bei motyvuota ir proporcinga, o ne formali.

2.7. VSD teiginys, kad pareiškėjas privalėjo būti lojalus ir palaikyti valdžią, formuluojamas būtuoju laiku, t. y. koks pareiškėjas turėjo būti, kai dirbo ar ėjo pareigas konkrečiame subjekte. Tačiau VSD Išvadoje nėra duomenų, ar rengiant tokį dokumentą, buvo vertinama ir kita informacija, ne tik apie pareiškėjo buvimą (duomenys neskelbtini). VSD Išvada pati savaime nėra pakankama konstatuoti pareiškėjo pavojingumą valstybės saugumui, nes joje nėra neginčijamų duomenų, ar kitų aplinkybių, turėjusių įtakos VSD padarytai išvadai. VSD taip pat nenustatė akivaizdžių požymių, kad pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Be to, VSD pateikta bendro pobūdžio informacija apie žvalgybos tarnybų veikimo kitose valstybėse metodus nepatvirtina, kad pareiškėjas kelia ar gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

2.8. Departamento Sprendime nurodytos aplinkybės patvirtina, jog nebuvo atliktas visapusiškas ir objektyvus individualus vertinimas, o į Sprendimą buvo tik perkelta VSD Išvada, pateikta bendro pobūdžio informacija, daromos konkrečiomis aplinkybėmis nepagrįstos išvados. Nei iš VSD, nei iš skundžiamo Sprendimo negalima vienareikšmiškai spręsti, jog buvo atliktas kompleksinis visų pareiškėją charakterizuojančių savybių vertinimas, t. y. nebuvo įvertintos pareiškėjo politinės pažiūros, kryptinga ir pozityvi veikla organizacijose, veikiančiose prieš šalį agresorę, taip pat nebuvo atsižvelgta į jo poziciją dėl Rusijos Federacijos vykdomų karo veiksmų Ukrainos Respublikoje. Pareiškėjo nuomone, apie asmens poziciją ir nuostatas galima spręsti iš objektyviųjų požymių, t. y. iš jo veiksmų praeityje.

2.9. VSD Išvadoje kaip universali taisyklė, prezumpcija, pateikiama tai, jog Rusijos Federacijoje nėra opozicijos arba kitaip manančių. Tačiau, pareiškėjo nuomone, ji yra neveikianti, kadangi remiantis vien tik vieša ir prieinama informacija, jos universalumas yra paneigiamas. Todėl kiekvienu individualiu atveju VSD turėtų remtis tam tikrų faktų visuma, o ne šabloniniu pareiškimu, kuris prieštarauja logikai ir yra paneigiamas pavyzdžiais.

2.10. Atsakovas gavęs VSD Išvadą, neprašė pareiškėjo patikslinti politinės veiklos, bet rėmėsi išimtinai VSD vertinimu, taip pat atsakovas painiojo politinę veiklą, konkrečiu atveju opozicijoje, su valstybės tarnyba, nors viešai žinoma, kokiu lygmeniu ir pastangomis Kremlius manipuliuoja ir falsifikuoja rinkimus, o tai tik parodo, jog egzistuoja reali tikimybė, kad gali būti išrinkti asmenys nelojalūs režimui. Iš skundžiamo Sprendimo matyti, kad nebuvo pasisakyta apie faktus, kurie patvirtintų pareiškėjo lojalumą režimui, tačiau iš esmės buvo daromos tik hipotetinės prielaidos, siekiant paneigti jo politinę veiklą ir aiškią poziciją, kuri yra vieša. VSD ir atsakovas siūlė nepagrįstą ir klaidinantį naratyvą, sutapatindami skirtingus dalykus, teigdami, kad pareiškėjo priešvalstybinis nusiteikimas buvo tik deklaratyvus ir veikla atliekant politiko pareigas nebuvo neparanki Rusijos Federacijos režimui, tokiu būdu, siekiant suteikti legitimumo skundžiamam Sprendimui, nes nėra pateikiama faktinių duomenų, todėl naudojama manipuliacija, sutapatinant valstybę ir režimą (Rusijos Federacijos režimui ir priešvalstybinis nusiteikimas). Atitinkamai, buvo bandoma įtikinti, jog Rusijos Federacijoje nėra visuomenės dalies nepalaikančios karo ir kad ši dalis nėra ir negali būti atstovaujama net municipaliniu lygiu, todėl bet kuris išrinktas į (duomenys neskelbtini) asmuo savaime tampa lojalus režimui ir palaikantis jo agresyvią politiką.

2.11. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas jo grėsmės valstybės saugumui tyrimas bei nebuvo individualiai ištirtos visos reikšmingos aplinkybės, todėl skundžiamas Sprendimas neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir negali būti pagrįstas ir teisėtas.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1. Departamentas pagal kompetenciją atliko pareiškėjo individualų vertinimą ir nustatė, kad jis neturi socialinių ar ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, pareiškėjo atvykimai į Lietuvos Respubliką buvo trumpalaikiai (jis darbinę veiklą vykdo ir gyvena Vokietijos Federacinėje Respublikoje), įvertino ginčijamo Sprendimo proporcingumą. Departamentas taip pat įvertino, kad pareiškėjas pildydamas klausimyną nenurodė duomenų apie savo politinę veiklą Rusijos Federacijoje ir visų darboviečių, nors klausimyne buvo prašoma išsamiai ir sąžiningai atsakyti į pateiktus klausimus, be to, buvo įspėjama, kad pateikus netikslią, neišsamią ar tikrovės neatitinkančią informaciją, gali būti atsisakyta išduoti leidimą gyventi arba vizą, o jeigu tai paaiškės jau išdavus minėtus dokumentus – leidimas gyventi ar viza gali būti panaikinti.

3.2. Departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD Išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. Departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galbūt keliamą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Departamentas, priimdamas sprendimus remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis, jų nekvestionuoja bei neturi pagrindo jomis nesivadovauti.

3.3. Ginčijamas Sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose ir buvo priimtas atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus, t. y. Sprendimas priimtas įvertinus pareiškėjo veiksmus, be to, iš atliktų pareiškėjo veiksmų VSD surinktos kontržvalgybinės informacijos kontekste galima spręsti dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui ateityje. Priimant ginčijamą Sprendimą buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika ir visos su juo susijusios aplinkybės bei nustatyta, kad jo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o atsisakymas pareiškėjui išduoti leidimą nuolat gyventi laikytina proporcinga priemone siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės saugumą.

3.4. Departamentas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad jis klausimyne nenurodė, jog dirbo (duomenys neskelbtini), nes klausimyne nėra klausimo apie jo politinę veiklą. Departamentas pažymėjo, kad klausimyno 2 klausime pareiškėjo buvo prašoma pateikti informaciją apie visas darbovietes (įskaitant tarnybą (nebūtinai karinę)), todėl pareiškėjas, atsakydamas į minėtą klausimą, turėjo nurodyti, kad dirbo (duomenys neskelbtini). Departamentas taip pat nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog VSD Išvada negali būti vertinama kaip pagrįsta faktais ar, kad VSD Išvada yra grindžiama bendro pobūdžio teiginiais. Departamentas akcentavo, kad VSD Išvadoje buvo nurodyta, jog ji pagrįsta VSD surinkta kontržvalgybine informacija.

3.5. Aplinkybės, kad pareiškėjui buvo išduotas leidimas gyventi Vokietijos Federacinėje Respublikoje, taip pat vizos Jungtinėje Karalystėje, Indijos Respublikoje, Naujojoje Zelandijoje, Kambodžoje, Kinijoje, Prancūzijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje neturi reikšmės ginčijamo Sprendimo teisėtumui, nes minėtos valstybės nevertino pareiškėjo grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui.

3.6. Departamentas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad jis netinkamai atliko jo individualų vertinimą. Įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Departamentas pažymėjo, kad VSD Išvada yra tinkamas įrodymas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Be to, Departamentas įvertino pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį, šeiminius ir ekonominius ryšius, taip pat ginčijamo Sprendimo proporcingumą.

3.7. Pareiškėjo skundo teiginiai apie jo politines pažiūras ir opozicinę veiklą nepaneigia fakto, kad jis dirbo (duomenys neskelbtini), o tai VSD surinktos informacijos kontekste kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Departamentas akcentavo, jog pareiškėjo neteistumo pažyma patvirtino, kad Rusijos Federacija nelaiko jo priešišku Rusijos Federacijai, nes baudžiamasis persekiojimas pareiškėjo atžvilgiu niekada nebuvo pradėtas. Todėl, Departamento nuomone, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi, asmenims pagrįstai yra keliami aukštesni reikalavimai, kiek tai susiję su grėsmėmis valstybės saugumui. Be to, ilgalaikio gyventojo statusą turintis asmuo gali dalyvauti rinkimuose, Lietuvos Respublikos politiniame gyvenime, tačiau leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turintis asmuo tokių galimybių neturi. Departamentas nurodė, kad užsieniečiui, keliančiam grėsmę valstybės saugumui, neturi būti sudarytos sąlygos dalyvauti rinkimuose ir tokiu būdu daryti įtaką valstybės politikai, ypač šiuo Lietuvos Respublikai jautriu geopolitiniu laikotarpiu, kai yra suaktyvėjusios priešiškų valstybių žvalgybos ir karinis parengtumas.

3.8. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijamas Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Departamentas laikėsi pozicijos, kad jis teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. VSD atsiliepimą grindė šiais argumentais:

4.1. Departamento Sprendimas priimtas pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir ES teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, be to, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

4.2. Vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, įpareigojančia VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, VSD Išvada Departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD nurodė, kad pareiškėjas, kuris yra Rusijos Federacijos pilietis, laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2023 m. buvo (duomenys neskelbtini). Tačiau pareiškėjas nepateikė Departamento klausimyne informacijos apie dalyvavimą politinėje veikloje, ryšius su asmenimis, kurie dirba arba praeityje dirbo NATO ar ES nepriklausančių šalių valstybės institucijose.

4.3. Pareiškėjas, dirbdamas (duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Rusijos Federacijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertino, jog pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas jos valdžiai asmuo.

4.4. Kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvos Respublikoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvos Respublikoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Be to, kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos Federacijos karinės agresijos atveju, su jos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.

4.5. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, VSD pažymėjo, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo eitos (duomenys neskelbtini) pareigos, taip pat ir ryšiai Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini) kelia grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo gyventi neišdavimo klausimą. Neįvertinus aptartų aplinkybių, kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika valstybės saugumo nenaudai.

4.6. Priimant Sprendimą, nebuvo pažeisti Lietuvos Respublikos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas – Departamentas, neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimu nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD buvo pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo. VSD laikėsi pozicijos, kad Departamento Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

II. 5. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2025 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad:

6.1. Pareiškėjas 2023 m. lapkričio 21 d. Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, kad jis yra lietuvių kilmės asmuo.

6.2. Pareiškėjas, atsakydamas į klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz. karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ir dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos), nurodė savo darbovietes nuo 1993 m. Pareiškėjas pažymėjo, kad dirbo Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareigose, (duomenys neskelbtini) prezidento pareigose, individualioje įmonėje (duomenys neskelbtini), o nuo 2023 m. gegužės iki dabar dirba Vokietijos Federacinėje Respublikoje įmonėje (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas į kitus klausimyno klausimus atsakė „Ne“, nepateikė papildomos informacijos, taip pat ir informacijos apie dalyvavimą politinėje veikloje, ryšius su asmenimis, kurie dirba arba praeityje dirbo NATO ar ES nepriklausančių šalių valstybės institucijose.

6.3. VSD Išvadoje nurodė, kad remiantis viešųjų šaltinių duomenimis, pareiškėjas nuo 2013 m. iki 2023 m. buvo (duomenys neskelbtini). Tačiau pareiškėjas klausimyne nepateikė informacijos apie dalyvavimą politinėje veikloje, ryšius su asmenimis, kurie dirba arba praeityje dirbo NATO ar ES nepriklausančių šalių valstybės institucijose. VSD vertino, jog pareiškėjas, dirbdamas (duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Rusijos Federacijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertino, kad išdavus pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas jos valdžiai asmuo.

6.4. Departamentas pagal kompetenciją atliko pareiškėjo individualų vertinimą ir nustatė, kad su Lietuvos Respublika jis neturi socialinių ar ekonominių ryšių, pareiškėjo atvykimai į Lietuvos Respubliką buvo trumpalaikiai (jis darbinę veiklą vykdo ir gyvena Vokietijos Federacinėje Respublikoje), taip pat įvertino ginčijamo Sprendimo proporcingumą ir tai, kad pareiškėjas pildydamas klausimyną nenurodė jokių duomenų apie savo politinę veiklą Rusijos Federacijoje ir visų darboviečių, nors klausimyne buvo prašoma išsamiai ir sąžiningai atsakyti į pateiktus klausimus, be to, buvo įspėjama, kad, pateikus netikslią, neišsamią ar tikrovės neatitinkančią informaciją, gali būti atsisakyta išduoti leidimą gyventi arba vizą, o jeigu tai paaiškės jau išdavus šiuos dokumentus –leidimas gyventi ar viza gali būti panaikinti.

6.5. Departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, ginčijamu Sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą nuolat gyventi. Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento Sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Sprendimą. Pareiškėjas siekia gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydamas, kad yra lietuvių kilmės.

7. Teismas, įvertinęs Įstatymo nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju VSD pateikė Išvadą, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas, kuris yra Rusijos Federacijos pilietis, 2023 m. gruodžio 21 d., pildydamas klausimyną, nurodė, kad nuo 1993 m. iki 2022 m. Rusijos Federacijoje dirbo (duomenys neskelbtini) (direktorius), (duomenys neskelbtini) (prezidentas), individualioje įmonėje (duomenys neskelbtini), o nuo 2023 m. gegužės iki dabar dirba Vokietijos Federacinėje Respublikoje įmonėje (duomenys neskelbtini). Be to, remiantis viešųjų šaltinių duomenimis, pareiškėjas nuo 2013 m. iki 2023 m. buvo (duomenys neskelbtini), tačiau klausimyne nepateikė informacijos apie dalyvavimą politinėje veikloje, ryšius su asmenimis, kurie dirba arba praeityje dirbo NATO ar ES nepriklausančių šalių valstybės institucijose.

8. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas, pildydamas Departamento klausimyną nenurodė jokių duomenų apie savo politinę veiklą Rusijos Federacijoje ir visų darboviečių, nors klausimyne buvo prašoma išsamiai ir sąžiningai atsakyti į pateiktus klausimus, be to, buvo įspėjama, kad, pateikus netikslią, neišsamią ar tikrovės neatitinkančią informaciją, gali būti atsisakyta išduoti leidimą gyventi arba vizą, o jeigu tai paaiškės jau išdavus šiuos dokumentus – leidimas gyventi ar viza gali būti panaikinti.

9. Teismas sutiko su VSD vertinimu, kad pareiškėjas, dirbdamas (duomenys neskelbtini) privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Rusijos Federacijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertino, kad išdavus pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas jos valdžiai asmuo. Teismas taip pat nurodė, jog VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos Federacijos karinės agresijos atveju, su Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.

10. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad VSD nevertino jo situacijos individualiai ir sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui buvo individualizuota, nes kompetentinga institucija – VSD atliko personalizuotą pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą (Įstatymo 4 str. 4 d.), taip pat Departamento Sprendimas buvo priimtas gavus konkrečias VSD išvadas dėl pareiškėjo (Įstatymo 4 str. 5 d.). Todėl teismas vertino, kad atsakovas pagrįstai rėmėsi VSD Išvada, kurioje individualizuojama pareiškėjo grėsmė valstybės saugumui, be to, akcentavo, kad Išvadoje nurodyti individualūs pareiškėjo duomenys ir konkrečios išvados, susijusios su išskirtinai jo keliama grėsme valstybės saugumui.

11. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, pažymėjo, kad vien faktas, jog pareiškėjas nedirba Rusijos Federacijos politinėje sistemoje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi.

12. Teismas darė išvadą, kad pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog Departamentas pagal kompetenciją atliko pareiškėjo individualų vertinimą ir nustatė, kad jis su Lietuvos Respublika neturi socialinių ar ekonominių ryšių, pareiškėjo atvykimai į Lietuvos Respubliką buvo trumpalaikiai (jis darbinę veiklą vykdo ir gyvena Vokietijos Federacinėje Respublikoje), taip pat įvertino ginčijamo Sprendimo proporcingumą. Teismas taip pat pažymėjo, kad Departamentas nustatė, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje niekada nebuvo įdarbintas, neturėjo joje dažnų ar ilgalaikių vizitų, be to, ir pats prašyme išduoti leidimą nuolat gyventi nenurodė asmenų, su kuriais turi ryšių Lietuvos Respublikoje, o tai reiškia, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje neturi ekonominių ar šeiminių ryšių. Pareiškėjas darbinę veiklą vykdo ir gyvena Vokietijos Federacinėje Respublikoje, o tai taip pat reiškia, kad jo interesai yra užsienio valstybėje, ne Lietuvos Respublikoje. Tai, kad pareiškėjas yra lietuvių kilmės asmuo (savo kilmę grindžia senelės lietuvių kilme), savaime nesuteikia jam teisės gauti leidimą nuolat gyventi ir neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Pareiškėjas, būdamas lietuvių kilmės asmuo, iki šiol nesiekė gauti leidimo nuolat gyventi, o tai reiškia, kad integracija į gyvenimą Lietuvos Respublikoje nebuvo jo prioritetas. Teismas sprendė, kad valstybės interesas, jog Lietuvos Respublikoje gyventų tik tie užsieniečiai, kurie nekelia grėsmės valstybės saugumui, yra svarbesnis už užsieniečio galbūt patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes.

13. Teismas nurodė, kad pareiškėjo pateikti nauji įrodymai yra trečiųjų asmenų, nesusijusių su nagrinėjama byla, nuomonė ir paaiškinimai dėl klausimų, kurie nėra reikšmingi bylai. Iš pateiktų dokumentų nėra galimybės nustatyti, kad tokie asmenys iš tikrųjų egzistuoja, kokia veikla jie verčiasi, kokių tikslų siekia, neaišku, ar jų vardu pasirašę asmenys turi tų asmenų atstovavimo teisę, pavyzdžiui, nepateikti juridinių asmenų registro išrašai, steigimo dokumentai, valdymo organų paskyrimo dokumentai, įrodymai apie tarptautinį pripažinimą, nepateikti dokumentų originalai ir kt. Teismas taip pat pažymėjo, kad analogiško pobūdžio įrodymais nėra pagrįstos ir pareiškėjo sąsajos su nurodytus dokumentus parengusiais asmenimis. Todėl teismas sprendė, kad nesant šių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, ypač įvertinus susiklosčiusį geopolitinį kontekstą, pareiškėjo pateikti dokumentai nelaikyti patikimais įrodymais. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo pateiktuose dokumentuose nurodomi įvykiai, įvykę 2022–2023 m., nors pareiškėjo grėsmė grindžiama žymiai ilgesnio laikotarpio įvykiais, t. y. tuo, kad pareiškėjas nuo 2013 m. iki 2023 m. buvo Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini). Be to, kaip minėta, pareiškėjas klausimyne nepateikė informacijos apie dalyvavimą politinėje veikloje, ryšius su asmenimis, kurie dirba arba praeityje dirbo NATO ar ES nepriklausančių šalių valstybės institucijose.

14. Teismas akcentavo, kad atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi savaime neužkerta kelio pareiškėjui, pateikus Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindą pagrindžiančius papildomus dokumentus, pakartotinai kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi jam išdavimo arba, nepraėjus vienų metų terminui nuo šio sprendimo priėmimo dienos, Departamentui pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi kaip turinčiam teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

15. Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį, darė išvadą, kad jis atitinka VAĮ 10 straipsnyje keliamus reikalavimus, nes yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o taikomos priemonės motyvuotos. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

16. Vadovaudamasis VAĮ nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas konstatavo, kad Departamentas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, Sprendimas buvo priimtas laikantis nustatytų procedūrų, atlikus objektyvų įrodymų tyrimą, įvertinus reikšmingas aplinkybes ir padarius teisingas išvadas, todėl Departamento Sprendimas, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi, yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo. Netenkinus pagrindinio skundo reikalavimo, teismas sprendė, kad nėra pagrindo patenkinti ir išvestinį pareiškėjo reikalavimą, t. y. įpareigoti Departamentą pakartotinai svarstyti jo, kaip lietuvių kilmės asmens, esančio Rusijos Federacijos piliečiu, prašymą dėl leidimo išdavimo nuolat gyventi. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas ne pareiškėjo naudai, teismas taip pat nurodė, kad nėra teisinio pagrindo atlyginti jam bylinėjimosi išlaidas.

III. 17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. vasario 6 d. sprendimą ir panaikinti Departamento Sprendimą, kuriuo jam buvo atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

18. Pareiškėjas pakartoja faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktus išaiškinimus ir nurodo, kad esminis argumentas dėl kurio jam buvo atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje yra tai, jog tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas vertino, kad VSD Išvada, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, yra patikima, todėl laikytina teisėta. Tvirtina, kad VSD Išvada pagrįsta prielaidomis ir prezumpcijomis, todėl yra nepagrįsta ir neteisėta, o tai, pareiškėjo nuomone, patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas skundo neišnagrinėjo, nepasisakė dėl esminių skundo argumentų.

19. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas prilygino išrinkimą (duomenys neskelbtini) nariu darbo santykiams, nors tiek Lietuvos Respublikos, tiek Rusijos Federacijos teisės aktai įtvirtina, jog buvimas (duomenys neskelbtini) nariu nėra laikytinas darbo santykiais. Pasak pareiškėjo, tai patvirtina Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo II skirsnio 4 straipsnio 3 dalies 1 ir 3 punktai, kurie yra analogiški Rusijos Federacijoje galiojantiems teisės aktams. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nevertino VSD Išvadoje pateikto argumentavimo, pagal kurį teigiama, kad buvimas (duomenys neskelbtini) nariu yra laikytinas darbo santykiais, todėl neva privaloma būti lojaliu Rusijos Federacijai ir palaikyti jos valdžią. Šiuo aspektu pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino argumentų, jog (duomenys neskelbtini) yra (duomenys neskelbtini) institucija, kurios nariai yra renkami bei kad į (duomenys neskelbtini) tam tikrose Rusijos Federacijos regionuose aktualiu laikotarpiu patekdavo asmenys ne tik, kad ne lojalūs Rusijos Federacijos centrinei valdžiai, t. y. Kremliui, tačiau ir akivaizdžiai priešiškai nusiteikę, pavyzdžiui, I. Y. (I. Y.), M. R. (M. R.), V. M. (V. M.), J. R. (J. R.). Todėl pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai politinę veiklą opozicijoje prilygino valstybės tarnybai Rusijos Federacijoje. Be to, pareiškėjas akcentuoja, kad valstybės tarnyba lemia lojalumą ir įsipareigojimus, kurie pasireškia, pavyzdžiui, priesaikos davimu, todėl tik tokiu atveju galima daryti išvadą, jog asmuo privalo būti lojalus valdžiai.

20. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo argumentas, jog jis privalėjo palaikyti Rusijos Federacijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, yra išvestinis iš teiginio, kad pareiškėjas, dirbdamas (duomenys neskelbtini) privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijos valdžiai. Pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su VSD ir Departamento išvadomis iš esmės laikė nustatytu faktu, tai kad pareiškėjas privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijos valdžiai, ir tokią aplinkybę vertino remdamasis ankstesniais pareiškėjo veiksmais, t. y. jo išrinkimu (duomenys neskelbtini). Todėl pareiškėjui kyla klausimas, ar pirmosios instancijos teismas individualiai vertino tokio veiksmo pobūdį. Taigi, pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismo argumentavimas reiškia, kad jei asmuo yra išrinktas į Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini), tai jis privalo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti jos valdžią bei agresyvią užsienio politiką, o anksčiau atliktų veiksmų pobūdis, lemia lojalumą Rusijos Federacijos valdžiai.

21. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad VSD Išvada suformuota kaip bendrinė taisyklė, todėl laikytina teisinga, nors jos teiginiai nepagrįsti nei formaliu, nei faktiniu pagrindu. Šiuo aspektu pareiškėjas pažymi, kad (duomenys neskelbtini) narys nėra susijęs darbo santykiais, yra renkamas piliečių ir neprisiekia, be to, VSD nepateikė jokių individualizuotų duomenų apie pareiškėjo galimybę būti lojaliu Rusijos Federacijos valdžiai. Todėl, pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad yra nepagrįstai kaltinamas tuo, jog pildydamas klausimyną nenurodė jokių duomenų apie savo politinę veiklą Rusijos Federacijoje ir visų darboviečių bei nepateikė informacijos apie dalyvavimą politinėje veikloje, ryšius su asmenimis, kurie dirba arba praeityje dirbo NATO ar ES nepriklausančių šalių valstybės institucijose. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jeigu būtų atliktas individualus jo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimas, VSD teiginys, jog nebuvo pateikta informacija apie pareiškėjo ryšius su asmenimis, kurie dirba arba praeityje dirbo NATO ar ES nepriklausančiose institucijose būtų pagrįsta faktinėmis aplinkybėmis, be to, būtų nurodyta, ką pareiškėjas nuslėpė.

22. Pareiškėjas teigia, kad nenurodė savo politinės veiklos, nes klausimyne nėra klausimo apie politinę veiklą, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl tokio argumento nepasisakė. Tvirtina, kad klausimyno klausimas (Ar palaikote ryšius su asmenimis, kurie šiuo metu dirba ar praeityje dirbo NATO ar ES nepriklausančių šalių valstybinėse institucijose? Jeigu taip, pateikite informaciją apie šiuos asmenis, jų veiklą ir jūsų ryšių pobūdį) suformuluotas esamuoju laiku, todėl pareiškėjas, atsakydamas „Ne“, t. y. jog nepalaiko ryšių su asmenimis, atsakė esamuoju laiku, taip kaip ir suformuluotas klausimas. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis VSD vertinimu dėl klausimyno pildymo, pareiškėją vertino kaip nesąžiningą, nuslėpusį savo ryšius, nepagrįsdamas tokių aplinkybių. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotų principų.

23. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymi, išvados turi būti argumentuotos ir motyvuotos, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas pagal kompetenciją atliko pareiškėjo individualų vertinimą. Be to, pirmosios instancijos teismas, ignoruodamas argumentą, jog asmens išrinkimas (duomenys neskelbtini) nariu nepriklauso nuo Rusijos Federacijos žvalgybų ir saugumo tarnybų, kadangi Rusijos Federacijoje aktualiu laikotarpiu į (duomenys neskelbtini) patekdavo ne tik, kad nelojalūs Rusijos Federacijos centrinei valdžiai asmenys, bet ir akivaizdžiai priešiškai jai nusiteikę, nepašalino prieštaravimo tarp pareiškėjo pateiktų duomenų ir atsakovo pozicijos. Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino viešai žinomų ir nurodytų faktinių aplinkybių, nepasisakė dėl argumento, kad VSD vertinimas, jog Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini) nariai prilyginami Rusijos Federacijos valstybės institucijose dirbantiems asmenims yra nepagrįstas, todėl teiginys, kad tokių asmenų patikimumą ir lojalumą Rusijos Federacijoje kontroliuoja saugumo ir žvalgybos tarnybos, laikytinas neteisingu. Pareiškėjo įsitikinimu, VSD vertinimas yra formalus, neindividualizuotas, nes pareiškėjas priskiriamas atskirai asmenų kategorijai ((duomenys neskelbtini) nariai), kuriai be jokių išlygų taikomas lojalumo kriterijus.

24. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, abejodamas dėl jų leistinumo ir sąsajumo. Todėl pareiškėjui kyla klausimas, ar skundžiamas sprendimas nėra politiškai motyvuotas vien dėl to, kad byloje netiriami duomenys iš anksto laikytini nepatikimais įrodymais, atsižvelgiant į susiklosčiusį geopolitinį kontekstą. Pareiškėjo nuomone, jeigu pirmosios instancijos teismas vertina susiklosčiusį geopolitinį kontekstą, pagrįsta būtų vertinti visą Rusijos Federacijos politinį režimą iki 2022 m. vasario 24 d. ir tuomet vertinti VSD išvadas apie tai, nuo kada Rusijos Federacijos politinis režimas tapo agresyvus. Pareiškėjas abejoja pirmosios instancijos teismo prielaida, kad nuo 2013 m. jis buvo kontroliuojamas Rusijos Federacijos specialiųjų tarnybų ir privalėjo būti lojalus jos valdžiai.

25. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, akcentuoja, kad įrodinėjimo našta tenka ne jam, o VSD. Be to, pažymi, jog aplinkybės sprendime turi būti įrodytos, kad nekiltų jokių abejonių, kadangi viešojo administravimo subjektams neįrodžius, kad administracinis sprendimas pagrįstas teisingai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, ar nepateikus į bylą objektyvių įrodymų, toks sprendimas yra naikintinas. Atitinkamai, aplinkybė, kad pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, turi būti reali ir akivaizdi, o ne paremta prielaidomis, spekuliacijomis, spėjimais ar įtarimais.

26. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl esminių argumentų, todėl skundo neišnagrinėjo. Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą argumentavo formaliais ir nepagrįstais atsakovo ir VSD vertinimais, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei teisiniais argumentais ir turi būti panaikintas.

27. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

28. Atsakovas pakartoja faktines bylos aplinkybes, atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus ir nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog VSD neatliko jo individualaus vertinimo. Atsakovas pažymi, kad VSD Išvadoje įvertinti pareiškėjo realiai atlikti veiksmai VSD surinktos informacijos kontekste. Be to, pareiškėjo teiginiai, kad buvęs Maskvos (duomenys neskelbtini) šiuo metu yra kalinamas už savo politinę veiklą, atsakovo nuomone, tik patvirtina VSD Išvados teiginius, jog Rusijos Federacijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

29. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog klausimyne jis nenurodė, kad dirbo (duomenys neskelbtini), nes klausimyne nėra klausimo apie politinę veiklą. Atsakovas akcentuoja, kad klausimynu 2 klausimu pareiškėjo buvo prašoma pateikti informaciją apie visas darbovietes (įskaitant tarnybą (nebūtinai karinę)), todėl pareiškėjas, atsakydamas į minėtą klausimą, turėjo nurodyti, kad dirbo (duomenys neskelbtini).

30. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktika, nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog jis nekelia grėsmės valstybės saugumui. Nurodo, kad įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kuri gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo atlikti veiksmai (pareiškėjo darbas (duomenys neskelbtini)) VSD surinktos kontržvalgybinės informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

31. Atsakovas tvirtina, kad ginčijamas Sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose, kuri, be kita ko, patvirtina, kad sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi, asmenims pagrįstai yra keliami aukštesni reikalavimai, kiek tai susiję su grėsmėmis valstybės saugumui.

32. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

33. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

34. VSD teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog skundžiamas Departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos Respublikos valstybės nacionalinio saugumo interesams, o ne vieno Rusijos Federacijos piliečio teisėms ir interesams.

35. VSD, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymi, kad nacionalinis saugumas – tai viešasis interesas ir pagrindinė, visai visuomenei esminę reikšmę turinti vertybė, kuri yra svarbesnė už galimus asmens interesų suvaržymus. Nacionalinio saugumo interesai – saugomi gyvybiniai ir pirmaeiliai valstybės saugumo interesai. Lietuvos nacionalinio saugumo teisinis pagrindas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios 135 straipsnio pirmojoje pastraipoje numatyta, kad Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, be kita ko, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę. VSD įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas, priimtas tinkamai laikantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme nustatyto imperatyvo visus valstybės institucijų priimamus sprendimus, taip pat ir susijusius su užsieniečių teisine padėtimi, analizuoti tuo aspektu, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

36. VSD teigimu, pareiškėjo argumentai gali būti laikomi tik jam naudinga selektyviai atrinktų pavienių įrodymų interpretacija, nepaneigiančia byloje esančių įrodymų visumos ir pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus įvertino kitaip, nei siekė pareiškėjas, savaime nereiškia, jog įrodymai buvo įvertinti netinkamai, pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. VSD nuomone, pareiškėjas įrodymais tinkamai nepaneigė Išvadoje nurodytų aplinkybių, todėl galima daryti išvadą, kad jo keliama grėsmė valstybės saugumui konstatuota pagrįstai.

37. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo jo buvimą (duomenys neskelbtini) nariu prilygino darbo santykiams ar valstybės tarnybai ir iš to kildino pareiškėjo lojalumą Rusijos Federacijos valdžiai, VSD akcentuoja, kad jis yra formalus ir deklaratyvaus pobūdžio, nes iš VSD Išvados matyti, jog yra nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2013 m. iki 2023 m. buvo (duomenys neskelbtini). Tvirtina, kad tai, jog toliau VSD Išvados tekste bendrąja, o ne darbo teisinių santykių prasme yra pavartotas žodis dirbdamas (sinonimas eidamas pareigas), nereiškia kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu nėjo (duomenys neskelbtini) pareigų. VSD vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi jo Išvada, jog pareiškėjas, dirbdamas (eidamas pareigas) (duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką.

38. VSD akcentuoja, kad pareiškėjas klausimyne nepateikė informacijos apie savo dalyvavimą Rusijos Federacijos politinėje veikloje, ryšius su asmenimis, kurie dirba arba praeityje dirbo NATO ar ES nepriklausančių šalių valstybės institucijose. Todėl, VSD nuomone, toks pareiškėjo elgesys pats savaime atskleidžia jo nesąžiningumą ir tik sustiprina Departamento Sprendime padarytas išvadas dėl pareiškėjo keliamos grėsmės ir tikrovės neatitinkančios informacijos teikimo.

39. VSD nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo neatsižvelgė į tai, jog į kitų (duomenys neskelbtini) anksčiau patekdavo asmenys, kurie yra akivaizdžiai priešiškai nusiteikę Kremliaus režimui, nes pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimui neturi teisinės reikšmės tai, kad į kitų (duomenys neskelbtini) anksčiau galbūt patekdavo pavieniai asmenys, kurie yra priešiškai nusiteikę Kremliaus režimui. Nagrinėjamoje byloje reikšminga tik konkretaus asmens, t. y. pareiškėjo situacija ir jos vertinimas.

40. VSD teigia, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurios neabejotinai paliudytų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Rusijos Federacijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš režimą, nors pareiškėjas akcentuoja gautą vienkartinę administracinę nuobaudą už įrašus socialiniame tinkle. VSD įsitikinimu, tokia aplinkybė nesudaro pagrindo iš esmės paneigti pareiškėjo lojalumo Rusijos Federacijos valdžiai, kurį jis privalėjo demonstruoti ilgą laiką eidamas pareigas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo eitos pareigos (duomenys neskelbtini) lemia, kad jis gali būti vertinamas kaip Rusijos Federacijos valdžiai patikimas asmuo, kuris, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali vykdyti režimo užduotis.

41. VSD pažymi, jog nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad jis nenurodė savo politinės veiklos, nes tokio klausimo nėra suformuluota klausimyne, todėl jis negali būti laikomas nuslėpusiu duomenis nuo Departamento, kadangi klausimyne pareiškėjui buvo užduotas 2 klausimas (Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz. karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ir dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos). VSD atkreipia dėmesį, kad sąvokos „darbovietė“ nėra pagrindo apibrėžti siaurąja darbo teisinių santykių prasme. Bendrinėje kalboje vartojama sąvoka „darbovietė“ reiškia darbo ar bet kokios kitokios panašios veiklos, vykdomos įvairiais pagrindais, vietą. Administracinių teismų praktikoje taip pat pripažįstama, jog klausimyno sąvoka „darbovietė“ turėtų būti suprantama plačiąja prasme, kaip bendrinės kalbos sąvoka. Todėl VSD vertinimu, pareiškėjo pateikta klausimyno 2 klausimo interpretacija, kad politinė veikla nėra darbas ir todėl jis tokios veiklos neturėjo nurodyti klausiamas apie darbovietes, akivaizdžiai prieštarauja sąžiningumo ir protingumo principams bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintai užsieniečių pareigai pateikti Departamentui išsamią informaciją apie save.

42. VSD nurodo, kad pareiškėjas teigia, jog bylai reikšmingų aplinkybių įrodinėjimo našta tenka ne jam, o VSD. Tačiau VSD akcentuoja, kad administracinių teismų praktika dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp bylos proceso šalių yra susiformavusi ir nuosekli, nes būtent byloje dalyvaujantis užsienietis, nesutikdamas su grėsmės valstybės saugumui pagrindu priimtu Departamento sprendimu, privalo pateikti teismui konkrečius įrodymus, paneigiančius VSD išvadoje bei skundžiamame Departamento sprendime nurodytas aplinkybes. VSD vertinimu, priimant skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą buvo tinkamai laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp bylos proceso šalių. Tačiau pareiškėjas, remdamasis įrodymais nepaneigė nurodytų aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismas jomis pagrįstai vadovavosi priimdamas skundžiamą sprendimą. Pareiškėjo argumentai dėl netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo neturi jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 43. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė, teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą.

44. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį naikinti, taip pat prašo panaikinti Departamento Sprendimą, kuriuo jam buvo atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Anot pareiškėjo, esminis argumentas dėl kurio jam buvo atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje yra tai, jog tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas vertino, kad VSD Išvada, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, yra patikima, todėl laikytina teisėta. Tvirtina, kad VSD Išvada pagrįsta prielaidomis ir prezumpcijomis, todėl yra nepagrįsta ir neteisėta, o tai, pareiškėjo nuomone, patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas skundo neišnagrinėjo, nepasisakė dėl esminių skundo argumentų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia savo faktinių aplinkybių vertinimą, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be jokio teisinio pagrindo prilygino pareiškėjo išrinkimą (duomenys neskelbtini) nariu darbo santykiams, pabrėžia, kad ne visi Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini) nariai yra / buvo lojalūs valstybės valdžiai (kai kurie jų priešiški valstybės valdžiai), akcentavo, jog nenurodė savo politinės veiklos, nes klausimyne nėra klausimo apie politinę veiklą.

45. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, nenustačiusi ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas bus tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 35 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog išduoti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (1 punktas), yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 punktas). Šios bylos kontekste nelegalios migracijos grėsmė vertintina per pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje galimos grėsmės valstybės saugumui prizmę.

47. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, jog užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog Departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti VSD įvertinimą, ar nėra grėsmių valstybės saugumui. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus VSD išvadą, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui. VSD teikiamos išvados, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui, turi būti motyvuotos.

48. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

49. Departamentas, vertindamas, ar asmuo gali kelti ar kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai VSD išvados perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas gali kelti ar kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvos Respublikoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).

50. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje nustatyta, jog pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, klausimyne nenurodė, jog jis nuo 2013 m. iki 2023 m. buvo (duomenys neskelbtini). VSD Išvadoje nurodė, kad remiantis viešųjų šaltinių duomenimis, pareiškėjas nuo 2013 m. iki 2023 m. buvo (duomenys neskelbtini). Tačiau pareiškėjas klausimyne nepateikė informacijos apie dalyvavimą politinėje veikloje, ryšius su asmenimis, kurie dirba arba praeityje dirbo NATO ar ES nepriklausančių šalių valstybės institucijose. VSD vertino, jog pareiškėjas, dirbdamas (duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Rusijos Federacijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertino, kad išdavus pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas jos valdžiai asmuo. Departamentas pagal kompetenciją atliko pareiškėjo individualų vertinimą ir nustatė, kad su Lietuvos Respublika jis neturi socialinių ar ekonominių ryšių, pareiškėjo atvykimai į Lietuvos Respubliką buvo trumpalaikiai (jis darbinę veiklą vykdo ir gyvena Vokietijos Federacinėje Respublikoje), taip pat įvertino ginčijamo Sprendimo proporcingumą ir tai, kad pareiškėjas pildydamas klausimyną nenurodė jokių duomenų apie savo politinę veiklą Rusijos Federacijoje ir visų darboviečių, nors klausimyne buvo prašoma išsamiai ir sąžiningai atsakyti į pateiktus klausimus, be to, buvo įspėjama, kad, pateikus netikslią, neišsamią ar tikrovės neatitinkančią informaciją, gali būti atsisakyta išduoti leidimą gyventi arba vizą, o jeigu tai paaiškės jau išdavus šiuos dokumentus –leidimas gyventi ar viza gali būti panaikinti.

51. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nacionalinis saugumas, be kita ko, valstybės saugumas, ir grėsmės pirmiausiai yra fakto klausimai, kurie yra kintantys ir sunkiai apibrėžiami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1210-815/2024). Dar daugiau, nagrinėjamoje byloje, kurioje buvo atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, VSD nustatė tik galimų grėsmių tikimybę (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, atsižvelgiant į sudėtingą geopolitinę situaciją, turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas.

52. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo teiginiams, kad Departamentas individualiai įvertino pareiškėjo situaciją. Nustatyta, kad pareiškėjas su Lietuvos Respublika neturi socialinių ar ekonominių ryšių, pareiškėjo atvykimai į Lietuvos Respubliką buvo trumpalaikiai (jis darbinę veiklą vykdo ir gyvena Vokietijos Federacinėje Respublikoje), pareiškėjas pildydamas klausimyną nenurodė jokių duomenų apie savo politinę veiklą Rusijos Federacijoje ir visų darboviečių, nors klausimyne buvo prašoma išsamiai ir sąžiningai atsakyti į pateiktus klausimus, be to, buvo įspėjama, kad, pateikus netikslią, neišsamią ar tikrovės neatitinkančią informaciją, gali būti atsisakyta išduoti leidimą gyventi arba vizą, o jeigu tai paaiškės jau išdavus šiuos dokumentus – leidimas gyventi ar viza gali būti panaikinti. Pareiškėjo teiginiai, kad klausimyne nebuvo klausimo apie jo politinę praeitį, kad jo pareigos (duomenys neskelbtini) negali būti laikomos dabine veikla, nepagrįsti. Klausimyne (jo 2 klausime) yra nurodoma pateikti visas darbovietes, be kita ko, tarnybines pareigas, o, atsižvelgiant į sudėtingą geopolitinę situaciją, pareiškėjo nepateikimas informacijos apie jo ilgalaikę politinę karjerą Rusijos Federacijos mieste, turinčiame daugiau negu milijoną gyventojų (nuo 2013 m. iki 2023 m. buvo (duomenys neskelbtini)), negali būti laikomas sąžiningu, todėl pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje, įvertinus pareiškėjo eitų politinių pareigų pobūdį, pagrįstai gali būti vertinamas keliančiu grėsmę valstybės saugumui.

53. Įrodymų vertinimo aspektu, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.). Pažymėtina, jog teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis.

54. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindų nesutikti su pareiškėjo ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui: ši išvada yra pagrįsta bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą; vertinant įrodymus pagrįstai atsižvelgta ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos Federacijos karinės agresijos prieš Ukrainos Respubliką, taip pat Rusijos Federacijos politinio režimo priešiškumą Lietuvos Respublikai tiek kaip suvereniai šaliai, tiek kaip NATO ir ES narei. Pažymėtina, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

55. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo pasakojimą, pasisakė dėl jo pateiktų įrodymų vertinimo, analizavo pareiškėjo paaiškinimus ir, atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visumą, padarė išvadą, jog VSD surinkti duomenys leido teigti, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, o jo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negalėjo būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

56. Apibendrindama, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. S. (K. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis