2016-05-26 Nr. AB-11514-3-62-3-00130-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-826-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00130-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. K. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. rugsėjo mėn. yra kalinamas Marijampolės PN. Jam paskirta gyvenamoji vieta 4 lokaliniame sektoriuje, 9 būryje, 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 50 kv. m ir gyvena apie 18 nuteistųjų. Pasivaikščiojimo kiemelio plotas apie 200 kv. m, juo gali naudotis 20 asmenų. Gyvenamosiose patalpose ir koridoriuose beveik visi asmenys rūko, nerūkantiems asmenims ar rūkantiems su tinkama ventiliacija patalpų nėra. Yra įrengtas atskiras tualetas, kuriame įrengti 3 tualetai ir 3 prausimosi kranai. Tualetai nėra atitverti sienelėmis, nėra durų, juose neįrengta ventiliacija. Be to, tualetinio popieriaus kokybė yra labai prasta ir jo užtenka tik 4 dienoms. Dušu, kuriame nėra jokių pertvarų, gali naudotis 250 nuteistųjų vieną kartą per savaitę nuo 14 val. iki 17 val., kitos galimybės pasinaudoti šiltu vandeniu nėra. Gyvenamojoje patalpoje didelė drėgmė, todėl išskalbti drabužiai nedžiūsta, čiužiniuose yra parazitų, patalpoje – graužikų, tarakonų, dėl ko neįmanoma miegoti. Draudžiama su savimi turėti nuosavus pledus, giminėms perduoti televizorių. Maisto energetinė vertė tik 1300 – 1500 kcal. Pataisos namuose nuteistiesiems nėra jokių papildomų užsiėmimų, išskyrus du kartus per savaitę skirta valanda sportui ir vieną kartą galima pasinaudoti biblioteka. Taip pat nurodė, kad pareigūnai netinkamai elgiasi su nuteistaisiais. Taip buvo ir yra pažeidžiamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuriuo ginamos bei saugomos žmogaus prigimtinės teisės. Dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pablogėjo sveikata, sutriko miegas ir visavertis gyvenimas.

Atsakovo atstovas Marijampolės PN atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę į Marijampolės PN atvyko 2011 m. rugsėjo 29 d. ir iki 2012 m. birželio 28 d. gyveno 3 nuteistųjų būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 34,7 kv. m ir joje yra 11 miegamųjų vietų. Nuo 2013 m. birželio 4 d. iki 2013 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjas gyveno 3 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 50,81 kv. m, įrengta 16 miegamųjų vietų. Pareiškėjui atvykus iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2014 m. gegužės 12 d. pataisos namų direktoriaus įsakymu buvo paskirtas į 4 būrį 41 brigadą, 10 gyvenamąją vietą, kurios plotas 51,53 kv. m ir kurioje yra 16 gyvenamųjų vietų.

Nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. pareiškėjas gyvena 9 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 57,12 kv. m, patalpoje yra 18 lovų. Pažymėjo, kad 9 būryje įrengti 3 klozetai su pertvaromis. Patalpa, kurioje gyvena pareiškėjas yra suremontuota, pakeisti langai, prausykloje įrengtas dušas, yra skalbimo mašina, įrengti keturi šalto vandens čiaupai, pastatyta skalbimo mašina. 4 būryje įrengti 3 klozetai su pertvaromis ir 3 pisuarai. Nuteistiesiems kartą savaitėje sudaromos sąlygos nusiprausti po karštu dušu, kiekvienam būriui skiriant nuo 45 min. iki 2 val. 30 min., įrengta 15 maišytuvų.

Dušine 9 būrys pagal grafiką naudojasi šeštadieniais nuo 14.00 val. iki 17.00 val., 4 būrys – nuo 9.30 val. iki 12.00 val. Akcentavo, kad nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti, lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę, lankyti socialinės reabilitacijos programas, kurių metu be kita ko, sprendžiamos nuteistųjų psichologinės, bendravimo ir kitos problemos. Teisės aktai nenumato būriuose skirstyti nuteistuosius į rūkančius ir nerūkančius.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymas draudžia rūkyti patalpose, kur nerūkantys asmenys gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos. Marijampolės PN administracija nėra gavusi iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose. Mėnesiui nuteistajam išduodamas vienas rulonas tualetinio popieriaus. Pagal atliktus maisto dienos patiekalų tyrimus viešojo maitinimo patiekalai, paruošti pataisos namuose, atitiko nustatytus maisto produktų kiekius ir energetines vertes.

Pareiškėjas bausmę atlikinėja bendrabučio tipo patalpose, po kurias gali laisvai judėti nuo 6.30 val. ryto iki 22.30 val. vakaro, t. y. pareiškėjas laisvai naudojasi žymiai didesnėmis patalpomis ir teritorijomis, nei vien miegui skirta patalpa, todėl neatsirado prielaidos pareiškėjo kankinimui, žiauriam elgesiui su juo, žeminimui ar kitokiam jo orumo pažeidimui, be to dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas į pataisos namų direktorių nesikreipė. Patalpų atitikimas higienos normoms yra periodiškai tikrinamas. Pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu skundą atmetė.

Teismas rėmėsi Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 (toliau– ir Higienos norma HN 76:1999) 6.15. punktu (neteko galios 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (nuo 2010 m. balandžio 11 d.), nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojusio 2010 m. balandžio 26 d. teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d.

įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Taisyklės) 111.1 ir 111.2 punktais, nustatančiais minimalų gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam. Pažymėta, jog į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad nuo 2011 m. rugsėjo 29 d. iki 2012 m. birželio 28 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 3 būrio 31 brigadą 1 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas 34,7 kv. m, patalpoje yra 11 miegamųjų vietų. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog pareiškėjui teko 3,15 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. nebuvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Byloje esanti medžiaga patvirtina, jog 2012 m. birželio 28 d. pareiškėjas buvo paleistas lygtinai, o pagal teismo nutartį 2013 m. birželio 4 d. grąžintas į pataisos įstaigą. Nuo 2013 m. birželio 4 d. iki 2013 m. rugpjūčio 9 d. (iki bausmės pabaigos) pareiškėjas buvo paskirtas į 3 būrio 32 brigadą 2 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas 50,81 kv. m, patalpoje yra 16 miegamųjų vietų. Taigi šiuo laikotarpiu pareiškėjui teko 3,17 kv. m, t. y. nuteistųjų skaičius neviršijo leistinų normų. Pareiškėjui dar kartą atvykus į pataisos namus nuo 2014 m. gegužės 12 d. iki 2014 m. rugsėjo 21 d. nuteistasis gyveno 4 būrio 42 brigadoje 10 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 51,53 kv. m, yra įrengta 16 gyvenamųjų vietų, taigi pareiškėjui teko 3,22 kv. m, t.y. nebuvo pažeistas Taisyklių 111.1 punkte numatytas gyvenamųjų patalpų plotas vienam nuteistajam.

Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 7/07-332 nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. pareiškėjas buvo pervestas į 9 būrio 91 brigadą 2 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 57,12 kv. m. ir yra įrengta 18 miegamųjų vietų. Teismas konstatavo, jog pareiškėjui teko 3,17 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. taip pat nebuvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius – kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę.

Pataisos namų teritorijoje yra galimybė užsiimti sportu, nuteistieji, turi galimybę dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje, tai patvirtina ir atsakovas atsiliepime, yra privalomas tik pagal darbotvarkę skirtu miegui laiku – nuo 22.30 val. iki 6.30 val.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad tualetas yra atskirtas nuo gyvenamųjų patalpų, kuriame yra 3 tualetai be pertvarų ir durų, 3 prausimosi kranai, kad tualetinio popieriaus gauna tik 1 ruloniuką per mėnesį, kurio kokybė labai prasta, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 ir nurodė, kad teisės aktai nenumato galimybės neribotai skirti nuteistajam higienos priemonių. Atsakovas atsiliepime patvirtino, jog nustatytų priemonių išdavimo tvarkos laikomasi nuolat, pareiškėjas paneigiančių šią aplinkybę įrodymų nepateikė. Be to, esant didesniam poreikiui už įstatymo numatytas galimybes ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės higienos priemones, jas galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad būrio Nr. 3 ir Nr. 9 tualete yra įrengti 3 klozetai ir pisuaras, kurie atskirti pertvaromis, prausykloje yra įrengtas dušas, pastatyta skalbimo mašina, įrengti 4 šalto vandens čiaupai. Būrio Nr. 4 tualete yra įrengti trys klozetai, atskirti pertvaromis ir trys pisuarai, prausykloje yra įrengtas dušas, pastatyta skalbimo mašina, įrengti 6 šalto vandens čiaupai. Be to, iš byloje esančio 2014 m. rugsėjo 10 d. akto Nr. 14 matyti, kad tiek būrio Nr. 4, tiek Nr. 9 sanitarinio mazgo patalpos yra suremontuotos. Atsižvelgiant į tai, teismas priėjo išvadą, jog praustuvių, klozetų, pisuarų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintus materialinio buitinio aprūpinimo normatyvus, pagal kuriuos numatyta, jog 1 praustuvė turi būti skiriama dešimčiai asmenų, 1 klozetas arba unitazas – dvylikai asmenų, šis normatyvas taikytinas ir dėl pisuarų skaičiaus. Pažymėta, kad byloje nėra duomenų, jog nuteistajam būtų kilę problemų ir jis būtų skundęsis dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, dėl to, kad reikia laukti eilėje, ar dėl to, kad galėtų atlikti sanitarinius ar higieninius reikalus.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas nurodė, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas, antisanitarines sąlygas, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Administracinių bylų teisenos įstatymo normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves.

Teismas nurodė, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas dėl psichikos sutrikimų, depresijos požymių į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus nė karto nesikreipė. Pareiškėjui yra nustatytas lėtinio alkoholizmo, alkoholinės kepenų cirozės diagnozės. Įvertinus byloje esančius išrašus iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos, pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Pataisos įstaigoje nenustatyti, pats pareiškėjas kalinimo laikotarpiu dėl psichologinės pagalbos nesikreipė. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, todėl konkrečiu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog dėl laikymo netinkamomis sąlygomis būtų atsiradusios neigiamos pasekmės jo sveikatai.

Dėl pareiškėjo teiginių, jog pasivaikščiojimo kiemelio teritorija užima apie 200 kv. m ir juo vienu metu naudojasi 20 nuteistųjų, teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai, o sportuoti nuteistiesiems pataisos įstaigoje yra įrengtas sporto aikštynas, kuriame yra futbolo, krepšinio, tinklinio aikštės, įrengta svarmenų kilnojimo salė ir visi nuteistieji grafike nustatytu laiku gali sportuoti, todėl šie pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.

Dėl argumentų, jog pataisos įstaigoje gyvenamosiose patalpose ir koridoriuose rūkoma, o patalpų, skirtų rūkymui, įrengta nėra, teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 ir 14 punktais, nurodė, kad pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Byloje nepaneigti atsakovo argumentai, jog pataisos įstaigos visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos. Pareiškėjas nėra kreipęsis į įstaigos administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose, taip pat pareiškėjas nesikreipė su prašymu perkelti jį į kitas gyvenamąsias patalpas, kuriose būtų laikomas su nerūkančiais asmenimis. Į bylą pateiktas 2014 m. gruodžio 3 d. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovų atliktas Faktų fiksavimo protokolas Nr. ATK2-205 patvirtina, kad ilgalaikio pasimatymo patalpose, gyvenamuosiuose būriuose, valgykloje ir kitose patalpose kur buvo atliekamas patikrinimas nebuvo rūkoma, visur buvo iškabinti įspėjamieji ženklai. Taip pat, minėtame protokole pažymėta, kad lauke yra įrengtos rūkymo vietos su nuorodomis „Rūkymo vieta“. Taigi byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo teiginiai, jog gyvenamosiose patalpose bei koridoriuose nuteistieji rūko atmesti kaip neįrodyti.

Teismas taip pat vertino, jog bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, kas yra numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 258 punkte. Iš pateikto Pataisos įstaigos dušinės darbo grafiko, patvirtinto Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2012 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 4/07-56, matyti, kad 3, 4 būrio nuteistiesiems sudarytos sąlygos naudotis dušu šeštadieniais nuo 9.30 val. iki 12.00 val., 9 būrio nuteistiesiems sudarytos sąlygos naudotis dušu šeštadieniais nuo 14.00 val. iki 17.00 val.. Teisės aktai nenumato dušo su šiltu vandeniu kiekviename būryje, todėl jo skundo argumentai dėl šių aplinkybių atmesti kaip nepagrįsti.

Pasisakydamas dėl argumentų, kad gyvenamojoje patalpoje didelė drėgmė, todėl išskalbti drabužiai nedžiūsta, čiužiniuose yra parazitų, patalpoje – graužikų, tarakonų, teismas nurodė, kad iš byloje esančių duomenų, t. y. Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 30 d. patikrinimo aktas Nr. Pa-297, 2014 m. sausio 15 d. patikrinimo aktas Nr. PT-4, matyti, kad oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitinka HN 76:2010 26 punkte reglamentuotas vertes. Teismas pažymėjo, jog tiek minėtais aktais, tiek Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. gegužės 16 d. patikrinimo aktu Nr. PT-154, konstatuota, jog Marijampolės PN laikomiems asmenims sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, Lietuvos higienos normos HN76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimų nenustatyta, pareiškėjas šias aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl jo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų gyvenamojoje patalpoje atmesti kaip neįrodyti (ABTĮ 57 str.). Kartu pažymėta, kad 2012 m. sausio 30 d. sudaryta Paslaugų teikimo sutartis Nr. 27/10-10-KN-P-2012/28 dėl dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų (kenkėjų monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų) teikimo. Byloje nėra jokių duomenų, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, siejamos su antisanitarinėmis sąlygomis dėl parazitų buvimo, neįrodytos.

Atmesti ir pareiškėjo teiginiai, kad draudžiama su savimi turėti pledus, giminaičiams perduoti televizorių. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų 2003 m. liepos 2 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 194, 173 punktą nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisako Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės (173.16. punktas). Nuteistųjų teisę naudotis televizoriais reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio 1 dalis. Atsakovas atsiliepime patvirtino, jog šios nuteistųjų teisės pataisos įstaigoje yra užtikrinamos, o pareiškėjas paneigiančių šią aplinkybę įrodymų nepateikė. Pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, susijusių su šio pobūdžio pažeidimais ir atsakovo veiksmų neteisėtumu.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad pataisos įstaigoje teikiamas maistas yra nepilnavertis, jo energetinė vertė tik nuo 1 300 iki 1 500 kcal, teismas nurodė, kad BVK 173 straipsnio 4 punkte numatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, - pagal dietinio maitinimo normas. Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. IR-144 ir Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės). Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus, rengia Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Maitinimo organizavimo taisyklių 16 punkte numatyta, kad kalinimo įstaiga bent kartą per pusmetį atlieka maisto laboratorinius tyrimus. Byloje pateikti duomenys patvirtina, jog Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimo centras tikrina maisto, tiekiamo į Marijampolės PN, kokybę, pažeidimų nenustatyta. Kadangi pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai buvo pažeistos jo teisės dėl maisto neteikimo ar jo blogos kokybės, o pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovų veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams, vertinta, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus.

Pareiškėjo argumentai, jog pataisos įstaigoje nėra jokių papildomų užsiėmimų, taip pat atmesti, teismui nurodžius, kad į bylą pateikti atsakovo dokumentai patvirtina, kad pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka nuteistieji gali lankyti pataisos įstaigoje veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę bei kitas laisvalaikiui skirtas erdves, taip pat nuteistieji gali lankyti vieną iš kelių pasirinktinai socialinės reabilitacijos programų, kurių metu, be kita ko, sprendžiamos ir nuteistųjų psichologinės, bendravimo ir kitos problemos.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nors ir reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumui ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai teismo laikyti pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuoti.

Apibendrindamas teismas nurodė, kad šioje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais, todėl teismas priėjo išvadą, jog skundo reikalavimas dėl 8 000 Eur neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo nepagrįstas ir atmestinas.

III. Pareiškėjas J. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo: panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą; administracinę bylą nagrinėti iš esmės, patenkinti pareiškėjo skundą teiktą pirmajai instancijai.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) teikdamas skundą pareiškėjas rėmėsi tik Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatomis, pagal kurias nėra jokių senaties terminų. Teismas neteisėtai apribojo nagrinėjamąjį laikotarpį iki 3 metų iki skundo padavimo. Pareiškėjas į teismą kreiptis anksčiau negalėjo, nes aktualūs dokumentai neišversti į lietuvių kalbą.

2) Teismas neskaičiavo laikotarpio, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis.

3) Teismas turėjo taikyti europietiškus standartus, o ne Lietuvos teisės aktus dėl kalinimo sąlygų.

4) Nesutinka su visais argumentais, kuriais teismas atmetė jo skundą, teigia, kad atmetimas nemotyvuotas, skundas išnagrinėtas nepilnai, apsiribota vietos trūkumu.

5) Teismas nepaaiškino kodėl nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika dėl neturtinės žalos dydžio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas teigia patyręs dėl to, jog Marijampolės pataisos namuose buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų.

Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigia, kad sprendimas nemotyvuotas, teismas jo skundą išnagrinėjo nepilnai.

Bylą patikrinusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka, mano, jog jis motyvuotas, išsamus, teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti ir priimti naują sprendimą tenkinant pareiškėjo skundą nėra pagrindo.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2016 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-832-492/2016).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir argumentais, remiantis kuriais jos buvo prieitos apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama visų pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, plačiau pasisakys dėl apeliaciniame skunde pareiškėjo pateiktų argumentų

Pirmiausia pažymėtina, jog pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai apribojo nagrinėjamą laikotarpį iki trejų metų nuo skundo padavimo dienos, nepagrįstas.

Pareiškėjas nurodė, kad į Marijampolės PN atvyko apytiksliai 2011 m. rugsėjo mėnesį ir yra iki skundo (patikslinto skundo) padavimo dienos (skundas teismui pateiktas 2015 m. sausio 27 d. (b. l. 10)). Atsakovas taikyti ieškinio senaties neprašė, todėl pirmosios instancijos teismas vertinamo visą laikotarpį, kuriuo, pareiškėjo teigimu, neturtinė žala buvo padaryta. Atitinkamai apeliacinio skundo argumentai kodėl į teismą nesikreipė anksčiau nagrinėjamu atveju nevertintini.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pareiškėjas prašė skaičiuoti europietišką 4 kv. m ploto vienam asmeniui atskaičius baldus standartą ir neprašė remtis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodo, kokiu aktu nustatytas jo minimas standartas. Tuo tarpu EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kvadratinių metrų turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taigi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi, atitinkamais nacionalinės teisės aktais, konkrečiai – 2010 m. balandžio 26 d. Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 pakeistų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111 punktu, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 111.1. – 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose; 111.2. – 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Remdamasis Marijampolės PN pateiktais duomenimis pirmosios instancijos teismas nustatė, kuriais laikotarpiais, kuriuose būriuose ir kuriuose miegamuosiuose buvo apgyvendintas pareiškėjas, apskaičiavo pareiškėjui kalinimo metu tekusį plotą (miegamųjų gyvenamąjį plotą padalijant iš miegamųjų vietų skaičiaus), kuris, buvo didesnis nei 3,1 kv. m, atitinkamai prieitos išvados, kad pareiškėjo subjektinės teisės bausmę atlikti tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose pažeista nebuvo.

Šiuo aspektu taip pat atkreiptinas dėmesys, jog nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo, skaičiuojant kamerose vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą, neįskaičiuoti baldais ar kitais reikmenimis užstatyto plotą. Taigi, pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekdavusį plotą, pagrįstai neatsižvelgė į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Tačiau šiuo atveju, minėta pareiškėjui tekusio ploto trūkumas nebuvo nustatytas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. 2006 m. gruodžio 12 d. priimtu sprendimu byloje Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, be to, kad nenustatyta faktų, jog tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantis elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį. Atitinkamai Marijampolės pataisos įstaiga nėra izoliatorius–kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę, kuri kompensuoja pakankamai ritotą erdvę gyvenamosiose patalpose.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepagrįstai nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas, kad teismas nepilnai išnagrinėjo pareiškėjo skundą apsiribodamas tik vietos trūkumu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai, išsamiai, remdamasis bylos medžiaga, atitinkamų teisės aktų nuostatomis, pasisakė ir dėl kitų pareiškėjo skunde teismui nurodytų argumentų dėl netinkamų kalinimo sąlygų – dėl tualetų, išduodamo tualetinio popieriaus kiekio, psichikos sutrikimų ar depresijos požymių dėl kalinimo sąlygų, dėl pasivaikščiojimo kiemelio teritorijos, rūkymo pataisos namuose, galimybės naudotis dušu, drėgmės, parazitų, dėl galimybės turėti savo pledus, televizorius, maisto energetinės vertės, papildomų užsiėmimų pataisos namuose, pareigūnų elgesio. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktų įrodymų visumą, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šie pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti, ir jų atskirai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė pirmosios instancijos teismo išvadas paneigiančių argumentų ar įrodymų ir nors nurodo, jog nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, teigia, kad teismo sprendimas nemotyvuotas, visiškai nepagrindė, kodėl pirmosios instancijos teismas vienus ar kitus įrodymus vertino netinkamai arba kodėl jo išvados dėl pareiškėjo skundo teiginių yra nepagrįstos, dėl kokių argumentų nebuvo pasisakyta.

Dėl apeliacinio skundo argumento, kad teismas nepaaiškino kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, pastebėtina, jog valstybės pareiga atlyginti žalą dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kyla tik nustačius tris būtinas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų. Nagrinėjamu atveju, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų dėl kurių pareiškėjas galėjo patirti žalą atlygintiną pinigais, nėra pagrindo vadovautis pareiškėjo nurodoma EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Be to, apeliaciniame skunde nurodomas EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje Canali prieš Prancūziją priimtas byloje, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama į konkrečią individualią situaciją, konkrečius neteisėtus veiksmus ir asmens patirtus išgyvenimus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė