2022-06-22 Nr. AB-18105-3-62-3-00376-2022-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2925-602/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00376-2022-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. A. S. H. ir A. J., atstovaujamo D. A. S. H., apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. A. S. H. ir A. J., atstovaujamo D. A. S. H., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) piliečiai D. A. S. H. (toliau – ir pareiškėja) ir A. J., atstovaujamas D. A. S. H., (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2022 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 22M63723 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad pateikė pagrįstą prašymą suteikti prieglobstį ir jiems turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga.

3. Nesutikdami su skundžiamu atsakovo sprendimu ir vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 ir 87 straipsniais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prieglobsčio bylose suformuota praktika, pareiškėjai nurodė, kad jų prašyme pateikti faktai nebuvo teisingai įvertinti. Prašymą suteikti prieglobstį pareiškėjai grindė tuo, kad iš (duomenys neskelbtini) į Baltarusijos Respubliką atvyko dėl to, kad bijo patirti (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini)) grasinimus. Pareiškėjai yra (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai dėl (duomenys neskelbtini)negali jaustis saugūs ir būti užtikrinti dėl savo ateities.

4. Pareiškėjų teigimu atsakovas nesurinko aktualios, naujausios informacijos apie kilmės valstybę, teisės aktų taikymo ypatumus, jokios medžiagos apie (duomenys neskelbtini) įvairiais gyvenimo aspektais. Atsakovas neištyrė ir nenustatė, koks (duomenys neskelbtini), tačiau apsiribojo tik prielaida, kad pareiškėjai buvo priversti palikti šalį vien dėl ekonominių priežasčių (ekonominės priežastys – sisteminė diskriminacijos pasekmė). Pareiškėjai akcentavo, kad (duomenys neskelbtini).

5. Pareiškėjų teigimu, Sprendime nėra pakankamai duomenų, kurie būtų surinkti remiantis kompetentingų institucijų turima informacija, atsakovas nesikreipė į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją, diplomatines atstovybes, o selektyviai atrinko kilmės valstybės informaciją, kuri neatspindi tikrosios padėties ir negali būti vertinama kaip išsami. Atsakovas negali išvengti teisės aktuose nustatytos pareigos surinkti naujausią, išsamią, tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose nustatytus reikalavimus atitinkančią informaciją.

6. Pareiškėjai nurodė, kad jų prašymas neišnagrinėtas atidžiai ir teisingai, neįvertinti argumentai dėl pareiškėjų išsiuntimo, nesudaryta pareiškėjams savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, neįvertinta būtinybė taikyti maksimalų terminą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką.

7. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Departamentas paaiškino, kad prieglobsčio prašytoja, be kitų išvykimo iš kilmės valstybės priežasčių, nurodė, kad ji persekiojimo nepatyrė, niekias negresia, tačiau bijo grįžti dėl būsimų išpuolių. Departamento teigimu, nepagrįsti skundo reikalavimai, kad pareiškėjams suteiktinas pabėgėlio prašymas ir papildoma apsauga, t. y. kad jų prašymas pagrįstas. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjų individualia situacija susijusią informaciją ir, atsižvelgiant į tai, priėmė teisėtą bei pagrįstą ginčijamą sprendimą. Patys pareiškėjai jokios informacijos bei duomenų, paneigiančių Departamento išvadas, nepateikė. Pažymėtina, kad kilmės valstybės informacija renkama atsižvelgiant į prieglobsčio prašymo motyvus. Iš sprendimo turinio matyti, kad surinkta pakankama kilmės valstybės informacija, atsižvelgiant į pareiškėjos prieglobsčio prašymo motyvus.

9. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai iš esmės neįvardijo jokių priežasčių, dėl kurių jiems asmeniškai toliau (duomenys neskelbtini) gyventi būtų pavojinga. Pareiškėjų geresnio gyvenimo siekimas yra suprantamas, tačiau tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis (ekonominio pobūdžio) nelemia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Bendra saugumo padėtis kilmės valstybėje nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės asmenims dėl jų asmeninių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Tyrimo metu nenustatyta nei konkretaus persekiotojo, nei tikėtinų motyvų persekioti asmenis, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju asmenims kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

10. Departamentui įvertinus surinktą informaciją, buvo nustatyta, kad pareiškėjai nors ir priklauso (duomenys neskelbtini), kuri priskiriama prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, tačiau asmeniškai persekiojimo ar fizinės prievartos nėra patyrę, pareiškėjų paskutinė gyvenamoji vietovė nėra riziką didinantis veiksnys, (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėja yra (duomenys neskelbtini), visą gyvenimą praleidusi (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) liko jos artimieji, todėl, įvertinus prieglobsčio prašymą, galima pagrįstai tikėtis, kad pareiškėjai galėtų ten saugiai gyventi.

11. Atsakovo vertinimu, atsižvelgus į pareiškėjų individualias savybes ir į tai, kad pareiškėjų gyvenamojoje vietovėje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, buvo pagrįstai nuspręsta, kad prieglobsčio prašytojai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų ir pareiškėjams nesuteiktinas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, kadangi jie neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

12. Dėl skundo argumentų, kad atsakovas nesurinko visos aktualios informacijos, Departamentas pažymėjo, kad surinkta kilmės valstybės informacija, nepatvirtina, jog (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai nepateikė šiuos duomenis paneigiančių argumentų, taip pat teigė, kad patys persekiojimo nepatyrė. Teisės aktai neįpareigoja Departamento rinkti ir vertinti informaciją apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybę jų pageidaujamais aspektais. Nepagrįsti yra ir skundo teiginiai, kad Departamentas turėjo parengti informacinę pažymą apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje.

13. Departamentas nurodė pareiškėjų atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes ir akcentavo, kad Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Jas paneigiančių argumentų pareiškėjai skunde nepateikė, kaip ir nepateikė prašymo savanoriškai išvyki iš kilmės valstybės. Pareiškėjams draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jie atvyko į Lietuvos Respubliką neteisėtai, neturi jokių ryšių su Lietuva, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

II. 14. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies: 1) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstyti taip: „Uždrausti D. A. S. H. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 2) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą D. A. S. H. dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejiems) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 3) likusią pareiškėjų skundo dalį atmetė.

15. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

15.1. Pareiškėjai žodžiu pateikė prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo; 2021 m. liepos 20 d. apklausoje pareiškėja nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

15.2. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, Sprendimu nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos; 2) išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti D. A. S. H. atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) neuždrausti A. J. atvykti į Lietuvos Respubliką.

16. Vertindamas skundžiamo sprendimo teisėtumą, teismas, vadovavosi 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Ženevos konvencija) nuostatomis, Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, analizavo teismų praktiką, suformuotą prieglobsčio bylose, aptarė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatas, detalizuojančias tyrimo dėl prieglobsčio prašymo atlikimo tvarką, prašymo vertinimo kriterijus.

17. Atsižvelgęs į pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį motyvus ir nurodytas išvykimo iš kilmės valstybės priežastis, teismas nurodė, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės nesudarė pagrindo manyti, kad kilmės valstybėje jiems ir kitiems jų šeimos nariams kyla ir / ar kiltų rimtas pavojus gyvybei ar sveikatai. Teismo vertinimu, pareiškėjai tiek apklausų metu, tiek teismo posėdžio metu priežastimi dėl ko išvyko iš šalies nurodė ir (duomenys neskelbtini) aspektą, t. y. kad yra (duomenys neskelbtini) ir yra persekiojami, tačiau konkrečiai paklausus, kaip persekiojamas pasireiškė asmeniškai, pareiškėjai patvirtino, kad asmeniškai prieš juos nebuvo imtasi jokių veiksmų ir individualios grėsmės nėra patyrę. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjai nenurodė jokių aplinkybių apie realiai dėl (duomenys neskelbtini) aspekto panaudotus prieš juos fizinius išpuolius, grasinimus ar vykdytus persekiojimus, taip pat nenurodė jokių aplinkybių, kad dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) kiltų realus pavojus ir grėsmė jų sveikatai ir / ar gyvybei grįžus į (duomenys neskelbtini). Priešingai, teismo posėdžio metu pareiškėjai patvirtino, kad su jiems asmeniškai kilusiomis grėsmės dėl to, kad yra (duomenys neskelbtini), nebuvo susidūrę ir jokie (duomenys neskelbtini) veiksmai prieš juos nebuvo panaudoti. Teismas pažymėjo, kad apklausų metu pareiškėjai nurodė abstrakčias aplinkybės apie (duomenys neskelbtini).

18. Teismo vertinimu, aptartų aplinkybių visuma patvirtino, kad pareiškėjų paaiškinimai, jog iš kilmės valstybės jie išvyko dėl (duomenys neskelbtini) persekiojimo ir jiems kylančios grėsmės, nebuvo įtikinami, kadangi prieglobstis kaip apsauga yra suteikiamas dėl realiai gresiančio persekiojimo, o tokia grėsmė pareiškėjams individualiu aspektu nebuvo nustatyta. Tai, kad pareiškėjai iš (duomenys neskelbtini) bėgo ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų patvirtino pareiškėjų apklausos duomenys, kuriuose nurodyta, kad iš (duomenys neskelbtini) juos išvykti paskatino (duomenys neskelbtini), jos vyras (duomenys neskelbtini), todėl nėra kam pasirūpinti šeima. Teismas atkreipė dėmesį, kad teismo posėdžio metu pareiškėjai patvirtino, kad asmeninio jokio persekiojimo dėl (duomenys neskelbtini) nėra patyrę. Byloje nebuvo jokių duomenų, kad pareiškėjai iš kilmės šalies buvo priversti bėgti dėl prieš juos valstybės naudojamų ekonominio pobūdžio priemonių.

19. Teismas sprendė, kad pareiškėjų nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę išskirtinai grindžiama ekonominėms priežastimis, todėl jos negalėjo būti pagrindu svarstyti (suteikti) pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Įstatymo 86 ir 87 straipsnių prasme. Teismas sutiko su atsakovo išvadomis, kad pareiškėjai ir šiuo aspektu neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnį. Pažymėjęs, kad pabėgėlio statusui gauti reikalinga, kad asmuo atitiktų tam tikrų sąlygų visumą, t. y. kad konkretus asmuo turi pagrįstą baimę dėl jo persekiojimo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų pagrindu grįžti į kilmės valstybę, teismas nurodė, kad pareiškėjai, teikdami paaiškinimus apie (duomenys neskelbtini), šias aplinkybes nurodė abstrakčiai, paaiškino apie vykstantį (duomenys neskelbtini).

20. Teismas vertino, kad departamento surinkta kilmės valstybės informacija buvo gauta iš keleto įvairių šaltinių, priešingos informacijos pareiškėjai nepateikė, todėl nenustatė pagrindo ją vertinti kaip neaktualią, neišsamią ar nepatikimą. Teismas pažymėjo, kad, remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) pateiktu vertinimu, įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis, tačiau 2021 metų EPPB ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad prieglobsčio prašytojų gyvenamoji vieta kilmės valstybėje nelaikytina individualiu riziką didinančiu faktoriumi, padidinančiu persekiojimo tikimybę.

21. Buvo pažymėta, kad nors pareiškėjai yra (duomenys neskelbtini), t. y. priskiriami padidintos rizikos asmenų grupei, tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad vertinant persekiojimo rizikos tikimybę, reikėtų individualiai atsižvelgti į riziką didinančias aplinkybes. Pastebėjęs, kad pareiškėjai nenurodė, jog dėl (duomenys neskelbtini) būtų asmeniškai patyrę neteisėtą elgesį, teismas darė išvadą, kad pareiškėjų baimė grindžiama išimtinai jų pačiu subjektyviu situacijos suvokimu, t. y. jų baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir todėl jiems negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

22. Dėl papildomos apsaugos pareiškėjams Lietuvos Respublikoje suteikimo teismas pažymėjo, kad bylos duomenys nepatvirtino, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu egzistuoja Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl nenustatė pagrindo pareiškėjams suteikti papildomą apsaugą. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjų situacija įvertinta individualiai, atliktos būtinos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti jų visi nurodyti argumentai. Teismo vertinimu, tyrimo metu buvo rinkta informacija apie (duomenys neskelbtini) ir jos situaciją; šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

23. Teismas pažymėjo, kad prieglobsčio prašytoja prašymą suteikti prieglobstį teikė ir savo nepilnamečio sūnaus vardu, tačiau savarankiškų pagrindų suteikti jam prieglobstį nesuformulavo, t. y. vaiko atstovė (motina) nenurodė kitokių priežasčių prieglobsčiui jos vaikui suteikti nei grįsdama savo prašymą. Dėl to, išnagrinėjęs pareiškėjos prašyme nurodytas prašymo suteikti prieglobstį priežastis bei argumentus ir netenkinęs jos prašymo suteikti prieglobstį, teismas tų pačių motyvų pagrindu sprendė, kad ir pareiškėjos nepilnamečio vaiko prašymas suteikti prieglobstį yra nepagrįstas. Atsižvelgęs į paminėtas aplinkybes, įvertinęs pareiškėjos ir jos nepilnamečio vaiko buvimo Lietuvoje trukmę, teismas nenustatė pagrindo vertinimui, kad pareiškėjos nepilnamečiam vaikui turėtų būti suteikta tarptautinė apsauga, ar kad tokios apsaugos nesuteikus nebūtų deramai užtikrinti geriausi vaiko interesai, kaip to reikalauja inter alia 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildoma apsauga galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimu tikslai.

24. Teismas pripažino pagrįsta Sprendimo dalį, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos.

25. Įvertinęs Įstatymo 133 straipsnio nuostatas, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 5 ir 44 punkto nuostatas, pareiškėjos D. A. S. H. individualią situaciją, teismas nesutiko su atsakovo išvada, jog pareiškėjai pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jų padarytam pažeidimui. Byloje nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekusi nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padariusi kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėja būtų išsiunčiama jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios darytų įtaką maksimalaus draudimo atvykti termino taikymui. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ir pareiškėja atitinka dvi aplinkybes, nurodytas Tvarkos 44.3 punkte. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas darė išvadą, kad Sprendimo dalis dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino nustatymo pareiškėjai D. A. S. H. keistina, nustatant, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

26. Kadangi buvo pakeista Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką (draudimo terminas sutrumpintas iki 2 metų), todėl buvo pagrindas keisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos

27. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad kita pareiškėjų skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta, kadangi išnagrinėjęs bylos medžiagą teismas nenustatė pagrindų panaikinti Departamento sprendimą. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

III. 28. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjai prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

29. Pareiškėjai nurodo, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjų pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

30. Pareiškėjai nesutinka su teismo išvada, kad jiems negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Tam, kad (duomenys neskelbtini) priklausantis asmuo jaustųsi persekiojamas ar jam grėstų persekiojimo rizika, nėra privalu, kad jis konkrečiai įvardytų persekiotoją.

31. Pareiškėjai pabrėžia, kad EPPB 2021 metų ataskaitoje (duomenys neskelbtini) įtraukti į padidintos rizikos asmenų profilių sąrašą, (duomenys neskelbtini) jie gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme (pvz., priekabiavimas, sulaikymas, fiziniai užpuolimai, seksualinė prievarta, žmogžudystės, turto prievartavimas, savavališki areštai, pagrobimai). Tačiau ne visi šio profilio asmenys susidurtų su tokio lygio rizika, kad jų baimė patirti persekiojimą būtų laikoma visiškai pagrįsta. Individualiai vertinant persekiojimo rizikos tikimybę, reikėtų atsižvelgti į tokią riziką didinančias aplinkybes, tokias kaip kilmės vietovė (pvz., (duomenys neskelbtini)); kt. Pareiškėjai nurodo (duomenys neskelbtini) ir pažymi, kad vyriausybės pajėgos neapsaugo (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tokią informaciją, laikytina, kad (duomenys neskelbtini), atsakovas turėjo suteikti prieglobstį dėl visiškai pagrįstos baimės patirti persekiojimą. Smurto ir kankinimų grėsmė yra padidėjusi, todėl pareiškėjų teiginiai ir nuogąstavimai dėl saugumo atitinka (duomenys neskelbtini) realijas. Su (duomenys neskelbtini) atliekami veiksmai gali būti prilyginami kankinimui, žmogaus orumo negerbimui, žiauriam elgesiui, kas lemia papildomos apsaugos suteikimo poreikį.

32. Nepagrįsti argumentai, kad (duomenys neskelbtini), ką ne kartą savo sprendimuose yra pripažinęs ir atsakovas. EPPB duomenimis, 2020 metais (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)).

33. Be to, kritiškai vertintina atsakovo sprendimo dalis nesuteikti pareiškėjams papildomos apsaugos, kadangi kilmės valstybėje jiems gresia žiaurus elgesys, nužudymas. EPPB ataskaita, kurioje nurodoma, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, yra rekomendacinio pobūdžio, vienerių metų senumo. Atsakovas turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją ir individualiai vertinti pareiškėjų nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją. To nepadarius nėra pagrindo atsakovo išvadai, kad pareiškėjams kilmės valstybėje nekyla pavojus dėl beatodairiško smurto.

34. Pareiškėjai pažymi, kad prieglobsčio prašytojų gyvenamojoje vietovėje (duomenys neskelbtini) vyksta karo veiksmai tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), dėl nuolatinių bombardavimų beatodairiško smurto lygis yra laikomas aukštesniu, yra nesaugu, sugriauta infrastruktūra, padaryta žala turtui. Dėl karinio konflikto kyla nuolatinė grėsmė ir šios grėsmės tikimybės nepaneigia aplinkybė, kad pareiškėjai išvyko iš šalies, nespėję patirti tiesioginių sužalojimų ar panašaus smurto dėl karo veiksmų.

35. Pareiškėjų (duomenys neskelbtini) šeima pagal tris kriterijus ((duomenys neskelbtini), moteris ir vaikai) priskiriama padidintos rizikos grupei, kas reiškia, kad šeima yra labiau pažeidžiama ir jai kyla didesnis pavojus netekti laisvės, gyvybės ar sveikatos, ypač vertinant (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjų gyvenamojoje vietovėje vykstantį karinį konfliktą. Atsakovas ir teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė, todėl nepagrįstai sprendė, kad nėra individualios grėsmės.

36. Pareiškėjai laikos pozicijos, kad jiems turėjo būti suteiktas prieglobstis ir papildoma apsauga. Atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymus ir juose nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios informacijos iš įvairių šaltinių, o surinkta informacija buvo selektyvi, neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjams atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai sprendimai išsiųsti pareiškėjus ir uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką.

37. Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

38. Departamentas, pakartodamas pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus, nurodo, kad jis pagrįstai nustatė, jog įžvelgiama grėsmė prieglobsčio prašytojams iš esmės siejama su bendra situacija jų gyvenamojoje vietovėje, o ne su individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Atsakovas surinko kilmės valstybės informaciją, kuri nepatvirtina, jog (duomenys neskelbtini) valstybė šiuo metu persekioja (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), o (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjai patyrė persekiojimą dėl savo individualių savybių, kurioms apsaugoti skirta Konvencija, arba pagrįstai bijo patirti tokį persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju.

39. Atsakovo teigimu, jis surinko visą aktualią ir pakankamą informaciją – patys pareiškėjai nurodė, kad jokių individualių grėsmių kilmės valstybėje jiems nekyla. Departamentas ir pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 40. Pareiškėjai prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausyti. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma. Įvertinusi pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl būtinumo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, byloje esančius rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjų apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjai nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Pareiškėjai (pareiškėjas vyras ir pareiškėja moteris) apklausti Departamentui nagrinėjant jų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, Sprendimo pagrįstumas patikrintas nagrinėjant klausimą Komisijoje – išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjai ir jų atstovas advokatas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, tiek pareiškėjai, tiek jų atstovas teikė paaiškinimus. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pareiškėjų prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina.

41. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl Departamento sprendimo, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjams ((duomenys neskelbtini) piliečiams) prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėjus į (duomenys neskelbtini), uždrausti D. A. S. H. atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos ir į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi D. A. S. H.pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo išsiuntimo dienos, neuždrausti A. J. atvykti į Lietuvos Respubliką, pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjai skunde taip pat prašė įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

42. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjams prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jų prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovo Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėjus į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjai D. A. S. H. nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė atsakovo Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Atitinkamai buvo pakeista ir Sprendimo dalis dėl perspėjimo įvedimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjai D. A. S. H.

43. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundas būtų patenkintas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjų pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėjų teigimu, Departamentas neįvykdė pareigos rinkti ir vertinti naują ir aktualią informaciją apie kilmės valstybę pareiškėjų individualios situacijos kontekste.

44. 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašyta Konvencija dėl pabėgėlių statuso, ji buvo papildyta 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso. Pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkto pirmą pastraipą sąvoka „pabėgėlis“ apibrėžia asmenį, kuris „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti“.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.).

46. Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012, 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1449-822/2022 ir kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017, 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1316-520/2022).

47. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

48. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

49. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį grindė aplinkybėmis, kad yra (duomenys neskelbtini). Asmeniškai pareiškėja grasinimų nepatyrė, bet jaučia diskriminaciją dėl to, kad yra (duomenys neskelbtini), o taip pat baimę, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodė, kad jai būnant Lietuvoje (duomenys neskelbtini). Taip pat pareiškėja paaiškino, kad yra vedusi, vyras gyvena (duomenys neskelbtini), tad nėra kam ja rūpintis, į Lietuvą pareiškėja atvyko su sūnumi ir broliu, norėtų vykti į (duomenys neskelbtini) pas vyrą, jeigu bus neleidžiama to daryti, su vaiku nori likti Lietuvoje.

50. Departamentas atliko pareiškėjų prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjų kilmės valstybėje tyrimą. Departamentas priėjo prie išvados, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jiems suteikimo. Departamentas nustatė, kad asmeniškai pareiškėja persekiojimo nepatyrė, jos gyvybei pavojus negrėsė, naujų teroristinių išpuolių grėsmė hipotetinė. Departamento vertinimu pareiškėja siekia įsikurti ekonomiškai stipresnėje valstybėje. Tyrimo metu nenustačius individualaus pobūdžio persekiojimo grėsmės, buvo padaryta išvada, kad pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje nesuteiktinas.

V. 51. Tarptautinės apsaugos prašymą vertinant individualiai, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su atitinkamo prieglobsčio prašytojo asmenine padėtimi ir aplinkybėmis, ypač įvairių priemonių kumuliacinį poveikį prieglobsčio prašytojui, kurio asmens statusas – vaikas. Asmens padėtis gali prilygti persekiojimui, jeigu jo įvairių priemonių sankaupa, kuri kartu su kitomis nepalankiomis asmeninėmis aplinkybėmis ir / arba atsižvelgiant į bendrą kontekstą, paveikia asmenį panašiai kaip ir pagrindinių teisių pažeidimai. Persekiojimas taip pat turi pasiekti tam tikrą sunkumo lygį. Kai sprendžiamas vaiko prieglobsčio prašymas, vaiko amžius ir priklausomybė nuo juo besirūpinančių asmenų, ilgalaikė įtaka vaiko fizinei ir psichologinei raidai ir gerovei yra kriterijai, kuriuos būtina deramai įvertinti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3467-520/2021).

52. Įstatymo normose yra įgyvendintos, be kita ko, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES).

53. Nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymą ir siekiant nustatyti, ar asmuo turėtų būti pripažintas „pabėgėliu“, kaip tai yra apibrėžta Konvencijoje, pagal Įstatymą, jo normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Direktyvos 2011/95/ES ir Direktyvos 2013/32/ES tikslus.

54. Direktyvos 2011/95/ES konstatuojamoje dalyje nustatyta: „<...> (18) įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės pirmiausia turėtų atsižvelgti į geriausius vaiko interesus pagal 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją. Vertindamos geriausius vaiko interesus valstybės narės visų pirma turėtų tinkamai atsižvelgti į šeimos vienovės principą, nepilnamečio gerovę ir socialinę raidą, saugumo ir apsaugos aspektus ir į nepilnamečio nuomonę pagal jo amžių ir brandą; (19) būtina išplėsti šeimos narių sąvoką, atsižvelgiant į tam tikras skirtingas priklausomumo aplinkybes ir ypatingą dėmesį skiriant geriausiems vaiko interesams; <...>.“

55. Direktyvos 2011/95/ES 6 straipsnyje nustatyta: „Persekiojimo vykdytojais ar didelės žalos darytojais gali būti: a) valstybė; b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos; c) nevalstybiniai subjektai, jei galima įrodyti, kad a ir b punktuose minimi vykdytojai ir darytojai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo arba didelės žalos, kaip apibrėžta 7 straipsnyje.“

56. Direktyvos 2011/95/ES 7 straipsnyje nustatyta: „1. Apsaugą nuo persekiojimo ar didelės žalos gali suteikti tik: a) valstybės arba b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, jei jos nori ir gali pasiūlyti apsaugą pagal 2 dalį. 2. Apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos turi būti veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio. Tokia apsauga paprastai suteikiama, kai 1 dalies a ir b punktuose minimi apsaugos teikėjai imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar didelei žalai, inter alia, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimo ar didelei žalai nustatyti, persekioti dėl veiksmų, kurie laikomi persekiojimu arba didele žala, ir nubausti už juos, ir kai prašytojas turi galimybę naudotis tokia apsauga.“

57. Departamento Sprendime nėra vertinamos aplinkybės dėl to, kad prieglobsčio prašytojas yra vaikas (2 metų) kartu su savo mama. Departamentas, spręsdamas dėl vaiko (A. J.) priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, klausimą nieko nepasisakė ir nevertino, ar nesuteikus tarptautinės apsaugos bus deramai užtikrinti geriausi vaiko interesai, kaip to reikalauja Direktyvos 2011/95/ES tikslai, atsižvelgiant į kuriuos turėtų būti aiškinamas ir Įstatymas.

58. Teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendime nėra nagrinėjamas klausimas, ar valstybės arba valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, nori ir gali pasiūlyti pareiškėjams veiksmingą ir ilgalaikio pobūdžio apsaugą, dėl ko nebūtų būtinas tarptautinės apsaugos poreikis nuo nevalstybinio subjekto. Sprendime yra apsiribojama tik bendro pobūdžio teiginiais, kad duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojams apsaugos nuo tariamo persekiojimo, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), prieglobsčio prašytojai nepateikė; turima informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudaro pagrindo tokiai prielaidai. Pažymėtina, kad minėta informacija priskirtina prie informacijos apie kilmės valstybę, taigi pareigą ją rinkti turi valstybės institucija bendradarbiaudama su tarptautinės apsaugos prašytoju (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2908-602/2021; 2022 m. kovo 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1303-602/2022). Pažymėtina, kad pareiškėja apklausos metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini), kai ji buvo atvykusi į Lietuvą, tačiau atsakovas, išskyrus bendro pobūdžio teiginius, Sprendime šių aplinkybių netikrino ir nepasisakė, kodėl jos nelemia vertinimo, kad kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini) vietovėje) pareiškėjams kyla grėsmė dėl vykstančio karinio konflikto.

VI. 59. Skundžiamu Sprendimu nuspręsta išsiųsti užsieniečius iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

60. Ši skundžiamo Sprendimo dalis priimta remiantis Įstatymo 126 straipsnio (2011 m. gruodžio 8 d. įstatymo Nr. XI-1786 straipsnio redakcija) 1 dalies 1 punktu (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 punkto redakcija), kuriame nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.

61. Minėtame ir kitose Įstatymo straipsniuose yra įgyvendinta 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB (toliau – ir Direktyva 2008/115) dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, kurios 2 konstatuojamoje dalyje nustatyta: 2004 m. lapkričio 4 ir 5 d. Briuselio Europos Vadovų Taryba paragino suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas. <…> Direktyvos 2008/115 6 konstatuojamoje dalyje nustatyta: „(6) Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia tvarka. Pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Naudodamos standartines sprendimų, susijusių su grąžinimu, t. y. sprendimų grąžinti ir, jei priimama, sprendimų uždrausti atvykti ir sprendimų dėl išsiuntimo, formas, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tą principą ir visapusiškai laikytis visų taikytinų šios direktyvos nuostatų.“

62. Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“ nustatyta: „Valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į: a) vaiko interesus, b) šeimos gyvenimą, c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę, ir laikosi negrąžinimo principo.“

63. Reikia priminti, kad, remiantis Direktyvos 2008/115 2 konstatuojamąja dalimi, direktyva siekiama suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmogiškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas (Teisingumo Teismo 2011 m. balandžio 28 d. Sprendimo PPU, C-61/11, ECLI:EU:C:2011:268, 31 p.).

64. Be to, taikant Direktyvos 2008/115 5 straipsnį „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“, įgyvendindamos šią direktyvą, valstybės narės privalo, pirma, tinkamai atsižvelgti į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir sveikatos būklę ir, antra, paisyti negrąžinimo principo (Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Boudjlida, C-249/13, ECLI:EU:C:2014:2431, 48 p.).

65. Įstatymo 126 straipsnis, nustatantis išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindus, kaip ir kiti šio Įstatymo straipsniai, susiję su išsiuntimu, turi būti aiškinami atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115 tikslus, į Direktyvos 2008/115 aiškinimą Teisingumo Teismo praktikoje.

66. Skundžiamo Sprendimo, kiek jis susijęs su pareiškėjų išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos, turinys nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju buvo atsižvelgta į užsienietės vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir, ar buvo paisoma šiuo požiūriu negrąžinimo principo. Iš Sprendimo turinio matyti, kad buvo atsižvelgta vien į pareiškėjos neteisėto buvimo faktą Lietuvos Respublikoje, kas neatitinka Direktyvos 2008/115 tikslų, jos 6 konstatuojamosios dalies, kur akcentuojama, kad sprendimai turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą.

67. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pareiškėja nurodė, jog jos sutuoktinis gyvena (duomenys neskelbtini) ir ji su vaiku nori pas jį vykti. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjos ir jos vaiko tapatybė aiški, santuokos faktas nebuvo nustatinėjamas, taip pat pareiškėja atsakovui pateikė (duomenys neskelbtini) 2021 m. birželio 16 d. įgaliojimą (pareiškėja savo žodžiais nurodė, kad tai santuokos liudijimas), kuriame pareiškėja įvardijama kaip įgaliojimą suteikusio asmens žmona, minėtas asmuo identifikuotas, nurodyti tikslūs jo asmens dokumentų duomenys. Todėl šiuo atveju spręstina, ar į Lietuvą atvykusiems pareiškėjams galėjo būti taikoma šeimų susijungimo pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (Dublino III reglamentas), procedūra. Nagrinėjamu atveju atsakovas pagal minėto reglamento, Įstatymo bei Aprašo nuostatas nesprendė klausimo dėl valstybės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį, nustatymo.

68. Dėl nurodytų motyvų Departamento Sprendimas naikinamas kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė dėl Departamento taikytos materialiosios teisės, todėl sprendimas naikinamas (ABTĮ 147 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjų D. A. S. H. ir A. J., atstovaujamo D. A. S. H., apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjų D. A. S. H. ir A. J., atstovaujamo D. A. S. H., skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 22M63723 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan