AS-602-410-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602-410/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02443-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Agencja Celna D.T.A Sp. zo.o. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Agencja Celna D.T.A Sp. zo.o. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos teritorinė muitinė) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Agencja Celna D.T.A Sp. zo.o. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti trečiojo suinteresuotojo asmens Klaipėdos teritorinės muitinės (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. (LM18)-RŽ-209-291 ir atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas; Muitinės departamentas) 2011 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-33, kuriais jam buvo įregistruota mokestinė prievolė (925 230 Lt importo muito, 1 343 993 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 165 983 Lt PVM delspinigių bei 1 134 612 Lt baudos) muitinei dėl apgaulės būdu užbaigtos Bendrijos/bendrosios tranzito procedūros, vykdytos pagal tranzito lydintį dokumentą.

Pareiškėjas teisminio nagrinėjimo metu teismui taip pat pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti ginčijamų Klaipėdos teritorinės muitinės ir Muitinės departamento sprendimų galiojimą ir uždrausti atsakovui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui vykdyti išieškojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones paaiškino, kad priverstinis delspinigių išieškojimas, sudarantis pareiškėjo ūkinės veiklos pusės metų pajamas, nesulaukus teismo sprendimo priėmimo ir jo įsiteisėjimo, vienareikšmiškai nulems bendrovės bankrotą ir likvidavimą bei tokiu atveju priimtas teismo sprendimas administracinėje byloje pareiškėjo įmonei neturės prasmės, nes faktiškai bankrutavusi įmonė neegzistuos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 27 d. nutartimi pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalimi bei 92 straipsniu bei pažymėjo, jog nors pareiškėjas kaip reikalavimo užtikrinimo priemonę prašo taikyti akto, kuriuo jam paskirti mokesčiai ir bauda, galiojimo laikiną sustabdymą, jis nenurodo konkrečių argumentų, liudijančių, jog dėl paskirtos baudos sumokėjimo jam atsiras sunkių padarinių (reikšmingai pablogės finansinė padėtis, sutriks atsiskaitymai ir pan.), kurių kompensavimas, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, gali būti sudėtingas. Teismas akcentavo, jog pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai taip pat nerodo, jog pareiškėjo veiklos finansiniai rodikliai būtų blogi ir jog paskirtos baudos sumokėjimas reikšmingai pasunkintų jo finansinę padėtį. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (t. II, b. l. 124 – 127), kuriuo prašo teismą panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartį ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atskirajame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, įvertindamas pareiškėjo pateiktus finansinės atskaitomybės dokumentus, neatsižvelgė į tai, kad pradėjus Klaipėdos teritorinės muitinės priimto 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo Nr. (LM18)-RŽ209-291, dėl mokestinės prievolės muitinei, sudarančios bendrai 3 569 818,00 Lt priverstinį išieškojimą iki teismas išnagrinės bylą, bus vienareikšmiškai nulemtas bendrovės bankrotas ir likvidavimas, o tokiu atveju priimtas galutinis teismo sprendimas administracinėje byloje pareiškėjo įmonei neturės prasmės, nes faktiškai bankrutavusi įmonė neegzistuos.

Pažymi, jog teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, matė, kad iš pareiškėjo vykdomos ūkinės veiklos gaunamos pajamos nėra pastovios ir kinta nepriklausomai nuo pareiškėjos valios ir pastangų. Tokiu būdu, pareiškėjas 2009 m. gavo pelną, sudarantį 49331,25 Lenkijos zlotų (toliau – ir PLN) (atitinkamai 41931,56 Lt), 2010 m. patyrė nuostolius, sudarančius 41243,60 PLN (atitinkamai – 36294,37 Lt), 2011 m. gavo pelną, sudarantį 403661,20 PLN (atitinkamai – 3436112,02 Lt). Taigi, teismui buvo matyti, kad netaikant užtikrinimo priemonių administracinėje byloje iš pareiškėjo bus išieškota suma, atitinkanti, esant palankiai situacijai rinkoje, beveik 10 metų pareiškėjo galimai gausimą pelną, o esant nepalankiai situacijai rinkoje, atitinkanti net 90 metų pareiškėjo galimai gausimą pelną.

Be to, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą ir spręsdamas dėl užtikrinimo priemonių taikymo, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotos praktikos (LVAT administracinės bylos Nr. AS63-189/2012 ir Nr. AS63-215/2012), kurioje šis teismas yra konstatavęs, jog reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti neabejotinai patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai, kas aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) (LVAT administracinės bylos Nr. AS858-440/2010 ir Nr. AS858-13/2011).

Pažymi ir tai, jog netaikant prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, faktiškai bus sudaromos sąlygos suvaržyti pareiškėjo teisių gynybą teisme, nes iškėlus pareiškėjui bankroto bylą būtų atleisti darbuotojai ir vadovai, o bankroto administratorius Lenkijoje nebus suinteresuotas vykti į teismo posėdžius Lietuvos teismuose.

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog teismas neatkreipė dėmesio ir į tai, kad jam paskirta mokestinė prievolė yra itin didelė, siekianti 3 569 818,00 Lt. Šiuo aspektu pažymi, jog LVAT yra išaiškinęs, kad bylose, susijusiose su didelės baudos skyrimu pareiškėjui, vykdymas, nesulaukus, kol bus išspręsta byla, sukeltų didesnius neigiamus padarinius nei laikinas atsakovo nutarimo nevykdymas (LVAT 2010 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS358-206/2010, 2009 m. rugpjūčio 7 d. nutartis byloje Nr. AS438-473/2009, 2012 m. kovo 9d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-215/2012). Be to, pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnį, Konstitucinis Teismas taip pat yra ne kartą konstatavęs (inter alia – 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose), kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo šį atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjui mokestinė prievolė įregistruota Klaipėdos teritorinės muitinės 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. (LM18)-RŽ209-291, kurį pareiškėjas apskundė Muitinės departamentui, kuris, išnagrinėjęs skundą 2011 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-353, patvirtino minėtą Klaipėdos teritorinės muitinės sprendimą. Tęsia, jog Kauno teritorinė muitinė, gavusi informacijos, kad minėtas Klaipėdos teritorinės muitinės sprendimas apskųstas Muitinės departamentui, 2011 m. rugsėjo 22 d. priėmė sprendimą Nr. 8219/10000188911 kuriuo buvo nuspręsta nepradėti pareiškėjo šioje byloje ginčijamų 1 343 993 Lt PVM, 165 983 PVM delspinigių bei 1 134 612 Lt baudos išieškojimo, kol bus išspręstas mokestinis ginčas ir vykdyti 925 230 Lt importo muito priverstinį išieškojimą, kas parodo, jog Kauno teritorinė muitinė nėra sustabdžiusi tik ginčijamos 925 230 Lt muito sumos išieškojimo.

Tikina, jog remiantis Bendrijos muitinės kodekso 244 straipsniu, kuris numato, jog skundo pateikimas paprastai nestabdo apskųsto muitinės sprendimo įgyvendinimo, bei atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas šio straipsnio prasme reikšmingų aplinkybių neįrodė, 925 230 Lt importo muito išieškojimas nebuvo sustabdytas pagrįstai. Be to, LVAT, nagrinėdamas klausimą dėl analogiškos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, yra išaiškinęs, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas dėl muito sumos gali būti svarstomas, tačiau svarstant šį klausimą būtina atsižvelgti į teisės aktų nustatytas sąlygas, kurioms esant gali būti laikinai sustabdomas priskaičiuoto muito išieškojimas (LVAT 2010 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-442-317, 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-822-518/2010).

Akcentuoja, jog įvertinus aukščiau paminėtas aplinkybes, akivaizdu, kad jau yra nuspręsta laikinai nevykdyti pareiškėjo šioje byloje ginčijamų 1 343 993 Lt PVM, 165 983 PVM delspinigių bei 1 134 612 Lt baudos sumų priverstinio išieškojimo ir pareiškėjui toks priverstinis išieškojimas šiuo metu netaikomas, todėl nėra jokio pagrindo teismui taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę bei priiminėti papildomus procesinius sprendimus. Priduria, jog LVAT 2011 m. sausio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. AS-146-14/2011 konstatavo, kad tais atvejais, kai atitinkamus viešojo administravimo subjekto veiksmus, kilus ginčui (mokestiniam ginčui), stabdo įstatymas, tokių veiksmų uždraudimas teismo skiriamomis reikalavimo užtikrinimo priemonėmis būtų nepagrįstas ir teisiškai beprasmis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, jog tenkinti pareiškėjo skundo nėra pagrindo, o pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Pažymi, jog pritaria atsakovo atsiliepime išdėstytai pozicijai bei jame nurodytiems argumentams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (

ABTĮ 92 straipsnis). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas, o, atsižvelgiant į paminėtą, ir realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą būtų neįmanomas ar sudėtingas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS5-155/2005, Nr. AS5-230/2005).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai sustabdyti ginčijamų Klaipėdos teritorinės muitinės ir Muitinės departamento sprendimų galiojimą ir uždrausti atsakovui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui vykdyti priskaičiuoto muito, PVM, PVM delspinigių ir baudos (bendra priskaičiuota suma – 3 569 818,00 Lt) išieškojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Kaip matyti iš bylos duomenų, Kauno teritorinė muitinė 2011 m. rugsėjo 22 d. priėmė sprendimą Nr. 8219/10000188911, kuriuo buvo nuspręsta nepradėti pareiškėjo šioje byloje ginčijamų 1 343 993 Lt PVM, 165 983 PVM delspinigių bei 1 134 612 Lt baudos išieškojimo, kol nebus išspręstas mokestinis ginčas ir vykdyti 925 230 Lt importo muito, apskaičiuoto ginčijamu Klaipėdos teritorinės muitinės 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. (LM18)-RŽ209-291 priverstinį išieškojimą. Taigi, kaip teisingai pastebi atsakovas, jau yra nuspręsta laikinai nevykdyti pareiškėjo ginčijamų PVM, PVM delspinigių ir baudos sumų išieškojimo, todėl šioje dalyje teismui nėra jokio pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir nagrinėjamoje byloje svarstytinas tik reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjui paskaičiuotai 925 230 Lt importo muito sumai klausimas.

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas dėl paskaičiuotos muito sumos gali būti svarstomas, tačiau svarstant šį klausimą, būtina atsižvelgti į teisės aktų nustatytas sąlygas, kurioms esant gali būti laikinai sustabdomas priskaičiuoto muito išieškojimas. Priskaičiuoto muito išieškojimo laikiną sustabdymą specialiai reglamentuoja Bendrijos muitinės kodekso 244 straipsnis, pagal kurį skundo pateikimas paprastai nesustabdo apskųsto muitinės sprendimo įgyvendinimo; jeigu vykdant apskųstąjį sprendimą turėtų būti sumokėti muitai, tokio sprendimo įgyvendinimas gali būti sustabdytas tik turint garantiją arba ją pateikus, o tokios garantijos neturi būti reikalaujama, jeigu toks reikalavimas, atsižvelgiant į skolininko nurodytas aplinkybes, galėtų jam sukelti rimtų ekonominių arba socialinių sunkumų.

Kaip matyti iš bylos, pareiškėjas nagrinėjamu atveju Bendrijos

muitinės kodekso 244 straipsnyje nurodytos garantijos neturi, todėl pareiškėjui priskaičiuoto muito išieškojimas galėtų būti sustabdytas tik jam pateikus įrodymus, patvirtinančius rimtų ekonominių arba socialinių sunkumų grėsmę. Pareiškėjas tokią grėsmę, akcentuodamas galimą bendrovės bankrotą, teismui nesustabdžius minėtų muitinės sprendimų vykdymo, nagrinėjamu atveju iš esmės grindžia pateiktais finansinės atskaitomybės dokumentais, t. y. bendrovės balansais bei pelno (nuostolių) ataskaitomis (t. II, b. l. 67 – 101). Iš pareiškėjo pateiktų pelno bei nuostolių ataskaitų matyti, jog 2008 m. jis gavo 161 946,18 Lenkijos zlotų (toliau – ir PLN) grynojo pelno, 2009 m. – 49 331,25 PLN grynojo pelno, 2010 m. – 41 243,60 PLN grynojo nuostolio, 2011 m. – 403 661,20 PLN grynojo pelno. Tačiau, teisėjų kolegijos manymu, nors šie pelno (nuostolių) rodikliai, vertinant juos kitų byloje surinktų duomenų kontekste, ir parodo, jog pareiškėjo uždirbamos pajamos yra kintančios, jie per se įtikinamai neįrodo, jog 925 230 Lt importo muito priverstinis išieškojimas, nesulaukus galutinio teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo, lems bendrovės bankrotą, darbuotojų atleidimą, kas savo ruožtu padarys pareiškėjui galimai palankaus sprendimo įvykdymą neįmanomą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teiginiai, jog netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonių iš pareiškėjo bus išieškota suma, atitinkanti, esant palankiai situacijai rinkoje, beveik 10 metų pareiškėjo galimai gausimą pelną, o esant nepalankiai situacijai rinkoje, atitinkanti net 90 metų pareiškėjo galimai gausimą pelną, tėra į ateitį nukreiptos prielaidos, įtikinamai nepagrindžiančios jo, kaip juridinio asmens, negrįžtamo žlugimo ar minėtų rimtų ekonominių ar socialinių grėsmės. Atsižvelgus į tai, kad faktiškai nėra sustabdytas tik 925 230 Lt pareiškėjui paskaičiuotos importo muito sumos išieškojimas, o PVM, PVM delspinigių ir baudos išieškojimas, kaip jau minėta, yra sustabdytas Kauno teritorinės muitinės sprendimu, teisėjų kolegija taip pat kritiškai vertina tą pareiškėjo teiginį, jog jam paskirta mokestinė prievolė, kuriai turėtų būti taikytina reikalavimo užtikrinimo priemonė, yra itin didelė, t. y. siekianti 3 569 818,00 Lt, nes tai neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Akcentuotina ir tai, jog muitai (kurių priverstinį išieškojimą prašoma stabdyti šioje byloje)

yra vienas iš ES biudžeto pajamų šaltinių, todėl kalbant apie muitus, jų apskaičiavimo, atleidimo nuo muitų, taip pat ir su muitais susijusias sumas (delspinigius), visada reikia turėti omenyje šį specifinį muitų požymį, kuris nulemia ne tik teisinį reglamentavimą, bet ir nacionalinius jų administravimo aspektus, t. y. turi būti atsižvelgiama į Bendrijos finansinius, ekonominius ir kitokius interesus (žr. LVAT administracinę bylą Nr. A602-1170/2012). Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pareiškėjui įtikinamai nepagrindus priežasčių, leidžiančių nukrypti Bendrijos muitinės kodekso 244 straipsnio bendrosios taisyklės, kad skundo pateikimas paprastai nesustabdo apskųsto muitinės sprendimo įgyvendinimo, bei atsižvelgiant į ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto prigimtį – jos taikomos, tik kai nesiėmus jų teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas – taikyti pareiškėjo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą dėl šios priemonės taikymo, todėl ji yra paliktina nepakeista.

Papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis), tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 148 straipsniu ir 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Agencja Celna D.T.A Sp. zo.o. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius Raižys

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė