2016-01-25 Nr. AB-2129-2-68-3-07566-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-80-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-68-3-07566-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja L. R. G. kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės 28 962 Eur (100 000 Lt) neturtinei žalai atlyginti.

Paaiškino, kad 2012 m. liepos 18 d. gavo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento Vilniaus paramos administravimo skyriaus pranešimą Nr. S-KV-0074926, kuriame nurodyta, kad atmetama jos 2012 m. kovo 29 d. pateikta paramos paraiška pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos krypties „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“ priemonę „Asbestinių stogų dangos keitimas“ (toliau – ir Paraiška). Paraiška buvo atmesta dėl to, kad pareiškėjos gyvenamojo namo asbestinė stogo danga buvo pakeista į plieninę dangą prieš pusę metų iki Paraiškos pateikimo, o pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2011 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 3D-943 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“ veiklos „Asbestinių stogų dangos keitimas“ įgyvendinimo planavimo būdu taisyklių (toliau – Įgyvendinimo taisyklės) 20.4 punktą, tinkamomis finansuoti pripažįstamos išlaidos, pareiškėjo padarytos įgyvendinant projektą ne anksčiau kaip po paramos paraiškos pateikimo datos. Pareiškėjos manymu, šis formalus reikalavimas nepagrįstas jokia logika ir pažeidžia jos teisėtus lūkesčius. Kaimo atnaujinimo ir plėtros programa apima 2007–2013 metus. Apie ją pradėta oficialiai skelbti 2007 metų pradžioje. Minėtu laikotarpiu buvo suteikti pagrįsti lūkesčiai, kad už nuodingų asbestinių stogų pakeitimą bus atlyginta iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai lėšų. Žemės ūkio ministerija, nepaisydama kaimo gyventojų teisėtų lūkesčių, Įgyvendinimo taisykles patvirtino tik 2011 m. gruodžio 27 d., t. y. praėjus ketveriems metams nuo šios programos pradžios. Pareiškėjos nuomone, Agentūrai atmetus Paraišką, tarp L. R. G. ir Lietuvos valstybės susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurių vienas iš reglamentavimo principų yra atsižvelgimas į teisėtus lūkesčius. Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsniu, pareiškėja prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 100 000 Lt neturtinę žalą, atsiradusią dėl jos teisėtų lūkesčių pažeidimo.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos prašė L. R. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėja 2012 m. kovo 29 d. pateikė Agentūrai Paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“ veiklos „Asbestinių stogų dangos keitimas“ įgyvendinimo planavimo būdu taisykles. Paraiška buvo vertinama vadovaujantis Įgyvendinimo taisyklėmis (2012 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 3D-20 redakcija) ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 patvirtintomis Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklėmis, (2012 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. 3D-74 redakcija) (toliau – Administravimo taisyklės). Atliekant Paraiškos vertinimą, buvo nustatyta, kad ji negali būti toliau administruojama, nes 2012 m. kovo 15 d. Agentūroje gautame rašte Nr. BR5.1-8498 pareiškėja nurodė, jog jos gyvenamojo namo asbestinė stogo danga buvo pakeista į plieninę prieš pusę metų iki Paraiškos pateikimo. Rašte pareiškėja taip pat nurodė, kad stogą pakeitė ir atliekas išvežė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Nord Profil“, o už paslaugas buvo sumokėta 44 260,17 Lt. Tuo tarpu, vadovaujantis Įgyvendinimo taisyklių 20.4 punktu, tinkamomis finansuoti pripažįstamos išlaidos, pareiškėjo patirtos įgyvendinant projektą ne anksčiau kaip po paramos paraiškos pateikimo datos, taigi L. R. G. tinkamos finansuoti išlaidos turėjo būti patirtos po 2012 m. kovo 29 d. Atsižvelgiant į tai, Agentūros direktoriaus 2012 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. BR1-487 buvo nuspręsta pareiškėjai neskirti paramos. Pareiškėja Agentūros sprendimo neskirti jai paramos pagal Paraišką neapskundė.

Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjos reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas, nes Agentūra, vertindama Paraišką, vadovavosi Administravimo taisyklių ir Įgyvendinimo taisyklių nuostatomis, nepažeidė nei šių, nei kitų teisės aktų reikalavimų. Pažymėjo, jog viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: valdžios institucijos neteisėtiems veiksmus (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp žalos ir neteisėtų veiksmų (neveikimo). Neįrodžius bent vienos iš šių sąlygų, civilinė atsakomybė neatsiranda. Agentūra nėra atlikusi pareiškėjos atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų, L. R. G. neįrodė žalos bei priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Nurodė, jog nesant visų sąlygų kilti viešajai (valstybės) atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį, pareiškėjos reikalavimas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Žemės ūkio ministerija iš esmės palaikė Agentūros atsiliepime išdėstytą poziciją.

Papildomai paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 351 patvirtinus Asbesto šalinimo programą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai buvo pavesta koordinuoti, kontroliuoti ir vertinti programos įgyvendinimą ir remti visuomenės sveikatai nesaugių asbesto turinčių gaminių šalinimą iš aplinkos. Asbesto šalinimo programoje nurodyta, kad asbesto turinti šiferinė stogų danga plačiausiai paplitusi kaimo vietovėse, kurių gyventojai gauna mažas pajamas ir neišgali šios dangos pakeisti į neasbestinę dangą. Žemes ūkio ministerija, atsižvelgdama į asbesto keliamą riziką kaimo gyventojams, ir siekdama prisidėti prie Asbesto šalinimo programos įgyvendinimo, inicijavo Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos keitimą, ir, gavusi Europos Komisijos pritarimą, 2012 metais pradėjo teikti paramą kaimo gyventojams, norintiems pasikeisti gyvenamųjų namų asbestinius stogus. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 1120 patvirtintų Žemės ūkio ministerijos nuostatų 8 ir 9.2 punktais, atsakovo atstovas priėmė Įgyvendinimo taisykles, kurios įsigaliojo 2011 m. gruodžio 31 d. Pažymėjo, kad Žemės ūkio ministerija, kaip viešojo administravimo subjektas, turi teisę priimti administracinius teisės aktus, siekiant įgyvendinti viešąjį administravimą. Institucija, atsižvelgusi į teisinio reguliavimo aktualumą ir ekonominius socialinius aspektus, priėmė norminį teisės aktą, kurio priėmimas neviršijo ministerijos kompetencijos, aktas neprieštarauja Žemės ūkio ministerijos tikslams bei uždaviniams.

Atsakovo atstovas taip pat atkreipė dėmesį, kad Žemės ūkio ministerija nevertino pareiškėjos Paraiškos ir nepažeidė teisės aktų reikalavimų, neatliko neteisėtų veiksmų, nebuvo įrodyta patirta žala bei priežastinis ryšys tarp žalos ir galimų neteisėtų veiksmų, todėl nėra visų sąlygų, dėl kurių galėtų kilti viešoji atsakomybė.

Teigė, kad pareiškėjos lūkestis, jog už stogo keitimą bus atlyginta be išlygų, negali būti laikomas pagrįstu, kadangi parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones gali būti teikiama tik teisės aktuose nustatyta tvarka ir tik tiems pareiškėjams, kurie atitinka nustatytus reikalavimus. Pareiškėja stogo dengimo darbus atliko dar nesant priimtam teisės aktui, pagal kurį tokio pobūdžio darbai galėtų būti finansuojami, ir ši aplinkybė savaime negali būti pagrindu kilti teisėtiems lūkesčiams. Viešojoje erdvėje skelbiama informacija apie ateityje ketinamą priimti teisinį reguliavimą negali būti vertinama kaip teisėtas pagrindas lūkesčiams kilti.

Pažymėjo, kad „Kaimo atnaujinimo ir plėtros“ programa buvo skirta viešojo intereso tenkinimui ir fiziniai asmenys negalėjo būti paramos gavėjai. Įgyvendinimo taisyklės buvo priimtos po to, kai Europos Komisija priėmė sprendimą dėl paramos programos pakeitimo. Asbesto šalinimo programa laikytina programiniu dokumentu. 2006 m. gruodžio 15 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1974/2006, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (toliau – ir EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai taikymo taisykles (toliau – ir Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1974/2006), 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės yra atsakingos už išlaidas nuo tos dienos, kai Komisija gauna prašymą persvarstyti ar pakeisti programą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjos L. R. G. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėja nuosavybės teise valdo gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėja 2012 m. kovo 29 d. pateikė Agentūrai 2012 m. kovo 26 d. paramos paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“ veiklos „Asbestinių stogų dangos keitimas“ įgyvendinimo planavimo būdu taisykles (reg. Nr. 3KA-KV-12-1-008725-PR001). Paraiška buvo pateikta siekiant pakeisti minėto pareiškėjai priklausančio gyvenamojo namo asbestinę stogo dangą aplinkai nekenksminga plieninių profiliuotų lakštų danga. Prašomos paramos suma – 9 846 Lt. Agentūros direktorius 2012 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. BRI-487 patvirtino sąrašą projektų, kuriems neskiriama parama pagal Įgyvendinimo taisykles, įtraukdamas į šį sąrašą (eil. Nr. 8) pareiškėją L. R. G., kaip neatitinkančią Įgyvendinimo taisyklių 20.4 punkte nurodyto paramos skyrimo kriterijaus. Apie tai pareiškėja buvo informuota Agentūros Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento Vilniaus paramos administravimo skyriaus 2012 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. S-KV-0074926. Taip pat teismas nustatė, jog savo gyvenamajame name pareiškėja faktiškai gyvena nuo 1989 metų. Iš 2012 m. kovo 23 d. asbesto turinčių gaminių inventorizacijos ataskaitos sprendė, kad pareiškėjos nurodytu adresu esančio namo stogas buvo padengtas 240 kv. m asbestinio šiferio, kurio būklė nepatenkinama. Pažymėjo, jog pareiškėjos gyvenamojo namo asbestinė stogo danga į plieninę buvo pakeista ir išlaidos patirtos 2011 m. birželio mėnesį, t. y. iki Paraiškos pateikimo, todėl vadovaujantis Įgyvendinimo taisyklių 20.4 punktu, parama jai nebuvo skirta. Teismo vertinimu, minėtas reikalavimas, priešingai nei teigė pareiškėja, negali būti laikomas formaliu, kadangi parama gali būti skiriama tik tiksliai visus reikalavimus jai gauti atitikusiems pareiškėjams.

Vertindamas pareiškėjos argumentus, jog neturtinė žala jai kilo dėl teisėtų lūkesčių gauti paramą gyvenamojo namo asbestinio stogo dangos pakeitimui pažeidimo, atsiradusio dėl atsakovo atstovo Žemės ūkio ministerijos neveikimo taip, kaip šis viešojo administravimo subjektas turėjo veikti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metais programos priemones, t. y. Įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo pavėluotai, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programa buvo patvirtinta Europos Komisijos sprendimu Nr. C(2007)5076, joje buvo numatyta priemonė „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“, tačiau asbestinių stogų keitimo programos lėšomis galimybė nebuvo aptarta.

Nurodė, jog siekdama užtikrinti Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai nustatytų priemonių įgyvendinimą, 2007 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 189 Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskyrė valstybės institucijas, atsakingas už Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai priemonių įgyvendinimą, Žemės ūkio ministeriją paskirdama Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (1 p.). Žemės ūkio ministras 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 patvirtino Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisykles, kuriose detalizuotos šios programos institucinių struktūrų (valdymo, mokėjimo, sertifikavimo, kompetentingosios ir kt.) funkcijos.

Nurodė, jog Vyriausybė 2008 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 351 patvirtino Asbesto šalinimo programą, kurios paskirtis – atsižvelgiant į asbesto keliamą riziką visuomenės sveikatai, asbesto turinčių gaminių naudojimo ir šalinimo iš aplinkos esamą būklę, nustatyti šios programos ilgalaikį tikslą ir uždavinius, numatyti teisines, organizacines ir ekonomines priemones, kurios sudarytų sąlygas saugiai pašalinti iš aplinkos asbesto turinčius gaminius. Programa, be kita ko, Aplinkos ministerija, savivaldybės, apskričių viršininkų administracijos įpareigotos 2011–2013 metais apmokėti dalį asbesto turinčių gaminių šalinimo iš viešojo naudojimo ir gyvenamųjų pastatų investicinių projektų vertės. Pažymėjo, jog Žemės ūkio ministerija 2011 m. spalio 6 d. raštu Nr. 2D-4870(12.87) Europos Komisijai išsiuntė Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos pakeitimus, o 2012 m. gegužės 7 d. gavo Europos Komisijos atsakymą, jog pasiūlymas dėl pakeitimo buvo priimtas.

Pakeitimu, be kita ko, buvo pakeista ir 322 priemonė „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“, priemonės aprašymą pakeičiant atsižvelgiant į Asbesto šalinimo programos metu inventorizacijos ataskaitose surinktus duomenis apie asbesto turinčių gaminių naudojimą ir finansinių priemonių nebuvimą stogų dangos pakeitimui. Padarius Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos pakeitimus, į paramos gavėjus 6.2 punkte įtraukti, įgyvendinant priemonę „iš viršaus į apačią“ planavimo būdu – savivaldybių administracijos ir fiziniai asmenys, numatytos tinkamos finansuoti išlaidos bei taikomi reikalavimai, numatyta, kad projektų atrankos pirmumo kriterijus nustato Žemės ūkio ministerija priemonės įgyvendinimo taisyklėse, kurias 2011 m. gruodžio 27 d.

įsakymu Nr. 3D-943 patvirtino Žemės ūkio ministras.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, tai, kad išlaidas, susijusias su asbestinio stogo keitimu pareiškėja patyrė iki 2011 m. birželio 30 d. (pagal PVM sąskaitų faktūrų už suteiktas paslaugas pagal sutartį Nr. 11/04/21 ir už statybinių atliekų išvežimą išrašymo datas), o pagal 2012 m. gegužės 7 d. Europos Komisijos atsakymo išlaidos finansavimo reikalavimus atitinka nuo prašymo dėl keitimo gavimo Europos Komisijoje dienos, t. y. 2011 m. spalio 6 d., teismas konstatavo, jog tuo metu, kai pareiškėja pakeitė savo stogą, Europos Komisija nebuvo gavusi Žemės ūkio ministerijos rašto dėl Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos pakeitimo, todėl pareiškėjos išlaidos programos lėšomis negalėjo būti finansuojamos. Taip pat, remdamasis Komisijos reglamento (EB) Nr. 1974/2006 10 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo data bylos išnagrinėjimui teisinės reikšmės neturi, nes parama pareiškėjai negalėjo būti teikiama ne dėl pavėluoto šių taisyklių patvirtinimo, o dėl 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai (toliau – ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1698/2005) nuostatų.

Teismas atkreipė dėmesį, jog jokie teisės aktai, įskaitant ir Asbesto šalinimo programą, nenumatė pareigos Žemės ūkio ministerijai kreiptis dėl Lietuvos kaimo plėtros programos pakeitimų padarymo tam tikrais teisės aktuose nustatytais terminais. Asbesto šalinimo programoje buvo numatyta, kad programos įgyvendinimui gali būti naudojamos ir Europos Sąjungos fondų lėšos, tačiau šis aplinkybė išdėstyta nekonkrečiai. Europos Sąjungos teisės aktuose nėra nuorodų į tai, kad asbestinių stogų keitimas būtų galimas ar rekomenduojamas atlikti panaudojant Kaimo plėtros programos lėšas. Nenustatė, kad Žemės ūkio ministerija kreipimąsi į Europos Komisiją dėl Lietuvos kaimo plėtros programos pakeitimo nesurašydama iki pareiškėja pasikeitė stogo dangą, galėjo veikti pažeisdama teisės aktus ar nepakankamai rūpestingai. Pažymėjo, jog Žemės ūkio ministerija neturėjo pareigos nei kreiptis į Europos Komisiją dėl programos pakeitimo, nei patvirtinti Įgyvendinimo taisykles iki tam tikro konkretaus termino, kurio pažeidimą būtų galima konstatuoti. Todėl konstatavo, jog Žemės ūkio ministerija neatliko jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjos atžvilgiu bei kad Agentūros direktoriaus 2012 m. gegužės 18 d. įsakymas Nr. BRI-487, kuriuo jis patvirtino sąrašą projektų, kuriems neskiriama parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“ veiklos „Asbestinių stogų dangos keitimas“ įgyvendinimo planavimo būdu taisykles, kaip neatitinkančią Įgyvendinimo taisyklių 20.4 punkte nurodyto paramos skyrimo kriterijaus įtraukdamas į šį sąrašą ir pareiškėją, taip pat atitinka teisės aktų reikalavimus.

Teismo vertinimu, pareiškėjos tikėjimasis, kad už stogo dangos keitimą patirtos išlaidos bus atlygintos be išlygų, negali būti laikomas pagrįstu, nes pareiškėjai keičiant stogo dangą Lietuvos kaimo plėtros programa nebuvo pakeista ir tikėtis gauti paramą pareiškėja neturėjo jokio teisinio pagrindo. Tai, kad žiniasklaidos priemonėse galėjo būti kalbama apie asbestinės stogo dangos keitimo reikalingumą, nors pareiškėja tokių įrodymų ir nepateikė, jokiu būdu nereiškia, kad veikdama rūpestingai ir apdairiai pareiškėja neturėjo Agentūroje ar kitose paramą skirstančiose institucijose pasitikslinti, ar žiniasklaidoje skelbiama informacija yra teisinga. Kadangi pareiškėja stogo dangą pakeitė dar nesant priimto teisės akto, pagal kurį tokio pobūdžio darbai galėtų finansuojami, ji negali tvirtinti, jog buvo pažeisti L. R. G. teisėti lūkesčiai.

Taip pat pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus duomenis apie pablogėjusią sveikatos būklę, nenustatė duomenų, kurie galėtų patvirtinti priežastinį ryšį tarp pareiškėjos traumos ir ligos bei 9 846 Lt paramos negavimo. Taip pat pažymėjo, jog nėra išdėstyta, kodėl pareiškėja paskaičiavo net 10 kartų už negautą paramą didesnį neturtinės žalos dydį.

Apibendrindamas teismas konstatavo, kad Žemės ūkio ministerijos darbuotojai neatliko jokių priešingų teisei veiksmų (arba neveikimo). Nenustačius minėtos institucijos neteisėtos veikos, nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjos naudai iš Lietuvos valstybės priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

III. Pareiškėja L. R. G., nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti, priteisiant jai 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodo, kad tarp pareiškėjos patirtos žalos ir neteisėtų atsakovo veiksmų yra priežastinis ryšys: pareiškėja 2012 m. liepos 25 d. gavo neigiamą Agentūros atsakymą, sukėlusį jai neigiamus išgyvenimus, o 2012 m. liepos 27 d. nualpo, krisdama patyrė (duomenys neskelbtini) traumą, dėl kurios buvo nedelsiant hospitalizuota. Ligoninėje pareiškėja buvo gydoma iki 2012 m. rugsėjo 4 d. Pareiškėja 2012 m. rugpjūčio 7 d. dėl (duomenys neskelbtini) buvo laikinai perkelta į reanimacijos skyrių. 2015 m. balandžio 30 d. pareiškėja buvo hospitalizuota dėl (duomenys neskelbtini) gydymo, jai atlikta operacija.

Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją, tačiau jos skundas tenkintas nebuvo. Pažymi, kad 100 000 Lt (pareiškėjos pakeista į 25 000 Eur) dydžio neturtinė žala pareiškėjai kilo ne kompetentingoms institucijoms atsisakius jai suteikti 9 846 Lt dydžio paramą, tačiau dėl valstybės pareigūnų melo.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Be argumentų, nurodytų atsiliepime į pareiškėjos skundą, atsiliepime į apeliacinį skundą Agentūra nurodo, kad pareiškėja 2014 m. lapkričio 28 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teikdama apeliacinį skundą, nurodė, kad prašydama priteisti neturtinę žalą Agentūros veiksmų neskundė, todėl šiame apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, jog būtent dėl Agentūros pranešimo itin pablogėjo pareiškėjos sveikatos būklė, pareiškėja patyrė traumą, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pažymėtina, kad nei viename Vilniaus apygardos administracinio teismo ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime nėra konstatuota, kad Agentūra pareiškėjos atžvilgiu elgėsi neteisėtai.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Žemės ūkio ministerija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo argumentus, iš esmės tapačius nurodytiesiems atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė, jog Žemės ūkio ministerija galėjo veikti pažeisdama teisės aktus ar nepakankamai rūpestingai bei teisingai pažymėjo, jog Žemės ūkio ministerija neturėjo pareigos nei kreiptis į Europos Komisiją dėl programos pakeitimo, nei patvirtinti Įgyvendinimo taisykles iki tam tikro konkretaus termino. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėja nepagrindė savo teiginių dėl išankstinės informacijos apie asbestinių stogų keitimą viešojoje erdvėje teikimo ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog veikdama rūpestingi ir apdairiai pareiškėja turėjo pasitikslinti, ar žiniasklaidoje skelbiama informacija yra teisinga.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėja kildina iš viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, skundžiamu 2015 m. spalio 27 d. sprendimu, nenustatęs atsakovo Lietuvos valstybės atstovų Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos ir Žemės ūkio ministerijos neteisėtų veiksmų, t. y. nesant visų būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjos skundą atmetė.

Byloje nustatyta, jog pareiškėja L. R. G. 2012 m. kovo 29 d. pateikė Agentūrai 2012 m. kovo 26 d. Paraišką paramai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos krypties „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“ priemonę „Asbestinių stogų dangos keitimas“ gauti. Agentūros direktorius 2012 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. BRI-487 patvirtino sąrašą projektų, kuriems pagal Įgyvendinimo taisykles neskiriama parama, sąrašą ir į jį, kaip neatitinkančią Įgyvendinimo taisyklių 20.4 punkte nurodyto paramos skyrimo kriterijaus, įtraukė (eil. Nr. 8) ir pareiškėjos Paraišką. Taip pat nustatyta, jog šio Agentūros sprendimo nustatyta tvarka pareiškėja nėra apskundusi.

Pareiškėjos teigimu, neturtinė žala dėl neužtikrintų teisėtų lūkesčių gauti paramą gyvenamojo namo asbestinio stogo dangos pakeitimui pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos krypties „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“ priemonę „Asbestinių stogų dangos keitimas“ jai atsirado dėl atsakovo atstovo Žemės ūkio ministerijos neteisėto neveikimo, kadangi Įgyvendinimo taisyklės, numatančios reikalavimus paramos skyrimui, kurių nuostatų pagrindu nebuvo tenkinta pareiškėjos Paraiška, buvo priimtos tik 2011 m. gruodžio 27 d.

Proceso šalys iš esmės nesutaria dėl deliktinės atsakomybės sąlygų buvimo, todėl pirmiausiai pasisakytina dėl sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

CK 6.271 straipsnis numato žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Toks reguliavimas atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Taikant CK 6.250 straipsnį svarbu tai, kad neturtinės žalos atlyginimas yra vienas iš civilinę atsakomybę (tuo pačiu ir valstybės deliktinę atsakomybę) reglamentuojančių institutų. Tai reiškia, kad šiam institutui taikyti (kalbant apie valstybės deliktinę atsakomybę) yra būtinos tos pačios trys valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos: valdžios institucijų neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp paminėtų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos atsiradimo.

Vertindama pareiškėjos nurodytų Žemės ūkio ministerijos veiksmų teisėtumą, teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 189 „Dėl valstybės institucijų ir įstaigų, savivaldybių ir kitų juridinių asmenų, atsakingų už Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai priemonių įgyvendinimą, paskyrimo“ 1 punktu Žemės ūkio ministerija buvo paskirta EŽŪFKP valdymo institucija ir kompetentinga institucija, be to, jai pavesta parengti ir patvirtinti EŽŪFKP paramos administravimo taisykles ir pagal šį fondą administruojamų priemonių įgyvendinimo taisykles (4.1.2 p.). 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 74 punkte nustatyta, jog valstybės narės kiekvienai kaimo plėtros programai paskiria tam tikras institucijas, inter alia valdymo instituciją, o 75 straipsnyje – jog valdymo institucija atsako už efektyvų, veiksmingą ir teisingą vadovavimą programai bei jos įgyvendinimą. Taigi iš šio teisinio reguliavimo matyti, jog Žemės ūkio ministerijos įgaliojimai rengti konkrečių Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programų priemonių įgyvendinimo taisykles išplaukia iš minėtų jai, kaip paskirtai EŽŪFKP valdymo institucijai, priskirtų uždavinių – efektyviai, veiksmingai ir teisingai vadovauti programai bei ją įgyvendinti. Taip pat pažymėtina, jog įvertinus aplinkybę, kad teisės aktai nei nagrinėjamu Paraiškos padavimo ir Agentūros atsisakymo ją priimti metu, nei vėliau nenustatė imperatyvių nuostatų, nustačiusių terminus įgyvendinimo taisyklėms priimti, išskyrus Administravimo taisyklių nuostatą, jog programos priemonių įgyvendinimo taisyklės turi būti patvirtintos ne vėliau kaip iki paramos paraiškų arba projektinių pasiūlymų pagal atitinkamą Programos priemonę ar Programos priemonės veiklos sritį priėmimo termino pradžios, matyti, jog atsakovo diskrecinės galios šiuo aspektu yra plačios.

Papildomai atkreiptinas dėmesys į remiantis bylos medžiaga pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytas aplinkybes, jog Europos Komisijos sprendimu Nr. C(2007)5076 patvirtintoje Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programoje, nors buvo numatyta priemonė „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“, asbestinių stogų keitimo programos lėšomis galimybė nebuvo aptarta. Tokia galimybė atsirado tik po to, kai, Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2008 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 351 patvirtinus Asbesto šalinimo programą, siekdama prisidėti prie jos įgyvendinimo, Žemės ūkio ministerija 2011 m. spalio 6 d. raštu Nr. 2D-4870(12.87) Europos Komisijai išsiuntė siūlomus Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos pakeitimus, o Žemės ūkio ministerijos 2012 m. gegužės 7 d. gautame Europos Komisijos atsakyme buvo nurodyta, kad šie pasiūlymai priimti (be kita ko pakeičiant ir Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos 322 priemonę „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“, į paramos gavėjus 6.2 punkte įtraukiant savivaldybių administracijos ir fizinius asmenis bei numatant tinkamas finansuoti išlaidas, kitus reikalavimus).

Atsižvelgiant į visa tai, darytina išvada, jog pareiškėjos argumentas, kad Žemės ūkio ministerija, tik 2011 m. gruodžio 27 d. patvirtindama Įgyvendinimo taisykles, savo neveikimu elgėsi neteisėtai, laiku ir tinkamai neatliko veiksmų, kuriuos buvo įpareigota atlikti, todėl pareiškėjos Paraiška nepagrįstai buvo atmesta, tokiu būdu sukeliant jai neturtinę žalą, laikytinas nepagrįstu. Taigi konstatuotina, kad priimant Įgyvendinimo taisykles ir jas taikant vertinant pareiškėjos Paraišką, pareiškėjos teisės ir teisėti lūkesčiai nebuvo pažeisti.

Iš pareiškėjos skundų turinio matyti, jog jai kilusią neturtinę žalą ji taip pat sieja su iš Agentūros gautu neigiamu atsakymu dėl pateiktos Paraiškos. Pareiškėjos Paraiška buvo atmesta dėl to, kad neatitiko Įgyvendinimo taisyklių 20.4 punkte nurodyto paramos skyrimo kriterijaus, pagal kurį tinkamomis finansuoti pripažįstamos išlaidos, pareiškėjo padarytos įgyvendinant projektą, ne anksčiau kaip po paramos paraiškos pateikimo datos. Pasisakydama šiuo klausimu, teisėjų kolegija, atkreipia dėmesį, jog pačios pareiškėjos pateikti duomenys dėl stogo dangos keitimo momento neginčijamai patvirtina, kad pirmiau buvo atliktas stogo remontas, vėliau pareiškėja pildydama Paraiškos pateikimui reikalingus dokumentus juose nurodė faktinę padėtį, buvusią iki stogo remonto atlikimo, t.y. dokumentuose, paduotuose kartu su prašymu teikti paramą buvo nurodytos aplinkybės, kurios neatitiko esamos padėties.

Agentūrai pateiktoje 2012 m. kovo 23 d. asbesto turinčių gaminių inventorizacijos ataskaitoje pareiškėja nurodo, kad jos gyvenamojo namo stogas yra iš asbestinio šiferio, Paraiškoje planuojamą projekto pradžią nurodė 2012 m. gegužės 1 d., taip pat kartu su Paraiška pateikė Stogo dangos keitimo paprastojo remonto aprašą, kuriam Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Statybos skyrius pritarė 2012 m. kovo 28 d., tačiau iš pareiškėjos Agentūrai 2012 m. kovo 15 d. teikto prašymo, kuriame esančia informacija vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas ir kurios pareiškėja neneigia, matyti, kad stogo keitimas buvo atliktas bent pusę metų iki šio prašymo pateikimo Agentūrai, tai patvirtina ir byloje esančios UAB „Nord Profil“ bei UAB „ECOSERVICE“ PVM sąskaitos faktūros, iš kurių matyti, jog tokie darbai buvo atlikti 2011 m. birželio mėnesį. Įvertinus šias aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjos Agentūrai 2012 m. kovo 15 d. teiktas prašymas bei byloje esančios PVM sąskaitos faktūros patvirtina, jog pareiškėjai priklausančio gyvenamojo namo stogo danga buvo pakeista daug anksčiau nei pareiškėja kreipėsi į Agentūrą su Paraiška, be to, anksčiau nei Žemės ūkio ministerija kreipėsi į Europos Komisiją dėl Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos pakeitimų. Taigi Agentūra, atsisakydama skirti pareiškėjai paramą pagal jos Paraišką, tinkamai vadovavosi teisės aktų nuostatomis ir neteisėtų veiksmų neatliko.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu atsakovo atstovų veiksmų vertinimu ir konstatuoja, jog nei Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos, nei Žemės ūkio ministerijai pareiškėjos atžvilgiu neatlikus jokių neteisėtų veiksmų, nėra vienos iš būtinųjų sąlygų CK 6.271 straipsnyje numatytai deliktinei atsakomybei kilti, todėl šiuo atveju valstybei nekyla prievolė atlyginti žalą, o toks pareiškėjos prašymas negali būti tenkinamas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija dėl kitų deliktinės atsakomybės kilimo sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio tarp kilusios žalos ir neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų (neveikimo)) buvimo išsamiau nepasisako.

Papildomai pažymėtina, jog pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad pareiškėja Agentūros veiksmus skundė Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai nėra nagrinėjamos administracinės bylos dalyku, todėl jie nėra nagrinėtini šioje byloje.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, nenustačiusi neteisėtų atsakovo atstovų veiksmų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi teisės aktų nuostatomis, išsamiai ir teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos L. R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan