2018-11-07 Nr. AB-19924-3-61-3-01828-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1201-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01828-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 22.4.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. V. skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl kompensacijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, ir VAD) už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis priteisti 3 643,36 Eur kompensaciją, taip pat priteisti kompensaciją už negautą uniforminę aprangą ir visas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2001 m. lapkričio 2 d. iki 2015 m. balandžio 20 d. atliko valstybinę tarnybą VAD. Nuo 2006 m. ėjo VAD Asmenų apsaugos valdybos Asmenų apsaugos skyriaus specialisto pareigas. Kiekvienas valstybės tarnautojas, atliekantis valstybinę tarnybą VAD Asmenų apsaugos valdybos Asmenų apsaugos skyriuje, privalo dėvėti tarnybinę uniformą, tačiau ji laikotarpiu nuo 2001 m. lapkričio 2 d. iki 2015 m. balandžio 20 d. nebuvo išduota, todėl kreipėsi į VAD su pretenzija išmokėti 6 514,47 Eur dydžio kompensaciją už nurodytu laikotarpiu neišduotą tarnybinę uniformą. 2016 m. balandžio 11 d. VAD raštu atsisakė tenkinti pretenziją, nurodydamas, kad joje buvo pateikti neteisingi skaičiavimai bei VAD biudžete nėra numatyta lėšų tokio pobūdžio kompensacijoms mokėti.

3. Pareiškėjas nurodė, kad VAD 2016 m. balandžio 11 d. rašte pateikė ataskaitos lentelę, iš kurios matyti, kiek inventoriaus nebuvo gauta ginčo laikotarpiu, todėl darytina išvada, jog VAD pripažįsta savo neteisėtus veiksmus. Pažymėjo, kad neturi pareigos pagrįsti išlaidų, susidariusių dėl laiku neišduotos tarnybinės uniformos dalių, kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad pareigūnas, kuriam nustatyta tvarka nebuvo išduota privaloma uniforma (jos dalys) ir dėl to tarnyboje buvo priverstas nešioti savo drabužius, patiria nuostolių, kurių faktas, remiantis protingumo kriterijumi, neprivalo būti plačiai įrodinėjamas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pareigūnas, turėdamas teisėtų lūkesčių gauti įstatyme nustatytas garantijas, t. y. visas tarnybinės uniformos dalis, įrodymų, pagrindžiančių turėtas išlaidas, galėjo apskritai neteikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011). Žalos dydis šiuo atveju yra suskaičiuotas remiantis lentele, kurią pateikė VAD 2016 m. balandžio 11 d. rašte.

4. Vadovaujantis VAD direktoriaus 2006 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. 1V-51 patvirtintose VAD pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo normose, buvo numatyta pareigūnams išduoti uniforminę aprangą, tačiau ji niekada nebuvo išduota. Uniforminės aprangos komplekto kaina taip pat turi būti priskaičiuota prie nuostolių bendros sumos.

5. Atsakovas VAD atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas paaiškino, kad VAD pareigūnų statuso patvirtinimas iš esmės siejamas su tarnybiniu pažymėjimu. VAD pareigūnų veiklą reglamentuojančiame specialiame Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos įstatyme nėra imperatyvių nuostatų, įpareigojančių VAD pareigūnus tarnybos metu vykdant tarnybines pareigas dėvėti uniformą. Departamento pareigūnui tarnybos metu vykdant tarnybines pareigas privaloma turėti tarnybinį pažymėjimą, o tarnybinės uniformos funkcijoms vykdyti pagal įstatymą nėra būtinos.

7. Atsakovas nurodė, kad nagrinėjant šią bylą taikytina praktika, kuri suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartyje Nr. A-1849-492/2015. Atsižvelgiant į tai, kad Vadovybės apsaugos įstatymas nenustatė uniformos suteikimo privalomo pobūdžio, o pareiškėjas nepateikė jokių patirtą žalą patvirtinančių įrodymų, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė turtinę žalą.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo T. V. skundą atmetė.

9. Teismas konstatavo, kad byloje kilo ginčas dėl 3 643,36 Eur kompensacijos už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis priteisimo bei kompensacijos už uniforminę aprangą priteisimo laikotarpiu nuo 2001 m. lapkričio 2 d. iki 2015 m. balandžio 20 d.

10. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad pareiškėjas nuo 2001 m. lapkričio 2 d. iki 2015 m. balandžio 20 d. atliko valstybinę tarnybą VAD. Nuo 2001 m. lapkričio 2 d. iki 2006 m. birželio 11 d. dirbo VAD Pastatų apsaugos skyriaus šauliu. Nuo 2006 m. birželio 12 d. iki 2006 m. rugpjūčio 6 d. dirbo VAD Pastatų apsaugos skyriaus specialistu. Nuo 2006 m. rugpjūčio 7 d. iki 2008 m. balandžio 30 d. dirbo VAD Asmenų apsaugos valdybos Asmenų apsaugos skyriaus asmens sargybiniu. Nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. balandžio 20 d. dirbo VAD Asmenų apsaugos valdybos Asmenų apsaugos skyriaus specialistu. 2016 m. kovo 9 d. pareiškėjas kreipėsi į VAD direktorių su pretenzija „Dėl kompensacijos už neišduotą uniformą sumokėjimo“, kurioje prašė sumokėti 6 514,47 Eur už laikotarpiu nuo 2001 m. lapkričio 2 d. iki 2015 m. balandžio 20 d. neišduotą tarnybinę uniformą. VAD direktorius atsakyme į pareiškėjo 2016 m. kovo 9 d. pretenziją nurodė, kad prašoma kompensacija negali būti išmokėta, kadangi VAD nėra numatyta lėšų tokio pobūdžio kompensacijoms mokėti.

11. Teismas konstatavo, kad vidaus sistemos pareigūnų socialines garantijas, susijusias su tarnybinių uniformų išdavimu, reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas (toliau – ir Statutas). Statuto (redakcija iki 2016 m. sausio 1 d.) 46 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareigūnai valstybės lėšomis aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad pareigūnų tarnybinių uniformų ir skiriamųjų ženklų pavyzdžius tvirtina Vyriausybė, o pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo, dėvėjimo ir grąžinimo tvarką nustato vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovai. Statuto (redakcija nuo 2016 m. sausio 1 d.) 54 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareigūnai valstybės lėšomis aprūpinami pareigūnų tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas. Pagal to paties straipsnio 3 dalį pareigūnų tarnybinių uniformų ir skiriamųjų ženklų pavyzdžius, kursantų uniformų ir skiriamųjų ženklų pavyzdžius tvirtina, pareigūnų rikiuotės ir ceremonijų tvarką nustato vidaus reikalų ministras. Pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo, dėvėjimo ir grąžinimo tvarką nustato vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovai.

12. Teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu yra aktualios Statuto pagrindu priimtos centrinės įstaigos vadovo VAD direktoriaus 2003 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 1V-91 patvirtintos Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos statutinių pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo, dėvėjimo ir grąžinimo taisyklės (toliau – ir 2003 m. liepos 11 d. Taisyklės) ir VAD direktoriaus 2006 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. 1V-51 patvirtintos Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo taisyklės (toliau – ir 2006 m. vasario 8 d. Taisyklės).

13. Teismas pažymėjo, kad Statutas buvo priimtas 2003 m. balandžio 29 d. (įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d.). Iki Statuto priėmimo pareigūnams nebuvo suteikiama socialinė garantija valstybės lėšomis gauti tarnybinę uniformą, todėl laikotarpiu nuo 2001 m. lapkričio 2 d. iki 2003 m. gegužės 1 d. kompensacija už negautą tarnybinę uniformą, jei ji pareiškėjui priklausytų, negali būti priteista, nes, kaip jau minėta, socialinė garantija aprūpinti pareigūnus tarnybine uniforma atsirado tik įsigaliojus Statutui.

14. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika buvo suformuota administracinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl policijos pareigūnams atlygintinos žalos, kilusios dėl negautų tarnybinių uniformų, kurias jie turėjo dėvėti atlikdami tarnybą. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 17 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad policijos pareigūnų statusą įrodo tarnybinis pažymėjimas, speciali apranga (uniforma) arba specialus tarnybinis ženklas, taigi teisinis reglamentavimas pareigūno statuso patvirtinimą, be kitų aplinkybių, siedamas ir su specialios aprangos dėvėjimu, nulemia uniformos suteikimo privalomą pobūdį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1849-492/2015). Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 20 straipsnio 2 dalis nustato, kad, atlikdamas tarnybines pareigas, Vadovybės apsaugos departamento pareigūnas privalo prisistatyti. Jei pareigūnas neturi skiriamųjų ženklų (specialios aprangos (uniformos) arba specialaus tarnybinio ženklo) arba jei asmuo reikalauja, Vadovybės apsaugos departamento pareigūnas privalo pateikti tarnybinį pažymėjimą. Nurodytoje Įstatymo normoje, skirtingai nei Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo normoje, nėra imperatyvaus reikalavimo pareigūnui turėti tarnybinę uniformą.

15. Teismas pabrėžė, kad 2006 m. vasario 8 d. Taisyklių 2 punktas nustato, kad tarnybinę uniformą turi teisę dėvėti visi VAD pareigūnai, taip pat švenčių ir iškilmių metu buvę VAD pareigūnai, kuriems VAD direktorius įsakymu suteikė šią teisę. Taigi teisę pareigūnui dėvėti tarnybinę uniformą suteikia VAD direktorius savo įsakymu. 2006 m. vasario 8 d. Taisyklių 3 punkte yra apibrėžta Departamento pareigūnų tarnybinės uniformos sąvoka, t. y. „Departamento pareigūnų tarnybinė uniforma ir skiriamieji ženklai – tai vienodos formos ir spalvos drabužiai su skiriamaisiais ženklais, dėvimi tarnyboje ir per šventes.“ Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 748 patvirtino VAD pareigūnų tarnybinės uniformos ir skiriamųjų ženklų aprašymą (toliau – ir Aprašymas). Jame nurodyta, kokia turi būti VAD pareigūnų tarnybinės uniforma, kokie jos skiriamieji ženklai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo įvardijama tarnybinė uniforma, už kurios neišdavimą prašoma atlyginti turtinę žalą, neatitinka Aprašyme nurodyto VAD pareigūnų tarnybinės uniformos pavyzdžio.

16. Teismas pažymėjo, kad VAD direktorius nesuteikė teisės VAD Pastatų apsaugos skyriaus ir VAD Asmenų apsaugos valdybos Asmenų apsaugos skyriaus pareigūnams, taip pat ir pareiškėjui, tarnybos metu dėvėti tokią tarnybinę uniformą, kokią nustato Aprašymas. Taip pat pareiškėjas nepateikė jokių faktinių aplinkybių, įrodančių, kad jam vykdant tarnybą buvo privaloma ją vilkėti, todėl tarnybinė uniforma jam nebuvo išduota pagrįstai. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad VAD neteisėtų veiksmų nenustatyta, todėl pagrindo pareiškėjui priteisti 3 643,36 Eur kompensaciją už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis, taip pat kompensaciją už negautą uniforminę aprangą nėra.

17. Teismas atkreipė dėmesį, kad iki 2003 m. liepos 11 d. statutinių pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo, dėvėjimo ir grąžinimo taisyklių priėmimo VAD galiojo 1999 m. birželio 11 d. VAD direktoriaus įsakymu Nr. 202 patvirtintos VAD pareigūnų ir tarnautojų uniforminės aprangos dėvėjimo normos. 1999 m. birželio 11 d. normose vartojama sąvoka „uniforminė apranga“ atitinka 2003 m. liepos 11 d. Taisyklėse ir 2006 m. vasario 8 d. Taisyklėse vartojamą „tarnybinės uniformos“ sąvoką. Taigi iki 2003 m. liepos 11 d. Taisyklių įsigaliojimo tarnybinės uniformos buvo vadinamos uniformine apranga. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismo posėdyje paaiškino, kad pagal jo einamas pareigas tarnybinė uniforma nepriklausė. Teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas VAD Bendrųjų reikalų skyriaus specialistas V. M. paaiškino, kad Departamente tarnybinių uniformų su skiriamaisiais ženklais niekada nebuvo ir šiuo metu nėra. Pirmajam VAD direktoriui ji buvo pasiūta 1991 m., vėliau buvo užsakyti keli švarkai fotografuotis pažymėjimui. Dabartinis direktoriaus uniformos neturi. Iš to, kas išdėstyta, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjui funkcijoms vykdyti tarnybinė uniforma nebuvo privaloma, niekada nebuvo išduodama, taigi nebuvo ir nėra nustatytos tarnybinės uniformos finansinės normos bei piniginių kompensacijų vietoj tarnybinės uniformos mokėjimo tvarkos. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjas žalos nepatyrė, todėl skundą atmetė.

18. Teismas atmetė prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas, kadangi sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai.

III. 19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus administracinio apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti; priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Teismo pateiktas išaiškinimas, jog tarnybinė uniforma pareiškėjui buvo neišduota pagrįstai, nes VAD direktorius nesuteikė teisės VAD pareigūnui, vykdant tarnybą, dėvėti tarnybinę uniformą bei nėra jokių faktinių aplinkybių, įrodančių, kad VAD pareigūnui buvo privaloma vilkėti tarnybinę uniformą tarnybos metu, prieštarauja teisiniam reguliavimui. Tiek uniformos išdavimas, tiek ir jos dėvėjimas, priešingai nei nurodė teismas, yra ir buvo numatytas imperatyviomis teisės aktų nuostatomis. Pareigą išduoti tarnybinę uniformą imperatyviai nustato Statuto 54 straipsnio 1 dalis. VAD pareigūnams tarnybinė uniforma išduodama pagal VAD vadovo nustatytas pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo normas. Ginčo laikotarpiu (nuo 2001 m. lapkričio 2 d. iki 2015 m. balandžio 20 d.) galiojo VAD direktoriaus 1999 m. birželio 11 d. įsakymas Nr. 202, 2003 m. liepos 11 d. įsakymas Nr. 1V-92 ir 2006 m. vasario 8 d. įsakymas Nr. 1V-51, kuriais buvo patvirtintos VAD pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo normos. Šiuose atsakovo vadovo įsakymuose nėra nurodyta, jog šios normos yra tik orientacinio ar kitokio neprivalomo pobūdžio, kad jomis galima nesivadovauti trūkstant lėšų ar nesant poreikio konkrečioms uniformoms.

19.2. VAD 2003 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 1V-92 patvirtintose VAD statutinių pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo, dėvėjimo ir grąžinimo taisyklėse buvo, be kita ko, numatyta, jog VAD pagrindinę tarnybinę uniformą (vyrišką, klasikinio stiliaus kostiumą) visiems pareigūnams dėvėti būtina pasitarimų pas VAD direktorių, bendrų VAD pareigūnų susirinkimų metu, vykdant tarnybines užduotis (Taisyklių 6.1., 12 p.). Pagal šias taisykles netgi draudžiama dėvėti kitus rūbus, o ne uniforminius (Taisyklių 11 p.). Tai, jog uniforma reikalinga kasdieniam darbui, tiesiogiai nurodyta ir VAD Asmens apsaugos skyriaus viršininko pavaduotojo S. M. 2014 m. balandžio 2 d. tarnybiniame pranešime Nr. TP-786 (stulpelyje “Motyvas”). Vadovaujantis 2015 m. rugsėjo 14 d. VAD direktoriaus įsakymu Nr. V-347 patvirtintų VAD pareigūnų tarnybinės uniformos ir skiriamųjų ženklų dėvėjimo taisyklėmis imperatyviai nustatyta, kad Departamento pareigūnai dėvi tarnybinę uniformą ir skiriamuosius ženklus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 748 (Taisyklių 6 p.).

19.3. 2006 m. vasario 8 d. Taisyklių 2 punktas nustato, kad tarnybinę uniformą turi teisę dėvėti visi VAD pareigūnai, taip pat švenčių ir iškilmių metu buvę VAD pareigūnai, kuriems VAD direktorius įsakymu suteikė šią teisę. Teismas nepagrįstai šį punktą aiškino taip, jog VAD pareigūnui teisę dėvėti tarnybinę uniformą suteikia būtent VAD direktorius savo įsakymu. VAD pareigūnui teisė dėvėti uniformą atsiranda kartu su pareigūno pareigų vykdymo pradžia.

19.4. Teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjas, neva, teismo posėdyje paaiškino, kad pagal jo einamas pareigas tarnybinė uniforma nepriklausė. Pareiškėjas, atsakydamas į teismo klausimą, ar pagal pareigybės aprašymą buvo numatyta jam privalomai dėvėti uniformą, atsakė, kad ne. Tačiau pareigybės aprašyme ir nereglamentuojamas uniformos dėvėjimas. Todėl ši teismo išvada ne tik iškreipia pareiškėjo išsakytus teiginius, tačiau ir negali būti pagrindu konstatuoti, jog atsakovas neturėjo imperatyvaus reikalavimo išduoti pareiškėjui uniformą. Visiškai nepagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo įvardijama tarnybinė uniforma neatitinka Aprašyme nurodyto VAD pareigūnų tarnybinės uniformos pavyzdžio. Visų pirma, teismas nenurodė, kokia konkrečiai pareiškėjo nurodyta tarnybinė uniforma kokiems konkrečiais minimo Vyriausybės nutarimo punktams neatitinka. Aprašymo VAD pareigūnų tarnybinės uniformos ir skiriamųjų ženklų skirsnyje nurodyta uniforma ir jos dalys (20–94 punktai) iš esmės atitinka pareiškėjo skundu bei papildomai pateiktose lentelėse nurodytą neišduotą uniformą ar jos dalis.

19.5. Teismas, išanalizavęs nagrinėjamą bylą ir nurodytą bylą Nr. A492-3379/2011, padarė nepagrįstas išvadas, jog šios dvi bylos nėra tapačios, teisinis reguliavimas skiriasi, todėl gali būti sprendžiamos nevienodai. Be to, teismas netinkamai aiškino Vadovybės apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalį. Priešingai nei nurodė teismas, iš šio straipsnio formuluotės akivaizdu, jog įstatymas būtent ir sieja VAD pareigūno statusą su skiriamaisiais ženklais (specialia apranga (uniforma) arba specialiu tarnybiniu ženklu), ir tik pareigūnui šių skiriamųjų ženklų neturint ar asmeniui to reikalaujant, jam nustatoma pareiga pateikti tarnybinį pažymėjimą. Vadovybės apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalis, lygiai taip pat, kaip ir Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 17 straipsnio 3 dalis, VAD pareigūno statusą sieja su skiriamaisiais ženklais (specialia apranga (uniforma) arba specialiu tarnybiniu ženklu) bei tarnybiniu pažymėjimu.

20. Atsakovas VSD atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

21. Atsakovas nurodo, kad Vadovybės apsaugos įstatyme nėra imperatyvių nuostatų, įpareigojančių Departamento pareigūnus tarnybos metu vykdant tarnybines pareigas dėvėti tarnybinę uniformą. Departamento pareigūnui tarnybos metu vykdant tarnybines pareigas privaloma turėti tarnybinį pažymėjimą, o tarnybinės uniformos funkcijų vykdymui pagal įstatymą nėra būtinos. Įstatymų leidėjas pareigos Departamento pareigūnams tarnybos metu vykdant tarnybines pareigas dėvėti tarnybinę uniformą nenustatė, todėl atsakomybė už tarnybinės uniformos neišdavimą Departamentui kilti negali, nes nėra neteisėtų Departamento veiksmų. Be to, pareiškėjas prašo priteisti kompensaciją už negautą tarnybinę uniformą laikotarpiu nuo 2001 m. lapkričio 2 d. iki 2015 m. balandžio 20 d., tačiau skunde nurodo, kad tarnybinę uniformą neva buvo būtina dėvėti tik 2006 metais, kai jis dirbo Departamento Asmenų apsaugos valdybos Asmenų apsaugos skyriuje.

22. Atsakovas pažymi, kad analogiška situacija su tarnybine uniforma yra susiklosčiusi ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje prie Vidaus reikalų ministerijos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1849-492/2015). Sistemiškas tiek Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatymo, tiek Vadovybės apsaugos įstatymo nuostatų analizė suponuoja išvadą, kad įstatymų leidėjas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūno, Departamento pareigūno statuso patvirtinimo nesieja su tarnybinės uniformos privalomu dėvėjimu. Tarnybinės uniformos jų funkcijų vykdymui pagal įstatymą nėra būtinos. Nagrinėjamu atveju Departamentas veikė pagal Departamento pareigūnų veiklą reglamentuojantį specialų Vadovybės apsaugos įstatymą, o pareiškėjas nepateikė nei vieno objektyvaus įrodymo, pagrindžiančio Departamento neteisėtą veikimą arba neveikimą ir dėl tokio veikimo (neveikimo) patirtą žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl kompensacijos priteisimo dėl pareiškėjui T. V. nuo 2001 m. lapkričio 2 d. iki 2015 m. balandžio 20 d. neišduotos tarnybinės uniformos ir jos dalių.

24. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2001 m. lapkričio 2 d. iki 2015 m. balandžio 20 d. atliko tarnybą Vadovybės apsaugos departamente prie Vidaus reikalų ministerijos.

25. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2016 m. kovo 9 d. pareiškėjas kreipėsi į VAD direktorių su pretenzija „Dėl kompensacijos už neišduotą uniformą sumokėjimo“, kurioje prašė sumokėti 6 514,47 Eur piniginę kompensaciją už neišduotą tarnybinės uniformą ar jos dalis nuo 2001 m. lapkričio 2 d. iki 2015 m. balandžio 20 d.

26. VAD direktorius atsakyme į pareiškėjo 2016 m. kovo 9 d. pretenziją nurodė, kad prašoma kompensacija negali būti išmokėta, kadangi pretenzijoje numatyti neteisingi skaičiavimai bei VAD nėra numatyta lėšų tokio pobūdžio kompensacijoms mokėti. VAD akcentavo, kad VAD pareigūnams tarnybinė uniforma išduodama pagal VAD vadovo nustatytas pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo normas, ir akcentavo, jog ginčo laikotarpiu galiojo VAD direktoriaus 1999 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 202, 2003 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 1V-92 ir 2006 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. 1V-51 patvirtintos VAD pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo normos (toliau – ir Dėvėjimo normos). VAD direktorius nurodė pareiškėjui išduotos ir neišduotos tarnybinės uniformos kiekius nuo 2001 m. lapkričio 2 d. iki 2015 m. balandžio 20 d.

27. Pareiškėjas skundo reikalavimą priteisti 3 643,36 Eur kompensaciją už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis grindė Statuto 46 straipsnio 1 dalies, 54 straipsnio 1 dalies, Dėvėjimo normomis ir nurodė, kad atsakovas turėjo pareigą pareiškėją aprūpinti tarnybine uniforma, užtikrinti jo socialinę garantiją – būti aprūpintu tarnybine uniforma ar atitinkamo dydžio kompensacija.

28. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies normoje, skirtingai nei Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo normoje, nėra imperatyvaus reikalavimo pareigūnui turėti tarnybinę uniformą, pareiškėjo įvardijama tarnybinė uniforma, už kurios neišdavimą prašoma atlyginti turtinę žalą, neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 748 patvirtintame VAD pareigūnų tarnybinės uniformos ir skiriamųjų ženklų aprašyme nurodyto VAD pareigūnų tarnybinės uniformos pavyzdžio. Teismas sprendė, kad pareiškėjui funkcijoms vykdyti tarnybinė uniforma nebuvo privaloma, niekada nebuvo išduodama, taigi nebuvo ir nėra nustatytos tarnybinės uniformos finansinės normos bei piniginių kompensacijų vietoj tarnybinės uniformos mokėjimo tvarkos.

29. Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos įstatymo 18 straipsnis numato, kad Vadovybės apsaugos departamento pareigūnų statusą nustato Valstybės tarnybos įstatymas, šis Įstatymas bei kiti teisės aktai, reglamentuojantys statutinių valstybės tarnautojų tarnybos teisinius santykius, o kitų Vadovybės apsaugos departamento valstybės tarnautojų – Valstybės tarnybos įstatymas ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys valstybės tarnybos teisinius santykius. Pagal šią teisės normą, Vidaus tarnybos statutas taikomas ir VAD pareigūnams.

30. Santykius, susijusius su tarnybinių uniformų skyrimu (dėvėjimu) VAD, reguliuoja Vidaus tarnybos statuto, įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d., 46 straipsnio 1 dalis, kuri nustatė, kad pareigūnai aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas. Šio straipsnio 2 dalyje (straipsnis keistas 2006 m. liepos 19 d. įstatymu Nr. X-804, įsigaliojo 2006 m. lapkričio 1 d.), inter alia (be kita ko), nustatyta, kad pareigūnų tarnybinių uniformų ir skiriamųjų ženklų pavyzdžius tvirtina Vyriausybė, o pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo, dėvėjimo ir grąžinimo tvarką nustato vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovai.

31. Vidaus tarnybos statutas buvo keičiamas, įskaitant normas, reguliuojančias tarnybinių uniformų dėvėjimą. Šie santykiai reguliuojami Vidaus tarnybos įstatymo 54 straipsnyje.

32. Aiškindamas šias teisės normas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad tokiu būdu įstatymu vidaus tarnybos sistemos pareigūnams įtvirtinta socialinė garantija, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Vidaus tarnybos statutas (įstatymas) vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovams deleguoja teisę, taip pat pareigą nustatyti tarnybinės uniformos dėvėjimo normas (žr. 2010 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1244/2010; 2011 m. kovo 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011 ir kt.).

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad aprūpinimas tarnybine uniforma ar atitinkamo dydžio kompensacijos vietoj jos išmokėjimas yra įstatymu nustatyta garantija, kuri negali būti paneigiama lėšų trūkumu, nes įstatymas to nenustato.

34. Įvertinus paminėtą teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darytina išvada, kad pareigą išduoti tarnybinę uniformą imperatyviai nustato Statuto 46 straipsnio 1 dalis, 54 straipsnio 1 dalis, pagal kurias pareigūnai aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas.

35. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. birželio 14 d. priėmė nutarimą Nr. 748 „Dėl pareigūnų tarnybinių uniformų ir skiriamųjų ženklų pavyzdžių patvirtinimo“, kuriuo, vadovaudamasi Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 2 dalimi, nutarė patvirtinti ir Vadovybės apsaugos departamento pareigūnų tarnybinės uniformos ir skiriamųjų ženklų aprašymą, kuriame detaliai aprašytos keturių rūšių VAD pareigūnų tarnybinės uniformos: kasdieninė, specialioji, išeiginė, vakarinė.

36. Kaip minėta, pagal Statuto 46 straipsnio 2 dalį, vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovams suteikta teisė iš tarnybinių uniformų pavyzdžių, esančių Apraše, nustatyti konkrečias uniformas, kurios gali būti išduodamos pareigūnams, bei šių uniformų dėvėjimo ir grąžinimo tvarką. Ginčo laikotarpiu yra aktualios Statuto ir Vadovybės apsaugos įstatymo pagrindu priimtos VAD direktoriaus 2003 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 1V-91 patvirtintos Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos statutinių pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo, dėvėjimo ir grąžinimo taisyklės ir VAD direktoriaus 2006 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. 1V-51 patvirtintos Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo taisyklės. Šiais VAD direktoriaus įsakymais patvirtinta kokios tarnybinės uniformos gali būti išduodamos VAD pareigūnams. Pažymėtina, kad Dėvėjimo normos nustato tarnybinės uniformos išdavimo kiekį ir dėvėjimo laiką.

37. Taigi įstatymų leidėjas ir VAD direktorius akivaizdžiai patvirtino, kad Tarnybos pareigūnams turi būti suteikiamos tarnybinės uniformos.

38. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pareiškėjo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo įvardijama tarnybinė uniforma neatitinka Aprašyme nurodyto VAD pareigūnų tarnybinės uniformos pavyzdžio, yra nepagrįsta. Įvertinus Aprašyme, taip pat 2003 m. liepos 11 d. Taisyklėse ir 2006 m. vasario 8 d. Taisyklėse nurodytus VAD pareigūnams išduodamos tarnybinės uniformos pavyzdžius, nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog pareiškėjo įvardyta neišduota uniforma ar jos dalys visiškai neatitinka šiais teisės aktais patvirtinto pavyzdžio uniformos. Todėl ir šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas.

39. Pažymėtina, kad atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo pretenziją dėl kompensacijos už neišduotą uniformą sumokėjimo, pripažino, jog VAD neišdavė tinkamo kiekio inventoriaus, nurodydamas pareiškėjui išduotos ir neišduotos tarnybinės uniformos kiekius.

40. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, kad analogiška situacija su tarnybine uniforma yra susiklosčiusi ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje prie Vidaus reikalų ministerijos ir remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1849-492/2015, nurodydamas, kad sistemiškas tiek Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatymo, tiek Vadovybės apsaugos įstatymo nuostatų analizė suponuoja išvadą, kad įstatymų leidėjas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūno, Departamento pareigūno statuso patvirtinimo nesieja su tarnybinės uniformos privalomu dėvėjimu.

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje nagrinėjamas faktines ir teisines aplinkybes, neturi pagrindo konstatuoti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A-1849-492/2015 nagrinėjamai situacijai laikytina turinčia precedento galią.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4359-520/2018, kurioje taip pat kilo ginčas dėl pareiškėjų (Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos statutinių pareigūnų) teisės į turtinės žalos atlyginimą dėl pareiškėjams neišduotos tarnybinės uniformos, buvo išaiškinta, jog Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos statutinių pareigūnų aprūpinimas tarnybine uniforma ar atitinkamo dydžio kompensacijos vietoj jos išmokėjimas yra įstatymu nustatyta garantija, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais ir paneigiama lėšų trūkumu, nes įstatymas to nenustato. Teisėjų kolegija taip pat minėtoje byloje akcentavo, kad atsakovo argumentai, kad ne visi pareiškėjai privalo dėvėti uniformas atlikdami tam tikras tiesiogines funkcijas, nepaneigia iš įstatymų kylančios pareigos išduoti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnams tarnybines uniformas.

43. Nagrinėjamu atveju yra visos būtinosios sąlygos taikyti nusistovėjusioje teismų praktikoje suformuotas taisykles, skirtas žalai, patirtai dėl laiku neišduotų tarnybinės uniformos dalių, atlyginti.

44. Darytina išvada, kad pareiškėjas tiesioginius nuostolius dėl to, kad jam buvo neišduota tarnybinė uniforma, patyrė dėl atsakovo neteisėto neveikimo – įstatyme nustatytos pareigos nevykdymo.

45. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tuomet jų dydį nustato teismas. Teisėjų kolegija, taikydama šią materialiosios teisės normą, nurodo, kad tais atvejais, kai akivaizdu, jog tam tikrų nuostolių patirta, tačiau nėra galimybės nustatyti tikslų jų dydį, nuostolius įvertina teismas kiek įmanoma tiksliau, atsižvelgdamas į bylos šalių pateiktus apskaičiavimus ir įrodymus, taip pat taikydamas teismų praktikoje suformuotus nuostolių dydžio apskaičiavimo kriterijus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-397-520/2015).

46. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė arba išaiškino materialiosios teisės normas, todėl šis pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 147 str.).

47. Siekiant visapusiškai ištirti pareiškėjui priklausiusios išduoti, bet neišduotos tarnybinės uniformos sudarančių dalių kiekį ir kainas, įvertinus tai, kad pareiškėjas ir VAD pateikė skirtingas neišduotos uniformos ar jos dalių kainas, ir priteistinos kompensacijos dydžio skaičiavimus, susijusius su neišduotomis tarnybinės uniformos dalimis, skundžiamas pirmosios instancijos teismas sprendimas naikinamas ir byla perduotina Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas